Administracinė byla Nr. TA-826-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01286-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas A. B. (A. B.) (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovo atstovas, Šiaulių TI), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2020 metų jis buvo laikomas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis: kamerose trūko ploto, kurį dar labiau mažino jose esantys baldai ir sanitarinis mazgas, buvo šalta, drėgna, prasta ventiliacija, trūko natūralios šviesos, įrengtas elektrinis apšvietimas buvo per ryškus, kurio pareiškėjas negalėjo išsijungti, nes kameroje nebuvo jungiklių, kamerų sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, nuo sienų ir lubų luposi dažai, sienos nepritaikytos valyti, nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas tik 1,5 m sienele, nebuvo oro šalinimo sistemos, vietoje unitazo buvo tik skylė grindyse, nebuvo veidrodžio, spintelės daiktams susidėti, nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, nebuvo užtikrinta galimybė ilgiau nei vieną valandą būti lauke, pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normų reikalavimų, juose nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, suoliukas sulaužytas, sienos pažaliavusios nuo pelėsio ir grybelio, ypač pirmo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose (nuo Nr. 1 iki Nr. 10), jie nebuvo periodiškai valomi, pasivaikščiojimo kiemelių plotas neatitiko minimalaus ploto reikalavimų, pastato konstrukcijose buvo asbesto, nebuvo vykdoma socialinė reabilitacija, sporto, kultūros renginiai. Dėl to jis patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, emocinių sutrikimų, depresiją, orumo pažeminimą, galimybės bendrauti sumažėjimą.

3.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4.       Atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2020 m. birželio 26 d. buvo laikomas kamerose, kuriose buvo laikoma nuo 1 iki 5 asmenų, vienam asmeniui teko nuo 3,69 kv. m iki 17,60 kv. m ploto, t. y. kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Kadangi minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas. 

5.       Atsakovo atstovas nurodė, kad įstaiga pagal galimybes stengiasi užtikrinti patalpų aprūpinimą inventoriumi ir baldais, pagal numatytą planą remontuoja ne tik kameras, bet ir atnaujina jose esančius baldus (gultus, stalus, kėdes).

6.       Dėl įstaigoje laikomų asmenų pasivaikščiojimo ir užimtumo atsakovo atstovas nurodė, kad Šiaulių TI ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Higienos normos nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Tokia pasivaikščiojimo tvarka Šiaulių TI vykdoma, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Pasivaikščiojimo kiemeliuose yra įrengti 1,2 m pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių.

II.

7.       Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

8.       Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 (galiojęs iki 2019 m. kovo 6 d.) bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymas Nr. V-109 (galiojantis nuo 2019 m. kovo 6 d.) nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Iš atsakovo pateiktos 2020 m. liepos 3 d. pažymos Nr. 60-18265 teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose Nr. 19, 21, 22, 25, 27, 45, 47, 64, kuriose buvo kalinama nuo 1 iki 5 asmenų, vienam kalinamam asmeniui teko nuo 3,69 kv. m iki 17,62 kv. m kameros ploto (iš bendro kameros ploto neišskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo ploto) ir tai atitiko teisės aktuose keliamus reikalavimus.

9.       Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl higienos sąlygų kamerose, teismas aptarė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 14, 15, 16, 17 punktų, Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 2, 13 punktų nuostatas. Teismas vertino atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateiktus paaiškinimus, kad pareiškėjas jo kalinimo metu dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerose į įstaigos direktorių nesikreipė, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus) ir kt. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) Šiaulių departamento 2019 m. gruodžio 10 d. patikrinimo akto Nr. PA-9454 (patikrinimas atliktas 2019 m. lapkričio 25 d.) teismas nustatė, kad kameroje Nr. 22 esantis šviestuvas yra techniškai netvarkingas, nesaugus (lempos be apsauginio gaubto) (HN 134:2015 12 punkto pažeidimas). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Šiaulių TI, pažeisdamas HN 134:2015 12 punkto reikalavimus, neveikė taip kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Teismas pažymėjo, kad kituose atsakovo pateiktuose NVSC Šiaulių departamento patikrinimo aktuose pažeidimų neužfiksuota, patikrinimai buvo atliekami arba neaktualiais laikotarpiais, arba kamerose, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas.

10.       Įvertinęs atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateiktus paaiškinimus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, tai, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, mūrinės sienelės ar OSB plokštės atskyrimas, sienelės aukštis yra kur kas didesnis nei 1,50 m, sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

11.       Dėl pareiškėjo argumentų, kad kamerose nebuvo įrengti pagalbos iškvietimo mygtukai, teismas nurodė, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 punktas numato, jog kamerose privalo būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Tų pačių taisyklių 2 punktas numato, jog taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Teismas apžvelgė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su pagalbos iškvietimo mygtukų įrengimu pataisos įstaigose.

12.       Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo trukmės ir pasivaikščiojimo kiemelių būklės, teismas aptarė Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio, Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punkto, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 „Dėl tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkto nuostatas, vertino atsakovo atstovo paaiškinimus. Teismas nurodė, kad Šiaulių TI direktoriaus 2019 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1/01-149 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ nustatyta kasdien vieną valandą pasivaikščiojimo gryname ore trukmė nuteistiesiems; nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą – du pasivaikščiojimus per dieną, kurių bendra trukmė – ne mažiau kaip 3 valandos; laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 73–75 straipsniuose nustatyta tvarka. Iš NVSC Šiaulių departamento 2019 m. vasario 11 d. patikrinimo akto Nr. PA-384 (patikrinimas atliktas 2019 m. vasario 4 d.) teismas nustatė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai valomi Šiaulių TI vadovo nustatyta tvarka. Patikrinimo metu kiemelių patalpos buvo švarios, sniegas nukastas. Veiksnių (slidžios dangos), galinčių daryti įtaką nelaimingiems atsitikimams, pasivaikščiojimo kiemeliuose nenustatyta. Teismas konstatavo, kad HN 134:2015 reikalavimai nebuvo pažeisti. Pareiškėjo argumentus, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, teismas atmetė, pažymėdamas, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.

13.       Dėl asbesto teismas vertino atsakovo atstovo paaiškinimus, kad asbesto konstrukcijose nėra, taip pat tai, kad pateiktuose Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nėra nustatyta, jog Šiaulių TI pastatų konstrukcijose yra asbesto. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių konkrečių duomenų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, nustatytomis diagnozėmis ar kt.) dėl asbesto tiesioginės įtakos jo sveikatos būklei. Tokių duomenų teismas nenustatė ir įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istoriją Nr. 13-A/2019/3201. 

14.       Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo užimtumo Šiaulių TI, teismas nustatė, kad Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 1/01-88 patvirtinta Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, kuri numato, kad suimtųjų socialinis ir teisinis švietimas Šiaulių TI sprendžiamas šiais būdais: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta (galimybė asmeniui nuolat savarankiškai mokytis remiantis supančia informacijos erdve (biblioteka, žiniasklaida, televizija ir kt.), Šiaulių TI veikia biblioteka, joje periodiškai atnaujinamos knygos, yra užsakomi Lietuvos dienraščiai, savaitraščiai); religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kokia užimtumo veikla jam nebuvo sudaryta galimybė užsiimti, nenurodė, kada ir dėl kokios veiklos kreipėsi į Šiaulių TI administraciją ir jam buvo atsakyta tai suteikti, todėl sprendė, kad negalima daryti išvados, jog pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo sudaryta galimybė užsiimti skirtingomis (ar viena iš galimų) užimtumo veiklomis.

15.       Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

16.       Įvertinęs tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, taip pat tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (higienos normų pažeidimai) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai), vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendė, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus.

III.

17.       Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jam (pareiškėjui) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteista 5 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

18.       Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

18.1.                      Teismas jo skundą išnagrinėjo paviršutiniškai, palaikydamas atsakovo atsiliepimo į skundą argumentus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo užtikrinta 3,6 kv. m laisvo ploto, nes didžiąją kameros ploto dalį užėmė baldai, sanitarinis mazgas, todėl laisvo ploto pareiškėjui nebeliko. Pareiškėjo teigimu, turėtų būti taikoma 4 kv. m ploto norma vienam asmeniui. 

18.2.                      Teismas nustatė, kad kameroje Nr. 22 esantis šviestuvas buvo techniškai netvarkingas, nesaugus (lempos be apsauginio gaubto), tačiau neįsigilino į šio pažeidimo pasekmes, sveikatos sutrikdymą, orumą, žeminimą, kankinimą. Naktinio apšvietimo lempa neveikė, gedimo niekas nepašalino, nors rytinio patikrinimo metu pareiškėjas daug kartų prašė, kad elektrikas sutvarkytų naktinio apšvietimo lempą, tačiau į prašymus buvo reaguojama aplaidžiai. Dėl tokio pareigūnų neveikimo pareiškėjui naktį tekdavo daug kartų pabusti, nes naktinė apšvieta neveikė, o pareigūnas naktį, atlikdamas patikrinimą, kas pusę valandos įjungdavo dieninę šviesą pažiūrėti, ar kameroje visi miega. Dėl to pareiškėjui sutriko miegas, ryte jis atsikeldavo irzlus, neišsimiegojęs. Tokie pažeidimai yra tęstiniai (nuolat). Dieninės lempos veikė ne visos, kameroje trūko šviesos, o tai kenkė pareiškėjo akims, jos pasidarė jautrios, pradėjo ašaroti. Tokie Šiaulių TI pažeidimai prilygsta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimui. Šių teismas neįvertino.

18.3.                      Šiaulių TI administracija nuslėpė pažeidimus dėl pasivaikščiojimo kiemelių, pateikdama tik NVSC Šiaulių departamento 2019 m. vasario 11 d. patikrinimo aktą Nr. PA-384. Tai, kad pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka HN 134:2015 12 punkto reikalavimų, nustatyta NVSC Šiaulių departamento raštuose (2019 m. liepos 12 d. raštas Nr. (6-12 4.80)2-34565, 2019 m. liepos 30 d. raštas Nr. (6-12 4.80)2-37129, 2019 m. rugpjūčio 30 d. raštas Nr. (6-12 4.80) 2-41893). Tai, kad pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka Statybos techninio reglamento STR 1.03.01.2016, patvirtina Kalėjimų departamento 2019 m. rugpjūčio 21 d. raštas Nr. 2S-3552. Pareiškėjo teigimu, jis kaskart eidamas pasivaikščioti bijojo dėl savo sveikatos, ar neužkris plyta ant galvos, ar neišsisuks kojos.

18.4.                      Teismas neįvertino to, kad Šiaulių TI nebuvo pagalbos iškvietimo mygtuko, pasikalbėjimo modulio, radijo, aliarminio iškvietimo, neatsižvelgė į tai, kad, nesant pagalbos iškvietimo mygtuko, yra pažeidžiamas žmogaus orumas, nes kaskart išsikviečiant pareigūną, reikėdavo ranka daužyti į geležines duris, kol pareigūnas išgirs ir prieis prie kameros. Teisės aktai numato aliarmo iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, tačiau įstaiga šio reikalavimo nesilaikė.

18.5.                      Teismas neįvertino to, kad Šiaulių TI pažeidė pareiškėjo privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, nes tualetas nebuvo atskirtas pertvara iki lubų, tualete visai nebuvo ventiliacijos, iš jo sklido blogas kvapas. Šiaulių TI prielaida, kad vėdinimas galimas pro duris ir langą, neatitinka tikrovės ir teisės aktų. Tai, kad kameroje turi būti užtikrinamas privatumas ne tik nuo kameroje esančių asmenų, bet ir nuo pareigūnų, pripažįstama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

18.6.                      Pareiškėjas jau 19 metų serga (duomenys neskelbtini), tačiau teismas neįvertino, kad, kalint Šiaulių TI tokiomis sąlygomis, kokiomis pareiškėjas kalėjo, jo sveikatai kilo didelis pavojus.

19.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20.       Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuoja, kad:

20.1.                      Pareiškėjo keliamam ginčui išspręsti pirmiausiai taikytini nacionaliniai teisės aktai, o pareiškėjo nurodoma 4 kv. m ploto norma yra tik rekomendacinio pobūdžio. Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad vienam suimtajam ar nuteistajam tardymo izoliatoriuje turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m gyvenamojo ploto, todėl pareiškėjo reikalavimas taikyti 4 kv. m ploto normą yra atmestinas. Net iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui mažiausias tekęs plotas buvo daugiau nei 3 kv. m, todėl nėra pagrindo iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo ar baldų užimamą plotą, kadangi pareiškėjo galimybė judėti nebuvo suvaržyta.

20.2.                      Nors pagal nacionalinius teisės aktus (Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 p.), sanitarinio mazgo atitvėrimas 1,5 m sienele laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, tačiau sanitarinių mazgų atitvėrimai Šiaulių TI kamerose yra kur kas aukštesni, tai, įvertinęs pateiktus įrodymus, konstatavo ir teismas. Kadangi vėdinimas per langus Šiaulių TI galimas, pažeidimas nekonstatuotinas. Pagal HN 134:2015 37 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose, t. y. ir patalpų vėdinimas priklauso būtent nuo jų valios. Be to, toje pusėje, kurioje įrengtas sanitarinis mazgas, sienoje yra išvestos angos į koridorių, kurių pagalba kameroje užtikrinama pakankama oro cirkuliacija.

20.3.                      Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurių vertinimas, anot jo, būtų neteisingas, aplinkybių nesusiejo su būtent jo patirtais išgyvenimais. Kadangi pareiškėjo skunde pagalbos mygtuko neįrengimas buvo siejamas ne su jo, o apskritai visų suimtųjų, nuteistųjų teisėmis, ši skundo dalis pagrįstai teismo atmesta.

20.4.                      Pareiškėjo teiginiai, kad atsakovas tikslingai nepateikė patikrinimo aktų, kurie patvirtina pažeidimus pasivaikščiojimo kiemeliuose, neatitinka tikrovės, nes iš bylos medžiagos matyti, jog patikrinimo aktai teismui buvo pateikti.

20.5.                      Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad neveikė naktinis apšvietimas, todėl naktį tikrinant kameras pareigūnai dažnai įjungdavo dieninę lempą, taip pat nurodo, kad lempos buvo be gaubtų, tačiau pareiškėjas šių aplinkybių teismui nebuvo nurodęs. Apeliaciniame skunde abstrakčiai kartojami teismui nurodyti teiginiai ir nepateikiama jokių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

21.       Bylos dalykas – 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui A. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį.

22.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad kameroje Nr. 22 esantis šviestuvas buvo techniškai netvarkingas, nesaugus (lempos be apsauginio gaubto) (HN 134:2015 12 punkto pažeidimas) ir dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Kitos pareiškėjo pretenzijos dėl atsakovo atstovo neužtikrintų kalinimo sąlygų nebuvo pripažintos pagrįstomis ir įrodytomis, taip pat nenustatytas faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

23.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jam būtų priteistas 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas jo skundą išnagrinėjo paviršutiniškai, palaikydamas atsakovo atsiliepimo į skundą argumentus, neatsižvelgė į tai, kad kamerų plotą mažino jose esantys baldai ir sanitarinis mazgas, netinkamai skaičiavo ploto normą vienam asmeniui (pareiškėjo teigimu, turi būti taikoma 4 kv. m ploto norma), neįvertino ar netinkamai įvertino aplinkybes dėl dieninio ir naktinio apšvietimo kamerose, higienos sąlygų pasivaikščiojimo kiemeliuose, pagalbos iškvietimo mygtuko, privatumo, naudojantis tualetu, ventiliacijos, neatsižvelgė į nustatyto pažeidimo pasekmes ir pareiškėjo sveikatos būklę.

24.       Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25.       Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su pirmosios instancijos teismo šališkumu, teisėjų kolegija pažymi, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui tik iš dalies palankų sprendimą, savaime nereiškia, jog šis teismas byloje buvo šališkas.

26.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu, pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje (iki 2021 m. sausio 1 d. buvusi 6 d.) nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

27.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, plotą, jose įrengto sanitarinio mazgo plotą ir kalėjusių asmenų skaičių (I t., b. l. 74–81), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto ir ne mažiau kaip 3 kv. m ploto, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, dėl to nėra pagrindo konstatuoti nei Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (neteko galios 2020 m. vasario 6 d.) 1.3.1 punkto, pagal kurį vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m, pažeidimą, nei Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

28.       Atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl taikytinos 4 kv. m ploto normos, nes EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.

29.       Dėl pareiškėjo argumentų, jog neturėjo būti įskaičiuotas plotas, kurį užėmė inventorius ir sanitarinis mazgas, pažymėtina, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).

30.       EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

31.       Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017); į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui iš esmės buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

32.       Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad iš atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateiktų paaiškinimų (I t., b. l. 140–149) bei į bylą pateiktų įrodymų (Šiaulių TI san. mazgų zonų kamerose lentelės Nr. 62/08-145 (I t., b. l. 80–81), fotonuotraukų (I t., b. l. 131–138)) matyti, jog Šiaulių TI kamerose, kuriose pareiškėjas atliko bausmę, sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti aukšta sienele, sanitarinio mazgo atitvarinių konstrukcijų aukštis daugiau nei 1,5 m, sanitarinio mazgo įėjimas kamerose Nr. 19, 21, 25 atitvertas durimis, o kamerose Nr. 22, 27, 45, 47, 64 – nepermatoma užuolaida.

33.       Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Šiaulių TI kamerų sanitarinių mazgų įrengimas, kuomet sanitariniai mazgai atskirti žymiai aukštesnėmis nei 1,5 m atitvarinėmis konstrukcijomis, o nesant durų uždengti nepermatoma užuolaida, užtikrina asmenų privatumą (žr., pvz., 2020 m. spalio 7 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2675-662/2020; Nr. A-2619-662/2020; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1781-602/2020; 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-875-968/2021; 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-829-415/2021 ir kt.). Tokios naudojimosi sanitariniais įrenginiais sąlygos laikytinos nepažeidžiančiomis asmens privatumo, dėl to reikalauti neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo.

34.       Dėl apeliaciniame skunde akcentuojamo nemalonaus kvapo pažymėtina, kad byloje nepaneigta, kad Šiaulių TI kameros jose laikomų asmenų galėjo būti vėdinamos per langus, o tai atitinka HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Aplinkybė, jog iš sanitarinio mazgo galėjo sklisti nemalonus kvapas, nelaikytina teisės aktų reikalavimų pažeidimu, kadangi ginčo laikotarpiu teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto, sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą arba kameroje įrengti būtent mechaninį vėdinimą. Taigi, šiuo aspektu pagrįstai nekonstatuoti Šiaulių TI neteisėti veiksmai (neveikimas).

35.       Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad kamerose nebuvo pagalbos iškvietimo mygtuko, pažymėtina, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 punkte nustatyta, jog kameroje turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Pareiškėjas nepateikė argumentų, kad dėl tokio trūkumo būtų kilę problemų ir (ar) neigiamų padarinių, nenurodė nei vieno konkretaus atvejo, kai dėl realios grėsmės jis nebuvo išsikvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba ir dėl to jis galėjo patirti žalą.  Kadangi nei skunde, nei apeliaciniame skunde nėra detalizuotų argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos neturtinės žalos, ši apeliacinio skundo dalis nepripažintina pagrįsta ir įrodyta. 

36.       Teismų praktikoje nurodoma, kad vien aplinkybės, jog nebuvo įrengtas ar neveikė signalizacijos mygtukas, konstatavimas, savaime nesuponuoja neturtinės žalos pareiškėjui kilimo  (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-233-556/2021; 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-289-556/2021; 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-341-624/2021).

37.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Šiaulių TI administracija nuslėpė pažeidimus dėl pasivaikščiojimo kiemelių, pateikdama tik 2019 m. vasario 11 d. patikrinimo aktą Nr. PA-384, nors apeliaciniame skunde nurodomi NVSC Šiaulių departamento ir Kalėjimų departamento raštai patvirtina, kad Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka higienos normų reikalavimų. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodytų raštų į bylą nepateikė, todėl minėti argumentai nepripažintini pagrįstais. 

38.       Priešingai nei nurodo pareiškėjas, atsakovas į bylą pateikė ne tik NVSC Šiaulių departamento 2019 m. vasario 11 d. patikrinimo aktą Nr. (6-12 4.80)PA-384, bet ir kitus patikrinimo aktus (NVSC 2019 m. gruodžio 10 d. patikrinimo aktą Nr. (6-12 4.80)PA-9454 (patikrinimas vietoje atliktas 2019 m. lapkričio 25 d.), NVSC 2020 m. vasario 4 d. patikrinimo aktą Nr. (6.12 4.80)PA-256 (patikrinimas vietoje atliktas 2020 m. vasario 4 d.), NVSC 2019 m. liepos 12 d. patikrinimo aktą Nr. (6-12 4.80)PA-5294 (patikrinimas vietoje atliktas 2019 m. liepos 4 d.), NVSC 2019 m. liepos 25 d. patikrinimo aktą Nr. (6-12 4.80)PA-5576 (patikrinimas vietoje atliktas 2019 m. liepos 15 d.), NVSC 2019 m. rugpjūčio 30 d. patikrinimo aktą Nr. (6-12 4.80)PA-6358 (patikrinimas vietoje atliktas 2019 m. rugpjūčio 14 d.), I t., b. l. 121–130, iš kurių matyti, kad Šiaulių TI nuolat atliekami patikrinimai.

39.       Ginčo laikotarpiu (2019 m. lapkričio 26 d. iki 2020 m. birželio 26 d.) yra aktualus NVSC 2020 m. vasario 4 d. patikrinimo aktas Nr. (6.12 4.80)PA-256 (patikrinimas vietoje atliktas 2020 m. vasario 4 d.) (I t., b. l. 123–124), kuriame nurodyta, kad grįžtamosios kontrolės metu, be kita ko, nustatyta, kad HN 134:2015 12 punkto pažeidimas (sienų danga nutrupėjusi, pasivaikščiojimo kiemelyje Nr. 19 ištrupėjusi ir grindinio danga) pasivaikščiojimo kiemeliuose Nr. 2, 9, 14, 19 nepašalintas, nurodyta pažeidimą pašalinti iki 2020 m. gegužės 4 d. Atsakovas į bylą nepateikė duomenų apie šio pažeidimo pašalinimą.

40.       HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Atsižvelgiant į skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes, jog higienos sąlygų neatitiko ypač pirmo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliai (Nr. 1–10), apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjas jautėsi nesaugus vaikščiodamas higienos normų neatitinkančiuose kiemeliuose, įvertinus tai, kad atsakovas į bylą nepateikė duomenų, jog NVSC 2020 m. vasario 4 d. patikrinimo aktu Nr. (6.12 4.80)PA-256 nustatytas higienos normų pažeidimas būtų pašalintas, pareiškėjo argumentai šiuo aspektu laikytini pagrįstais. Įvertinus nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų, kurių būtų nepatyręs, jei būtų laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis kalinimo sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

41.       Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, t. y. kad neveikė naktinio apšvietimo lempa, o dieninės lempos veikė ne visos. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 134 str. 6 d.), šie pareiškėjo argumentai nenagrinėjami. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu.

42.       Dėl pareiškėjo argumentų, kuriais jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu nepriteisti žalos atlyginimo pinigais, pažymėtina, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1567-624/2020; 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-463-492/2020).

43.       Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), ir kt.). 

44.       Pažymėtina, kad paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2018; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-492/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018).

45.       Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytų pareiškėjo teisių pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (2019 m. lapkričio 26 d.–2020 m. birželio 26 d. atskirais periodais Šiaulių TI kameroje Nr. 22 pareiškėjui nebuvo užtikrintos higienos normas atitinkančios kalinimo sąlygos – šviestuvas buvo techniškai netvarkingas, nesaugus (lempos be apsauginio gaubto), pasivaikščiojimo kiemeliai Nr. 1–10 neatitiko higienos normų reikalavimų, pareiškėjo patirto diskomforto dydį (trumpalaikiai nepatogumai) ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju šie pažeidimai nesudarė pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo.

46.       Pareiškėjas apeliaciniame nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių už minėtus higienos sąlygų pažeidimus pareiškėjui turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

47.       Apibendrindama nustatytas bylos aplinkybes ir nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nors pirmosios instancijos teismas ir netinkamai vertino byloje esančius duomenis dėl higienos sąlygų Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemeliuose Nr. 1–10, tačiau dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas atliko išsamų tyrimą, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas, atsižvelgiant, be kita ko, į šios nutarties 39–40, 44 punktuose nustatytas aplinkybes, paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė