Civilinė byla Nr. e2A-620-278/2019                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Teisminio proceso Nr. 2-37-3-01459-2018-5

                                       Procesinio sprendimo kategorija:

 (S)

                                          2.6.10.5.2.5; 3.3.1.14; 3.3.1.20

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 28 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Sankauskaitės, Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2019 m. birželio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-893-783/2019 pagal ieškovo R. U. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus, turtinės, neturtinės žalos atlyginimo, 

n u s t a t ė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas R. U. ieškiniu prašė teismo įpareigoti valstybę viešai atsiprašyti jį per Lietuvos spaudą pasirinktame leidinyje, priteisti iš valstybės 600 Eur turtinės, 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad Panevėžio apskrities  Vyriausiojo policijos komisariato Rokiškio rajono  Policijos komisariate (toliau ir Panevėžio AVPK Rokiškio r. PK) buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, kuriame jam 2015 m. spalio 27 d. įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamų veikų numatytų Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalyje, BK 140 straipsnio 2 dalyje (dvi veikos) prieš V. U. padarymo ir tą pačią dieną tyrėjos A. K. nutarimu jam paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojant nepasišalinti iš gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), nesilankyti V. U. gyvenamoje vietoje (duomenys neskelbtini), nebendrauti ir neieškoti ryšių su V. U.. 2015 m. lapkričio 24 d. Panevėžio AVPK Rokiškio r. PK tyrėjos A. K. sprendimu buvo laikinai sulaikytas 48 valandoms, o 2015 m. lapkričio 25 d. jam įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio l dalyje, padarymo. Tyrėjos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimu jam buvo paskirta kardomoji priemonė - įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Rokiškio rajono apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 25 d. nutartimi patenkino tyrėjos prašymą įpareigoti jį laikinai - iki bylos nagrinėjimo pabaigos, išsikelti iš gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), nesiartinti prie nukentėjusiosios, nebendrauti, neieškoti ryšių su ja. 2016 m. sausio 20 d. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė ikiteisminį tyrimą dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje nutraukė, konstatavusi, kad ši nusikalstama veika nebuvo padaryta, tačiau šiuo nutarimu kardomosios priemonės nepanaikino. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nutartį, kuria jis buvo įpareigotas laikinai, iki bylos išnagrinėjimo pabaigos, išsikelti iš gyvenamosios vietos,   apskundė, tačiau skundas  buvo atmestas. 2016 m. balandžio 22 d. prokurorė perdavė bylą Rokiškio rajono apylinkės teismui, dėl jam pareikštų kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dvi veikos) ir BK 145 straipsnio 2 dalį. Zarasų rajono apylinkės teismas, kuriam vėliau perduota byla, tenkino jo prašymą panaikinti kardomąją priemonę - įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartimi panaikino jam paskirtą įpareigojimą laikinai, iki bylos nagrinėjimo pabaigos, išsikelti iš gyvenamosios vietos Rokiškio m., Parko g. 15, nesiartinti prie sutuoktinės, nebendrauti, neieškoti jokių ryšių su ja. Zarasų apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1-39-420/2016, 2016 m. lapkričio 18 d. priėmė išteisinamąjį nuosprendį ir konstatavo, kad jis  nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prokuroras apskundė nuosprendį apeliacine tvarka, tačiau Panevėžio apygardos teismas 2017 m. vasario 13 d. nutartimi skundą atmetė.

3.       Ieškovas nurodė, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas tendencingai, nes tiek pati V. U., tiek jos artimieji yra artimai pažįstami   su Rokiškio prokuratūros ir policijos pareigūnais, nes V. U. tėvas buvo ilgametis Rokiškio rajono apylinkės teismo pirmininkas (dirbo iki 2004 metų), artimai bendrauja su ikiteisminį tyrimą kontroliavusia   prokurore, V. U. brolis ikiteisminio tyrimo atlikimo metu dirbo (duomenys neskelbtini) patrulių būrio vadu, procesines prievartos priemones šioje byloje taikė teisėja, dirbusi kartu su nukentėjusiosios tėvu, ji nusišalino nuo civilinės bylos nagrinėjimo, tačiau taikė jam procesines prievartos priemones ikiteisminio tyrimo metu. Teigė, kad taikytos procesinės prievartos priemonės taikytos nemotyvuotai, neįvertinus Baudžiamojo proceso kodekse nurodytų kardomosioms priemonėms keliamų tikslų, pažeidžiant proporcingumo principą. Nurodė, kad tyrėjos sprendimams įtaką darė nukentėjusiosios brolis, nes objektyvių priežasčių taikyti kardomąsias priemones nebuvo. Rašytinis pasižadėjimas neišvykti,  buvo skirtas pažeidžiant logikos dėsnius ir kardomosioms priemonėms keliamus tikslus, nes buvo įpareigotas tuo pačiu metu nepasišalinti iš gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), ir nesilankyti V. U. gyvenamoje vietoje tuo pačiu adresu. Teigė, kad įpareigojimas nepagrįstas  ir dėl to, kad adresu (duomenys neskelbtini), yra V. U. tik deklaruota gyvenamoji vieta, tačiau realiai ji nuo 2015 m. gegužės mėnesio gyveno kitur. Tvirtino, kad  buvo priverstas išsikelti iš namų, prašyti laikino prieglobsčio pas gimines ir draugus. Praėjus mėnesiui nuo šios kardomosios priemonės paskyrimo, be jokio teisinio pagrindo buvo sulaikytas, patalpintas į areštinę ir laikomas 24 valandas, o jį paleidžiant iš areštinės,  tyrėja A. K., žinodama apie tai, jog jam skirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paskyrė dar vieną kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, kuri neproporcingai suvaržė jo laisves, nes turėdavo sugaišti visą dieną. Nurodė, kad kviečiamas pas tyrėją visą laiką atvykdavo, nuo ikiteisminio tyrimo nesislapstė, todėl paskirti dar vieną kardomąją priemonę, kuri taikyta net 7 mėnesius, nebuvo jokio pagrindo. Teigė, kad prokurorai, kontroliavę šį ikiteisminį tyrimą, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė prokuratūrai teisės aktais priskirtų funkcijų, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nesiėmė priemonių, kad jis nedelsiant būtų paleistas iš laikino sulaikymo, nepanaikino jam be jokio teisinio pagrindo rašytiniu pasižadėjimu neišvykti paskirtų nepagrįstų įpareigojimų, to nepadarė ir nutraukus ikiteisminį tyrimą dalyje dėl BK 145 straipsnio l dalyje numatytos veikos. Prokuroro sprendimai perduoti bylą teismui turėjo esminę reikšmę jo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, nes baudžiamasis persekiojimas dėl prokuroro rūpestingumo pareigos pažeidimo, nesurinkus pakankamai įrodymų, kad jis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, perėjo į teisminę bylos nagrinėjimo stadiją. Konstatavus, kad pareigūnai nepakankamai rūpestingai ir atsakingai organizavo baudžiamąjį procesą, nepagrįstai skyrė procesines prievartos priemonės, netinkamai išnagrinėjo jo pateiktą skundą dėl nepagrįstai paskirtos procesinės prievartos priemonės ir taip pažeidė jo teisę į gyvenamąjį būstą, nepagrįstai suvaržė judėjimo laisvę, taip pat atsižvelgus į tai, kad šios kardomosios priemonės buvo paskirtos byloje, kurioje yra išteisintas, mano, kad yra   pagrindas pripažinti  jo teisę į šio baudžiamojo proceso metu turėtų 600 Eur išlaidų, kaip turtinės žalos, atlyginimą. Be to, jis patyrė ir  neturtinę žalą. Nurodė, kad nepagrįstas  jo teisių suvaržymas tęsėsi daugiau kaip metus, rašytinis pasižadėjimas neišvykti panaikintas tik įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, t.y., 2017 m. vasario 13 d., šešis mėnesius be jokio pagrindo, kiekvieną trečiadienį turėjo važinėti, kad įvykdyti kardomąją priemonę - įpareigojimą registruotis policijos įstaigoje, skirtą įpareigojimą, beveik metus laiko buvo be nuolatinės gyvenamosios vietos, neturėjo kur pasidėti asmeninių daiktų, kur miegoti, patyrė papildomas išlaidas, be jokio teisinio pagrindo, nesant būtinumo, buvo sulaikytas ir dviem paroms patalpintas į areštinę. Teigė, kad nors nepadarė nieko nusikalstamo, daugiau kaip metus laiko važinėjo po įvairias teisėsaugos institucijas, gaišo laiką, buvo nežinomybėje dėl ateities, buvo nepagrįstai ribojama teisė laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą, teisė laisvai judėti, norėdamas nors trumpam išvykti į užsienį, turėjo gauti prokuroro ar teismo leidimą, buvo kaltinimas noru nužudyti ne tik sutuoktinę, bet ir sudeginti namą, kuriame gyveno jo vaikai. Dėl patirto streso ir išgyvenimų susirgo, dėl nemigos, blogos nuotaikos, naktinio prakaitavimo, skirti raminantys vaistai. Patirtus fizinius bei dvasinius išgyvenimus dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, savo patirtą neturtinę žalą vertina 5 000 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmai 2019 m. birželio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, ieškovui iš valstybės priteisė 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 66 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.

5.       Teismas, įvertinęs baudžiamoje byloje esančius duomenis konstatavo, kad  ikiteisminiai tyrimai R. U. atžvilgiu pradėti teisėtai, nes gautuose ieškovo sutuoktinės V. U. pareiškimuose buvo užfiksuota pakankamai informacijos dėl ieškovo nusikalstamų veikų padarymo (sistemingo terorizavimo, grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą), tyrimai buvo  atliekami teisėtai, laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

6.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad baudžiamojoje byloje, kurioje ieškovas buvo įtariamas BK 145 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų padarymu, buvo paskirtos dvi kardomosios priemonės – 2015 m. spalio 27 d. tyrėjos nutarimu įtariamajam paskirtas rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimu paskirta periodinė registracija policijos įstaigoje. Skirdama kardomąsias priemones rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir po kurio laiko  periodinę registraciją policijos įstaigoje, tyrėja procesiniuose sprendimuose nurodė, jog šių kardomųjų priemonių tikslas yra siekis užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą.

7.       Teismas pripažino, kad po to, kai R. U. buvo pareikštas įtarimas dėl nusikalstamų veikų, konstatuota, jog surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių įtarimus, buvo pagrindas skirti kardomajai priemonei ir įtariamajam 2015 m. spalio 27 d. paskirta viena iš švelniausių kardomųjų priemonių rašytinis pasižadėjimas neišvykti.   Nustatė, jog ieškovas gyveno (duomenys neskelbtini), todėl įsipareigojimas neišvykti iš šios gyvenamosios vietos yra suprantamas,   kardomoji priemonė paskirta pagrįstai. Pripažino, kad nustačius R. U. įpareigojimą nesilankyti savo gyvenamojoje vietoje, faktiškai tyrėja nutarimu paskyrė įpareigojimą, artimą kitai kardomajai priemonei – įpareigojimui gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo asmens (BPK 1321 straipsnis) ar smurtą patyrusio asmens apsaugos priemonei, kuria smurtu artimoje aplinkoje įtariamas asmuo įpareigojamas išsikelti iš gyvenamosios vietos, t.y., proceso prievartos priemonėms, kurios galėjo būti skiriamos tik ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi. Tai, kad įtariamasis faktiškai buvo įpareigotas nesilankyti savo gyvenamojoje vietoje ir tą suprato, patvirtina išrašas iš pranešimų Bendrajam pagalbos centrui registracijos, jog 2015 m. spalio 30 d. Bendrajam pagalbos centrui paskambinęs asmuo pranešė, kad į (duomenys neskelbtini), yra atvykęs R. U., kuriam taikomas draudimas lankytis vietoje, kurioje gyvena žmona. Policijos pareigūnai, nuvykę adresu (duomenys neskelbtini), R. U. neberado, o V. U. teigė, kad vyras buvo užsukęs daiktų ir išsinešė du lagaminus. Teismas konstatavo, kad tyrėja 2015 m. spalio 27 d. skyrusi įtariamajam kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą bei nustatydama įpareigojimą nesilankyti savo gyvenamojoje vietoje, pažeidė šios kardomosios priemonės skyrimo tvarką bei faktiškai įtariamajam nustatė įpareigojimą, kurį galėjo skirti tik ikiteisminio tyrimo teisėjas. Darė išvadą, kad aplinkybė, jog procesinis sprendimas nebuvo skundžiamas, nepatvirtina, kad procesinis veiksmas, dėl kurio teisėtumo yra abejojama, buvo atliktas teisėtai. Teismas kritiškai vertino Generalinės prokuratūros atsiliepime nurodytus argumentus, kad įtariamasis nebuvo įpareigotas išsikelti iš gyvenamosios vietos, kad namą neoficialiai sutuoktiniai buvo pasidalinę aukštais, o draudimas buvo nustatytas lankytis V. U. priskirtoje dalyje, nes šių teiginių nepagrindė ir tokių duomenų nėra baudžiamojoje byloje.

8.        Nustatė, kad   teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nutartimi  R. U. taikytos smurtą patyrusio asmens priemonės, jis įpareigotas iki bylos nagrinėjimo pabaigos išsikelti iš gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), taip pat nesiartinti prie nukentėjusiosios V. U., nebendrauti, neieškoti ryšių su ja. Nurodė, kad V. U., pareiškimo pateikimo 2015 m. spalio 7 d. metu, faktiškai (duomenys neskelbtini), esančiame name negyveno, tą ji patvirtino ir apklausų metu, tačiau  nurodė, kad ji į kitą butą persikėlė gyventi dėl to, jog negalėjo toliau gyventi su R. U. viename name dėl šio naudojamo nuolatinio psichologinio, fizinio smurto prieš ją, įžeidinėjimo ir kitur gyventi persikėlė laikinai, o R. U. išvykus į užsienį (2015 m. lapkričio 2 d. – lapkričio 21 d. laikotarpiu), gyveno šiame name. Teismas pripažino, jog 2015 m. lapkričio 25 d. nutartimi  taikytos apsaugos priemonės buvo taikytos teisėtai ir pagrįstai. Darė išvadą, kad tai, jog Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartimi  minėtos  priemonės buvo panaikintos, neturi įtakos jų taikymo pagrįstumui, nes tuo metu buvo nebetikslinga toliau R. U. taikyti šios smurtą patyrusio asmens apsaugos priemonės.

9.       Teismas nustatė, kad 2015 m. lapkričio 24 d., 17,15 val. policijos pareigūnų R. U. buvo sulaikytas BPK 140 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu.   Tyrėja A. K., surašiusi sulaikymo protokolą, kaip sulaikymo pagrindą nurodė, kad R. U. sulaikomas tuoj po to, kai padarė nusikalstamą veiką. Nurodė, kad veiksmai, dėl kurių R. U. atžvilgiu kitą dieną buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, buvo atlikti 2015 m. lapkričio 23 d., ne vėliau kaip iki 23.15 val., o V. U. pareiškimą teritoriniam policijos komisariatui surašė tik 2015 m. lapkričio 24 d., 11.25 val., R. U. faktiškai gatvėje buvo sulaikytas dar po beveik 6 valandų.  Teismas nurodė, kad laiko tarpas turėtų būti iškart po veiksmų, dėl kurių, nukentėjusiajam surašius pareiškimą, jeigu toks yra būtinas pagal BPK reikalavimus, ar policijos pareigūnams surašius tarnybinį pranešimą, pradedamas ikiteisminis tyrimas. Pripažino, kad įtariamojo sulaikymo protokole nurodyto pagrindo sulaikyti R. U. nebuvo, be to, nebuvo nei vieno BPK 140 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų. R. U. byloje, kurioje jis buvo sulaikytas, po dviejų parų paskirta kardomoji priemonė - periodinė registracija policijos įstaigoje, per tą laiką, kurį R. U. buvo sulaikytas, jam pareikšti įtarimai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, jis atsisakė duoti parodymus, kiti veiksmai ikiteisminiame tyrime nebuvo atliekami. Nurodė, kad R. U. nebuvo skirta kardomoji priemonė, kuriai paskirti buvo reikalinga jį sulaikyti, kas patvirtina, jog jis buvo sulaikytas   ne dėl BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, nebuvo kreiptasi dėl suėmimo skyrimo, kas pateisintų laikiną sulaikymą. Pažymėjo, kad R. U. buvo sulaikytas remiantis tik pareiškime nurodytomis aplinkybėmis, iš esmės neapklausus nukentėjusiosios (kuri apklausta tik 2015 m. lapkričio 26 d.), apžiūrėjus įvykio vietą, todėl sulaikymas buvo pernelyg skubotas. Pripažino, kad tokia tvarka, kai asmuo yra sulaikomas dėl tikslų, numatytų kitame ikiteisminiame tyrime, kai ikiteisminiai tyrimai dar yra nesujungti, nesant tam pagrindo, neatitinka baudžiamojo proceso reikalavimų, neatitinka proceso prievartos priemonių skyrimo tvarkos ir yra neteisėta.  Nurodė, kad Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nutartimi R. U. paskyrus smurtą patyrusio asmens apsaugos priemones, R. U. iš sulaikymo buvo paleistas tik kitą dieną, t.y., 2015 m. lapkričio 26 d., kai jau 2015 m. lapkričio 25 d. buvo aišku, jog laikyti jį laikinai sulaikytą nebuvo pagrindo. Pažymėjo, kad vien dėl tos aplinkybės šis sulaikymo laikotarpis   pripažintinas neteisėtu ir nesusijusiu su BPK 140 straipsnyje numatytais sulaikymo pagrindais.

10.       Teismas pripažino, kad kardomoji priemonė - periodinė registracija policijos įstaigoje, 2015 m. lapkričio 26 d. nutarimu  paskirta pagrįstai, laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų.    Ieškovo teiginius dėl sudėtingumo atsižymėti policijos įstaigoje, teismas pripažino deklaratyviais. Pažymėjo, jog aplinkybė, kad vėliau Zarasų rajono apylinkės teismas 2016 m. birželio 15 d. nutartimi panaikino šią kardomąją priemonę, nedaro jos neteisėtai paskirta.

11.       Nesutiko su ieškovo argumentais dėl tendencingo tyrimo. Nurodė, kad nors nukentėjusiosios brolis  2015 m. spalio 7 d. - 2016 m. balandžio 22 d. laikotarpiu dirbo (duomenys neskelbtini) Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vadu, tėvas buvo ilgametis (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo teisėjas ir pirmininkas, tačiau  šios aplinkybės nepatvirtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo šališkas ar teismas nepagrįstai taikė prievartos priemones. Pažymėjo, kad R. U. nereiškė nušalinimo nei vienam iš ikiteisminiame tyrime dalyvavusių asmenų, todėl nei vienas iš jų neturėjo pagrindo nusišalinti ar bent svarstyti nusišalinimą. Be to, nurodė., kad V. U. brolis  D. J. dirbo visai kitame skyriuje, nei ikiteisminį tyrimą atlikusi pareigūnė, nukentėjusiosios tėvas jau ilgą laiką nebedirba teisme. Nors R. U. ieškinyje abejojo ir ikiteisminiam tyrimui vadovavusios prokurorės D. S.-M. objektyvumu ir nešališkumu, nes jos socialinio tinklo „Facebook“ draugų sąraše yra ir nukentėjusioji, teismas  sprendė, kad vien ši aplinkybė, nepatvirtina buvus būtinam nusišalinimo pagrindui.

12.       Pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad ikiteisminio tyrimo byla negalėjo būti perduota su kaltinamuoju aktu, prokuratūra baudžiamąją bylą turėjo nutraukti dar ikiteisminio tyrimo metu. Pažymėjo, kad prokuroras ikiteisminį tyrimą paskelbia baigtu ir baudžiamąją bylą teismui perduoda su kaltinamuoju aktu įsitikinęs, kad yra surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Teismas nurodė, kad tai nereiškia, jog prokuroro įsitikinimas dėl įrodymų pakankamumo turi sutapti su baudžiamąją bylą nagrinėsiančio teisėjo įrodymų vertinimu. Prokurorė kaltinamajame akte nurodė, jog kaltinimai  R. U. dėl fizinio skausmo sukėlimo yra grindžiami nukentėjusiosios V. U., jos motinos M.V. J., nukentėjusiosios V. U. apžiūros protokolu,  dėl sistemingo terorizavimo –   ir liudytojo sūnaus R. U. parodymais bei laikė, jog šių įrodymų pakanka pripažinti R. U. padarius nusikalstamas veikas. Išnagrinėjęs R. U. baudžiamąją bylą, teismas pripažino, kad nepakanka įrodymų pripažinti R. U. kaltu padarius nusikalstamas veikas ir jį išteisino BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, t.y., dėl to, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas nesutiko su ieškovo atstove, kad toks išteisinimo pagrindas patvirtina, jog duomenų, kad padaryta veika, nebuvo ir ikiteisminiame tyrime, nes ieškovas išteisintas dėl to, jog prokuratūra nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiosios teiginius, o vien remtis nukentėjusiosios parodymams, esant priešingiems jos ir kaltinamojo parodymams, teismas nematė pagrindo ir visas abejones vertino baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Sutiko, kad prokuratūra nepakankamai išsamiai atliko ikiteisminį tyrimą, tačiau darė išvadą, kad  neatmestina, jog jeigu tyrimas būtų buvęs atliktas išsamiai, atlikti visi būtini tyrimai (pavyzdžiui, atlikti tyrimai dėl V. U. padarytų sužalojimų pobūdžio, laiko, išsamiau aiškinamos kitos nukentėjusiosios nurodytos faktinės aplinkybės), tikėtina, kad kaltinamajam bent dėl BK 140 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo galėjo būti priimtas ir apkaltinamasis nuosprendis. Pažymėjo, kad ir ieškovas ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nuoseklus, teigė, kad kaltės nepripažįsta, vėliau teikė pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, siekio susitaikyti ir keisdamas savo poziciją, klaidino tiek ikiteisminio tyrimą atliekančius pareigūnus, tiek prokurorus.

13.       Spręsdamas dėl ikiteisminio tyrimo metu atliktais neteisėtais veiksmais patirtos neturtinės žalos dydžio, teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio nuostatomis ir pažymėjo, kad ieškovas, reikalaudamas priteisti 5 000 Eur neturtinę žalą, jos konkrečiai nedetalizavo.  Įvertinęs ieškovo pateiktus medicininius dokumentus, paaiškinimus dėl patirtų dvasinių išgyvenimų, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, jog visi negalavimai tiesiogiai yra susiję su ieškovui nepagrįstai nustatytu įpareigojimu nesilankyti gyvenamojoje vietoje ar nepagrįstu sulaikymu. Teismas sprendė, kad R. U. pats pripažino, jog kreipimasis į medikus 2015 m. spalio 27 d. ir 2015 m. lapkričio 26 d., kai jis buvo paleistas iš laikino sulaikymo, galėjo būti susijęs ne tik su   tyrėjos skirtu įpareigojimu nesilankyti gyvenamojoje vietoje ar vėliau taikytu laikinu sulaikymu, bet su tuo metu šeimoje buvusia jo ir sutuoktinės santykių krize. Pripažino, jog R. U. neteisėtai pritaikius įpareigojimą išsikelti iš gyvenamosios vietos ir vėliau neteisėtai laikinai sulaikius dvi paras, R. U. galėjo patirti dvasinius išgyvenimus bei neturtinę žalą suvaržius laisvę, ginamą pagal Lietuvos Respublikos ir tarptautinės teisės normas. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į  tyrėjos nustatyto įpareigojimo nesilankyti gyvenamojoje vietoje trukmę (nuo 2015 m. spalio 27 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d., neskaitant 2015 m. lapkričio 2 d. – lapkričio 21 d. išvykimo į užsienį laikotarpio), neteisėto sulaikymo laikotarpį (2 dienas), į tai, jog ir apribojus, nors ir nenustatyta tvarka, jam galimybę lankytis savo gyvenamojoje vietoje, ieškovas lankėsi tuose namuose (2015 m. lapkričio 23 d. vakare užkūrė katilą). Darė išvadą esant pagrindui iš valstybės ieškovui priteisti 600 Eur (500 Eur už neteisėtą sulaikymą   bei 100 Eur už neteisėtai skirtą įpareigojimą nesilankyti savo gyvenamojoje vietoje).

14.       Teismas netenkino ieškovo reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo, kurį sudaro 600 Eur  atstovavimo išlaidos, patirtos ginant jo interesus, nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios  ir apeliacinės instancijos teismuose. Konstatavo, jog nenustačius, kad baudžiamoji byla neteisėtai buvo perduota su kaltinamuoju aktu į teismą bei nepateikus įrodymų, jog 600 Eur susiję su ieškovui ikiteisminio tyrimo metu taikytu laikinu sulaikymu ar ikiteisminio tyrimo tyrėjos skirtu rašytiniu pasižadėjimu neišvykti, įpareigojimu nesilankyti savo gyvenamojoje vietoje, nėra pagrindo priteisti  išlaidas, patirtas atstovaujant jo interesus baudžiamajame procese.

15.       Nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu bei ieškinyje R. U. nenurodė ir nepateikė įrodymų, jog ikiteisminio tyrimo institucija, prokuratūra ar teismas būtų viešai paskelbę apie jo atžvilgiu neteisėtai taikytas proceso prievartos priemonės įpareigojimą ar laikiną sulaikymą,  todėl atmestinas reikalavimas, kad   valstybė turėtų paneigti šiuos teiginius ir už juos  viešai jo atsiprašyti  per pasirinktą leidinį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą motyvai

16.       Apeliaciniu skundu atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2019 m. birželio 11 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas,  priimti naują sprendimą  ir ieškinį atmesti.

17.       Nurodo, kad nesutinka su teismo išvadomis dėl neteisėtai pritaikytų procesinių prievartos priemonių - įpareigojimo nesilankyti ieškovo sutuoktinės V. U. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) ir laikino sulaikymo, nes teismo nebuvo įvertintos visos aplinkybės, byloje esantys įrodymai.

18.       Nurodo, kad tyrėja A. K., siekdama užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, atsižvelgdama į baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, kad tiek ieškovas, tiek nukentėjusioji namą, (duomenys neskelbtini), yra neoficialiai pasidalinę aukštais, pagrįstai įpareigojo ieškovą nesilankyti sutuoktinės V. U. priskirtoje namo dalyje ir neišvykti iš jam priskirtos namo dalies. Nesutinka, kad tyrėja faktiškai įtariamajam savo nutarimu paskyrė įpareigojimą, artimą kitai kardomajai priemonei - įpareigojimui gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ar smurtą patyrusio asmens apsaugos,  priemonei, kuria smurtu artimoje aplinkoje įtariamas asmuo įpareigojamas išsikelti iš gyvenamosios vietos, t.y. proceso prievartos priemonei, kuri galėjo būti skiriama tik ikiteisminio tyrimo teisėjo. Teigia, kad teismas neįvertino, jog R. U. ir V. U. neoficialiai buvo pasidalinę namą aukštais ir V. U. namo dalyje nors  nuolat ir negyvendavo, tačiau lankydavosi kelis kartus per dieną pas neįgalų sūnų, gamindavo jam maistą, veždavo į procedūras, pas draugus, kūrendavo katilą, kas konstatuota Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 25 d. nutartyje. Teigia, kad tyrėja, atsižvelgdama į   tai, kad tuo pačiu adresu yra ir R. U. gyvenamoji vieta, 2015 m. spalio 27 d. nutarimu ieškovui paskyrė vieną iš švelniausių kardomųjų priemonių - rašytinį pasižadėjimą neišvykti iš gyvenamosios vietos, nesilankyti sutuoktinės gyvenamojoje vietoje ir nebendrauti, neieškoti ryšių su ja. Tik 2015 m. lapkričio 24 d. tyrėja kreipėsi į Rokiškio rajono apylinkės teismą su prašymu taikyti griežtesnę kardomąją priemonę - įpareigoti R. U. laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, nesiartinti prie nukentėjusios, neieškoti ryšių su ja. Mano, kad kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) ir nesilankyti sutuoktinei priklausančioje gyvenamojoje dalyje, tuo pačiu adresu, taikyta teisėtai ir pagrįstai.

19.       Nurodo, kad 2015 m. lapkričio 24 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-64728-15, remiantis V. U. pareiškimu, kuriame nurodoma, kad ieškovas, tikėtina išreikšdamas realų grasinimą ją nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, namo rūsyje sukrovė malkų krūvą ir ją apipylė degiu skysčiu. Esant šioms aplinkybės 2015 m. lapkričio 24 d. tyrėja užpildė įtariamojo sulaikymo protokolą. Atsižvelgiant į tuo metu surinktą ikiteisminio tyrimo medžiagą, sulaikant ieškovą, egzistavo įtarimas, kad jis gali būti padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje. Mano, kad laikinas ieškovo sulaikymas buvo teisėtas, pagrįstas, nepažeidžiant jokių procesinių teisės normų. Nesutinka, kad ieškovas 2015 m. lapkričio 24 d. sulaikytas tam, kad sekančią dieną būtų kreiptasi į teismą dėl smurtą patyrusio asmens apsaugos priemonių taikymo kitame ikiteisminiame tyrime, nei jis buvo sulaikytas. 2015 m. lapkričio 24 d. tyrėjos prašymas grindžiamas ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-55710-15 metu surinkta medžiaga, o ne pradėto naujo ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-64728-15 aplinkybėmis. 2015 m. lapkričio 25 d., nagrinėjant tyrėjos prašymą teisme, tyrėja, siekdama įrodyti, kad R. U. lankosi sutuoktinės gyvenamosios vietos dalyje, ieško kontaktų su ja, gali ir toliau smurtauti, paaiškino, kad R. U. atžvilgiu pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas dėl 2015 m. lapkričio 23 d. padarytos veikos. Nesutinka su teismo išvada, kad vien dėl aplinkybės, jog 2015 m. lapkričio 25 d. nutartimi R. U. paskyrus smurtą patyrusio asmens apsaugos priemones, jis iš sulaikymo buvo paleistas tik kitą dieną, sulaikymo laikotarpį reikėtų pripažinti neteisėtu. Nurodo, kad ieškovui smurtą patyrusio asmens apsaugos priemonė paskirta kitame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-55710-15. Šiuo atveju nebuvo pažeistas maksimalus laikino sulaikymo terminas (48 val.), nes R. U. sulaikytas 2015 m. lapkričio 24 d., 17.15 val., į laisvę paleistas 2015 m. lapkričio 26 d., 11.00 val. Kadangi ieškovo laisvė buvo suvaržyta tik 41 val.,   nesutinka su 500 Eur neturtinės žalos dydžiu už neteisėtą sulaikymą (2 dienos). Nesutinka, kad ieškovas galėjo patirti 100 Eur neturtinės žalos dėl jo atžvilgiu taikyto įpareigojimo nesilankyti nutarime nurodytu adresu, nes ši priemonė priimta siekiant užtikrinti asmens, patyrusio smurtą artimoje aplinkoje, saugumą ir dėl to tam tikras asmens teisių suvaržymas yra pateisinamas. Nurodo,m kad R. U. atžvilgiu  procesinės prievartos priemonės taikytos pagrįstai, atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes, be to, išteisinamuosiuose nuosprendžiuose nepasisakyta dėl jų neteisėto taikymo.

20.       Atsakovę valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie paduoto apeliacinio skundo ir prašo skundą tenkinti.

21.       Atsakovę   atstovaujanti Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą tenkinti. Nurodo, kad dėl skundo argumentų plačiau nepasisako, nes neturtinė žala priteista dėl galimai neteisėtų tyrėjos veiksmų, tačiau skundą palaiko.

22.       Ieškovas R. U. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, priteisti 400 Eur bylinėjimosi išlaidas, priimti naujus įrodymus - Panevėžio apskrities VPK pranešimą dėl atlikto tarnybinio patikrinimo, Panevėžio AVPK Rokiškio PK nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Nurodo, kad apelianto teiginiai dėl rašytinio pasižadėjimo neišvykti teisėtumo yra deklaratyvūs, nes  tai, kad sutuoktiniai vieno aukšto namą buvo pasidalinę aukštais,  yra išgalvota. Sprendime teisingai konstatuota, kad rašytinio pasižadėjimo neišvykti iš gyvenamosios vietos paskyrimo metu jis gyveno (duomenys neskelbtini), todėl įsipareigojimas neišvykti iš šios gyvenamosios vietos yra suprantamas, tačiau reikalavimas  nesilankyti V. U. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), t.y., toje pačioje vietoje, kur gyvena jis pats, ir iš kurios jis pasižada neišvykti, prieštarauja šios kardomosios priemonės paskirčiai ir tyrėjos nutarimu negalėjo būti paskiriamas. Motyvai, kad R. U. nors negyveno, bet lankydavosi name, nekeičia esmės ir nedaro nutarimo teisėtu. Nurodo, kad nors atsakovė teigia, jog laikinas sulaikymas buvo teisėtas, pagrįstas,  taikytas nepažeidžiant jokių procesinių teisės normų, tačiau  teismo    motyvus paneigiančių argumentų nepateikė.

23.       Teigia, kad tai, jog  jis sulaikytas buvo nepilnas dvi paras - trūko kelių valandų, nedaro teismo sprendimo neteisėto, nes, nustatydamas priteistinos žalos dydį, teismas nenurodė vienos valandos kainos. Nurodo, kad  žala padaroma jau vien nepagrįstai asmeniui atėmus laisvę, o kuo ilgiau tęsiasi neteisėti veiksmai, tuo žalos dydis yra priteisiamas didesnis. Pagal kasacinio teismo poziciją, sprendžiant dėl laikino sulaikymo įskaitymo į bausmę (BK 65 str.) sulaikymas, kuris truko daugiau nei 24 valandas, prilyginamas dviem paroms sulaikymo, nors asmuo ir buvo sulaikytas trumpiau nei 48 val.. Teigia, kad išgyveno dvi bemieges naktis, po kurių sutriko sveikata, paleistas iš laikinojo sulaikymo, iškart kreipėsi į gydymo įskaitą dėl nerimo, miego sutrikimo, patirto streso. Nors ir vyko nesutarimai su sutuoktine, dėl ko jis taip pat pergyveno, tačiau dėl sutrikusios sveikatos pas medikus kreipėsi būtent po neteisėtai taikytų procesinių prievartos priemonių. Pripažinus neteisėto laisvės atėmimo faktą, priteistos 500 Eur sumos nėra pagrindo laikyti per didele. Nurodo, jog nors apeliantas teigia, kad jis nepatyrė 100 Eur neturtinės žalos dėl taikyto įpareigojimo nesilankyti nutarime nurodytu adresu, nes kardomoji priemonė priimta, siekiant užtikrinti asmens, patyrusio smurtą artimoje aplinkoje, saugumą,  pažymi, kad tik tinkamai įgyvendinant baudžiamosios teisės normas, tam tikras asmens teisių suvaržymas yra neišvengiamas. Teismas konstatavo, jog tyrėja viršijo jai įstatymo suteiktus įgaliojimus, - paskyrė kardomąją priemonę, kurią pagal savo kompetenciją gali skirti tik ikiteisminio tyrimo teisėjas, be to, ji dirbo viename policijos komisariate su nukentėjusiosios broliu, todėl neatmestina galimybė, jog tyrėja galimai net ir piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Tai, kad V. U. brolis D. J. veikė neteisėtai, naudodamasis tarnybine padėtimi prasidėjus nesutarimams taip sutuoktinių, gynė sesers interesus, patvirtina 2019 m. gegužės 8 d. Panevėžio AVPK atsiųstas pranešimas dėl atlikto tarnybinio patikrinimo išvadų, kurį prašo priimti.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinis skundas atmestinas

IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24.       Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

25.       Byloje ginčijamas sprendimo dalies teisėtumas ir pagrįstumas, kuria  iš dalies patenkintas ieškovo R. U. reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos Respublikos dėl to, kad jam žala buvo padaryta neteisėtais teisėsaugos institucijų veiksmais. 

26.       Ieškovas su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus rašytinius įrodymus (Panevėžio AVPK pranešimą dėl atlikto tarnybinio patikrinimo, Panevėžio AVPK Rokiškio PK nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą). CPK

27.       Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovo R. U. sutuoktinė 2015 m. spalio 7 d. kreipėsi į Panevėžio AVPK Rokiškio rajono PK su pareiškimu, jog ją  terorizuoja  R. U. ir  pagal šį pareiškimą pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-55710-15 pagal BK 145 straipsnio 2 dalį (1 t., b.l. 11). 2015 m. spalio 27 d.  R. U. įteiktas pranešimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 145 straipsnio 2 dalyje (V. U. terorizavimo), 140 straipsnio 2 dalyje (2015 m. rugsėjo 15 d. ir 2015 m. spalio 7 d. fizinio smurto prieš nukentėjusiąją) padarymo ir 2015 m. spalio 29 d.  jis apklaustas kaip įtariamasis (2 t., b.l.  3, 4-5, 7-8). Nustatyta, kad Panevėžio AVPK Rokiškio rajono PK 2015 m. spalio 27 d. tyrėjos A. K. nutarimu R. U. ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-55710-15 skirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įtariamasis įpareigotas nepasišalinti iš gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), nesilankyti V. U. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), bei nebendrauti su V. U. (2 t., b.l. 47-48). Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad V. U. 2015 m. lapkričio 23 d., 23.13 val. paskambino Bendruoju pagalbos centro Nr. 112 ir pranešė, jog dienos metu jos vyras, kuriam apribotos teisės dėl smurto artimoje aplinkoje, prie pranešėjos namų sumetė krūvą lentų ir apipylė degiu skysčiu, taip pat iš vidaus išlaužė durų spynas, pranešėja baiminasi dėl savo vaikų saugumo (1 t., b.l. 27-28). Pagal šį pranešimą į (duomenys neskelbtini), atvykusiems policijos pareigūnams V. U., paaiškino, jog vakare,  grįžusi į namus, namo rūsyje esančioje katilinėje rado sumestą krūvą lentų, apipiltą degiu skysčiu ir  įtaria sutuoktinį; V. U. žadėjo kitą dieną kreiptis į tyrėją dėl pareiškimo pateikimo (1 t., b.l. 26). 2015 m. lapkričio 24 d. V. U. padavė  pareiškimą, nurodydama, jog   2015 m. lapkričio 23 d., apie 23 val. grįžusi į namus (duomenys neskelbtini), rado užkurtą katilą, šalia jo sukrautas lentas, apipiltas, kaip įtaria, dyzelinu ir yra įsitikinusi, kad tai padarė ieškovas, siekdamas uždegti namą, dėl ko, galbūt, grėstų pavojus  jai ir vaikams (1 t., b.l. 14-15). Pagal šį pareiškimą pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-64728-15, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Ieškovas 2015 m. lapkričio 24 d., 17.15 val. ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-64728-15 dėl įtarimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalį, (duomenys neskelbtini) laikinai sulaikytas,   sulaikymo pagrindą nurodant „tuoj pat po to, kai padarė nusikalstamą veiką“ (2 t., b.l. 45). 2015 m. lapkričio 24 d. tyrėja ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-55710-15 kreipėsi į Rokiškio rajono apylinkės teismą dėl įpareigojimo įtariamajam R. U., įtariamam BK 145 straipsnio 2 dalyje, BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytomis nusikalstamomis veikomis, išsikelti iš gyvenamosios vietos, nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens, nebendrauti, neieškoti ryšių su juo (2 t., b.l. 54-55). Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nutartimi tyrėjos prašymas tenkintas, įtariamajam pritaikytos smurto patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės ir jis įpareigotas iki bylos nagrinėjimo pabaigos išsikelti iš gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), nesiartinti prie smurtą patyrusios sutuoktinės V. U., nebendrauti, neieškoti ryšių su ja (2 t., b.l. 58-59). 2015 m. lapkričio 25 d. R. U. buvo įteiktas pranešimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalies padarymo (grasinimo nužudyti sutuoktinę V. U. ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą (2 t., b.l. 12-15). Iš laikino sulaikymo R. U. paleistas 2015 m. lapkričio 26 d. 11.00 val., nustačius, kad nėra BPK 122 straipsnyje numatytų suėmimo skyrimo pagrindų ir sąlygų (2 t., b.l. 46). Nustatyta, kad 2015 m. lapkričio 26 d. tyrėjos nutarimu R. U. ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-64728-15 skirta kardomoji priemonė - įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, įpareigojant registruotis kiekvieną savaitės trečiadienį nuo 13 iki 17 val. Panevėžio AVPK Rokiškio rajono Policijos komisariate (2 t., b.l. 52). 2015 m. lapkričio 30 d. ikiteisminiai tyrimai sujungti į vieną ikiteisminį tyrimą,   bylai paliekant Nr. 01-1-55710-15 (1 t., b.l. 6-7).  2016 m. sausio 20 d. prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas įtariamojo R. U. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalies nutrauktas, nes nepadaryta nusikalstama veika (1 t., b.l. 8-9), o 2016 m. sausio 21 d. nutarimu panaikinta 2015 m. spalio 27 d. įtariamajam taikyta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (2 t., b.l. 84-85). Nustatyta, kad 2016 m. vasario 26 d. ikiteisminis tyrimas baigtas, apie tai paskelbta įtariamajam, pranešta nukentėjusiajai V. U., įtariamojo gynėjams (2 t., b.l. 92, 93-95).   2016 m. vasario 26 d., susipažinęs su ikiteisminio tyrimo byla, R. U. pateikė prašymą papildomai jį apklausti, nurodė, kad jis dėl jam inkriminuojamų veikų prisipažins visiškai, atlygins žalą, prašė sudaryti galimybę procesą užbaigti baudžiamuoju įsakymu (2 t., b.l. 96-97). Nustatyta, kad  2016 m. vasario 17 d.  R. U. apskundė jam teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nutartimi taikytas smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemones, o Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 25 d. nutartimi jo skundas atmestas (2 t., b.l. 103-105, 107-108). 2016 m. balandžio 13 d. papildomai apklausiant įtariamuoju, R. U. kaltės nepripažino ir tą pačią dieną jam paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, apie baigtą ikiteisminį tyrimą pranešta nukentėjusiajai, įtariamojo gynėjams (2 t., b.l. 115-116, 118-121). Nustatyta, kad Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūra 2016 m. gegužės 6 d. baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu perdavė Rokiškio rajono apylinkės teismui, kuri Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2016 m. gegužės 23 d. nutartimi   perduota nagrinėti Zarasų rajono apylinkės teismui (2 t., b.l. 126-131,139). Kaltinamasis Zarasų rajono apylinkės teismui pateikė prašymą panaikinti jam skirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą registruotis policijos įstaigoje ir šis prašytas Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 15 d. nutartimi tenkintas (2 t., b.l. 141-142, 161-162). 2016 m. rugsėjo 28 d. teisiamajame posėdyje pateiktas prašymas panaikinti  Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nutartimi taikytą įpareigojimą išsikelti iš gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), prašymas patenkintas 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartimi, o 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu  R. U. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 145 straipsnio 2 dalyje   ir BK 140 straipsnio 2 dalyje išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nurodant, kad  nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti panaikinamas (3 t., b.l. 15, 18-19, 55-59). Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartimi prokuratūros apeliacinis skundas dėl išteisinimo atmestas (3 t., b.l. 91-96).

28.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad rašytiniu pasižadėjimu neišvykti, kuriuo įtariamasis R. U. buvo įpareigotas nesilankyti V. U. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), t.y., toje pačioje vietoje, kur gyvena jis pats, ir iš kurios jis pasižada neišvykti, prieštarauja šios kardomosios priemonės paskirčiai, be to, ikiteisminio tyrimo tyrėjos nutarimu negalėjo būti paskiriamas. Teismas sprendė, kad neteisėtai pritaikius įpareigojimą išsikelti iš gyvenamosios vietos, ieškovas R. U. galėjo patirti dvasinius išgyvenimus ir, atsižvelgęs į  įpareigojimo nesilankyti gyvenamojoje vietoje trukmę (nuo 2015 m. spalio 27 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d., neskaitant 2015 m. lapkričio 2 d. – 2015 m. lapkričio 21 d.   išvykimo į užsienį laikotarpio), į tai, jog ir apribojus, nors ir nenustatyta tvarka, galimybę ieškovui lankytis savo gyvenamojoje vietoje, R. U. lankėsi tuose namuose (2015 m. lapkričio 23 d. vakare užkūrė katilą), iš valstybės ieškovui priteisė 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

29.       Be to, teismas nustatė, kad ieškovas 2015 m. lapkričio 24 d.,  17.15 val., ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-64728-15 dėl įtarimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, (duomenys neskelbtini) buvo laikinai sulaikytas,   sulaikymo pagrindu nurodant „tuoj pat po to, kai padarė nusikalstamą veiką“ (2 t.,  b.l. 45). Pirmosios instancijos teismas nesutiko su tyrėjos argumentais, kad sulaikymas grindžiamas ką tik padaryta nusikalstama veika, nes buvo praėję daugiau nei 18 valandų nuo galimai neteisėtų ieškovo veiksmų, be to, nenustatė, kad būtų egzistavę BPK 140 straipsnio 2 dalyje numatyti pagrindai, nebuvo kreipiamasi dėl jo suėmimo, sulaikymas buvo skubotas, ieškovas sulaikytas dėl tikslų, numatytų kitame ikiteisminiame tyrime, kai ikiteisminiai tyrimai dar nėra sujungti, kas neatitinka baudžiamojo proceso reikalavimų, proceso prievartos priemonių skyrimo tvarkos. Pripažinęs, kad dėl laikino sulaikymo ieškovas galėjo patirti dvasinius išgyvenimus bei neturtinę žalą suvaržius laisvę, atsižvelgęs į neteisėto sulaikymo laikotarpį (2 dienas), teismas iš valstybės ieškovui priteisė 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

30.       Apeliantė nesutinka su teismo išvadomis dėl ieškovui neteisėtai pritaikytų procesinių prievartos priemonių - įpareigojimo nesilankyti ieškovo sutuoktinės V. U. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) ir jo laikino sulaikymo.

31.       Pažymėtina, kad valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio. Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-319/2008;  Nr. 3K-3-2/2012).

32.       Apeliantė teigia, kad ieškovas R. U. ir nukentėjusioji V. U. namą, (duomenys neskelbtini), buvo neoficialiai pasidalinę aukštais, todėl tyrėja rašytiniu pasižadėjimu neišvykti pagrįstai įpareigojo R. U. nesilankyti sutuoktinei priskirtoje namo dalyje ir neišvykti iš jam priskirtos namo dalies. Pažymėtina, kad Panevėžio AVPK Rokiškio rajono PK 2015-10-27 tyrėjos A. K. nutarimu R. U. ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-55710-15 buvo paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kuria įtariamasis įpareigotas nepasišalinti iš gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), nesilankyti V. U. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) ir nebendrauti su V. U. (2 t., b.l. 47-48). Šiame nutarime nėra nurodoma, kad įtariamasis įpareigojamas neišvykti iš savo konkrečios namo dalies ir nesilankyti konkrečioje V. U. naudojamojoje namo dalyje. Pripažintina, kad apeliantės teiginys, jog sutuoktiniai namą buvo pasidalinę aukštais jokiais įrodymais nepagrįstas CPK 178 str.). Ieškovas nurodo, jog namas  (duomenys neskelbtini), yra vienaaukštis, su bendromis vonios, tualeto, virtuvės patalpomis ir po santuokos nutraukimo yra padalintas tarp šalių nustatant idealiasias dalis (po ½ dalį), neišsprendus naudojimosi tvarkos klausimo. Minėtas R. U. nurodomas aplinkybes iš dalies patvirtina ir Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų sprendimas civilinėje byloje Nr.e2-23-839/2018 (CPK 179 str. 3 d.). Apeliantės teiginiai, kad buvo neįvertinos aplinkybės, jog V. U. namo dalyje nors ir negyvendavo nuolat, tačiau lankydavosi kelis kartus per dieną pas neįgalų sūnų, gamindavo jam maistą, veždavo į procedūras, pas draugus, kūrendavo katilą, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl rašytiniu pasižadėjimu neišvykti nustatytų reikalavimų teisėtumo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad reikalavimas nesilankyti V. U. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), t.y., toje pačioje vietoje, kur gyvena pats ieškovas, ir iš kurios jis pasižada neišvykti, prieštarauja šios kardomosios priemonės paskirčiai, be to, ikiteisminio tyrimo tyrėjos nutarimu negalėjo būti paskiriamas. Teismas pagrįstai  konstatavo, kad nustačius R. U. įpareigojimą nesilankyti savo gyvenamojoje vietoje, faktiškai tyrėja nutarimu paskyrė įpareigojimą, artimą kitai kardomajai priemonei – įpareigojimui gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo asmens (BPK 1321 str.) ar smurtą patyrusio asmens apsaugos priemonei, kuria smurtu artimoje aplinkoje įtariamas asmuo įpareigojamas išsikelti iš gyvenamosios vietos, t.y., proceso prievartos priemonėms, kurios galėjo būti skiriamos tik ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi. Apeliantė nepaneigė teismo išvados, kad tyrėja, 2015 m. lapkričio 27 d. skyrusi įtariamajam kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą bei nustatydama įpareigojimą nesilankyti savo gyvenamojoje vietoje, tokiais savo veiksmais pažeidė šios kardomosios priemonės skyrimo tvarką bei faktiškai įtariamajam nustatė įpareigojimą, kurio ji negalėjo skirti pagal BPK nuostatas. Vien ta aplinkybė, kad civilinio proceso tvarka skundžiami veiksmai baudžiamajame procese nebuvo įvertinti kaip neteisėti, neužkerta kelio konstatuoti jų neteisėtumą civilinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti netgi tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau jais pažeistos pareigūnų bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos (CK 6.246 str. 1 d., BPK 1, 2 str.), neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad padaryta klaida, turėjusi esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Nagrinėjamu atveju teismas pagrįstai konstatavo, kad nustatant ieškovui R. U. įpareigojimą nesilankyti V. U. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), buvo pažeistos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos, faktiškai ieškovas negalėjo gyventi savo gyvenamojoje vietoje.

33.       Apeliantė nesutinka, kad laikinas suėmimas R. U. buvo  paskirtas dėl kito ikiteisminio tyrimo, o   2015 m. lapkričio 24 d. jis sulaikytas tam, kad kitą dieną būtų kreiptasi į teismą dėl smurtą patyrusio asmens apsaugos priemonių taikymo. Taip pat nesutinka, kad vien dėl aplinkybės, jog 2015 m. lapkričio 25 d. nutartimi paskyrus minėtas priemones, ieškovas iš sulaikymo buvo paleistas tik kitą dieną, sulaikymo laikotarpį reikėtų pripažinti neteisėtu, nes ši priemonė paskirta kitame ikiteisminiame tyrime. Atsižvelgiant į  minėtu metu surinktą ikiteisminio tyrimo medžiagą, kad sulaikant R. U. egzistavo įtarimas, jog jis gali būti padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, apeliantė mano, jog laikinas ieškovo sulaikymas buvo teisėtas, pagrįstas, taikytas nepažeidžiant jokių procesinių teisės normų.

34.       Vadovaujantis  Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnio, reglamentuojančio laikinąjį sulaikymą, nuostatomis pažymėtina, kad šiame straipsnyje numatyti dviejų rūšių reikalavimai, kurių turi būti laikomasi sulaikant asmenį priklausomai nuo to kokiomis aplinkybėmis sulaikymas taikomas. Minėto straipsnio 1 dalyje numatyta laikinojo sulaikymo tvarka, kai sulaikomas asmuo užkluptas darant nusikaltimą. Šioje dalyje nustatyta, kad prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar kiekvienas asmuo gali sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo.  BPK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog laikinas sulaikymas, neužklupus asmens nusikalstamos veikos padarymo vietoje ar tuoj po nusikalstamos veikos padarymo, galimas prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu tik išimtiniais atvejais, kai yra visos šios sąlygos: 1) paaiškėja, kad yra šio kodekso 122 straipsnyje numatyti suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos; 2) tuoj pat būtina suvaržyti asmeniui laisvę siekiant šio kodekso 119 straipsnyje numatytų tikslų; 3) nėra galimybės šio kodekso 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka itin skubiai kreiptis į teismą dėl suėmimo skyrimo. Minėto straipsnio 4 dalis nustato, jog laikinas sulaikymas negali trukti ilgiau, negu tai būtina asmens tapatybei nustatyti ir būtiniems proceso veiksmams atlikti. Maksimalus laikino sulaikymo terminas yra keturiasdešimt aštuonios valandos.  Pagal BPK 140 straipsnio 8 dalies 2 punktą sulaikytas asmuo turi būti nedelsiant paleistas, jeigu nustatyta, kad nėra BPK 122 straipsnyje numatytų suėmimo skyrimo pagrindų ir sąlygų ar suėmimas nėra būtinas.

35.       Nagrinėjamu atveju įtariamojo laikino sulaikymo protokole sulaikymo pagrindu buvo nurodyta BPK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata - „tuoj pat po to, kai padarė nusikalstamą veiką“. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad negalima konstatuoti egzistavus BPK 140 straipsnio 1 dalyje numatytiems sulaikymo pagrindams, nes R. U. sulaikytas po daugiau nei 18 valandų. Pažymėtina, kad šių teismo išvadų apeliantė neginčija, kaip ir motyvų, kad nebuvo nustatyti išimtiniai atvejai, kai pagal įstatymą galimas laikinas sulaikymas, neužklupus asmens nusikalstamos veikos padarymo vietoje ar tuoj po nusikalstamos veikos padarymo (BPK 140 str. 2 d.). Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog sulaikant R. U. nei vieno BPK 140 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų nebuvo, nes R. U. byloje, kurioje jis buvo sulaikytas, po dviejų parų paskirta kardomoji priemonė - periodinė registracija policijos įstaigoje, per tą laiką, kurį R. U. buvo sulaikytas, jam tik pareikšti įtarimai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, jis atsisakė duoti parodymus, kiti veiksmai ikiteisminiame tyrime nebuvo atliekami (2 t., b.l. 12-15). Teismas pagrįstai pažymėjo, kad periodinė registracija policijos įstaigoje galėjo būti skirta pristačius R. U. į teritorinį policijos komisariatą, todėl tai patvirtina, jog jis buvo sulaikytas šiame ikiteisminiame tyrime ne dėl BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, be to, nebuvo kreiptasi į teismą dėl suėmimo skyrimo.

36.       Apeliantė skunde tik nurodo, kad atsižvelgiant į tuo metu surinktą ikiteisminio tyrimo medžiagą sulaikant  R. U. egzistavo įtarimas, kad jis gali būti padaręs nusikalstamą veiką, tačiau tai savaime nepatvirtina, kad egzistuoja laikino sulaikymo pagrindai, numatyti BPK 140 straipsnyje. Apeliantė nepaneigė išvadų, kad įtariamojo sulaikymo protokole nurodyto pagrindo sulaikyti R. U. nebuvo, kaip ir nebuvo nei vieno BPK 140 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų, todėl laikinas sulaikymas, kaip procesinė prievartos priemonė, R. U. buvo  pritaikyta nepagrįstai. Pažymėtina, kad kiti teismo argumentai dėl kitame ikiteisminiame tyrime atliekamų veiksmų, kreipimosi dėl smurtą patyrusio asmens apsaugos priemonių taikymo, tik papildo teismo esmines išvadas dėl laikino sulaikymo neteisėtumo. Todėl apeliantės argumentai dėl kitame ikiteisminiame tyrime atliktų veiksmų, konstatavus, kad laikinas sulaikymas taikytas be pagrindo, neturi teisinės reikšmės. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo mažinti pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžio vien tuo pagrindu, kad ieškovas laikiname sulaikyme išbuvo ne 48, bet 41 valandą.  

37.       Dėl kitų   skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010).

38.       Dėl paminėtų motyvų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas bei priėmė motyvuotą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

39.       Netenkinus apeliacinio skundo, iš atsakovės priteistinos ieškovo patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti, kurių dydis neprieštarauja Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu, 8.11 punkto nuostatoms (CPK 93 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2019 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš Lietuvos valstybės R. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 400 Eur (keturis šimtus eurų) atstovavimo išlaidų.

Teisėjų kolegija                                                                       Laimutė Sankauskaitė

                                                                                          Nijolė Danguolė Smetonienė

                                                                                                             Birutė Valiulienė