Baudžiamoji byla Nr. 2K-647/2011
Teisminio proceso Nr. 1-65-2-00036-2009-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.4.6.1.1; 2.4.2.1; 2.4.2.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gruodžio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Albino Sirvydžio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal kaltinamųjų B. G. ir A. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutarties, kuria Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 8 d. nuosprendis panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 8 d. nuosprendžiu A. G. ir B. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadarė veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
A. G. ir B. G. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kaltinami tuo, kad, veikdami bendrininkų grupe, apgaule A. G. naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę iš Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDF) biudžeto gauti 138 856,76 Lt didesnes nei priklauso tėvystės pašalpas bei laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 6 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. įgijo dalį šių nepagrįstai didesnių pašalpų lėšų – 74 120,39 Lt, taip padarė VSDF biudžetui 74 120,39 Lt turtinę žalą.
Be to, A. G. ir B. G. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį kaltinami tuo, kad, veikdami bendrininkų grupe, suklastojo A. G. darbo B. G. IĮ sutartį, kad apgaule savo naudai įgytų didesnes nei priklauso tėvystės pašalpas iš VSDF, t. y. 2008 m. birželio 1 d. ir 2008 m. gruodžio 31 d. A. G. savo parašu patvirtino 1998 m. birželio 1 d. darbo sutarties pakeitimą, pagal kurį jis buvo pervestas dirbti įmonės direktoriumi, paskiriant jam 15 000 Lt darbo užmokestį. Taip VSDF biudžetui padaryta didelė 74 120,39 Lt turtinė žala.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, panaikino išteisinamąjį nuosprendį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, argumentuodamas tuo, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas (BPK 326 straipsnio l dalies 4 punktas). Išvada dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo grindžiama tuo, kad šios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, dalis įrodymų neįvertinta, neatlikta įrodymų analizė, nenurodyti motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti įrodymai. Dėl to kolegija sprendė, kad šio teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymai išteisinamajame nuosprendyje vertinti atskirai vienas nuo kito, išsamiai neišanalizavus ir neištyrus byloje surinktų įrodymų, neatsižvelgus į kaltintojo išsakytus argumentus bei pateiktą byloje surinktų duomenų vertinimą bendrame bylos kontekste, o aplinkybių interpretavimas išimtinai tik iš kaltinamiesiems ir gynybai naudingų pozicijų, suponavo BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą. Kartu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad neturi galimybės pašalinti nustatytų pažeidimų, nes negali išeiti iš nagrinėjamo apeliacinio skundo ribų, t. y. negali sunkinti išteisintųjų padėties ir jų nuteisti, nesant tokio reikalavimo.
Kasaciniu skundu kaltinamieji prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.
Kasatoriai nurodo, kad skundžiama nutartis neteisėta dėl padarytų esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Kasatorių manymu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstas išvadas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo išvados yra tendencingos ir nepagrįstos, patvirtinančios tai, kad šis teismas bylą nagrinėjo šališkai, nes vadovavosi vien tik prokuroro skundo argumentais, o ne byloje surinktų ir išnagrinėtų įrodymų visuma. Kasatoriai nurodo, kad byla į teismą buvo perduota iš esmės remiantis vien tik tėvystės pašalpų apskaičiavimo ir dalies jų išmokėjimo faktu, taip pat 2010 m. kovo 5 d. specialisto išvada Nr. 5-2/44, kuri iš esmės rėmėsi įmonės 2008 metų pelno mokesčio deklaracija ir joje nurodomu 88 850 Lt finansiniu nuostoliu. Matydami tokį ikiteisminio tyrimo tendencingumą, kasatoriai teismui pateikė prašymus dėl papildomų rašytinių įrodymų pridėjimo prie bylos, liudytojų apklausos. Teismas, visapusiškai ir išsamiai ištyręs visus įrodymus – tiek kaltinimo, tiek jų pačių pateiktus, padarė pagrįstą išvadą, kad jie nepadarė inkriminuotų nusikaltimų. Teismas nustatė esminę aplinkybę, kad direktoriaus pareigos ir jo darbo funkcijos kaltinime nurodomu laikotarpiu buvo realūs; liudytojai, rašytiniai įrodymai patvirtino direktoriaus darbo realumą ir būtinybę – ne tik tuo, kad reikėjo įgyvendinti milijoninės vertės investicinį projektą plečiant įmonės veiklą, konkrečiu laikotarpiu įsisavinant banko kreditą, bet ir tuo, kad įmonės savininkė tuo laiku susirgo nuo pernelyg didelės įtampos.
Skundžiamos nutarties išvados, kad pirmosios instancijos teismas tik formaliai, nepagrįsdamas išsamiu bylos aplinkybių nagrinėjimu, nurodė, jog jų (kasatorių) veiksmuose nenustatyta dokumento klastojimo požymių, kasatorių manymu, yra tendencingos, nepagrįstos ir prieštarauja išteisinamojo nuosprendžio turiniui, nes pirmosios instancijos teismas neatmetė jokių pateiktų įrodymų – tik jų viseto pagrindu padarė prokurorui netinkančias išvadas. Nesant jų veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties, pirmosios instancijos teismas kitokios išvados dėl tariamo darbo sutarties klastojimo negalėjo padaryti, nes prokurorė nepateikė jokių dokumento klastojimo įrodymų. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik tinkamai ištirtais ir įvertintais įrodymais, bet ir suformuota teismų praktika. Beje, kasacinėje nutartyje Nr. 2K-448/2010 pabrėžiama, kad darbo užmokestis – tai darbdavio ir darbuotojo susitarimo dalykas.
Kasatoriai nurodo, kad visi skundžiamoje nutartyje minimi įrodymų tyrimo ir vertinimo trūkumai, vadovaujantis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, galėjo ir turėjo būti pašalinti šioje proceso stadijoje, nes nutartyje kaip tik ir pabrėžiamas pirmosios instancijos teisme padarytas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas. Apeliacinės instancijos teisme prokuroras neprašė atlikti to, kas, jo manymu, nebuvo atlikta pirmosios instancijos teisme – įrodymų tyrimo ir jų tinkamos analizės, nors būtent šie bylos aspektai ir buvo prokuroro skundo pagrindas. Vadinasi, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, be to, esant tokiems įrodymų vertinimo ir jų analizės trūkumams, apeliacinės instancijos teismas privalėjo savo iniciatyva atlikti įrodymų tyrimą. Šiuo atveju teisėjų kolegija padarė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo klaidą, nes BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta apeliacinės instancijos teismo teisė atlikti įrodymų tyrimą nereiškia išėjimo už apeliacinio skundo ribų. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai susiaurintai aiškino savo įstatyminę pareigą, nustatytą BPK 320 straipsnio 3 dalyje, apsiribodamas tariamų pažeidimų konstatavimu, tačiau nesiimdamas veiksmų šiems pažeidimams pašalinti. Kasatorių manymu, tik atlikęs įrodymų tyrimą ir jų analizę, t. y. visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjęs apeliacinį skundą, šios instancijos teismas galėjo padaryti pagrįstas išvadas. Skundžiama nutartis yra iš esmės be motyvų, neatitinkanti BPK 331, 332 straipsnių reikalavimų. Be to, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas tokią nutartį, pažeidė BPK 1, 6 straipsnių nuostatas, nes, neatlikęs savo pareigos patikrinti bylą pagal apeliacinio skundo prašymą ir grąžindamas ją pirmosios instancijos teismui, neleistinai vilkina procesą.
Atsiliepimu į kaltinamųjų kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas prašo jį iš dalies tenkinti, panaikinti apeliacinę nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriai teisūs nurodydami, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BPK 320 straipsnio ir 324 straipsnio 6 dalies nuostatas. Be to, apeliacinės instancijos teismas teisingai nusprendęs, kad prokuroro apeliacinis skundas yra tenkintinas, ir pripažinęs, kad priimtas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, netinkamai taikė BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir nepagrįstai nurodė, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, padarė bylos duomenimis nepagrįstą išvadą apie tai, kad įrodymai išteisinamajame nuosprendyje vertinti atskirai vienas nuo kito, išsamiai neišanalizavus ir neištyrus byloje surinktų įrodymų, neatsižvelgus į kaltintojo išsakytus argumentus bei pateiktą byloje surinktų duomenų vertinimą bedrame bylos kontekste, o aplinkybių interpretavimas išimtinai tik iš kaltinamiesiems ir gynybai naudingų pozicijų suponavo BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą, tai, kolegijos nuomone, neabejotinai patvirtino teismo šališkumą ir tai sutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą. Dėl tokios išvados šios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo padarytas esminis BPK pažeidimas, kuris yra pagrindas panaikinti nuosprendį ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Prokuroras nurodo, kad, esant įrodymų vertinimo ir jų analizės trūkumams, jei tokie buvo, apeliacinės instancijos teismas galėjo savo iniciatyva atlikti įrodymų tyrimą ir, išsamiai išnagrinėjęs skundą, priimti vieną iš sprendimų, numatytų BPK 326 straipsnyje. Prokuroro skundo argumentai dėl išteisinamojo nuosprendžio nepagrįstumo svarstytini iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.
Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 320 straipsnio 3, 4 dalių taikymo
Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, panaikino nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti tam pačiam teismui. Šališkumą šios instancijos teismas siejo su BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu, t. y. teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (nevertinta įrodymų visuma, dalis įrodymų išvis neįvertinta), todėl padarytos išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Tačiau pagal susiformavusią teismų praktiką, kurioje nešališkumo principo turinys yra pakankamai aiškiai atskleistas, teismo šališkumo samprata nesietina su tokio pobūdžio baudžiamojo proceso pažeidimais (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-416/2007, 2K-384/2008, 2K-112/2010, 2K-550/2010). Čia nurodytos bei kitos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys, kuriose yra pasisakyta teismo nešališkumo klausimais, kiekvienam baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui prireikus aiškinti nešališkumo principo turinį, laikytinos privalomais teisės šaltiniais – „...žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose...“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Apeliacinės instancijos teismai, spręsdami klausimą, ar pirmosios instancijos teisme nebuvo pažeistas nešališkumo principas, privalo vadovautis kasacine tvarka išnagrinėtose bylose pateiktais išaiškinimais, kurie grįsti ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, bei jų neignoruoti.
Šališkumas yra susijęs būtent su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Tokių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė ir skundžiamoje nutartyje nenurodė. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturi būti grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu (neįvertino dalies įrodymų ar netinkamai juos įvertino), taip pat tuo, kad padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kitokiais teismo baigiamojo akto surašymo trūkumais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo remiantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl teismo šališkumo ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimus, juos turi ištaisyti pats, atlikdamas įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis) ir, įvertinęs įrodymus, priimti atitinkamą BPK 326 straipsnyje numatytą sprendimą. Kasatoriai teisūs nurodydami, kad nepagrįstai naikinant pirmosios instancijos teismo nuosprendį procesas yra vilkinamas, taip pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 1, 2, 44 straipsniuose įtvirtintą proceso greitumo principą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį reiškia ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimą, nes apeliacinės instancijos teismas bylos tokiu atveju nepatikrinta tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepagrįstai konstatuojama, kad šios instancijos teismas neturi galimybės pašalinti nustatytų pažeidimų, nes negali išeiti iš apeliacinio skundo ribų, t. y. negali pasunkinti išteisintųjų padėties ir jų nuteisti, nesant skunde tokio reikalavimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal BPK 320 straipsnio 4 dalies prasmę nuteistojo ar išteisintojo teisinės padėties negalima pabloginti labiau nei prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Tiksliai suformuluoti konkretūs prašymai paprastai nustato aiškesnes apeliacinio skundo ribas nei bendresnio pobūdžio prašymai. Apeliantui netiksliai ar net netinkamai sufromulavus savo prašymą, apeliacinės instancijos teismas apie apeliacinio skundo ribas turi spręsti iš skunde nurodytų nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindų ir motyvų. Jeigu iš skunde nurodytų išteisinamojo nuosprendžio apskundimo pagrindų matyti, kad apeliantas siekia, jog būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tačiau rezoliucinėje skundo dalyje prašo panaikinti nuosprendį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas, nesant pagrindų grąžinti bylą nagrinėti iš naujo, gali panaikinti apskųstą nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. Tuo apeliacinio skundo ribos nebus viršytos. Tais atvejais, kai apeliantas prašo griežtinti bausmę, nenurodydamas konkrečios bausmės rūšies ir dydžio, apeliacinės instancijos teismas yra saistomas tik įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ir BK bendrosios dalies normų nuostatų. Tokiu atveju teismui sugriežtinus bausmę nebus laikoma, kad nuteistojo padėtis pabloginta labiau nei prašoma apeliaciniame skunde.
Nagrinėjamoje byloje prokuroras apeliaciniu skundu prašė panaikinti išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Iš skundo turinio matyti, kad prokuroras prašė ne tik panaikinti išteisinamąjį nuosprendį dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų, bet ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant A. G. ir B. G. kaltais dėl visų jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Tačiau dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, buvo šališkas, prokuroras manė esant tikslinga bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, nesant pagrindo grąžinti bylą nagrinėti iš naujo (nesant nustatytų konkrečių pirmosios instancijos teismo šališkumo aplinkybių), laikydamasis apeliacinio proceso nuostatų, privalėjo ištaisyti žemesnės instancijos teismo padarytas įrodymų vertinimo klaidas ir priimti atitinkamą išsamiai motyvuotą sprendimą, taip pat galėjo priimti ir bet kokios rūšies nuosprendį (BPK 303 straipsnis).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti BPK pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Tai yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka pagal prokuroro apeliacinį skundą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Vytautas Greičius
Viktoras Aidukas
Albinas Sirvydis