Administracinė byla Nr. A662-374/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00713-2011-8

                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 13.3.1; 28; 59

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,             

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Anželai Mirošnikovai,

atsakovo atstovei R. Č.,

trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovui advokatui A. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „2A Invest“, UAB prekybos namų „Vingra“, UAB „Mastina“, UAB „Jardas“, UAB „Seviga“, S. Ž., R. Ž. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Elpava“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB „2A Invest“, UAB prekybos namams „Vingra“, UAB „Mastina“, UAB „Jardas“, UAB „Seviga“, S. Ž., R. Ž. dėl statybos leidimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas UAB „Elpava“ (toliau – ir Bendrovė) skundu (b. l. 1-4, I t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2010 m. liepos 20 d. UAB prekybos namams „Vingra“, UAB „2A Invest“, UAB „Mastina“, UAB „Jardas“, UAB „Seviga“, S. Ž., R. Ž. išduotą statybos leidimą Nr. IT/641/10-0587 (toliau – ir Statybos leidimas), priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, jog atsakovas 2010 m. liepos 20 d. išdavė statytojams – UAB prekybos namams „Vingra“, UAB „2A Invest“, UAB „Mastina“, UAB „Jardas“, UAB „Seviga“, S. Ž. ir R. Ž. (toliau – ir Statytojai) Statybos leidimą, pagal kurį Statytojams leidžiama tiesti inžinerinius tinklus (elektros kabelius) teritorijoje adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo veiksmai išduodant Statybos leidimą, pažeidžia aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ (toliau – ir STR „Statybos leidimas“) 15.3 punktą, Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (toliau - ir Sąlygos) 20.2 punktą, pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Nurodė, jog 2011 m. kovo 16 d. gavo UAB „Jodesta“ pranešimą, kad nuo 2011 m. kovo 21 d. bus atliekami kasinėjimo darbai ir klojamas kabelis teritorijoje (duomenys neskelbtini), Vilnius. Su pranešimu buvo gauti jame išvardyti priedai, be kita ko, ir Statybos leidimo kopija. Darė išvadą, kad iki 2011 m. kovo 16 d. pareiškėjas nebuvo informuotas apie numatomą vykdyti investicinį projektą, išduotą Statybos leidimą ir ruošiamus pradėti kasinėjimo darbus, todėl nepraleido įstatyme nustatyto termino skundui dėl Statybos leidimo panaikinimo paduoti. Paaiškino, kad Bendrovė yra viena iš daugiau negu 25 nekilnojamojo turto savininkių, įsikūrusių kvartale (duomenys neskelbtini), Vilnius. Nurodytam kvartalui yra suformuotas bendras valstybinės žemės sklypas, kadastrinis numeris 0101/0055:139, bendras sklypo plotas – 39 560 kv. m. (toliau – ir Žemės sklypas). Teigė, kad Bendrovė naudojasi Žemės sklypo dalimi, kurios plotas – 6 930 kv. m, naudojimosi pagrindas – 2003 m. liepos 11 d. valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. N01/2003-27466. Pareiškėjo manymu, išduodant Statybos leidimą nebuvo įvykdytas STR „Statybos leidimas“ 15.3 punktas (2010 m. gegužės 21 d. redakcija), kuris įpareigojo statytoją kartu su prašymu išduoti statybos leidimą pateikti miesto savivaldybei sutartį su žemės savininku dėl sklypo laikino naudojimo statybos metu, dėl šio sklypo servitutų, naudojant pastatytą statinį, kompensacijų už naudojimąsi žemės sklypu ir žalą (jeigu ji padaroma) tais atvejais, kai pagal statinio projektavimo sąlygų sąvadą inžineriniai tinklai, susisiekimo komunikacijos numatomi tiesti statytojui (užsakovui) nepriklausančiame žemės sklype ar kai tokio sklypo dalį numatoma panaudoti statybvietei įrengti. Teigė, kad teisėtų valstybinės žemės sklypo naudotojų ignoravimas gali sukelti jiems neigiamus padarinius: bus apsunkintas ar apskritai neįmanomas privažiavimas prie statinio, plane pažymėto indeksu 3MN, prie teritorijoje esančių transformatorinių pastočių, taip pat bus užblokuotas privažiavimas prie statinių, esančių teritorijoje, kas sutrikdys statinyje 4MN įsikūrusių įmonių veiklą (UAB „Ardena“, UAB „Oyla“ nuolat gauna prekes, medžiagas, UAB „Baltvita“ naudojasi privažiavimu prie statinio), taip pat kitų įmonių, naudojančių bendrą kiemo teritoriją savo veikloje (UAB „Sermija“, UAB „Namora“ ir kt.). Teigė, kad Bendrovė yra teritorijos (duomenys neskelbtini), Vilnius, visų vidinių elektros tinklų savininkė ir pagal 2010 m. liepos 1 d. elektros energijos persiuntimo paslaugos sutartį Nr. 000127-54041/200208 aprūpina elektros energija kitus Žemės sklype esančius elektros energijos subvartotojus (daugiau kaip 100 subjektų). Nurodė, kad Bendrovės nuosavybę sudaro elektros linijos kabeliai, transformatorinės pastotės (1 centrinė SP12 ir 5 veikiančios TP1, TP4, TP5, TP6 ir TP7). Pažymėjo, kad Statytojų numatomi tiesti nauji elektros kabeliai ir 5 transformatorinės pastotės pagal UAB „Jodesta“ pateiktą gen. planą su numatomais kloti elektros tinklais patenka į pareiškėjo elektros tinklų atsakomybės ribas, todėl toks projektas, pareiškėjo manymu, turėjo būti suderintas su Bendrove kaip viso objekto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, elektros tinklų savininke (Sąlygų 20.2 p.). Kadangi teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, visų vidinių elektros tinklų savininkas ir elektros tiekimo įmonė yra pareiškėjas, todėl atsakovo veiksmus – skundžiamo Statybos leidimo išdavimas nesant rašytinio pareiškėjo, kaip Žemės sklypo dalies nuomininko ir elektros tinklų savininko, sutikimo, laikė neteisėtais. Pažymėjo, kad nesikreipus į pareiškėją dėl rašytinio sutikimo minėtiems darbams atlikti Statytojai ir darbų vykdytojas – UAB „Jodesta“, neturi informacijos apie visų teritorijoje nutiestų kabelių vietas, dėl to požeminiai kabeliai gali būti sugadinti darbų atlikimo metu. Atkreipė dėmesį, kad apie būtinybę atsižvelgti į teritorijos, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, elektros tinklų savininko, taip pat į Žemės sklypo nuomininkų interesus, į būtinybę prieš pradedant kasinėjimo darbus užtikrinti jų pagrįstų teisių apsaugą Statytojų pasirinktas darbų vykdytojas – UAB „Jodesta“ buvo informuotas 2011 m. kovo 18 d. rašte Nr. 155 „Dėl kasinėjimo darbų žemės sklype ((duomenys neskelbtini), Vilnius)“, tačiau nepaisant rašytinio perspėjimo apie teisės aktų pažeidimus Statytojų inicijuoto projekto rengimo stadijoje darbų vykdytojas – UAB „Jodesta“, ketina nedelsiant pradėti kasinėjimo darbus (apie tai informavo pareiškėją 2011 m. kovo 24 d. pranešime).

II.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 86-92, I t.) prašė bylą nutraukti, kadangi skundas paduotas praleidus įstatyme nustatytą terminą. Bylos nenutraukus prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Patenkinus pareiškėjo skundą prašė iš atsakovo nepriteisti bylinėjimosi išlaidų.

Nurodė Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 6 dalies 3 punktą, 3 straipsnį, STR „Statybos leidimas“ 15.3 punktą, pažymėjo, kad 2010 m. birželio 21 d. Statytojų įgaliotas asmuo – projektuotojas A. K., kreipėsi į Administraciją su prašymu išduoti statybos leidimą, siekiant aprūpinti gamybines-administracines patalpas, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, elektros energija, pateikė visus teisės aktuose nurodytus dokumentus. Darė išvadą, kad Administracija neturėjo teisėto pagrindo atsisakyti išduoti Statytojams statybos leidimą, kadangi buvo tenkintos visos sąlygos, kurioms esant išduodamas statybos leidimas. Teigė, kad remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, Bendrovė nėra žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, savininkė, ši žemė nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, ją iki 2010 m. liepos 1 d. patikėjimo teise valdė Vilniaus apskrities viršininko administracija. Darė išvadą, kad pareiškėjo, kaip valstybinės žemės, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, dalies nuomininko, sutikimo teisės aktai nereikalauja. Teigė, kad šiuo atveju svarbu nustatyti, ar valstybė, kaip žemės, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, savininkė, sutiko, jog per jai priklausančią nuosavybę būtų tiesiami elektros inžineriniai tinklai. Nurodė, kad iš pateiktų sutikimų dėl inžinerinių tinklų tiesimo valstybinėje žemėje matyti, jog Vilniaus apskrities viršininko administracija, kaip valstybinės žemės, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, valdytoja, sutiko, jog Statytojai valstybine žeme (duomenys neskelbtini) gatvėmis tiestų elektros inžinerinius tinklus. Darė išvadą, kad šiuo atveju tenkintas Statybos įstatymo 23 straipsnio 6 dalies 3 punkto, STR „Statybos leidimas“ 15.3 punkto reikalavimas. Nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, kad pareiškėjas nėra įgaliotas atstovauti nurodomų įmonių (UAB „Ardena“, UAB „Oyla“, UAB „Baltvita“ ir kt.) interesų, todėl turi teisę ginti tik savo teises ar teisėtus interesus ir nurodyti bei įrodinėti tik savo teisių ar interesų pažeidimus. Atsakovo manymu, visi pareiškėjo argumentai dėl galimų neigiamų padarinių kitoms įmonėms vertintini kaip prielaidos, neturinčios reikšmės nagrinėjamai bylai. Atkreipė dėmesį, kad reikalavimai, kuriuos turi tenkinti statytojas, siekdamas gauti statybos leidimą, įtvirtinti Statybos įstatyme ir STR „Statybos leidimas“, o ne pareiškėjo nurodytose Sąlygose. Pabrėžė, kad nei Statybos įstatymo, nei STR „Statybos leidimas“ redakcijos, galiojusios Statybos leidimo išdavimo metu, nenumatė, jog, siekiant gauti statybos leidimą inžinerinių tinklų tiesimui, būtina savivaldybės administracijos direktoriui pateikti ir rašytinį elektros tinklų įmonės leidimą vykdyti žemės kasybos darbus. Teigė, jog jei būtų traktuojama, kad toks leidimas buvo būtinas, juo laikytinas sutarties Nr. N01/2003-27466, sudarytos tarp Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir pareiškėjo, 6 punkte pareiškėjo duotas įsipareigojimas leisti prireikus pakloti per sklypą bendro naudojimo inžinerinius tinklus. Nurodė Statybos įstatymo 26 straipsnio 9 dalį, pažymėjo, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų pateiktas prašymas išduoti statybos leidimą Nuolatinėje statybos komisijoje (toliau – ir Komisija) buvo svarstytas 2010 m. liepos 14 d. ir tik pritarus Komisijai buvo išduotas Statybos leidimas. Pažymėjo, kad Statybos leidimas buvo išduotas vadovaujantis Komisijos protokolu, kuriame visi Komisijos nariai pritarė Statybos leidimo išdavimui ir nusprendė jį išduoti. Nurodė, kad Administracijos direktorius, Komisijai nenustačius jokių neatitikimų teritorijų planavimo dokumentuose nustatytiems statybos sklypo tvarkymo reikalavimams, projektavimo sąlygų sąvado reikalavimams ir Komisijos nuostatuose nurodytiems teisės aktams, privalėjo išduoti ginčijamą Statybos leidimą. Nurodė Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalį, statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2005 „Statinio projektavimas“ 1 priedą ir darė išvadą, kad Komisija privalėjo užtikrinti tik tai, kad statinio projektas atitinka teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus statybos sklypo tvarkymo reikalavimus ir projektavimo sąlygų sąvado reikalavimus. Kadangi šią savo pareigą Komisija įvykdė tinkamai, teigė, kad ginčijamą Statybos leidimą naikinti nėra jokio teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad net teismui nusprendus panaikinti Statybos leidimą, bylinėjimosi išlaidos iš Administracijos neturėtų būti priteisiamos, nes nėra Administracijos kaltės. Atkreipė dėmesį, kad ginčijamas Statybos leidimas pats savaime nepažeidžia jokių pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų, todėl pareiškėjas neturi jokio teisinio pagrindo reikalauti, kad jis būtų panaikintas. Pažymėjo, jog nei Statybos įstatymo 23 straipsnio 18 dalyje, nei poįstatyminiuose teisės aktuose nėra išvardyti / nurodyti atvejai, kai statybos leidimo galiojimas gali būti nutrauktas teismine tvarka. Atsakovo manymu, nagrinėjamu atveju taikytinas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas vieno mėnesio, skaičiuojamo nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos, terminas. Nurodė, kad Statybos leidimas buvo išduotas 2010 m. liepos 20 d. ir iš karto registruotas Vilniaus miesto savivaldybės Leidimų statybai registre, kuris yra viešai prieinamas. Darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo ir turėjo sužinoti apie ginčijamą administracinį aktą nuo jo įregistravimo momento, todėl galėjo skųsti Statybos leidimą nuo jo įregistravimo momento – 2010 m. liepos mėn. Kadangi skundas dėl Statybos leidimo panaikinimo pareikštas tik 2011 m. kovo 28 d., laikė, jog yra praleistas skundo padavimo terminas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neprašė atnaujinti termino skundui paduoti ir nenurodė jokių objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių jam nustatytu terminu kreiptis į teismą dėl Statybos leidimo panaikinimo.

Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „2A Invest“, UAB „Vingra“ prekybos namai, UAB „Mastina“, UAB „Jardas“, UAB „Seviga“, S. Ž. ir R. Ž. atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 1-4, II t.) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

Teigė, kad pareiškėjas negalėjo būti iš anksto informuotas apie konkrečių darbų vykdymo terminus, nes tokių darbų planavimas vyko 2011 m. pavasarį, suderinimai su greta tranšėjos esančių pastatų savininkais vyko 2011 m. kovo mėn. Bendro pobūdžio informavimas vyko 2009 metais, kai buvo renkami parašai po Jungtinės veiklos sutartimi rekonstruoti vartus iš (duomenys neskelbtini) g. ir tiesti elektrą vartams iš Rytų skirstomųjų tinklų. Pažymėjo, kad pareiškėjas atsisakė pasirašyti sutartį ir 2009 m. sausio 19 d. rašte Nr. 51 pranešė apie atsisakymą, nurodydamas, jog Bendrovė nėra visuomeninis tiekėjas, turintis veiklos licenciją nurodytai teritorijai, o tėra eilinis vartotojas, galintis energiją perparduoti subabonentams. Darė išvadą, kad pareiškėjas buvo informuotas, pateikė savo nuomonę su paaiškinimais, taigi, tarp visų suinteresuotų asmenų vyko viešos diskusijos. Nurodė STR „Statybos leidimas“ 15.3, 15.2 punktus, STR „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“ 10.1 punktą. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi STR „Statybos leidimas“ 15.4 punktu, nes šis punktas netaikomas kaip netekęs galios, be to, jis neatitinka projekto esmės, kadangi gretimas žemės sklypas neliečiamas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pasisakė ne tik apie savo, bet, neturėdamas jokių įgalinimų, ir apie kitų asmenų teises bei interesus, kurie tariamai bus pažeisti neapibrėžtoje ateityje. Pabrėžė, kad su greta tranšėjos esančių pastatų savininkais buvo susitarta raštu. Paaiškino, kad prie statinio 3MN galima privažiuoti per servituto taškais pažymėtą liniją 100-129-128-127, o prie transformatorinių pastočių, pažymėtų plane raidėmis TP, privažiavimas netrukdomas, visos pastotės yra kitoje sklypo pusėje, UAB „Baltvita“ valdo pastatą MN teritorijos viduryje, prie kurio privažiavimas taip pat netrukdomas. Atkreipė dėmesį, kad skunde pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog yra teritorijos, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, visų vidinių elektros tinklų savininkas ir pagal sutartį aprūpina elektros energija kitus žemės sklype esančius elektros energijos subvartotojus (daugiau kaip 100 subjektų), kadangi duomenų apie daugiau kaip 10 subjektų aprūpinimą elektros energija minėtoje sutartyje nėra. Nurodė UAB „Elpava“ elektros tinklų atsakomybės ribų plano 3 punktą, kuriame nustatomos tinklų nuosavybės ribos, kur savininkui (pareiškėjui) nuosavybės teise priklauso SP-12 su įrenginiais ir prijungimais po elektros apskaitos skaitikliu, t. y. pastotės statinio viduje, iš pastotės SP-12 išeinantys kabeliai ir jų vieta šiame plane neaptarti ir nenumatyti. Pažymėjo, kad pareiškėjas atsisakė pateikti informaciją bei turimus dokumentus apie jo žinioje esančius elektros perdavimo kabelius ir jų įteisinimą. Statytojai turi tik oficialų planšetą, kuriame privaloma nužymėti visas komunikacijas ir tinklus, paklotus valstybės žemėje. Nurodė Sąlygų 2.3 punktą, pažymėjo, kad pareiškėjas nėra elektros tinklų įmonė ir darė išvadą, kad Sąlygų 20 punktas šiuo atveju netaikytinas. Pažymėjo, kad jeigu pareiškėjas, kaip eilinis vartotojas, turi požeminių kabelių numatomoje kasybos darbams teritorijoje, jis privalo suteikti informaciją apie tai. Atkreipė dėmesį, kad Sąlygos numato privalomą privačių kabelių bei analogiško turto teisinę registraciją. Nagrinėjamu atveju elektros tinklų įmonė yra Rytų skirstomieji tinklai, o pareiškėjas pagal sutartį yra įsipareigojęs laikytis Sąlygų reikalavimų dėl sklype naudojamų elektros linijų, taigi, prireikus leisti pakloti per savo sklypą bendro naudojimo inžinerinius tinklus. Darė išvadą, kad pareiškėjas, prisiėmęs tokio pobūdžio įsipareigojimus, negali nesutikti su Statybos leidimu.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Administracijos 2010 m. liepos 20 d. išduotą Statybos leidimą, pareiškėjui iš atsakovo – Administracijos, priteisė 100 Lt žyminio mokesčio, trečiojo suinteresuoto asmens – UAB „2A Invest“, prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas netenkino.

Nurodė, kad vien Statybos leidimo įregistravimas Vilniaus miesto savivaldybės Leidimų statybai registre nereiškia, kad pareiškėjas sužinojo ir galėjo sužinoti apie minėtą leidimą, jo turinį. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, laikytina, jog pareiškėjas sužinojo apie Statybos leidimo turinį tik tada, kai 2011 m. kovo 16 d. gavo UAB „Jodesta“ pranešimą, su kuriuo pateikta ir Statybos leidimo kopija. Atkreipė dėmesį, kad teismo posėdyje trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovas advokatas paaiškino, jog jis negali pateikti įrodymų apie tai, kad pareiškėjas jau 2009 metais buvo įspėtas apie būsimus statybos darbus (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Darė išvadą, kad nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjas apie skundžiamą statybos leidimą sužinojo anksčiau negu 2011 m. kovo 16 d., kai gavo UAB „Jodesta“ pranešimą. Konstatavo, kad pareiškėjas nepraleido termino skundui paduoti dėl Statybos leidimo.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas yra teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, visų vidinių elektros tinklų savininkas ir elektros tiekimo įmonė (UAB „Elpava“ elektros energijos vartotojų, gaunančių elektros energiją iš tiekėjui UAB „Elpava“ priklausančių lokalinių elektros tinklų, sąrašas, pažyma apie UAB „Elpava“ priklausančias transformatorines pastotes ir kabelines linijas ir brėžinį, sutartys, aktai, susiję su elektros energijos tiekimu bei vartojimu, Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus 2011 m. balandžio 19 d. raštas Nr. 12-250). Atkreipė dėmesį, kad atsakovas išdavė ginčijamą Statybos leidimą negavęs UAB „Elpava“ leidimo. Kadangi statybos leidimas yra teisinis pagrindas atlikti visus darbus, susijusius su statinio, numatyto statybos leidime, statyba, teigė, kad viešojo administravimo instituciją, išduodančią statybos leidimą, imperatyviai saisto Sąlygų 20.2 punkto nuostatos. Teismo vertinimu, atsakovo priešingas šios nuostatos aiškinimas yra ne tik netinkamas, neatsakingas, bet ir neteisėtas, sąlygojęs neteisėto Statybos leidimo išdavimą. Pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje neteisėtas Statybos leidimo išdavimas sąlygojo tai, kad rangovai pagal tokį statybos leidimą pažeidžia UAB „Elpava“ interesus. Darė išvadą, kad pagal imperatyvų Sąlygų 20.2 punktą atsakovas, prieš išduodamas Statybos leidimą, turėjo gauti Bendrovės rašytinį leidimą, tačiau to nepadarė. Konstatavo, kad atsakovas, išduodamas Statybos leidimą, padarė esminį procedūrinį pažeidimą, lėmusį Bendrovės teisėtų interesų pažeidimą. Laikė nepagrįstu atsakovo aiškinimą, jog rašytiniu leidimu, atitinkančiu Sąlygų 20.2 punktą, laikytinas valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N01/2003-27466, sudarytos tarp Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir pareiškėjo, 6 punkte pareiškėjo duotas įsipareigojimas leisti prireikus pakloti per sklypą bendro naudojimo inžinerinius tinklus. Pažymėjo, kad minėtos sutarties 6 punkto nuostata yra bendro pobūdžio, tik kaip prielaida leidimui išduoti, veikianti tada, kai yra būtinybė (reikia) pakloti bendro naudojimo inžinerinius tinklus, be to, negalinti paneigti Sąlygų 20.2 punkto imperatyvių nuostatų. Nurodė STR „Statybos leidimas“ 15.3 punktą, nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog Lietuvos valstybės institucijos davė sutikimus statybos leidimui išduoti. Pažymėjo, kad STR „Statybos leidimas“ (2010 m. gegužės 21 d. redakcija) 15.3 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, aiškinant jį kartu su teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Sąlygų 20.2 punkte, reiškia ir tai, kad nepakanka tik žemės savininko – šiuo atveju Lietuvos valstybės – sutikimo, o reikia ir toje žemėje esančių elektros tinklų savininkų rašytinio leidimo.

Kadangi šiuo sprendimu trečiųjų suinteresuotų asmenų atsiliepime nurodyti argumentai atmesti, jų prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas teismas netenkino. Nurodė ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį ir pareiškėjo naudai iš atsakovo, kuris veikė ne pagal teisės aktus, priteisė 100 Lt sumokėtą žyminį mokestį. Kadangi kitų išlaidų pareiškėjas nepagrindė, jų atlyginimo teismas nenagrinėjo.

IV.

Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Vingra“ prekybos namai, UAB „2A Invest“, UAB „Mastina“, UAB „Jardas“, UAB „Seviga“, S. Ž. ir R. Ž. apeliaciniu skundu (b. l. 107-113, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš pareiškėjo visas bylinėjimosi išlaidas.

Teigia, kad bendro pobūdžio informavimas vyko dar 2009 metais. Pareiškėjas atsisakė pasirašyti sutartį ir 2009 m. sausio 19 d. raštu Nr. 51 pranešė apie savo atsisakymą, nurodydamas, kad nėra visuomeninis tiekėjas, turintis veiklos licenciją nurodytai teritorijai, o tėra eilinis vartotojas, galintis energiją perparduoti subabonentams. Teigia, kad šis raštas buvo minimas teisminio nagrinėjimo metu, tačiau pirmosios instancijos teismui nebuvo pateiktas, kadangi tik šiuo metu buvo atrastas. Pažymi, kad Bendrovė pati galėjo pateikti arba pripažinti minėtą raštą. Daro išvadą, kad pareiškėjas buvo informuotas, tarp visų suinteresuotų asmenų vyko viešos diskusijos. Atkreipia dėmesį, kad Statybos leidimas buvo įregistruotas Vilniaus miesto savivaldybės Leidimų statyti registre, todėl pareiškėjas turėjo galimybę su juo susipažinti. Mano, kad yra praleistas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas. Laiko, kad pareiškėjas nėra elektros tinklų įmonė, todėl Sąlygų 20 punktas netaikytinas. Nurodo Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnio 3 dalį ir pažymi, kad, jei Bendrovė, kaip eilinis vartotojas, turi privačių požeminių kabelių numatomoje kasybos darbams teritorijoje, ji privalo suteikti informaciją apie tai. Nurodo Elektros energetikos įstatymo 10 straipsnį ir pažymi, kad nėra duomenų, jog Bendrovė turi elektros energijos skirstymo veiklai licenciją ir atestatą. Teigia, kad ginčijamas turi būti ne pats Statybos leidimas, o projekto suderinimas su trečiųjų asmenų interesais. Paaiškina, kad projektuojant elektros tinklus žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilnius, buvo kreiptasi į Kadastro įmonės duomenų bazę ir duomenų apie UAB „Elpava“ tinklus, apsaugos zonas nebuvo rasta. Kadangi byloje nėra duomenų apie UAB „Elpava“ išduotą licenciją užsiimti elektros tinklo operatoriaus veikla, laikė, kad Bendrovė yra tik vartotojas. Nurodo, kad Valstybinė energetikos inspekcija nėra kompetentinga nustatyti, kad buvo pažeistos STR „Statybos leidimas“ nuostatos, nes neturi visų duomenų, pateiktų Vilniaus miesto savivaldybei. Atkreipia dėmesį, kad byloje nėra įrodymų, jog Bendrovei priklausančios transformatorinės yra veikiančios. Pažymi, kad esami transformatorinėms nustatyti servitutai yra nutolę nuo tinklo statybos zonos. Teigia, kad kai kurios transformatorinių patalpos yra veikiančios, kai kurios pertvarkytos į sandėlio patalpas. Pažymi, jog nėra duomenų, kad transformatorinė TP-7 yra veikianti ir kad joje yra 10 kV kabelis. Nurodo Statybos įstatymo 1 straipsnio 1 dalį ir pažymi, kad Sąlygos nėra statybos leidimo išdavimo procesą, šio proceso dalyvių kompetenciją reglamentuojantis teisės aktas. Paaiškina, kad statybos leidimo išdavimas ir statybos procesas yra skirtingi dalykai, juos reglamentuoja skirtingi teisės aktai, todėl naikinant statybos leidimą negalima vadovautis teisės aktu, reglamentuojančiu statybos procesą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 119-126, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti. Netenkinus šio reikalavimo, prašo vadovautis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą kaip nepagrįstą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą prašo nepriteisti iš Administracijos bylinėjimosi išlaidų.

Nurodo Statybos įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-650/2003, 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-896/2011 ir daro išvadą, kad Statybos leidimo išdavimo metu statybos leidimo išdavimo tvarką reglamentavo Statybos įstatymas ir jo nuostatas įgyvendinantys poįstatyminiai aktai, bet ne Sąlygos. Pabrėžia, kad Sąlygų 20.2 punktas nėra aktualus sprendžiant statybos leidimo išdavimo teisėtumo klausimą. Atkreipia dėmesį, kad Administracija už padarytus pažeidimus statybos procese neatsako, nes institucija, kuri pagal kompetenciją vykdo teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą yra Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija. Mano, kad teismas, neatskyręs statybos leidimo išdavimo ir statybos procesų, nepagrįstai sprendė, jog išduodant statybos leidimą turėjo būti gautas leidimas, kurio nenumato statybos leidimo išdavimo tvarką reglamentavusios teisės aktų nuostatos. Nurodo Statybos įstatymo 23 straipsnį, 26 straipsnio 9 dalį, STR „Statybos leidimas“ 15 punktą ir pabrėžia, kad Komisijos sprendimas išduoti statytojui (užsakovui) jo prašomą statybos leidimą ar statybos leidimo neišduoti yra privalomas savivaldybės administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui). Teigia, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymas išduoti statybos leidimą bei kartu su prašymu pateikti statybos leidimo išdavimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų reikalaujami dokumentai Komisijoje buvo svarstomi 2010 m. liepos 14 d. ir tik pritarus Komisijai buvo išduotas ginčijamas Statybos leidimas. Atkreipia dėmesį, jog Statybos leidimas buvo išduotas vadovaujantis Komisijos protokolu, kuriame visi Komisijos nariai pritarė statybos leidimo išdavimui ir nusprendė jį išduoti. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-234/2009 ir daro išvadą, kad Administracijos direktorius privalėjo išduoti Statybos leidimą. Pabrėžia, kad teismas, plečiamai aiškindamas Statybos įstatymo 23 straipsnį ir STR „Statybos leidimas“ 15 punktą, kuria Administracijos direktoriui įpareigojimus, kurių įstatymų leidėjas nenumatė. Pažymi, kad Statybos įstatymo 23 straipsnio 6 dalies 3 punktas, STR „Statybos leidimas“ 15.3 punktas numatė, jog tam, kad būtų išduotas statybos leidimas, savivaldybės administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui), be kita ko, yra būtina pateikti sutartį su žemės savininku. Pabrėžia, kad Bendrovė nėra žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkė, ši žemė nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, ją iki 2010 m. liepos 1 d. patikėjimo teise valdė Vilniaus apskrities viršininko administracija. Daro išvadą, kad Bendrovės, kaip valstybinės žemės dalies nuomininkės, sutikimo teisės aktai nereikalauja. Nurodo Statybos įstatymo 23 straipsnio 18 dalies 2 punktą, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A11-807/2004 ir daro išvadą, kad naikinti Statybos leidimą nebuvo jokio teisinio pagrindo. Mano, kad teismas turėjo vertinti ir trečiųjų suinteresuotų asmenų veiksmus kreipiantis į Administraciją dėl statybos leidimo išdavimo bei po statybos leidimo išdavimo. Nurodo Statybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, 23 straipsnį, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-896/2011 ir pažymi, kad gavę Statybos leidimą ir siekdami pradėti statybos procesą tretieji suinteresuotieji asmenys privalėjo kreiptis į Administracijos Komunalinio ūkio departamento Eismo organizavimo skyrių dėl leidimo žemės darbams gauti, taip pat pagal Sąlygų 20.2 punktą gauti rašytinį leidimą iš pareiškėjo, kaip elektros tinklų valstybinės žemės sklype savininko, Bendrovei įrodžius, kad jos turimi elektros tinklai patenka į elektros linijų apsaugos zoną. Nesutinka su teismo išvada, kad 2003 m. liepos 11 d. sutarties, sudarytos tarp Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir Bendrovės, 6 punkte įtvirtintas įsipareigojimas tėra bendro pobūdžio, kaip prielaida leidimui išduoti. Nurodo Civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalį, atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009 ir daro išvadą, kad minėtos sutarties sąlyga dėl įsipareigojimo leisti pakloti per nuomojamą žemę bendro naudojimo inžinerinius tinklus nelaikytina bendro pobūdžio nuostata, o įsipareigojimu, kurio pareiškėjas neturi teisės ginčyti ir privalo laikytis. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. AS2-382/2002, A11-863/2007, AS502-95/2008, pažymi, kad Statybos leidimas buvo išduotas 2010 m. liepos 20 d. ir iškart registruotas Vilniaus miesto savivaldybės Leidimų statybai registre, kuris platinamas viešai. Daro išvadą, kad pareiškėjas turėjo sužinoti apie ginčijamą administracinį aktą nuo jo įregistravimo momento. Pažymi, kad teismas neanalizavo, kada pareiškėjas galėjo ir turėjo sužinoti apie Statybos leidimo priėmimą.

Pareiškėjas UAB „Elpava“ atsiliepimu į trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą (b. l. 131-134, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš jų išlaidas už advokato pagalbą.

Nurodo STR „Statybos leidimas“ 15.3 punktą ir pažymi, kad Bendrovė, kaip viena iš valstybinės žemės sklypo, kuriame numatoma vykdyti kasinėjimo ir statybos darbus, nuomininkė, nedavė savo sutikimo tokiems darbams atlikti. Atkreipia dėmesį, kad nei projektuotojas, nei projekto užsakovai niekada nesikreipė į pareiškėją dėl galimybės vykdyti statybos darbus minėtame žemės sklype. Nurodo, kad Statytojų numatomi tiesti nauji elektros kabeliai ir 5 transformatorinės pastotės pagal UAB „Jodesta“ pateiktą planą su numatomais kloti elektros tinklais patenka į pareiškėjo elektros tinklų atsakomybės ribas. Daro išvadą, kad toks projektas turėjo būti suderintas su pareiškėju, kaip viso objekto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius, elektros tinklų savininku (Sąlygų 20.2 p.). Nurodo Valstybinės energetikos inspekcijos nustatytus pažeidimus ir mano, kad teismas pagrįstai panaikino Statybos leidimą, kadangi, priešingu atveju, kasinėjimo darbai aukštos įtampos kabelių zonoje sudarytų pavojų žmonių gyvybei ir nepertraukiamam vartotojų aprūpinimu elektros energija. Dėl 2009 m. sausio 19 d. rašto Nr. 51 paaiškina, kad jame kalbama apie papildomų vartų teritorijoje įrengimą, Bendrovės pareiškimas atitinka tikrovę. Tvirtina, kad sužinojo apie Statybos leidimą ir darbų vykdytojo UAB „Jodesta“ ketinimus pradėti statybos darbus 2011 m. kovo 16 d., kai gavo šios įmonės raštą apie numatomus pradėti kasinėjimo darbus.

Pareiškėjas UAB „Elpava“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 135-139, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovo išlaidas už advokato pagalbą. Be aplinkybių, nurodytų atsiliepime į trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą, nurodo, kad atsakovas, tinkamai vykdydamas savo pareigas, privalėjo pastebėti ir įvertinti Statytojų pateikto derinti projekto ir jo priedų trūkumus jau Statybos leidimo išdavimo stadijoje ir imtis visų priemonių pažeidimams pašalinti. Nurodo STR „Statybos leidimas“ 15, 16 punktus ir pažymi, kad įstatymas numato tik tokių Komisijos sprendimų apskundimą, kuriais remiantis statybos leidimas nėra išduodamas. Be to, skundžiant neigiamus Komisijos sprendimus, pati Komisija nelaikoma savarankišku subjektu ir negali būti pripažįstama atsakovu. Atkreipia dėmesį, kad Komisijos 2010 m. liepos 14-15 d. posėdyje dalyvavo ir Miesto plėtros departamento atstovė, kuri balsavo už Statybos leidimo išdavimą. Mano, kad atsakovas, atstovaujant specialistei Komisijos posėdžio metu, privalėjo pasisakyti dėl teisės aktų pažeidimų rengiant projektą ir balsuoti „prieš“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2010 m. liepos 20 d. tretiesiems suinteresuotiems asmenims išduoto statybos leidimo Nr. IT/641/10-0587 (b. l. 6-7, I t.) teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjo manymu, Statybos leidimas tretiesiems suinteresuotiems asmenims buvo išduotas neteisėtai, kadangi nebuvo gautas pareiškėjo leidimas. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepraleido termino skundui paduoti, o atsakovas, išduodamas Statybos leidimą, pažeidė Sąlygų 20.2 punktą (nebuvo gautas pareiškėjo raštiškas leidimas).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.).

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje nors ir išdėstė bylos faktines aplinkybes ir pacitavo teisės aktų, reguliuojančių ginčo santykius, nuostatas, tačiau iš esmės nepateikė ginčijamo Statybos leidimo vertinimo kriterijų ir kitų byloje surinktų įrodymų analizės, šių įrodymų neapibendrino, nepadarė atitinkamų išvadų dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindė savo išvadas dėl galutinio sprendimo rezultato.

Pažymėtina, kad sprendžiant statybos leidimo panaikinimo (jo galiojimo nutraukimo) klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi išaiškinti ir įvertinti faktines bylos aplinkybes tuo aspektu, ar prašyme panaikinti (jau išduotą) statybos leidimą nurodytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas nutraukti leidimo galiojimą ir tolimesnį statybos vykdymą. Atliekant tokį įvertinimą, nesant įstatymo nustatytų leidimo panaikinimo kriterijų, teismas turi vadovautis bendraisiais Statybos įstatymo pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A11-807/2004).

Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 14 punkte įtvirtinta, kad Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų metu nustatomi nekilnojamojo daikto kadastro duomenys, nurodyti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnyje. Į Nekilnojamojo turto kadastrą įrašomi žemės sklypų kadastro duomenys, be kita ko, apimantys ir žemės naudojimo specialiąsias sąlygas (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 str. 1 d. 9 p.). Žemės įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad konkrečiam žemės sklypui taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos įrašomos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą registruojant suformuotus naujus (teritorijose, kuriose iki teritorijų planavimo dokumentų patvirtinimo nebuvo suformuoti žemės sklypai) žemės sklypus pagal teritorijų planavimo dokumentus. Nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos konkrečiam žemės sklypui taikomos nuo jų įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą (Žemės įstatymo 22 str. 7 d.).

STR „Statybos leidimas“ 7 punkte nustatyta, kad žemės darbai statybos reikmėms teritorijose, kurioms nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, pradedami ir vykdomi laikantis statybos techninio reglamento STR 1.07.02:2005 „Žemės darbai“ nustatytų reikalavimų. Aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. D1-629 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.02:2005 „Žemės darbai“ (toliau – ir STR „Žemės darbai“) 3 punkte nustatyta, kad žemės darbai teritorijose, kurioms yra nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, atliekami vadovaujantis reikalavimais (žemės naudojimo apribojimais), nustatytais, be kita ko, Sąlygose. Sąlygų 20.2 punkte nustatyta, kad elektros linijos apsaugos zonoje be elektros tinklų įmonės raštiško leidimo draudžiama vykdyti kalnakasybos, krovimo, žemės kasybos bei lyginimo, sprogdinimo, melioravimo ir laistymo darbus.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas yra teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, visų vidinių tinklų savininkas ir elektros tiekimo įmonė, bei konstatavo, kad prieš išduodant statybos leidimą, turėjo būti gautas raštiškas Bendrovės sutikimas pagal Sąlygų 20.2 punktą. Išvadą dėl pareiškėjo, kaip elektros tiekimo įmonės, pirmosios instancijos teismas priėjo remdamasis byloje esančiais Bendrovės pateiktais raštais, susijusiais su elektros energijos tiekimu.  Tačiau teismas nevertino, ar minėtuose įrodymuose atskleidžiama pareiškėjo vykdoma elektros energijos skirstymo veikla patvirtina Bendrovės atitikimą elektros tinklų įmonės sąvokai. Be to, teismas visai neanalizavo kitos Sąlygų 20.2 punkte įvardintos aplinkybės – draudimo atlikti atitinkamus darbus būtent elektros linijos apsaugos zonoje, t. y., kokie elektros tinklai priklauso Bendrovei, ar pareiškėjui priklausantys elektros tinklai patenka į elektros linijų apsaugos zoną (Sąlygų 18, 19 p.), ar jie yra veikiantys. Pažymėtina ir tai, kad apygardos administracinis teismas, konstatuodamas atsakovo padarytą Sąlygų 20.2 punkto pažeidimą išduodant Statybos leidimą, neanalizavo atitinkamam žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą faktinių aplinkybių. Taip pat neatkreiptas dėmesys į tai, kad ginčijame Statybos leidime numatyta, jog statytojas privalo, be kita ko, gauti leidimą žemės darbams, nevertinta šios Statytojams nustatytos pareigos apimtis Sąlygų 20.2 punkte įtvirtinto reikalavimo kontekste.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesurinko pakankamai įrodymų, leidžiančių pagrįsti prieitą išvadą dėl Statytojų pareigos gauti rašytinį Bendrovės leidimą tiesti inžinerinius tinklus Statybos leidimo išdavimo procese. Pirmosios instancijos teismas nemotyvuodamas savo išvadų objektyviais, teisingais duomenimis, neatlikęs ginčo dalykui reikšmingų įrodymų reikiamos analizės ir nedavęs jiems teisinio įvertinimo, priėmė sprendimą, neatitinkantį minėtų reikalavimų, keliamų teismo sprendimo formai ir turiniui.

Atkreiptinas pirmosios instancijos teismo, nagrinėsiančio šią administracinę bylą iš naujo, dėmesys ir į ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatyto senaties termino taikymo nagrinėjamu atveju galimybę. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, kad Statybos leidimo įregistravimas Leidimų statybai registre savaime nereiškia, jog pareiškėjas sužinojo ir galėjo sužinoti apie ginčijamą Statybos leidimą, jo turinį, tačiau nesiaiškinta, kada pareiškėjas galėjo ir turėjo sužinoti šias aplinkybes. UAB „Jodesta“ 2011 m. kovo 16 d. pranešimą (b. l. 28, I t.), kuriame nurodyta, jog 2010 m. gruodžio 31 d. su AB „Lesto“ sudaryta rangos sutartis atlikti NV gamybinių-administracinių pastatų elektros įrenginių prijungimo prie elektros tinklų (duomenys neskelbtini), Vilniuje, darbus, ir pateikta informacija, kad nuo 2011 m. kovo 21 d. iki 2011 m. balandžio 22 d. bus atliekami kasinėjimo darbai ir klojamas kabelis, pirmosios instancijos teismas laikė pakankamu įrodymu, patvirtinančiu pareiškėjo sužinojimo apie Statybos leidimo išdavimo faktą, jo turinį, laiką, tačiau nesiaiškino, ar pareiškėjas negalėjo sužinoti apie 2010 m. liepos 20 d. išduotą ir Leidimų statybai registre įregistruotą Statybos leidimą anksčiau nei gavęs 2011 m. kovo 16 d. UAB „Jodesta“ pranešimą. Nors apygardos administracinis teismas pažymėjo, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino negalintis pateikti įrodymų apie tai, kad pareiškėjas jau 2009 metais buvo įspėtas apie būsimus statybos darbus, tačiau iš apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. posėdžio protokolo matyti, jog trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovas tik nurodė su savimi neturintis rašytinių įrodymų apie 2009 m. raštišką pareiškėjo atsisakymą pasirašyti sutartį, rodantį, jog pareiškėjas nėra elektros tinklų savininkas, todėl Sąlygų 20 punktas netaikytinas. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo minėtame teismo posėdyje atsakovo atstovės teiginių, kad prieš išduodant statybos leidimą buvo kreiptasi į pareiškėją, bandyta derinti, taip pat neatsižvelgė į trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime į skundą nurodytas aplinkybes dėl vykusių viešų diskusijų tarp suinteresuotų asmenų.

Remiantis išdėstytu (teismui visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių) pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, o dėl aukščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, o taip pat ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes ir neišsiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių, nepašalino byloje esančių abejonių ir prieštaravimų. Šie procesiniai teisės normų pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 143 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą. Dėl išdėstytų priežasčių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str.), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.

Atsižvelgusi į tai, kad, dėl aukščiau paminėtų priežasčių administracinė byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija šioje nutartyje nespręs trečiųjų suinteresuotų asmenų reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Vingra“ prekybos namai, UAB „2A Invest“, UAB „Mastina“, UAB „Jardas“, UAB „Seviga“, S. Ž., R. Ž. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama