Civilinė byla Nr. e2A-1326-638/2024
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00910-2024-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.1; 1.3.5.5
(S)
Kauno apygardos teismas
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. lapkričio 5 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Dianos Labokaitės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Rūtos Palubinskaitės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Alenesa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. G. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Alenesa“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir kitų susijusių reikalavimų ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Alenesa“ priešieškinį ieškovei A. G. dėl darbo ginčų komisijos sprendimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. G. (toliau – ir ieškovė) pareiškė ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Alenesa“(toliau – ir atsakovė), kuriame prašė: 1) pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu ir negrąžinti ieškovės į darbą; 2) priteisti ieškovei iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet neilgiau kaip už vienus metus; 3) priteisti ieškovei iš atsakovės neturtinę žalą – 300 Eur; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, jog ieškovė su atsakove 2023 m. gegužės 22 d. sudarė neterminuota darbo sutartį Nr. 74 cecho darbininkės pareigoms užimti. Ieškovė 2023 m. lapkričio 4 d. (šeštadienį) pasijuto blogai – jai pasireiškė aukšta temperatūra, bendras silpnumas, sausas kosulys. Ieškovė 2023 m. lapkričio 5 d. (sekmadienį), suprasdama, kad greitu metu pasveikti nepavyks ir savijauta nėra pakankamai gera, nusprendė pranešti darbdaviui, jog į darbą 2023 m. lapkričio 6 d. pirmadienį atvykti negalės. Tai padarė skambučio darbdaviui metu, kai paskambino jos sesuo, kuri taip pat dirba pas atsakovę. Sesuo nurodė darbdaviui, kad ieškovė sunkiai serga, prastai jaučiasi ir artimiausiu metu į darbą neatvyks. Taip pat ieškovės sesuo nurodė, kad pirmadienį ieškovė vyks į gydymo įstaigą ir gaus laikinojo nedarbingumo pažymėjimą, dėl ko darbdavys buvo itin nepatenkintas ir komentavo, jog greičiausiai liga išgalvota. Ieškovė 2023 m. lapkričio 6 d. atvyko į gydymo įstaigą. Gydytojas, įvertinęs ieškovės būklę, nustatė, kad ji serga COVID-19 virusu. Gydytojas nusprendė suteikti ieškovei laikinojo nedarbingumo pažymėjimą laikotarpiu nuo 2023 m. lapkričio 6 d. iki 2023 m. lapkričio 13 d. Užbaigus vizitą pas gydytoją ir pildant elektroninio nedarbingumo pažymėjimo kortelę, ieškovė buvo informuota, kad ji atleista iš darbo. Tokia informacija yra matoma gydytojui prieinamoje sistemoje. Ieškovė kreipėsi į darbo ginčų komisiją ir sužinojo, kad ieškovė buvo atleista iš darbo 2023 m. lapkričio 5 d. sekmadienį (kuomet atsakovė nedirba), DK 54 straipsnio pagrindu – šalių susitarimu, nors toks susitarimas sudarytas nebuvo. Atleidimo dieną atsakovė neatsiskaitė su ieškove ir neišmokėjo jai priskaičiuoto darbo užmokesčio už 2023 m. rugsėjo ir spalio mėnesius, t. y. 1624 Eur, taip pat neišmokėjo ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas 401,08 Eur. Iš viso atleidimo iš darbo dieną atsakovė nesumokėjo 2 025, 08 Eur (atskaičius mokesčius). Ieškovė nurodė, jog po atleidimo pasijuto sukrėsta, pažeminta ir sugniuždyta. Atsakovė atleido ieškovę visiškai nepagrįstai, jai sergant, dėl to patyrė dvasinius ir emocinius išgyvenimus, įtampą bei stresą. Toks atleidimas ieškovei sukėlė neteisybės ir beviltiškumo jausmą, kadangi nuvykus pas gydytoją, jai nebuvo išduotas laikinojo nedarbingumo pažymėjimas – gydytojas nurodė, jog ieškovė yra nedirbanti. Ieškovė negalėjo gauti ligos išmokos ir liko be pajamų pačiu sunkiausiu metu.
3. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame ieškinį prašė palikti nenagrinėtu, o nusprendus ieškinį nagrinėti, prašė taikyti vieno mėnesio senaties terminą, ieškovės ieškinį, visus reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus. Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriame prašė: 1) atmesti ieškovės prašymą/skundą išieškoti iš atsakovės 2 025,08 Eur darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) atmesti prašymą/ skundą išieškoti iš atsakovės ieškovei 870 Eur netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką; 3) panaikint Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Telšių darbo ginčų komisijos 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimą darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini)23676/2023 ir ieškovės prašymą/skundą perduoti nagrinėti iš naujo darbo ginčų komisijai.
4. Priešieškinyje nurodė, jog darbo ginčų komisijos sprendime nurodoma „ieškovės patikslintą prašymą tenkinti“. Tačiau apie patikslintą prašymą atsakovė nebuvo informuota. Atsakovei neteisėtai buvo užkirsta galimybė susipažinti su atsakovės patikslintu prašymu bei pateikti atsiliepimą. Darbo ginčų komisijoje procesas vyko netinkamai, pažeidžiant proceso taisykles, ieškovė neturėjo teisės prisiteisti darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų. Mano, jog darbo ginčų komisija, spręsdama netesybų dydžio klausimą, visiškai neatsižvelgė į uždelstos išmokėti sumos dydį, uždelsimo atsiskaityti laiką, darbuotojo darbo įmonėje trukmę, įvertinti uždelsimo atsiskaityti priežastis, ar šalims toks dydis adekvatus ir pan. Sankcijos privalo būti proporcingos padarytam pažeidimui, atitikti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Paaiškino, jog dėl pavasarinės sausros šių metų derlius ženkliai menkesnis. Tai reiškia, jog ženkliai sumažėjo surinktos, perdirbtos produkcijos kiekis, atitinkamai ir pajamos. Su atsakove vėluoja atsiskaityti klientai, veikla 2023 m. nuostolinga. Atsakovė, neturėdama apyvartinių lėšų, vėluoja išmokėti atlyginimus. Komisijos priteista 870 Eur suma, kuri yra iš esmės tokio pat dydžio, kaip ir ieškovei priteistas darbo užmokestis, ypač atsilieps atsakovės finansams. Taip pat neatsižvelgta ir į pačios darbuotojos elgesį, kai ši be pateisinamos priežasties darbe nebuvo 2023 m. rugsėjo 1 d. Dėl darbuotojos nebuvimo darbe įmonė patyrė finansinių nuostolių. Mano, kad priteista 870 Eur suma yra neadekvati ir per didelė, juos nuomone, 200 Eur suma būtų adekvati.
5. Ieškovė pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriame jį prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog ji augina nepilnametį sūnų, todėl dirbdama pas atsakovę galėjo įgyvendinti savo teisę į papildomas poilsio dienas, skirtas tėvams, auginantiems vaikus iki dvylikos metų amžiaus. Ieškovė, esant poreikiui, žodžiu paprašydavo ieškovo suteikti papildomas poilsio dienas, ir darbdavys jos prašymus tenkindavo. Atsakovė 2023 m. rugsėjo 1 d. suteikė papildomą poilsio dieną, nes ieškovė turėjo palydėti sūnų į mokyklą. Darbdavio pozicija, kad ieškovė nepagrįstai neatvyko į darbą 2023 m. rugsėjo 1 d. ir pateikti rašytiniai įrodymai leidžia daryti išvadą, jog darbdavys tinkamai neįformino papildomų poilsio dienų ir galimai už jas neatsiskaitė, kaip numatyta DK 138 straipsnio 3 dalyje, mokant vidutinį darbo užmokestį. Ieškovė 2023 m. lapkričio 5 d. buvo atleista iš darbo neva jos pačios prašymu ir atleidimo dieną su ja nebuvo ir iki šiol nėra atsiskaityta. Atsakovė nepagrindė, kodėl darbo užmokestis iškovei priteistas nepagrįstai, o atsižvelgiant į tai, jog galimai atsakovė neatsiskaitė už suteiktą papildomą poilsio dieną, mano, kad darbo užmokestis turi būti perskaičiuotas priteisiant didesnę sumą. Kadangi su ieškove nutraukus darbo santykius atsakovė neišmokėjo jai priklausančio darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų nesant ieškovės kaltės, atsakovei kyla pareiga mokėti netesybas, kurių dydis - darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Teismas pripažino, kad atsakovė darbo sutartį su ieškove pagal DK 54 straipsnį nutraukė neteisėtai. Teismas darbo sutartį tarp ieškovės ir atsakovės laikė nutraukta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 6 d. sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 2 025,08 Eur darbo užmokesčio ir kitų su darbo teisiniais santykiais susijusių išmokų, 4 861,98 Eur netesybų, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 4 974,18 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 37,40 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė (sumos nurodytos atskaičius mokesčius). Teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 1 633,51 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas priteisė iš atsakovės 39,80 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei. Teismas nurodė, kad teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, Telšių darbo ginčų komisijos 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimas darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini)23676/2023 netenka galios.
7. Teismas nurodė, kad pirminiame prašyme ieškovė aiškiai suformulavo prašymą atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu bei priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą bei darbo ginčų komisijos posėdyje aiškiai ir nedviprasmiškai nepatvirtino, jog atsisako reikalavimo dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, ginčas turėjo būti nagrinėjamas būtent toje apimtyje. Ieškovės aiškiai išreikšto atsisakymo dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu bei vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo garso įraše, priešingai, nei nurodė atsakovė, nebuvo išsakyta. Tuo tarpu, teismo vertinimu, komisija nepakankamai aiškinosi dėl ginčo ribų, ir esant prieštaravimui privalėjo būti aktyvi. Teismo nuomone, aplinkybė, jog ieškovė pateikė ieškinį teismui, tik patvirtina, jog ne visi prašymai komisijoje buvo išnagrinėti. Teismas padarė išvadą, jog ieškovė tinkamai pasinaudojo ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, kreipėsi dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu bei vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo, tačiau šis prašymas nebuvo tinkamai išnagrinėtas ne dėl ieškovės kaltės. Teismas nurodė, kad inicijuoti pakartotinai ginčą darbo ginčų komisijoje dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu bei vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo nėra teisinio pagrindo. Teismas konstatavo, jog Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 231 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas realizuoti teisę į teisminę gynybą nėra praleistas.
8. Teismas nurodė, kad iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog ginčo situacijoje nutraukti darbo sutartį bendru susitarimu iniciavo darbdavys. Iš procesiniuose dokumentuose nurodytų paaiškinimų matyti, jog UAB „Alenesa“ dėl 2023 m. pavasarinės sausros turėjo menkesnį derlių, todėl darbus baigė 2023 m. lapkričio 17 d. Apie darbų pabaigą, pasak atsakovės, darbuotojos buvo informuotos, taip pat informuotos, kiek uždirbo ir kiek atostoginių priklauso. Tačiau šiuo atveju akivaizdu, jog rašytinis pasiūlymas dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu ieškovei, kaip tai nustatyta DK 54 straipsnio 2 dalyje, nebuvo pateiktas. Byloje nėra jokių duomenų, jog ieškovė būtų sutikusi su darbdavio pasiūlymu nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu ir kad būtų aptartos darbo sutarties nutraukimo sąlygos. Aplinkybė, jog atsakovė buvo informavusi darbuotojas, jog darbai eina į pabaigą, teisiškai nėra reikšminga, nes darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu yra tinkamas, jei laikomasi DK 54 straipsnyje įtvirtintos procedūros, t. y. darbuotojui siūlymas reiškiamas raštu su išdėstytomis darbo sutarties nutraukimo sąlygomis, suteikiamas terminas darbuotojui, per kurį jis turi išreikšti savo ne/sutikimą ir pan. Teismas sprendė, jog šiuo atveju DK 54 straipsnyje nustatytos darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu procedūros visiškai nebuvo laikomasi, todėl darbdavys turi prisiimti ir dėl to atsirandančias pasekmes. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog ji teisėtai bei pagrįstai atleido ieškovę iš cecho darbininkės pareigų DK 54 straipsnio pagrindu, kadangi nesilaikė DK 54 straipsnio reikalavimų. Be to, šalys nebuvo susitarusios dėl darbo santykių nutraukimo 2023 m. lapkričio 5 d.
9. Teismas nurodė, kad iš byloje esančios pažymos apie ieškovei priskaičiuotą vidutinį darbo užmokestį nustatyta, kad ji neatitinka Aprašo reikalavimų. Iš 2023 m. gruodžio 14 d. pažymos (t.1, b. l. 103) matyti, jog 2023 m. rugpjūčio mėn. ieškovei išmokėjimui buvo paskaičiuotas 807 Eur (22 d. d.) darbo užmokestis, rugsėjo mėn. -828,00 Eur (21 d. d.), spalio mėn. 796 Eur ( 22 d. d.), todėl apskaičiuotas ieškovės vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis yra 810,33 Eur (807 Eur+828,00 Eur+796 Eur 2431,00= Eur /3 mėn.), o vidutinis vienos dienos darbo užmokestis – 37,40 Eur. Ieškovė pateiktų paskaičiavimų neginčijo ir plačiau dėl jų nepasisakė. Ieškovė neteisėtai atleista 2023 m. lapkričio 5 d.
10. Teismas nurodė, kad darbdavio veiksmai nesudarant ieškovei sąlygų apsispręsti dėl darbo sutarties nutraukimo, vertintini ne tik kaip neteisėtas darbo santykių nutraukimas, bet ir kaip prieš darbuotoją naudotas psichologinis spaudimas, siekiant nulemti jos apsisprendimą išeiti iš darbo. Nors atleidimas iš darbo savaime yra neigiamus išgyvenimus keliantis procesas, tačiau atsakovės atstovų veiksmai sąlygojo tokių savaime neigiamų išgyvenimų ribų peržengimą. Teismas sprendė, kad ieškovei turi būti priteistas 300 Eur neturtinės žalos atlyginimas, kurio priešingai, nei nurodė darbdavys, netesybos nepadengia.
11. Teismas pažymėjo, kad atsakovė ieškovės atleidimo iš darbo dieną neišmokėjo ieškovei priklausančio darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, t. y. 2 025,08 Eur, kuriuos turėjo išmokėti darbo santykių su ieškove pabaigos dieną, t. y. 2023 m. lapkričio 5 d. Nei viena iš šalių šios sumos neginčijo. Teismas nurodė, kad šiuo atveju jokių papildomų susitarimų su ieškove dėl vėlesnio atsiskaitymo darbdavys nesudarė. Atsakovės uždelstas atsiskaityti laikotarpis yra daugiau nei 6 mėnesiai. Ieškovės atstovė išreiškė prašymą priteisti netesybas už maksimalų 6 mėnesių terminą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2024 m. gegužės 6 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas negalioja ir turi būti panaikintas dėl egzistuojančių absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsakovė nebuvo pirmosios instancijos teismo informuota apie teismo posėdžius, pirmosios instancijos teismas nesudarė sąlygų atsakovei pasisakyti, susirasti advokatą, kuris atstovautų atsakovę žodiniuose teismo posėdžiuose. Nors atsakovės registracijos adresas yra (duomenys neskelbtini), tačiau šiuo adresu atsakovė neveikia. Šiuo adresu pašto korespondencija bendrovės nepasiekia. Atsakovės veiklos ir pagrindinės buveinės adresas yra(duomenys neskelbtini). Tai atsakovė buvo nurodžiusi savo atsiliepime. Pirmosios instancijos teismas apie teismo posėdį neinformavo atsakovės ir viešu skelbimu.
12.2. Ieškovė ieškiniu nesilaikė išankstinės darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos. Ieškovė prašė pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu. Ieškovė analogišką reikalavimą buvo pareiškusi darbo ginčų komisijai. Tačiau pati ieškovė savo reikalavimą darbo ginčų komisijai tikslino ir nagrinėjant darbo ginčą reikalavimo pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu atsisakė. Šis reikalavimas, kurio ieškovė atsisakė, darbo ginčų komisijoje buvo nenagrinėtas. Ieškovės iš naujo pareikštas reikalavimas pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu turi būti pirmiausiai nagrinėjamas darbo ginčų komisijoje.
12.3. Ieškovė praleido senaties terminą reikalauti pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu bei taikyti iš to kylančias pasekmes. Ieškovei apie atleidimą iš darbo buvo žinoma 2023m. lapkričio 5 d. Ieškovei manant, kad ši atleista iš darbo neteisėtai, privalėjo per vieną mėnesį, t. y. vėliausiai 2023 m. gruodžio 5 d. kreiptis į darbo ginčų komisiją. Nors ieškovė kreipėsi į darbo ginčų komisiją, ji savo reikalavimo dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu atsisakė. Tokiu atveju laikytina, kad ieškovė nesikreipė į darbo ginčų komisiją dėl atleidimo iš darbo pripažinimu neteisėtu. Ieškovė yra praleidusi vieno mėnesio senaties terminą reikalauti pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu.
12.4. Ieškovė iš darbo yra atleista teisėtai. Visuma aplinkybių (darbų nebuvimas, telefoniniai pokalbiai su ieškove, ieškovės nesirodymas darbo vietoje) rodo, kad ieškovė suprato ir sutiko su atleidimu iš darbo. Dėl ieškovės atleidimo iš darbo buvo tiek pačios ieškovės, tiek ir atsakovės valia. Atsakovės nuomone, ieškovė ieškiniu iš esmės siekia pasipelnyti tiek iš atsakovės, tiek iš valstybės. Ieškovės tikslas iš esmės buvo gauti nedarbingumo pažymėjimus ir nieko nedirbant gauti išmokas iš valstybės. Ieškovės tariamos ligos dokumentai įforminti (duomenys neskelbtini) ambulatorijoje. Piktnaudžiavimas išduodant nedarbingumo pažymėjimus šioje ambulatorijoje yra beribis.
12.5. Ieškovės nurodomą tariamą žalą padengia darbo ginčų komisijos priteistos 870 Eur netesybos. Šios netesybos padengia visus ieškovės tariamai patirtus nuostolius, tame tarpe ir sugalvotą 300 Eur dydžio neturtinę žalą.
13. Ieškovė atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Teismas atsakovei tinkamai pranešė apie teismo posėdžio vietą ir laiką. Ši informacija apie numatomą bylos nagrinėjimo posėdį atsakovei buvo žinoma. Be to, atsakovė siekia suklaidinti apeliacinės instancijos teismą dėl pirmosios instancijos teismo netinkamos komunikacijos, tai patvirtina teismo šaukimas, kuriame aiškiai matyti, jog šis buvo išsiųstas atsakovės faktinės buveinės adresu.
13.2. Telšių darbo ginčų komisija nepagrįstai neišnagrinėjo ieškovės reikalavimo dėl atleidimo pripažinimo neteisėtu ir su tuo susijusių reikalavimų, tokiu būdu netinkamai taikė DK 218 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, jog darbo ginčų komisijos pareiga buvo išnagrinėti ieškovės pateiktą reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu bei nebuvo faktinio bei teisinio pagrindo atsisakyti nagrinėti šį ieškovės reikalavimą ir su juo susijusių išvestinių reikalavimų, darytina išvada, jog ieškovė laikėsi išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, todėl jos ieškinys buvo pagrįstai priimtas ir išnagrinėtas teisme.
13.3. Ieškovė į darbo ginčų komisiją dėl darbo ginčo kreipėsi per 19 kalendorinių dienų, įstatyme numatytas 30 dienų procedūrinis terminas pateikti prašymą dėl darbuotojo pažeistos teisės praleistas nebuvo, tuo labiau nebuvo praleistas 3 metų ieškinio senaties terminas.
13.4. Atsakovė nesilaikė įstatyme nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos, o savo paties nepagrįstais teiginiais siekia įrodyti, kad ieškovė pati norėjo būti atleidžiama iš darbo. Ieškovės atleidimas pagal DK 54 straipsnį be atsakovės raštiško pasiūlymo nutraukti darbo sutartį bei nesant ieškovės rašytinio sutikimo ir išreikštos ieškovės valios nutraukti darbo sutartį yra laikytinas neteisėtu. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių šias teismo išvadas.
13.5. Atsakovė ieškovę iš darbo atleido neteisėtai, jai tuo metu sergant ir esant itin pažeidžiamai, dėl atleidimo netekus galimybės gauti ligos išmoką, akivaizdu, jog ieškovė patyrė stiprius dvasinius ir emocinius išgyvenimus, ilgą laiką jautė įtampą bei stresą. Taigi, šiuo atveju neturtinės žalos atlyginimas yra būtinas, kadangi ieškovės atleidimas buvo neteisėtas ir žalą ieškovei sukėlė. Atsakovė, atleidusi ieškovę iš darbo, neatsiskaitė su ieškove už 2 mėnesių darbą, todėl jai kilo pareiga išmokėti ieškovei netesybas. Tuo tarpu patirta žala nėra siejama ir nėra kildinama iš neišmokėto darbo užmokesčio. Neturtinę žalą ieškovė patyrė dėl neteisėtų atsakovės veiksmų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų
15. Apeliantė (atsakovė) šioje byloje kelia absoliutaus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo klausimą. Nurodo, kad nebuvo informuota apie teismo posėdžius, neturėjo sąlygų pasisakyti, susirasti advokatą. Nors atsakovės registracijos adresas yra (duomenys neskelbtini), tačiau šiuo adresu atsakovė neveikia, pašto korespondencijos negauna. Atsakovės veiklos ir pagrindinės buveinės adresas yra (duomenys neskelbtini). Tai atsakovė buvo nurodžiusi savo atsiliepime.
16. CPK 329 straipsnio 2 dalyje išvardyti absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, kurie sudaro besąlyginį pagrindą panaikinti sprendimą, grąžinant bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Jais pripažįstami esminių proceso teisės nuostatų (nustatančių teismo sudėtį, kompetenciją, pareigas, pagrindinius bylų nagrinėjimo civiliniame procese principus, užtikrinančius procesines asmenų teises ir t. t.) pažeidimai. Prie CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindų priskiriami esminių proceso teisės normų pažeidimai, kurie rodo, kad tinkamo proceso žemesnės instancijos teisme praktiškai nebuvo. Teismui nustačius bent vieną iš šių pagrindų teismo sprendimas turi būti panaikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-1075/2019). CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatyti absoliutūs teismo sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindai yra tokie reikšmingi, kad kyla abejonių dėl paties teismo sprendimo ar nutarties teisėtumo, todėl nėra būtina nustatyti, ar šių proceso teisės normų pažeidimas turėjo reikšmę teisingam bylos išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010).
17. Pagal CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktą, absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami ir tokie atvejai, jeigu pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą.
18. Šioje byloje nustatyta, kad apytikriai tuo pačiu laiku, 2024 m. sausio 18 d., buvo pradėtos dvi civilinės bylos: Tauragės apylinkės teisme pagal UAB “Alenesa“ ieškinį atsakovei A. G. dėl atleidimo iš darbo pripažinimo teisėtu ir Vilniaus apylinkės teisme pagal ieškovės A. G. ieškinį atsakovei UAB „Alenesa“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir darbo užmokesčio priteisimo. Iš esmės to paties darbo ginčo inicijavimas skirtinguose teismuose buvo nulemtas aplinkybės, kad UAB „Alenesa“ juridinių asmenų registre savo adresą nurodo(duomenys neskelbtini ), o faktinė buveinės ir tuo pačiu A. G. darbo funkcijų atlikimo vieta yra(duomenys neskelbtini).
19. Vilniaus apylinkės teismas 2024 m. vasario 27 d. parengiamajame teismo posėdyje negalėjo pradėti nagrinėti bylos, nes atsakovei UAB „Alenesa nebuvo pranešta apie parengiamąjį posėdį ir atstovas nebuvo atvykęs. Teismas protokoline nutartimi paskyrė kitą parengiamąjį posėdį 2024 m. balandžio 16 d.
20. Vilniaus apylinkės teismas 2024 m. kovo 13 d. išsiuntė teismo šaukimą atsakovei UAB „Alenesa“ adresu(duomenys neskelbtini), pranešdamas apie 2024 m. balandžio 16 d. paskirtą parengiamąjį teismo posėdį. Šaukime buvo nurodyta, kad CPK 231 str. 5 d. nurodytu atveju teismas turi teisę parengiamojo teismo posėdžio metu pradėti žodinį bylos nagrinėjimą ir išspręsti bylą iš esmės iš karto po parengiamojo teismo posėdžio. Prie teismo šaukimo buvo pridėtas ieškinys su priedais. Iš popierine forma tvarkomos bylos ( t.2, b.l. 3) matyti, kad teismo šaukimas su priedais buvo įteiktas 2024 m. kovo 15 d. V. S., jos pasirašytas nurodant, kad yra dukra. Kadangi atsakovės direktorius yra A. S., spręstina, kad teismo šaukimas buvo įteiktas asmeniškai atsakovės direktoriaus dukrai V. S.. CPK 123 straipsnis nustato įvairius procesinių dokumentų įteikimo tvarkos variantus, vienas iš kurių yra įteikimas kartu su adresatu gyvenantiems šeimos nariams (vaikams, tėvams, sutuoktiniui ir pan.). Be to, 2024 m. kovo 19 d. atsakovės direktorius A. S. atsiuntė Vilniaus apylinkės teismui lydraštį, kuriame nurodė, kad ieškovui UAB „Alenesa“ buvo įteikta Tauragės apylinkės teismo 2024 m. kovo 1 d. nutartis ir dvi bylas sujungus į vieną, papildomus dokumentus siunčia Vilniaus apylinkės teismui ( popierine forma tvarkomos bylos t.2, b.l.4-7).
21. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovei UAB „Alenesa“ buvo pranešta apie teismo posėdį, vykusį Vilniaus apylinkės teisme 2024 m. balandžio 16 d., atitinkamai nėra pagrindo daryti išvadą, kad yra absoliutus priimto sprendimo negaliojimo pagrindas.
Dėl pasinaudojimo išankstine darbo ginčo nagrinėjimo tvarka
22. Apeliantė nurodo, kad ieškovės reikalavimas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu nebuvo išnagrinėtas darbo ginčų komisijoje, todėl teismas negalėjo tokio reikalavimo nagrinėti.
23. Darbo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo santykių dalyvis, kuris mano, kad kitas darbo teisės subjektas pažeidė jo teises dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, pirmiausia turi kreiptis į darbo ginčų komisiją, neteisėto atleidimo iš darbo atveju –per vieną mėnesį nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą. Ieškovė A. G. buvo atleista iš darbo 2023 m. lapkričio 5 d., į darbo ginčų komisiją kreipėsi 2023 m. lapkričio 24 d., prašydama pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisti nesumokėtą darbo užmokestį. Vėliau ieškovė pateikė darbo ginčų komisijai rašytinės formos prašymo papildymą, kuriuo prašė priskaičiuoti ir išmokėti netesybas dėl vėlavimo sumokėti darbo užmokestį. Darbo ginčų komisija 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimu išnagrinėjo ieškovės prašymą dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo ir papildomą prašymą dėl netesybų priteisimo, o dėl pirmiau pareikšto reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu nepriėmė jokio sprendimo. Pažymėtina, kad pagal DK 224 straipsnio 2 dalį, ieškovui atsisakius reikalavimų, darbo ginčų komisija turi priimti sprendimą nutraukti bylos dalį dėl reikalavimo, kurio atsisakyta. Šiuo atveju darbo ginčų komisija nepriėmė sprendimo nutraukti bylos dalį.
24. Išvardintos aplinkybės leidžia apeliacines instancijos teismo teisėjų kolegijai pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad darbo ginčų komisija nepakankamai aiškinosi dėl ginčo ribų, nebuvo pakankamai aktyvi, nesilaikė nustatytos darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos, konkrečiai reikalavimų atsisakymo įforminimo. Tačiau dėl darbo ginčų komisijos padarytos klaidos ieškovė negali būti atsakinga. Darytina išvadą, kad ieškovė tinkamai kreipėsi į darbo ginčų komisiją su reikalavimu pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir šio reikalavimo tinkama forma (raštu) neatsisakė. Darbo ginčų komisija reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu neišsprendė. Tokia situacija, kai darbo ginčų komisija, gavusi prašymą, jo dėl vienokių ar kitokių priežasčių nenagrinėja, yra numatyta DK 231 straipsnyje, t. y. nesutinkanti šalis turi kreiptis į teismą pareikšdama ieškinį, ką šiuo atveju padarė abi ginčo šalys - tiek darbdavys, tiek darbuotoja. Todėl apeliantės argumentai, kad ieškovė esą nesikreipė į darbo ginčų komisiją dėl atleidimo iš darbo pripažinimu neteisėtu, yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atmestini.
25. Dėl tolesnio apeliantės svarstymo, kad ieškovė praleido vieno mėnesio ieškinio senaties terminą reikalauti pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu, pažymėtina, kad po darbo ginčų komisijos 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimo, ieškovė kreipėsi į teismą 2024 m. sausio 18 d., t. y. vieno mėnesio termino nepraleido.
Dėl atleidimo iš darbo
26. Nustatyta, kad ieškovė A. G. pradėjo dirbti UAB „Alenesa“ 2023 m. gegužės 23 d. cecho darbininke. Pažymėtina, kad darbo sutartis sudaryta neterminuota. Todėl apeliantės argumentai, kad jų vykdomas verslas (sraigių rinkimas) yra sezoninis ir buvo planuojama užbaigti darbą 2023 m. lapkričio 17 d., visos darbuotojos tai žinojo, negali turėti teisinės reikšmės. Apeliantė savo skunde nenurodo, kokiu būdu planavo užbaigti darbo sutartis.
27. Darbo sutartis su ieškove buvo nutraukta 2023 m. lapkričio 5 d., kaip nurodė atsakovė, pagal DK 54 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovė DK 54 straipsniu nustatytų darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu reikalavimų visiškai nesilaikė: nebuvo darbdavio pasiūlymo raštu, nebuvo darbuotojos rašytinio atsakymo, nebuvo pasiekta šalių suderinta valia. Atsakovės rašytiniuose paaiškinimuose nurodomi telefoniniai pokalbiai, ieškovės neatvykimas į darbą, nelaikytini tinkamais įrodymais, kad buvo laikytasi DK 54 straipsnio reikalavimų. Atsakovės samprotavimai, kad (duomenys neskelbtini) yra „beribis piktnaudžiavimas nedarbingumo pažymėjimais“, laikytinas niekuo neparemta gynybine pozicija.
28. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atleidimas iš darbo buvo neteisėtas. Pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu taikomos DK 218 straipsnyje nustatytos pasekmės. Šioje byloje teismas pripažino ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu ir taikė DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytas pasekmes: į pirmesnį darbą ieškovės negrąžino, nustatė, kad darbo sutartis nutraukta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 6 d. sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Teismo sprendimas įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą, t. y. nuo šios nutarties paskelbimo dienos, 2024 m. lapkričio 5 d.
29. DK 218 straipsnio 4 dalis taip pat nustato, kad neteisėto atleidimo iš darbo atveju darbuotojui priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus. Teismas priteisė ieškovei iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo neteisėto atleidimo iš darbo (2023 m. lapkričio 5 d.), ir šios nutarties paskelbimo dieną sueina lygiai vieneri metai. Teismas pagal atsakovės pateiktą darbo užmokesčio pažymą (popierinės bylos t.1, b.l.103) nustatė ieškovės vidutinį mėnesio darbo užmokestį, tačiau skaičiavo imdamas išmokėtinas sumas (atskaičius mokesčius). Teismų praktikoje darbo užmokesčio sumos yra priteisiamos nurodant priskaitytas sumas (neatskaičius mokesčių), nes Lietuvos įmonė, išmokėdama darbo užmokestį, turi apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą Lietuvoje 20 proc. pajamų mokestį, privalomojo sveikatos draudimo (PSD) ir valstybinio socialinio draudimo (VSD) įmokas, netaikant neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD). Todėl teismo sprendime turi būti nurodomos priskaitytos (su mokesčiais) sumos, nuo kurių vykdant teismo sprendimą yra sumokami nustatyti mokesčiai.
30. Ieškovės atveju paskaičiuotas jos vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis buvo 1138,40 Eur ( skaičiuojama iš jau minėtos darbdavio pažymos už 2023 m. rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesiais ieškovei priskaičiuoto darbo užmokesčio (1173,55 Eur +1213,22 Eur+1153,72 Eur), dalinama iš bendro 65 darbo dienų per tris mėnesius skaičiaus, vienos dienos vidutinis darbo užmokestis sudaro 54,46 Eur, dauginama iš 2023 metais nustatyto vidutinio darbo dienų skaičiaus esant 5 darbo dienų savaitei (20,9)). Darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką (12 mėnesių, žr. šios nutarties 29 pastraipą) sudaro 13 660,80 Eur (priskaityta suma). Priimto teismo sprendimo rezoliucinė dalis atitinkamai patikslintina nurodant priverstinės pravaikštos sumą su mokesčiais. Kolegija pažymi, kad toks patikslinimas nelaikytinas blogesnio apeliantui sprendimo priėmimu CPK 313 straipsnio prasme, nes iš esmės ieškovei priteista darbo užmokesčio apimtis lieka tokia pati, tik aiškumo ir tikslumo dėlei nurodomos privalomos mokėti mokesčių sumos.
31. Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 4861,98 Eur netesybų už uždelsimą atsiskaityti. Apeliantė nurodo, kad ieškovei pakaktų ir 870 Eur netesybų, kuriuos buvo priteisusi darbo ginčų komisija, tokia suma padengtų visus ieškovės patirtus nuostolius. Teisėjų kolegija pažymi, kad netesybų priteisimą reglamentuoja DK 147 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Kaip jau minėta, ieškovės vidutinis darbo užmokestis buvo 1138,40 Eur, ir ieškovės atleidimo iš darbo dieną jai nebuvo sumokėta 2025,08 Eur darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų (šio įsiskolinimo dydžio neginčija ir atsakovė), vadinasi, atleidimo iš darbo dieną nebuvo sumokėta didesnė, negu ieškovės vieno mėnesio darbo užmokesčio dydžio suma. Teismas ieškovei priteistinas netesybas skaičiavo už 6 mėnesius nuo išmokėtinos darbo užmokesčio sumos (810,33 Eur).
32. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas netesybas, laikėsi pozicijos, kad DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytas netesybų dydis (šeši mėnesiai nuo vidutinio darbo užmokesčio) yra imperatyvi teisės norma, todėl netesybos negali būti mažinamos. Teisėjų kolegija šiuo aspektu atkreipia dėmesį į teismų praktikos raidą tiek iki įsigaliojant 2017 m. liepos 1 d. redakcijos Darbo kodeksui, tiek ir DK įsigaliojus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iki įsigaliojant 2017 m. liepos 1 d. Darbo kodeksui buvo suformavęs nuoseklią teisės aiškinimo taisyklę, kad šios sankcijos (ir už vėlavimą atsiskaityti atleidžiant iš darbo, ir už neteisėtą priverstinę pravaikštą), kaip ir bet kurios kitos, gali būti efektyvios ir pasiekti tikslus, dėl kurių jos yra nustatytos, tik tuo atveju, jeigu jos proporcingos teisės pažeidimams, už kuriuos yra skiriamos. Proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams. Proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas. Šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Kompetencija įvertinti proporcingumą bei su tuo susijusi teisė sankcijos dydį mažinti yra suteikiama teismui (su sankcijos už priverstinės pravaikštos laiką mažinimo galimybe susiję teismų praktikos pavyzdžiai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėse byloje Nr. 3K-3-37-469/2016, 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2015 ir kt.; su sankcijos už vėlavimo atsiskaityti laiką mažinimo galimybe susiję teismų praktikos pavyzdžiai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501-701/2016, 2015 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-469/2015, 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2014 ir kt.).
33. Po teisinio reglamentavimo pasikeitimų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas klausimą dėl teismų teisės mažinti išmokos už priverstinės pravaikštos laiką dydį laikėsi nuoseklios pozicijos, kad vien maksimalaus sankcijos termino nustatymas nereiškia, jog teismas, siekdamas užtikrinti interesų pusiausvyrą, negali jos mažinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020, 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-684/2019, 2019 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019). Gi vėliau nagrinėdamas ginčus dėl DK 147 straipsnio 2 dalies taikymo maksimalaus sankcijos termino nustatymą kasacinis teismas ėmėsi aiškinti kaip eliminuojantį teismo kompetenciją taikyti proporcingumo principą ir mažinti darbuotojui priteisiamų netesybų sumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2023, 2022 m. gegužės 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-684/2022, 2022 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022, 2022 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022). Kitaip tariant, teismų praktika susiklostė nevienoda. Įvertindama čia paminėtus precedentus, teisėjų kolegija ir šios bylos situacijoje laikosi nuomonės, kad įstatyme nustatytas maksimalus netesybų skaičiavimo terminas negali būti vertinamas kaip visais atvejais užtikrinantis darbo santykių šalių interesų pusiausvyrą, proporcingumo ir tuo pačiu teisingumo principus. Pastaruoju metu tokios pačios pozicijos laikomasi ir kitose Kauno apygardos teismo išnagrinėtose bylose ( pvz., 2024 m. vasario 22 d. nutartis byloje Nr. e2A-88-945/2024; 2024 m. rugsėjo 17 d. nutartis byloje Nr.e2A-1143-945/2024).
34. Šios bylos situacijoje įvertintina, kad ieškovė atsakovo įmonėje dirbo penkis su puse mėnesio, todėl maksimalus terminas skaičiuojant netesybas nevisiškai atitiktų proporcingumo, šalių interesų pusiausvyros ir teisingumo principą. Priteistina netesybų suma mažintina iki trijų mėnesių, kas sudarytų 2430,99 Eur, ( 810,33x3), suapvalinus priteistina netesybų suma yra 2431 Eur (išmokėtina suma).
35. Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai priteisė ieškovei 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nesutikimą apeliantė argumentuoja tuo pačiu trumpu teiginiu, kad ieškovei priteistos netesybos padengia ieškovės tariamus nuostolius. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės argumentacija yra nepakankama priimtam teismo sprendimui panaikinti. Teismas labai išsamiai ir aiškiai nurodė, kokiais motyvais remdamasis priteisė ieškovei 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo: darbdavio veiksmai sudarė psichologinio spaudimo, neatsižvelgimo į darbuotojos sveikatos būklę situaciją, apsunkino jai gauti sveikatos priežiūros paslaugas, kai jų būtinai reikėjo dėl ligos. Todėl šioje dalyje sprendimas paliktinas nepakeistas.
36. Bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teismas paskirstė iš esmės teisingai, pagal CPK 93 straipsnio nuostatas. Aplinkybė, kad teismo sprendimas ištaisomas nurodant priteistas sumas su mokesčiais ir kad netesybų dydis sumažinamas, nelaikytina apeliacinio skundo tenkinimu, nes priteistas sumas nurodyti ir nustatyti netesybų dydį yra pavesta teismui. Todėl apeliantės išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Ieškovei priteistina 980,10 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.
37. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės bylą išnagrinėjo teisingai, tinkamai taikė proceso teisės normas, nustatančias teismo šaukimų siuntimo ir įteikimo tvarką (CPK 123 straipsnis), tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą šalių susitarimu (DK 54 straipsnis), galutinį atsiskaitymą su darbuotoju (146, 147 straipsniai), darbo ginčų nagrinėjimo tvarką (DK 220 straipsnis). Teismo sprendimas iš dalies pakeistinas patikslinant priteistą darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą sumą, netesybų suma sumažintina pritaikant proporcingumo kriterijų, likusios priteistos sumos nekeistinos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 dalimi
n u t a r i a :
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 6 d. sprendimo dalį dėl ieškovei A. G., a.k. (duomenys neskelbtini) priteisiamų sumų iš atsakovės UAB „Alenesa“, įm.k. 305173781, ir priteisti:
2025,08 Eur (du tūkstančius dvidešimt penkis eurus 08 ct) darbo užmokesčio ir kitų su darbo teisiniais santykiais susijusių išmokų,
2431 Eur (du tūkstančius keturis šimtus trisdešimt vieną eurą, išmokėtina suma) netesybų,
300 Eur (trijų šimtų eurų) neturtinės žalos atlyginimo,
13 660,80 Eur (trylika tūkstančių šešis šimtus šešiasdešimt eurų ir 80 ct, priskaityta suma) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką;
2 613,61 Eur (du tūkstančius šešis šimtus trylika eurų ir 61 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Žibutė Budžienė
Diana Labokaitė
Rūta Palubinskaitė