Administracinė byla Nr. eA-1358-442/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02991-2022-0
Procesinio sprendimo kategorija 4.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. lapkričio 15 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimo norminėje administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija) dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. 1-972 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo ir tvirtinimo“ teisėtumo ištyrimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse (toliau – ir Vyriausybės atstovas, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas: 1) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba, atsakovas) 2021 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. 1-972 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo ir tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) 1.1.1 papunkčiu patvirtinto Bendrojo plano sprendinių aiškinamojo rašto 21, 37 bei 38 punktai atitinka konstitucinį teisinės valstybės principą, apimantį teisinio aiškumo imperatyvą, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (toliau – ir TPĮ) 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintą teisėkūros aiškumo principą, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 4 straipsnio 10 punkte įtvirtintą veiklos skaidrumo principą; 2) ištirti, ar Sprendimo 1.1.1 papunkčiu patvirtinto Bendrojo plano sprendinių aiškinamojo rašto 92.2 papunktis atitinka Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo (toliau – ir Želdynų įstatymas) (2021 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. XIV-199 redakcija) 8 straipsnio 1, 3 bei 5 dalies nuostatas, Želdynų įstatymo (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1241 redakcija) 8 straipsnio 1 bei 3 dalies nuostatas, VSĮ 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintą teisėtumo principą, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį įstatymų viršenybės principą bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą; 3) ištirti, ar Sprendimo 1.1.2 papunkčiu patvirtinto Bendrojo plano sprendinių aiškinamojo rašto priedo Nr. 1 „Pagrindinio brėžinio reglamentų lentelės“ (toliau – ir Priedas Nr. 1) 7 lentelės 39 eilutės nuostata „tais atvejais, kai atskirųjų želdynų numatyti nėra galimybės, priklausomųjų želdynų norma (plotas) procentais nuo žemės sklypo ploto (Priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro (toliau – ir Aplinkos ministras) 2007 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. D1-694) (toliau – ir Tvarkos aprašas) padidinamas ne mažesniu kaip 10 procentinių punktų“, Bendrojo plano sprendinių tekstinio reglamento Nr. 39 schemos (toliau – ir Schema) sutartinių ženklų nuostata „tais atvejais, kai atskirųjų želdynų numatyti nėra galimybės, priklausomųjų želdynų norma (plotas) procentais nuo žemės sklypo ploto (Priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos aprašas, patvirtintas Aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. D1-694) padidinamas ne mažesniu kaip 10 procentinių punktų“ atitinka Želdynų įstatymo (2021 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. XIV-199 redakcija) 8 straipsnio 1, 3 bei 5 dalies nuostatas, Želdynų įstatymo (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1241 redakcija) 8 straipsnio 1 bei 3 dalies nuostatas, VSĮ 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintą teisėtumo principą, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį įstatymų viršenybės principą; 4) nustačius, jog ginčijamos nuostatos neatitinka pirmiau nurodytų teisės aktų nuostatų, pripažinti jas prieštaraujančiomis šiems teisės aktams.
2. Pareiškėjas nurodė, kad:
2.1. Taryba 2021 m. birželio 2 d. priėmė Sprendimą kurio 1 punktu nusprendė patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimą (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir teritorijų planavimo proceso valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje Nr. K-RJ_13-16-209) pagal pridedamas tekstinę ir grafinę dalis (toliau – ir Bendrasis planas). Sprendimo 1.1.1 papunkčiu patvirtinto Bendrojo plano aiškinamojo rašto sprendinių tekstinio reglamento (toliau – ir Aiškinamasis raštas) 21 punkte nustatyta, jog tais atvejais, kai pramonės ir sandėliavimo, inžinerinės infrastruktūros zonose, taip pat Krašto apsaugos sistemos valdomuose sklypuose dėl technologinių poreikių reikalingas didesnis inžinerinių statinių ir pastatų aukštis nei nurodytas Bendrajame plane, jis gali būti padidintas, įvertinant poveikį kraštovaizdžiui, specialiųjų žemės naudojimo sąlygų bei kitų teisės aktų reikalavimus. Aiškinamojo rašto 37 punkte nustatyta, kad išskirtiniais atvejais, pritarus savivaldybės tarybai, teisės aktais nustatyta tvarka koreguojant šio Bendrojo plano sprendinius, galima mažinti želdynų plotą, keičiant privačių fizinių ar juridinių asmenų valdomą bendrajame plane nurodytą želdynų funkcinę zoną į kitą funkcinę zoną. Aiškinamojo rašto 38 punkte nustatyta, kad pritarus savivaldybės tarybai, teisės aktais nustatyta tvarka koreguojant šio Bendrojo plano sprendinius, galima keisti privačių fizinių ar juridinių asmenų valdomą bendrajame plane nurodytą šių želdynų ar miškų ir miškingų teritorijų funkcinę zoną į kitą funkcinę zoną.
2.2. Vyriausybės atstovui kilo abejonės dėl Aiškinamojo rašto 21, 37 bei 38 punktų atitikties konstituciniams teisinės valstybės principui, apimančiam teisinio aiškumo imperatyvą, TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintam teisėkūros aiškumo principui, veiklos skaidrumo principui. Vertinant Aiškinamojo rašto 21 punkto nuostatą „jis gali būti padidintas, įvertinant poveikį kraštovaizdžiui, specialiųjų žemės naudojimo sąlygų bei kitų teisės aktų reikalavimus“, atsižvelgiant į tai, kad ši norma nustato išimtį iš bendrosios taisyklės (dėl aukštų skaičiaus), darytina išvada, kad ji turi būti formuluojama ir taikoma griežtai ir siaurai, o bet koks plečiamas šios išimties aiškinimas yra negalimas. Nors Aiškinamojo rašto 21 punkte nurodyta, kad yra atsižvelgiama į poveikį kraštovaizdžiui, specialiąsias žemės naudojimo sąlygas ir kitų teisės aktų reikalavimus, tačiau šių sąlygų turinys nėra atskleistas ir kiekvienu atveju gali būti aiškinamas skirtingai. Minėta norma suformuluota nepakankamai tiksliai ir nėra numatyta jokių jos įgyvendinimą reglamentuojančių procesinių taisyklių – nėra visiškai aišku, kaip yra vertinamos minėtoje normoje nurodytos sąlygos, kokie dokumentai pagrindžia, arba paneigia šių sąlygų egzistavimą, pagal kokius kriterijus nustatomas leidžiamas pastatų aukščio didinimo mastas, kokiame teritorijų planavimo etape tai gali būti daroma, kaip užtikrinamas visuomenės dalyvavimas šiame etape ir panašiai, t. y. šios normos teisinis turinys ir jos įgyvendinimo tvarka nėra pakankamai aiškūs, kad teisinių santykių dalyviai žinotų, kokio tiksliai elgesio iš jų yra reikalaujama.
2.3. Vertinant Aiškinamojo rašto 37 punkto nuostatą „išskirtiniais atvejais, pritarus savivaldybės tarybai“ ir Aiškinamojo rašto 38 punkto nuostatą „pritarus savivaldybės tarybai“, atsižvelgiant į tai, kad nei Aiškinamojo rašto 37, nei 38 punkte nėra nurodyta, kokie tie išskirtiniai atvejai, nuo ko priklauso ir kokioms aplinkybėms (pavyzdžiui, kas įrodo aplinkybių, sudarančių prielaidas taikyti Aiškinamojo rašto 37 bei 38 punktų nuostatas, buvimą), kriterijams ar panašiai esant, asmuo gali kreiptis, o savivaldybės taryba gali pritarti želdynų ploto mažinimui bei želdynų ar miškų ir miškingų teritorijų funkcinės zonos keitimui, darytina išvada, kad Aiškinamojo rašto 37 bei 38 punktų nuostatos taip pat neatitinka teisinio aiškumo reikalavimų. Minėtų normų turinys nėra pakankamai aiškus, kad teisinių santykių dalyviai žinotų, kokio tiksliai elgesio iš jų yra reikalaujama. Toks reglamentavimas neatitinka ir VSĮ 4 straipsnio 10 punkte įtvirtinto veiklos skaidrumo principo ir neužtikrina objektyvaus ir skaidraus sprendimų priėmimo, nes nesant aiškiai įvardintų sąlygų, kiekvienu atveju gali būti priimami skirtingi sprendimai. Atsižvelgdamas į tai pareiškėjas darė išvadą, kad Aiškinamojo rašto 21, 37 bei 38 punktai neatitinka teisinio aiškumo reikalavimų, todėl prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, apimančiam teisinio aiškumo imperatyvą, bei TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 6 punktui, VSĮ 4 straipsnio 10 punkte įtvirtintam veiklos skaidrumo principui.
2.4. Vyriausybės atstovui kilo abejonės dėl Aiškinamojo rašto 92.2 papunkčio, Priedo Nr. 1 7 lentelės 39 eilutės 2 sakinio bei Schemos atitikties Želdynų įstatymo nuostatoms, teisėtumo, įstatymų viršenybės bei nuosavybės neliečiamumo principams. Galiojančios redakcijos Želdynų įstatymo (2021 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. XIV-199 redakcija) 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atskiriesiems želdynams formuojami jiems skirti žemės sklypai, kuriuose rekreaciniams, mokslo, mokymo, kultūros, švietimo, pažinimo, aplinkos kokybės gerinimo, sveikatinimo, estetiniams ir kitiems visuomenės poreikiams tenkinti kuriami ir tvarkomi želdynai. Šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad miestų, miestelių ir kurortų teritorijose minimalų privalomą viešųjų atskirųjų želdynų plotą vienam gyventojui ir didžiausius jų pasiekiamumo atstumus (toliau – ir atskirųjų želdynų norma), privalomus rengiant teritorijų planavimo dokumentus, tvirtina Aplinkos ministras, o 8 straipsnio 5 dalyje imperatyviai nurodyta, kad savivaldybių vykdomosios institucijos privalo inicijuoti savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendrojo plano pakeitimus, formuoti žemės sklypus naujiems atskiriesiems želdynams, įgyvendinti kitus veiksmus, kad atskirųjų želdynų normos būtų įvykdytos. Vadovaujantis galiojančios redakcijos Želdynų įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, priklausomųjų želdynų minimalų privalomą santykinį plotą žemės sklype, skirtą išimtinai tik želdiniams augti (toliau – priklausomųjų želdynų norma), jo apskaičiavimo tvarką ir teritorijas, kurioms priklausomųjų želdynų norma nenustatoma, tvirtina Aplinkos ministras. Šioje normoje taip pat nustatomi galimi priklausomųjų želdynų normų kompensavimo būdai bei nustatyta, kad priklausomųjų želdynų norma privaloma rengiant teritorijų planavimo dokumentus. Sistemiškai vertinant galiojančios redakcijos Želdynų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1 bei 5 dalių nuostatas, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nustatė, kad: 1) atskirųjų želdynų normas tvirtina tik Aplinkos ministras ir nesuteikė savivaldybės institucijoms įgaliojimų pakeisti (leisti jų nesilaikyti) Aplinkos ministro patvirtintas normas (8 str. 1 d.); 2) atskiriesiems želdynams formuojami jiems skirti žemės sklypai (7 str. 1 d.); 3) atskirieji želdynai yra privalomi, t. y. atskirųjų želdynų normos privalo būti įvykdytos (8 str. 1 bei 5 d.). Taip pat įvertinus tai, kad galiojančios redakcijos Želdynų įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nustatyti priklausomųjų želdynų normų kompensavimo būdai, o reglamentuojant atskirųjų želdynų normų įvykdymą nėra nurodyta, kad atskirųjų želdynų normos gali būti kompensuojamos ar nevykdomos, atsižvelgiant į tai, jog vadovaujantis Želdynų įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, atskirieji želdynai kuriami visuomenės poreikiams (turėti erdves, užtikrinančias teisę į švarią, saugią ir poilsiui tinkamą gyvenamąją aplinką, atitinkančią želdynų normas) tenkinti, darytina išvada, kad atskirųjų želdynų normos visais atvejais privalo būti vykdomos ir jos negali būti kompensuojamos jokiais kitais būdais. Be to, galiojančios redakcijos Želdynų įstatymo 8 straipsnio 3 dalis taip pat expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nustato, kad priklausomųjų želdynų normas tvirtina Aplinkos ministras. Nei viena Želdynų įstatymo nuostata savivaldybės tarybai nesuteikia teisės pakeisti Aplinkos ministro įsakymu nustatytas priklausomųjų želdynų normas: savivaldybės tarybai nesuteikti įgaliojimai nei padidinti, nei sumažinti želdynų normas.
2.5. Savivaldybės taryba, viršydama jai suteiktus įgaliojimus bei pažeisdama tiek šiuo metu galiojančios redakcijos Želdynų įstatymo 8 straipsnio 1, 3 bei 5 dalies nuostatas, tiek Bendrojo plano rengimo metu galiojusios redakcijos Želdynų įstatymo 8 straipsnio 1 bei 3 dalies nuostatas, Aiškinamojo rašto 92.2 papunktyje, Priedo Nr. 1 7 lentelės 39 eilutėje bei Schemoje nustatė galimybę nevykdyti atskirųjų želdynų normų (jų visai neįrengti) ir tuo pačiu pakeitė (padidino) Aplinkos ministro įsakymu nustatytas priklausomųjų želdynų normas.
2.6. Ginčijamos Bendrojo plano normos yra priimtos: 1) neturint tam suteiktų įgaliojimų (veikiant ultra vires (viršijant įgaliojimus)), nes Želdynų įstatymas (8 str. 1 d. ir 3 d.) tik Aplinkos ministrui suteikia įgaliojimus nustatyti želdynų normas; 2) bei pakeičiant Želdynų įstatymo 8 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, be jokių išlygų nustatantį atskirųjų želdynų normų privalomumą ir nenumatantį galimybės atskirųjų želdynų normas kompensuoti priklausomųjų želdynų normų didinimu. Buvo pažeistos ne tik tiek šiuo metu galiojančios, tiek Bendrojo plano rengimo metu galiojusios redakcijos Želdynų įstatymo normos, bet ir teisėtumo bei įstatymo viršenybės principai, nes be įstatyminio pagrindo (neturint tam suteiktų įgaliojimų) nustatytos naujos, su įstatymu konkuruojančios bendro pobūdžio normos.
2.7. Želdynų įstatyme nenustatyta, kad priklausomųjų želdynų savininkas privalo leisti visuomenei naudotis jo valdomame sklype esančiais želdynais, todėl darytina išvada, kad Taryba reglamento 92.2 papunktyje, nesant įstatyme nustatyto pagrindo, įtvirtino asmenims pareigą (užtikrinti priklausomųjų želdynų viešojo naudojimo galimybę), kuri neišplaukia iš aukštesnės galios teisės akto, taip pažeisdama teisėtumo, įstatymų viršenybės, nuosavybės neliečiamumo principus. Nors Taryba ginčijamas Bendrojo plano nuostatas priėmė vykdydama savarankišką teritorijų planavimo funkciją, ji taip pat turėjo paisyti priimamų sprendimų teisėtumo, įstatymo viršenybės principų. Tačiau šiuo atveju, Taryba viršijo jai suteiktus įgaliojimus teritorijų planavimo bei želdynų normavimo procese, nepaisė teisėtumo, įstatymų viršenybės, nuosavybės neliečiamumo principų ir nustatė tokį reguliavimą, kuris nėra nustatytas / pagrįstas aukštesnės galios teisės aktų nuostatomis ir prieštarauja Želdynų įstatymo nuostatoms.
2. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad su pareiškimu nesutinka ir prašė jį atmesti.
3. Atsakovas nurodė:
4.1. Įstatymų leidėjas savivaldybėms numatė teisę rengti bendruosius planus, o Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir VTPSI) patikrinti, ar bendrasis planas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Savivaldybės teritorijų planavimo srityje turi ne tik administracinę diskreciją, bet ir legislatyvinę (teisėkūros) diskreciją. Savivaldybės legislatyvinė diskrecija pasireiškia teisės aktais nustatyta kompetencija tvirtinti norminius teritorijų planavimo dokumentus, tuo tarpu administracinė diskrecija pasireiškia taikant teritorijų planavimą reglamentuojančius teisės aktus. Vykdant teritorijų planavimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) ir kitais teritorijų planavimą reglamentuojančiais teisės aktais, savivaldybė turi teisę nustatyti savivaldybės teritorijai ir savivaldybės teritorijos dalims konkrečius reglamentus, kurie nėra nustatyti kitais teisės aktais, siekiant, kad būtų sudarytos sąlygos antropogeninės aplinkos darnai, urbanistinei kokybei ir integralumui, sudarytos prielaidos tinkamai pritaikyti / atnaujinti aplinką visiems visuomenės nariams, t. y. nei Teritorijų planavimo įstatymo, nei Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklės, patvirtintos Aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-8 nenumato baigtinio sąrašo reglamentų, kuriuos savivaldybė gali numatyti Bendrajame plane. Įstatymų leidėjas sąmoningai nenurodo baigtinio sąrašo reglamentų, kuriuos gali nustatyti savivaldybė bendrajame plane, nes poreikis numatyti papildomus sprendinius kinta ir priklauso nuo konkrečios planuojamos savivaldybės poreikių bei specifikos.
4.2. Priimant Aiškinamojo rašto 21, 37, 38 punktus, buvo reikalinga atsižvelgti į viešąjį interesą. Teritorijų planavimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas visuomenės (viešasis) interesas teritorijų planavimo procese. Konkrečiu atveju teritorijoje, kurioje bus aktualus žemės sklypas, Vilniaus miesto savivaldybė priims sprendimą, susijusį su visuomenės (viešuoju) interesu dėl kraštovaizdžio ir gamtos bei jos išteklių apsaugos ir racionalaus naudojimo bei darnaus kultūrinio kraštovaizdžio formavimo. Aiškinamojo rašto 21 punktas susijęs su visuomenės, valstybės interesais statant pramonės ir sandėliavimo, inžinerinės infrastruktūros zonose objektus, kurių technologiniams poreikiams reikalingas didesnis aukštis nei numatyta Bendrajame plane. Nors pareiškėjas nurodo, kad ši norma gali būti taikoma pernelyg plečiamai, tačiau, nėra jokių įrodymų tokio teiginio pagrįstumui, be to, atsakovas objektyviai negali įvertinti visų galimų situacijų ir jų nurodyti viename Aiškinamojo rašto punkte.
4.3. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas nei Bendrojo plano viešinimo stadijoje, nei prieš paduodant pareiškimą teismui, nesikreipė į atsakovą dėl Aiškinamojo rašto punktų išaiškinimo, todėl manytina, kad tokie pareiškėjo veiksmai pažeidžia Teritorijų planavimo įstatymo normas. Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnyje yra reglamentuota kokie etapai sudaro kompleksinio teritorijų planavimo procesą, ir kiekvieno etapo stadijos. Sistemiškai vertinant Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnyje numatytas sąvokas bei Teritorijų planavimo įstatymo šešto skirsnio (Teritorijų planavimo viešumas) nuostatas yra labai aiškiai įtvirtintos taisyklės dėl parengtų sprendinių viešinimo, pasiūlymų teikimo ir galimybės juos keisti, nekartojant viešinimo procedūros, o Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad viešinimo stadijos metu, atsižvelgiant į teritorijų planavimo dokumento lygmenį ir rūšį, teritorijų planavimo valstybinės priežiūros institucijos pagal kompetenciją, be kita ko, tikrina, ar planavimo organizatorius pagrįstai atmetė gautus visuomenės pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumento. Taip pat pagal Teritorijų planavimo įstatymą tiek kompleksinio teritorijų planavimo dokumento derinimo metu, tiek šio dokumento tikrinimo metu įvertinama, ar parengtas dokumentas neprieštarauja įstatymams, o vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 15 dalimi, kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas teikiamas tvirtinti tik tuo atveju, kai ištaisomi kompleksinio teritorijų planavimo dokumento teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos patikrinimo akte nurodyti trūkumai ir teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekanti institucija pritaria kompleksinio teritorijų planavimo dokumento teikimui tvirtinti.
4.4. Įstatymų leidėjas įtvirtino tokį reguliavimą, pagal kurį kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą tvirtinančiai institucijai nėra suteikta teisė abejoti šio dokumento sprendinių teisėtumu, t. y. tiek atliekant dokumento viešinimo procedūras, tiek derinimo ir tikrinimo metu yra įvertinamas teritorijų planavimo dokumento sprendinių atitikimas tiek planavimo sąlygoms, tiek įstatymams. Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas ir jo sprendiniai vertinti sistemiškai ir nuosekliai, suprantant, kad tiek tekstinė, tiek grafinė dalis sudaro bendrą ir vientisą dokumentą, todėl nagrinėjamu atveju turėtų būti atsižvelgiama į tai, jog visos įstatymų leidėjo nustatytos procedūros dėl viešinimo, derinimo bei tikrinimo buvo išlaikytos, t. y. pažeidimų įstatymams, įtvirtinant tam tikrus papildomus reglamentus Bendrajame plane, nebuvo nustatyta. Ne vien Tarybai priskirtina kompetencija dėl Bendrojo plano sprendinių tvirtinimo, t. y. teisės aktai numato Bendrojo plano koregavimo galimybę, taikant visas teisės aktuose nustatytas procedūras. Bendrąjį planą gali koreguoti ir nacionalinės institucijos. Aiškinamojo rašto 37, 38 punktuose nustatyta, kad Bendrasis planas galės būti koreguojamas, o koregavimui taikytina teisės aktuose nustatyta tvarka: dokumentas viešinamas, derinimas ir tikrinamas, kas reikštų, jog ne tik būtų išlaikomos visos būtinos procedūros, bet atitinkamai ir derinami privačių asmenų ir visuomenės interesai. Taigi pareiškėjo išdėstyta pozicija, kad tik Taryba sprendžia dėl Bendrojo plano taikymo, taip pažeisdama teisės aktuose nustatytus principus, yra nepagrįsta.
4.5. Pareiškime nurodomos teisės aktų nuostatos negali būti aiškinamos atsietai nuo šių teisėkūros principų, t. y. tokiu būdu, kad toks aiškinimas didintų administracinę ir kitokią naštą atsakovo veiklai, ilgintų teisėkūros terminus ir kitokiu būdu sunkintų sprendimų priėmimą, nes pagal dabartinį reguliavimą Taryba turi kompetenciją dėl Aiškinamojo rašto 37 ir 38 punktų. Be kita ko, tuo atveju, jei asmenys nesutiktų su Tarybos sprendimu, vadovaujantis teisės aktais, jį gali apskųsti teismui. Pareiškėjo nurodytos Aiškinamojo rašto citatos nevertinamos viso Bendrojo plano kontekste. Teritorijų planavimo įstatyme yra nustatyta aiški procedūra dėl Bendrojo plano tvirtinimo tvarkos, tačiau, nei kai buvo viešinami Bendrojo plano sprendiniai, nei iki paduodant pareiškimą teismui, pareiškėjas nesikreipė į atsakovą siekdamas įvertinti pareiškime nurodytų Bendrojo plano sprendinių atitikimą teisės aktams, taip pat viešinimo stadijoje neteikė pasiūlymų dėl minėtų nuostatų koregavimo, taisymo.
4.6. Kreipiantis į administracinį teismą su pareiškimu ar prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, negalima apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, ar teigimu, kad norminis administracinis aktas, gali prieštarauti įstatymui ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) norminiam aktui. Turi būti aiškiai nurodyta ne tik kurie ginčijamo administracinio akto punktai (kurios jo nuostatos), kokia apimtimi prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, bet ir pati pozicija dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi būti pagrįsta aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Bendrojo plano sprendinių neatitikimą aukštesnės galios teisės aktams iš esmės grindžia teisės principų pažeidimu. Toks pareiškimo pagrindimas negali būti laikomas aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais ir pagal jį tinkamas administracinės bylos dėl savivaldybės norminio administracinio akto teisėtumo išnagrinėjimas administraciniame teisme yra neįmanomas.
2. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Ministerija, trečiasis suinteresuotas asmuo) pateikė atsiliepimą, kuriame prašė dėl pareiškimo spręsti teismo nuožiūra.
3. Ministerija nurodė:
6.1. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalį ir 28 straipsnio 7 dalį, planavimo iniciatyvos teisė koreguoti savivaldybės lygmens teritorijų planavimo dokumentą nustatyta tik Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai (toliau – ir Krašto apsaugos ministerija) ar jos įgaliotai institucijai ir Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai (toliau – ir Ekonomikos ir inovacijų ministerija) ar jos įgaliotai institucijai, kai atitinkamai krašto apsaugai užtikrinti būtinas teritorijų vystymas ar stambiems projektams skirtų teritorijų vystymas nenumatytas savivaldybės lygmens bendrajame plane. Aiškinamojo rašto 21 punktą (sprendinį), vertinant kompleksiškai su Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis, aptariamas sprendinys yra suprantamas, aiškus ir nepažeidžia nei TPĮ, nei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatų. Vertinant ne tik pareiškime nurodytus teiginius, bet visą Aiškinamojo rašto 37 ir 38 punktų tekstą, pažymėtina, kad Bendrojo plano 37 ir 38 punktų sprendinių aplinkybės grindžiamos Teritorijų planavimo įstatymo 29 straipsnio nuostatomis – vykdant Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų sprendinių įgyvendinimo stebėseną, pagal Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų sprendinių įgyvendinimo stebėsenos turinio ir stebėsenos atlikimo tvarkos aprašą, arba Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnio 7 dalyje nurodytu atveju – Krašto apsaugos ministerijai arba Ekonomikos ir inovacijų ministerijai pateikus pasiūlymus dėl savivaldybės lygmens bendrojo plano koregavimo. Dėl šios priežasties, Aiškinamojo rašto 37 ir 38 punktuose yra nurodytos papildomos sąlygos, kurių turi būti laikomasi vykdant Bendrojo plano koregavimą šiuose sprendiniuose nurodytais atvejais.
6.2. Taryba turi teisę spręsti, ar rengiant savivaldybės lygmens bendrojo plano korektūrą jos teritorijoje galima mažinti atskirųjų ir priklausomųjų želdynų normas, jei jos yra nustatytos (suplanuotos) didesnės nei minimalios Tvarkos apraše, bendrojo plano koregavimo metu užtikrinant atitiktį Aprašui ir kitiems teritorijų planavimą reglamentuojantiems teisės aktams, nes aiškinant priešingai, būtų paneigta (neteisėtai susiaurinta) savivaldybės kompetencija teritorijų planavimo srityje ir savarankiškųjų savivaldybių funkcijų esmė. Planavimo iniciatyvos teisė koreguoti savivaldybės lygmens teritorijų planavimo dokumentą išimtinai numatyta tik Krašto apsaugos ministerijai ar jos įgaliotai institucijai ir Ekonomikos ir inovacijų ministerijai ar jos įgaliotai institucijai, kai atitinkamai krašto apsaugai užtikrinti būtinas teritorijų vystymas ar stambiems projektams skirtų teritorijų vystymas nenumatytas savivaldybės lygmens bendrajame plane, o sprendimus dėl savivaldybės lygmens bendrojo plano koregavimo priima planavimo organizatorius (savivaldybės administracijos direktorius), aptariami Bendrojo plano sprendiniai įgyvendinami aiškiai nustatyta teritorijų planavimo proceso (konkrečiai – koregavimo) tvarka, todėl nėra pagrindo teigti, kad Aiškinamojo rašto 37 ir 38 punktai neatitinka teisinio aiškumo reikalavimo.
Nėra pagrindo teigti, kad Aiškinamojo rašto 21, 37 ir 38 punktai neatitinka teisinio aiškumo reikalavimų, todėl prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, apimančiam teisinio aiškumo imperatyvą, bei TPI 3 straipsnio 2 dalies 6 punktui, VSĮ 4 straipsnio 10 punkte įtvirtintam veiklos skaidrumo principui.
6.3. Nei Želdynų įstatyme, nei Tvarkos apraše nenustatyti atvejai kada atskirieji želdynai kompensuojami priklausomaisiais želdynais. Aktuali Želdynų įstatymo redakcija įsigaliojo 2021 m. lapkričio 1 d., todėl manytina, kad neturėtų būti tiriama Bendrojo plano sprendinių atitiktis teisės aktams, įsigaliojusiems po Bendrojo plano patvirtinimo. Tik aktualios redakcijos Želdynų įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta priklausomųjų želdynų kompensavimo galimybė, o tokios galimybės iki 2021 m. lapkričio 1 d. galiojusiame Želdynų įstatyme nebuvo nustatyta. Todėl rengiant Bendrąjį planą, Želdynų įstatyme nesant apibrėžtos želdynų normos kompensavimo sąvokos, Bendrajame plane panaudotas išsireiškimas „kompensuojama“ neturėtų būti tapatinamas su Želdynų įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje minimu želdynų (priklausomųjų) kompensavimu.
II.
2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.
3. Dėl Aiškinamojo rašto 21, 37 bei 38 punktų teisėtumo ištyrimo teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašė ištirti, ar Sprendimo 1.1.1 papunkčiu patvirtinto Bendrojo plano sprendinių aiškinamojo rašto 21, 37 bei 38 punktai atitinka konstitucinį teisinės valstybės principą, apimantį teisinio aiškumo imperatyvą, TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintą teisėkūros aiškumo principą, VSĮ 4 straipsnio 10 punkte įtvirtintą veiklos skaidrumo principą.
4. Bendrojo plano Aiškinamojo rašto Trečiojo skirsnio „Teritorijos naudojimo reikalavimų tikslinimas nekeičiant Bendrojo plano sprendinių“ 21 punkte nurodyta, kad tais atvejais, kai pramonės ir sandėliavimo, inžinerinės infrastruktūros zonose, taip pat Krašto apsaugos sistemos valdomuose sklypuose dėl technologinių poreikių reikalingas didesnis inžinerinių statinių ir pastatų aukštis nei nurodytas Bendrajame plane, jis gali būti padidintas, įvertinant poveikį kraštovaizdžiui, specialiųjų žemės naudojimo sąlygų bei kitų teisės aktų reikalavimus. Šio Aiškinamojo rašto penktojo skirsnio „Teritorijų rezervavimas visuomenės poreikiams“ 37 punkte nurodyta, kad intensyviai naudojamų želdynų teritorijose esantys privačių subjektų valdomi žemės sklypai teisės aktų nustatyta tvarka gali būti perimami savivaldybės nuosavybėn arba gali būti sumažintas privataus žemės sklypo žemės mokestis ar šis mokestis išvis panaikintas. Išskirtiniais atvejais, pritarus savivaldybės tarybai, teisės aktais nustatyta tvarka koreguojant šio Bendrojo plano sprendinius, galima mažinti želdynų plotą, keičiant privačių fizinių ar juridinių asmenų valdomą bendrajame plane nurodytą želdynų funkcinę zoną į kitą funkcinę zoną. Tokiu atveju koreguojant Bendrojo plano sprendinius, privalo būti užtikrinamas minimalus teisės aktuose nustatytas želdyno plotas (pagal želdyno lygmenį), želdynų sistemos rišlumas, suplanuota visa pagal želdyno lygmenį reikalinga rekreacinė infrastruktūra, išlaikyti Bendrojo plano nustatyti želdyno pasiekiamumo ir apsirūpinimo želdynais rodikliai (Bendrojo plano numatytam gyventojų skaičiui). Želdynų plotą šiame punkte nurodytu būdu draudžiama mažinti regioninių parkų ir Europos bendrijos svarbos natūralių buveinių teritorijose; to paties skirsnio 38 punkte nustatyta, kad ekstensyviai naudojamų želdynų bei miškų ir miškingų teritorijų funkcinėse zonose esantys privačių subjektų valdomi žemės sklypai toliau naudojami pagal esamą žemės paskirtį. Teisės aktų nustatyta tvarka jie taip pat gali būti perimami savivaldybės nuosavybėn arba gali būti sumažintas privataus žemės sklypo žemės mokestis ar šis mokestis išvis panaikintas. Pritarus savivaldybės tarybai, teisės aktais nustatyta tvarka koreguojant šio Bendrojo plano sprendinius, galima keisti privačių fizinių ar juridinių asmenų valdomą bendrajame plane nurodytą šių želdynų ar miškų ir miškingų teritorijų funkcinę zoną į kitą funkcinę zoną. Tokiu atveju koreguojant Bendrojo plano sprendinius, privalo būti užtikrinamas minimalus teisės aktuose nustatytas želdyno plotas (pagal želdyno lygmenį), želdynų sistemos rišlumas, suplanuota visa pagal želdyno lygmenį reikalinga rekreacinė infrastruktūra, išlaikyti Bendrojo plano nustatyti želdyno pasiekiamumo ir apsirūpinimo želdynais rodikliai (Bendrojo plano numatytam gyventojų skaičiui). Želdynų plotą šiame punkte nurodytu būdu draudžiama mažinti regioninių parkų ir Europos bendrijos svarbos natūralių buveinių teritorijose.
5. Teismas pažymėjo, jog norint koreguoti Bendrojo plano sprendinius, aprašytus pirmiau nurodytuose punktuose, privalu teisės aktuose nustatyta tvarka juos parengti, paviešinti, suderinti, gauti teigiamą valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos pritarimą, korektūrą patvirtinti bei paskelbti Teritorijų planavimo dokumentų registre. Korektūra, be kita ko, turėtų atitikti jos rengimo metu galiojančius teritorijų planavimą reglamentuojančius teisės aktus, bet kokiam sprendinių koregavimui turi pritarti savivaldybės taryba.
6. Ginčo objektu esančio Aiškinamojo rašto 21 punkte, be kita ko nurodoma, kad inžinerinių statinių ir pastatų aukštis <....> gali būti padidintas, įvertinant poveikį kraštovaizdžiui, specialiųjų žemės naudojimo sąlygų bei kitų teisės aktų reikalavimus. Taigi, šiame punkte expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nurodoma, kad Bendrajame plane nustatyti sprendiniai, esant poreikiui, bus tikslinami laikantis kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Normoje nėra išskiriama, kokių konkrečiai reikalavimų bus laikomasi, todėl darytina išvada, kad bus atsižvelgiama tiek į turinio, tiek į procedūros reikalavimus, nustatytus teisės aktuose.
7. Ginčijamas Aiškinamojo rašto 21 punktas yra Bendrojo plano Aiškinamojo rašto Trečiajame skirsnyje, pavadintame „Teritorijos naudojimo reikalavimų tikslinimas nekeičiant Bendrojo plano sprendinių“. Tai, vertinant kompleksiškai su Aiškinamojo rašto 21 punkto nuostata “įvertinant <....> kitų teisės aktų reikalavimus“ sudaro pagrindą išvadai, kad šis punktas yra blanketinė norma, taikoma situacijoms, kuomet kompleksinio teritorijų planavimo dokumento keitimas pagal įstatymo (ar kitų teisės aktų nuostatų) reikalavimus nėra privalomas, o Bendrojo plano sprendiniai, yra, pavyzdžiui, koreguojami, kaip tai numatyta Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnio 7 dalyje. Byloje nėra ginčo, kad Bendrojo plano koregavimas apskritai nėra reglamentuotas jokiuose teisės aktuose. Tačiau, pareiškėjo vertinimu, jis yra reglamentuotas nepakankamai aiškiai būtent aptariamuose Aiškinamojo rašto 21, 37 ir 38 punktuose. Pareiškėjas Aiškinamojo rašto 37 ir 38 punktus pacituoja tik iš dalies. Teismo vertinimu, sprendžiant dėl teisės akto nuostatos teisėtumo yra būtina įvertinti visą normą ir pareiškėjo nurodytus žodžių junginius vertinti visos normos kontekste.
8. Aiškinamojo rašto 37 punkte nurodyta, kad intensyviai naudojamų želdynų teritorijose esantys privačių subjektų valdomi žemės sklypai teisės aktų nustatyta tvarka gali būti perimami savivaldybės nuosavybėn arba gali būti sumažintas privataus žemės sklypo žemės mokestis ar šis mokestis išvis panaikintas. Išskirtiniais atvejais, pritarus savivaldybės tarybai, teisės aktais nustatyta tvarka koreguojant šio Bendrojo plano sprendinius, galima mažinti želdynų plotą, keičiant privačių fizinių ar juridinių asmenų valdomą bendrajame plane nurodytą želdynų funkcinę zoną į kitą funkcinę zoną. Tokiu atveju koreguojant Bendrojo plano sprendinius, privalo būti užtikrinamas minimalus teisės aktuose nustatytas želdyno plotas (pagal želdyno lygmenį), želdynų sistemos rišlumas, suplanuota visa pagal želdyno lygmenį reikalinga rekreacinė infrastruktūra, išlaikyti Bendrojo plano nustatyti želdyno pasiekiamumo ir apsirūpinimo želdynais rodikliai (Bendrojo plano numatytam gyventojų skaičiui). Želdynų plotą šiame punkte nurodytu būdu draudžiama mažinti regioninių parkų ir Europos bendrijos svarbos natūralių buveinių teritorijose.
9. Aiškinamojo rašto 38 punkte nustatyta, kad ekstensyviai naudojamų želdynų bei miškų ir miškingų teritorijų funkcinėse zonose esantys privačių subjektų valdomi žemės sklypai toliau naudojami pagal esamą žemės paskirtį. Teisės aktų nustatyta tvarka jie taip pat gali būti perimami savivaldybės nuosavybėn arba gali būti sumažintas privataus žemės sklypo žemės mokestis ar šis mokestis išvis panaikintas. Pritarus savivaldybės tarybai, teisės aktais nustatyta tvarka koreguojant šio Bendrojo plano sprendinius, galima keisti privačių fizinių ar juridinių asmenų valdomą bendrajame plane nurodytą šių želdynų ar miškų ir miškingų teritorijų funkcinę zoną į kitą funkcinę zoną. Tokiu atveju koreguojant Bendrojo plano sprendinius, privalo būti užtikrinamas minimalus teisės aktuose nustatytas želdyno plotas (pagal želdyno lygmenį), želdynų sistemos rišlumas, suplanuota visa pagal želdyno lygmenį reikalinga rekreacinė infrastruktūra, išlaikyti Bendrojo plano nustatyti želdyno pasiekiamumo ir apsirūpinimo želdynais rodikliai (Bendrojo plano numatytam gyventojų skaičiui). Želdynų plotą šiame punkte nurodytu būdu draudžiama mažinti regioninių parkų ir Europos bendrijos svarbos natūralių buveinių teritorijose.
10. Aiškinamojo rašto penktojo skirsnio „Teritorijų rezervavimas visuomenės poreikiams“ 37 ir 38 punktuose, kurių teisėtumu taip pat abejoja pareiškėjas, be kita ko yra nurodoma, kad aptariami pakeitimai gali būti atliekami „teisės aktais nustatyta tvarka koreguojant šio Bendrojo plano sprendinius“. Tai yra, Aiškinamojo rašto 37 ir 38 punktų normos taip pat yra blanketinio pobūdžio. Bendrojo plano sprendinių koregavimo atvejai ir tvarka yra reglamentuojami Teritorijų planavimo įstatyme. Šio įstatymo nuostatos taip pat yra detalizuojamos įstatymą lydinčiuose aktuose, kurie atsakovui yra privalomi. Taigi, nagrinėjamu atveju, atliekant Bendrojo plano koregavimą, tai turės būti daroma pagal galiojančius teritorijų planavimą reglamentuojančius teisės aktus (tarp jų ir Želdynų įstatymo bei Tvarkos aprašo nuostatas), kurių aiškumu ir detalumu pareiškėjas neabejoja. Vien tai, kad aptariamuose Aiškinamojo rašto normose yra nustatomos papildomos sąlygos, t. y. tai, kad sprendinių koregavimui turi pritarti savivaldybės taryba arba kad koregavimas yra galimas išskirtiniais atvejais, savaime nesuponuoja teisinio aiškumo principo pažeidimo. Aiškinamojo rašto 37 ir 38 punktai yra įtvirtinti penktajame skirsnyje, pavadintame „Teritorijų rezervavimas visuomenės poreikiams“, kas, teismo vertinimu, savaime nulemia tai, jog šiose normose aptariami išskirtiniai atvejai ir Bendrojo plano korekcijos yra susiję su viešojo intereso tenkinimu. Pažymėtina ir tai, kad šiose normose yra pažodžiui nurodoma, jog minimalus teisės aktuose nustatytas želdyno plotas privalo būti užtikrinamas, taip pat užtikrinama papildoma apsauga regioninių parkų ir Europos bendrijos svarbos natūralių buveinių teritorijose želdynų plotams, kurie negali būti mažinami. Tai reiškia, kad atsakovas veikia jam nustatytos diskrecijos ribose.
11. TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintas teisėkūros aiškumo principas, be kita ko, apima ir glaustumo reikalavimą, todėl detalus ir išsamus ginčijamoje normoje nurodomų „išskirtinių atvejų“ aprašymas taip pat galėtų kelti abejonių dėl pirmiau nurodyto principo laikymosi. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo išvadai, jog Aiškinamojo rašto 21, 37 bei 38 punktai neatitinka konstitucinio teisinės valstybės principo, TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtinto teisėkūros aiškumo principo, VSĮ 4 straipsnio 10 punkte įtvirtinto veiklos skaidrumo principo.
12. Dėl Aiškinamojo rašto 92.2 papunkčio, Priedo Nr. 1 7 lentelės 39 eilutės bei Schemos teisėtumo ištyrimo teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė ištirti, ar Aiškinamojo rašto 92.2 papunktis atitinka Želdynų įstatymo (2021 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. XIV-199 redakcija) 8 straipsnio 1, 3 bei 5 dalies nuostatas, Želdynų įstatymo (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1241 redakcija) 8 straipsnio 1 bei 3 dalies nuostatas, VSĮ 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintą teisėtumo principą, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį įstatymų viršenybės principą bei Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą. Taip pat pareiškėjas prašė ištirti, ar Aiškinamojo rašto priedo Nr. 1 „Pagrindinio brėžinio reglamentų lentelės“ 7 lentelės 39 eilutės nuostata „tais atvejais, kai atskirųjų želdynų numatyti nėra galimybės, priklausomųjų želdynų norma (plotas) procentais nuo žemės sklypo ploto (Priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos aprašas, patvirtintas Aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. D1-694) padidinamas ne mažesniu kaip 10 procentinių punktų“, Bendrojo plano sprendinių tekstinio reglamento Nr. 39 schemos sutartinių ženklų nuostata „tais atvejais, kai atskirųjų želdynų numatyti nėra galimybės, priklausomųjų želdynų norma (plotas) procentais nuo žemės sklypo ploto (Priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos aprašas, patvirtintas Aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. D1-694) padidinamas ne mažesniu kaip 10 procentinių punktų“ atitinka Želdynų įstatymo (2021 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. XIV-199 redakcija) 8 straipsnio 1, 3 bei 5 dalies nuostatas, Želdynų įstatymo (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1241 redakcija) 8 straipsnio 1 bei 3 dalies nuostatas, VSĮ 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintą teisėtumo principą, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį įstatymų viršenybės principą.
13. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju Bendrojo plano sprendiniai buvo parengti ir visuomenės informavimo procedūra pradėta 2020 m. vasario mėnesį, o visuomenės informavimo procedūra buvo baigta 2020 m. kovo 6 d., kas įvertinus paminėtą teisinį reguliavimą reiškia, jog 2020 m. vasario mėnesį ne tik buvo baigtas Bendrojo plano parengiamasis ir rengimo etapai, bet ir buvo pereita į baigiamąjį etapą. Sprendžiant dėl Bendrajam planui ir jo konkretiems sprendiniams taikytinų normų, atsižvelgtina į tai, kada dėl teritorijų planavimo dokumentų rengimo kreiptasi planavimo sąlygų. Teritorijų planavimo procesas vykdomas pagal sąlygų išdavimo metu ir rengimo etapo metu galiojusius teisės aktus, todėl jų atitikimas vėliau priimtiems įstatymams nėra vertinamas.
14. Nagrinėjamu atveju 2020 m. vasario mėnesį ne tik buvo baigtas Bendrojo plano parengiamasis ir rengimo etapai, bet ir pereita į baigiamąjį etapą, o tai reiškia, kad Bendrajam planui ir jo konkretiems sprendiniams ir jų suformavimui bei vertinimui iš esmės aktualios tik tos Teritorijų planavimo įstatymo nuostatos, kurios galiojo sąlygų išdavimo metu ir rengimo etapo metu, kai buvo formuojami Bendrojo plano sprendiniai. Dėl šios priežasties teismas nevertino ginčo nuostatų atitikties Želdynų įstatymo (2021 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. XIV-199 redakcija) 8 straipsnio 1, 3 ir 5 dalies nuostatoms.
15. Aiškinamojo rašto 92.2 punkte nustatyta, kad: „Miesto centrų ir gyvenamųjų teritorijų funkcinėse zonose, kuriose neužtikrinamos aukščiau nustatytos želdynų pasiekiamumo ir ploto normos, taikomos šios kompensavimo priemonės: tais atvejais, kai atskirųjų želdynų suplanuoti nėra galimybės, priklausomųjų želdynų norma (plotas) procentais nuo žemės sklypo ploto (Tvarkos aprašas) didinamas 10 procentinių punktų ir užtikrinama šių želdynų viešo naudojimo galimybė. Tokia galimybė neprivaloma ekstensyvaus užstatymo ir mažo užstatymo intensyvumo gyvenamųjų teritorijų funkcinėse zonose.“.
16. Teismas nurodė, kad sistemiškai aiškinant ginčui aktualios redakcijos Želdynų įstatymo ir aptariamos Tvarkos aprašo dalies „Atskirųjų rekreacinės paskirties želdynų plotų normos“ nuostatas, darytina išvada, jog rengiant kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą yra būtina nustatyti tokias atskirųjų želdynų normas, kurios nebūtų mažesnės nei įsakyme įtvirtintos tam tikro dydžio miestui ir gyventojų skaičiui tenkanti norma. Tiek iš Tvarkos aprašo dalies „Atskirųjų rekreacinės paskirties želdynų plotų normos“ 1 punkte nurodyto tikslo, tiek iš 14 punkte pavartoto žodžio junginio „mažiausi plotai“, galima neabejotinai spręsti, kad įstatymu ir jo lydinčiuoju dokumentu nebuvo siekiama nustatyti konkrečios fiksuotos ar maksimalios atskirųjų želdynų plotų normos, o juo buvo nustatomos tik minimalios normos, kurios yra privalomos teritorijų planavimo dokumentus rengiantiems subjektams. Dėl šios priežasties teismas padarė išvadą, kad atsakovas turėjo teisę teritorijų planavimo dokumentuose įtvirtinti žmonių gyvenamosios ir darbo aplinkos sąlygas ir visuomenės rekreacijos poreikius gerinančias (didesnes) atskirųjų želdynų plotų normas.
17. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Aiškinamojo rašto 92.2 punkte, kurio teisėtumu abejoja pareiškėjas, yra kalbama ne apie aukštesnės galios teisės aktuose esančių privalomųjų normų dėl atskirųjų želdynų plotų normų nesilaikymą, o apie atvejus, kai negali būti išpildytos tame pačiame Aiškinamajame rašte nustatytos želdynų normos. Tai matyti iš Aiškinamojo rašto 92 punkte vartojamų žodžių „kuriose neužtikrinamos aukščiau nustatytos <....> normos“. Aukštesnės galios aktuose buvo įtvirtinti tik minimalūs privalomi želdynų plotai, o maksimalūs plotai (ar minimalios pasiekiamumo normos) – ne, todėl savivaldybės galėjo savo teisės aktuose įtvirtinti didesnes želdynų plotų normas.
18. Kaip matyti iš Aiškinamojo rašto 90 punkto nuostatų: „90. Želdynų normavimas. Planuojant ir įrengiant atskiruosius želdynus, būtina laikytis šių kriterijų, kurie papildo teisės aktuose nustatytas želdynų pasiekiamumo ir ploto normas“ (kurios 92 punkte įvardijamos kaip „aukščiau nustatytos“), juose atsakovas expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nurodo, kad nustato želdynų pasiekiamumo ir ploto normas, kurios papildo (o ne paneigia) teisės aktuose nustatytas želdynų pasiekiamumo ir ploto normas. Pareiškėjas neginčijo, kad šiame punkte nurodytos želdynų pasiekiamumo ir ploto normos prieštarauja Želdynų įstatymo ar Aprašo nuostatoms, vadinasi, pripažįstama, kad Aiškinamajame rašte yra įvirtintos žmonių gyvenamosios ir darbo aplinkos sąlygas ir visuomenės rekreacijos poreikius gerinančios normos. Dėl šios priežasties sistemiškai vertinant 90 ir 92 punktų (kartu ir 92.2 papunkčio) nuostatas yra akivaizdu, kad Bendrajame plane yra įsipareigojama laikytis aukštesnės galios teisės aktuose nustatytų atskirųjų želdynų pasiekiamumo ir ploto normų, o kompensacinis mechanizmas taikomas tik tais atvejais, kai neužtikrinamos pačiame Aiškinamajame rašte (jo 90 punkte) nustatytos visuomenės rekreacijos poreikiams palankesnės atskirųjų želdynų pasiekiamumo ir ploto normos. Atsižvelgdamas į tai teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog savivaldybės taryba, ginčijamose nuostatose, viršydama jai suteiktus įgaliojimus bei pažeisdama Bendrojo plano rengimo metu galiojusios redakcijos Želdynų įstatymo 8 straipsnio 1 bei 3 dalies nuostatas, įtvirtino galimybę nevykdyti atskirųjų želdynų normų (jų visai neįrengti), laikytini nepagrįstais.
19. Pareiškėjas abejojo Aiškinamojo rašto 92.2 punkte, Aiškinamojo rašto Priedo Nr. 1 „Pagrindinio brėžinio reglamentų lentelės“ 7 lentelės 39 eilutėje ir Bendrojo plano sprendinių tekstinio reglamento Nr. 39 schemoje įtvirtinto kompensacinio mechanizmo teisėtumu. Teismas nurodė, jog šiose normose yra įtvirtinta, kad tais atvejais, kai atskirųjų želdynų numatyti nėra galimybės, priklausomųjų želdynų norma (plotas) procentais nuo žemės sklypo ploto (Priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos aprašas, patvirtintas Aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. D1-694) padidinamas ne mažesniu kaip 10 procentinių punktų.“. Aiškinamojo rašto 92.2 punkte papildomai nurodoma, kad yra užtikrinama šių [priklausomųjų] želdynų viešo naudojimo galimybė. Taigi, analogiškai kaip ir atskirųjų želdynų atveju, aukštesnės galios teisės aktuose nebuvo įtvirtinta konkreti fiksuota ar maksimali galima priklausomųjų želdynų norma (plotas), o įtvirtintas tik minimalus tokių plotų standartas.
20. Teismas nurodė, kad savivaldybėms, be kita ko, yra pavesta vykdyti savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą, želdynų kūrimą ir naujų želdinių veisimą, želdynų tvarkymo ir kūrimo projektų rengimą. Savivaldybė, įgyvendindama jai įstatymo leidėjo suteiktus įgaliojimus turėjo teisę kompleksinio planavimo dokumentuose tiek nustatyti didesnes priklausomųjų ir atskirųjų želdynų normas, tiek spręsti dėl jų kompensavimo mechanizmo, kai tokios (didesnes) pačios savivaldybės nustatytos priklausomųjų ir atskirųjų želdynų normos negali būti įvykdomos.
21. Teismas taip pat pažymėjo, kad Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 10 punkte yra įtvirtinta savivaldybių teisė su želdynų ir želdinių savininkais ir valdytojais sudaryti sutartis taip pat ir dėl želdynų lankymo sąlygų. Dėl šios priežasties pareiškėjo argumentus, kad Aiškinamojo rašto 92.2 punkto nuostata „užtikrinama šių [priklausomųjų] želdynų viešojo naudojimo galimybė“, be teisinio pagrindo apribojo asmens nuosavybės teises, teismas laikė nepagrįstais. Kadangi Aiškinamajame rašte nėra aptariamas konkretus būdas, kaip bus užtikrinama priklausomų želdynų viešojo naudojimo galimybė, todėl darytina išvada, kad tai bus daroma kituose teisės aktuose nustatyta tvarka, pavyzdžiui, pasinaudojant Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinta galimybe sudaryti sutartis su želdynų ir želdinių savininkais ir valdytojais dėl želdynų lankymo.
22. Teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog aptariami Bendrojo plano sprendiniai neatitinka Želdynų įstatymo (Nr. X-1241 redakcija) 8 straipsnio 1 bei 3 dalies nuostatų, VSĮ 4 straipsnio 6 punkte įtvirtinto teisėtumo principo, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio įstatymų viršenybės principo bei Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, todėl pareiškimas atmestas.
III.
23. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą tenkinti.
24. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
29.1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Bendrojo plano keitimo ir koregavimo bei Bendrojo plano sprendinių keitimo sąvokas, kas lėmė ir nepagrįstų išvadų priėmimą. Bendrojo plano keitimas ir Bendrojo plano sprendinio keitimas yra skirtingos sąvokos. Tokią išvadą leidžia daryti sisteminis Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 1 bei 28 dalių aiškinimas. Bendrojo plano sprendiniai gali būti keičiami ir koreguojant Bendrąjį planą. Kadangi Aiškinamojo rašto 21 punkte įtvirtinta teisė nustatyti didesnį pastatų aukštį nei jis nustatytas Bendrajame plane, o minėta norma yra skirsnyje, kuris vadinasi „Teritorijos naudojimo reikalavimų tikslinimas nekeičiant Bendrojo plano sprendinių“, darytina išvada, kad taikant Aiškinamojo rašto 21 punktą, Bendrojo plano sprendiniai nebus keičiami. Taip pat įvertinus tai, kad ginčijamoje nuostatoje kalbama apie didesnį pastatų aukštį, nei nustatyta Bendrajame plane, nėra pagrindo teigti, kad bus nustatomi papildomi sprendiniai, kadangi akivaizdu, jog šioje normoje reglamentuojami atvejai, kai sprendiniai susiję su pastatų aukščiu jau yra nustatyti. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad ginčijama norma bus taikoma tik Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnio 7 dalyje nustatytu atveju, kadangi ginčijamoje normoje Krašto apsaugos sistemos valdomi sklypai yra nurodyti kaip viena iš savarankiškų sąlygų, kuomet galima nesilaikyti Bendrajame plane nustatyto pastatų aukščio reikalavimų. Aiškinamojo rašto 21 punkto lingvistinė konstrukcija taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad šios normos taikymas yra susijęs su teismo sprendimų vykdymu. Nėra aišku, kokiais atvejais gali būti taikomas Aiškinamojo rašto 21 punktas, koks subjektas priima sprendimus, koks gali būti pastatų aukščio didinimo mastas, kokia tvarka gali būti leidžiama nustatyti didesnį pastatų aukštį negu jis nustatytas Bendrajame plane ir panašiai. Toks reguliavimas ne tik stokoja teisinio aiškumo, bet ir sudaro sąlygas neskaidriai jas taikyti. Atkreiptinas dėmesys, kad ir atsakovas, teikdamas atsiliepimą į pareiškimą, nepaaiškino, kokiais atvejais ir tvarka gali būti taikomas Aiškinamojo rašto 21 punktas.
29.2. Ginčijamose Aiškinamojo rašto normose yra nurodyta, kad želdynų plotas gali būti mažinamas, želdynų ar miškų ir miškingų teritorijų funkcinę zoną galima pakeisti teisės aktais nustatyta tvarka koreguojant Bendrojo plano sprendinius. Šios Aiškinamojo rašto 37 bei 38 punkto nuostatos tik nurodo, kokia procedūra (Bendrojo plano koregavimas) turi būti atlikta, norint taikyti šias normas. Tačiau nukreipimas į teritorijų planavimo dokumento keitimo procedūras, o ne sprendinių turinį, reglamentuojančius teisės aktus negali būti laikoma ginčijamų normų, nustatančių, kad jos taikomos tik išimtiniais atvejais ir tik tarybai pritarus, aiškumą užtikrinančia aplinkybe. Aiškinamojo rašto 37 punktas nurodo, kad Bendrojo plano sprendinių koregavimo procedūra gali būti atliekama tik išskirtiniais atvejais ir tik pritarus savivaldybės tarybai. Aiškinamojo rašto 38 punkte taip pat nustatyta, kad Bendrojo plano sprendiniai koreguojami tik pritarus savivaldybės tarybai. Ginčijamos Aiškinamojo rašto nuostatos suteikia išimtinę teisę mažinti želdynų zoną, keisti funkcinę zoną, tačiau nenurodoma, kokie tie išskirtiniai atvejai, t. y., nėra aišku, kokiais atvejais galima šia teise pasinaudoti, kada savivaldybės taryba gali pritarti ar nepritarti želdynų ploto mažinimui ar funkcinės zonos keitimui. Šių normų turinys, įgyvendinimo atvejai nėra pakankamai aiškūs, kad teisinių santykių dalyviai žinotų, kokiais konkrečiais atvejais šios normos gali būti įgyvendinamos, kokio tiksliai elgesio iš jų reikalaujama. O tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju šių normų turinys gali būti skirtingai vertinamas ir aiškinamas. Tai, kad ginčijamose normose yra nustatytos sąlygos (užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus želdyno plotas, išlaikyti želdyno pasiekiamumo ir apsirūpinimo želdynais rodikliai), kurias turi atitikti Bendrojo plano sprendiniai atlikus Bendrojo plano sprendinių koregavimo procedūras, niekaip neatsako į klausimą, kokiais atvejais gali būti pradėta išimtinė (ginčijamuose punktuose nurodyta) Bendrojo plano sprendinių koregavimo procedūra.
29.3. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2018 m. sausio 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-21- 438/2017). Tiek pirmosios instancijos teismo nurodytame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime, tiek Teritorijų planavimo įstatymo normose yra aptariami atvejai, susiję su sprendimų priėmimo procedūromis, todėl minėtos nuostatos būtų aktualios, jei būtų prašoma ištirti, ar ginčijamas teisės aktas teisėtas pagal jo priėmimo tvarką. Šioje byloje yra kilęs ginčas dėl konkrečių Bendrojo plano sprendinių turinio atitikties įstatymų reikalavimams, o ne dėl procedūrinių (teritorijų planavimo procesą reguliuojančių teisės aktų) pažeidimų.
29.4. Teismo išvada yra pagrįsta klaidingu Aiškinamojo rašto 90 bei 92 punktų aiškinimu. Želdynų įstatymo (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1241 redakcija) 2 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad atskirasis želdynas – tai želdynas, esantis tik jam skirtame žemės sklype. Šiuo metu galiojančio Želdynų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje taip pat nurodyta, kad atskiriesiems želdynams formuojami jiems skirti žemės sklypai. Atskirųjų želdynų normos yra privalomos. Kadangi viešojoje teisėje galioja principas „leidžiama tik tai, kas tiesiogiai nustatyta. Visa kita draudžiama“, darytina išvada, kad jokiu poįstatyminiu teisės aktu negalima nustatyti atvejų, kada gali būti nevykdomos atskirųjų želdinių normos. Aiškinamojo rašto 90 punkte patvirtinti teisės aktuose nustatytas želdynų pasiekiamumo ir ploto normas papildantys reikalavimai, kas reiškia, jog formuojant atskirąjį želdyną jam yra taikomi ir Aplinkos ministro nustatyti reikalavimai, ir papildomi savivaldybės tarybos nustatyti reikalavimai. Aiškinamojo rašto 92.2 papunktyje yra nustatyta, kad šiame papunktyje nurodyta kompensavimo priemonė yra taikoma tada, „kai atskirųjų želdynų suplanuoti nėra galimybės“, t. y., 92.2 papunktyje kalbama apie galimybės suplanuoti atskirąjį želdyną nebuvimą – atskirojo želdyno neįrengimą. Šias nuostatas sistemiškai vertinant su minėtomis Želdynų įstatymo nuostatomis (atskiriesiems želdynams formuojami jiems skirti sklypai), darytina išvada, kad ginčijama nuostata nustato galimybę visai neįrengti atskirojo želdyno, o jei atskirasis želdynas nesuformuojamas, vadinasi, nevykdomi tiek Aiškinamojo rašto 90 punkte nustatyti kriterijai, tiek Aplinkos ministro įsakymu nustatytos privalomos atskirųjų želdynų normos. Tai, kad ginčijama norma nustato atvejus, kada atskirasis želdynais negali būti įrengiamas, patvirtina ir Priedo Nr. 1 7 lentelės 39 eilutės bei Schemos sutartinių ženklų nuostatos „kai atskirųjų želdynų numatyti nėra galimybės, priklausomųjų želdynų norma <...> padidinamas ne mažesniu kaip 10 procentinių punktų“. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčijama norma taikoma tik tais atvejais, kai nesilaikoma pačios savivaldybės nustatytų želdynų normų, ir todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
29.5. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad savivaldybė, įgyvendindama jai įstatymo leidėjo suteiktus įgaliojimus, turėjo teisę kompleksinio planavimo dokumentuose nustatyti didesnes priklausomųjų želdynų normas. Vien ta aplinkybė, kad aukštesnės galios teisės aktuose nėra įtvirtinta konkreti fiksuota ar maksimali galima priklausomųjų želdynų norma, nereiškia, kad būtent savivaldybės taryba gali ją nustatyti. Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje aiškiai nurodyta, kad Bendrajame plane gali būti nustatomi tik įstatymais pagrįsti papildomi privalomieji reikalavimai. Tai reiškia, kad Bendrojo plano sprendiniuose gali būti nustatytos tik tokios priemonės ir apribojimai, kurie yra įtvirtinti įstatymuose, o savivaldybės taryba negali nustatyti teisių ribojimų ar pareigų, jei tai expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nėra nustatyta įstatymuose. Vadovaujantis Želdynų įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi priklausomųjų želdynų normas nustato Aplinkos ministras. Šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 1 punkte taip pat nurodyta, kad Aplinkos ministrui pavesta nustatyti želdynų kūrimo reikalavimus. Taigi įstatymų leidėjas būtent Aplinkos ministrui pavedė nustatyti, kokią minimalią sklypo, skirto statiniams ar įrenginiams, dalį sklypo savininkas privalo skirti išimtinai tik želdiniams. Želdynų įstatymas nesuteikia savivaldybės tarybai teisės nustatyti želdynų kūrimo reikalavimus, inter alia (be kita ko), didinti priklausomųjų želdynų normas. Vadinasi, savivaldybės taryba negali pakeisti Aplinkos ministro įsakymu nustatyto reguliavimo. Teismo nurodyta aplinkybė, kad ministrui pavesta nustatyti tik minimalias privalomas priklausomųjų želdynų normas, nereiškia, kad savivaldybės taryba gali jas didinti. Įvertinus tai, kad savivaldybei nėra pavesta nustatyti didesnes priklausomųjų želdynų normas, darytina išvada, kad dėl didesnio priklausomųjų želdynų ploto įrengimo sprendžia pats sklypo savininkas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teismas netinkamai aiškino Želdynų įstatymo bei Tvarkos aprašo nuostatas ir dėl to nepagrįstai konstatavo, kad Aiškinamojo rašto 92.2 p., Priedo Nr. 1 7 lentelės 39 eilutės bei ginčijamos Schemos nuostatos neprieštarauja teisės aktams.
29.6. Teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų argumentų, susijusių su savininko teise savo nuožiūra valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Jis taip pat nepasisakė dėl tokio ribojimo būtinumo ir proporcingumo, visuomenės intereso ir nuosavybės teisių apsaugos balanso. Todėl darytina išvada, kad teismas neatlikdamas ginčo santykių teisinės analizės ir nepateikdamas jokių teisės normomis pagrįstų motyvų, kurie paneigtų pareiškėjo argumentus, priėmė nemotyvuotą sprendimą. Teismas darydamas prielaidą, kad galimai želdyno viešas naudojimas bus užtikrinamas sutarties pagrindu, neįvertino ginčijamos normos konstrukcijos (t. y., netaikė lingvistinio teisės aiškinimo metodo). Aiškinamojo rašto 92 punkte imperatyviai nurodyta, kad zonose, kuriose neužtikrinamos nustatytos želdynų pasiekiamumo ir ploto normos, taikomos šios kompensavimo priemonės. Aiškinamojo rašto 92.2 punkte taip pat imperatyviai nurodyta, kad priklausomųjų želdynų norma didinama 10 procentinių punktų ir užtikrinama šių želdynų viešo naudojimo galimybė. Abi šios sąlygos yra kumuliatyvios, nesuteikiančios priklausomojo želdyno savininkui galimybės spręsti dėl šių sąlygų (ne)taikymo. Taigi, vadovaujantis teismo pateiktu aiškinimu, priklausomojo želdyno savininkas privalėtų sudaryti sutartį su savivaldybe, nors joks įstatymas tokios pareigos nenustato. Tačiau toks aiškinimas prieštarauja ne tik įstatymų viršenybės principui, bet paneigia ir sutarties laisvės principą, kuris draudžia versti kitą asmenį sudaryti sutartį. Nei teismas, nei atsakovas savo atsiliepime nenurodė jokių teisės aktų, kurie įpareigotų priklausomųjų želdynų savininkus sudaryti jo sklype esančio želdyno viešo naudojimo galimybę. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad savivaldybės taryba Aiškinamojo rašto 92.2 papunktyje nesant įstatyme nustatyto pagrindo, įtvirtino asmenims pareigą (užtikrinti priklausomųjų želdynų viešojo naudojimo galimybę), kuri neišplaukia iš aukštesnės galios teisės akto, ir tuo pačiu pažeidė teisėtumo, įstatymų viršenybės, nuosavybės neliečiamumo principus. Taigi, teismas atmesdamas pareiškimą ir šioje dalyje, netinkamai aiškino teisės aktus, neįvertino pareiškėjo argumentų, todėl priėmė nemotyvuotą ir neteisėtą sprendimą. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nepateikė motyvuotų išvadų, todėl teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio reikalavimų.
25. Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
26. Atsakovas atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
31.1. Nesutiktina su pareiškėju, kad turi būti aiškiai reglamentuota, kokiais atvejais gali būti taikomas Aiškinamojo rašto 21 punktas, nes, manytina, Aiškinamojo rašto 21 punkte objektyviai nėra įmanoma numatyti visų atvejų, kai gali būti taikoma ši teisės akto norma. Įstatymų leidėjas savivaldybėms suteikė teisę sudaryti Bendrąjį planą, jo Aiškinamąjį raštą ir, jei ateityje kils ginčų dėl Bendrojo plano taikymo, galutinį sprendimą priims teismas ir nėra pagrindo nepagrįstai plėsti Aiškinamojo rašto normų sudėties, siekiant išspręsti, anot pareiškėjo, ateityje galimai kilsiančias problemas. Akivaizdu, jog Aiškinamojo rašto 21 punktas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, yra aiškus, kiek objektyviai įmanoma, išplėtotas ir nepanaikintas nei VTPSI, nes skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime.
31.2. Aiškinamojo rašto 37, 38 punktai yra išsamūs, jie yra sukurti atsižvelgiant į aukštesnės galios teisės aktus, todėl nėra jokio pagrindo jų naikinti ar koreguoti. Akcentuotina, kad šie punktai buvo kuriami atsižvelgiant visų pirma į TPĮ 29 straipsnį, kuriame reglamentuota, kad, vykdoma Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų sprendinių įgyvendinimo stebėsena pagal Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų sprendinių įgyvendinimo stebėsenos turinio ir stebėsenos atlikimo tvarkos aprašą, taip pat Bendrasis planas buvo koreguojamas remiantis ir TPĮ 28 straipsnio 7 dalimi, kurioje numatyta: Krašto apsaugos ministerijai arba Ekonomikos ir inovacijų ministerijai pateikus pasiūlymus dėl savivaldybės lygmens bendrojo plano koregavimo. Taip pat rengiant naujus Bendrojo plano keitimo sprendinius buvo vadovautasi Teritorijų planavimo įstatymo 50 straipsniu „Teritorijų planavimo proceso tęstinumas“ nuostatomis, numatančiomis, kad rengiami nauji teritorijų planavimo dokumentai privalo įvertinti galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Vien tai, kad aptariamose Aiškinamojo rašto normose yra nustatomos papildomos sąlygos, t. y. tai, kad sprendinių koregavimui turi pritarti savivaldybės taryba arba kad koregavimas yra galimas išskirtiniais atvejais, savaime nesuponuoja teisinio aiškumo principo pažeidimo. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, „Aiškinamojo rašto 37 ir 38 punktai yra įtvirtinti penktajame skirsnyje, pavadintame „Teritorijų rezervavimas visuomenės poreikiams“, kas savaime nulemia tai, jog šiose normose aptariami išskirtiniai atvejai ir Bendrojo plano korekcijos yra susiję su viešojo intereso tenkinimu <...> šiose normose yra pažodžiui nurodoma, jog minimalus teisės aktuose nustatytas želdyno plotas privalo būti užtikrinamas, taip pat užtikrinama papildoma apsauga regioninių parkų ir Europos bendrijos svarbos natūralių buveinių teritorijose želdynų plotams, kurie negali būti mažinami“. Savivaldybė privalo įvertinti ir viešojo intereso aspektus. Konkrečiu atveju teritorijoje, kurioje bus aktualus žemės sklypas, Vilniaus miesto savivaldybė priims sprendimą, susijusį su visuomenės (viešuoju) interesu dėl kraštovaizdžio ir gamtos bei jos išteklių apsaugos ir racionalaus naudojimo bei darnaus kultūrinio kraštovaizdžio formavimo. Aiškinamojo rašto 21 punktas susijęs su visuomenės, valstybės interesais statant pramonės ir sandėliavimo, inžinerinės infrastruktūros zonose objektus, kurių technologiniams poreikiams reikalingas didesnis aukštis nei numatyta Bendrajame plane. Nors pareiškėjas nurodo, kad ši norma gali būti taikoma pernelyg plečiamai, tačiau nėra jokių įrodymų tokio teiginio pagrįstumui, be to, atsakovas objektyviai negali įvertinti visų galimų situacijų ir jų nurodyti viename Aiškinamojo rašto punkte.
31.3. Neturėtų būti tiriama Bendrojo plano sprendinių atitiktis teisės aktams, įsigaliojusiems po Bendrojo plano patvirtinimo. Planuojant ir įrengiant atskiruosius želdynus, būtina laikytis želdynų normavimo kriterijų, kurie papildo teisės aktuose nustatytas želdynų pasiekiamumo ir ploto normas. Todėl atsakovas turi teisę reglamentuoti miesto struktūroje svarbaus komponento – želdynų kiekį. Vadovaujantis Bendrojo plano priėmimo metu galiojančiais teisės aktais, atsakovas neturėjo teisės paimti visuomenės poreikiams privačios žemės atskiriesiems želdynams suformuoti, todėl teritorijose, kuriose neužtikrinamos Bendrojo plano Aiškinamojo rašto IV skyriaus penkto skirsnio „Želdynai“ 90 punkte nustatytos želdynų pasiekiamumo ir ploto normos, taikomos kompensavimo priemonės. Atsakovas, neperžengdamas savo įgaliojimų teritorijų planavimo ir želdynų apsaugos, tvarkymo ir kūrimo srityse turi teisę savarankiškai nustatyti želdynų kiekį, jų įrengimą, saugojimą ir kitus su tuo susijusius reglamentus.
31.4. Pareiškėjas iš esmės ir apeliaciniame skunde nenurodo konkrečios teritorijų planavimo procesą reglamentuojančios įstatymo ar kito teisės akto nuostatos, kurią pažeistų ginčijamos Bendrojo plano nuostatos, nors iš esmės pareiškėjas, formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumui, turėtų išnagrinėti tiek atitinkamo norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto turinį ir pateikti savo konkrečią nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų. Pareiškėjo nurodomas pagrindimas negali būti laikomas aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais.
31.5. Teismas nėra įpareigotas atsakyti į kiekvieną šalių keliamą klausimą, ypač, jei jis nėra esminis ir iš viso sprendimo yra aišku, dėl kokių priežasčių yra priimtas būtent toks sprendimas. Teismas, nagrinėdamas bylą, analizuoja individualias ginčo aplinkybes, įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Be to, teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas.
31.6. Vertinant skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, akivaizdu, kad jis atitinka teismo sprendimui keliamus reikalavimus: yra itin išsamus, motyvuotas, pagrįstas tiek byloje ištirtais įrodymais, tiek ir šiam ginčui taikytinomis teisės aktų nuostatomis. Tai, kad teismas priėmė pareiškėjui nepalankią išvadą, nepaneigia nei jo teisėtumo, nei pagrįstumo, tuo labiau, kad ir apeliaciniame skunde nėra nurodoma jokių konkrečių argumentų, galinčių paneigti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinis skundas yra grindžiamas prielaidomis, subjektyviu ir klaidingu ginčui aktualių teisės aktų nuostatų aiškinimu, pertekline teismų praktika, iš esmės pakartojami skundo argumentai, o tai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimui. Išanalizavus teismo sprendimą, matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir išskirtinai detaliai, išsamiai, visapusiškai ištyrė visas pateiktam skundui reikšmingas aplinkybes.
27. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
28. Ministerija nurodo:
33.1. Pareiškėjas tiek apeliaciniame skunde, tiek pareiškime pilna apimtimi cituoja tik Aiškinamojo rašto 21 punktą, o 37 ir 38 punktus cituoja ne pilna apimtimi. Pagal TPĮ 6 straipsnio 3 dalį ir 28 straipsnio 7 dalį, planavimo iniciatyvos teisė koreguoti savivaldybės lygmens teritorijų planavimo dokumentą išimtinai numatyta tik Krašto apsaugos ministerijai ar jos įgaliotai institucijai ir Ekonomikos ir inovacijų ministerijai ar jos įgaliotai institucijai, kai atitinkamai krašto apsaugai užtikrinti būtinas teritorijų vystymas ar stambiems projektams skirtų teritorijų vystymas nenumatytas savivaldybės lygmens bendrajame plane. Aiškinamojo rašto 21 punktą (sprendinį) ir aukščiau nurodytas TPĮ nuostatas vertinant kompleksiškai, aptariamas sprendinys yra suprantamas, aiškus ir nepažeidžia nei TPĮ, nei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatų.
33.2. Vertinant ne tik apeliaciniame skunde (ar pareiškime) nurodytus teiginius, bet ir pilnos apimties Aiškinamojo rašto 37 ir 38 punktus, be atsiliepime nurodytų argumentų dėl Bendrojo plano keitimo, papildomai pažymėtina, jog Bendrojo plano 37 ir 38 punktų sprendinių aplinkybės grindžiamos TPĮ 29 straipsnio nuostatomis – vykdant Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų sprendinių įgyvendinimo stebėseną pagal Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų sprendinių įgyvendinimo stebėsenos turinio ir stebėsenos atlikimo tvarkos aprašą, arba TPĮ 28 straipsnio 7 dalyje nurodytu atveju – Krašto apsaugos ministerijai arba Ekonomikos ir inovacijų ministerijai pateikus pasiūlymus dėl savivaldybės lygmens bendrojo plano koregavimo. Planavimo iniciatyvos teisė koreguoti savivaldybės lygmens teritorijų planavimo dokumentą išimtinai numatyta tik Krašto apsaugos ministerijai ar jos įgaliotai institucijai ir Ekonomikos ir inovacijų ministerijai ar jos įgaliotai institucijai, kai atitinkamai krašto apsaugai užtikrinti būtinas teritorijų vystymas ar stambiems projektams skirtų teritorijų vystymas nenumatytas savivaldybės lygmens bendrajame plane, o sprendimus dėl savivaldybės lygmens bendrojo plano koregavimo priima planavimo organizatorius (savivaldybės administracijos direktorius), aptariami Bendrojo plano sprendiniai įgyvendinami aiškiai nustatyta teritorijų planavimo proceso (konkrečiai – koregavimo) tvarka.
33.3. Nei Želdynų įstatyme, nei Tvarkos apraše nenustatyti atvejai kada atskirieji želdynai kompensuojami priklausomaisiais želdynais. Aktuali Želdynų įstatymo redakcija įsigaliojo 2021 m. lapkričio 1 d., todėl manytina, kad neturėtų būti tiriama Bendrojo plano sprendinių atitiktis teisės aktams, įsigaliojusiems po Bendrojo plano patvirtinimo. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nevertino ginčo nuostatų atitikties Želdynų įstatymo (2021 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. XIV-199 redakcija) 8 straipsnio 1, 3 ir 5 dalies nuostatoms. Tik aktualios redakcijos Želdynų įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta priklausomųjų želdynų kompensavimo galimybė, iki 2021 m. lapkričio 1 d. kas yra želdynų normų kompensavimas ir kokia želdynų norma gali būti kompensuojami Želdynų įstatyme nebuvo numatyta. Rengiant Bendrojo plano, Želdynų įstatyme nesant apibrėžtos želdynų normos kompensavimo sąvokos, panaudotas išsireiškimas „kompensuojama“ neturėtų būti tapatinamas su Želdynų įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje minimu želdynų (priklausomųjų) kompensavimu.
33.4. Rengiant teritorijų planavimo dokumentus privaloma vadovautis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad nėra pagrindo teigti, jog aptariami Bendrojo plano sprendiniai neatitinka Želdynų įstatymo (2021 m. kovo 23 d. priimto įstatymo Nr. XIV-199 redakcija) 8 straipsnio 1, 3 bei 5 dalies nuostatų, Želdynų įstatymo (2007 m. birželio 28 d. priimto įstatymo Nr. X-1241 redakcija) 8 straipsnio 1 bei 3 dalies nuostatų, VSĮ 4 straipsnio 6 punkte įtvirtinto teisėtumo principo, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio įstatymų viršenybės principo. Aktuali Želdynų įstatymo redakcija įsigaliojo 2021 m. lapkričio 1 d., todėl manytina, kad neturėtų būti tiriama Bendrojo plano sprendinių atitiktis teisės aktams, įsigaliojusiems po Bendrojo plano patvirtinimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nevertina ginčo nuostatų atitikties Želdynų įstatymo (2021 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. XIV-199 redakcija) 8 straipsnio 1, 3 ir 5 dalies nuostatoms, bei pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo spręsti, kad aptariami Bendrojo plano sprendiniai neatitinka Želdynų įstatymo (Nr. X-1241 redakcija) 8 straipsnio 1 bei 3 dalies nuostatų, VSĮ 4 straipsnio 6 punkte įtvirtinto teisėtumo principo, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio įstatymų viršenybės principo bei Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
29. Byloje yra nagrinėjamas pareiškėjo pareiškimas dėl Sprendimu patvirtinto Bendrojo plano atskirų sprendinių teisėtumo ištyrimo.
30. Pareiškėjas pareiškime, be kita ko, prašė ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. 1-972 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo ir tvirtinimo“ 1.1.1 papunkčiu patvirtinto Bendrojo plano sprendinių aiškinamojo rašto 92.2 papunktis atitinka Želdynų įstatymo (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1241 redakcija)
8 straipsnio 1 bei 3 dalies nuostatas ir Želdynų įstatymo (2021 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. XIV-199 redakcija) 8 straipsnio 1, 3 bei 5 dalies nuostatas.
31. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ištyrė Sprendimu patvirtinto Bendrojo plano pareiškėjo pareiškime nurodytų sprendinių atitiktį Želdynų įstatymo
8 straipsnio 1 bei 3 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1241 redakcija) nuostatoms, tačiau pirmosios nevertino ginčijamo norminio administracinio akto atitinkamų sprendinių atitikties Želdynų įstatymo 8 straipsnio 1, 3 ir 5 dalies (2021 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. XIV-199 redakcija) nuostatoms.
32. Kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, su pareiškimu į administracinį teismą turi teisę kreiptis ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai (ABTĮ 112 str. 2 d.).
33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs taisyklę, kad tais atvejais, kai į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipiasi ne teismai, o kiti ABTĮ 112 straipsnyje nurodyti subjektai, administraciniams teismams yra priskiriama tirti tik galiojančių norminių administracinių aktų teisėtumą galiojantiems įstatymams ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminiams aktams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-4/2008; 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje A-438-161/2014). Pripažinimas, kad nebegaliojantis norminis administracinis aktas prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, nebetenka prasmės, nes neturėtų poveikio visuomeniniams santykiams. Toks poveikis būtų tik tada, jei teisme būtų nagrinėjama individuali byla, susijusi su pažeistų subjektinių teisių gynimu, ir norminio administracinio akto teisėtumo bylą inicijuotų individualią bylą nagrinėjantis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-636-602/2015).
34. Želdynų įstatymo 8 straipsnio 1 ir 3 dalis (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1241 redakcija) galiojo tik iki 2021 m. lapkričio 1 d. Taigi pareiškėjo pareiškimo reikalavimas ištirti, ar Sprendimo 1.1.1 papunkčiu patvirtinto Bendrojo plano sprendinių Aiškinamojo rašto 92.2 papunktis atitinka Želdynų įstatymo 8 straipsnio 1 bei 3 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1241 redakcija) nuostatas nėra priskirtas administracinių teismo kompetencijai, todėl byla šioje dalyje turėjo būti nutraukta ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu.
35. Atsisakydamas tirti Sprendimu patvirtinto Bendrojo plano atitiktį Želdynų įstatymo
8 straipsnio 1, 3 ir 5 dalies (2021 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. XIV-199 redakcija, galiojanti nuo
2021 m. lapkričio 1 d.) nuostatoms pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad 2020 m. vasario mėn. ne tik buvo baigtas Bendrojo plano parengiamasis ir rengimo etapai, bet ir pradėtas baigiamasis etapas, todėl Bendrajam planui ir jo konkretiems sprendiniams, jų suformavimui bei vertinimui iš esmės aktualios tik tos Teritorijų planavimo įstatymo nuostatos, kurios galiojo sąlygų išdavimo metu ir rengimo etapo metu, kai buvo formuojami Bendrojo plano sprendiniai.
36. Pareiškėjas neprašė tirti Sprendimu patvirtinto Bendrojo plano atitikties Teritorijų planavimo įstatymui. Šie pirmosios instancijos teismo motyvai visiškai nekoreliuoja su pirmosios instancijos teismo išvada dėl galimybės tirti ginčijamo norminio administracinio akto atitiktį nuostatoms, todėl teisėjų kolegija nevertina jų pagrįstumo.
37. Pirmosios instancijos teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Pareiškėjas prašė ištirti galiojančio norminio administracinio akto atitiktį galiojančiam įstatymui (Želdynų įstatymo 8 straipsnio 1, 3 bei 5 dalies (2021 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. XIV-199 redakcija) nuostatoms), todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo motyvuotai išspręsti šį pareiškėjo pareiškimo reikalavimą.
38. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neišnagrinėjo bylos visa apimtimi pagal pareiškėjo pareiškime suformuluotus reikalavimus, tuo pažeidė procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p., 146 str. 1 d.).
39. Panaikinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl procesinės teisės normų pažeidimo, teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Dainius Raižys
Egidijus Šileikis