NUORAŠAS

                                   

Baudžiamoji byla 1 A – 00098 – 491 / 2008

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.8.

Pranešėjas Valdas Meidus  

Teisėjas Gytis Stasevičius        

 

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2008 m. vasario 22 d.        

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus,    

teisėjų Ričardo Gilio ir Eligijaus Gladučio,        

sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,     

dalyvaujant :

prokurorui Vytautui Sabaliauskui,  

nuteistajam J. B., 

jo gynėjui advokatui Antanui Cemnolonskui,  

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios K. R. apeliacinį skundą dėl 2007 m. gruodžio 14 d. Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo J. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. ir nubaustas laisvės apribojimu 3 mėnesiams, įpareigojant jį nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose.

Nuosprendžiu iš J. B. nukentėjusiajai K. R. priteista 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.    

Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą teismas

NUSTATĖ:

J. B. nuteistas už tai, kad 2007 m. birželio 22 d. apie 11.00 val. Utenos rajono Tauragnų seniūnijos Šiaudiniškio kaime, matuojant namų valdą kilusio konflikto metu spyrė vieną kartą koja nukentėjusiajai K. R. į ranką, sulaužydamas jai kairįjį stipinkaulį, ir taip nesunkiai sutrikdydamas jos sveikatą.  

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji K. R. prašo pakeisti nuosprendį: J. B. skirti 1 metų 3 mėnesių laisvės apribojimo bausmę; priteisti jai iš J. B. neturtinės žalos atlyginimui 100 000 Lt bei 500 Lt advokato pagalbai apmokėti. Apeliantė nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad J. B. nesiekė ir nenorėjo jos sužaloti – jos nuomone, J. B. nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia, t.y. jai spyrė sąmoningai, sąmoningai siekė ją sužaloti, suvokė savo veiksmus ir galimas jų pasekmes ir jų norėjo. Jos nuomone, tai patvirtina ne tik jos pačios, tačiau ir liudytojų V. V., R. K., D. S. parodymai. Ji yra garbaus amžiaus (72 metų), todėl jei J. B. būtų nenorėjęs jos sužaloti, galėjo ją tiesiog pastumti ranka ar pasakyti žodžiu, o ne iš karto stipriai spirti, dėl ko lūžo rankos kaulas.

Nukentėjusioji skunde taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios elgesys. Nei vienas iš liudytojų neparodė, kad ji elgėsi provokuojančiai, kad demonstratyviai traukė įkaltą laikinąjį riboženklį. Jeigu nuteistajam ar kitiems įvykio metu buvusiems dalyviams atrodė, kad ji elgiasi netinkamai ar provokuojančiai, šie galėjo tiesiog ją sudrausminti, pasakyti, kad ji yra neteisi, nebuvo jokio būtinumo J. B. iš karto jai spirti. Ji nei įžeidinėjo, nei stumdė, nei grasino nuteistajam, o tik pasakė, kad neteisingai įkaltas kuoliukas, nes jai taip atrodė. Ji suprato, kad neteisingai išmatuotas žemės sklypas, todėl norėjo ištraukti kuoliuką. Teismas nuosprendyje neišdėstė motyvų, kaip ir kodėl susidarė konfliktinė situacija šio nusikaltimo padarymo metu. Apeliantė įsitikinusi, kad susidariusią situaciją J. B. galėjo išspręsti taikiai, nenaudodamas smurto. Ginčai dėl žemės tarp jos, jos sesers ir J. B. nuolat kildavo, tačiau jie niekada neperaugdavo į smurtą. Apeliantės nuomone, tokie ginčai yra natūralus dalykas, tačiau jų sprendimas pasitelkus smurtą nėra pagrindas teismui vertinti, kad jos elgesys buvo provokuojantis. Todėl teismo sprendimas skirti J. B. minimalią bausmę yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Apeliantė skunde taip pat nurodo, kad apylinkės teismas priteisė nepagrįstai mažą 500 Lt sumą jai padarytai neturtinei žalai atlyginti. 2007-09-27 vizito pas gydytojus metu paaiškėjo, kad ateityje reikės daryti rankos operaciją dėl alkūnkaulio ataugos atskilimo. Duomenų apie tai teismui ji nepateikė suklaidinta prokurorės – pastaroji pareiškė, kad išrašo iš medicininių dokumentų nereikia. Todėl ji įsitikinusi, kad prokurorė elgėsi neteisėtai, neatstovavo jos interesų. Be teismo nuosprendyje nurodytų nepatogumų (patirtas fizinis skausmas, gydimosi metu buvo apribotos galimybės tvarkyti namų ūkį, savarankiškai apsirengti ir pan.), ji turėjo ir kitų nepatogumų – reikėjo ne vieną kartą vykti į policiją pas tyrėją, į teismo posėdžius, iš naujo kiekvieną kartą viską pergyventi ir kęsti J. B. pasityčiojimus ne teismo posėdžio metu. Todėl prašo jos civilinį ieškinį priteisti pilnai. 

Taip pat apeliantė mano, kad iš naujo įvertinus faktines bylos aplinkybes – jos veiksmai iš tikrųjų nebuvo provokuojantys, nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nėra, nuteistajam skirtina didesnė bausmė, nei BK 138 str. 1 d. numatyto laisvės apribojimo bausmės vidurkis.

Teismo posėdyje nuteistasis J. B. ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašo apeliacinį skundą patenkinti iš dalies – priteisti nukentėjusiajai 500 Lt už advokato paslaugas.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl J. B. kaltės formos ir rūšies

Apeliantė neginčija nuteistojo kaltės formos, t.y. tyčios – ji nesutinka, kad nuteistasis veikė netiesiogine tyčia, t.y. ji ginčija teismo nustatytos nuteistojo kaltės formos rūšį. Šis apeliantės skundo motyvas nepagrįstas.

BK 15 str. 1d. nurodoma, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nusikaltimas <...> yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu : 1) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; 2) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali   atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Pagal BK 15 str. 3 d. nusikaltimas <...> yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Taigi, skirtumas tarp veikimo ar neveikimo tiesiogine ir netiesiogine tyčia yra tik tas, kad esant kaltininko tiesioginei tyčiai jis tiesiogiai siekia BK 138 str. 1 d. nurodytų pasekmių (tokiu atveju turėtų būti įrodytas nuteistojo siekimas būtent nesunkiai (ne nežymiai ar sunkiai) sužaloti nukentėjusiąją spiriant jai į ranką ir sulaužant kairės rankos stipinkaulį), o esant netiesioginei tyčiai kaltininkas pasekmėms yra abejingas. Sąmoningas leidimas pasekmėms atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus sveikatos sutrikdymui, t.y. neteisėtai ir pavojingai tyčia veikiantį asmenį tenkina bet kokios dėl jo tokio veikimo atsirasiančios pasekmės ir jų atsiradimo kaltininkas sąmoningai neužkerta. Apie kaltininko tyčios turinį sprendžiama atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo, ir kt.

Iš šioje byloje surinktų įrodymų (pačios nukentėjusiosios, liudytojų R. K., D. S., A. G., V. V. parodymų, specialisto išvados apie nukentėjusiajai padarytą sužalojimą) matyti, kad nukentėjusioji buvo sužalota nuteistajam koja spiriant jai į ranką. Pats sužalojimo mechanizmas skunde neginčijamas. Yra ir kiti nuteistojo tyčios turiniui nustatyti reikšmingi faktiniai duomenys – konfliktai tarp V. V. bei jos artimųjų ir nuteistojo J. B. dėl besiribojančių žemės sklypų ribų kyla dažnai, todėl jų tarpusavio santykiai iki įvykio buvo įtempti; įvykio dieną J. B. iniciatyva iš matininkų sudaryta komisija matavo nuteistojo žemės sklypo ribas; pas seserį viešėjusi nukentėjusioji elgėsi netinkamai – matydama ir suprasdama, kad dirba matininkai, ji tyčia bandė ištraukti ką tik įkaltą riboženklį; nuteistasis spyrė nukentėjusiajai tik vieną kartą ir iš karto po to, supratęs savo neteisėtą elgesį, dėl to jos atsiprašė; sužalodamas nukentėjusiąją jis nenaudojo jokių pagalbinių įrankių, nors juos (riboženkliams naudotus kuoliukus) turėjo; pagal įvykio aplinkybes nuteistojo veiksmai nebuvo iš anksto apgalvoti – jie vertintini kaip staigus atsakas į aiškiai neteisėtą nukentėjusiosios veikimą.

Šios aplinkybės, kolegijos nuomone, patvirtina teisingą pirmos instancijos teismo padarytą išvadą, kad nuteistasis veikė netiesiogine tyčia.        

Dėl BK 59 str. 1 d. 6 p. taikymo

Apelianė skunde ginčija pirmos instancijos teismo nuosprendyje pripažintą BK 59 str. 1 d. 6 p. numatytą nuteistojo J. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo  asmens (šiuo atveju pačios K. R.) elgesys. Šis skundo argumentas taip pat nepagrįstas.

Provokuojančiu elgesiu teismų praktikoje pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, prieš kurį buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį (kasacinė byla Nr. 2 K – 87 / 2007). Nukentėjusiojo elgesys kaip taisyklė yra nepriimtinas moralės požiūriu, neteisėtas, provokuojantis ar kitoks, iš dalies nulemiantis (paskatinantis) kaltininką nusikalsti prieš jį.

Pirmos instancijos teismas nuosprendyje, motyvuodamas šios nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą, nurodė, kad nukentėjusioji, nebūdama tiesiogiai suinteresuotu asmeniu ir žinodama apie įtemptus jos sesers santykius su nuteistuoju, pastarojo iniciatyva iškviestos komisijos, nustatinėjusios jo namų valdos ribas, akivaizdoje demonstratyviai bandė ištraukti ką tik įkaltą laikinąjį riboženklį. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad betarpiškai prieš įvykį ir jo metu žemės sklypų matavimus Šiaudiniškių kaime atliko komisija, sudaryta Utenos rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjos įsakymu. Laikinasis namų valdų riboženklis, dėl kurio kilo konfliktas tarp J. B. ir K. R., buvo įkaltas komisijos narių (J. K. išmatavo, A. G. įkalė). Viena iš minėtos komisijos narių – Utenos rajono Žemėtvarkos skyriaus vyresnioji specialistė liudytoja D. S., apylinkės teisme patvirtino, kad riboženklis buvo įkaltas teisėtai (b.l. 80). Taigi, pagal bylos aplinkybes nuteistasis ėmėsi teisės aktuose numatytų priemonių, siekdamas užbaigti konfliktus su kaimyne V. V. dėl naudojimosi besiribojančiais jų žemės sklypais. Tuo tarpu nukentėjusiosios elgesys teismo nustatytomis aplinkybėmis buvo aiškiai neteisėtas – ji neturėjo jokios teisės tokiu būdu (stengdamasi ištraukti ką tik įkaltą riboženklį) reikšti savo nepasitenkinimą ir trukdyti komisijos darbui. Atkreiptinas dėmesys, kad už savavališką pastovių riboženklių sunaikinimą ar sugadinimą yra numatyta netgi administracinė atsakomybė (ATPK 47 str.). Nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad nukentėjusiąją jis užsipuolė ne iš nieko, o supyko ant jos už jos bandymą ištraukti riboženklį. Tokiu būdu kolegija pilnai pritaria pirmos instancijos teismo nuosprendyje padarytai išvadai, kad nukentėjusioji nagrinėjamoje situacijoje savo neteisėtu elgesiu išprovokavo nuteistojo nusikalstamus veiksmus prieš ją. Todėl apylinkės teismas šią nuteistojo J. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę nustatė visiškai teisingai.

Apeliantė yra garbaus amžiaus sulaukusi moteris, turinti pakankamai gyvenimiškos patirties suvokti, kad jos veiksmai įvykio metu nebuvo tinkami – net ir nesutikdama su tuo, kad žemės sklypas išmatuotas ir riboženklis įkaltas netiksliai, ji neturėjo jokios teisės savavališkai tuoj pat revizuoti kompetentingų specialistų atliktus matavimus ir elgtis taip, kaip kad ji elgėsi įvykio vietoje. Nekyla jokių abejonių, kad nuteistojo elgesys prieš nukentėjusiąją buvo nusikalstamas, tačiau jis už savo veiksmus skundžiamu nuosprendžiu ir yra nuteistas.     

Dėl J. B. paskirtos bausmės

Pirmosios instancijos teismas skyrė J. B. švelniausią BK 138 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę. Beje, bausmės rūšies apeliantė ir neginčija.

Nustatydamas bausmės dydį apylinkės teismas iš esmės įvertino BK 41, 54, 61 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus ir taisykles, t.y. atsižvelgė, jog nuteistojo padarytas nusikaltimas nesunkus, J. B. iš esmės charakterizuojamas teigiamai, yra tik jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kuri šiuo atveju yra reikšminga. Kolegijos nuomone, nuteistajam paskirta bausmė yra teisinga, didinti ją iki apeliantės prašomos skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Dėl civilinio ieškinio

Apeliantė skundu prašo priteisti jai iš nuteistojo 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Šis jos reikalavimas, kolegijos nuomone, taip pat netenkintinas. Atkreiptinas dėmesys, kad tokia suma, teismo posėdyje nenurodžiusi jokių iš esmės naujų savo reikalavimo motyvų, neturtinę žalą nukentėjusioji įvertino tik teisme – ikiteisminio tyrimo metu ji prašė priteisti dvigubai mažesnę sumą.   

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti palikta teismui.

Nustatydamas 500 Lt neturtinės žalos dydį pirmos instancijos teismas šioje byloje atsižvelgė į pasekmes (nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą ir buvo nesunkiai sužalota), į nuteistojo kaltę (nusikaltimą J. B. padarė tyčia), į tai, kad pasekmėms atsirasti tiesioginės įtakos turėjo ir pačios nuteistosios neteisėtas elgesys įvykio metu. Apylinkės teismas įvertino ir tai, jog nukentėjusioji turėjo ir kitokių nepatogumų – gydimosi metu jai buvo apribota galimybė tvarkyti namų ūkį, savarankiškai persirengti ir pan. Be jokios abejonės, ji turėjo ir dvasinių išgyvenimų – viešai buvo sužalota gerokai amžiumi už ją jaunesnio nuteistojo. Įvertinus šias aplinkybes, kolegijos nuomone, nukentėjusiajai priteista suma neturtinei žalai atlyginti yra teisinga, protinga ir sąžininga.

Su nukentėjusiosios apeliaciniu skundu pateiktoje 2007-09-27 išrašo iš medicininių dokumentų kopijoje nurodyta bendra diagnozė, t.y. stovis po kairio stipinkaulio lūžimo ir alkūnkaulio ylinės ataugos atskilimo. Šioje kopijoje nėra duomenų, apie kuriuos nukentėjusioji nurodo savo skunde – tai, kad jai ateityje bus būtina operacija dėl alkūnkaulio ataugos atskilimo. Kaip galima suprasti iš išrašo, ji turėjo būti konsultuojama tik dėl galimo operacinio gydimo taktikos. Ar toks gydymas iš tiesų jai yra reikalingas, nukentėjusioji nuo 2007 m. rugsėjo mėnesio duomenų nepateikė. Todėl ši išrašo kopija nėra pakankamas pagrindas didinti iš nuteistojo jai priteistos neturtinės žalos sumą.

Jos skundo argumentas apie nuteistojo patyčias pirmos instancijos teisme tėra deklaratyvus, niekuo nepatvirtintas jos teiginys.

Dėl proceso išlaidų

Kadangi nukentėjusiosios apeliacinis skundas atmetamas, negali būti tenkinamas ir jos reikalavimas priteisti iš nuteistojo 500 Lt už advokato pagalbą.

Tokiu būdu, skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keiti jį nukentėjusiosios K. R. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.   

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nukentėjusiosios K. R. apeliacinį skundą atmesti. 

Kolegijos pirmininkas                                     (parašas)                                  Valdas Meidus

Teisėjai                                                            (parašas)                                  Ričardas Gilys

                                                                        (parašas)                                  Eligijus Gladutis