Civilinė byla Nr. e2-47-676/2022

Proceso Nr. 2-06-3-00923-2019-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.2.4.3.; 2.6.10.2.4.1.; 3.1.7.6.; 3.2.6.1.; 3.2.6.5.

(S)

KLAIPĖDOS APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 13 d.

Klaipėda

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų teisėjas Raimondas Dilys, 

sekretoriaujant Renatai Garuolienei, 

dalyvaujant ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) (duomenys neskelbtini) atstovui A. M., 

atsakovų E. M., R. M. atstovui advokatui E. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BUAB (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovams E. M., R. M., TOM BJORN ApS, dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Teismas

nustatė:

        ieškovė patikslintu ieškiniu (2021 m. gegužės 11 d.) prašo pripažinti automobilio „Škoda O. E.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilio „Seat Alhambra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartis negaliojančiomis (niekinėmis) nuo jų sudarymo momento bei taikyti restituciją priteisiant solidariai iš atsakovų 23 611,51 Eur nuostolių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Atenergo“. Bankroto administratorė tikrindama įmonės sandorius nustatė, kad 2009 m. spalio 29 d. tarp ieškovės ir UAB „Swedbank lizingas“ sudaryta lizingo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) dėl automobilio „Škoda O. E.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); ieškovė paskutinį apmokėjimą už automobilį atliko 2011 m. spalio 12 d., viso ieškovė už automobilį sumokėjo 18 470,51 Eur (63 775,00 Lt). Dar 2011 m. lapkričio 30 d. buvo mokamas draudimas už automobilį „Škoda O. E.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau įmonės vardu automobilis VĮ „Regitra“ įregistruotas nebuvo bei nebuvo įtrauktas į balansą kaip įmonės turtas. UAB „Swedbank lizingas“ pateikė duomenis, jog už automobilį Škoda O. E.“ įmonė pilnai atsiskaitė, bei išdavė dokumentus dėl automobilio įregistravimo VĮ „Regitra“ ieškovės vardu, bet to įmonės vadovas E. M. automobilio neįregistravo įmonės vardu; automobilis buvo įregistruotas R. M. vardu, jokių įmokų už automobilį ieškovei iš R. M. nebuvo mokėta. Atsakovai pasisavino šį automobilį už kurį pilnai sumokėjo ieškovė lizingo bendrovei. 

        Taip pat buvo nustatyta, jog 2003 m. gruodžio mėn. ieškovė įsigijo automobilį „Seat Alhambra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijimo vertė 19 583,71 Eur (67 618,64 Lt). 2011 m. gruodžio 27 d. PVM sąskaitos - faktūros duomenimis ieškovės vadovas E. M. automobilį „Seat Alhambra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pardavė sutuoktinei R. M. už 0,29 Eur (1 Lt). Autoplius.lt duomenimis toks automobilis kainavo 5 141 Eur.  Atsakovų neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad atsakovai sudarė automobilio pirkimo - pardavimo sutartį, nors jos sudaryti negalėjo, kadangi neturi akcininko pritarimo sandoriui atlikti, automobilį įgyja veltui, dėl ko toks sandoris nenaudingas ieškovei ir jos kreditoriams. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. liepos 2 d. nutartimi patvirtino ieškovės kreditorinius reikalavimus 8 237 Eur (28 440,69 Lt) sumai, iš kurių VSDFV finansinis reikalavimas yra 7 706,36 Eur (26 608,50 Lt), UAB „Omnitel“ - 530,64 Eur (1 832,19 Lt); tai parodo, jog atsakovas, kaip įmonės vadovas, nemokėjo įmokų į valstybės biudžetą, tačiau atliko sau ir savo šeimai naudingus sandorius, tuo padarydamas žalą įmonei. Atsakovas E. M. sudarydamas minėtą automobilio pirkimo - pardavimo sandorį negalėjo nežinoti apie būsimą žalą bendrovei, kadangi sandoris buvo sudarytas neprotingai, nenaudingomis sąlygomis, t.y. su tikslu pasisavinti svetimą turtą. Atsakovas sudarydamas sandorį nebuvo maksimaliai atidus ir rūpestingas, neįvertino sandorių ekonominės naudos įmonei. Atsakovas E. M. neturėdamas akcininkų susirinkimo pritarimo viršijo savo įgaliojimus, viršijo savo kompetenciją ir pardavė įmonės turtą, dėl ko įmonė patyrė nuostolių. Ieškovė sandorius ginčija CK 1.78 straipsnio pagrindu.

        Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas A. M. ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, jog ieškovė ginčija nurodytus sandorius CK 1.78 straipsnio pagrindu ir papildomai CK 1.80 straipsnio, 1.82 straipsnio pagrindu. Automobilis Škoda buvo ieškovės lizinginis automobilis, įmokas už jį mokėjo ieškovė – šį lizinginį laikotarpį automobiliu naudojosi atsakovai kaip ieškovės darbuotojai, tačiau šis automobilis pasibaigus lizingo sutarčiai į ieškovės apskaitą nepateko, jį pasiėmė atsakovė M., šis sandoris buvo nuslėptas; šis automobilis parduotas tretiesiems asmenims, todėl prašydama taikyti restituciją ieškovė prašo priteisti 18 470,51 Eur, t.y. tą sumą, kurią ieškovė sumokėjo lizingo įmonei. Automobilį Seat Alhambra ieškovė perleido atsakovei M. pagal sąskaitą faktūrą už 1 Lt, nors jo vertė pardavimo dienai buvo 5 141 Eur, tuo labiau jog ieškovė tuo metu jau buvo nemoki, šis automobilis perleistas šiuo metu tretiesiems asmenims. Prašo skirti baudą atsakovams ir jų atstovui advokatui K. už piktnaudžiavimą proceso, nes nepateikė byloje įrodymų kad užimtas kitoje byloje ir byla buvo atidėta.  

        A. E. M., R. M. atsiliepimu į patikslintą ieškinį su reikalavimu nesutinka, prašo taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju ieškovė pareikštu ieškiniu iš esmės siekia išnagrinėti tą patį ginčą, kuris jau buvo išspręstas įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-122-777/2018, kuria atsisakyta tenkinti BUAB (duomenys neskelbtini) bankroto administratorės prašymą dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Minėtoje nutartyje Klaipėdos apygardos teismas išsamiai pasisakė dėl tų pačių aplinkybių bei argumentų, kuriais remiantis BUAB (duomenys neskelbtini) bankroto administratorė grindžia šioje byloje pareikštą ieškinį atsakovams. Teismas laikė nepagrįstais ieškovės bankroto administratorės motyvus, kad buvęs ieškovės vadovas sudarė bendrovei ekonomiškai nenaudingus transporto priemonių Škoda, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Seat Alhambra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sandorius. Ieškovės teiginiai, kad E. M., būdamas ieškovės vadovu, pardavė savo sutuoktinei R. M. ieškovei priklausiusį automobilį „Seat Alhambra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), už mažesnę, nei tikrąją šios transporto priemonės rinkos kainą, neįrodo nei transporto priemonės rinkos kainos, kadangi paties turto savininko nustatyta ir siūloma turto pardavimo kaina nelaikytina rinkos kaina, nei šio konkretaus automobilio rinkos kainos jo pardavimo R. M. metu. Automobilis „Seat Alhambra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iki jo pardavimo įmonėje buvo eksploatuojamas aštuonerius metus, susidėvėjo. Vadovaujantis Valstybinės mokesčių inspekcijos patvirtintais Ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvais, ne senesni nei 5 metų lengvieji automobiliai susidėvi per 6 metus, kas leidžia spręsti, jog ieškovei priklausęs automobilis „Seat Alhambra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jo pardavimo metu jokios vertės nebeturėjo - ieškovė neįrodė, kad automobilio „Seat Alhambra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sandoris buvo nuostolingas ir ekonomiškai nenaudingas. Ieškovė taip pat nepagrįstai nurodo, kad automobilis „Škoda O. E.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įmonės veikloje buvo nenaudojamas ir atsakovai jį pasisavino. Ieškovė įmokas už minėtą transporto priemonę lizingo bendrovei UAB „Swedbank lizingas“ mokėjo laikotarpiu nuo 2009-10-29 iki 2011-11-30, t.y. kuomet įmonė vykdė ūkinę - komercinę veiklą ir buvo moki, šią transporto priemonę tuo metu pati įmonė ir naudojo. Ieškovė nepagrįstai tvirtina, kad R. M. neatliko apmokėjimo už automobilį Škoda - perleistą turtinę teisę į automobilį Škoda, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), R. M. atsiskaitė su bendrovės akcininku, ko pasėkoje, perleidus turtines teises į automobilį, buvo sumažinti ieškovės kreditoriniai reikalavimai, įvykdant ieškovės prievoles, šios aplinkybės yra konstatuotos Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 30 d. nutartimi. Taip pat ieškovė praleido įstatymo nustatytus sutrumpintus ieškinio senaties terminus, todėl prašo ir tuo pagrindu ieškinį atmesti.  

        Teismo posėdžio metu atsakovai E. M. ir R. M. bei jų atstovas advokatas E. K. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė neginčija lizingo sutarties pasibaigimą įforminančio dokumento – 2012 Akto, kuris buvo pagrindas automobilio perleidimui. Lizingo sutarties vykdymas vyko taip, kad buvo įmokėta pirma ir paskutinė įmoka už automobilį Škoda, automobilio pardavimas sutapo su akcininko sprendimu pabaigti įmonės veiklą, lizingo sutarties vykdymo metu atsakovas M.  buvo laiduotojas, o įmonei nebevykdant toliau veiklos ir nebemokant įmokų, bankas būtų pasiėmęs automobilį Škoda ir jį realizavęs, todėl akcininko sprendimu atsakovė M. sumokėjo akcininkui 20 000 Lt, kuriuos akcininkas sumokėjo bankui kaip paskutinį įnašą, tai buvo reali automobilio vertė tai dienai; tokiu būdu įmonei jokia žala nebuvo padaryta ir tokiu būdu buvo sumažinti įmonės kreditoriniai įsipareigojimai kreditoriui lizingo įmonei, kad būtų priešingai – ieškovė tokių įrodymų byloje nepateikė. Automobilis Škoda nuosavybės teise ieškovei niekada nepriklausė, ieškovė mokėjo tik už šio automobilio naudojimąsi, šis automobilis niekada nebuvo ieškovės balanse, ieškovė neginčija ir šio automobilio įregistravimo VĮ Regitroje pagrindo -Akto ir sąskaitos faktūros. Prašo taikyti sutrumpintą ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Prašo skirti baudą ieškovės atstovui bankroto administratoriui už piktnaudžiavimą procesu, nes ieškovė nesugebėjo pateikti tinkamo ieškinio reikalavimo.

        Atsakovas „TOM BJORN ApS“ atsiliepimu į ieškinį su reikalavimu nesutinka, prašo jo netenkinti. Nurodo, kad UAB (duomenys neskelbtini) veiklą jis kaip akcininkas sustabdė 2012 m. pabaigoje, kai buvo įvykdyti komercinius įsipareigojimai verslo partneriams. Įmonė iš tikrųjų turėjo įsipareigojimų tik akcininkui. Įmonė įsigijo ginčo automobilius naudoti verslo reikalais ir jomis naudojosi įmonės darbuotojai. Transporto priemonė „Seat Alhambra“ buvo nusidėvėjusi, ji buvo patekusi į eismo įvykį, todėl, kaip akcininkas, jis nusprendė parduoti šią transporto priemonę už balansinę vertę. Transporto priemonė „Škoda O. E.“ niekada nepriklausė UAB (duomenys neskelbtini), ji buvo išnuomota. Pagal kontraktą, UAB (duomenys neskelbtini) sumokėjo ½ transporto priemonės vertės, kai pasirašė sutartį, o likusią ½ transporto priemonės vertės dalį turėjo sumokėti pasibaigus sutarčiai. Kaip akcininkas jis nusprendė, kad kompanijai buvo netinkama sumokėti paskutinį įnašą už transporto priemonę iš apyvartos lėšų ir įsigyti transporto priemonės nuosavybę, įmonei reikėjo daugiau apyvartinio kapitalo, t.y. kompanija turėjo turėti galimybę atsiskaityti su savo darbuotojais, sumokėti mokesčius valstybei. Todėl jis kaip akcininkas liepė direktoriui surasti asmenį, kuris sutiktų tuo metu sumokėti transporto priemonės vertės sumą, kad būtų atsiskaityta su nuomos kompanija. Patvirtina, kad 20 000 EUR suma buvo sumokėta už transporto priemonę, pinigus sumokėjo R. M.. Gauti pinigai buvo panaudoti įvykdyti UAB (duomenys neskelbtini) įsipareigojimus kreditoriams. Jis yra įsitikinęs, kad jo sprendimas buvo naudingas įmonei, nes UAB (duomenys neskelbtini) įsipareigojimai kreditoriams ir darbuotojams buvo įvykdyti. Jokios žalos UAB (duomenys neskelbtini) nepatyrė.

        Teismo posėdžio metu atsakovas TOM BJORN ApS nedalyvavo, teismo procesiniai dokumentai jjam įteikti tinkamai.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

        Ieškovė pradiniu ieškiniu prašė pripažinti automobilio „Škoda O. E.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilio „Seat Alhambra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartis negaliojančiomis (niekinėmis) nuo jų sudarymo momento CK 1.78 straipsnio pagrindu ir taikyti restituciją; taip pat prašė priteisti solidariai iš atsakovų 23 611,51 Eur žalos (nuostolių), atsiradusių dėl atsakovų M. neteisėtų veiksmų, susijusių su įmonei akivaizdžiai nenaudingo sandorio suudarymu siekiant asmeninės naudos; taip pat priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė reiškė du konkrečius reikalavimus atsakovams – t.y. dėl dėl žalos atlyginimo dėl atsakovų neteisėtų veiksmų CK 6.247 - 6.248 straipsnių, 6.249 straipsnio 1 dalies pagrindais, ir dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis (niekinėmis) CK 1.78 straipsnio pagrindu bei restitucijos taikymo priteisiant pinigus.

Bylos nagrinėjimo metu ieškovė ne kartą tikslino savo ieškinio reikalavimus ir galutiniu patikslintu ieškiniu (2021 m. gegužės 11 d.) prašo pripažinti automobilio „Škoda O. E.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilio „Seat Alhambra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartis negaliojančiomis (niekinėmis) nuo jų sudarymo momento bei taikyti restituciją priteisiant solidariai iš atsakovų 23 611,51 Eur nuostolių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas, t.y. ginčija sutartis ir prašo taikyti restituciją priteisiant pinigus.

Įstatymu nustatytas dispozityvumo principas nurodo, kad šalys turi teisę laisvai disponuoti procesinėmis teisėmis, t. y. procesinės teisės turėtojas sprendžia, kaip jomis naudotis ir pats pasirenka pažeistos teisės gynimo būdą (CPK 13 straipsnis). Tai reiškia, kad ieškovė, pasirinkdama galimai pažeistos teisės gynimo būdą, nustato ginčo nagrinėjimo ribas, kurias apibrėžia pareikšti reikalavimai. Teismas negali keisti ar plėsti ieškinio dalyko ir sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK nurodytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Draudimas peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas laikomas vienu iš klasikinių dispozityvumo principo aspektų, nes, minėta, tik šalims suteikta teisė laisvai disponuoti ginčo objektu. Taigi, ginčo ribas nustato reikalavimus reiškiantis asmuo ir teismas negali jų peržengti ir pareikšti nuomonės bei spręsti dėl tų reikalavimų, kurių byloje dalyvaujantys asmenys nepareiškė. Draudimas peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas atitinka ne tik dispozityvumo principą, bet ir užtikrina rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principų įgyvendinimą. Rungimosi principo esmė yra tai, kad nešališkas teismas nagrinėja šalių ginčą, todėl šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, t.y. šalys procese turi būti aktyvios, siekdamos įrodyti tai, ką teigia. Rungimosi principas yra glaudžiai susijęs su lygiateisiškumo principu, kuris įtvirtina nuostatą, kad šalių procesinės teisės yra lygios, t.y. nė viena ginčo šalis nėra labiau privilegijuota ir vienos šalies teisės atitinka kitos šalies teises. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje, aiškinant ir taikant šiuos principus, pažymima, kad ginčo nagrinėjimo ribas, įrodinėjimo dalyką nustato ginčo šalys, o teismas turi spręsti bylą, vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2007).

VĮ Registrų centras 2016 m. lapkričio 28 duomenimis UAB (duomenys neskelbtini) įregistruota registre 1998 m. birželio 15 d., kaip bankrutavusi įregistruota 2014 m. rugpjūčio 16 d. A. E. M. direktoriaus pareigas išrinktas 2003 m. gegužės 5 d., registruotas laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 14 d. iki 2014 m. gegužės 30 d. Įmonės akcininkas TOM BJORN ApS registruotas nuo 2010 m. lapkričio 3 d.

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1154-777/2014 UAB (duomenys neskelbtini) iškelta bankroto byla, konstatuojant, jog UAB (duomenys neskelbtini) juridinių asmeų registrui finansinę atskaitomybę yra pateikusi tik uz 2011 m.; pagal 2011 metu balanso duomenis atsakovės turtas sudare iš viso 101 646 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 393 882 Lt; atsakovė metinės finansines atskaitomybės uz 2012 metus Juridiniu asmenu registrui nera pateikusi; VĮ ,,Regitra" duomenimis atsakovės vardu registruota viena transporto priemone; duomenu apie kita turima registruotina turta nera; duomenu, kad atsakovė vykdytų veiklą nera; taip pat nėra duomenų apie apdraustus atsakovės asmenis nuo 2012 m. spalio 19 d.; esant nurodytoms aplinkybems, konstatuota, kad UAB (duomenys neskelbtini) yra nemoki.

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1154-777/2014 patvirtinti kreditoriniai reikalavimai 28 440,69 Lt sumai.

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-122-777/2018 atmestas administratorės prašymas dėl BUAB (duomenys neskelbtini) bankroto pripažinimo tyčiniu kaip nepagrįstas, nes teismas nenustatė tyčinių (kryptingų) bendrovės valdymo organų veiksmų, atliktų siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Nutartyje nurodyta, jog vienintelis bendrovės akcininkas buvo šeimininkas ir užsakovas, jam dirbo bendrovė, akcininkas pervesdavo pinigus už atliktus darbus išsimokėti darbo užmokestį, susimokėti mokesčius. Tikėtina, kad 2010 ir 2011 metais bendrovė buvo skolinga tik akcininkui, nes kreditiniai reikalavimai, patvirtinti bankroto byloje, atsirado 2012 metais. Todėl nepagrįsti administratorės argumentai, kad bendrovės finansinė padėtis buvo sunki 2010 – 2011 metais ir bendrovės vadovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei. Juolab kad 2011 metais bendrovė dirbo pelningai (21 punktas). Teismas darė labiau tikėtiną išvadą, kad bendrovė tapo nemoki, nes akcininkas nebeteikė užsakymų bendrovei, nepervedė pakankamai pinigų atsiskaityti su VSDFV ir bendrove „ Omnitel “; akcininkas buvo faktinis bendrovės vadovas, žinojo apie bendrovės finansinę padėtį 2012 metas, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei ar atlikti kitus būtinus bendrovės uždarymo veiksmus (22 punktas). Teismas darė labiau tikėtiną išvadą, kad buvo akcininko sprendimas dėl automobilio „ Seat Alhambra “ pardavimo už 1 Lt. 2011 metais šis automobilis parduotas už likutinę vertę; UAB (duomenys neskelbtini) 2011 m. gruodžio 31 d. aiškinamajame rašte (II dalyje Apskaitos politika) nurodyta, kad ilgalaikio materialaus turto nusidėvėjimas skaičiuojamas tiesiogiai proporcingu metodu, nustatyta likvidacinė vertė 1 Lt; sandoris yra realus, nenuginčytas; duomenų, kad šis sandoris būtų nuostolingas ir ekonomiškai nenaudingas bendrovei, byloje nėra, nes kreditiniai reikalavimai atsirado 2012 metais (23 punktas). Teismas darė labiau tikėtiną išvadą, kad bendrovės akcininkas perleido turtines teises į automobilį „ Škoda Octavia “; už perleistą turtinę teisė E. M. sutuoktinė atsiskaitė su bendrovės akcininku; perleidus turtines teises į automobilį „Škoda Octavia“, buvo sumažinti kreditiniai reikalavimai, įvykdytos prievolės; sandoris yra realus, nenuginčytas; duomenų, kad šis sandoris būtų nuostolingas ir ekonomiškai nenaudingas bendrovei, byloje nėra, nes tuo metu duomenų apie kitus kreditinius reikalavimus nebuvo (24 punktas). Bendrovė vykdė veiklą 2012 metais, todėl 2011 m. balanse nurodyti finansiniai duomenys nėra galutiniai ir realiai (faktiškai) egzistavę bendrovės veiklos pabaigoje; 2012 metais įvykdžius visas sutartis, bendrovės darbuotojai (tarp jų buhalterė ir vadovas) buvo atleisti; todėl nėra pagrindo remiantis 2011 metų balanso duomenis teigti, kad bendrovės turtas paslėptas, iššvaistytas dėl įmonės vadovo kaltės (26 punktas).

2018 m. vasario 21 d. Dokumentų perdavimo – priėmimo Aktu Nr. 1 E. M. perdavė bankroto administratoriui UAB (duomenys neskelbtini) dokumentus (8 pozicijos). Pateiktas UAB (duomenys neskelbtini) Buchaltterijos perdavimo apyrašas už laikotarpį nuo 1991 m. iki 2010 m., 2012 m. sausio 1 d. Balansas, Pelno (nuostolių) ataskaita.

Iš 2011 m. gruodžio 27 d. PVM sąskaitos – faktūros GU Nr. 1119 matosi, jog UAB (duomenys neskelbtini), atstovaujama direktoriiaus E. M. (pardavėjas) pardavė R. M. (pirkėjas) lengvąjį automobilį Seat Alhambra (duomenys neskelbtini) už 1 Lt.

VĮ „Regitra“ Tauragės filialo 2014 m. birželio 20 d. raštu „Informacija apie trransporto priemones“ Nr. (1.5)-S4-30, atsakant į bankroto administratoriaus užklausimą, pateikti registro duomenys apie UAB (duomenys neskelbtini) vardu iregistruotas, isregistruotas ir esamas transporto priemones. Pateikti duomenys apie Seat Alhambra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (pirmos registracijos data 2003 m. gegužės 16 d.).

AB „Swedbank“ 2018 m. kovo 27 d. pažyma „Dėl informacijos ppateikimo“ Nr. SL-SR/18-779 pateikti duomenys apie tarp ,,Swedbank lizingas", UAB (duomenys neskelbtini) paraišką automobilio lizingui, 2009 m. spalio 29 d. sudarytą lizingo sutartį Nr. LT085120 dėl automobilio SKODA OCTAVIA ELEGANCE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

, 2009 m. spalio 29 d. priedą prie lizingo sutarties Nr. LT085120, 2009 m. spalio 29 d. susitarlrną del sutarties papildymo, 2009 m. spalio 30 d. laidavimo sutartį Nr. LT085120/L ir pabaigos aktą bei 2018 m. kovo 14 d. pazyrną Nr. SL-SR/18-599 apie UAB (duomenys neskelbtini) lizingo sutartį Nr. L T085120 kopiią elektroniniu formatu.

Iš 2009 m. spalio 29 d. lizingo sutarties Nr. LT085120 (toliiau – Lizingo sutartis) dėl 14 600,68 Eur be PVM (17 666,82 Eur su PVM) vertės automobilio SKODA OCTAVIA ELEGANCE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliiau – Turtas) matosi, jog ji sudaryta tarp UAB „Gulvė“ (Klientas), UAB „Swedbank lizingas“ (Lizingo bendrovė), UAB „Hokla“ (Pardavėjas) 24 mėnesių laikotarpiui (iki 2011 m. spalio 16 d.). Nurodyta, jog dalis sumos, t.y. 7 300,34 Eur pirmoji Turto išpirkimo įmoka sumokėta ir neišpirkta turto vertė yra 8 333,41 Eur. Pateiktas įmokų mokėjimo grafikas, nurodant mažėjančia tvarka neišpirkto turto vertę.

2009 m. spalio 29 d. priedu prie Lizingo sutarties Nr. LT085120 UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB (duomenys neskelbtini) šalys susitarė dėl papildomos paslaugos – automobilio draudimo organizavimo, pagal kurį UAB (duomenys neskelbtini) įsipareigojo mokėti Lizingo bendrovei už papoildomai teikiamas draudimo paslaugas; Priedas šalių pasirašytas.

2009 m. spalio 29 d. susltarlrnu del sutarties papildymo (Priedas prie 2009 m. spalio 29 d. lizingo sutarties Nr. LT085120) šalys susitarė, jog Lizingo sutartis įsigalioja Lizingo bendrovei ir E. M. bei nurodytiems kitiems asmenims pasirašius llaidavimo sutartį dėl Turto atpirkimo.

2009 m. spalio 29 d. Susitarimu dėl Lizingo sutarties papiildymo (Priedas prie 2009 m. spalio 29 d. lizingo sutarties Nr. LT085120 šalys susitarė, jog UAB (duomenys neskelbtini) palūkanų nemoka už naudojimąsi finansavimu, ir šias palūkanas sumoka Lizingo bendrovei Pardavėjas.

2009 m. spalio 30 d. Laidavimo sutartimi Nr. LT085120/L, sudaryta ttarp UAB „Swedbank lizingas“ ir E. M., E. M. įsipareigojo įvykdyti Lizingo gavėjo UAB (duomenys neskelbtini) neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles ar jos dalis pagal 2009 m. spalio 29 d. lizingo sutartį Nr. LT085120 dėl automobilio SKODA OCTAVIA ELEGANCE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

2012 m. rugsėjo 3 d. Pabaigos aktu (Priedas prie 2009 m. spalio 29 d. lizingo sutarties Nr. LT085120) UAB „Swedbank lizingas“ konstatavo, jog Lizingo bendrovė laiko Sutartį pasibaigusia 2011 m. spalio 17 d. Klientui(ei) - UAB (duomenys neskelbtini) tinkamai ir visiškai sumokejus visas Lizingo sutartyje numatytas įmokas (1 punktas), todėl Lizingo bendrovė šiuo Aktu perleidžia UAB (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisę į automobilį SKODA OCTAVIA ELEGANCE, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) (Turtą)(2 punktas); Aktu taip pat nustatyta, jog šis Aktas galios kaip dokumentas, kurio pagrindu Klientas (UAB (duomenys neskelbtini) arba jo nurodytas trečiasis asmuo tures teisę atstovautl Lizingo bendrovę Turto registre iš jo išregistruojant Turtą, o taip pat registruoti Turtą Kliento ar jo nurodyto trečiojo asmens vardu ir atlikti visus su tuo susijusius būtinus veiksmus (3 punktas). Nurodytas Pabaigos aktas įstatymų nustatyta tvarka nėra ginčijamas, nuginčytas, yra galiojantis, jį paneigiančių duomenų bbei įrodymų bylos nagrinėjimo metu šalys neteikė.

Byloje taip pat nustatyta, jog atsakovei R. M. nuosavybės teisė į automobilį SKODA OCTAVIA ELEGANCE, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), VĮ Regitra registruota nurodyto 2012 m. rugsėjo 3 d. Pabaigos akto pagrindu.

Buvęs ieškovės vadovas - atsakovas E. M. nurodė, jog atsakovė R. M. sumokėjo už ginčo automobilį SKODA OCTAVIA ELEGANCE, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovei 20 000 Lt ir šią sumą ieškovė panaudojo paskutinei įmokai pagal Lizingo sutartį. Nurodytas aplinkybes iš esmės patvirtina ir buvusio įmonės vienintelio akcininko – atsakovo TOM BJORN ApS atsiliepimu į ieškinį nurodytos aplinkybės; taip pat šias aplinkybes patvirtina ir 2021 m. lapkričio 15 d. Skolos grąžinimo dokumentas dėl 20 000 Lt gavimo bei šios pinigų suumos panaudojimo. Nurodytų paaiškinimų, aplinkybių, įrodymų ieškovė iš esmės neginčijo, juos paneigiančių duomenų bei įrodymų neteikė, todėl, vertinant tai kartu su kaitais įrodymais byloje, daroma išvada, jog labiau tikėtina, kad atsakovė R. M. sumokėjo už ginčo automobilį SKODA OCTAVIA ELEGANCE, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovei 20 000 Lt ir šią sumą ieškovė panaudojo paskutinei įmokai kreditoriui pagal Lizingo sutartį (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Iš UAB „Swedbank lizingas“ 2018 m. kovo 14 d. Pažymos Nr. SL-SR/18-599 „Apie UAB (duomenys neskelbtini) Lizingo sutartį Nr. LT085120“ matosi, jog tarp Lizingo bendrovės ir UAB (duomenys neskelbtini)  2009 m. spalio 29 d. sudaryta lizingo sutartis Nr. LT085120 (sutarties objektas - automobilis SKODA OCTAVIA ELEGANCE, Reg.nr. (duomenys neskelbtini)); Lizinguojamo turto vertė su PVM 61 000 Lt (tame tarpe PVM suma 10 586,78 Lt). PVM sąskaita - faktūra visai turto vertei UAB (duomenys neskelbtini) buvo išrašyta 2009 m. spalio 30 d. (PVM saskaitos - faktūros Nr. LS0002777887). Laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 31 d. iki 2012 m. rugsėjo 10 d. pagal Lizingo sutartį buvo išrasytos ir UAB (duomenys neskelbtini) apmokejirnui pateiktos nurodytos 25 PVM sąskaitos – faktūros bendrai 63 775 Lt sumai. Laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 30 d. iki 2012 m. rugsėjo 3 d. pagal Lizingo sutartį gauti UAB (duomenys neskelbtini) mokėjimai: 2009 m. spalio 30 d. – 30 500 Eur sumai (UAB (duomenys neskelbtini) sumokėtas Avansas) ir 25 mokėjimai pagal Lizingo sutartį. Iš esmės visas šias faktines aplinkybes, t.y. kad visas įmokas Lizingo bendrovei pagal Lizingo sutartį mokėjo UAB (duomenys neskelbtini), patvirtina ir nagrinėjimo mmetu byloje pateikta AB Swedbank“ 2021 m. vasario 4 d. pažyma Nr. SL-SR-TS-21-243 „Dėl informacijos pateikimo apie UAB (duomenys neskelbtini) mokėjimus“.

Dėl ieškinio senaties.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas terminas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį teisme (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, kuria laikoma diena, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).

Ieškinio senaties institutas yra skirtas sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę. Jis yra nustatytas abiejų šalių interesais ir taikomas tuo atveju, kai viena šalis dėl reikalavimo nepareiškimo per tam tikrą laiką gali tikėtis, jog kita šalis atsisako ginti pažeistą teisę ar vertina ją kaip nepažeistą. Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t.y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).

Nagrinėjamu atveju atsakovai prašo taikyti ieškinio senaties terminą vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliiau – ĮBĮ)(įstatymo redakcija iki 2020 m. sausio 1 d.) 11 straipsnio 5 dalies 8 punktu, kuris numato, jog administratorius ir (ar) darbuotojas, atsakingas už juridinio asmens bankroto administravimą ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareiškia ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat padaręs prielaidą, kad yra tyčinio bankroto požymių, kreipiasi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu; šiuo atveju laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos; šiame punkte nurodytą 6 mėnesių terminą administratoriaus prašymu teismas gali pratęsti ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui; prašymo pripažinti bankrotą tyčiniu pateikimas teismui neatleidžia administratoriaus nuo pareigos patikrinti visus sandorius, sudarytus per šiame punkte nurodytą laikotarpį, ir pareikšti ieškinius dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktas).

  Galiojanti Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliiau – JANĮ) 64 straipsnio redakcija numato, jog įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, nemokumo administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie juridinio asmens sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina juridinio asmens sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 3 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir kreipiasi į teismą dėl sandorių, priešingų juridinio asmens veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad juridinis asmuo negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, kurie CK 1.82 straipsnyje nustatytais pagrindais galėtų būti pripažinti negaliojančiais (JANĮ 64 straipsnio 1 dalies 1 punktas). JANĮ 64 straipnio 1 dalyje nurodytą 6 mėnesių terminą nemokumo administratoriaus prašymu teismas gali pratęsti vieną kartą ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui. 

Atsakovai nurodė, jog apie byloje ginčijamus sandorius bankroto administratorė turėjo bei galėjo sužinoti 2015 m. birželio 2 d. Byloje pateiktais VĮ „Regitra“ duomenimis nustatyta, kad 2009 m. rugsėjo 23 d. ieškovės vardu registruotas automobilis „Seat Alhambra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė 2011 m. gruodžio 27 d. pateikė atsakovei R. M. PVM sąskaitą – faktūrą GU Nr. 1119 - 1 Lt sumai už automobilį „Seat Alhambra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė kaip automobilio „Seat Alhambra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė išregistruota 2011 m. gruodžio 27 d. Ieškovė ir UAB „Swedbank lizingas“ sudarė 2009 m. spalio 29 d. Lizingo sutartį Nr. LT085120, kuria lizingo davėjas UAB „Swedbank lizingas“ įsipareigojo lizingo gavėjo – ieškovės - prašymu įsigyti nuosavybės teise daiktą – naują automobilį „Škoda O. E.“ iš pardavėjo ir perduoti jį naudoti ir valdyti ieškovei, o ieškovė įsipareigojo mokėti sutartyje numatytais terminais sutartines įmokas. Atsakovas E. M. ir UAB „Swedbank lizingas“ sudarė 2009 m. spalio 30 d. Laidavimo sutartį Nr. LT085120/L, kuria atsakovas įsipareigojo įvykdyti lizingo gavėjos UAB (duomenys neskelbtini) neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles ar jų dalis pagal lizingo sutartį Nr. LT085120. UAB „Swedbank lizingas“ 2012 m. rugsėjo 3 d. parengė pabaigos Aktą, konstatuodamas, jog UAB „Swedbank lizingas“ laiko 2009 m. spalio 29 d. lizingo sutartį Nr. LT085120 pasibaigusia 2011 m. spalio 17 d. Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Atenergo“, ieškovės valdymo organai įpareigoti per 10 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratorei įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus, o bankroto administratorė įpareigota perimti visus dokumentus ir perduodamą turtą. Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartis įsiteisėjo 2014 m. gegužės 10 d. Atsakovas E. M. dalį teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartyje nurodytų dokumentų bankroto administratorei perdavė 2015 m. birželio 2 d., 2018 m. vasario 21 d.

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-122-777/2018 nurodyta, jog 2016 m. gruodžio 9 d. teisme gautame administratorės prašyme dėl BUAB (duomenys neskelbtini) bankroto pripažinimo tyčiniu nurodyta, jog buvęs bendrovės direktorius E. M. pirko transporto priemones, pardavė bendrovės automobilį savo žmonai už 1 Lt, neatsižvelgęs į rinkos kainas. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, jog bankroto administratorė prašyme dėl ieškovės BUAB (duomenys neskelbtini) bankroto pripažinimo tyčiniu nurodė, kad E. M. pardavė R. M. bendrovės automobilį už 1 Lt, bei, kad perduotose įmonės dokumentuose buvo rasta, kad 2009 m. spalio 30 d. pirktas automobilis „Škoda O. E.“. Esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog aplinkybė, kad atsakovui E. M. dirbant ieškovės direktoriaus pareigose buvo sudaryti sandoriai dėl automobilių „Škoda O. E.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Seat Alhambra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimo, bankroto administratorei turėjo bei galėjo būti žinoma po 2015 m. birželio 2 d. atlikto dokumentų perdavimo, t.y. ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžia laikytina 2015 m. birželio 2 d., nustatyto sutrumpinto 6 mėnesių ieškinio senaties pabaiga laikytina 2015 m. gruodžio 2 d. Ieškovė nenurodė, taip pat nepateikė byloje duomenų bei įrodymų, jog ji naudojosi įstatymo numatyta teise jai kreiptis į teismą dėl nurodyto termino pratęsimo laikotarpiui iki 6 mėnesių (iki 2016 m. birželio 2 d.)(ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktas, JANĮ 64 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 

Ieškovė teismui ieškinį pateikė 2019 m. vasario 5 d., t.y. praėjus 38 mėnesiams po ieškinio senaties pasibaigimo. Ieškovė praleisto ieškinio senaties termino atnaujinti neprašo, todėl nėra pagrindo spręsti bei vertinti priežastis, dėl kurių šis terminas yra praleistas. Tačiau – teisminių ginčų metu, t.y. jau baigus įrodymų tyrimą byloje, ieškovės atstovas lyg tarp kitko užsiminė - jog jei teismas nuspręs, jog senaties terminas praleistas, prašo jį atstatyti. Tačiau, įvertinus tai, kad ieškovė viso bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, jog nagrinėjamu atveju senaties terminų ji nepraleido, prašymo senaties termino atnaujinti neteikė, taip pat ir nenurodė galimų termino praleidimo priežasčių bei neteikė tai patvirtinančių duomenų bei įrodymų, ir tai nebuvo tiriama bylos nagrinėjimo metu - teismas vertina šią ieškovės atstovo poziciją teisminių ginčų metu kaip nepateikimą prašymo atnaujinti ieškinio senaties termino. Todėl esant išdėstytoms aplinkybėms, laikytina, kad ieškovė yra praleidusi įstatymo numatytą sutrumpintą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 2 dalis, ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktas, JANĮ 64 straipsnio 1 dalies 1 punktas)(CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Ieškovės nurodomos aplinkybės, jog 2015 m. birželio 2 d. buhalterijos perdavimo apyraše, sudarytame tarp ieškovės atstovo E. M. ir atsakovo E. M., nebuvo detalizuojami atskiri bendrovės administratorei perduotini dokumentai, dėl ko bankroto administratorei galėjo būti perduoti ne visi įmonės dokumentai, susiję su automobilių „Škoda O. E.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Seat Alhambra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), perleidimu, dėl ko šių sandorių sudarymo aplinkybės, sąlygos bankroto administratorei galėjo būti ir nežinomos, nepaneigia nurodytų teismo išvadų, tuo labiau, jog bankroto administratorius, veikdamas kaip apdairus, rūpestingas, kompetentingas administratorius, tik gavęs duomenis bei įrodymus apie automobilių „Škoda O. E.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Seat Alhambra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimą - pardavimą turėjo visas sąlygas ir galimybes, o tuo pačiu ir pareigą, patikrinti nustatytu terminu šiuos sandorius kreipiantis dėl galimai trūkstamų duomenų bei informacijos gavimo į atitinkamas institucijas, taip pat ir į pačius atsakovus, bei spręsti – esant sąlygoms ir pagrindams – įstatymų nustatyta tvarka ir terminais kreiptis dėl galimai pažeistų teisių gynimo.

Taip pat įstatymu įtvirtinta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana)(CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 47 punktas).

Teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Šio momento nustatymas yra reikšmingas, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-611/2021 28 punktas). Kreditorius turi įrodyti ne tik neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimą, bet ir aplinkybę, jog ši teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo.

Įmonės bankroto atveju sandorių ginčijimas – bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisė ir pareiga. Bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Būtent CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra teisinis pagrindas, kuriuo remdamasis bankroto administratorius turi galimybę nuginčyti iki bankroto bylos iškėlimo įmonės atliktus mokėjimus (atsiskaitymus), dėl kurių neteisėtai suteiktas prioritetas vienam iš kreditorių ir atitinkamai sumažinta galimybė kitiems kreditoriams gauti reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-231-684/2020, 22 punktas).

Teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013). Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės, o įrodyti šias aplinkybes pareiga tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017).

CK 6.66 straipsnyje nenurodyta skolininko nemokumo kriterijų ar sampratos. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar yra pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad jai būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais ir neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas CK 6.66 straipsnio taikymo prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013). Be to, kreditoriaus teisių pažeidimas galėtų būti konstatuotinas ir tuo atveju, kai bus nustatytos aplinkybės, kad dėl ginčijamo sandorio sudarymo skolininko prievolės kreditoriui nebus vykdomos ir skolininko galimybės jas įvykdyti ateityje pasikeis ne kreditoriaus naudai, ir toks skolininko mokumo sumažėjimas susijęs su ginčijamu sandoriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie nors ir nesukelia skolininko nemokumo, tačiau sumažina turto, į kurį galima būtų nukreipti kreditoriaus reikalavimo išieškojimą, vertę. Taigi, kreditoriaus teisių pažeidimas konstatuojamas nustačius, kad reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėjo ar jos nebeliko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-314-706/2016).

Kasacinio teismo praktika, aiškinanti skolininko teisę prioritetiškai atsiskaityti su vienu ar keliais kreditoriais tais atvejais, kai įmonė (skolininkas) jau turi finansinių sunkumų, yra formuojama ta linkme, kad tokie sandoriai paprastai gali būti pateisinami tik tokiais atvejais, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto - protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ar atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2014).

Tačiau actio Pauliana atveju taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kuria kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį (CK 6.66 straipsnio 3 dalis). Byloje nustatyta, kad ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžia laikytina 2015 m. birželio 2 d., nagrinėjamu atveju ieškinio senaties pabaiga yra 2016 m. birželio 3 d.

Ieškovė teismui ieškinį pateikė 2019 m. vasario 5 d., t.y. praėjus 32 mėnesiams po ieškinio senaties termino pasibaigimo. Ieškovė praleisto ieškinio senaties termino atnaujinti neprašo, todėl nėra pagrindo spręsti bei vertinti priežastis, dėl kurių šis terminas yra praleistas. Teisminių ginčų metu, t.y. jau baigus įrodymų tyrimą byloje, ieškovės atstovas lyg tarp kitko užsiminė - jog jei teismas nuspręs, jog senaties terminas praleistas, prašo jį atstatyti. Tačiau, įvertinus tai, kad ieškovė viso bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, jog nagrinėjamu atveju senaties terminų ji nepraleido, prašymo senaties termino atnaujinti neteikė, taip pat ir nenurodė galimų termino praleidimo priežasčių bei neteikė tai patvirtinančių duomenų bei įrodymų, ir tai nebuvo tiriama bylos nagrinėjimo metu - teismas vertina šią ieškovės atstovo poziciją teisminių ginčų metu kaip nepateikimą prašymo atnaujinti ieškinio senaties termino. Todėl esant išdėstytoms aplinkybėms, laikytina, kad ieškovė yra praleidusi ir šį įstatymo numatytą sutrumpintą 1 metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 2 dalis, 6.66 straipsnio 3 dalis)(CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškinio senatį prašo taikyti atsakovai E. M., R. M.. Įstatymas numato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Bylos nagrinėjimo metu nenustatytos svarbios priežastys, kad ieškinio senaties terminai praleisti/galėtų būti praleisti dėl svarbių priežasčių, todėl teismui nėra pagrindo spręsti dėl praleistų ieškinio senaties terminų atnaujinimo (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Taip pat bylos nagrinėjimo metu nenustatyta sutrumpintų ieškinio senaties terminų sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo pagrindų (CK 1.132 straipsniis). Todėl nustačius, kad ieškovė neturi galiojančios nurodytos reikalavimo teisės, ieškinys attmestinas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis)(CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas prašė už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti atsakovams ir jų atstovui advokatui E. K. maksimalią įstatymų leidėjų nustatyto dydžio baudą, pusę iš šios baudos paskiriant ieškovės naudai. Prašymą grindė tuo, kad 2022 m. kovo 1 d. paskirtas teismo posėdis buvo nepradėtas dėl atsakovų atstovo kaltės, kadangi advokatas prieš pat paskirtą teismo posėdį pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl jo užimtumo kitoje byloje, bet tai patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė.

Atsakovų atstovas prašo skirti ieškovės atstovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir veikimą prieš greitą ir operatyvų bylos išnagrinėjimą, nes dėl bankroto administratoriaus nesugebėjimo tinkamai suformuoti ieškinio dalyką ir pagrindą bylos nagrinėjimas užsitęsė.

Vienas iš CPK 2 straipsnyje įtvirtintų civilinio proceso tikslų yra ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, taip pat kuo greičiau atkurti ginčo šalių teisinę taiką. Dėl to procesinės šalių teisės kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įgyvendinamos nepažeidžiant proceso tikslų ir jomis turi būti naudojamasi pagal paskirtį.

Civilinis procesas, be kitų principų, yra grindžiamas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis). Pažymėtina, kad realus ir efektyvus šių principų veikimas yra neatsiejamas nuo pareigų, nustatytų tiek teismui, nagrinėjančiam konkrečią civilinę bylą (pvz., CPK 7 straipsnio 1 dalis), tiek bylos šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims, vykdymo. Dalyvaujančių byloje asmenų pareigos, susijusios su proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimu, bendriausia prasme yra atskleistos CPK 7 straipsnio 2 dalyje. Ši proceso įstatymo norma nurodo, jog dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Pažymėtina, kad šių pareigų dalyvaujantiems byloje asmenims nustatymas ir reikalavimas jas vykdyti nėra savitiksliai įstatymų leidėjo veiksmai – tokiomis priemonėmis siekiama civilinio proceso tikslų, reglamentuotų CPK 2 straipsnyje, tinkamo įgyvendinimo.

Kaip nurodyta, tarp dalyvaujantiems byloje asmenims tenkančių pareigų, sudarančių proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų turinį, yra įtvirtintas reikalavimas sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Šio procesinio reikalavimo nevykdymas, be kita ko, reiškia veikimą prieš operatyvų ir ekonomišką ginčo civilinio proceso tvarka išsprendimą, o toks veikimas yra nesuderinamas su civilinio proceso tikslais, todėl proceso įstatyme yra įtvirtinti atitinkami teisiniai svertai, kurių paskirtis  - eliminuoti ar sumažinti aptariamo procesinio reikalavimo nevykdymo neigiamus padarinius ir atgrasyti nuo tolesnių pažeidimų darymo.

Įstatymu nustatyta, jog dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius (CPK 95 straipsnio 1 dalis). CPK 95 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali skirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudos, iki 50 procentų baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

Kasacinio teismo išaiškinta, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t.y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę, įtvirtintą CPK 95 straipsnyje. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnio, taikymą, t.y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017, 63 punktas).

CPK 95 straipsnyje yra reglamentuotos ne tik, kaip nurodo paties straipsnio pavadinimas, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmės, bet ir piktnaudžiavimo pripažinimo pagrindai. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio prasme yra siejamas su nesąžiningu nepagrįsto ieškinio ar kito procesinio dokumento pateikimu ir sąmoningu veikimu prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Šie piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pripažinimo pagrindai yra savarankiški, jie nėra būtinoji vienas kito taikymo sąlyga – piktnaudžiavimui konstatuoti pakanka vieno ar kito pagrindo. Proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, neapibrėžia objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti ir spręsti, ar atitinkamas šalies ar kito dalyvaujančio byloje asmens procesinis elgesys gali būti kvalifikuotas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Vadinasi, kiekvienu konkrečiu atveju, pasitelkus individualių aplinkybių vertinimą, turi būti sprendžiama dėl asmens elgesio atitikties piktnaudžiavimo požymiams, išskirtiems CPK 95 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-969/2019, 18 punktas).

Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017, 65 punktas). Neigiami piktnaudžiavimo padariniai gali pasireikšti ne tik turtine žala, bet ir normalios proceso eigos sutrikdymu, dėl kurio, pavyzdžiui, tenka atidėti teismo posėdį ar padaryti pertrauką, nepateisinamu teismo ir šalių laiko eikvojimu svarstant piktnaudžiaujant teise pateiktus prašymus, byloje dalyvaujančio asmens neigiamais išgyvenimais ir kita jo neturtine žala, atsirandančia dėl procesinio piktnaudžiavimo. Todėl toks elgesys negali būti toleruojamas nepriklausomai nuo juo padaromos žalos pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-915/2016, 32 punktas).

Taigi sprendžiant dėl CPK 95 straipsnio ir jame nurodytų sankcijų byloje dalyvaujančiam asmeniui taikymo įvertintinas šio asmens procesinis elgesys – asmens veiksmai (neveikimas) bylos nagrinėjimo teisme metu. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Šalių procesinės teisės ir pareigos išvardytos CPK 42 straipsnio 1 dalyje, o šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis.

Bylos duomenimis nustatyta, kad teismas 2022 m. kovo 1 d. atidėjo bylos nagrinėjimą atsakovų atstovo prašymu dėl jo užimtumo kitoje byloje, ir įpareigojo atsakovų atstovą advokatą E. K. pateikti teismui duomenis patvirtinančius negalėjimą dalyvauti 2022 m. kovo 1 d, 9.30 val. teismo posėdyje. Bylos duomenimis teismo nustatytu terminu atsakovų atstovas pateikė šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Taigi, įvertinus atsakovo atstovo procesinius veiksmus, į bylą teiktus įrodymus, darytina išvada, kad aplinkybė, jog atsakovų atstovas pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, pati savaime negali būti laikomas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis arba siekiu vilkinti procesą, juo labiau, kad rašytinė medžiaga patvirtina, kad toks prašymas buvo teiktas dėl objektyvių priežasčių. Todėl teismo vertinimu nėra pagrindo atsakovams ir jų atstovui skirti baudą dėl piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, ar dėl siekio vilkinti procesą.

Taip pat teismo vertinimu, atsakovų atstovo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo bankroto administratoriaus procesinį elgesį vertinti kaip sąmoningą veikimą prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas suteikia teisę šaliai, laikantis CPK nuostatų, laisvai disponuoti jai priklausančiomis procesinėmis teisėmis, todėl tai, kad bankroto administratorius bylos nagrinėjimo metu kelis kartus tikslino ieškinį, kas lėmė, jog bylos nagrinėjimas užsitęsė, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad bankroto administratorius piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis (CPK 42 straipsnis). Nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog bankroto administratorius procesinėmis teisėmis naudojosi nesąžiningai, ne pagal paskirtį ar veikė prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, todėl atsakovų atstovo prašymas skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis netenkinamas (CPK 95 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškinį atmetus, atsakovai turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovai patyrė 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą, kurias apmokėjo atsakovas E. M.. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Įvertinus tai, kad atsakovų patirtos teisinės pagalbos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 54-1845; TAR, 2015-03-19, Nr. 2015-03968) nustatytų rekomendacinių advokato teikiamų paslaugų įkainių, teismas sprendžia, kad yra pagrindas atsakovų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinti ir priteisti atsakovui E. M. iš ieškovės 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ieškinį atmetus, ieškovės patirtos 1 810,47 Eur bylinėjimosi išlaidos už procesinių dokumentų vertimą, nepriteisiamos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės BUAB (duomenys neskelbtini) 1 210 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovui E. M..

Priteisti iš ieškovės BUAB (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 11 Eur (vienuoliką eurų) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.

Teisėjas                                                                                            Raimondas Dilys