Administracinė byla Nr. A-1934-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01696-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2;

16.4; 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą, tarnybinio atlyginimo už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas M. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5–7), prašydamas: 1) panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK, atsakovas) viršininko 2014 m. lapkričio 21 d. įsakymą Nr. 30-TE-1319 „Dėl vyresniojo policininko M. Š. atleidimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 30-TE-1319); 2) grąžinti pareiškėją į Klaipėdos AVPK Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio vyresniojo patrulio pareigas; 3) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojant nuo neteisėto nušalinimo nuo pareigų, t. y. nuo 2014 m. spalio 21 d., iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 10 000 litų neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamu 2014 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 30-TE-1319 atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtino Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu bei atsižvelgdamas į 2014 m. lapkričio 20 d. Tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 30-IS-113 (toliau – ir TP išvada), nuo 2014 m. lapkričio 21 d. atleido jį, Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio vyresnįjį patrulį, iš vidaus tarnybos. TP išvadoje pasiūlyta atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos vadovaujantis išimtinai Klaipėdos AVPK Imuniteto skyriaus (toliau – ir IS) atliekamo ikiteisminio tyrimo Nr. 30-1-00235-14 medžiaga, nors ikiteisminis tyrimas dar nėra baigtas bei nepriimtas galutinis procesinis sprendimas. TP išvadoje konstatuotas pareiškėjo neveikimas, t. y. administracinio teisės pažeidimo (toliau – ir ATP) nefiksavimas, jo nuslėpimas nuo policijos vedamos dokumentų apskaitos bei leidimas asmeniui išvengti teisinės atsakomybės, kol dėl minėtų pažeidimų nėra baigtas ikiteisminis tyrimas, pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą. Be to, TP išvadoje nenurodomi konkretūs pareiškėjo veiksmai, pažeminę policijos pareigūno vardą, kurie pripažintini kaltais ir kuriais remiantis konstatuotas tarnybinės etikos, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir Vidaus tarnybos statuto normų pažeidimas. Atsakovui nepanaikinus 2014 m. spalio 22 d. įsakymo Nr. 30-TE-1200 „Dėl vyresniojo policininko M. Š. nušalinimo nuo pareigų“, pareiškėjo atleidimas iš tarnybos buvo aiškiai perteklinis. Pareiškėjo nušalinimas nuo pareigų ir atleidimas iš tarnybos vertintinas kaip jo dvigubas nubaudimas. Pareiškėjas pabrėžė, kad budinčio policijos ekipažo vyresnysis pareigūnas A. G., su kuriuo kartu tarnybinio pažeidimo padarymo metu (t. y. 2014 m. rugpjūčio 10 d. naktį) budėjo pareiškėjas, ikiteisminio tyrimo metu vienasmeniškai pripažino kyšininkavimo faktą, tačiau teisinėn atsakomybėn patrauktas nebuvo ir minėtas pareigūnas atleistas sulaukus pensinio amžiaus. Anot pareiškėjo, atsakovo neteisėti veiksmai ypatingai jį sukrėtė, pablogino jo reputaciją ir šeimos turtinę padėtį, todėl prašė priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 17–20) atsakovas paaiškino, kad Klaipėdos AVPK, remdamasis atsakingų pareigūnų pranešimu apie pareiškėjo galimą dalyvavimą vykdant nusikalstamą veiką, manydamas, kad pareiškėjo veiksmai galbūt žemina pareigūno vardą, pradėjo tarnybinį patikrinimą, kurį atliko struktūrinio padalinio, atliekančio tarnybinius patikrinimus, kompetentingas pareigūnas, turintis tam įgaliojimus. 2014 m. lapkričio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 30-IS-113, kuri yra sudedamoji Įsakymo Nr. 30-TE-1319 dalis, konstatuojama, kad 2014 m. rugpjūčio 10 d. apie 1.30 val. pareiškėjas kartu su ekipažo porininku A. G. tarnybiniu automobiliu, pažymėtu policijos skiriamaisiais ženklais, patruliavo Kalotės k., Klaipėdos r. Pareiškėjas šalia geležinkelio pervažos sustabdė K. O. vairuojamą automobilį „Chrysler Voyager“, tačiau apie sustabdytą transporto priemonę radijo ryšiu nustatyta tvarka niekam nepranešė. Pareiškėjas nustatė, kad vairuotojas K. O. transporto priemonę vairavo neturėdamas su savimi vairuotojo pažymėjimo, tačiau patrulių veiklos darbo ataskaitoje šio įvykio nepažymėjo. Pareiškėjas sutiko neįforminti K. O. padaryto administracinio teisės pažeidimo, vairuotojui gražino dokumentus ir leido važiuoti toliau. Netikėti ekipažo porininko A. G. ir kitų liudytojų parodymais nėra pagrindo, be to, pats pareiškėjas šių parodymų nepaneigė. Pareiškėjas neteisėtu neveikimu – nepranešimu apie sustabdytą transporto priemonę radijo ryšio priemonėmis, atlikto patikrinimo rezultatų nepateikimu, pažeidimo neįtraukimu į darbo veiklos ataskaitą, administracinio teisės pažeidimo nefiksavimu – nevykdė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 5 punkto, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktų, 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 3 punkto, 28 punkto, 47 punkto, 61.7 punkto, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – Etikos kodeksas) 3 punkto, 4.6 punkto, 4.8 punkto, 4.9 punkto, 4.11 punkto, 4.12 punkto, pareigybės aprašymo 7.8 punkto nustatytų reikalavimų bei tokiais savo kaltais, tyčiniais veiksmais sulaužė Vidaus tarnybos statuto 12 straipsnio 2 dalyje numatytą bei duotą priesaiką gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, saugoti gerą vidaus tarnybos pareigūno vardą, sumenkino valstybės institucijos – policijos autoritetą bei pažemino policijos pareigūno vardą. Atsakovas pažymėjo, jog Klaipėdos AVPK, vertindamas pareiškėjo elgesį atliekant tarnybines pareigas, užtikrinant Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje keliamus uždavinius, nesprendė jo kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimo, nes nustačius akivaizdžius pareigūno vardą žeminančius pareiškėjo veiksmus bei aiškią jo kaltę, nėra aktualu, kaip pareiškėjo veika bus įvertinta baudžiamojoje byloje. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos procedūros nėra pažeistos, nustatyta, kad pareiškėjas savo veiksmais tarnybos metu sąmoningai elgėsi priešingai teisei, žemindamas pareigūno vardą bei institucijos, kurioje dirba, orumą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo skunde išdėstytais motyvais naikinti atsakovo Įsakymą Nr. 30-TE-1319, kuriuo pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos, nes už tokias veikas Vidaus tarnybos statute numatytas specialusis atleidimo iš tarnybos pagrindas – 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas. Be to, atsakovas mano, kad nėra būtinųjų sąlygų jo atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 250 straipsnį atsirasti, vadinasi, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 27 d. sprendimu (b. l. 40–46) pareiškėjo M. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš vidaus tarnybos.

Ištyręs bylos duomenis teismas nustatė, kad 2014 m. lapkričio 21 d. Klaipėdos AVPK viršininkas įsakymu Nr. 30-TE-1319 „Dėl vyresniojo policininko M. Š. atleidimo“, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu (dėl pareigūno vardo pažeminimo), atsižvelgdamas į 2014 m. lapkričio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 30-IS-113, atleido iš vidaus tarnybos vyresnįjį policininką M. Š., Klaipėdos AVPK Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio vyresnįjį patrulį. Klaipėdos AVPK Vidaus tyrimų poskyrio 2014 m. lapkričio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 30-IS-113 „Dėl M. Š. ir A. G. veiksmų“ pasiūlyta pareiškėją už pareigūno vardo pažeminimą atleisti iš vidaus tarnybos. TP išvadoje nurodoma, jog 2014 m. rugpjūčio 10 d. apie 1.30 val. Klaipėdos AVPK Patrulių rinktinės 1-os kuopos 1-ojo būrio vyresnysis patrulis M. Š. ir vyriausiasis patrulis A. G. tarnybiniu automobiliu „Skoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ekipaže Puma 27 patruliavo Kalotės m., Klaipėdos r., kai šalia geležinkelio pervažos sustabdė piliečio K. O. vairuojamą automobilį „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nustatė, kad vairuotojas transporto priemonę vairavo neturėdamas su savimi vairuotojo pažymėjimo, tačiau teisės pažeidimo nustatyta tvarka neįformino. TP išvadoje, vertinant M. Š. veiksmų pobūdį, konstatuota, kad pareigūnas sąmoningai savo neteisėtu neveikimu vykdant įgaliojimus pažeidė savo tiesiogines pareigas reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, o būtent: Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 5 punktą, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktus, 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 3 punktą, 28 punktą, 47 punktą, 61.7 punktą, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 3 punktą, 4.6 punktą, 4.8 punktą, 4.9 punktą, 4.11 punktą, 4.12 punktą, pareigybės aprašymo 7.8 punktą ir tokiais savo kaltais ir tyčiniais veiksmais sulaužė Vidaus tarnybos statuto 12 straipsnio 2 dalyje numatytą bei duotą priesaiką gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, saugoti gerą vidaus tarnybos pareigūno vardą, sumenkino valstybės institucijos – policijos autoritetą bei pažemino policijos pareigūno vardą.

Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas neginčija, jog 2014 m. rugpjūčio 10 d. kartu su vyriausiuoju patruliu A. G. patruliavo Kalotės m., Klaipėdos r., tačiau neigia atlikęs neteisėtus veiksmus, kadangi K. O. vairuojamą automobilį Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sustabdė jis, o su K. O. bendravo patrulis A. G. Be to, pareiškėjo manymu, nesant baigtam ikiteisminiam tyrimui Nr. 30-1-00235-14 pagal nusikalstamos veikos požymius, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225 straipsnio 2 dalį (kyšininkavimas), kurioje pareiškėjui įteiktas pranešimas apie įtarimą, atsakovas nepagrįstai atleido jį iš vidaus tarnybos, tuo pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą.

Nagrinėdamas kilusį administracinį ginčą pirmosios instancijos teismas vadovavosi ginčo teisinius santykius reglamentuojančiais Vidaus tarnybos statutu, patvirtintu Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 (toliau – ir Statutas), bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintu Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas). Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Teismas pažymėjo, kad šio punkto turinį atskleidžia Statuto 2 straipsnio 7 dalis, kurioje yra pateiktas sąvokos „pareigūno vardo pažeminimas” išaiškinimas. Pagal šią teisės normą, pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 punktą, yra nurodęs (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A11-129/2004, Nr. A8-489/2007, Nr. A438-1561/2008, A62-1099/2011), kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo, ir, antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Taigi pareigūno atsakomybė pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą kyla, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių. Nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Minėtos pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. Taip pat turi būti įvertinama, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų.

Teismas pabrėžė, kad Vidaus tarnyba grindžiama Statuto 3 straipsnyje įtvirtintais principais. Pagal Statuto 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą nuolatinį bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principą, pareigūnas privalo gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti žmogaus teises bei laisves; sužinojęs apie rengiamą ar daromą teisės pažeidimą, taip pat pats būdamas liudytoju, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią rengiamam arba daromam teisės pažeidimui; gavęs žinių apie padarytą teisės pažeidimą, nedelsdamas pranešti apie tai policijai arba kompetentingai institucijai ar įstaigai. Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktas įpareigoja valstybės tarnautojus tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, o 5 punktas įpareigoja laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, nepiktnaudžiauti tarnyba. Remiantis Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, prie pagrindinių policijos uždavinių priskirtini inter alia nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas bei saugaus eismo priežiūra (5, 6 p.)

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pradėdamas eiti tarnybines pareigas pareiškėjas prisiekė sąžiningai vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus ir savo viršininkų įsakymus, susilaikyti nuo veiksmų, kurie galėtų pakenti geram policijos vardui. Tačiau tarnybinio patikrinimo metu surinkti faktiniai duomenys patvirtina, kad neteisėtu neveikimu pareiškėjas neužkirto kelio neteisėtos veikos darymui, nors Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nustatyta policijos pareigūno imperatyvi pareiga, gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pačiam būnant įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Teismas pabrėžė, kad minėtas imperatyvus įpareigojimas taikomas ne vienam kuriam nors ekipažo patruliui, o abiems iš jų, todėl pareiškėjo pasirinkta gynybos pozicija, jog jis neteisėtoje veikoje nedalyvavo, nes tuo metu rūkė, neatleidžia jo nei nuo pareigos vykdyti savo tarnybines pareigas, nei nuo tarnybinės atsakomybės už tų pareigų nevykdymą. Teismas vertino, kad pareiškėjo padaryta veika akivaizdžiai kertasi su galiojančiomis moralės nuostatomis bei teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Pareiškėjo veikoje egzistuoja visos sąlygos, kurių pagrindu jis pripažintas pažeminęs pareigūno vardą. Vidaus tarnybos statutas nustato pareigūnams aukštesnius tarnybos drausmės, moralės ir garbės standartus nei eiliniams piliečiams, o jų teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė. Tarnybinio patikrinimo metu nustatyti pareiškėjo veiksmai – 2014 m. rugpjūčio 10 d. apie 1.30 val. sustabdžius K. O. vairuojamą automobilį „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir nepranešus apie tai budėtojui, nustačius Kelių eismo taisyklių pažeidimą, už kurį numatyta administracinė atsakomybė, neįforminus pažeidimo procesinėmis priemonėmis, tikslingai jį nuslėpus, nefiksavus patruliavimo metu atliktų veiksmų ir nustatytų aplinkybių patrulių darbo ataskaitoje, – neabejotinai žemina vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauna visuomenės pasitikėjimą vidaus tarnyba bei ją kompromituoja. Teismas konstatavo, kad savo veiksmais pareiškėjas suteikė pagrindą visuomenei manyti, jog policijos pareigūnai tarnybos metu gali elgtis lengvabūdiškai, nevykdyti teisės aktų reikalavimų, t. y. sudaryti sąlygas išvengti administracinės atsakomybės nefiksuojant įvykdytų teisės pažeidimų, kas neabejotinai griauna visuomenės pasitikėjimą policijos sistema, joje dirbančiais pareigūnais (tarnybomis), menkina šios sistemos ir joje veikiančių institucijų, jose sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų ir kitų valstybės tarnautojų prestižą visuomenėje. Neinformuodamas Klaipėdos AVPK budėtojo apie sustabdytą automobilį, sustabdymo vietą, priežastį, galbūt įvykdytą pažeidimą, pareiškėjas taip ignoravo ne tik veiklos instrukcijos nuostatas, nuslėpė įvykį, bet tuo pačiu parodė savo, policijos pareigūno, nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams, nesilaikė Etikos kodekso 3 punkte įtvirtintų etikos principų, pažeidė Etikos kodekso 4.6, 4.8, 4.9, 4.11, 4.12 punktų reikalavimus bei padarė nusižengimą, žeminantį pareigūno vardą. Pareigūno veiksmai akivaizdžiai prieštarauja Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 9 dalyje, Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje ir 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytiems policijos sistemos įstaigų ir pareigūno tikslams bei uždaviniams, Instrukcijos 3 punkto, 28 punkto ir pareigybės aprašymo nuostatoms. Pareiškėjo, policijos pareigūno, elgesys akivaizdžiai žemina policijos, kaip institucijos, turinčios tiesioginę pareigą išaiškinti teisės pažeidimus, užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi, autoritetą, griauna pasitikėjimą ja visuomenėje ir žemina pareigūno vardą.

Vertindamas faktinių duomenų pakankamumą minėtai teisinei pareiškėjo veiksmų kvalifikacijai atlikti, teismas pažymėjo, kad tarnybinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės, jog nei vienas ekipažo narys radijo ryšiu nepranešė apie sustabdytą transporto priemonę „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neinformavo apie jos sustabdymo priežastį, sustabdymo vietą, taikytas priemones, taip pat patrulių darbo ataskaitoje neužfiksuota jokia informacija apie šį įvykį, nebuvo paneigtos ir teisminio nagrinėjimo metu. Todėl šie faktiniai duomenys patvirtina, kad pareiškėjas savo veiksmais (neveikimu) akivaizdžiai ignoravo jam numatytą imperatyvią pareigą elgtis laikantis aptartų teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas skunde bei teismo posėdžio metu nenurodė ir teismas nenustatė jokių esminių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimų, todėl teismas vertino, kad tarnybinis patikrinimas, kurio išvada remiantis priimtas Įsakymas Nr. 30-TE-1319 dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos, atliktas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV-308 patvirtinto Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo. Tyrimas atliktas visapusiškai ir objektyviai, konstatuojant pareiškėjo veiką, nurodant ja (veika) pažeistus teisės aktus ir konkrečius jų punktus, išvadoje pakankamai aiškiai nurodyta, kurie pareiškėjo veiksmai pažemino pareigūno vardą. Tai atitinka teismų praktikoje formuojamus reikalavimus tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadai (LVAT 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-1386/2008). Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Vidaus tarnybos statutas nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos nustačius pareigūno vardo pažeminimo faktą – imperatyvi teisinė pasekmė, ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas neturi įtakos (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-189/2007, 2011 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2220/2011). Atsižvelgdamas į tai, nagrinėjamoje byloje teismas pripažino, kad atsakovas neturėjo alternatyvių elgesio variantų, kaip tik, pripažinus, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, atleisti jį iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Tokio pobūdžio priemonės taikymas yra skirtas ne tik tam, kad drausmine tvarka būtų nubaustas pareigūno vardą pažeminęs asmuo, bet ir tam, kad tokiu būdu būtų saugomas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą.

Pagal Statuto 25 straipsnio 1 dalį, pareigūnai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn, neatsižvelgiant į baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymą. Analogiška nuostata įtvirtinta Aprašo 35 punkte. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog Klaipėdos AVPK atliekamame ikiteisminiame tyrime Nr. 30-1-00235-14 pagal nusikalstamos veikos požymius, numatytus BK 225 straipsnio 2 dalyje (kyšininkavimas), pareiškėjui M. Š. įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymius, nereiškia, kad jo veiksmai negali sudaryti pagrindo konstatuoti pareigūno vardo pažeminimą, kaip vieną iš Statuto 53 straipsnio 1 dalyje numatytų atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindų. Teismas pažymėjo, kad ikiteisminiame tyrime pareiškėjo veika vertintina tik baudžiamosios atsakomybės kontekste.

Pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjo argumentus dėl jo dvigubo nubaudimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad laikinas nušalinimas nuo pareigų dažniausiai yra taikomas asmenims, įtariamiems nusikalstamomis veikomis, kurias jie padarė vykdydami savo tiesiogines darbines ar tarnybines funkcijas, o taikymas reglamentuotas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatų. Taip sudaroma reali galimybė surinkti duomenis, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, ir užkertamas kelias naujoms nusikalstamoms veikoms. Pareiškėjui Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartimi byloje Nr. 30-1-00235-14 taikytas laikinas nušalinimas nuo pareigų laikytinas procesine prievartos priemone, skirta pasiekti procesinius tikslus, o ne nubausti M. Š.. Todėl laikino nušalinimo nuo pareigų, kuris taikomas kaip procesinė priemonė baudžiamajame procese, bei atsakovo 2014 m. spalio 22 d. įsakymo Nr. 30-TE-1200, priimto vykdant 2014 m. spalio 21 d. teismo nutartį dėl nušalinimo nuo pareigų, teismas nevertino kaip kliūtį spręsti pareigūno tarnybinės atsakomybės klausimą, kadangi pareiškėjo veika, vertinant ar padarytas tarnybinis nusižengimas, gali būti atribota nuo galbūt padarytų nusikalstamų veikų, dėl kurių vyksta baudžiamasis procesas (žr. LVAT 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-685/2013).

Įvertinęs TP išvadoje nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atliekant patikrinimą buvo nustatytos ir įvertintos visos aplinkybės, kurioms esant buvo faktinis ir teisinis pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas pažemino pareigūno vardą. Todėl teismas pripažino ginčijamą 2014 m. lapkričio 21 d. įsakymą Nr. 30-TE-1319 pagrįstu ir teisėtu, o pareiškėjo atleidimą iš vidaus tarnybos vertino kaip imperatyvią neteisėtų pareiškėjo veiksmų teisinę pasekmę.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo reikalavimai dėl grąžinimo į tarnybą ir atlyginimo už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo yra išvestiniai reikalavimai iš ginčijamo Įsakymo Nr. 30-TE-1319 dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos, todėl teismo sprendimu konstatavus, kad Įsakymas Nr. 30-TE-1319 yra pagrįstas ir teisėtas, teismas taip pat nenustatė teisinių prielaidų tenkinti išvestinių skundo reikalavimų.

Pareiškėjas savo skundą grindė ir ta aplinkybe, kad jo ir tuo metu policijos ekipažo vyresniuoju buvusio A. G. veiksmai teisinės atsakomybės prasme įvertinti skirtingai, tuo nesilaikyta lygiateisiškumo ir lygybės prieš įstatymą principo. Pasisakydamas dėl šių pareiškėjo argumentų teismas pažymėjo, kad šioje byloje nėra nagrinėjamas A. G. atleidimo iš tarnybos teisinio pagrindo teisėtumas, o įvertinti, ar A. G. veikoje yra nusikalstamos veikos sudėties požymių, privalo ikiteisminio tyrimo institucija atlikdama ikiteisminį tyrimą. Teisminio nagrinėjimo metu atsakovo atstovas paaiškino, kad ikiteisminis tyrimas dėl A. G. veiksmų taip pat yra atliekamas, todėl būtent šio ikiteisminio tyrimo metu bus nustatyta, ar A. G. veikoje yra nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Spręsdamas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, teismas atsižvelgė į žalos atlyginimą dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų reglamentuojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normas (CK 6.271 str. 1 d., 4 d., 6.249 str. 1 d.) bei nurodė, jog tam, kad atsirastų civilinė atsakomybė (turtinei ir neturtinei žalai atlyginti), įstatymai numato būtinų sąlygų visetą: neteisėtą pareigūnų veiką (netinkamą pareigų atlikimą ar jų visišką neatlikimą), žalą (dėl neteisėtos pareigūnų veikos atsiradusias pasekmes), priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos ir pareigūnų kaltę. Nesant bent vieno iš šių elementų, civilinė atsakomybe negalima. Nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė, kad atsakovas veikė neteisėtai ar pažeidė jo veiklą ir kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus, todėl sprendė, jog nėra vieno privalomo elemento valstybės viešajai atsakomybei atsirasti.

Aptartų aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas M. Š. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 49–50) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti visa apimtimi.

Apelianto nuomone, skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas neteisingai konstatavo faktines bylos aplinkybes, netinkamai vertino faktinę situaciją, plečiamai aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnyje nurodytus principus. Bylos teisena stabdytina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 99 straipsnio 2 punkte numatytais pagrindais ir tvarka, kol įsiteisės teismo nuosprendis, nes tarnybinis patikrinimas, kurio pagrindu apeliantas atleistas iš vidaus tarnybos, nėra objektyvus, atliktas remiantis išimtinai ikiteisminio tyrimo Nr. 30-1-00235-14 medžiaga. Ikiteisminio tyrimo neužbaigus, susidaro teisiniu požiūriu ydinga situacija, kai tariamai drausmine tvarka nubaustam asmeniui lygiagrečiai taikomos ir baudžiamojo persekiojimo priemonės. Nagrinėjamo ginčo atveju buvo akivaizdžiai pažeista Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 7 dalyje reglamentuota tarnybinio nusižengimo tyrimo tvarka, tačiau pirmosios instancijos teismas apie tai nepasisakė.

Taip pat apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. G. atleidimo iš tarnybos teisinio pagrindo teisėtumas negali būti šios bylos faktinių aplinkybių tyrimo bei vertinimo dalyku (kaip įrodymų visetas), ir teigia, kad ginčijamo Įsakymo Nr. 30-TE-1319 priėmimo aplinkybės yra glaudžiai susijusios su tarnybinio patikrinimo Nr. 30-IS-113 išvadomis, kurios liečia A. G. atleidimo iš vidaus tarnybos sąlygas. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo patikrintos faktinės aplinkybės, susijusios su jo veiksmais tariamo pažeidimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju K. O. nedviprasmiškai paliudijo, kad: keleivio vietoje sėdėjo kitas pareigūnas; su juo kalbėjo daugiau keleivio vietoje sėdėjęs pareigūnas, nors netylėjo ir jį sustabdęs pareigūnas; keleivio vietoje sėdintis pareigūnas liepė atsinešti piniginę; iš piniginės padavė 200,00 Lt keleivio vietoje sėdinčiam pareigūnui, kuris prieš tai išjungė automobilio šviesas. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas mano, kad dvigubų drausminės atsakomybės standartų taikymas policijos pareigūnams, kurių veikos tarnybinio patikrinimo išvadoje kvalifikuotos vienodai, akivaizdžiai pažeidžia sąžiningumo, atsakomybės ir pavyzdingumo principus, griauna visuomenės ir pačių pareigūnų pasitikėjimą visa policijos įstaigų sistema.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime (b. l. 58–59) atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja faktines aplinkybes ir argumentus, kuriais grindė savo reikalavimus pirmosios instancijos teisme. Atsakovo manymu, teismas skundžiamame sprendime visapusiškai išanalizavo bylos aplinkybes ir išsamiai motyvavo, kodėl pareiškėjo reikalavimai šioje byloje yra nepagrįsti. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas ir naikinti jį apelianto išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pareiškėjas šį administracinį ginčą iškėlė ginčydamas jo atleidimo iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu pagrįstumą ir teisėtumą. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui paduotame skunde pareiškė pagrindinį reikalavimą – panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2014 m. lapkričio 21 d. įsakymą Nr. 30-TE-1319, kuriuo jis 2014 m. lapkričio 21 d. buvo atleistas iš Klaipėdos AVPK Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio vyresniojo patrulio pareigų, bei su šiuo pagrindiniu skundo reikalavimu susijusius išvestinius reikalavimus dėl grąžinimo į pareigas, vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės prastovos laiką ir neturtinės žalos, kurios atsiradimą kildina iš neteisėto atleidimo iš vidaus tarnybos, atlyginimo. Pažymėtina, kad išvestinių skundo reikalavimų išsprendimui turi įtakos kaip yra išsprendžiamas pagrindinis skundo reikalavimas (šiuo atveju reikalavimas dėl Įsakymo Nr. 30-TE-1319 panaikinimo). Nepatenkinus pagrindinio skundo reikalavimo, negali būti tenkinami ir išvestiniai skundo reikalavimai.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą visiškai. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde tvirtina, jog teismas netinkamai vertino faktinę situaciją, neatsižvelgė į tai, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 30-1-00235-14, kurio duomenimis remiantis atliktas tarnybinis patikrinimas, šiuo metu nėra užbaigtas, be to, teismas atsisakė vertinti kito kartu su apeliantu patruliavusio pareigūno A. G., kurio veika tarnybinio patikrinimo išvadoje kvalifikuota taip pat kaip apelianto, teisinės atsakomybės klausimą.

Teisėjų kolegija, tikrindama administracinę bylą apeliacine tvarka, vadovavosi ABTĮ 136 straipsnio reikalavimais ir patikrino visą bylą, tiek apeliaciniame skunde nurodytais, tiek ir nenurodytais aspektais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas proceso teisės normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), yra suformavęs praktiką, kad tarnybos teisinių santykių srityje įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui. Tai lemia tarnybos teisinių santykių specifika, nes tarnautojas iš esmės yra silpnesnioji šalis, o tarnybos teisiniai santykiai yra jautrūs vertinant socialiniu aspektu. Atsižvelgiant į tai, darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas ginčo atveju teisme privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę valstybės tarnautojui, atleisti jį iš pareigų, perkelti į kitas pareigas ir pan. (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2006 m. gruodžio 4 d. Nr. A6-2160/2006, 2009 m. rugsėjo 21 d. Nr. A438-1112/2009, 2011 m. vasario 17 d. Nr. A62-773/2011, 2011 m. rugsėjo 22 d. Nr. A62-2207/2011, 2012 m. vasario 10 d. Nr. A756-156/2012, 2014 m. balandžio 22 d. Nr. A146-278/2014 ir kt.). Nagrinėjamo ginčo atveju įrodinėjimo našta dėl pareiškėjo (Klaipėdos AVPK pareigūno) atleidimo iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą pagrįstumo ir teisėtumo tenka atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui.

Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Pareigūno vardo pažeminimo sąvokos apibrėžimas pateiktas Statuto 2 straipsnio 7 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracini teismo praktikoje nuosekliai formuojama pozicija, kad pagal Vidaus tarnybos statuto normas vidaus reikalų įstaigos vadovui nenumatyta alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Tai reiškia, kad atleidimas iš vidaus tarnybos nustačius pareigūno vardo pažeminimo faktą – imperatyvi Statute numatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis bei kurios taikymui (atsiradimui) ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas neturi įtakos (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A4-189/2007, 2011 m. kovo 14 d. Nr. A662-193/2011, 2011 m. gruodžio 12 d. Nr. A63-2220/2011, 2012 m. balandžio 30 d. Nr. A662-1929/2012, 2012 m. spalio 4 d. Nr. A438-2659/2012). Jei galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo metu yra konstatuojamas pareigūno vardą pažeminantis faktas, Statutas nesuteikia vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovui diskrecijos priimti kokį nors kitą sprendimo variantą, išskyrus tą, kuris numatytas Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte.

Pažymėtina ir tai, kad atleidimas iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, t. y. dėl pareigūno vardo pažeminimo, nėra tarnybinė nuobauda, o laikomas savarankišku ir pakankamu vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindu (žr. LVAT 2012 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1929/2012, 2014 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-518/2014, 2015 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2783/2014), tačiau pagrindas taikyti minėtą įstatymo normą paprastai paaiškėja atlikus galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nepakanka formaliai įvardyti atitinkamo įstatymo ir (ar) poįstatyminių aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros valstybės tarnautojo elgesio taisyklės, ir konstatuoti, kad jas pažeidė atitinkamas valstybės tarnautojas. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius valstybės tarnautojo galimai padaryto nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tarnybinio patikrinimo išvada yra individualaus administracinio akto, kuria paskirta tarnybinė nuobauda, motyvuojamoji dalis, kurią teismas, nagrinėdamas ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, vertina kaip to akto sudedamąją (motyvuojamąją) dalį. Taigi nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas TP išvadą, kaip skundžiamo Įsakymo Nr. 30-TE-1319 motyvuojamąją dalį, nagrinėjo pagrįstai.

Pareigūno vardo pažeminimas Statuto 2 straipsnio 7 dalies prasme yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymu: 1) pareigūno kaltės dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo; 2) ši veika turi sukelti pasekmes – akivaizdžiai žeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Pareigūno atsakomybė pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra galima, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Statuto 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžtos veikos pasekmes, akivaizdžiai žeminančiu vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunančiu pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojančiu laikytinas toks pareigūnų elgesys, kuris akivaizdžiai kertasi su įprastinėmis visuotinai pripažintomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš atitinkamos statutinės sistemos pareigūnų (žr., pvz., LVAT procesinius sprendimus administracinėse bylose: 2004 m. sausio 27 d. Nr. A7-165/2005, 2008 m. kovo 12 d. Nr. A143-231/2008, 2008 m. spalio 27 d. Nr. A143-520/2009, 2010 m. vasario 22 d. Nr. A556-27/2010, 2010 m. liepos 29 d. Nr. A575-945/2010, 2012 m. birželio 29 d. Nr. A520-2412/2012 ir kt.). Toks aiškinimas yra siejamas su statutinės valstybės tarnybos ypatumais.

Nagrinėjamo administracinio ginčo kontekste pažymėtina, kad stojančiam į vidaus tarnybą asmeniui, be kita ko, keliami nepriekaištingos reputacijos reikalavimai (Statuto 6 str. 1 d. 2 p.). Vidaus tarnyba grindžiama Statuto 3 straipsnyje įtvirtintais pagrindiniais principais. Iš Statuto 3 straipsnio 7 dalyje įtvirtinto vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principo turinio matyti, kad vienas iš vidaus tarnybos ypatumų yra pareigūnų sugriežtinta atsakomybė. Pagal Statuto 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą nuolatinį bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principą, pareigūnas privalo vykdyti šias pareigas: gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti žmogaus teises bei laisves; sužinojęs apie rengiamą ar daromą teisės pažeidimą, taip pat pats būdamas liudytoju, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią rengiamam arba daromam teisės pažeidimui; gavęs žinių apie padarytą teisės pažeidimą, nedelsdamas pranešti apie tai policijai arba kitai kompetentingai institucijai ar įstaigai, imtis neatidėliotinų priemonių įvykio vietai apsaugoti, liudytojams nustatyti, suteikti nukentėjusiesiems neatidėliotiną medicinos ar kitą būtiną pagalbą; ir kt. Atsižvelgiant į tai, kad vidaus tarnybos pareigūnams keliami itin aukšti tarnybinės drausmės ir nepriekaištingo elgesio standartai, prieš pradėdamas eiti pareigas vidaus tarnyboje, pareigūnas Statuto 12 straipsnio nustatyta tvarka prisiekia tarnauti Lietuvos valstybei, t. y. būti ištikimam Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, negailėti jėgų ginant žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus, sąžiningai atlikti jam patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą.

Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas (Valstybės tarnybos įstatymo 6 str.), vidaus reikalų sistemos pareigūnas – Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio vyresnysis patrulis. Remiantis Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, policijos veikla grindžiama demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, veiklos viešumo, taip pat prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos proporcingumo principais. Pagal Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, vieni iš pagrindinių policijos uždavinių yra viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas (2 p.), nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija (4 p.), nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas (5 p.), saugaus eismo priežiūra (6 p.). Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintos bendrosios policijos pareigūno pareigos. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, policijos pareigūnas privalo, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4 punkte nustatant reikalavimus policijos pareigūno elgesiui tarnybos metu, be kita ko, numatyta, kad policijos pareigūnas tarnybinėje veikloje turi saugoti profesinę garbę, savo gerą vardą ir elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigūno vardo (4.6 p.), būti teisingas, nešališkas, užtikrinti, kad jo priimami sprendimai būtų teisėti ir objektyvūs, be savanaudiškų paskatų (4.9 p.). Pagal Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio vyresniojo patrulio pareigybės aprašymo, patvirtinto Klaipėdos AVPK viršininko 2012 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. 30-V-746, 4 punkto nuostatas, pareiškėjo pareigybės paskirtis – viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija ir atskleidimas, saugaus eismo priežiūra ir kt. Minėto pareigybės aprašymo 7.8 punkte įtvirtinta šias pareigas einančio valstybės tarnautojo konkreti pareiga – nustatyta tvarka įforminti Kelių eismo taisyklių bei kitų teisės pažeidimų dokumentus ir pagal kompetenciją taikyti administracinio poveikio priemones. Pažymėtina, kad pareiškėjas su jo pareigybės aprašymu buvo pasirašytinai supažindintas 2012 m. rugpjūčio 14 d.

Apibendrinus nurodytą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymu bei kitais įstatymais ir teisės aktais Lietuvos policijai (o kartu ir pareiškėjui kaip šios sistemos tarnautojui) inter alia pavestos labai svarbios saugaus eismo priežiūros, kelių eismo taisyklių pažeidimų atskleidimo ir tyrimo funkcijos. Akivaizdu, kad saugaus eismo automobilių keliais užtikrinimas yra valstybės ir visuomenės viešasis interesas, todėl valstybė ir visuomenė turi teisėtų lūkesčių, jog eismas keliuose bus saugus, kelių eismo taisyklių pažeidimai atskleisti, o pažeidėjai nustatyta tvarka patraukti atsakomybėn. Taip pat valstybė ir visuomenė turi teisėtų lūkesčių, kad policijos pareigūnai laikysis valstybei duotos priesaikos, sąžiningai atliks jiems pavestas funkcijas, nepiktnaudžiaus tarnyba, kad jų elgesys tarnyboje ir už jos ribų bus nepriekaištingas. Ginčo atveju pareiškėjas yra vidaus reikalų sistemos, kurios viena iš pagrindinių užduočių yra kelių eismo taisyklių pažeidimų (tokių kaip, pavyzdžiui, transporto priemonės vairavimas neturint vairuotojo pažymėjimo) prevencija, išaiškinimas bei atitinkamų poveikio priemonių pažeidėjams taikymas, pareigūnas. Todėl išvardytų teisės aktų reikalavimų kontekste bei vertinant visuomenės požiūriu, situacija, kai vidaus reikalų sistemos atstovas (šiuo atveju policijos pareigūnas) nevykdo pagrindinių policijos uždavinių ir konkrečių jam, policijos pareigūnui, nustatytų pareigų, akivaizdžiai kelia nepasitikėjimą visa Lietuvos policijos sistema ir ją kompromituoja.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 1 d. nutartyje panašioje administracinėje byloje Nr. A662-453/2010 pareigūno vardo pažeminimu pripažino aplinkybes, kad pareiškėjas nustatyta tvarka galbūt neblaiviam vairuotojui neįformino administracinio teisės pažeidimo, leido jam važiuoti toliau, nesiėmė neatidėliotinų priemonių naujai daromam teisės pažeidimui užkardyti (nebuvo įsitikinta vairuotojo blaivumu, faktiškai leista vairuoti automobilį), tarnybinio patikrinimo ir ikiteisminio tyrimo metu sakė netiesą, siekdamas išvengti atsakomybės. Minėtoje administracinėje byloje teisėjų kolegija vertino, kad pareiškėjo veika – įtarus vairuotoją esant neblaiviam nepatikrintas jo blaivumas, nustatyta tvarka neužfiksuotas ir neįformintas padarytas administracinis teisės pažeidimas, leista įtariamai neblaiviam asmeniui vairuoti automobilį, taip leidžiant jam tęsti galbūt neteisėtus veiksmus ir neužkertant kelio galimai grėsmei eismo saugumui ir jo dalyvių sveikatai bei gyvybei – rodė nepagarbą visuomenei, žemino pareigūno vardą, diskreditavo vidaus reikalų instituciją ir buvo nesuderinami su pareiškėjo einamomis pareigomis. Teisėjų kolegija konstatavo, kad minėtų veikų visuma akivaizdžiai menkina policijos autoritetą, griauna visuomenės pasitikėjimą policija, o toks pareiškėjo elgesys akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais (žr. LVAT 2010 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-453/2010).

Klaipėdos AVPK Vidaus tyrimų poskyriui atlikus Klaipėdos AVPK Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio vyresniojo patrulio M. Š. galimai padaryto tarnybinio nusižengimo tyrimą, buvo nustatyta ir 2014 m. lapkričio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 30-IS-113 įvertinta pareigūno vardą žeminančiais veiksmais, kad šis pareigūnas 2014 m. rugpjūčio 10 d. apie 1.30 val. kartu su Klaipėdos AVPK Patrulių rinktinės 1-os kuopos 1-ojo būrio vyriausiuoju patruliu A. G. patruliuodamas tarnybiniu automobiliu Kalotės m., Klaipėdos r., šalia geležinkelio pervažos sustabdė piliečio K. O. vairuojamą automobilį „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nustatė, kad vairuotojas transporto priemonę vairavo neturėdamas su savimi vairuotojo pažymėjimo, tačiau teisės pažeidimo nustatyta tvarka neįformino. Šie veiksmai TP išvadoje kvalifikuoti kaip policijos pareigūno vardo pažeminimas bei policijos pareigūno priesaikos sulaužymas, pasireiškęs sąmoningais, kaltais, tyčiniais priešingais teisės ir tarnybinės etikos normų reikalavimams veiksmais, pažeminusiais vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunančiais pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga bei ją kompromituojančiais. Vertinant M. Š. veiksmų pobūdį, TP išvadoje konstatuota, kad pareigūnas sąmoningai savo neteisėtu neveikimu vykdant įgaliojimus pažeidė savo tiesiogines pareigas reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, o būtent: Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 5 punktą, Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktus, 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 3 punktą, 28 punktą, 47 punktą, 61.7 punktą, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 3 punktą, 4.6 punktą, 4.8 punktą, 4.9 punktą, 4.11 punktą, 4.12 punktą, pareigybės aprašymo 7.8 punktą ir tokiais savo kaltais ir tyčiniais veiksmais sulaužė Vidaus tarnybos statuto 12 straipsnio 2 dalyje numatytą bei duotą priesaiką gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, saugoti gerą vidaus tarnybos pareigūno vardą, sumenkino valstybės institucijos – policijos autoritetą bei pažemino policijos pareigūno vardą. Ši TP išvada laikytina skundžiamo 2014 m. lapkričio 21 d. Klaipėdos AVPK viršininkas įsakymo Nr. 30-TE-1319 „Dėl vyresniojo policininko M. Š. atleidimo“ motyvuojamąja dalimi.

ABTĮ 81 straipsnis nustato, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus, kuriais vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.). Remiantis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisykle, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą apeliacine tvarka (ABTĮ 136 str.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, išsamiai ištyrė įrodymus ir jais pagrindė savo išvadas, rėmėsi konkrečiomis teisės normomis, taip pat atsižvelgė į ginčui aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo  praktiką.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.), priėjo prie pagrįstų išvadų, kad pareiškėjo veikoje egzistuoja visos sąlygos, kad jis būtų teisėtai pripažintas pažeminęs pareigūno vardą.

Pirma, tarnybinio patikrinimo byloje Nr. 30-IS-113 surinkti įrodymai (t. y. Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus pateiktas garso įrašas apie tai, kad 2014 m. rugpjūčio 10 d. 1.36 val. vaikinas praneša, jog prie Kalotės geležinkelio policija ima kyšius; Policijos registruojamų įvykių registre 2014 m. rugpjūčio 10 d. 1.47 val. fiksuotas anoniminis telefoninis pranešimas apie tai, kad policijos darbuotojai ima kyšius; liudytojų A. G., K. O. ir G. B. parodymai; Patrulių rinktinės pajėgų išdėstymo planas, iš kurio matyti, kad M. Š. ir A. G. nuo 2014 m. rugpjūčio 10 d. 1.00 val. iki 7.30 val. dirbo Klaipėdos rajono policijos komisariato teritorijoje (Kretingalė, Tauralaukis, Ginduliai, Plikiai); radijo ryšio pokalbių išklotinė, iš kurios matyti, kad jokios informacijos apie sustabdytą automobilį ir vairuotojui taikytas poveikio priemones nebuvo užfiksuota; Vieningos pajėgų valdymo sistemos duomenys, iš kurių matyti, kad M. Š. ir A. G. ekipažas Puma 27 nuo 2014 m. rugpjūčio 9 d. 23.49 val. iki 2014 m. rugpjūčio 10 d. 1.46 val. stovėjo Kalotėje), vertinant šiuos įrodymus jų leistinumo ir pakankamumo aspektu, nuosekliai patvirtina bylai reikšmingas faktines aplinkybes, kad pareiškėjas kartu su porininku A. G. 2014 m. rugpjūčio 10 d. apie 1.30 val. patruliuodamas tarnybiniu automobiliu Kalotės m., Klaipėdos r., šalia geležinkelio pervažos sustabdė piliečio K. O. vairuojamą automobilį „Chrysler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nustatė, kad vairuotojas transporto priemonę vairavo neturėdamas su savimi vairuotojo pažymėjimo (be to, galbūt apsvaigęs), tačiau teisės pažeidimo nustatyta tvarka neįformino, teisės aktų nustatyta tvarka šio pažeidimo patrulių darbo apskaitoje nepažymėjo, apie sustabdytą transporto priemonę radijo ryšio kanalais nepranešė, tokiu būdu pareigūnai jokių teisės aktais numatytų priemonių pranešti apie nustatytą kelių eismo taisyklių pažeidimą nesiėmė, jį nuslėpdami. Aplinkybė, kad pareiškėjas tiek tarnybinio patikrinimo atlikimo metu, tiek nagrinėjant bylą administraciniame teisme nurodytas faktines aplinkybes neigė, kolegijos vertinimu, laikytina pareiškėjo pasirinkta jo gynybinė pozicija, tačiau pažymėtina, kad pareiškėjo 2014 m. spalio 30 d. Klaipėdos AVPK viršininkui pateikto tarnybinio pranešimo teiginys, jog 2014 m. rugpjūčio 10 d. jis jokių transporto priemonių nestabdė ir su jokiais trečiaisiais asmenimis nebendravo, ne tik nėra pagrįstas jokiais byloje esančiais objektyviais duomenimis, bet ir paneigiamas visuma kitų pirmiau nurodytų tarnybinio patikrinimo byloje Nr. 30-IS-113 surinktų įrodymų, kurie nepalieka jokių abejonių, jog 2014 m. rugpjūčio 10 d. apie 1.30 val. tarnybos metu pareiškėjas buvo sustabdęs transporto priemonę ir nustatęs teisės pažeidimą (asmuo vairavo automobilį neturėdamas su savimi vairuotojo pažymėjimo, galbūt apsvaigęs), tačiau nustatyta tvarka jo neįformino. Tokiu būdu, byloje surinkti faktiniai duomenys patvirtina pareiškėjo kaltę dėl jo, policijos pareigūno, tiesioginių funkcijų nevykdymo – administracinio teisės pažeidimo nefiksavimo. Kartu tai reiškia ir tai, kad šiuo atveju atsakovas tinkamai įvykdė jam tenkančią įrodinėjimo pareigą, todėl pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos už tarnybinio patikrinimo metu nustatytas veikas yra pagrįstas byloje surinktais leistinais bei pakankamais įrodymais.

Antra, įvertinusi pareiškėjo veiką, pasireiškusią pirmiau nurodytais veiksmais (neveikimu), teisės aktuose nustatytų Lietuvos policijai uždavinių ir funkcijų bei policijos pareigūnams priskirtų pareigų kontekste, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad aptariama pareiškėjo veika sukelia akivaizdžias pasekmes – žemina policijos pareigūno, kurio vienas iš pagrindinių uždavinių bei funkcijų yra teisės pažeidimų, tarp jų ir kelių eismo taisyklių pažeidimų, atskleidimas bei fiksavimas, vardą, laužo valstybei duotą priesaiką gerbti ir vykdyti įstatymus ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą, pažeidžia pagrindinius vidaus tarnybos principus (įstatymo viršenybės, skaidrumo, teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms, nuolatinio bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo ir kitų), akivaizdžiai žemina vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauna visuomenės pasitikėjimą visa Lietuvos policijos įstaigų sistema, kurioje tarnauja pareiškėjas, ir ją kompromituoja. Pareigūno vardą žeminančių kaltų veiksmų paviešinimas ar paviešinimo mastas nėra būtinos sąlygos pripažinti, kad atitinkami nustatyti kalti pareigūno veiksmai žemina pareigūno vardą, nes akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo atitinkama vidaus reikalų sistemos įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas yra sietinas su visuomenėje galiojančiomis moralės normomis ir visuomenės teisėtais lūkesčiais, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kuriems įstatymų suteikti valdingi įgaliojimai, be kita ko, reikalauti iš kitų asmenų, kad jie laikytųsi įstatymų, patys nepažeis įstatymų ir laikysis nepriekaištingo elgesio standartų.

Apeliantas nesutinka su tuo, kad tarnybinis patikrinimas jo atžvilgiu buvo atliktas remiantis šiuo metu dar nebaigto ikiteisminio tyrimo Nr. 30-1-00235-14, kuriame jam įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal nusikalstamos veikos požymius, numatytus BK 225 straipsnio 2 dalyje (kyšininkavimas), medžiaga. Šiuo aspektu pastebėtina, kad kiti įrodymai, nors ir gauti atliekant atitinkamą ikiteisminį tyrimą, ABTĮ 57 straipsnio taikymo požiūriu gali būti laikomi įrodymais administracinėje byloje (žr. LVAT 2011 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-266/2011, 2011 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-760/2011). Todėl minėti apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliantas taip pat tvirtina, kad, ikiteisminio tyrimo neužbaigus, jam negali būti lygiagrečiai taikomos ir drausminio poveikio priemonės. Pasisakant dėl šių apelianto argumentų reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Statuto 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnai už tarnybinius nusižengimus tarnybinėn atsakomybėn traukiami neatsižvelgiant į baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymą. Policijos veiklos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad policijos pareigūnas asmeniškai atsako už savo veiksmus ir sprendimus bei jų padarinius. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi nuostatos, kad vidaus tarnybos pareigūno veiksmų įvertinimas pareigūno vardo pažeminimu nepriklauso nuo to, ar jis buvo patrauktas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Sprendžiant dėl pareigūno atleidimo pagal VTS 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, turi būti tik įvertinama, ar pakanka faktinių duomenų atleisti pareigūną už pareigūno vardo pažeminimą (žr. LVAT 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2746/2012). Tai, kad pareiškėjo veiksmais nebuvo sukeltos pasekmės, lemiančios administracinės ar baudžiamosios atsakomybės atsiradimą, savaime nereiškia, kad dėl jo veiksmų nekonstatuotinos pasekmės, kurios lemia pareigūno vardo pažeminimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2746/2012, 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3092/2012, 2013 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-106/2013). Vidaus tarnybos pareigūno veiksmų pasekmės, kurios svarbios baudžiamosios ir tarnybinės atsakomybės taikymui, yra skirtingos (žr. LVAT 2013 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-106/2013). Nagrinėjamo ginčo atveju pažymėtina, kad aplinkybės, jog pareiškėjo atžvilgiu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal nusikalstamos veikos – kyšininkavimo (BK 225 str. 2 d.) požymius, ir kad šiame ikiteisminiame tyrime dar nėra įsiteisėjęs galutinis procesinis sprendimas, nėra kliūtis vertinti pareiškėjo veiksmus dėl jų atitikimo teisės aktų, reglamentuojančių policijos pareigūno funkcijas bei pareigas, reikalavimams ir taikyti pareiškėjui tarnybinės atsakomybės priemones už tarnybinių pareigų nevykdymą, pažeminusį policijos pareigūno vardą, nes baudžiamoji ar administracinė atsakomybė ir tarnybinė atsakomybė yra atskiros (savarankiškos) teisinės atsakomybės rūšys (žr. LVAT 2015 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2783/2014). Dėl nurodytų motyvų apeliantas nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo stabdyti šią administracinę bylą, kol įsiteisės galutinis procesinis sprendimas ikiteisminiame tyrime Nr. 30-1-00235-14.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog, taikant atleidimo iš tarnybos savo elgesiu pažeminus pareigūno vardą pagrindą, tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklės taikytinos tik tiek, kiek to tiesiogiai nereglamentuoja Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas. Dėl šios priežasties, sprendžiant pareigūno atleidimo už pareigūno vardo pažeminimą procedūrinius klausimus, netaikytinos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtinto Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo nuostatos, skirtos vien tik tarnybinių nusižengimų tyrimui ir tarnybinių nuobaudų paskyrimui (LVAT 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2737/2012, 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2746/2012, 2012 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2863/2012). Vis dėlto nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros pažeidimų nagrinėjamu atveju nenustatyta, todėl šiuo aspektu papildomai nepasisakoma.

Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai teisingai pažymėjo, jog A. G. atleidimo iš tarnybos teisinio pagrindo teisėtumas išeina už šios administracinės bylos, kurioje sprendžiamas pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu teisėtumas, nagrinėjimo ribų. Taigi apeliacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti vertinami A. G. veiksmai tariamo pažeidimo metu bei jo teisinės atsakomybės klausimas, atmestini kaip nepagrįsti.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, atmesdamas pareiškėjo pagrindinį reikalavimą dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2014 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. 30-TE-1319 panaikinimo ir iš šio skundo reikalavimo kildinamus išvestinius reikalavimus (dėl grąžinimo į pareigas, vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės prastovos laiką ir neturtinės žalos, kurios atsiradimą kildina iš neteisėto atleidimo iš vidaus tarnybos, atlyginimo), priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais ar kitais argumentais. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimė Baltrūnaitė

                                                                      Anatolijus Baranovas

                                                                      Irmantas Jarukaitis