VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jovita Einikienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. F. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, byloje dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui P. F., dėl sprendimų panaikinimo,

n u s t a t ė :

Pareiškėjas J. F. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti 2018 m. gruodžio 31 d. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) sprendimą Nr. S-225 (7-206/2018); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (toliau – Inspekcija) 2018 m. spalio 2 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-332.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad nei Inspekcija, nei Komisija savo sprendimuose netyrė, kad pareiškėjas galėjo turėti grynųjų pinigų, gautų ankstesniais mokestiniais laikotarpiais. Teigia, kad iki 2012 m. buvo sukaupęs pakankamai didelę pinigų sumą, kurią naudojo pareiškėjo ir jo sutuoktinės bei verslo poreikiams. Mokesčių administratorius nevertino aplinkybės, jog Pareiškėjas du kartus (2005 ir 2011 m.) gavo paskolas, kurios buvo panaudotos Pareiškėjo asmeniniams ir kt. poreikiams tenkinti. Nurodo, kad buvo įsitikinęs, kad minėtos paskolos buvo deklaruotos įstatymų nustatyta tvarka ir dėl to papildomai jų neteikė nei Inspekcijai, nei Komisijai. Todėl mano, kad reikia pakartotinai vertinti mokestinio patikrinimo pradžioje (2012-01-01 datai) nustatytą piniginių lėšų likutį.

Dėl pajamų natūra paaiškina, kad Gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) įstatymo 9 straipsnio komentare nurodyta, jog kitam asmeniui priklausančio turto naudojimas gyventojo reikmėms, ypač, kai toks naudojimasis turtu yra pagrįstas išimtinai asmeniniais santykiais (draugyste, kaimynyste, giminyste ir pan.), savaime nelaikoma pajamomis, gautomis natūra, kadangi tokiais atvejais nauda objektyviai ekonomiškai negali būti identifikuota. Pareiškėjas akcentuoja, kad pajamų natūra apmokestinimo tvarka šiuo atveju negali būti taikoma, kadangi gyventojo gauta beprocentė paskola buvo suteikta jo artimo draugo V. B., su kuriuo Pareiškėjas yra pažįstamas daugiau nei 15 metų. Per minėtą laikotarpį tarp Pareiškėjo ir V. B. susiformavo glaudūs ryšiai bei pasitikėjimas vienas kitu, todėl būtent šios aplinkybės ir lėmė beprocentės paskolos suteikimą be prievolių užtikrinimo priemonių (laidavimo ar kt.). Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, akcentuoja, jog gavus beprocentes paskolas iš artimų draugų, negavo jokios realios naudos - paskola buvo perskolinta įmonei be palūkanų, todėl šiuo atveju negalima konstatuoti ekonominės ir finansinės naudos gavimo fakto, kuri jokiu būdu negali būti traktuojama kaip pajamos natūra ir apmokestinama GPM.

Pareiškėjas teigia, kad jam apskaičiuota delspinigių suma yra nepagrįstai didelė - net 46,4% visos mokėtinos GPM sumos. Remiantis LVAT ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo (toliau - Konstitucinis teismas) sukurtais precedentais, tokios nepagrįstai didelės delspinigių sumos turėtų būti sumažintos (tuo atveju jeigu Pareiškėjos skundas nebūtų tenkinamas iš esmės) atsižvelgiant į tai, kad Pareiškėjas viso mokestinio patikrinimo metu geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi ir teikė visą nurodytą informaciją. Apskaičiuotos delspinigių sumos, kurios yra didesnės nei 40% apskaičiuoto mokesčio sumos yra pripažįstamos kaip neatitinkančios teisingumo ir protingumo kriterijų. Remdamasis LVAT praktika, Pareiškėjas teigia, kad Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra. Vertinant bei taikant aukščiau pateiktą Konstitucinio teismo ir LVAT praktiką svarbu atsižvelgti į Mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsnį, kuriame įtvirtintas mokesčių mokėtojų lygybės principas. Pareiškėjas nurodo, kad mokesčių mokėtojai, esant panašioms aplinkybėms, nuo delspinigių buvo atleisti arba delspinigiai buvo sumažinti, todėl, Pareiškėjo nuomone, negalima nukrypti nuo mokesčių mokėtojų lygybės principų.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad paskirta bauda (30%) yra pernelyg didelė ir turėtų būti sumažinta. Pareiškėjas nurodo, kad bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, Pareiškėjas jau nuo 1999 metų (ir anksčiau) tinkamai deklaruoja bei moka GPM nuo didelių pinigų sumų bei visuomet savo pareigas stengiasi vykdyti laiku bei nevėluojant, net ir esant senyvo amžiaus ir silpnos sveikatos, tačiau Inspekcija nepaaiškino, kodėl negalima skirti minimalios - 10% baudos, remiantis LVAT praktika, bendraisiais baudos skyrimo principais bei MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nurodytomis aplinkybėmis.

Atsakovė Inspekcija su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 37–40). Nurodo, kad Mokestinio patikrinimo metu, įvertinus VMI prie FM duomenų sistemose esančius duomenis, trečiųjų asmenų pateiktą informaciją bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnio nuostatomis, konstatuota, kad 2003-12-31 datai Pareiškėjas turėjo 443 496 Lt vertės 61958 vnt. vertybinių popierių, iš Hanza banko gautą 30 500 Lt paskolą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteiktas paskolas 120 000 Lt, Pareiškėjo ir P. F. 62 088 Lt piniginių lėšų banke ir po 50 000 Lt likutį ne banke (detali informacija pateikta patikrinimo akto 7 psl.). Įvertinus Pareiškėjo ir P. F. 2004-01-01 turėtą 162 088 Lt (62 088 Lt likutis banke ir po 50 000 Lt likučiai ne banke) pinigų likutį, 2004–2011 m. gautas 2 262 748 Lt pajamas ir patirtas 2 528 505 Lt išlaidas, 2012-01-01 turėtą 730 942 Lt lėšų likutį banko sąskaitose, konstatuota, kad gyventojai 2012-01-01 neturėjo pinigų ne banke.

Atsakydama į Pareiškėjo skundo argumentą dėl 2005 ir 2011 m. gautų paskolų, pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių priežasčių, kurios galėjo lemti vėlesnį Pareiškėjo įrodymų pateikimą. Mano, jog pareiškėjas vėliau papildomus įrodymus teikia ne siekdamas patvirtinti iš tikrųjų buvusius faktus, o sudaryti savo veiksmų teisėtumo regimybę bei išvengti mokestinių prievolių. Pareiškėjo pateiktų įrodymų turinys patvirtina formalų jų pobūdį: paskolos suteiktos grynaisiais pinigais, paskolų bendra suma yra 203 000 Lt, tačiau šios paskolos įstatymu nustatyta tvarka deklaruotos nebuvo, dokumentai nepatvirtinti notarine tvarka, jų grąžinimas nėra užtikrintas jokiomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, nepateikti ekonomine logika pagrįsti paaiškinimai, kurie atskleistų konkrečius tokių paskolų suteikimo motyvus. VMI vertinimu, vidutinis protingai apdairus ir rūpestingas asmuo (bonus pater familias) tokiomis sąlygomis negalėtų prisiimti atitinkamų įsipareigojimų. Pareiškėjas, mokestinio patikrinimo metu atsakydamas į mokesčių administratoriaus nurodymą, 2018-01-31 pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad 2008-2010 m. laikotarpiu gavo kiek didesnę nei 70 000 Lt paskolą iš S. N., tačiau paskolos suteikimą patvirtinančių dokumentų mokesčių administratoriui nepateikė. Nurodė, kad paskola šiam asmeniui buvo grąžinta per du kartus. Minėtame paaiškinime Pareiškėjas taip pat nurodė, jog paskolų iš kitų asmenų grynaisiais pinigais nėra gavęs.

Pažymi, kad GPMĮ 9 straipsnio apibendrintame paaiškinime (komentare), išreiškiančiame oficialią mokesčių administratoriaus poziciją aptariamu klausimu (MAĮ 2 str. 1 d., 12 str. 2 d.), konkrečiai nurodyta, kad pajamomis, gautomis natūra, taip pat pripažįstama gyventojo nauda, gauta natūra, kai gyventojas už kreditą arba paskolą moka lengvatines palūkanas arba jų nemoka. Tokiam GPMĮ nuostatų aiškinimui pritariama ir administracinių teismų praktikoje. LVAT 2017-06-20 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-1014-556/2017, išaiškino, kad mokesčių mokėtojui nemokant palūkanų, jo gautos pajamos (nauda) nepatenka į GPMĮ 9 str. 1 dalyje numatytas išimtis, kada pajamos nepripažįstamos gautomis natūra, bei konstatavo, kad beprocentė paskola yra pajamos natūra tiek, kiek paskolos gavėjas neturi pareigos mokėti palūkanas už gautą paskolą, o mokesčių mokėtojo gauta nauda yra piniginis ekvivalentas tų palūkanų, kurias jis būtų įprastai mokėjęs. Kaip matyti iš Pareiškėjo skundo, nagrinėjamu atveju delspinigių mažinimo klausimas nėra ginčijamas remiantis MAĮ 100 ir 141 straipsniuose numatytais atleidimo nuo delspinigių pagrindais.

Kaip ginčijame sprendime pažymėjo ir MGK, vien tai, jog Pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi ir teikė informaciją, nėra aplinkybės, dėl kurių Pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo delspinigių, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT 2014-04-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1005/2014). Taip pat vien santykinai didelės apskaičiuotų delspinigių sumos apskaičiavimas kaip ir Pareiškėjo senyvo amžiaus aplinkybė per se nesudaro pagrindo sumažinti delspinigius ar atleisti nuo jų mokėjimo. 

Nagrinėjamu atveju Pareiškėjui pagrįstai skirta vidutinė 30 procentų dydžio GPM bauda. Iš VMI sprendimo matyti, kad ginčo byloje mokesčių administratorius vertino tiek Pareiškėjo atsakomybę lengvinančias, tiek ją sunkinančias aplinkybes. Lengvinančioms priskirta patikrinimo metu nustatyta aplinkybė, jog Pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, o sunkinančia pripažintas pažeidimo pobūdis (Pareiškėjui, taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas, papildomai apskaičiuota 31 719,41 Eur GPM). Be to, svarbu akcentuoti ir tai, kad Pareiškėjas nepripažįsta mokesčių administratoriaus nustatytų mokesčių įstatymų pažeidimų, kas pagal MAĮ 139 str. 2 dalies nuostatas bei minėtą LVAT praktiką, yra svarbi aplinkybė skiriant baudą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo P. F. atsiliepimo į skundą nepateikė.

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėtai ir pagrįstai skundžiamais sprendimais mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, apskaičiavo pareiškėjo šeimos pajamas ir išlaidas. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su Inspekcijos nustatytu piniginių lėšų likučiu tikrinamojo laikotarpio pradžiai bei su gautų piniginių lėšų įvertinimu 2013 metais. Be to, Pareiškėjas nesutinka su ekonominės naudos dėl neatlygintinai gautos paskolos pripažinimu pajamomis natūra. Taip pat Pareiškėjas prašo atleisti nuo delspinigių arba juos sumažinti ir sumažinti paskirtą baudą.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Inspekcija 2018 m. spalio 2 d. sprendimu Nr. (21.131-31-5)FR0682-332, dėl Patikrinimo akto tvirtinimo, papildomai apskaičiavo pareiškėjui sumokėti į biudžetą 31 719,41 Eur GPM, 14 738 Eur GPM delspinigių, skyrė 9 515,82 GPM baudą, bei nurodė pareiškėjui sumokėti nurodytas sumas į atitinkamas VMI sąskaitas. MGK 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. S-225 (7-206/2018) patvirtino Inspekcijos 2018 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)FR0682-332.

Dėl MAĮ 70 straipsnio taikymo

MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostata įtvirtina, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Mokesčio apskaičiavimo aktualios ginčijamų sprendimų priėmimui redakcijos Mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 (toliau – Taisyklių), 4 punkte detalizuota, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas: apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento (toliau – mokesčio deklaracija), į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais); bendradarbiaujant su mokesčių administratoriumi (nevykdo arba netinkamai vykdo mokesčių teisės aktuose nustatytas mokesčių mokėtojo pareigas, trukdo mokesčių administratoriui įgyvendinti jam suteiktas teises, nevykdo mokesčių administratoriaus nurodymų pateikti apskaitos dokumentus, registrus, sutvarkyti buhalterinę apskaitą ir kitais atvejais); tvarkant apskaitą (apskaitos netvarko arba tvarko nesilaikydamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų); saugant apskaitos ar kitus dokumentus (toliau – dokumentai) (dokumentų neišsaugo arba išsaugo ne visus; dokumentus saugo neužtikrindamas jų įskaitomumo ir kitais atvejais).

Apskaičiavimo tvarką Taisyklių 6.3.3 papunktyje nustatytu išlaidų metodu detalizuoja Taisyklių VI skyrius. Šis metodas gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacija (duomenys) apie mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių išlaidas (14 p.). Vertinimas atliekamas lyginant mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių asmenines išlaidas su per atitinkamą laikotarpį deklaruotomis pajamomis (15 p.). Tais atvejais, kai nėra galimybių nustatyti konkrečių išlaidų sumų, vertinimui atlikti gali būti naudojami statistiniai duomenys ar duomenys iš kitų, taisyklių X dalyje nurodytų, informacijos šaltinių. Mokesčių administratorius turi parinkti tokius informacijos ir duomenų šaltinius, kurių pagrindu atliktas vertinimas leistų kuo tiksliau nustatyti mokestinės prievolės dydį (16 p.). Mokesčių administratorius, taikydamas šį vertinimo metodą, taip pat turi įvertinti ir kitas aplinkybes, kurių tiesioginė įtaka gali būti įvertinta (17 p.).

GPMĮ 27 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 3 dalyje ar šio įstatymo 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas gautų pajamų nedeklaravo metinėse pajamų deklaracijose, nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo mokėtino mokesčio GPMĮ nustatyta tvarka ir terminais, t. y. netinkamai vykdė savo pareigas mokesčių apskaičiavimo srityje ir nepateikė objektyvių įrodymų, kurie leistų mokesčių administratoriui nustatyti mokesčio bazę įprastine GPMĮ įtvirtinta tvarka. Mokesčių administratorius, nustatęs, kad pareiškėjas gavo pajamų iš nenustatytų šaltinių, kurios nebuvo apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka, pagrįstai apmokestino šias pajamas taikydamas MAĮ 70 straipsnį, t. y. pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Pajamų gavimas iš nenustatytų šaltinių ir jų nedeklaravimas sudaro pagrindą mokesčių administratoriui konstatuoti, kad mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka, kas pagal įstatymą sudaro pagrindą taikyti MAĮ 70 straipsnį (pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-602/2018).

Pareiga pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas teko vietos mokesčių administratoriui (MAĮ 67 str. 1 d.). Tokia mokestiniuose teisiniuose santykiuose taikoma įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė lemia ir mokesčių administratoriaus pareigą objektyviai pagrįsti savo sprendimą konkretų asmenį pripažinti atsakingu už atitinkamas mokestines prievoles. Suprantama, kad kai mokesčių mokėtojo mokėtini mokesčiai yra apskaičiuojami MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, o pajamų šaltiniai nėra žinomi, kaip yra nagrinėjamu atveju, mokesčių administratorius ne visada turi galimybę remtis objektyviais ir tiksliais duomenimis, leidžiančiais aiškiai (vienareikšmiškai) identifikuoti konkrečius mokestinių teisinių santykių dalyvius apmokestinimo atitinkamu mokesčiu tikslais. Tačiau tokių (tikslių) duomenų nebuvimas negali paneigti mokesčių administratoriaus pareigos pagrįsti savo sprendimą. Mokesčių administratoriaus pareiga pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas turi būti vykdoma ypatingai atidžiai pajamų, kurių šaltiniai nėra žinomi, apmokestinimo atvejais. Tokie atvejai skiriasi nuo gyventojo deklaruotų arba mokesčių administratoriaus nurodomų mokėti mokesčių nuo pajamų, kurių gavimo šaltiniai yra žinomi, o jų paskaičiavimo būdai yra tikslūs ir dažniausiai paremti mokesčio mokėtojo ir (ar) mokesčių administratoriaus turimais objektyviais duomenimis. Kaip minėta, pajamų, kurių šaltiniai nėra žinomi, apmokestinimas taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytą tvarką paprastai yra paremtas tam tikromis teisinėmis ir faktinėmis prezumpcijomis, todėl mokestinė prievolė tokiais atvejais gali būti pripažinta pagrįsta tik ištyrus visus įrodymus bei padarius pagrįstą išvadą, kad priimtu administraciniu sprendimu nebus pažeisti mokesčių mokėtojų interesai.

Nagrinėjamoje byloje teismas daro išvadą, kad mokesčių administratorius tinkamai vykdė pareigą pagrįsti jo pareiškėjui apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas, t. y. sprendimai, priešingai nei skunde teigia pareiškėjas, visiškai atitinka, be kita ko, ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus administracinio sprendimo turiniui keliamus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus.

Pareiškėjas iš esmės neišsako argumentų dėl grynųjų pinigų likučio 2003 m. gruodžio 31 dienai nustatymo, tačiau nesutinka su nustatytu grynųjų pinigų likučiu 2012 m. sausio 1 d. (t. y. tikrinamojo laikotarpio pradžiai).

Inspekcija mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad pagal pareiškėjo ir jo sutuoktinės vienkartinės deklaracijos duomenis 2003 m. gruodžio 31 d. datai (paimti duomenys kaip atskaita) Pareiškėjas ir jo sutuoktinė buvo deklaravę 443 496 Lt vertės 61 958 vnt. vertybinių popierių, iš Hanza banko gautą 30 500 Lt paskolą, įmonei „(duomenys neskelbtini)“ suteiktas paskolas 120 000 Lt, Pareiškėjo ir P. F. 62 088 Lt piniginių lėšų banke ir po 50 000 Lt likutį ne banke. Mokestinio patikrinimo metu, įvertinus Inspekcijos duomenų sistemose esančius duomenis, trečiųjų asmenų pateiktą informaciją bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnio nuostatomis, buvo pripažintos minėtos paties Pareiškėjo ir jo sutuoktinės deklaruotos sumos. 

Pagal MAĮ 67 straipsnį mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Tuo tarpu mokesčių administratorius, spręsdamas dėl pareiškėjo 2003-12-31 dienai turėtų lėšų, pagrįstai vadovavosi Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymu, kurio 3 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta nuolatinis Lietuvos gyventojo pareiga deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turimą šį turtą tame tarpe pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ir kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 Lt. To paties įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad turto deklaraciją mokesčio administratoriui nuolatinis Lietuvos gyventojas privalėjo pateikti iki 2005-05-01, o jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai (NTMĮ 4 str. 1 ir 2 d.). Atsižvelgiant į teisinio saugumo ir stabilumo principus, pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2003 m. gruodžio 31 d. vienkartinės deklaracijos, t. y. joje nurodyti duomenys, negali būti kvestionuojami ne tik mokesčių administratorius, bet ir mokesčių mokėtojo.

Įvertinus bendrai Pareiškėjo ir P. F. 2004-01-01 turėtą 162 088 Lt dydžio (62 088 Lt likutis banke ir po 50 000 Lt likučius ne banke) pinigų likutį, 2004-2011 m. gautas bendrai 2 262 748 Lt dydžio pajamas ir patirtas 2 528 505 Lt išlaidas, 2012-01-01 turėtą 730 942 Lt piniginių lėšų likutį banko sąskaitose, apskaičiuota, kad patirtos išlaidos viršijo pajamas 834 611 litų suma. Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad gyventojai 2012-01-01 neturėjo pinigų ne banke. Pareiškėjas nepateikė nei argumentų, nei įrodymų dėl pajamų ir išlaidų vertinimo metodikos naudojimo, nustatytų pajamų ir išlaidų bendros sumos. Pareiškėjas kartu su skundu teismui pateikė dvi 2005 ir 2011 metais galimai sudarytų paskolų sutarčių kopijas 680 000 Lt sumai, nurodydamas, kad šių paskolų nevertino nei Inspekcija, nei Komisija, nes joms jos nebuvo pateiktos. Pažymėtina, kad paskolos suteiktos grynaisiais pinigais, šios paskolos nebuvo deklaruotos įstatymo nustatyta tvarka, dokumentai nepatvirtinti notarine tvarka, jų grąžinimas nėra užtikrintas jokiomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, paskolos suteiktos labai ilgiems terminams.

Akcentuotina, jog dėl įrodymų vertinimo analogiškos kategorijos bylose (kuomet, remiantis įvairiais civiliniais sandoriais, įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007) yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz., mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gautos, paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų perdavimą, parodymai). Įstatymas nedraudžia įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pvz., įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.). Tokio pobūdžio bylose išvada apie tai, kad mokesčių mokėtojas (ne)pagrindė pajamų, neturėtų būti daroma vien netiesioginių įrodymų pagrindu (pvz., įrodymai apie tai, kad paskolos davėjas neturėjo teisėtų pajamų). Tačiau bet kokiu atveju teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str. 6 d.), o netiesioginiai įrodymai gali būti naudingi patvirtinant ar paneigiant tiesioginių įrodymų pagrindu formuluojamas išvadas. Pareiškėjas teismui pateikdamas 2005 ir 2011 m. surašytų paskolų sutarčių nepatvirtintas kopijas kartu neteikia jokių paaiškinimų dėl paskolų sudarymo tikslų ir aplinkybių, kuriomis ta paskola buvo sudaryta, ar grynųjų pinigų judėjimo įrodymų.

Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad 2012-2016 m. Pareiškėjas ir jo sutuoktinė P. F. 2012-2016 m. gavo 331 431,91 Eur (2012-2014 metais - 956 743 Lt; 2015- 2016 metais - 54 340 Eur) pajamų ir patyrė 734 397,82 Eur (2012-2014 metais - 2 316 300 Lt; 2015-2016 metais - 63 551 Eur) išlaidų, t. y. išlaidos 2012 m. - 421 927 Lt (122 198 Eur), 2013 m. - 34 494 Lt (9 990 Eur), 2014 m. - 206 135 Lt (59 701 Eur), 2015 m. - 301 Eur, 2016 m. - 7 672 Eur, iš viso nurodytu laikotarpiu 199 862 Eur išlaidos viršijo deklaruotas ir dokumentais pagrįstas pajamas. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai, vadovaujantis MAĮ 70 str. 1 dalimi bei Taisyklių 4.1 ir 6.3.3 papunkčių nuostatomis, pripažino, kad Pareiškėjas 2012-2016 m. gavo kitas pajamas (199 862 Eur), kurios vadovaujantis GPMĮ 22 str. 3 dalimi, priskiriamos B klasės pajamoms bei pagal GPMĮ 6 straipsnį apmokestinamos taikant 15 proc. pajamų mokesčio tarifą. Pareiškėjas, teigdamas apie netinkamą piniginių lėšų likučio tikrinimo laikotarpio pradžiai nustatymą, nepateikia jokių objektyvių faktinių duomenų, galinčių paneigti mokesčių administratoriaus nustatytą likutį ir patvirtinti poreikį pakartotinai tirti šias aplinkybes. Teismui pateiktų paskolos sutarčių šviesokopijos įvertintos aukščiau kaip objektyviai nesudarančios pagrindo pakartotinai tirti pareiškėjo šeimos pajamas ir išlaidas.

Dėl pajamų natūra

Inspekcija konstatavo, kad Pareiškėjas 2013 metais su V. M. 100 000 Lt sumai ir 2014 metais su V. B. 227 600 Lt sumai sudarė beprocentinių paskolų sutarčių, gavo 8461 Eur (2013 m. - 900 Eur (3 107 Lt), 2014 m. - 2 540 Eur (8 771 Lt), 2015 m. - 2 560 Eur, 2016 m. - 2 461 Eur) pajamų natūra, kurios priskiriamos Pareiškėjo pajamoms, apmokestinamoms pagal GPMĮ 6 str. 1 d. nuostatas, taikant 15 proc. pajamų mokesčio tarifą.

Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad „ Pajamos natūra – neatlygintinai, mainais arba lengvatine kaina (konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina) gautas nuosavybėn arba naudoti (neįgyjant nuosavybės teisės) turtas arba gautos paslaugos, taip pat kita gauta nauda (jei naudos davėjas turėjo tikslą naudą duoti konkrečiam asmeniui), kai gauto turto, paslaugų ar kitos naudos ekvivalentas pinigine išraiška pagal šio Įstatymo nuostatas būtų priskiriamas pajamoms.“

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui 2013–2014 m., draugas, suteikė be tikslaus grąžinimo termino, beprocentines paskolas, kurių didžiąją dalį jis perskolino įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“, t. y. panaudojo versle. Pagal Pajamų, gautų natūra, įvertinimo tvarkos aprašo 7 punktą, gautos lengvatinės paskolos, kai už jas mokamos mažesnės nei egzistuoja rinkoje palūkanos, arba kai išvis jos nemokamos, tai nesumokėtų tokių palūkanų suma gali būti pripažinta asmens pajamomis natūra. Pareiškėjo argumentai, dėl ko beprocentės paskolos lėšos turėtų būti nelaikomos jo pajamomis natūra, nepagrįsti, nes teismų praktikoje išlaidų, kurios įprastai patiriamos disponuojant skolintomis lėšomis (palūkanų mokėjimas, paskolos sudarymo mokesčiai ir t.t.), neturėjimas taip pat laikoma asmens gauta nauda ir atitinkamai pripažįstama pajamomis natūra.

Dėl delspinigių ir baudos

Pareiškėjas teigia, kad jam apskaičiuota delspinigių suma yra nepagrįstai didelė - net 46,4% visos mokėtinos GPM sumos. Mano, jog delspinigių sumos turėtų būti sumažintos (tuo atveju jeigu Pareiškėjos skundas nebūtų tenkinamas iš esmės) atsižvelgiant į tai, kad Pareiškėjas viso mokestinio patikrinimo metu geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi ir teikė visą nurodytą informaciją. VMI, vertindama mokestinio ginčo medžiagą, nenustatė faktinių aplinkybių, kuriomis remiantis pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo apskaičiuotų GPM delspinigių vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Pažymėtina, kad Komisija išsamiai atsakė į pareiškėjo argumentus dėl aplinkybių, lemiančių delspinigių sumažinimą vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais. Pareiškėjas teismui neišsako jokių kitų argumentų bei neišsako nesutikino argumentų su Komisijos padarytomis išvadomis nesumažinti delspinigių vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Byloje nagrinėjamu atveju nenustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą konstatuoti, kad egzistuoja teisinės sąlygos atleisti Pareiškėją nuo jam apskaičiuotų delspinigių ar juos sumažinti. Pareiškėjas neteikia argumentų dėl mokestinio patikrinimo, mokestinio ginčo trukmės, mokesčių administratoriaus kontrolės veiksmų atlikimo operatyvumo, t y. nenurodo (ir byloje nenustatyta) teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios galėtų lemti delspinigių sumažinimą. Pareiškėjo nurodoma teismų praktika, formuojama

Pareiškėjas taip pat teigia, kad paskirta bauda (30%) yra pernelyg didelė ir turėtų būti sumažinta. Pareiškėjas nurodo, kad bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, pareiškėjas jau nuo 1999 metų (ir anksčiau) tinkamai deklaruoja bei moka GPM nuo didelių pinigų sumų bei visuomet savo pareigas stengiasi vykdyti laiku bei nevėluojant. Kadangi šiuo atveju Inspekcija skyrė didesnę nei minimali, baudą, tačiau nepateikė jokių argumentų, Pareiškėjo nuomone bauda turėtų būti sumažinta iki 10%. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius nustatė tiek aplinkybes, sunkinančias pareiškėjo atsakomybę (pažeidimo pobūdis ir mastas), tiek ją švelninančias (bendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi). Nenustatyta, kad švelninančių aplinkybių būtų buvę daugiau ir suponuojančių mažesnės nei vidurkis baudos skyrimą. Tokių aplinkybių neįrodinėja ir pareiškėjas. Pateikiami teismų praktikos pavyzdžiai neduoda pagrindo išvadai, jog pareiškėjui netinkamai pritaikytos baudos skyrimo taisyklės, kadangi šioje ir kitose administracinėse bylose nustatytos skirtingos faktinės aplinkybės. Todėl, teismo vertinimu, nebuvo ir teisinio pagrindo skirti pareiškėjui nei maksimalaus, nei minimalaus GPM baudos dydžio, dėl ko teisėtai ir pagrįstai paskirta MAĮ 139 straipsnio 1 dalies nuostatas atitinkanti 30 proc. GPM sumos dydžio bauda.

Įvertinus aukščiau išdėstytus argumentus, nenustačius pagrindų panaikinti ar pakeisti skundžiamus sprendimus, pareiškėjo skundas netenkintinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

atmesti pareiškėjo J. F. skundą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                      Jovita Einikienė