Civilinė byla Nr. 2-779/2010
Procesinio
sprendimo kategorija 99.1.1.(S)
LIETUVOS APELIACINIS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gegužės 20 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno (kolegijos
pirmininkas ir pranešėjas), Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio, teismo
posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. A. , G. Ž. , M. K. , L. Ž. , S. A. ,
R. K. , V. K. atskirąjį skundą dėl
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 25 d. nutarties, kuria nustatytas
atsakovams terminas priešieškinio trūkumams pašalinti, civilinėje byloje Nr. 2-3039-585/2010
pagal ieškovo AB Nordea Bank Finland Plc ieškinį atsakovams G.
Ž. , L. Ž. , A. A. , S. A. , V. K. , L. K. ,
M. K. , R. K. , A. K.
, T. A. , V. Ž. , uždarajai
akcinei bendrovei „Alitis“ dėl skolos priteisimo ir sandorių pripažinimo
negaliojančiais.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ieškovas AB Nordea Bank Finland Plc kreipėsi į teismą su ieškiniu
atsakovams G. Ž. , L. Ž. , A. A. , S. A. , V. K. ,
L. K. , M. K. , R.
K. , A. K. , T. A. , V. Ž. , UAB „Alitis“ dėl skolos priteisimo ir sandorių
pripažinimo negaliojančiais.
Atsakovai A. A. , G. Ž. , M. K. ,
L. Ž. , S. A. , R.
K. , V. K. pateikė teismui priešieškinį dėl
kreditavimo bei laidavimo sutarčių negaliojimo ir niekinių sandorių teisinių
pasekmių taikymo, kuriuo prašė taikant niekinio sandorio pasekmes pripažinti
kreditavimo sutartimi Nr. KK 06/11/17D ir kreditavimo sutartimi Nr. KK 07/07/01D
išduotų kreditų gavėju BUAB „Alodas“; pripažinti apsimestinėmis ir niekinėmis
kreditavimo sutartis Nr. KK 06/11/17D ir Nr. KK07/07/01D, taip pat paskolos
sutartis Nr. AL070703/1, Nr. AL070912/1, Nr. AL070703/2, Nr. AL070912/2, Nr.
AL070703/3, Nr. AL070912/3, Nr. AL061107/1, Nr. AL061107/2, Nr. AL061107/3 bei
laidavimo sutartis Nr. LKK 06/11/08D, Nr. LKK 06/11/09D, Nr. LKK 06/11/07D, Nr.
LKK 07/07/02D, Nr. LKK 07/07/03D, Nr. LKK 07/07/04D, Nr. LKK 07/07/05D, Nr. LKK
07/07/lOD, Nr. LKK 07/07/11D.
Vilniaus
apygardos teismas 2010 m. vasario 25 d. nutartimi nutarė nustatyti atsakovams
terminą priešieškinio trūkumams pašalinti – įpareigoti atsakovus per 20 dienų
nuo nutarties įteikimo dienos nurodyti priešieškinio sumą, sumokėti trūkstamą
dalį žyminio mokesčio ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus.
Teismas
nurodė, kad priešieškiniu atsakovai ginčija savo pinigines prievoles ieškovui,
todėl priešieškinis yra turtinio pobūdžio, o jo suma, kuri nustatoma pagal
ginčo dalyką, apskaičiuojama pagal ginčijamų piniginių prievolių dydį, atsakovų
turi būti nurodyta jų pateikiamame teismui priešieškinyje. Teismas pažymėjo,
kad kiekvienas ieškinys (priešieškinis) turi būti apmokamas įstatyme nustatyto
dydžio žyminiu mokesčiu, kad įstatymas numato maksimalią žyminio mokesčio sumą
turtiniuose ginčuose ir ji yra 39 000 Lt. Teismo teigimu, toks ribojimas
žyminio mokesčio dydžiui taikomas kiekvienam ieškovui (ieškovui pagal
priešieškinį), esant neprivalomajam procesiniam bendrininkavimui, todėl
priešieškinio suma nustatoma pagal kiekvieno savarankiško ieškovo teisme
iškelto ginčo dalyko vertę. Teismas pažymėjo, kad tokia teismo pozicija
grindžiama ir esama teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-26/2009). Teismas nurodė, kad atsakovams pareiškus priešieškinį,
kiekvienas atsakovas (arba atsakovai, per savarankišką reikalavimą susieti
privalomuoju procesiniu bendrininkavimu) privalo apmokėti savo turtinį
reikalavimą savarankiškai ir nepriklausomai nuo kitų ieškovų reikalavimų
vertės, o taisyklė, pagal kurią žyminio mokesčio už turtinius reikalavimus
dydis neturi viršyti įstatyme numatytos ribos, taikoma kiekvienam savarankiškam
ieškovui atskirai. Teismo teigimu, kadangi įrodymai apie žyminio mokesčio
sumokėjimą turi būti pridėti prie priešieškinio, o priešieškinyje turi būti
nurodyta jo suma, tokio nurodymo ir atitinkamų įrodymų apie žyminio mokesčio
sumokėjimą nesant, priešieškinio trūkumams pašalinti nustatomas terminas.
Teismas pažymėjo, kad neįvykdžius teismo įpareigojimo pašalinti priešieškinio
trūkumus ir nepateikus priešieškinio, atitinkančio įstatymo reikalavimus,
priešieškinis bus grąžintas atsakovams ir laikomas nepaduotu.
Atskiruoju
skundu atsakovai A. A. , G. Ž. , M. K. , L. Ž. , S. A. ,
R. K. , V. K. prašo apeliacinės
instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 25 d. nutartį
panaikinti ir perduoti atsakovų priešieškinio priėmimo klausimą spręsti pirmosios
instancijos teismui iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais
argumentais:
1. Nors
teismas nurodė, kad nutartis yra neskundžiama, tačiau nagrinėjamu atveju
skundžiama teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai, kadangi
atsakovai kiekvienas atskirai pagal iškelto ginčo dalyko vertę privalo sumokėti
CPK 80 straipsnio pirmosios dalies 1 punkte nustatytą žyminį mokestį. Be to, atsižvelgiant
į teismų praktiką, tuo atveju, kai ieškovas nesumoka žyminio mokesčio ar sumoka
per mažai žyminio mokesčio už ieškinyje pareikšto reikalavimo (pareikštų
reikalavimų) nagrinėjimą, teismo nutartis, kuria nustatomas terminas primokėti
trūkstamą žyminį mokestį, gali būti apeliacijos apskundimo objektu.
2.
Teismas nepagrįstai konstatavo, kad priešieškinis yra
turtinio pobūdžio. Atsakovai pareiškė reikalavimus, susijusius su sutartinių
santykių modifikavimu ir sandorių nuginčijimu, t. y. reikalavimus dėl UAB
„Alodas“ pripažinimo kreditavimo sutarčių Nr. KK 06/11/17D ir Nr. KK 07/07/01D
šalimi (kredito gavėju). Pagal formuojamą teismų praktiką ieškiniai dėl
pripažinimo ir teisinių santykių modifikavimo pripažintini neturtiniais. Be to,
atsakovai priešieškiniu siekia konstatuoti, kad jie nėra kreditavimo sutarčių
Nr. KK 06/11/17D ir Nr. KK 07/07/01D šalimi (kredito gavėjais); kreditavimo
sutartis Nr. KK 06/11/17D ir Nr. KK 07/07/01D pripažinus apsimestiniais
sandoriais, restitucija atsakovų pareikštų reikalavimų atžvilgiu negalima;
atsakovai priešieškiniu nereikalauja, kad teismas įpareigotų ieškovą atlikti
tam tikrus veiksmus; atsakovų priešieškinyje pareikštų reikalavimų nereikia
vykdyti priverstine tvarka. Tai patvirtina, kad atsakovų priešieškinyje yra
reiškiami negatyvūs reikalavimai, kurie yra apmokestinami CPK 80 straipsnio
pirmosios dalies 2 punkte nustatytu žyminiu mokesčiu.
3.
Teismas, nurodydamas, kad priešieškinio suma nustatoma
pagal kiekvieno savarankiško ieškovo teisme iškelto ginčo dalyko vertę,
nenurodė, kurie atsakovų reikalavimai yra savarankiški ir atskirai
apmokestinami žyminiu mokesčiu. Atsakovų nuomone, jie pateikė priešieškinį,
kuriuo pateikė du savarankiškus reikalavimus – reikalavimus pripažinti
kreditavimo sutartimis Nr. KK 06/11/17D ir Nr. KK 07/07/01D išduotų kreditų
gavėju BUAB „Alodas“, o kiti reikalavimai laikytini sudėtinėmis nurodytų dviejų
reikalavimų dalimis, todėl jie atskirai žyminiu mokesčiu neapmokestintini.
4.
Teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovus nurodyti
priešieškinio sumą, kadangi atsakovai priešieškiniu pareiškė neturtinio
pobūdžio reikalavimus ir priešieškinis neturi būti įkainotas.
5.
Nors teismas nurodė, kad kiekvienas atsakovas privalo
apmokėti savo turtinį reikalavimą savarankiškai ir nepriklausomai nuo kitų
ieškovų reikalavimų vertės, tačiau juos pareiškę atsakovai neatskiriamai susiję
su šiais reikalavimais, kurie grindžiami tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Priešieškinio
reikalavimai nelaikytini pareikštais kiekvieno atsakovo atskirai, todėl taip
pat jiems nekyla pareiga kiekvienam atskirai sumokėti žyminį mokestį.
6.
Atsakovai neturi mokėti teismo nurodomo žyminio
mokesčio, kadangi ieškinio patenkinimo atveju atsakovai patirtų dvigubus
nuostolius: sumokėtų proporcinį žyminį mokestį valstybei bei turėtų grąžinti
ieškovui jo sumokėtą žyminį mokestį už ieškinio nagrinėjimą. Tokia situacija ne
tik neatitiktų žyminio mokesčio paskirties, bet ir reikštų, jog nagrinėjamoje
byloje valstybė nepagrįstai praturtėjo bylą pralaimėjusios šalies sąskaita.
Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas AB Nordea Bank Finland Plc
prašo apeliacinės instancijos teismą atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus
apygardos teismo 2010 m. vasario 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Ieškovas
nurodo, kad su atskiruoju skundu nesutinka, kadangi nutartis yra teisinga ir
pagrįsta, priimta tinkamai bei teisingai įvertinus bylai reikšmingas aplinkybes
bei tinkamai pritaikius procesines teisės normas. Ieškovo nuomone, atskirajame
skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos
teismo nutartį.
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos teismo
2010 m. vasario 25 d. nutarties dalis dėl įpareigojimo sumokėti žyminį mokestį
panaikintina ir atsakovų priešieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios
instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinis procesas dėl nutarties
dalies, kuria atsakovai įpareigoti nurodyti priešieškinio sumą, nutrauktinas.
Atskirojo skundo turinys patvirtina, kad yra skundžiama visa Vilniaus
apygardos teismo 2010 m. vasario 25 d. nutartis. Minėta teismo nutartimi
atsakovai buvo įpareigoti per 20 dienų nuo nutarties įteikimo dienos nurodyti
priešieškinio sumą, sumokėti trūkstamą dalį žyminio mokesčio ir pateikti
teismui tai patvirtinančius įrodymus. Teismo nutartis pašalinti procesinio
dokumento trūkumus nėra skundžiama atskiruoju skundu (CPK 115 str. 5 d.), todėl
apeliacinis procesas dėl nutarties dalies, kuria atsakovai įpareigoti nurodyti
priešieškinio sumą, nutrauktinas, nesant apeliacinio apskundimo objekto (CPK
315 str. 2 d. 3 p., 5 d.; 338 str.).
Europos žmogus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir
13 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje
dalyje yra įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas,
kurio esmė yra tai, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra
pažeistos, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Pažymėtina, kad ši
teisė negali būti aiškinama, kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu
būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra Civilinio proceso
kodekse nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į
teismą asmeniui. Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio,
t. y. įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus
įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80
str.). Įstatymų leidėjas, nustatydamas žyminį mokestį siekė kelių viešajam
interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti galimybę nepagrįstiems
reikalavimams, padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teismams
išlaikyti, skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan.
Sprendžiant už paduodamą ieškinį ar priešieškinį mokėtino žyminio
mokesčio klausimą, teismas turi įvertinti pareikšto ieškinio ar priešieškinio
pagrindą, dalyką ir pagal tai nuspręsti – turtinis ar neturtinis reikalavimas
yra reiškiamas. Jeigu reikalavimas yra turtinis, turi būti mokamas proporcinis
žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d. 1 p.), o jeigu reikalavimas neturtinis –
fiksuotas CPK 80 straipsnio pirmosios dalies 2 punkte nustatytas vieno šimto
litų žyminis mokestis, atsižvelgiant į padidėjusį ketvirčio vartojimo kainų
indeksą (CPK 82 str. 1 d.). Toks žyminis mokestis nustatomas bylose, kuriose
pareiškiami neturtinio pobūdžio ieškiniai, taip pat ieškiniai, kurie negali
būti įkainoti, arba kai reikalavimą įvertinti pinigais yra sudėtinga arba iš
viso neįmanoma. Taigi paprastasis žyminis mokestis gali būti taikomas ir
neįkainotiems ieškiniams, todėl neturtiniais ginčais paprastai yra pripažįstami
ginčai ne dėl turto ir tiesiogiai su turtu nesusiję ginčai, t. y. neturtiniais
ieškiniais pripažintini ieškiniai dėl pripažinimo ir teisinių santykių
modifikavimo, kurie pareikšti ne dėl turto ar neturi tiesioginio ryšio su kokiu
nors konkrečiu turtu. Pažymėtina, kad teismų praktika formuojama taip, kad
ginčas laikomas turtiniu ir už jį mokamas proporcinis žyminis mokestis tada,
kai sandorio negaliojimas lemia restitucijos taikymą, nes restitucijos taikymo
atveju įmanoma įvertinti priteistiną turtą ar priteistinas lėšas, o paprastasis
žyminis mokestis gali būti nustatomas sprendžiant dėl neįvykdytų ar tariamų
sandorių pripažinimo negaliojančiais, dažniausiai tada nėra taikoma restitucija
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-334/2009).
Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu atskirojo skundo argumentą, kad
pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog priešieškinis yra
turtinio pobūdžio. Nagrinėjamu atveju atsakovai pareikšdami priešieškinį prašė
teismą pripažinti kreditavimo sutartimi Nr. KK 06/11/17D ir kreditavimo
sutartimi Nr. KK 07/07/01D išduotų kreditų gavėju BUAB „Alodas“ bei pripažinti
apsimestinėmis ir niekinėmis konkrečias kreditavimo, paskolos bei laidavimo sutartis.
Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovų pareikšti reikalavimai pripažinti
kreditavimo sutartimi Nr. KK 06/11/17D ir kreditavimo sutartimi Nr. KK 07/07/01D
išduotų kreditų gavėju BUAB „Alodas“ yra neturtinio pobūdžio ir teismas negali
reikalauti už jo (jų) nagrinėjimą mokėti CPK 80 straipsnio pirmosios dalies 1
punkte nustatytą proporcinį žyminį mokestį. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovų
priešieškiniu pareikštais reikalavimais neprašoma priteisti turtą ar pinigų
sumą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju, jeigu
priešieškinis būtų tenkintas, minėtų kreditavimo sutarčių šalimi būtų
pripažinta UAB „Alodas“, tačiau restitucija nebūtų taikoma, t.y. viena sandorio
šalis neprivalėtų grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal
sandorį, kadangi atsakovų turtinė prievolė būtų perkelta kitam asmeniui. Teisėjų
kolegijos nuomone, kiti atsakovų priešieškinyje pareikšti reikalavimai –
reikalavimai dėl konkrečių kreditavimo, paskolos bei laidavimo sutarčių pripažinimo
apsimestinėmis ir niekinėmis – yra išvestiniai reikalavimai ir neatskiriamai
susiję su pagrindiniais reikalavimais pripažinti kreditavimo sutartimi Nr. KK
06/11/17D ir kreditavimo sutartimi Nr. KK 07/07/01D išduotų kreditų gavėju BUAB
„Alodas“, kadangi tenkinus pagrindinius priešieškinio reikalavimus būtų
pagrindas tenkinti ir kitus priešieškinio reikalavimus. Teisėjų kolegija taip
pat pažymi, kad atsakovų įpareigojimas sumokėti proporcinį žyminį mokestį ne
tik reikštų, jog už ginčijamo fakto nagrinėjimą atsakovai turėtų sumokėti
žyminį mokestį kaip už turtinį reikalavimą, bet ir tai, jog ieškinio
patenkinimo atveju atsakovas patirtų dvigubus nuostolius: sumokėtų proporcinį
žyminį mokestį valstybei bei turėtų grąžinti ieškovui jo sumokėtą žyminį
mokestį už ieškinio nagrinėjimą (CPK 93 str.). Tokia situacija ne tik
neatitiktų žyminio mokesčio paskirties, bet ir reikštų, jog nagrinėjamoje
byloje valstybė nepagrįstai praturtėjo bylą pralaimėjusios šalies sąskaita.
Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirasis
skundas yra tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 25
d. nutarties dalis dėl įpareigojimo sumokėti žyminį mokestį panaikintina ir
atsakovų priešieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos
teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinis procesas dėl nutarties dalies, kuria
atsakovai įpareigoti nurodyti priešieškinio sumą, nutrauktinas.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337
straipsnio 2 punktu, 315 straipsnio penktąja dalimi, 338 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 25 d. nutarties dalį dėl
įpareigojimo sumokėti žyminį mokestį panaikinti ir atsakovų A.
A. , G. Ž. , M. K. , L. Ž. , S. A. , R. K. ,
V. K. priešieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios
instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliacinį procesą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 25 d. nutarties
dalies, kuria atsakovai įpareigoti nurodyti priešieškinio sumą, nutraukti.
Teisėjai Kazys Kailiūnas
Marytė
Mitkuvienė
Gintaras
Pečiulis