Administracinė byla Nr. A-561-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05005-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. (S. D.) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. D. (S. D.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas S. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2015 m. spalio 8 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimams prilygstančiomis sąlygomis. Nuo 2015 m. rugpjūčio 20 d. iki 2015 m. spalio 8 d. buvo laikomas avarinės būklės kamerose Nr. 364, 386, 387, 388, 398 ir 400, kuriose nuo sienų ir lubų krito tinkas. Nuo seno ir sutrūkusio linoleumo buvo daug dulkių. Minėtose kamerose veisėsi pelėsis, buvo blogas kvapas. Dėl to pareiškėjui atsirado sausas kosulys, o vėliau ir dusulys.

Pasak pareiškėjo, jis buvo laikomas kamerose, pažeidžiant minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimus. Į plotą buvo įskaitytas ir kameros inventorius. Sumažėjo kubinė oro talpa, trūkdavo oro. Kamerose buvo varžoma jo judėjimo galimybė, mažas fizinis aktyvumas neigiamai veikė pareiškėjo organizmą. Suteikiama galimybė 1 valandą per parą būti gryname ore nekeičia situacijos. Pabrėžė, kad dėl ploto trūkumo dažnai kamerose kildavo konfliktai, ypač dėl maitinimosi galimybės, kadangi nebuvo galimybių susėsti prie stalo, tekdavo valdyti stovint ar sėdint ant grindų.

Taip pat akcentavo, kad buvo eilės dėl naudojimosi praustuvu, unitazu, plautis drabužius, rašyti laiškus ir žaisti stalo žaidimus.

Pabrėžė, kad žiemą vėdinant per langus buvo šalta, o vasarą susidarydavo skersvėjis.

Teigė, kad netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas. Tualetas nuo kameros atitvertas per plona sienele. Be to, tualetas įrengtas prie pat durų ir pareigūnai stebi atliekant gamtinius reikalus. Tokiu būdu, varžomas jo privatumas.

Nurodė, kad nebuvo veidrodžio, spintelės ir lentynos daiktams susidėti. Netinkamai buvo įrengtos ir lovos, nėra įrengtų laikiklių, kopėčių, kad į antrą aukštą užliptų. Buvo apsunkintas miegas.

Pareiškėjo teigimu, dėl netinkamų laikymo sąlygų jis jautė nuolatinę emocinę depresiją, jautėsi moraliai palaužtas. Nurodė, kad buvo peršalęs dėl susidariusių skersvėjų. Dėl mažo fizinio aktyvumo pradėjo jausti bendrą organizmo nusilpimą, virškinimo sutrikimus, o dėl nuolatinių pergyvenimų – sutriko miegas, negalėjo pailsėti ir dėl to susirgo depresija. Teigė, kad ligos yra tiesioginė patirtų išgyvenimų pasekmė.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9–16) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas kamerose, nepažeidus ploto reikalavimo. Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pažymėjo, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnį Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas ir negali daryti įtakos atvykstančių asmenų skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Kamerose remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus atitinkamą finansavimą. Be to, Lukiškių TI-K buvo sudariusi su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią ji atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K dėl minėtų paslaugų suteikimo sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“.

Nurodė, kad kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Dėl per mažo kamerų ploto nėra galimybių įrengti papildomų spintelių. Teigė, kad kamerų įrengimas atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) III skirsnyje nustatytų taisyklių reikalavimus. Nurodė, kad yra įrengtos prie grindų pritvirtintos lovos, kopėčių rengimas nėra nustatytas teisės aktuose. Lentynos yra įrengtos priklausomai nuo kameros ploto. Dėl per mažo kamerų ploto nėra galimybių įrengti papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų. Kamerose prie stalo gali valgyti du asmenys, o likę du valgo prie spintelių ir teigė, kad keturi asmenys gali pavalgyti iš karto. Nurodė, kad nėra reikalavimo, jog kamerose būtų veidrodis, o atliekant remontą, veidrodžiai įklijuojami plytelėse.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) nuostatos taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Sanitarinis mazgas yra tinkamai įrengtas. Teigė, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Nurodė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Lukiškių TI-K vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos – nustatyto žalos padarymo fakto.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 11 d. sprendimu (b. l. 130-134) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 140 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl kameros ploto teismas, remdamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto reikšmės skaičiuojant kameros plotą. Remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 11 d. iki 2015 m. spalio 8 d. tam tikrais laikotarpiais Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kurių plotas nuo 6,48 kv. m iki 40,40 kv. m, nuo 2 iki 10 asmenų kamerose iš viso 104 paras. Šiuo laikotarpiu 24 paras buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, o likusį laikotarpį, t. y. 80 parų, nepažeidus šio reikalavimo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas didesnę laikymo dalį Lukiškių TI-K buvo laikomas nepažeidus ploto reikalavimų. Teismas padarė išvadą, kad dėl ploto reikalavimo pažeidimo pareiškėjas patyrė ir kitus nepatogumus, susijusius su per mažu kamerų plotu, t. y. suvaržyta galimybė kameroje laisvai judėti, papildomai neįrengiamos spintelės, oro trūkumas, kubinė oro talpa ir pan. Teisės aktai nenustato reikalavimo neįskaityti kameros inventoriaus į kameros plotą.

Dėl kitų pažeidimų, t. y. sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo teismas rėmėsi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 2, 21 punktų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto nuostatomis, Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pateikta pažyma (b. l. 123), kad visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, ji atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, ir sprendė, jog nėra pagrindo abejoti Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis ir paaiškinimais, kad kamerose unitazas buvo atitvertas nuo bendros patalpos ir toks įrengimas atitinka sanitarinio mazgo įrengimui taikomus reikalavimus. Sienelės storio Taisyklės nereglamentuoja. Teismas konstatavo, kad šie pareiškėjo nurodyti pažeidimai laikytini nepagrįstais. Jis nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų Lukiškių TI-K pateiktus.

Dėl privatumo naudojantis tualetu teismas rėmėsi Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, pagal kurią viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius, todėl teismas nenustatė, kad atsakovas būtų varžęs pareiškėjo teisę į privatumą. Lukiškių TI-K turi atlikti kamerų nuolatinę stebėjimo kontrolę, todėl tokie veiksmai atsakovui yra būtini ir negali paneigti atsakovo pareigos tinkamai atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus.

Dėl tualetinių reikmenų spintelės ir veidrodžio kamerose nebuvimo teismas rėmėsi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktu ir pažymėjo, jog Lukiškių TI-K nepaneigė, kad kamerose nebuvo veidrodžio ir tualeto reikmenų spintelės. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad veidrodžiai yra nupirkti ir atlikus remontą bus įklijuojami. Teismo vertinimu, spintelių (lentynėlių) įrengimas nereikalauja kapitalinio remonto darbų atlikimo, tačiau, kaip minėta, yra susijęs su per mažu kamerų plotu. Kamerose nebūtų galimybės įrengti daugiau spintelių ar lentynų dėl ploto trūkumo. Teismas šiuos pareiškėjo teiginius pripažino nepagrįstais.

Teismas pareiškėjo teiginius dėl netinkamų lovų įrengimo taip pat pripažino nepagrįstais, kadangi Taisyklių 14.6 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, o pareiškėjas tokių aplinkybių neginčijo. Taisyklėse nėra nustatyto reikalavimo, kad dviaukštės lovos turi turėti turėklus ar turi būti įrengtos kopėčios. Pareiškėjas nenurodė, kokį teisės aktą pažeidė Lukiškių TI-K ir neindividualizavo aplinkybių dėl netinkamų lovų įrengimo, todėl teismas šiuos pareiškėjo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

Dėl tinko kritimo, nuo seno sutrūnijusio linoleumo kilusių dulkių teismas rėmėsi Lukiškių TI-K pateiktais Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais (b. l. 24–110), iš kurių matyti, kad buvo nustatyta, jog kamerose buvo atsilupusių, nubyrėjusių dažų. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 62 punktą laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Be to, remontui atlikti būtinas ir finansavimas. Patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad grindų paviršius būtų netinkamos kokybės dėl, pareiškėjo teigimu, pasenusio linoleumo. Pareiškėjas šių teiginių neindividualizavo, nepaaiškino, ar kreipėsi į administraciją su skundu. Jo Asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, kad dėl prastos grindų dangos būtų kreipęsis į medikus dėl kosulio ar kitų susirgimų. Šiuos pareiškėjo teiginius teismas atmetė kaip nepagrįstus.

Dėl suprastėjusios sveikatos teismas, remdamasis pareiškėjo Asmens sveikatos istorijoje užfiksuotais duomenimis, padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl jo sveikatos pablogėjimo, siejant su laikymo sąlygomis Lukiškių TI-K, yra nepagrįsti. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių, kad netinkamos laikymo sąlygos neigiamai atsiliepė jo sveikatai ar psichinei būsenai. Jo Asmens ligos istorijoje ginčui aktualiu laikotarpiu (2014 m. spalio 7 d. – 2015 m. spalio 8 d.) yra užfiksuota, kad pareiškėjas badavo, kreipėsi dėl galvos skausmo, psichozės reiškinių ir buvo nustatyta, kad jis yra sąmoningas su psichofobiniais būdo bruožais, gydytojui apžiūrėjus nebuvo skirtas gydymas.

Teismas, įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių, pripažino pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimo pažeidimų, kitus teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas iš viso 24 paras buvo laikomas pažeidus minimalų kameros ploto reikalavimą, todėl, teismo vertinimu, tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių, teismas padarė išvadą, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Lukiškių TI-K siekia, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas.

Pareiškėjas skunde nenurodė išskirtinių aplinkybių dėl prastos sveikatos būklės, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir įvertinęs esminę aplinkybę – laikymo trukmę pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą – teismas pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti priteisė 140 Eur sumą. Teismas nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti būtų priteisiama jo prašoma 8 000 Eur suma, todėl likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįsta.

III.

Pareiškėjas S. D. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 142-144), kuriame prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, kadangi netinkamai išaiškintos ir įvertintos bylos aplinkybės.
2. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo (privatumo neužtikrinimo naudojantis tualetu, praustuvo neatitvėrimo), neatsižvelgė į tai, kad tokius pažeidimus konstatuoja Vilniaus apygardos administracinis teismas kitose bylose (žr., pvz., Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4661-244/2014).
3. Taip pat pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) bylose (Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo nr. 44558/98), Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo nr. 53254/99)) rėmėsi Europos komiteto prieš kankinimą, žiaurų ir nežmonišką, žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) ataskaitomis, kuriose teigiama, kad kamerose sanitariniai mazgai turi būti visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos.
4. Nesilaikant minėtų reikalavimų, viso pareiškėjo kalėjimo Lukiškių TI-K metu buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas, o tai žemino jo orumą, dėl ko yra pagrindas priteisti pareiškėjui turtinės žalos atlyginimą. Be to, atsižvelgiant į kitus pažeidimus, žalos atlyginimo dydis turėjo būti žymiai didesnis.
5. Netiesa, kad kameroje Nr. 400 stalu vienu metu gali naudotis 12 žmonių, kadangi būtent tiek vietų yra kameroje Nr. 400.
6. Teismas visiškai neįvertino to, kad sanitariniuose mazguose niekur nebuvo įrengti veidrodžiai, tualetinių reikmenų spintelės (lentynėlės), dėl ko buvo pažeista Lietuvos higienos norma HN 76:2010 21 punkto nuostata bei apsunkintos pareiškėjo kalinimo sąlygos.
7. Taip pat teismas neįvertino to, kad didelę kameros ploto dalį užima inventorius (lovos, stalas, tualetas, spintelės) ir dėl to neteisingai buvo apskaičiuotas laikas, kada buvo pažeistas minimalaus kameros ploto asmeniui reikalavimas.
8. Neteisingi atsakovo atstovo teiginiai, kad Lukiškių TI-K kameros nėra avarinės būklės.
9. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo sveikata visiškai nepablogėjo dėl išgyventų nepatogumų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad kalint tokiomis kaip pareiškėjas kalėjo sąlygomis, objektyviai daromas neigiamas poveikis asmens psichinei būklei (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2844/2012). Būtent dėl pablogėjusios psichinės būklės pareiškėjas 2015 m. kreipėsi į Lukiškių TI-K psichiatrą, kuris, žinodamas to priežastį, atsisakė pareiškėjui padėti (vizitas užfiksuotas pareiškėjo medicininėje kortelėje).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pažymėtina, jog 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija. Tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pažeidimą, susijusį su sanitarinio mazgo netinkamu įrengimu, t. y. pareiškėjo privatumo neužtikrinimo naudojantis tualetu, Europos komiteto prieš kankinimą, žiaurų ir nežmonišką, žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) rekomendacijas dėl sanitarinių mazgų visiško atitvėrimo nuo gyvenamosios patalpos (šiuo atveju ir praustuvo), neįvertino to, kad sanitariniuose mazguose niekur nebuvo įrengti veidrodžiai, tualetinių reikmenų spintelės (lentynėlės), o skaičiuojant minimalų plotą, tenkantį vienam asmeniui kameroje, neįvertino to, kad didelę kameros ploto dalį užima inventorius (lovos, stalas, tualetas, spintelės), dėl ko buvo neteisingai apskaičiuotas pažeidimo laikas ir taip pat žalos atlyginimo dydis. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo sveikata visiškai nepablogėjo dėl išgyventų nepatogumų.

Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su šiais pareiškėjo argumentais.

Dėl minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui kameroje, pažymėtina, jog iki šiol formuotoje administracinių teismų praktikoje buvo laikomasi pozicijos, jog kameros inventorius (baldai, sanitarinis mazgas ir pan.) pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus yra įskaitomas į kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, kameros bendras plotas (pagal techninius duomenis) dalijamas iš joje esančių asmenų skaičiaus. Tik teismų praktikoje, vertinant pareiškėjui tenkantį asmeninės erdvės plotą, jam tenkantį žalos atlyginimo dydį buvo atsižvelgiama į plotą, skirtą kameros baldams ir kitiems įrenginiams (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Ši pozicija atsispindėjo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje panašaus pobūdžio bylose (pvz. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo nr. 18364/06)). Todėl buvo sprendžiama, jog kameros inventorius yra reikšmingas nustatant ne bendrą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, o vertinant pagal konkrečios bylos aplinkybes asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą kameroje, jo patirtos neturtinės žalos dydį.

Tačiau pažymėtina, jog EŽTT, 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime spręsdamas dėl galimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo nr. 7334/13)).

Atsižvelgus į tai, šiuo atveju nagrinėjamoje byloje nustatant, kiek laiko pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, būtina įvertinti ir kameros plotą, tenkantį sanitariniam mazgui. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo nustatytas pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo neatitinkantis laikotarpis nuo 24 parų padidėja iki 36,5 parų, o 25,5 iš jų – pareiškėjui tekęs minimalus kameros plotas buvo mažesnis nei 3 kv. m.

Taigi, šiuo atveju nustatytinas ir sunkesnis pažeidimas (25,5 paros), pagrindžiantis ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytas sąlygas žalai, kylančiai dėl valstybės valdžios institucijų ar jų pareigūnų neteisėtų veiksmų, atlyginti, tačiau ir konstatavimą (stipriąją prezumpciją), kad pažeistas ir Konvencijos 3 straipsnis (žr., pvz., EŽTT 2009 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Orchowski prieš Lenkiją (pareiškimo nr. 17885/04), 122 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų nr. 42525/07 ir 60800/08), 145 p.; 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimų nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13), 75 p.).

Vertinant, kokie veiksniai gali paneigti ne tik ribotą asmeninio ploto, mažesnio nei 3 kv. m, skyrimą daugiavietėse kamerose, tačiau ir riboto asmeninio ploto nuo 3 kv. m iki 3,6 kv. m (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas nacionalinis vienam asmeniui kameroje tenkančio minimalaus ploto dydis), pažeidimą, Konvencijos 3 straipsnio prasme atsižvelgtina ir į kitų pareiškėjo kalinimo sąlygų (ne)adekvatumą: ribojimo trukmę ir apimtį, judėjimo laisvę ir užimtumo už kameros ribų tinkamumą, taip pat – bendrą kalinimo įstaigos tinkamumą.

Pažymėtina, kad pagal į bylą pateiktus duomenis veiksnių, galėjusių pareiškėjui adekvačiai kompensuoti ribotą asmeninės erdvės trūkumą, nebuvo: pavyzdžiui, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė reikšmingą dienos dalį (ne miegui skirtu paros metu) būti už kameros ribų, t. y. sporto kiemelyje, bibliotekoje ar pan., nors atsakovo atstovas tik atsiliepime ir buvo nurodęs, jog Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kameroje įrengta televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Kaip nurodė pareiškėjas, kiti pažeidimai, lėmę jam kilusią žalą, buvo pareiškėjo privatumo neužtikrinimas jam naudojantis tualetu kameroje, sanitarinių mazgų (praustuvo) neatitvėrimas nuo gyvenamosios patalpos, sanitariniuose mazguose veidrodžių, tualetinių reikmenų spintelės (lentynėlės) neįrengimas.

Dėl privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo pirmosios instancijos teismas savo išvadą, kad atsakovas nevaržė pareiškėjo teisės į privatumą grindė Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, pagal kurią viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius, todėl Lukiškių TI-K turi atlikti kamerų nuolatinę stebėjimo kontrolę, tokie veiksmai atsakovui yra būtini ir negali paneigti atsakovo pareigos tinkamai atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo aspektu atkreipia dėmesį į tai, kad be EŽTT praktikoje pripažinto ypatingą svarbą turinčio kamerų perpildymo, šis teismas taip pat yra ne kartą nurodęs, jog tokie veiksniai, kaip, inter alia, galimybė privačiai naudotis tualetu, yra svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba. Tai reiškia, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo nr. 28524/95), 73–75 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo nr. 47095/99), 99 p.).

Be to, pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Teismas priminė, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, § 78 ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], §49). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su pilnu atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, § 74) (žr., pvz., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo nr. 40119/09)). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis išlieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo nr. 15217/07), 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo nr. 30983/02), 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo nr. 47095/99), 99 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų nr. 42525/07 ir 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo nr. 41558/05), 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų nr. 42525/07 ir 60800/08), 165 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą būtent neigiamai ir vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo nr. 871/02), 81 p.).

Kaip nurodo Lukiškių TI-K savo atsiliepimuose, tualetas šios įstaigos kamerose nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą EŽTT praktiką, pabrėžia, jog sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys (kiti kameroje laikomi suimtieji (nuteistieji), pareigūnai) iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali asmenį matyti. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šio pobūdžio bylose (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016, 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-402-662/2017). Iš teismui pateiktų kamerų nuotraukų (b. l. 94-96) nematyti, kad įėjimas į sanitarinį mazgą būtų atskirtas durimis, užuolaida ar kitu būdu, todėl šios aplinkybės vertintinos pareiškėjo naudai ir konstatuotina, jog Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis tualetu, t. y. institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti, o pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nepagrįstai prioritetą suteikė kalinimo vietos administracijos teisei (pareigai) atlikti kamerų nuolatinę stebėjimo kontrolę prieš pareiškėjo teisę į privatumą naudojantis kameroje tualetu.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog aplinkybė, kad Lukiškių TI-K yra įpareigotas užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas, nereiškia, jog šiai įstaigai taikomas reikalavimas sanitarinį mazgą (šiuo atveju praustuvą) įrengti atskirose patalpose. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą, sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskirose patalpose, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), turi būti atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Atkreiptinas dėmesys į Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas (praustuvo) atskiroje patalpoje yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Taip pat ir pareiškėjo nurodyti nusiskundimai dėl veidrodžio, tualetinių reikmenų spintelės (lentynėlės) neįrengimo kamerose yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad pareiškėjas pats nesilaiko vieningos pozicijos dėl inventoriaus buvimo kamerose: viena vertus, teigia, kad veidrodžio, tualetinių reikmenų spintelės (lentynėlės) nebuvo, kita vertus – kad baldų (taip pat ir spintelių) užimamas plotas turėtų būti atimamas skaičiuojant asmeniui kameroje tenkantį plotą. Be to, pareiškėjas niekaip nedetalizavo, kokiu būdu dėl, jo teigimu, inventoriaus (veidrodžio, tualetinių reikmenų spintelės (lentynėlės)) nebuvimo jam pasireiškė prašoma atlyginti žala.

Dėl pareiškėjo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo sveikata visiškai nepablogėjo dėl išgyventų nepatogumų, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo teiginiai dėl jo sveikatos pablogėjimo, siejant su laikymo sąlygomis Lukiškių TI-K, yra nepagrįsti. Remiantis pareiškėjo Asmens sveikatos istorijoje užfiksuotais duomenimis (b. l. 125), ginčui aktualiu laikotarpiu (2014 m. spalio 7 d. – 2015 m. spalio 8 d.) yra užfiksuota, kad pareiškėjas badavo, kreipėsi dėl galvos skausmo, psichozės reiškinių ir buvo nustatyta, kad jis yra sąmoningas su psichofobiniais būdo bruožais, gydytojui apžiūrėjus nebuvo skirtas gydymas. Taigi, esminių pareiškėjo sveikatos pakitimų (pablogėjimų) dėl išgyventų nepatogumų kalint, nenustatyta.

Vis dėlto, nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog nustatytas pažeidimas, susijęs su asmeninės erdvės trūkumu pakankamai ilgą laiko tarpą, privatumo neužtikrinimo naudojantis tualetu, sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu (žr., pvz., EŽTT 2009 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Orchowski prieš Lenkiją (pareiškimo nr. 17885/04), 122 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų nr. 42525/07 ir 60800/08), 149 p.; 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą byloje Jirs?k prieš Čekijos Respubliką (pareiškimo nr. 8968/08), 64-73 p.; 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą byloje Barilo prieš Ukrainą (pareiškimo nr. 9607/06), 80-83 p; 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimų nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13), 78 p.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgusi į pareiškėjo kalinimo perpildytose kamerose trukmę (36,5 paros), į vienam asmeniui tekusį kameros plotą, kai buvo pažeista vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma, į pareiškėjo nurodytus nepatogumus, patirtus dėl ploto trūkumo, bei kalinimo sąlygų neadekvatumą (privatumo neužtikrinimą naudojantis tualetu), į kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 140 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginti adekvati priteistina suma yra 400 Eur.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. D. (S. D.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui S. D. (S. D.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas