Civilinė byla Nr. 3K-3-555/2013

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-10694-2011-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.4; 73.2.6.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Rimvydo Norkaus ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams A. D., A. P. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras pareikštu atsakovams A. D. ir A. P. ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų 5553,20 Lt nuostolių, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje ieškovas nurodė, kad Vilniuje 2009 m. rugsėjo 27 d. įvykusio eismo įvykio metu atsakovo A. D. valdomas ir atsakovei A. P. priklausantis automobilis BMW 316 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) susidūrė su V. M. priklausančiu automobiliu MITSUBISHI OUTLANDER (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino.

Eismo įvykio metu atsakovo A. D. civilinė atsakomybė, vairuojant automobilį BMW 316, nebuvo apdrausta transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl nukentėjęs avarijoje V. M. kreipėsi į ieškovą dėl žalos atlyginimo. AB „Lietuvos draudimas“, vykdydamas 2002 m. kovo 29 d. Paslaugų teikimo sutarties Nr. 1 1.1 punkto nuostatas ir veikdamas ieškovo vardu, nustatė avarijos metu padarytos žalos dydį ir nukentėjusiajam atlygino nuostolius, sumokėdamas 5553,20 Lt draudimo išmoką. Ieškovas, vykdydamas pirmiau nurodytos sutarties 2.1.3 punkto nuostatas, kompensavo AB „Lietuvos draudimas“ išmokėtą draudimo išmoką, kurią prašo priteisti iš transporto priemonės savininkės atsakovės A. P. ir jos valdytojo eismo įvykio metu atsakovo A. D.. Ieškovas taip pat nurodė, kad reikalavimas grindžiamas ne CK 6.270 straipsniu, o Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu (toliau – ir TPVCAPDĮ), kuriame įtvirtintos teisės normos yra specialiosios. Pareiga apdrausti transporto priemones tenka jų savininkams ir nėra nustatyta jos išimčių. Ieškovas turi teisę reikalauti, kad tiek atsakingas už žalos padarymą asmuo, tiek  asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos tretiesiems asmenims visą išmokėtą sumą. Transporto priemonės savininko atsakomybei atsirasti pakanka vien pareigos apdrausti įregistruotą transporto priemonę neįvykdymo. Draudimo sutartis garantuoja tiek draudimo apsaugą nukentėjusiam asmeniui, tiek transporto priemonės savininko atsakomybės už net ir neteisėtai valdoma jam priklausančia transporto priemone padarytą žalą išvengimą. Jeigu atsakovė būtų įvykdžiusi pareigą apdrausti transporto priemonę, ieškovas nebūtų įtrauktas į nurodytos žalos administravimą, o draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, būtų įgijęs atgręžtinio reikalavimo teisę tik į neteisėtai transporto priemonę užvaldžiusį asmenį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš A. D. 5553,20 Lt nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už 5553,20 Lt sumą nuo 2011 m. liepos 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 167 Lt bylinėjimosi išlaidų Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui; atmetė ieškinį dėl atsakovės A. P..

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovo A. D. kaltė dėl eismo įvykio nustatyta Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu; jo kaltė dėl automobilio vagystės nustatyta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 9 d. nuosprendžiu; ginčo dėl žalos atlyginimo dydžio byloje nėra; atsakovė A. P. savo pareigą atlyginti žalą ginčija CK 6.270 straipsnio 3 dalimi.

Teismas nustatė, kad atsakovė A. P. neįvykdė pareigos apdrausti jai nuosavybės teise priklausantį automobilį, todėl negalėjo jo naudoti pati ir leisti naudoti kitam asmeniui (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 ir 3 dalys, 43 straipsnio 2 dalis). Žala padaryta ne transporto priemonės savininkei ja naudojantis ir ne transporto priemonės savininkei leidus naudotis jai priklausančia transporto priemone žalą padariusiam asmeniui. Automobilio perdavimas Ž. Ž., teismo vertinimu, nėra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su automobilio patekimu į atsakovo A. D. valdymą ir šio asmens neteisėtais veiksmais padaryta žala. Teismas sprendė, kad automobilio neapdraudimas valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nelemia solidariosios atsakomybės už atsiradusią žalą, padarytą vairuojant šį automobilį, nes, vadovaujantis TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalimi, būtina antra sąlyga – tokio automobilio naudojimas arba leidimas naudoti kitam asmeniui. Nagrinėjamu atveju automobilį atsakovas valdė ne tik be atsakovės valios, bet ir prieš jos valią. Dėl to teismas padarė išvadą, kad atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų ir ji neturi atsakyti už atsakovo padarytą žalą (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalis, CK 6.6 straipsnio 1 dalis, 6.279 straipsnio 1 dalis).

Teismas sprendė, kad atsakovo A. D. civilinei atsakomybei atsirasti yra visos būtinosios sąlygos – neteisėti veiksmai, priežastinis ryšis, kaltė, žala (CK 6.245–6.249 straipsniai), todėl jis privalo atlyginti nuostolius ieškovui, atlyginusiam atsakovo veiksmais padarytą žalą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. sausio 30 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, padarė išvadą, kad atsakovė, būdama neapdrausto automobilio savininkė, negalėjo jo naudoti pati ir neturėjo teisės leisti kitam asmeniui juo naudotis. Teismas, įvertinęs automobilio vagystės aplinkybes, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovas užvaldė automobilį prieš atsakovės valią, kad automobilio perdavimas atsakovės draugui nėra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su automobilio patekimu į atsakovo valdymą ir su šio asmens neteisėtais veiksmais padaryta žala.

Teismas, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad atsakovė, būdama automobilio savininkė ir neturėdama teisės leisti kitam asmeniui naudotis automobiliu, nes šis nebuvo apdraustas, to ir nepadarė, t. y. neperdavė neapdrausto automobilio naudotis atsakovui, todėl nepažeidė imperatyviųjų teisės normų reikalavimų, dėl kurių atsirastų jos atsakomybė prieš ieškovą.  Teismas, įvertinęs CK 6.270 straipsnio 3 dalį bei aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatytos atsakovės kaltės dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo, konstatavo, kad už padarytą žalą atsako asmuo neteisėtai užvaldęs didesnio pavojaus šaltinį, t. y. atsakovas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

              Kasaciniu skundu ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį visiškai. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl netinkamo materialiosios teisės normų taikymo. CK 1.3 straipsnio 2 dalies, 6.988 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškiai privalomojo draudimo teisinių santykių reglamentavimą deleguoja specialiajam įstatymui – TPVCAPDĮ, kurio privaloma besąlygiškai laikytis net esant prieštaravimų su CK. Dėl šios priežasties teismai, spręsdami dėl atsakovės solidariosios atsakomybės egzistavimo, nepagrįstai rėmėsi CK 6.270 straipsnio 3 dalimi ir padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė, praradusi automobilio valdymą prieš savo valią, ieškovui kartu su atsakovu, atsakingu už žalos padarymą, solidariai neatsako. Kiekviena tiek valdoma, tiek naudojama transporto priemonė (nepriklausomai nuo to ar ji eksploatuojama ar ne) privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota, o pareiga ją apdrausti tenka jos savininkui (TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 1, 2 dalys). Atsakovė šios įstatymu jai nustatytos pareigos nevykdė piktybiškai ilgą laiką tiek iki automobilio vagystės, tiek ir po jos, iki pat transporto priemonės išregistravimo. Tai įrodo jos aplaidumą, nerūpestingumą, piktybinį ir sistemingą teisės aktų nuostatų nesilaikymą, kas šiuo atveju ir lemia jos atsakomybę ieškovui. Atsakovės atsakomybei atsirasti pakanka vien nurodytos pareigos neįvykdymo (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2, 3 dalys, 23 straipsnio 1 dalis). Teismai nepagrįstai sprendė, kad atsakovės atsakomybei atsirasti būtina dar viena sąlyga – neapdrausto automobilio naudojimas ar leidimas naudoti kitam.

TPVCAPDĮ prasme transporto priemonės valdytoju, kuriam galioja TPVCAPDĮ nustatyta tvarka sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, yra laikomas tiek teisėtai, tiek neteisėtai transporto priemonę vairuojantis asmuo (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 17 dalis, 3 straipsnio 2 dalis). Transporto priemonės savininkui vykdant pareigą apdrausti įregistruotą transporto priemonę ir įvykus eismo įvykiui esant neteisėtam jos valdymui, draudikas atlygintų nukentėjusiam asmeniui patirtą žalą sudarytos draudimo sutarties pagrindu ir įgytų atgręžtinio reikalavimo teisę tik į transporto priemonės vairuotoją (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punktas). TPVCAPDĮ nuostatos nenumato išimties tiek transporto priemonės savininko pareigai apdrausti jam priklausančią transporto priemonę, tiek transporto priemonės savininko atsakomybei prieš ieškovą tuo atveju, jeigu eismo įvykis padaromas nors ir neteisėtai valdoma, tačiau įregistruota ir neapdrausta transporto priemone.

2. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Skundžiama teismo nutartimi apibrėžiama papildoma, TPVCAPDĮ neįtvirtinta išimtis, leidžianti nedrausti įregistruotų transporto priemonių, jeigu jos yra pavogtos (valdomos neteisėtai). Tokios išimties taip pat netyrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atlikęs ir paskelbęs Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgą. Kasacinis teismas aiškiai konstatavo, kad TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi ieškovui suteikta teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo biuras v. V. D., bylos Nr. 3K-7-300/2010). Skundžiama nutartimi teismas nepagrįstai įtraukia papildomą sąlygą, tik kuriai esant konstatuojama atsakomybė už draudimo sutarties nesudarymą – transporto priemonė ne tik turi būti įregistruota ir neapdrausta, bet dar ir valdoma teisėtai. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad TPVCAPDĮ nuostatos turėtų būti taikomos taip, kad nebūtų išplėstas asmenų, atsakingų už valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties sudarymą, sąrašas. Be to, kasacinis teismas 2012 m. spalio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2012, kurios faktinės aplinkybės nors ir skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, tačiau teismas nagrinėjo šioje byloje keliamą klausimą dėl transporto priemonės savininko atsakomybės už neteisėtai valdoma neapdrausta transporto priemone padarytos žalos atlyginimo ir pripažino pirmiau nurodytus argumentus dėl TPVCAPDĮ nuostatų teisiškai pagrįstais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė A. P. prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė šalių santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nenukrypo nuo kasacinio teismo nagrinėjamu klausimu formuojamos praktikos. Automobilio valdymą atsakovė prarado dėl neteisėtų atsakovo veiksmų prieš savo valią, todėl ji nėra kartu su juo solidariai atsakinga ieškovui.

Atsakovas A. D. atsiliepimo į kasacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl pareigos drausti transporto priemones valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nevykdymo teisinių padarinių

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – ir TPVCAPDĮ). Šio įstatymo atžvilgiu Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK) ir Draudimo įstatymas (toliau – ir DĮ) taikomi kaip lex generalis (CK 6.988 straipsnio 3 dalis, 6.1018 straipsnis, TPVCAPDĮ 1 straipsnio 6 dalis).

Civilinės atsakomybės draudimo tikslas yra draudėjo siekis perkelti neigiamų turtinių padarinių, kylančių dėl savo ar trečiojo asmens veiksmų, riziką draudikui, t. y. visiškai ar iš dalies išvengti savo turto sumažėjimo. Šiame kontekste TPVCAPDĮ ypatumas – įstatymų leidėjas tokiam draudimui suteikia privalomąjį pobūdį. Draudėjai negali pasirinkti, sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį ar ne. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-382/2009).

Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniu reglamentavimu sukurta tokia dėl transporto priemonės poveikio per eismo įvykį nukentėjusių trečiųjų asmenų teisių į nuostolių atlyginimą apsaugos sistema, pagal kurią, atsiradus transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, žalos atlyginimo išmokos mokamos nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo atsirado, naudojant apdraustą ar, pažeidžiant transporto priemonės savininkui įstatymo nustatytą pareigą privalomai drausti, neapdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. V. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-255/2010).

Jau buvo minėta, kad pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1,2,3 dalyse nustatytą reglamentavimą transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota, šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Šie įstatymu nustatyti reikalavimai turi imperatyvųjį pobūdį. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Byloje nustatyta, kad žala nukentėjusiajam buvo padaryta atsakovei A. P. nuosavybės teise priklausiusia transporto priemone (automobiliu), kuri turėjo būti privalomai apdrausta. Pareiga sudaryti draudimo sutartį yra nustatyta savininkui (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis, 43 straipsnio 2 dalis). Taigi ši pareiga teko atsakovei A. P., kuri jos neįvykdė. Tačiau vien pasyvus asmens (transporto priemonės savininko), privalančio atlikti tam tikrą teisinę pareigą, elgesys – neįvykdymas įstatymu nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę, nagrinėjamos bylos atveju negali suponuoti tokio asmens turtinės atsakomybės, nes jai atsirasti reikalinga papildoma sąlyga – žalos padarymas savininkui naudojantis tokia transporto priemone arba savininko leidimas naudotis kitam asmeniui. Tuo atveju, kai nustatoma, kad transporto priemonės savininkas ne tik neperdavė kitam asmeniui naudoti transporto priemonės, neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, bei tokios transporto priemonės pats nenaudojo, o galimybę valdyti tokią transporto priemonę prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, nesant jo paties kaltės, reiškia, kad nustatomos aplinkybės, eliminuojančios transporto priemonės savininko turtinę atsakomybę.

Kasatorius – Draudikų biuras – teigia, kad TPVCAPDĮ 17 straipsnyje nustatytu pagrindu išmokėjęs išmoką, pagal 23 straipsnio 1 dalį, jis įgijo teisę reikalauti, jog dėl padarytos žalos išmokėtą sumą grąžintų solidariai atsakingas už žalos padarymą asmuo ir automobilio savininkas, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį. Kolegija sutinka su kasatoriumi, būtent taip šia teisės norma nustatyta atsakomybė, tačiau tokios atsakomybės taikymo sąlygų šioje byloje nenustatyta. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tokiais atvejais taikoma CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostata, jog didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Tokiu atveju už padarytą žalą atsako asmuo ar asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. Teismų praktikoje neteisėtu užvaldymu laikomas didesnio pavojaus šaltinio valdymas be valdytojo sutikimo, leidimo ar žinios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. P. L., bylos Nr. 3K-3-429/2012).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir tai konstatuota teismo 2010 m. birželio  9 d. nuosprendžiu, kad antrasis atsakovas A. D., kuris, vairuodamas transporto priemonę, neapdraustą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, pažeidė Kelių eismo taisykles ir padarė žalą nukentėjusiajam, kurią atlygino Draudikų biuras, atsakovei A. P. nuosavybės teise priklausantį automobilį pagrobė. Taigi transporto priemonės savininkė automobilio neteko prieš savo valią dėl neteisėtų atsakovo A. D. veiksmų, nustatytų teismo nuosprendžiu. Kolegija konstatuoja, kad tik transporto priemonės neapdraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, ir tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ar jos naudojimas pripažįstami tyčiniais imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimais, kurie sudaro prielaidas Draudikų biuro reikalavimui patenkinti. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog atsakovė A. P. jai nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės neapdraudė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, tačiau tokios pareigos neatlikimas gali būti laikomas savarankišku teisės pažeidimu, sukeliančiu turtinę atsakomybę tik tokiais atvejais, jeigu nėra savininko atsakomybę pašalinančių sąlygų (CK 6.270 straipsnis 3 dalis). Neapdraustos transporto priemonės atsakovė A. P. neperdavė atsakovui A. D. naudotis, šis jį užvaldė be savininkės valios, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad jai atsiranda atsakomybė pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Kartu, sistemiškai vertindama teisės normas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, pavyzdžiui, pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 123 straipsnio 5 dalį administracinė atsakomybė taikoma būtent už transporto priemonės vairavimą neapsidraudus transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu arba nesant apdraustam šiuo draudimu. Taigi, minėta, negalima teisinė atsakomybė vien dėl pasyvaus asmens (transporto priemonės savininko), privalančio atlikti tam tikrą teisinę pareigą elgesio – neįvykdymas įstatymu nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę – nes jai atsirasti reikalinga papildoma sąlyga – žalos padarymas naudojantis tokia transporto priemone arba savininko leidimas naudotis kitam asmeniui.

Kasatorius neturi pagrindo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartyje,  priimtoje civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. V. D., bylos Nr. 3K-7-300/2010, pateiktais išaiškinimais, nes minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl atsakomybės pasikeitus transporto priemonės savininkams, tačiau šio pasikeitimo neįregistravus viešajame registre, o nagrinėjamoje byloje nuosavybės teisių perėjimo kitam asmeniui klausimas nėra aktualus. Dėl šių priežasčių nagrinėjamoje byloje vadovautis kasatoriaus nurodyta kasacinio teismo nutartimi nėra pagrindo.

Nurodytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad panaikinti ar pakeisti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus pagrindo nėra (CPK 346 straipsnis 2 dalis 1,2 punktai). 

              Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinį skundą atmetant, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos.

Atsakovė A. P. prašo priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, prie prašymo pridėti dokumentai patvirtina, kad atsakovė už advokato teisines paslaugas parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 1000 Lt. Ši suma neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.14 punktuose nustatytą Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dviejų dydžių sumą už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, todėl atsakovei iš ieškovo priteistinos visos jos patirtos advokato atstovavimo išlaidos.

Kasacinis teismas turėjo 30,91 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 8 d. pažyma). Teisėjų kolegijai atmetus kasacinį skundą šios išlaidos priteistinos iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (juridinio asmens kodas 125709291) atsakovei A. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1000 (vieną tūkstantį) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (juridinio asmens kodas 125709291) valstybei 30,91 Lt (trisdešimt litų 91 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Virgilijus Grabinskas                                         

                                                                      Rimvydas Norkus

                                                                                                                                                                        Janina Stripeikienė