Civilinė byla Nr. e2S-31-855/2020

Teisminio proceso Nr. 2-52-3-03200-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija:

3.1.18.; 3.1.18.2.11.; 3.1.18.2.13.; 3.3.2.3. 

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 9 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo D. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nutarties, kuria ieškovo D. M. ir atsakovės M. M. prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti, civilinėje byloje pagal ieškovo D. M. ieškinį atsakovei M. M., išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tretieji asmenys – AS „Citadele banka“ Lietuvos filialas dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovės kaltės, neturtinės žalos atlyginimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, bendravimo tvarkos nustatymo bei kitų klausimų, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas D. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo nutraukti tarp jo ir atsakovės M. M. 2010-05-08 Vilniaus regiono civilinės metrikacijos skyriuje sudarytą santuoką, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), dėl atsakovės kaltės ir kt. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos nustatyti laikinąją nepilnametės dukters O. M., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą kartu su ieškovu; 2) nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos priteisti iš atsakovės laikiną išlaikymą nepilnametės dukters O. M. naudai po 300,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis į ieškovo sąskaitą banke; 3) nustatyti atsakovei bendravimo tvarką su nepilnamete dukra O. M.. 

1.1.                      Nurodė, kad nepilnametė dukra O. M. gyvena su ieškovu nuo pat gimimo, tarp jų yra itin glaudus ryšys, dukra toliau išreiškia norą gyventi su tėvu. Atsakovės elgesys yra priešingas nepilnamečių dukrų interesams, kadangi dėl jos kaltės dukra atsidūrė pavojingoje aplinkoje, mamai nakties metu į šeimos namus ne vieną kartą atsivedus vyrus, taip pat neblaivius asmenis. Atsižvelgiant į tai, ieškovas mano, kad dukrai su mama gyventi nesaugu.

2.       Atsakovė M. M. 2019 m. spalio 29 d. pateikė teismui atsiliepimą į ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriame nurodė, kad su ieškovo reikalavimais nesutinka ir prašo jų netenkinti; taip pat prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki priešieškinio pareiškimo ir iki teismo sprendimo priėmimo dienos nepilnametės O. M. gyvenamąją vietą laikinai nustatyti su atsakove.

2.1.                      Nurodė, kad nepilnametė O. M. nuo pat gimimo gyvena ne tik su ieškovu, bet ir su atsakove. Pažymėjo, kad nuo 2017 m. birželio mėnesio nepilnametė šalių dukra O. M. gyvena name, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame taip pat gyvena ir vaiko sesuo K. V.; seserys yra labai prisirišusios viena prie kitos, mokosi toje pačioje gimnazijoje. O. M. buvo laukiamas ir mylimas vaikas, jai gimus atsakovė dvejus metus buvo vaiko priežiūros atostogose. Į darželį ją vesdavo mama, retkarčiais tėtis; visi darbeliai, šventės buvo organizuojamos mamos. Mama rūpinosi tiek dėl užrašymo į darželį, tiek dėl priėmimo į mokyklą. Mama taip pat vesdavo dukrą pas gydytojus, eidavo pasiimti pažymų dėl sveikatos apžiūros einamiesiems mokslo metams. Praktiškai visą laisvą laiką mama su dukromis leisdavo kartu – lankydavosi kino teatruose, čiuožinėdavo ant ledo, kartu vyko į Turkiją. Kiekvienų mokslo metų pradžioje mama nupirkdavo visas reikiamas mokymosi priemones, pratybas, kuprinę ir kitus reikmenis, taip pat duoda dukrai kišenpinigių, apmoka išvykas su klase. Nurodo, kad ieškovas 2019 m. rugsėjo – spalio mėnesiais be suderinimo su atsakove ir be jos žinios pradėjo ilgesniam laikui išsivežti dukrą. Be to, ieškovas namuose būna tik 2 – 3 darbo dienas ir savaitgaliais; nors jis nurodo, kad gyvena adresu (duomenys neskelbtini), tačiau jo šiuose namuose praktiškai nebūna. Atsakovės teigimu, ieškovas turi problemų su alkoholio vartojimu, dažnai jį vartoja po darbo, taip pat dažnai jo elgesys būna neprognozuojamas, agresyvus. 

3.       Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau ir Tarnyba) teismui pateikė išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

3.1.                      Išvadoje nurodė, kad nurodė, kad 2019 m. spalio 25 d. specialistė bendravo su nepilnamete O. M.. Mergaitė informavo, kad jei tėveliai išsiskirtų, ji norėtų gyventi su tėčiu, o su mama bendrautų savaitgaliais. Jos teigimu, su tėčiu sutaria geriau ir labai mažai pykstasi, o su mama pykstasi labai dažnai. O. M. informavo, kad ant mamos pyksta dėl bendravimo ir pokalbių telefonu su kitu vyru. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, mano, kad šiuo metu vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu labiausiai atitiktų nepilnamečio vaiko interesus; taip pat mano, kad tuo atveju, jei vaiko gyvenamoji vieta bus nustatyta su tėvu, šioje bylos stadijoje priteisiamas iš atsakovės išlaikymo dydis neturi būti mažesnis už 215,00 Eur; taip pat nepalaiko ieškovo prašymo dėl laikinosios bendravimo tvarkos nustatymo, kai atsakovė bendrauja su nepilnamete dukra kiekvienų metų porinių savaičių penktadienį, pasiimdama dukrą 17 val. iš dukters mokymosi įstaigos arba gyvenamosios vietos ir tos pačios savaitės sekmadienį 19 val. grąžindama ją į ieškovo gyvenamąją vietą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. spalio 30 d. nutartimi ieškovo D. M. ir atsakovės M. M. prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.         

5.       Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovė realiai keltų grėsmę vaikui ir pan. Tad ieškovo nurodomos aplinkybės turi būti įrodinėjamos nagrinėjant bylą iš esmės. Teismas nurodė, jog tik išnagrinėjęs bylą iš esmės teismas galės nuspręsti, kuris iš tėvų galimai piktnaudžiauja savo teisėmis ir pan., o šalių nesutarimas nėra įrodymas apie grėsmę vaiko interesams, todėl nėra pagrindo taikyti šią laikinąją apsaugos priemonę. Teismas taip pat pažymėjo, kad pats ieškovas nurodo, jog nepilnametė dukra O. M. šiuo metu gyvena kartu su abiem tėvais, t. y. ieškovu ir atsakove, tad jokio poreikio skubiai spręsti šį klausimą nėra. Be to, teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog ieškovas ieškinyje nurodė, kad po 2 – 3 darbo dienas per savaitę būna išvykęs darbo reikalais, todėl nėra aišku, kas tomis dienomis rūpintųsi šalių nepilnamete dukterimi, ar nebūtų vaikas paliktas vienas ir taip būtų pažeisti vaiko interesai.

6.       Kita vertus, teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių ieškovo neigiamą elgesį su dukterimi, jo daromą žalą jai ir pan., kas sąlygotų būtinumą skubiai nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su atsakove.

7.       Netenkindamas prašymo dėl išlaikymo priteisimo teismas papildomai pažymėjo, kad šiuo metu byloje nėra ir jokių objektyvių duomenų, kad atsakovė neteiktų dukteriai išlaikymo, apskritai ja nesirūpintų ir pan., o atmesdamas prašymą dėl bendravimo tvarkos nustatymo papildomai nurodė, jog šalių nepilnametė dukra O. M. šiuo metu gyvena kartu su abiem šalimis, šalių nurodomos aplinkybės ženkliai skiriasi, byloje taip pat nėra duomenų ir apie tai, kad nenustačius ieškovo prašomos bendravimo tvarkos, kiltų grėsmė vaiko interesams, todėl nėra ir pagrindo skubiai, iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo, taikyti ieškovo prašomą laikinąją apsaugos priemonę.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8.       Atskiruoju skundu ieškovas D. M. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atsakovės prašymą dėl laikinų apsaugos priemonių taikymo atmesti, o ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti pilna apimtimi, taip pat prijungti naujai teikiamus įrodymus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1.                      Teismas nė nepaskyręs termino atsikirsti į atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo 2019 m. spalio 30 d. priėmė nutartį.

8.2.                      Esant ginčams tarp šalių dėl globos, esant manipuliacijoms vaiku iš atsakovės pusės bei netgi pačios atsakovės pareikštu prašymu nustatyti laikiną dukros gyvenamąją vietą su ja, teismas neginčijamai turėjo sureguliuoti situaciją, matydamas grėsmę vaiko interesams ir bent jau bylos nagrinėjimo metu eliminuoti ginčus tarp šalių, kas liečia laikinos dukros gyvenamosios vietos nustatymą, laikiną bendravimo tvarkos nustatymą ir laikino išlaikymo priteisimą.

8.3.                      Ieškovui išvykus į reisą, nepilnametė dukra atsakovės buvo viena paliekama namuose, neužtikrinant net ir būtinųjų nepilnametės poreikių. Pastaruoju metu atsakovė nesekė situacijos namuose, nesidomėjo, kur yra nepilnametė šalių dukra, nesirūpino jos poreikiais, higiena, sveikata, mokymosi rezultatais, mityba ir t.t.

8.4.                      Ieškovas rūpinasi dukra, be to dukra turi glaudų ryšį ir su ieškovo seserimi (savo krikšto mama) bei ieškovo tėvais, kurie prisideda prie dukros priežiūros ieškovui išvykus į reisą.

8.5.                       Atsakovė prieš dukrą vartoja psichologinį ir fizinį smurtą, tačiau teismas laiko, kad realios grėsmės vaiko interesams nėra. Klausimo dėl vaiko laikinos gyvenamosios vietos teismas neišsprendė nepagrįstai, nemotyvuodamas savo procesinio sprendimo nesivadovauti vaiko nuomone, nesivadovauti Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvada, pažeisdamas vaiko interesus bei ne tik neeliminuodamas grėsmės vaiko interesams, bet ir neužkardydamas smurto iš atsakovės pusės prieš vaiką bei vaiko kartu su tėvu išvarymo iš namų. Vien jau 2019 m. spalio 23 d. situacija su smurto protrūkiu dukros atžvilgiu bei šiai dienai jau nustatytas pirmas grėsmės lygis vaikui dėl smurto iš atsakovės pusės liudija tai, kad teismas nenustatė laikinos vaiko gyvenamosios vietos su tėvu visiškai nepagrįstai. 

8.6.                      Teismas netgi pradinėje ieškinio stadijoje yra linkęs nepaisyti devynerių metų dukros nuomonės ir tą daro visiškai nepagrįsto motyvo pagrindu, kad dukros nuomonė gali greitai keistis, neva ji lengvai formuojama įvairių aplinkos veiksnių.

8.7.                       Teismas nesivadovavimą Vaiko teisių apsaugos tarnybos nuomone turėjo tinkamai bei išsamiai argumentuoti, tačiau to dėl nesuprantamų priežasčių nepadarė.

8.8.                      Po šių metų rugpjūčio 31 d. – rugsėjo 1 d. įvykių šalys apskritai negyvena santuokinio gyvenimo ir bendro ūkio neveda, todėl pagrįstai manytina, kad teismas turi vertinti kiekvienos iš šalių prisidėjimą prie dukros poreikių, o ne formaliai laikyti, jog jei jau šalys su vaiku gyvena „po vienu stogu“ (nors kaip minėta pastarąją savaitę ieškovas su dukra net nenakvojo dėl atsakovės elgesio šalių namuose), neva tai pagrindas laikyti, jog abu tėvai prisideda prie dukros poreikių, nors realiai dukrą išlaiko faktiškai vien ieškovas.

9.       Atsakovė M. M. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo ieškovo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

9.1.                      Ieškovas nurodo, kad neva atsakovė vartojo fizinį smurtą nepilnametės dukros atžvilgiu, todėl yra pagrindas tenkinti jo prašymą dėl nepilnamečio vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymo su ieškovu. Atsakovė kategoriškai nesutinka su šiais melagingais ieškovo teiginiais.

9.2.                      Ieškovas savo prašyme nors ir netiesiogiai, tačiau vis užsimena apie vienokios ar kitokios vaiko nuomonės buvimą, kuri atsakovės nuomone, nėra tinkamai užfiksuota, todėl kelia rimtų abejonių dėl tokios nuomonės buvimo. Vaiko teisė išreikšti savo pažiūras ir nuomonę negali būti absoliutinama ir įgyvendinama beatodairiškai visais atvejais, neatsižvelgiant į kitus svarbius faktorius.

9.3.                      Šiuo atveju atsakovės įsitikinimu vaikas yra nuteikinėjamas prieš atsakovę. Šiame procese, kaip matyti, intensyviai dalyvauja tiek ieškovas, tiek jo sesuo G. M. – K.. Kaip matyti, ieškovo sesuo teikia įvairiausius skundus institucijoms, pradėjo vežioti ir pasiimti bylos šalių vaiką iš mokyklos. Dėl tokių veiksmų atsakovė yra kreipusis su skundais į Vaiko teisių tarnybą.

9.4.                      Tai, kad bylos šalys pasirašė dokumentą, kuriame įvertintas pirmas grėsmės lygis, nesuponuoja išvados, kad toks smurtas apskritai buvo. Be to, kaip minėta šioje civilinėje byloje, atsakovės teiktuose procesiniuose dokumentuose, 2019-11-06 Vaiko perdavimo vaiko atstovams pagal įstatymą aktu Nr. 3VG-274 vaikas perduotas abiems tėvams, t. y. mamai ir tėčiui, kas reiškia, kad vaiko teises atstovaujančioji institucija neįžvelgia absoliučiai jokios grėsmės, jei vaikas bus su mama.

9.5.                      Kategoriškai neigia visus kitus ieškovo atskirajame skunde nurodytus teiginius, kuriais jis teigia, kad atsakovė neva nesirūpina vaiku, juo nesidomi ir t.t.

9.6.                      Iš esmės ieškovas savo argumentus dėl atskirojo skundo grindžia visiškai naujais dokumentais, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui kartu su prašymu, ir kurių nevertino pirmosios instancijos teismas savo nutartyje, bei dėl kurių nepasisakė atsakovė pirmosios instancijos teisme.

10.       Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimo į atskirąjį skundą teismui neteikė.

IV. Apeliacininės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas. 

11.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.). 

12.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovo D. M. ir atsakovės M. M. prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

1.       Dėl naujų įrodymų priėmimo. Ieškovas su atskiruoju skundu pateikė papildomus įrodymus: O. M. žinutes ieškovui, šalių susirašinėjimą, užklausą (duomenys neskelbtini) gimnazijai ir atsakymą į šią užklausą, O. M. lankomumo ataskaitą, ieškovo sesers G. M. – K. skundą vaiko teisių apsaugos tarnybai, Vaiko laikino apgyvendinimo ir Vaiko perdavimo atstovams pagal įstatymą aktus, grėsmės vaikui lygio nustatymo anketą, kvitus ir kitas ieškovo išlaidas patvirtinančius dokumentus, prašymo dėl atsakovės įpareigojimo gyventi skyrium kopiją. Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str., 338 str.). Visgi nurodytas draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pateikti nauji įrodymai gali turėti įtakos vertinant įrodinėjamas aplinkybes, sprendžiant dėl geriausių nepilnamečio vaiko interesų, kitai bylos šaliai buvo suteikta galimybė su jais susipažinti ir dėl jų pasisakyti atsiliepime į atskirąjį skundą, todėl jie prijungtini ir vertintini kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

2.       Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.

3.       Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012).

1.       Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalį teismas, kol bus priimtas sprendimas byloje, gali nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui ir pan., o taip pat nustatyti kitas, teismo manymu, reikalingas priemones.

2.       Iš nurodyto reglamentavimo ir teismų praktikos matyti, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones šeimos bylose, yra vertinamas ne tik ieškinio reikalavimų pagrįstumas ir galimai palankaus ieškovui teismo sprendimas neįvykdymo tikėtinumas, bet ir tai, ar iki bylos išnagrinėjimo galimai bus padaryta žala įstatymo saugomiems asmenų interesams. Taikant laikinąsias apsaugos priemones šeimos bylose, kurios susijusios su nepilnamečių vaikų teisėmis ir interesais, prioritetiškai siekiama užtikrinti tinkamą nepilnamečių vaikų asmeninių interesų apsaugą, taip pat, sprendžiant tokius svarbius klausimus kaip vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaiku tvarkos, jo išlaikymo etc., nepažeisti ir tėvų ar vieno iš jų interesų. Esant tam tikroms aplinkybėms, įrodančioms, jog nepagrįstai nukentės pirmiausia vaiko, o taip pat ir vaiko tėvų ar vieno iš jų, interesai ar iškils reali grėsmė jų teisėms ir teisėtiems interesams, teismas imasi laikinųjų apsaugos priemonių. 

3.       Nors nagrinėjamu atveju byla ir nėra nagrinėjama iš esmės, tačiau teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus, turi preliminariai vertinti byloje pateiktus įrodymus ta apimtimi, kuri yra reikalinga sprendžiant klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas be kita ko numato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 str.). Ši bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė visų pirma reiškia, kad ir ieškovas teikdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones turėjo įrodyti jų taikymo būtinumą, atsižvelgiant į aukščiau aptartus jų taikymo kriterijus.

1.       Iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, preliminariai vertindamas ieškinio reikalavimus, pagrįstai laikė, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovė realiai keltų grėsmę vaikui, taip pat šiuo metu byloje nėra ir jokių objektyvių įrodymų, kad ieškovas keltų grėsmę šalių nepilnametei dukrai, dėl ko jau šioje proceso stadijoje reikėtų nedelsiant nustatyti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą išskirtinai tik su vienu iš tėvų. Nors tiek prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tiek ir atskirajame skunde apeliantas pabrėžia 2019 m. spalio 23 d. įvykusią konfliktinę situaciją tarp atsakovės ir šalių mažametės dukros O. M., aplinkybę, jog nustatytas pirmas grėsmės lygis vaikui, tačiau byloje šiuo metu nėra jokių objektyvių duomenų, kad M. M. iš tiesų smurtavo prieš savo dukrą. Atkreiptinas dėmesys, kad ir 2019 m. lapkričio 12 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nurodoma, kad tyrimą atsisakoma pradėti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, numatančio, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pagrindu. Teismas pabrėžia, kad vaiko išstūmimas iš kambario ir jo apšaukimas nėra tinkama dukros O. M. auklėjimo priemonė, tačiau bet kuriuo atveju nereiškia, kad atsakovė savo motinos valdžią naudoja priešingai dukros interesams, juolab, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovė rūpinasi dukra, vyksta kartu į keliones, pavyzdžiui, net ir apelianto pateiktoje (duomenys neskelbtini) gimnazijos pažymoje nurodoma, kad M. M. dukters ugdymo klausimus su auklėtoja aptaria klasės renginių metu, vaiko šventėse 2018 – 2019 metais dalyvaudavo būtent M. M., abu tėvai reguliariai jungiasi prie elektroninio dienyno sistemos.

2.       Teismas taip pat pažymi, jog Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. lapkričio 5 d. paimtas vaikas jau 2019 m. lapkričio 6 d. buvo perduotas abiems tėvams, o ne tik vienam iš tėvų. 2019 m. lapkričio 22 d. šios institucijos išvadoje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodoma, kad nėra pagrindo tenkinti ir atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – įpareigojimo atsakovei gyventi skyrium, t. y. ir vaiko teises ginanti institucija šiuo metu nemato pagrindo spręsti, kad būtent motinos elgesys yra netinkamas ir keliantis grėsmę vaikui.  

3.       Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas dirba vairuotoju ekspeditoriumi, gauna stabilias pajamas, charakterizuojamas teigiamai, atsakovė daugiau nei dešimt metų dirba slaugytoja Intensyvios kardiologijos, reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje, taip pat charekterizuojama teigiamai. Ieškovo pateikti įrodymai patvirtina, kad jis deda dideles pastangas aprūpinti dukrą, bendrauja su dukra. Kita vertus, byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovė dukra visiškai nesirūpintų, jos neišlaikytų, darytų dukrai neigiamą įtaką, todėl tokie apelianto argumentai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Byloje esančių įrodymų visuma, juos preliminariai įvertinus, leidžia teismui šioje proceso stadijoje spręsti, kad abi šalys geba tinkamai rūpintis dukra, tačiau šiuo atveju išgyvena sudėtingą skyrybų procesą, šalių santykiai itin konfliktiški, o dėl konliktiškų šalių santykių labiausiai nukenčia būtent O. M..

4.       Konfliktiški šalių santykiai neabejotinai gali lemti ir netinkamą poveikį dukrai, todėl šiuo atveju tiek ieškovas, tiek atsakovė, net ir esant sudėtingai skyrybų situacijai, pirmiausiai turėtų atsižvelgti visų pirma į jų dukros interesus, siekti, jog skyrybų procesas O. M. būtų kuo mažiau skausmingas. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo metu O. M. išsakyta pozicija, kad ji labiau norėtų gyventi su tėvu gali būti nulemta būtent šalių santykių, nesutarimų tarp ieškovo ir atsakovės, mažametės vertinimo, kad būtent motina yra kalta dėl šalių skyrybų proceso (kartu atkreiptinas dėmesys, kad vaiko noras šiuo metu dar negali būti laikomas nuosekliu, tvirtu, ypač atsižvelgiant į O. M., kuriai yra devyni metai, amžių). Įvertinus nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, pagrįstai šioje proceso stadijoje nesuteikė vaiko pozicijai prioritetinės reikšmės, be kita ko nurodydamas, jog pats ieškovas ieškinyje teigė, kad po 2 – 3 darbo dienas per savaitę būna išvykęs darbo reikalais, todėl nėra aišku, kas tomis dienomis rūpintųsi šalių nepilnamete dukterimi, ar nebūtų vaikas paliktas vienas ir taip būtų pažeisti vaiko interesai. Kartu apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad nustačius gyvenamąją vietą su atsakovu galimai būtų sutrikdytas svarbus motinos ir dukros ryšys, o tokia situacija taip pat neabejotinai neatitiktų geriausių vaiko interesų.  

5.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą, todėl keisti (net ir laikinai) vaiko įprastą aplinką galima tik konstatavus, kad vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Teismui būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013). Nagrinėjamu atveju pats apeliantas nurodo, kad su dukra bent savaitę net nenakvojo šalių namuose dėl atsakovės elgesio, todėl apeliancinės instancijos teismo vertinimu, dukrai nakvojant ne jai įprastoje aplinkoje, apeliantui bent 2-3 dienas per savaitę išvykstant darbo reikalais, O. M. neabejotinai patirs neigiamus emocinius išgyvenimus, kadangi šalia galimai nebus nei vieno iš tėvų, nei bus gyvenama įprastoje aplinkoje. Nurodytos aplinkybės taip pat sudarė pagrindą apelianto prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

6.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad apelianto argumentai apie netinkamą atsakovės elgesį, neištikimybę, pateikti susirašinėjimai su dukra apie tai, kad apeliantė galimai bendrauja su kitais vyrais, neabejotinai yra reikšmingi ir bus išsamiai išnagrinėti nagrinėjant šalių santuokos nutraukimo bylą, vieno ar kito sutuoktinio kaltės dėl santuokos iširimo klausimą ir pan., tačiau nereiškia netinkamo atsakovės bendravimo su dukra, nesirūpinimo dukterimi, nepaneigia vaiko poreikio bendrauti su motina, kuris dukrai yra itin svarbus ir reikšmingas, bei nesudaro pagrindo pagrindo taikyti ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių.

7.       Taip pat atmestini kaip nepagrįsti ir atskirojo skundo argumentai, jog teismas nė nepaskyręs termino atsikirsti į atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo 2019 m. spalio 30 d. priėmė nutartį, kadangi, pirma, teismas laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti ir nepranešęs kitai šaliai, o antra, atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių bet kuriuo atveju buvo atmestas.  

8.       Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įstatymuose nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog sutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010). Atsižvelgdamas į nurodytą kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas sutinka su bylą nagrinėjančio teismo pozicija dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjamu atveju nebuvimo ir pritaria kitiems nutartyje nurodytiems motyvams, todėl jų nekartoja. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

9.       Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad yra pagrindas manyti, kad vaiko interesai nepritaikius šalių prašymų laikinųjų apsaugos priemonių šiuo atveju bus užtikrinami geriausiai. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra priimta nepažeidžiant proceso ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, neprieštarauja geriausiems O. M. interesams, šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, be to apsaugo prioritetinius nepilnamečio vaiko interesus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė, o priimtos nutarties atskirojo skundo argumentais naikinti nėra teisinio pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

        Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                         Renata Volodko