Administracinė byla Nr. A-2253-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00589-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.1; 15.4; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių lyra“ ir atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių miesto savivaldybės tarybos, apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių lyra“ skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybei, atstovaujamai Šiaulių miesto savivaldybės tarybos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Šiaulių lyra“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB       „Šiaulių lyra“, Bendrovė) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 2–12), kurį patikslino (I t., b. l. 124–133; III t., b. l. 126–138), į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas), 260 654,80 Lt            žalos atlyginimo bei 5 procentų metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, taip pat bylinėjimosi išlaidas          (I t., b. l. 108, 189; VIII t., b. l. 64–68).

Pareiškėjas nurodė, kad jo turimam barui, esančiam (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Baras), bei turėjusiam licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais visą parą   (vartoti vietoje ir išsinešti), Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu           Nr. T-213 (toliau – ir Sprendimas Nr. T-213) buvo apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas, leista prekiauti tik nuo 8.00 val. iki 22.00 val. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 28 d. sprendimu paminėto Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimo dalį, kuria Barui apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas, panaikino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 6 d. nutartimi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimą paliko nepakeistą. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartyje, priimtoje nagrinėjamoje byloje, konstatavo, kad Šiaulių miesto savivaldybės taryba, kaip viešojo administravimo subjektas, priimdama Sprendimą Nr. T-213, pažeidė bendrą teisėtumo, proporcingumo principą, nepagrįstai apribodama pareiškėjo teisę vykdyti verslą, ir tokie atsakovo veiksmai pripažintini neteisėtais, kurių pagrindu atsiranda jo civilinė atsakomybė. Sprendimas Nr. T-213 teismo buvo panaikintas ne dėl to, kad jį priimant būtų buvę padaryti procedūriniai ar kiti formalūs pažeidimai, bet būtent dėl to, jog šis sprendimas buvo neteisėtas iš esmės. Dėl to, kad Sprendimu Nr. T-213 buvo neteisėtai apribotas Baro prekybos alkoholiniais gėrimais laikas, pareiškėjas patyrė 260 654,80 Lt (75 490,85 Eur) žalą, kurią sudaro: 249 393,44 Lt (72 200,37 Eur) negautas pareiškėjo pelnas per laikotarpį nuo 2010 m. spalio 25 d. iki 2012 m. balandžio 13 d. (negautos pajamos dėl negalėjimo parduoti tiek alkoholinių gėrimų, tiek kitų prekių), kuris apskaičiuotas įvertinus maitinimo ir gėrimų veiklos augimo statistinį indeksą, skelbiamą Lietuvos Respublikos statistikos departamento už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 25 d. iki 2012 m. balandžio 13 d., bei apskaičiuotos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 25 d. iki 2010 m. gegužės 14 d., kurios sudaro 10 577,36 Lt (3 063,42 Eur); 300 Lt (86,89 Eur) tiesioginiai nuostoliai, patirti sumokant už Licencijos Nr. 1-498 patikslinimą 2010 m. lapkričio 29 d.; 484 Lt (140,18 Eur) tiesioginiai nuostoliai, patirti sumokant uždarajai akcinei bendrovei „Revizorius“ (toliau – ir UAB „Revizorius“) už pareiškėjo 2009–2010 m. finansinės atskaitomybės dokumentų peržvalgą, apskaitos įrašų patikrinimą. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas skundą grindė Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, nurodė, kad dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo) jis buvo priverstas apskritai nutraukti Baro veiklą, t. y. prekybą ne tik alkoholiniais gėrimais, bet ir kitomis prekėmis, siekiant išvengti dar didesnių nuostolių, nes, vadovaujantis elementaria logika, vien tik įsigyti arbatos, vaisvandenių, saldainių ar pan. niekas naktį į Barą nebūtų ėjęs. Todėl žala skaičiuojama tiek dėl alkoholinių gėrimų, tiek dėl kitų prekių naktinėmis valandomis nepardavimo. Negautos pajamos skaičiuojamos nuo 2010 m. spalio 25 d., kai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d.  nutartimi buvo palikta galioti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 15 d. nutartis, kuria buvo panaikintos pareiškėjo prašymu šio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartimi taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės ir nustatytas trumpesnis Baro darbo laikas. Žala skaičiuojama iki 2012 m. balandžio 13 d., įvertinus tai, kad pareiškėjas, gavęs patikslintą licenciją, turėjo prieš mėnesį įspėti uždarąją akcinę bendrovę „Masada“ (toliau – ir UAB „Masada“) dėl patalpų nuomos sutarties nutraukimo.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 87–93) prašė atmesti skundą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas patirtą žalą skaičiuoja pagal laikotarpį, kuris ekonomine prasme skiriasi nuo laikotarpio, kurio metu Bendrovei buvo pritaikyti apribojimai prekiauti alkoholiniais gėrimais (2010–2011 m. buvo ekonominės krizės metai). Pareiškėjas savo iniciatyva nutraukė veiklą, nors apribojimai buvo skirti tik prekybai alkoholiu nakties metu. Į nuostolius negali būti įtrauktos negautos pajamos iš prekybos kitomis prekėmis, nes prekybai kitomis prekėmis   jokie apribojimai nebuvo nustatyti. Tai, kad Baro patalpose po Sprendimo Nr. T-213 priėmimo pradėjo veikti UAB „Masada“, tik patvirtina, jog pareiškėjas nutraukė veiklą Bare ne dėl Sprendimo Nr. T-213, nes UAB „Šiaulių lyra“ ir UAB „Masada“ yra bendrovės, siejamos akcininkų ir veikiančios bendram tikslui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas klausimą  dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administracinėje byloje Nr. I-230-355/2011, konstatavo, jog pareiškėjui Sprendimu Nr. T-213 nebuvo atimta teisė prekiauti Bare apskritai. Pareiškėjas, nutraukdamas savo veiklą, apribojo galimybę išsiaiškinti, ar Bare prekyba būtų pakitusi ginčo laikotarpiu. Pareiškėjo nurodytas žalos dydis yra grindžiamas prielaidomis. Iš ekspertizės pateiktų išvadų matyti, kad 2010 m. rugpjūčio, rugsėjo, spalio mėn. Bendrovės pelnas žymiai   krito, Bendrovės veikla tendencingai mažėjo, pareiškėjo nurodomos negautos pajamos nerealios. Pareiškėjas pats rizikavo, priėmė sprendimą Baro patalpas išnuomoti kitai įmonei, toks jo sprendimas nesusijęs su Sprendimu Nr. T-213 pritaikytais apribojimais, todėl Šiaulių miesto savivaldybė negali atsakyti už pareiškėjo tariamai patirtą žalą.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimu              (VIII t., b. l. 105–115) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė UAB „Šiaulių lyra“  iš Šiaulių miesto savivaldybės 39 425 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2012 m. gegužės 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė UAB „Šiaulių lyra“ iš Šiaulių miesto savivaldybės 1 585,27 Eur byloje turėtų išlaidų; prašymą dėl teismo išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, priteisimo persiuntė nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (teismo sprendimui įsiteisėjus, o jeigu teismo sprendimas bus apskųstas apeliacine tvarka – kartu su apeliaciniu skundu).

Teismas nustatė, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracija pareiškėjui išdavė Licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais Nr. 1-498, kurią patikslino 2009 m. birželio        4 d. (toliau – ir Licencija). Pagal šią Licenciją, pareiškėjui buvo suteikta teisė Bare prekiauti alkoholiniais gėrimais visą parą, geriant vietoje ir išsinešti. Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. T-213 1 punktu Bendrovei apribojo prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, nustatė prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 8 val. iki 22 val. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 28 d. sprendimu, priimtu Šiaulių apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-230-355/2011, panaikino Sprendimo Nr. T-213 dalį, kuria Barui nustatytas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 8 val. iki 22 val. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartimi šis teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Pareiškėjas nauju skundu šioje administracinėje byloje kreipėsi į teismą, prašė priteisti neteisėto (teismo panaikinto) Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo         Nr. T-213 priėmimu padarytą žalą bei įpareigoti Šiaulių miesto savivaldybės tarybą patikslinti Licenciją. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundo dalį dėl žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą, o bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti patikslinti Licenciją nutraukė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartimi panaikino Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo dalį dėl žalos atlyginimo ir šią administracinės bylos dalį perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Šia nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos veiksmai, Sprendimu Nr. T-213 apribojant Barui prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, pripažintini neteisėtais, kurių pagrindu atsiranda atsakovo civilinė atsakomybė. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildino iš Šiaulių miesto savivaldybės tarybos veiksmų, priimant Sprendimą Nr. T-213, nurodė, jog dėl priimto sprendimo jis buvo priverstas nutraukti savo ūkinę veiklą Bare, negavo planuotų pajamų ir pelno, patyrė žalą.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, CK 6.271 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010, 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje   byloje Nr. A822-1500/2013). Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu.

Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. I-230-355/2011, patvirtina, jog Sprendimo Nr. T-213 dalis buvo panaikinta kaip neteisėta iš esmės ne dėl sprendimo priėmimo procedūros pažeidimo,     o dėl to, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimdamas sprendimą, pažeidė bendrą teisėtumo, proporcingumo principą, nepagrįstai apribodamas pareiškėjo teisę vykdyti  verslą, kuriam atsakovas anksčiau buvo suteikęs tokį leidimą, neįrodęs viešojo intereso apsaugos būtinumo. Tokie atsakovo veiksmai pripažintini neteisėtais, kurių pagrindu atsiranda atsakovo civilinė atsakomybė. Tokią išvadą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartyje, priimtoje nagrinėjamoje byloje.

Teismas nustatė, kad Bendrovės generalinio direktoriaus 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymu Baro darbo laikas buvo nustatytas nuo 8 val. 00 min. iki 2 val. 00 min., o 2009 m. birželio 4 d. įsakymu – nuo 8 val. ryto iki 2 val. nakties pirmadieniais, antradieniais, trečiadieniais, sekmadieniais ir nuo 8 val. iki 3 val. nakties ketvirtadieniais, penktadieniais bei šeštadieniais. Skunde, patikslintuose skunduose pateikti duomenys bei pareiškėjo atstovų paaiškinimai teismo posėdžiuose patvirtino, kad iki Sprendimu Nr. T-213 nustatytų apribojimų Baras dirbo iki 2 val. nakties penkias dienas per savaitę ir iki 3 val. nakties 2 dienas per savaitę. Po Sprendimo Nr. T-213 priėmimo Baro laikas Bendrovės valdybos pirmininko 2010 m. spalio 25 d. įsakymu sutrumpintas iki 22 val. 00 min. 2010 m. gruodžio 9 d. sutartimi UAB „Šiaulių lyra“ Baro patalpas išnuomojo UAB „Masada“ ir toliau Bare savo veiklos nevykdė. Teismas konstatavo, kad, atsakovui apribojus pareiškėjo teisę prekiauti alkoholiniais gėrimais, pareiškėjas negalėjo gauti pajamų iš prekybos Bare alkoholiniais gėrimais naktį, vykdytos iki 2010 m. spalio 25 d., ir tuo patyrė turtinę žalą, tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir patirtos turtinės žalos egzistuoja priežastinis ryšys, t. y. nustatytos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti.

Teismas vadovavosi CK 6.249 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką administracinėse bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimo, žalą (jos dydį) privalo įrodyti pareiškėjas, pateikdamas patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus bei įrodydamas priežastinį ryšį tarp nurodytos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, tuo atveju, kai nuostolių dydžio šalis negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas.

Teismas nustatė, kad kaip tiesioginius nuostolius pareiškėjas nurodė 300 Lt (86,89 Eur) turėtų išlaidų dėl Licencijos patikslinimo Šiaulių miesto savivaldybės tarybai priėmus Sprendimą Nr. T-213. Byloje pateiktas 2010 m. lapkričio 29 d. vietinio mokėjimo nurodymas Nr. 11137 patvirtino, kad, Sprendimu Nr. T-213 Bendrovei apribojus prekybos alkoholiu Bare laiką, Bendrovė sumokėjo 300 Lt už licencijos papildymą, patikslinimą, teismo nuomone, šios išlaidos vertintinos kaip tiesioginiai nuostoliai, priežastiniu ryšiu susiję su neteisėtais atsakovo veiksmais, todėl priteistinos. Kaip tiesioginius nuostolius pareiškėjas taip pat nurodė ir 484 Lt (140,18 Eur), sumokėtus UAB „Revizorius“ už pareiškėjo 2009–2010 m. finansinės atskaitomybės dokumentų peržvalgą, apskaitos įrašų patikrinimą. Teismas nustatė, kad sutartis dėl 2009–2010 m. finansinės atskaitomybės dokumentų peržvalgos tarp Bendrovės ir UAB „Revizorius“ buvo sudaryta 2010 m. rugpjūčio 25 d., 2010 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjui buvo pateikta auditoriaus išvada, o 2010 m. rugpjūčio 27 d. išrašyta PVM sąskaita–faktūra 484 Lt sumai. Paminėtą sutartį bei auditoriaus išvadą pareiškėjas teikė kaip įrodymus administracinėje byloje Nr. I-230-355/2011, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Todėl šios pareiškėjo išlaidos galėtų būti vertinamos tik kaip turėtos teismo išlaidos administracinėje byloje Nr. I-230-355/2011, dėl kurių priteisimo prašymas galėjo būti teiktas paminėtoje byloje Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka ir terminais. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjo nurodytos 484 Lt sumos teismas nelaikė žala, patirta dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl nepriteisė. Kaip prašomas priteisti negautas pajamas pareiškėjas patikslintame skunde, jį papildomai patikslindamas 2014 m. gegužės 14 d. pareiškimu, nurodė 249 293,44 Lt negautų pajamų už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 25 d. iki 2012 m. balandžio 13 d., įvertinus Lietuvos statistikos departamento skelbiamą 2011 m. ir 2012 m. maitinimo ir gėrimų teikimo veiklos indeksą (atitinkamai 12,5 ir 5,7 proc.) (toliau – ir Statistinis indeksas) bei 10 577,36 Lt 5 procentų metinių palūkanų normą, skaičiuojamą nuo 2010 m. spalio 25 d. iki 2012 m. gegužės 14 d., iš viso: 259 870,80 Lt negautų pajamų. Į šią sumą pareiškėjas įskaičiavo negautas pajamas iš prekybos naktį ne tik alkoholiniais gėrimais, bet ir kitomis prekėmis.

Teismas, siekdamas nustatyti galimą patirtos žalos dydį, nagrinėjamoje byloje 2014 m. gegužės 29 d. nutartimi paskyrė buhalterinę–finansų ekspertizę (toliau – ir Ekspertizė), ją       pavedė atlikti Lietuvos teismo ekspertizių centro Ekonominių ekspertizių skyriui. Pažymėjo, jog, apskaičiuodamas negautas pajamas, pareiškėjas rėmėsi Baro pajamomis, gautomis palyginamuoju laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2010 m. liepos 31 d., kurių apskaičiavimas detaliai išdėstytas pareiškėjo pateiktame 2013 m. lapkričio 4 d. paaiškinamajame rašte. Teismas, paskirdamas Ekspertizę, nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo Baras apribotu darbo laiku (iki 22 val.) realiai pradėjo dirbti nuo 2010 m. spalio 26 d., vertintinas pareiškėjo pelnas iš Baro veiklos per 17 mėnesių iki darbo laiko apribojimo, o, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl žalos, pareiškėjo patirtos neteisėtu savivaldybės sprendimu apribojus prekybos alkoholiniais gėrimais Bare laiką iki 22 val., teismas klausimus ekspertams dėl negauto pelno siejo su patikslintos Licencijos gavimo data, t. y. 2012 m. kovo 13 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015 m. gegužės 19 d. ekspertizės aktu Nr. 11-1675(14) (toliau – ir Ekspertizės aktas) buvo pateiktos išvados: 1) Baras per laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 25 d. iki 2010 m. spalio 25 d. gavo 421 385,80 Lt (122 041,76 Eur) bendrojo pelno; 2) Baro laikotarpio nuo 2009 m. gegužės 25 d. iki 2010 m. spalio 25 d. bendrasis pelnas iš alkoholinių gėrimų pardavimo buvo 339 884,55 Lt (98 437,37 Eur) ir sudarė 80,66 procentus (71,06 proc. dieną ir 87,93 proc. naktį) nuo bendrojo pelno, nustatyto pirmajame klausime; 3) Baras per laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 25 d. iki 2010 m. spalio 25 d. iš prekybos nakties valandomis (nuo 22 val. iki 8 val. ryto) gavo 239 716,25 Lt (69 426,62 Eur) bendrojo pelno; 4) Baro laikotarpio nuo 2009 m. gegužės 25 d. iki 2010 m. spalio 25 d. bendrasis pelnas iš alkoholinių gėrimų pardavimo nakties valandomis (nuo 22 val. iki 8 val. ryto) buvo 2 010 781,24 Lt (61 046,47 Eur) arba 87,93 procentų bendrojo pelno, nustatyto trečiajame klausime; 5) Baro bendrasis pelnas, lyginant su prieš tai buvusiu mėnesiu, didėjo 2009 m. birželio, liepos, gruodžio mėn., 2010 m. balandžio, gegužės, birželio, liepos mėn. bei mažėjo 2009 m. rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio mėn., 2010 m. sausio, vasario, kovo, rugpjūčio, rugsėjo, spalio mėn.; 6) jei 2010 m. spalio 25 d.–2012 m. kovo 13 d. laikotarpiu nakties valandomis (nuo 22 val. iki 2 val. nakties 5 dienas per savaitę ir nuo 22 val. iki 3 val. nakties 2 dienas             per savaitę) veiktų Baras, kuriame būtų prekiaujama ir alkoholiniais gėrimais (t. y. jei Sprendimu Nr. T-213 prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nebūtų buvęs apribotas iki 22 val.), tai šio baro pelnas galėtų būti 181 731,10 Lt (52 632,96 Eur); 7) jei 2010 m. spalio 25 d.–2012 m. kovo 13 d. laikotarpiu nakties valandomis (nuo 22 val. iki 2 val. nakties 5 dienas per savaitę ir nuo 22 val. iki 3 val. nakties 2 dienas per savaitę) veiktų Baras, kuriame būtų prekiaujama ir alkoholiniais   gėrimais (t. y. jei Sprendimu Nr. T-213 prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nebūtų buvęs apribotas iki 22 val.), tai šio baro pelnas iš alkoholinių gėrimų pardavimo galėtų būti 159 796,16 Lt (46 280,17 Eur). Ekspertizės akte pateiktos išvados pagrįstos atliktais apskaičiavimais pagal     paties pareiškėjo pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus bei duomenis, jomis abejoti teismas neturėjo pagrindo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nesutiko su lyginamuoju laikotarpiu (2009 m. gegužės 25 d.–2010 m. spalio 25 d.), kurį vertinant pateiktos Ekspertizės akto išvados (toliau – ir Lyginamasis laikotarpis). Nurodė, jog turėjo būti vertinamas laikotarpis nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2010 m. liepos 31 d., kurį, apskaičiuodamas žalą, vertino pats pareiškėjas, dėl to, kad 2010 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. Baro pelnas drastiškai krito dėl masinės informacijos priemonėmis sukelto ažiotažo dėl prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo (duomenys neskelbtini). Tokį pareiškėjo argumentą teismas atmetė kaip nepagrįstą. Ekspertizės akte nurodytas Lyginamasis laikotarpis – tai iki Baro realaus darbo apribotu darbo laiku pradžios vertintas laikotarpis, savo trukme tapatus laikotarpiui, per kurį buvo taikyti Sprendimu Nr. T-213 nustatyti prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimai. Pareiškėjo pateiktose dienraščių ištraukose išspausdintuose straipsniuose nurodyta informacija didžiąja dalimi nėra siejama konkrečiai su Bendrovės veikla, o Bendrovės atžvilgiu iš esmės pateikiama oficiali informacija apie rengiamus Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimų projektus bei Sprendimo Nr. T-213 priėmimą. Be to, iš Ekspertizės akto matyti, kad Baro pelnas nuo 2009 m. gegužės mėn. nebuvo pastovus, jis atskirais laikotarpiais tai augo, tai mažėjo, mažėjimas fiksuotas ne tik 2010 m. rugpjūčio, rugsėjo mėn., bet ir tuo pačiu 2009 m. laikotarpiu (2009 m. rugpjūčio–lapkričio mėn.), 2010 m. sausio–kovo mėn., todėl nebuvo jokio pagrindo Baro pelno mažėjimo sieti su žiniasklaidos priemonėse pateikta informacija.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, nurodydamas prašomas priteisti negautas pajamas, į    jas įtraukė negautas pajamas iš prekybos kitomis prekėmis (ne alkoholiniais gėrimais). Sprendimu Nr. T-213 jokie ribojimai prekybai Bare kitomis prekėmis nebuvo nustatyti, Bendrovė, būdama ūkinės veiklos subjektas ir pagal Bendrovės įstatus besiverčianti net 40 rūšių veikla, galėjo pasirinkti tinkamą veiklos būdą šiems jos nurodytiems nuostoliams išvengti. Todėl teismas konstatavo, kad nėra priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir pareiškėjo nurodomos žalos dalies – negautų pajamų iš prekybos Bare kitomis prekėmis.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas į negautas pajamas įskaičiavo ir 5 procentų palūkanas       už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 25 d. iki 2012 m. gegužės 13 d., jas skaičiuodamas kas mėnesį   nuo tą mėnesį apskaičiuotos negautos pajamų sumos. Teismas vadovavosi CK 6.210 straipsnio 1 dalimi. Vertindamas nurodytos nuostatos taikymo galimybę, konstatavo, jog pareiškėjo     nurodytu laikotarpiu Šiaulių miesto savivaldybės taryba Bendrovės atžvilgiu neturėjo jokių piniginių prievolių, kurias būtų turėjusi vykdyti kas mėnesį nustatytais terminais. Todėl atsakovas neturi pareigos mokėti palūkanas už termino įvykdyti prievolę praleidimą, ginčo atveju CK 6.210 straipsnio 1 dalis negali būti taikoma.

Teismo vertinimu, taip pat nėra jokio pagrindo Bendrovės negautas pajamas skaičiuoti iki 2012 m. balandžio 13 d., nes bylos medžiaga patvirtino, kad po teismo sprendimo panaikinti Sprendimą Nr. T-213 įsiteisėjimo, atsižvelgiant į teismo sprendimą, patikslinta Licencija Nr. 1-498 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais Bare Bendrovei buvo atsiųsta 2012 m. kovo 13 d. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad jis negalėjo vykdyti prekybos Bare       iki Sprendimo Nr. T-213 priėmimo buvusiomis sąlygomis, nes turėjo prieš mėnesį įspėti UAB „Masada“ apie Baro nuomos sutarties nutraukimą. Baro patalpų nuomos su UAB ,,Masada“ sutartis buvo sudaryta 2010 m. gruodžio 9 d., t. y. jau Bendrovei inicijavus teisminį ginčą dėl Sprendimo Nr. T-213 panaikinimo, taigi pati Bendrovė, tikėdamasi jai palankaus teismo sprendimo, susitarė dėl tokių nuomos sutarties nutraukimo sąlygų, be to, bylos medžiaga ir pareiškėjo atstovų paaiškinimai teismo posėdžių metu patvirtino, kad pareiškėjo siųstas pranešimas dėl nuomos sutarties nutraukimo vėliau buvo atšauktas, paminėta nuomos sutartis su UAB ,,Masada“ po 2012 m. kovo 13 d. taip ir nebuvo nutraukta, Bendrovė šiose patalpose Baro veiklos po Sprendimo Nr. T-213 panaikinimo toliau nevykdė.

Teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis bei išdėstytais argumentais, nusprendė,  kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (Sprendimo Nr. T-213 priėmimo) Bendrovės patirtą žalos     dalį – negautas pajamas – sudaro Bendrovės negautas pelnas iš prekybos alkoholiniais gėrimais Bare naktį, nustatytas Ekspertizės aktu, atėmus Pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnyje numatytą pelno mokesčio dydį, t. y. 135 826,74 Lt, arba 39 338,14 Eur (159 796,16 Lt – 23 969,42 Lt) (46 280,17 Eur – 6 942,03 Eur). Bendrovės patirta žala (tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos) sudaro 136 126,74 Lt (135 826,74 + 300), arba 39 425,03 Eur (39 338,14 + 86,89), kuri pareiškėjui priteistina iš atsakovo. Pažymėjo, jog, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui          iš atsakovo taip pat priteistinos 5 procentų dydžio palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. gegužės 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas taip pat prašė priteisti jo turėtas bylos nagrinėjimo    išlaidas – 4 797,68 Eur. Teismas vadovavosi ABTĮ 44 straipsnio 2, 6 dalimis, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011 m. sausio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2015 m. spalio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-1223-261/2015 ir kt.). Teismas taip pat vadovavosi Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir naujos redakcijos Rekomendacijos).

Teismas nustatė, kad, paduodamas skundą, pareiškėjas sumokėjo 100 Lt (28,96 Eur) žyminio mokesčio.

Teismas nustatė, jog pareiškėjui pirmosios instancijos teisme (tiek bylą nagrinėjant Šiaulių apygardos administraciniame teisme, tiek Panevėžio apygardos administraciniame teisme) atstovavo advokatas Vygantas Barkauskas pagal 2008 m. lapkričio 3 d. teisinių paslaugų         sutartį Nr. 2008-62. Pagal 2012 m. birželio 5 d. PVM sąskaitą–faktūrą, pareiškėjas advokatui V. Barkauskui už skundo bei kitų procesinių dokumentų surašymą sumokėjo 3 250 Lt, už atstovavimą teismo posėdžiuose Šiaulių apygardos administraciniame teisme – 500 Lt, advokato kelionės išlaidas – 150 Lt. Pagal 2015 m. rugsėjo 15 d. PVM sąskaitą–faktūrą, pareiškėjas advokatui V. Barkauskui sumokėjo 160 Eur: 140 Eur už susipažinimą su ekspertizės aktu, dalyvavimą teismo posėdyje, 20 Eur kelionės išlaidų. Rekomendacijų 8.2 punkte už ieškinio surašymą nustatytas koeficientas 3 nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos, už atstovavimą teisme – koeficientas 0,15 už kiekvieną atstovavimo valandą teisme (Rekomendacijų 8.18 p.). Pagal Rekomendacijų 9 punktą, atstovavimo laikas skaičiuojamas nuo faktinio bylos nagrinėjimo pradžios iki pabaigos, neįskaitant pertraukų, ir vienoje byloje sumuojamas. Rekomendacijų nustatytas maksimalus dydis už skundo surašymą yra 3 000 Lt arba 868,86 Eur (3 x 1 000). Advokatas V. Barkauskas dalyvavo 2012 m. rugsėjo 11 d. posėdyje – 2 val. 14 min., 2012 m. spalio 30 d. posėdyje – 44 min., 2014 m. sausio 15 d. posėdyje – 2 val. 30 min., 2014 m. balandžio 30 d. teismo posėdyje – 57 min., iš viso: 6 val. 35 min. (7 val.), todėl Rekomendacijų nustatytas maksimalus dydis už atstovavimą teismo posėdžiuose yra 1 050 Lt arba 304,10 Eur (0,15 x 1 000 x 7). Pagal naujos redakcijos Rekomendacijų 8.19 punktą, maksimalus priteistinas užmokesčio dydis už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą nustatytas 0,1 koeficientas nuo Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) (toliau – ir Statistikos departamento skelbiamas darbo užmokestis). Advokatas V. Barkauskas 2015 m. spalio 14 d. teismo posėdyje dalyvavo 1 val. 25 min. (1 val.), pasirengimo teismo posėdžiui laikas teismui pateiktuose dokumentuose nenurodytas, todėl, vadovaudamasis protingumo kriterijumi, teismas laikė, kad šis laikas yra 1 val., todėl naujos redakcijos Rekomendacijų nustatytas maksimalus dydis už pasirengimą teismo posėdžiui bei atstovavimą jame yra 142,78 Eur (0,1 x 713,9 x 2). Taigi advokatui V. Barkauskui už teiktas paslaugas pagal Rekomendacijas ir naujos redakcijos Rekomendacijas maksimalus užmokestis sudarytų 1 315,74 Eur (868,86 + 304,10 + 142,78). Teismas, atsižvelgęs į Rekomendacijų 3 punktą, nurodė, jog pareiškėjo advokatas į pirmosios instancijos teismo posėdžius vyko ne teismo iniciatyva, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad reikiamos specializacijos advokato teismo vietovėje nebuvo, todėl advokato kelionės išlaidų nepriteisė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas taip pat prašė priteisti išlaidas už advokato Dariaus Krasausko teiktas paslaugas. Pagal 2015 m. rugsėjo 7 d. atstovavimo sutartį, advokatui D. Krasauskui pavesta parengti pareiškėjo nurodytus procesinius dokumentus, ši sutartis sudaryta tiesiogiai tarp pareiškėjo ir advokato, byloje nėra jokių įrodančių dokumentų, jog šio advokato paslaugomis pareiškėjas buvo priverstas pasinaudoti kitaip negu tik per tarpininką. Nustatė,          kad advokatas D. Krasauskas nagrinėjamoje byloje parengė 2015 m. spalio 8 d. pareiškimą bei rašytinius paaiškinimus, iš kurių turinio matyti, jog šie rašytiniai paaiškinimai siejami tik su žalos, vertinant 5 procentų metines palūkanas, apskaičiavimu už papildomą mėnesį, t. y. nuo 2012 m. kovo 13 d. iki 2012 m. balandžio 13 d., kuris nebuvo įvertintas teikiant 2015 m. rugsėjo 14 d. rašytinius paaiškinimus. Pažymėjo, kad pareiškėjas jau nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios laikotarpio, už kurį jis prašė priteisti žalą, pabaigą siejo su 2012 m. balandžio 13 d. (o kai kuriose bylos nagrinėjimo stadijose šias procesines palūkanas skaičiavo net iki 2012 m. gegužės 13 d.), todėl būtinybė tikslinti jo 2015 m. rugsėjo 14 d. rašytiniuose paaiškinimuose pateiktus duomenis atsirado tik dėl paties pareiškėjo nerūpestingumo ir neatidumo. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo turėtų išlaidų už advokato D. Krasausko teiktas paslaugas teismas nepriteisė.

Teismas nustatė, kad už byloje paskirtos ekspertizės atlikimą pareiškėjas sumokėjo 5 909,57 Lt, arba 1 711,53 Eur, pareiškėjui 2014 m. birželio 10 d. į teismo depozitinę sąskaitą įmokėjus 6 000 Lt ir teismui po ekspertizės atlikimo 2015 m. liepos 3 d. grąžinus 26,19 Eur į pareiškėjo sąskaitą. Už administracinėje byloje esančių dokumentų kopijas pareiškėjas sumokėjo 2,87 Eur, šias išlaidas teismas laikė byloje turėtomis išlaidomis, todėl priteistinomis proporcingai patenkintiems reikalavimams.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas taip pat prašė priteisti 530,65 Eur už dokumentų archyvavimo ir kopijavimo paslaugas pagal UAB ,,Masada“ išrašytą 2015 m. rugsėjo 15 d. PVM sąskaitą–faktūrą. Pagal 2010 m. gruodžio 27 d. bendradarbiavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Masada“ ir UAB ,,Šiaulių lyra“, UAB ,,Masada“ įsipareigojo teikti pareiškėjui archyvavimo, dokumentų saugojimo ir paieškos paslaugas ir, gavusi pareiškėjo prašymą, pateikti jam saugomų dokumentų kopijas, pagal priedą prie šios sutarties nustatytas vieno dokumento suradimo bei vienos jo kopijos padarymo įkainis yra 0,80 Lt. Ši sutartis pakeista 2015 m. sausio 5 d., nustatant naują dokumento archyvavimo ir suradimo įkainį bei naują atskirą dokumento kopijos padarymo įkainį. Pateikta PVM sąskaita–faktūra nedetalizavo, kokių dokumentų, kiek jų kopijų ir kokiais terminais šios sutarties pagrindu buvo padaryta. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje buvo pateiktas didelis kiekis buhalterinės apskaitos dokumentų, bylos nagrinėjimas truko ilgą laiką, teismas rėmėsi PVM sąskaitoje–faktūroje nurodytu pareiškėjui pateiktų dokumentų kiekiu – 481 vnt. O atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas niekaip nepagrindė, kodėl didžiąja dauguma 2012–2013 m. teiktos paslaugos buvo apmokėtos tik 2015 m. pabaigoje, taip pat į tai, kad pareiškėjas į bylą teikė buhalterinės apskaitos dokumentus tik iki 2015 m., teigė, jog už iki 2015 m. atliktas paslaugas pareiškėjas turėjo apmokėti pagal iki 2015 m. galiojusius įkainius. Todėl konstatavo, kad už archyvinių dokumentų suradimą ir vienos jų kopijos padarymą pareiškėjas turėjo sumokėti 384,80 Lt, arba 111,45 Eur. Papildomų kopijų darymo įkainiai paminėtoje 2010 m. gruodžio 27 d. bendradarbiavimo sutartyje nebuvo numatyti, kitų dokumentų, pagrindžiančių kopijavimo išlaidas, pareiškėjas nepateikė, todėl teismas laikė, kad pareiškėjas nepagrindė kitų jo nurodytų išlaidų už dokumentų archyvavimą bei kopijavimą.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, laikė, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjo skundas būtų patenkintas visiškai, jam galėtų būti priteistina 28,96 Eur žyminio mokesčio, 1 315,74 Eur advokato V. Barkausko atstovavimo išlaidų, 1 711,53 Eur ekspertizės atlikimo apmokėjimo išlaidų, 2,87 Eur teismo dokumentų kopijų darymo išlaidų, 111,45 Eur dokumentų archyvavimo ir kopijavimo paslaugų išlaidų, iš viso: 3 170,55 Eur.

Teismas pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jei skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012, 2012 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2012). Pirminiu skundu, paduotu Šiaulių apygardos administraciniam teismui, pareiškėjas prašė priteisti jam žalos atlyginimą – 263 384,79 Lt bei 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos, taip pat įpareigoti Šiaulių miesto savivaldybę per 5 dienas nuo teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo patikslinti Licenciją. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu šioje administracinėje byloje bylos dalis dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą patikslinti Licenciją buvo nutraukta, teismui neatnaujinus termino skundui dėl šio reikalavimo paduoti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartimi ši Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo dalis palikta nepakeista, o panaikinta tik sprendimo dalis dėl žalos atlyginimo ir tik ši bylos dalis perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas prašė priteisti jam 260 654,80 Lt žalos atlyginimo bei 5 procentų metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, jam priteistas 136 126,74 Lt (39 425,03 Eur) žalos atlyginimas bei 5 procentų metinių procesinių palūkanų       nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Todėl teismas laikė, kad pareiškėjo reikalavimai nagrinėjamoje byloje patenkinti 50 procentų, ir konstatavo, jog pareiškėjui priteistina 1 585,27 Eur byloje turėtų išlaidų.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas taip pat prašė atlyginti jam apeliacinės instancijos teisme turėtas išlaidas. Pagal 2003 m. sausio 15 d. konsultaciją Nr. 31-K, pateiktą ,,Administracinių teismų praktikoje“ Nr. 4, 2003 m., bei vėlesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamą administracinių teismų praktiką, prašymas dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme. Todėl  teismas šioje nagrinėjamoje byloje sprendė tik išlaidų, turėtų nagrinėjant administracinę bylą Panevėžio apygardos administraciniame teisme, atlyginimo klausimą. Taigi prašymas dėl išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo persiųstinas nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (teismo sprendimui įsiteisėjus – o jeigu jis bus apskųstas apeliacine tvarka – kartu su apeliaciniu skundu).

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (VIII t., b. l. 117–124) prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą: padidinti UAB „Šiaulių lyra“ priteistą negautų pajamų sumą 12 158,65 Eur ir iš viso priteisti 51 496,79 Eur (177 808,12 Lt) negautų pajamų; padidinti UAB „Šiaulių lyra“ priteistą tiesioginių nuostolių sumą 140,18 Eur (484,00 Lt) ir iš viso priteisti 227,06 Eur (784,00 Lt) tiesioginių nuostolių; papildomai priteisti UAB „Šiaulių lyra“ naudai 5 proc. metinių palūkanų nuo negautų pajamų už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 25 d. iki skundo teismui pateikimo 2012 m. gegužės 14 d., iš viso: 3 063,42 Eur; papildomai priteisti 1 056,63 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš viso: 2 641,90 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, apskaičiuodamas patirtus nuostolius, iš dalies rėmėsi Ekspertizės aktu, tačiau sumažino šio akto išvadose nurodytas sumas. Teismas nepagrįstai negautų pajamų suma pripažino 46 280,17 Eur (159 796,16 Lt), o ne 52 632,96 Eur (181 731,10 Lt). CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta lankstaus priežastinio ryšio samprata. Yra neabejotinas priežastinis ryšys tarp neteisėto atsakovo Sprendimo Nr. T-213 ir apelianto negautų pajamų iš prekybos kitomis prekėmis. Teismas nepagrįstai iš priteistinų sumų išskaičiavo pelno mokestį už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 25 d.      iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pagal Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus, juridiniai asmenys pelno mokestį moka ne nuo pajamų (įplaukų), o nuo pelno, kuris apskaičiuojamas iš pajamų atėmus neapmokestinamąsias pajamas ir atskaičius leidžiamus atskaitymus bei ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus. Jeigu atimamos sumos, t. y. neapmokestinamosios pajamos, leidžiami atskaitymai bei ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai, didesni už pajamas, patiriamas nuostolis ir pelno mokestis nemokamas. Turėjo būti vertinami 2010 –2012 m. mokestiniai laikotarpiai. Negautų pajamų suma padidintina 12 158,65 Eur (51 496,79 Eur – 39 338,14 Eur) ir iš viso priteistina 51 496,79 Eur (177 808,12 Lt) negautų pajamų. Bet kuriuo atveju, t. y. netgi negautų pajamų sumą skaičiuojant nuo Ekspertizės akto 7 punkte nurodytos 46 280,17 Eur (159 796,16 Lt) sumos, turėjo būti papildomai priteista 5 942,99 Eur (935,00 Eur + 5 007,99 Eur), iš viso: 45 281,13 Eur.

2. Taikytini CK 6.37 ir 6.210 straipsniai, kadangi įstatymų leidėjas pareigą mokėti palūkanas nustato bet kokios piniginės prievolės atveju, nepriklausomai nuo piniginės prievolės prigimties (prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 str.)). Atsakovo piniginė prievolė kilo iš delikto, kadangi jam buvo taikoma civilinė atsakomybė. Apeliantas turėjo teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o atsakovas turėjo piniginę prievolę atlyginti jam padarytą žalą, tačiau žalos neatlygino. Taigi delikto atveju, skolininkui neatlyginus žalos, esant kreditoriaus reikalavimui, iš skolininko turi būti priteisiamos CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytos palūkanos. Priteistina 5 proc. metinių palūkanų nuo negautų pajamų už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 25 d. iki skundo teismui surašymo 2012 m. gegužės 14 d., iš viso: 3 063,42 Eur.

3. Remiasi UAB „Revizorius“ 2010 m. rugpjūčio 26 d. išvada kaip vienu iš įrodymų patirtai žalai pagrįsti. CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad, be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu. Suma, sumokėta už UAB „Revizorius“ 2010 m. rugpjūčio 26 d. išvadą, kaip tik ir yra išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu. Todėl ši suma priteistina iš atsakovo, kadangi yra priežastinis ryšys su neteisėtais atsakovo veiksmais. Apeliantui priteista tiesioginių nuostolių suma padidintina 140,18 Eur (484,00 Lt) ir iš viso priteistina 227,06 Eur (784,00 Lt) tiesioginių nuostolių.

4. Patenkinus apeliacinį skundą ir padidinus priteistiną sumą, perskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos, apeliantui priteisiant 69,48 proc. pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų. Teismas nepripažino pagrįstomis dalies išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmą kartą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apelianto atstovas rengė ne tik skundą, bet ir kitus procesinius dokumentus, todėl prašymas priteisti iš viso 1 138,93 Eur už procesinių dokumentų parengimą  buvo pagrįstas. Teismas nepripažino pagrįstomis kelionės Vilnius–Šiauliai–Vilnius (52,57 Eur) ir Vilnius–Panevėžys–Vilnius išlaidų (24,20 Eur), sumokėtų advokatui V. Barkauskui. Teismas nepripažino pagrįstomis 285,00 Eur išlaidų, sumokėtų advokatui D. Krasauskui už 2015 m. spalio 8 d. pareiškimą bei rašytinius paaiškinimus. Juose buvo nurodytos bylai reikšmingos aplinkybės, todėl šios išlaidos turėjo būti vertinamos kaip pagrįstos. Dėl jų dydžio teismas nepasisakė,          todėl spręstina, kad šios išlaidos buvo protingos. Pirmosios instancijos teisme pagrįstomis turėjo būti pripažinta 3 802,39 Eur bylinėjimosi išlaidų, 69,48 proc. šios sumos sudaro 2 641,90 Eur (3 802,39 Eur x 69,48 proc.). Pirmosios instancijos teisme papildomai priteistina 1 056,63 Eur (2 641,90 Eur – 1 585,27 Eur).

Atsakovas apeliaciniu skundu (VIII t., b. l. 142–145, 149–152) prašo panaikinti     Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalį, kuria teismas, vadovaudamasis Ekspertizės aktu, atėmęs Pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnyje numatytą pelno mokesčio dydį, priteisė iš Šiaulių miesto savivaldybės 135 826,74 Lt, arba 39 338,14 Eur, negautų pajamų bei 5 proc. nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, atitinkamai sumažinant bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Žalos padarymo atveju kilusi žala ir jos mastas yra vertinami remiantis įrodymų visuma, nustatoma remiantis visomis ABTĮ numatytomis įrodinėjimo priemonėmis, laikantis įrodinėjimo taisyklių. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-913/2008. Teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus dėl tariamai padarytos žalos ir jos dydžio, tai sąlygojo nepagrįstą sprendimo dalį dėl negautų pajamų priteisimo iš Šiaulių miesto savivaldybės.

2. Teismas pagrindu žalai priteisti laikė ekspertizės išvadas, kuriomis nematė pagrindo abejoti. Teismas visiškai nesigilino į tai, kad baro pelnas drastiškai krito dar iki prekybos alkoholiu laiko apribojimo. Teismas nepasisakė, kokią reikšmę tai galėjo turėti žalos dydžiui ir ar apskritai pajamos negautos dėl prekybos alkoholiu laiko apribojimo. Tai akivaizdus įrodymas, kad kilusi tariama žala įrodyta tik vadovaujantis vien prielaida, neįvertinus realios situacijos dėl pelno kritimo, kuris ypač akivaizdus paskutiniais mėnesiais iki prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, ir tas terminas, lyginant su lyginamuoju laikotarpiu, yra didelis, sudaro praktiškai pusę laikotarpio. Teismas paneigė pareiškėjo motyvus, kad pelnas krito dėl atsakovo kaltės. Ginčo sprendimas paremtas tik prielaidomis ir negali būti pagrįstas priežastiniu ryšiu su Sprendimu Nr. T-213,          nes pelno kritimas prasidėjo daug anksčiau. Pažeidžiamas įrodymų vertinimas bei sprendimo motyvavimo privalomumas.

3. Teismas nevertino, kad pats pareiškėjas priėmė sprendimą išnuomoti Baro patalpas kitam asmeniui ir veiklos nevykdė, nors jo veikla buvo apribota tik dėl prekybos alkoholiniais gėrimais naktį. Pats pareiškėjas prisiėmė riziką, išnuomodamas patalpas kitai įmonei ir nevykdydamas jokios veiklos Baro patalpose ir taip negaudamas pajamų, be to, akivaizdu, kad dėl šios priežasties priteistas žalos dydis negali būti siejamas priežastiniu ryšiu su atsakovo sprendimu, nes šis faktas nebuvo sąlygotas atsakovo. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006. Tokių pajamų pareiškėjas iš anksto negalėjo tikėtis jau vien analizuojant įmonės pelno kritimo rodiklius, kurie nebuvo sąlygoti atsakovo priimto sprendimo, pareiškėjas veiklos nevykdė, o tai, kad nesiruošė jos vykdyti, parodo, jog veiklos neatnaujino tuoj pat po Sprendimo Nr. T-213 panaikinimo.

4. Žala, kurią yra prašoma atlyginti dėl valdžios institucijos veiksmų, turi būti konkreti, įrodyta ir įvertinta. Šiuo atveju jos dydis ir kilimo pagrįstumas neįrodytas, nėra nustatytas priežastinis ryšys. Pareiškėjo ir teismo argumentai dėl tariamai negautų pajamų yra paremti tik prielaidomis. Žala negali būti preziumuojama, kaip šiuo atveju padaryta teismo sprendimu. Nėra įrodyta aplinkybė, kad būtų galima spręsti, jog pajamos, gautos iš prekybos alkoholiu nakties metu, žymiai turėjo įtakos pareiškėjo verslui – akivaizdžiai sumažėjo pajamos, sutriko įsipareigojimų tretiesiems asmenims vykdymas ir pan. Pareiškėjas patirtą žalą iš esmės grindė prielaidomis, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų; turtinės žalos atlyginimas, pirmiausia, turi būti vertinamas kaip kompensacinė priemonė, būtina atkurti realius, o ne menamus turtinius praradimus. Toks reikalavimo patenkinimas iškreipė patirtos žalos tikrumo, realumo ir konkretumo kriterijus, kompensavimo funkciją, kurie yra įtvirtinti nuosekliai plėtojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl žalos atlyginimo.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (VIII t., b. l. 158–161) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teismas paneigė pareiškėjo motyvus, kad pelnas krito dėl atsakovo kaltės. Ginčo sprendimas paremtas tik prielaidomis ir negali būti pagrįstas priežastiniu ryšiu su Sprendimu        Nr. T-213, nes pelno kritimas prasidėjo daug anksčiau. Teismas nepagrįstai priteisė negautų pajamų sumą.

2. Pats pareiškėjas prisiėmė riziką, išnuomodamas patalpas kitai įmonei bei nevykdydamas jokios veiklos Baro patalpose ir taip negaudamas pajamų, be to, akivaizdu, kad dėl šios priežasties priteistas žalos dydis ar reikalaujamas apeliaciniu skundu negali būti siejamas priežastiniu ryšiu su atsakovo sprendimu, nes šis faktas nebuvo sąlygotas atsakovo.

3. Jei teismas vis tiek spręstų klausimą iš esmės ir nuspręstų, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė tokio dydžio sumas, tokiu atveju nepagrįstas pareiškėjo motyvas dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai atskaičiavo nuo priteistos sumos pelno mokesčio dydį. Teismas aiškiai ir argumentuotai pasisakė, kad Bendrovės negautas pajamas sudarė negautas pelnas. Tai akivaizdžiai paneigia apelianto motyvus ir reikalavimą padidinti priteistą sumą 12 158,65 Eur.

4. Nepagrįstas apelianto motyvas dėl 5 procentų palūkanų nuo negautų pajamų priteisimo. Teismas teisingai paaiškino, kad Šiaulių miesto savivaldybės taryba Bendrovės atžvilgiu neturėjo jokių piniginių prievolių, kurias būtų turėjusi įvykdyti kas mėnesį nustatytais terminais, ir išaiškino, jog CK 6.210 straipsnio 1 dalis ginčo atveju negali būti taikoma. Bendrovė neteisingai ir plečiamai aiškina įstatymo nuostatas.

5. UAB „Revizorius“ išvada Bendrovės iniciatyva buvo teikiama Šiaulių apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-230-355/2011, kaip priemonė, kurios pagrindu buvo įrodinėjamas negautų pajamų dydis, todėl teismas teisingai šias išlaidas prilygino teismo išlaidoms ir jų nepriteisė.

6. Priteistos žalos dydis byloje nėra įrodytas ir neturėjo būti priteistas, todėl nepasisako dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (VIII t., b. l. 162–168) prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš atsakovo išlaidas advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą apmokėti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teismas pagrįstai apeliantui taikė civilinę atsakomybę ir pagrįstai pareiškėjui priteisė negautas pajamas (pareiškėjas prašo papildomai priteisti 12 158,65 Eur negautų pajamų). Yra   visos sąlygos apelianto civilinei atsakomybei. Dėl to, kad neteisėtai buvo apribotas Baro prekybos alkoholiniais gėrimais laikas, pareiškėjas patyrė žalą (nuostolius), kuriuos sudaro tiek tiesioginiai nuostoliai, tiek negautos pajamos. Tarp šios žalos ir neteisėtų apelianto veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys.

2. Teismas įvertino apelianto nurodytas aplinkybes ir pareiškėjo negautas pajamas skaičiavo tik kaip negautas pajamas iš prekybos alkoholiniais gėrimais, kuri buvo apribota neteisėtu Sprendimu Nr. T-213. Teismas nepripažino, kad baro pelnas drastiškai krito dar iki prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimo ar bet kuriuo kitu metu. Baro pelnas buvo skaičiuojamas         kaip vidutinis baro pelnas per visą jo veiklos laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 25 d., kai baras iki Sprendimo Nr. T-213 priėmimo veikė be jokių apribojimų. 2010 m. rugpjūčio–spalio mėn. baro pelnas mažėjo todėl, kadangi Sprendimas Nr. T-213 buvo priimtas 2010 m. rugpjūčio 19 d. ir viešai paskelbtas įprastoje ir elektroninėje žiniasklaidoje, buvo taikytos ir panaikintos laikinosios apsaugos priemonės ir kt. Baro veikloje įžiūrėtinas ir sezoniškumas. Baro pelnas 2010 m. balandžio, gegužės, birželio, liepos mėn. permanentiškai didėjo. Baro pajamos 2010 m. rugpjūčio, rugsėjo mėn., palyginus su prieš tai buvusiu mėnesiu, mažėjo nežymiai.

3. Nors Sprendimu Nr. T-213 buvo apribota prekyba alkoholiniais gėrimais, o prekyba kitomis prekėmis nebuvo apribota, tačiau prekyba tokiu paros metu (t. y. nuo 22 val. vakaro iki        2 ar 3 val. nakties) kitomis prekėmis pareiškėjo nuostolius būtų tik dar labiau padidinusi. Prekyba alkoholiniais gėrimais tuo paros metu, kuriam Sprendimu Nr. T-213 buvo taikyti apribojimai, generuodavo didžiausią baro pajamų dalį. Bare, kuris pritaikytas būtent tokiai veiklai, galima  verstis tik baro, o ne kita veikla. Šia veikla negalėjo verstis tik dėl to, kad buvo priimtas neteisėtas Sprendimas Nr. T-213, todėl apelianto teiginiai, jog pareiškėjas veikė tik savo rizika, neturi pagrindo. Tai, kad pareiškėjas po Sprendimo Nr. T-213 panaikinimo neatnaujino baro veiklos, neturi reikšmės, kadangi jis niekada neprašė atlyginti žalos už laikotarpį po Sprendimo Nr. T-213 panaikinimo. Iš UAB „Masada“ pagal 2010 m. gruodžio 9 d. nuomos sutartį gautomis pajamomis buvo sumažintas prašomas priteisti žalos atlyginimas.

4. Teiginiai, kad nėra priežastinio ryšio tarp neteisėto Sprendimo Nr. T-213 ir         pareiškėjo negautų pajamų, nepagrįsti. CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta lankstaus priežastinio       ryšio samprata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2007, 2013 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2013). Bendrosios kompetencijos teismų praktikoje įtvirtinti kriterijai, pagal kuriuos spręstina, ar patirti nuostoliai    gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012, 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2013).

Pareiškėjas, be to, pareiškimu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (VIII t., b. l. 170) prašo priteisti jo naudai iš atsakovo 1 089,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Pareiškėjas nurodo, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teisme patyrė tokias bylinėjimosi išlaidas: 1 089,00 Eur už apeliacinio skundo (350,00 Eur + pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM)) ir atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą (550,00 Eur + PVM) parengimą (paslaugas suteikė advokatas V. Barkauskas) (tai patvirtina pridedama advokato V. Barkausko 2015 m. gruodžio 3 d. PVM sąskaitos faktūros Serija AVB Nr. 2015-073 kopija, Operacijos išrašo, patvirtinančio UAB „Šiaulių lyra“ 2015 m. gruodžio 4 d. mokėjimo nurodymo Nr. 0000018764 1 089,00 Eur sumai, atlikimą kopija, taip pat byloje jau pateiktos teisinių paslaugų sutarties kopija).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo atlyginti turtinę žalą, kurią, jo teigimu, patyrė, nutraukęs jam priklausančio Baro veiklą dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. T-213 nustatyto draudimo prekiauti jame alkoholiniais gėrimais nuo 22.00 val. iki 8.00 val. Byloje nėra kvestionuojamos faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas iki Sprendimo        Nr. T-213 turėjo teisę prekiauti Bare alkoholiniais gėrimais visą parą, o paminėtą draudimą faktiškai pradėjo vykdyti nuo 2010 m. spalio 25 d. Taip pat nekvestionuojama, kad pareiškėjas, nutraukdamas visą Baro veiklą, pagal 2010 m. gruodžio 9 d. Baro patalpų nuomos sutartį išnuomojo šias patalpas UAB „Masada“ ir po to šios veiklos neatnaujino.   

Pasisakydama dėl bylos nagrinėjimo apimties, kolegija pažymi, jog (kaip matyti iš bylos) paminėtas Sprendimas Nr. T-213 Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimu buvo panaikintas, be kita ko, nustačius, kad šiame sprendime pareiškėjui nustatytas prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimas neatitiko konstitucinio proporcingumo principo. Šį teismo sprendimą palikęs nepakeistą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 6 d. nutartyje pritarė pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo skundas (dėl paminėtos turtinės žalos atlyginimo) teismui buvo paduotas 2012 m. gegužės 22 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas šioje byloje pirmiau priimto pirmosios instancijos teismo (2012-11-19) sprendimo pagrįstumo klausimą, 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartyje, įvertinęs Sprendimo Nr. T-213 reikšmę atsakovo deliktinės atsakomybės taikymo kontekste (t. y. CK 6.271 str. taikymo prasme), panaikindamas paminėtą teismo          (2012-11-19) sprendimo dalį, nurodė, kad Sprendimas Nr. T-213 vertintinas kaip savivaldybės valdžios institucijos neteisėtas aktas ir kad tai yra viena iš būtinųjų atsakovo deliktinei atsakomybei atsirasti sąlygų. Šioje (2013-09-05) nutartyje yra nurodyta, kad byla dėl žalos dydžio nustatymo grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (I t., b. l. 195-208).

Apibendrindama išvardytas šios administracinės bylos nagrinėjimo aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad atsakovo (jo valdžios institucijos – Tarybos) veiksmų neteisėtumas byloje taikytino CK 6.271 straipsnio prasme jau yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Todėl šios atsakovo deliktinės atsakomybės taikymo būtinosios sąlygos buvimo klausimas (po paminėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-05 nutarties pritemimo) neturi būti kvestionuojamas, t. y. spręstinas iš naujo. Taigi šios bylos nagrinėjimo apimtis yra tik pareiškėjo dėl Sprendimo Nr. T-213 priėmimo patirtos turtinės žalos nustatymo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad savivaldybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme byloje yra būtina nustatyti (išaiškinti) pareiškėjo patirtos turtinės žalos, atsiradusios būtent ir tik dėl Sprendimo Nr. T-213 priėmimo, dydį. Tai reiškia, kad byloje pirmiausia turi būti aptarti specialiųjų šiuos teisinius santykius reglamentuojančių materialinės teisės normų - CK         6.247 ir 6.249 straipsnių – taikymo ypatumai byloje nagrinėjamoje situacijoje, t. y. turi būti išaiškintas pareiškėjui atlygintinos žalos dydis CK 6.247 ir 6.249 straipsnių taikymo prasme.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad (atlygintina) žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Kolegija pažymi, kad nurodytoje straipsnio dalyje yra minimos dvi skirtingos nuostolių sampratos: tiesioginiai nuostoliai turėtų išlaidų prasme ir nuostoliai kaip piniginė (šioje dalyje apibūdintos) žalos išraiška. Todėl, sprendžiant pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos (jos dydžio) nustatymo klausimą, yra būtina: 1) išaiškinti, ar dėl paminėto Sprendimo Nr. T-213 priėmimo pareiškėjas turėjo konkrečių išlaidų (tiesioginių nuostolių), ir, nustačius tokių išlaidų turėjimo faktą, jas priteisti žalai atlyginti; 2) išaiškinti, ar dėl šio sprendimo priėmimo pareiškėjas neteko turto, ar toks jo turtas buvo sužalotas, ir, nustačius tokio turto netekimo ar sužalojimo faktą, suteikti jam piniginę išraišką (įvertinti prarastą ar sužalotą turtą pinigais) bei priteisti šiuos pinigus žalai atlyginti; 3) išaiškinti, ar nurodytas Sprendimas Nr. T-213 nulėmė pareiškėjo prašomas atlyginti negautas pajamas taip, kad galėtų būti laikomas tokių pajamų negavimo rezultatu.

CK 6.247 straipsnyje nurodyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Todėl nagrinėjamoje byloje, be kita ko, yra būtina nustatyti, ar pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos (arba tam tikros dalies) atsiradimas buvo (jeigu buvo, tai kiek) sąlygojamas būtent Sprendimo Nr. T-213 ta prasme, ar šios žalos (jos dalies) atsiradimas nebuvo sąlygojamas kitokių savarankiškų veiksnių, tarp jų ir paties pareiškėjo apsisprendimo veikti nurodytoje situacijoje vienu ar kitokiu būdu. Nustačius, kad tam tikra pareiškėjo prašomos atlyginti žalos dalis atsirado (galėjo atsirasti) dėl paties pareiškėjo pasirinkto, nors ir plačiąja prasme sietino su Sprendimo Nr. T-213 priėmimu, elgesio modelio, ji negali būti priteista iš atsakovo dėl CK 6.247 straipsnyje aptarto priežastinio ryšio nebuvimo.

Pasisakydama dėl pareiškėjo prašomų atlyginti tiesioginių nuostolių (86,89 Eur, sumokėtų už Licencijos Nr. 1-498 patikslinimą 2010-11-29, ir 140,18 Eur, 2010-08-27 sumokėtų UAB „Revizorius“ už pareiškėjo 2009-2010 m. finansinės atskaitomybės dokumentų peržvalgą), kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiais klausimais nurodytiems argumentams (jų nekartodama), sutinka su teismo padarytomis išvadomis dėl paminėtų 86,89 Eur išlaidų pripažinimo atlygintinais tiesioginiais nuostoliais ir 140,18 Eur nepripažinimo tokiais nuostoliais. Atsakydama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pastarosios sumos pripažinimo atlygintinais tiesioginiais nuostoliais CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punkto taikymo prasme, kolegija pažymi, kad aptariamas pareiškėjo užsakymu 2010 m. rugpjūčio 25 d. sukurtas dokumentas nagrinėjamoje byloje nebuvo teikiamas ir laikomas kaip žalos dydį patvirtinantis įrodymas, todėl protingumo požiūriu šios pareiškėjo išlaidos negali būti vertinamos kaip šioje byloje nustatyti ir pareiškėjui iš atsakovo atlygintini tiesioginiai nuostoliai.    

Pasisakydama dėl pareiškėjo skundo reikalavimo, sietino su netiesioginių nuostolių – dėl Sprendimu Nr. T-213 nustatyto draudimo prekiauti alkoholiniais gėrimais nakties metu negautų pajamų - atlyginimu, kolegija pirmiausia pažymi, kad negautų pajamų samprata pagal savo prigimtį suponuoja situaciją, kai per tam tikrą laikotarpį (per kurį realiai nebuvo vykdoma anksčiau vykdoma ir atnešanti tam tikras pajamas ūkinė veikla) galėjusios atsirasti pajamos negali būti nustatytos absoliučiu tikslumu, nes, viena vertus, tai yra remiantis ankstesnės (realiai vykdomos) veiklos rezultatais prognozuojama (modeliuojama) ūkinės veiklos situacija. Kita vertus, hipotetiškai modeliuojant tokią situaciją (nustatant pajamas, kurios galbūt atsirastų, jeigu nebūtų paminėto draudimo), yra būtina maksimaliai atsižvelgti į esmines anksčiau vykdomos ūkinės veiklos sąlygas. Aiškindama paminėtas CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas negautų pajamų nustatymo kontekste, kolegija taip pat pažymi, kad pirmiau išvardytos negautų pajamų nustatymo taisyklės iš esmės yra adresuojamos teismui, kurio diskrecija šiuo klausimu yra tiesiogiai aptarta nurodytoje teisės normoje. Vadinasi, teismas, nustatydamas prašomų atlyginti negautų pajamų dydį, kiekvienu konkrečiu atveju turi ne tik įvertinti prašančios priteisti tokias pajamas šalies pateiktus įrodymus, bet ir, vadovaudamasis teisingumo bei protingumo kriterijais, turėdamas tikslą apsaugoti abiejų kilusio ginčo šalių interesus, aktyviai dalyvauti priteistinų pajamų nustatymo procese.

Vertindama teismo veiksmus byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pažymi, kad pirmiau aptarta teismo diskrecija pirmosios instancijos teismo pirmiausia buvo realizuota 2014 m. gegužės 29 d. nutartyje pasirenkant (suformuluojant) ekspertams pateikiamus klausimus. Formuluodamas šiuos klausimus, teismas, kolegijos manymu, teisingai ir pagrįstai atskyrė Sprendimu Nr. T-213 apribotą pareiškėjo komercinę veiklą (prekybą alkoholiniais gėrimais nuo 22.00 val. iki 8.00 val.) nuo kitos pareiškėjo Bare vykdomos veiklos. Taip pat pagrįstai ir teisingai įvertino paties pareiškėjo pasirinktų komercinės veiklos rizikos (iki Sprendimo Nr. T-213 priėmimo) ir elgesio modelio (po šio sprendimo priėmimo ir jo panaikinimo) įtaką pajamų netekimui. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiais klausimais nurodytais argumentais (jų nekartodama), pritaria teismo padarytoms išvadoms dėl teismo pasirinkto pareiškėjui iš atsakovo atlygintinų negautų pajamų apskaičiavimo būdo ir pačių jų apskaičiavimui. Šiame kontekste kolegija dar kartą pabrėžia, kad tokio pobūdžio pajamų nustatymas dėl pirmiau išvardytų objektyvių priežasčių negali būti suabsoliutintas.

Pasisakydama dėl pareiškėjo prašomo taikyti byloje nagrinėjimai situacijai CK              6.210 straipsnio nuostatų dėl penkių procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo, kolegija pažymi, kad sutartinė ir deliktinė atsakomybės yra atskiros civilinės atsakomybės rūšys (CK 6.245 str.). Pagal CK 6.245 straipsnio 4 dalį, deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. Aptariamas CK              6.210 straipsnis reglamentuoja teisinius santykius dėl palūkanų mokėjimo ir yra skirtas sutartinių teisinių santykių sričiai, konkrečiai imant – sutarčių nevykdymo teisinių pasekmių taikymo sričiai. Šios teisės normos taikymas deliktiniams teisiniams santykiams specialiai neaptartas. Todėl kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais, pritaria teismo išvadai, kad CK 6.210 straipsnio nuostatos nagrinėjamoje byloje netaikytinos.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais pagrindo nėra. Todėl šie skundai kolegijos atmetami.

Atsižvelgiant į šalių paduotų apeliacinių skundų išsprendimo rezultatus, pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui paduotas (2016-09-13 gautas) prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo kolegijos tenkintinas tik išlaidų dėl atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą surašymo apimtimi (ABTĮ 44 str. 6 d.). Pareiškėjo priteistina 550,00 Eur (ir 115,5 Eur PVM) suma už atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą surašymą (VIII t., b. l. 171).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 45 straipsnio 2 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių lyra“ ir atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių miesto savivaldybės tarybos, apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių lyra“ iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių miesto savivaldybės tarybos, šešis šimtus šešiasdešimt penkis eurus ir 50 centus (665,50 Eur) teismo išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė