Administracinė byla Nr. I1-2770-362/2023
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02526-2021-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1.; 55.1.3.
(S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. kovo 03 d.
Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjas Arvydas Martinavičius,
sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,
dalyvaujant pareiškėjui R. R.,
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, atstovui,
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė:
Pareiškėjas R. R. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovė), 18 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. liepos 20 d. nutarimu Nr. 769 „Dėl sutikimo reorganizuoti Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžias biudžetines įstaigas“ ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1R-303 „Dėl Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžių biudžetinių įstaigų reorganizavimo“, nuo 2023 m. sausio 1 d. buvo reorganizuojami Alytaus pataisos namai, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Mokymo centras, Kauno tardymo izoliatorius, Laisvės atėmimo vietų ligoninė, Marijampolės pataisos namai, Panevėžio pataisos namai, Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija, Šiaulių tardymo izoliatorius ir Vilniaus pataisos namai, juos prijungiant prie Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kurio pavadinimas po reorganizavimo – Lietuvos kalėjimų tarnyba ir kuri perima visas reorganizuojamų Alytaus pataisos namų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Mokymo centro, Kauno tardymo izoliatoriaus, Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Marijampolės pataisos namų, Panevėžio pataisos namų, Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Vilniaus pataisos namų teises ir pareigas.
Po reorganizavimo centrinė statutinė įstaiga tampa Lietuvos kalėjimų tarnyba, kurios buveinės adresas L. Sapiegos g. 1, LT-10312 Vilnius, o visos buvusios įstaigos – Alytaus pataisos namai, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Mokymo centras, Kauno tardymo izoliatorius, Laisvės atėmimo vietų ligoninė, Marijampolės pataisos namai, Panevėžio pataisos namai, Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija, Šiaulių tardymo izoliatorius ir Vilniaus pataisos namai tampa Lietuvos kalėjimų tarnybos administracijos padaliniais, tad atsakove byloje yra Lietuvos valstybės, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, tai išspręsta 2023-01-26 teismo nutartimi.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2020-04-30 buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje (šiuo metu kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjimas, toliau – ir Šiaulių TI, ir Šiaulių kalėjimas), ir jam nebuvo leidžiama įsigyti smilkalus. Dėl to jis 2021-07-08 pateikė skundą, jam buvo atsakyta, kad smilkalai nėra įtraukti į Suėmimo vykdymo įstatymo reglamentuotą baigtinį galimų perduoti daiktų sąrašą, Kalėjimų departamentas pateikė analogišką atsakymą. Nurodo, kad LR Konstitucija, Europos Žmogaus Teisių Konvencija, Bausmių vykdymo kodeksas bei Suėmimo vykdymo įstatymas kiekvienam užtikrina religijos laisvę. Smilkalai naudojami ne tik patalpoms kvėpinti, bet ir religinėms apeigoms ir meditacijoms. Šiuo metu pareiškėjas išpažįsta hinduizmą ir kasdieninėms jo apeigoms jam reikalingi smilkalai, todėl akivaizdu, kad Šiaulių TI uždrausdamas, o Kalėjimų departamentas palaikydamas šį draudimą suimtiesiems (nuteistiesiems) gauti arba pirkti smilkalus pažeidžia pareiškėjo sakralinę teisę išpažinti savo religiją ir atlikti religines apeigas. Negalėdamas to padaryti pareiškėjas patiria dvasines kančias, išgyvenimus, nerimą ir stresą, emocinę kančią, suprastėjo miegas, tai atsiliepia nervų sistemai, sveikatai. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad niekam nebuvo nurodęs, kad išpažįsta hinduizmą, tik yra pasakęs tai žodžiu, raštu prašymų dėl galimybės atlikti religines apeigas pateikęs nėra. Jei ir būtų pasakęs, niekas nebūtų pasikeitę, kadangi hinduizmas nėra tradicinė religija.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2020-04-30 iki 2021-10-30 Šiaulių kalėjime buvo laikomas periodiškai, išvežamas į Klaipėdos AVPK, Tauragės AVPK, Šiaulių AVPK, Mažeikių AVPK, Laivės atėmimo vietų ligoninę. Baigtinis nuteistiesiems (suimtiesiems) leidžiamų įsigyti ir turėti asmeninių daiktų sąrašas įtvirtintas Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių III skyriuje, šiame sąraše smilkalų nėra. Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 21 straipsniu, suimtieji turi teisę vieną kartą per tris mėnesius gauti perduodamų daiktų, suimtajam gali būti atsiunčiami arba perduodami drabužiai, patalynė, avalynė, laikrodžiai, elektros prietaisai. Viena pašto siunta arba vienu kartu perduodami daiktai neturi sverti daugiau kaip 15 kilogramų. Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 28 straipsniu, suimtieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimas lėšas ne grynaisiais pinigais įsigyti asmeninių daiktų: maisto produktų, laikraščių, žurnalų, knygų, drabužių, avalynės, patalynės, laikrodžių, higienos ir kanceliarijos reikmenų, elektros prietaisų ir kitų daiktų. Įvertinus šį reglamentavimą matyti, kad galimybės įsigyti bei turėti smilkalų Šiaulių kalėjimo teisės aktai nenumato. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek Šiaulių kalėjimui, tiek Kalėjimų departamentui teiktuose skunduose pareiškėjas draudimo įsigyti / turėti smilkalus niekaip nesiejo su savo poreikiais ir išgyvenimais, tik skundėsi bendra tvarka, todėl hinduizmo religijos nurodymas tik teisminiame procese galimai yra manipuliacinis, siekiant turtinės naudos. Papildomame atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjas buvo Šiaulių kalėjimu suimtojo statuse, jų teisė atlikti religines apeigas įtvirtinta Suėmimo vykdymo įstatymo 21 straipsnyje. Yra sudaromos visos sąlygos išpažinti religijas, kurios turi atramą visuomenėje, ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai, taip pat sudaromos sąlygos lankytis Šiaulių kalėjime tradicinių religinių bendrovių atstovams, dvasininkams. Suimtiesiems leidžiama su savimi turėti smulkius asmeninius daiktus, susijusius su religinių apeigų atlikimu, tačiau pareiškėjas sus skundais ar prašymais konkrečiai dėl religijos išpažinimo nė karto nesikreipė.
Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą
Pareiškėjo skundas netenkinamas.
Pareiškėjas R. R. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2020-04-30 iki 2021-10-30 Šiaulių TI jam nebuvo sudaryta galimybė įsigyti ar turėti smilkalų, kurie jam reikalingi kasdieninėms religinėms apeigoms.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Suėmimo vykdymo įstatymo 24 straipsnis numato, kad suimtieji turi teisę vieną kartą per tris mėnesius gauti perduodamų daiktų, suimtajam gali būti atsiunčiami arba perduodami drabužiai, patalynė (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), avalynė, laikrodžiai, pagaminti ne iš brangiųjų metalų, elektros prietaisai, viena pašto siunta arba vienu kartu perduodami daiktai neturi sverti daugiau kaip 15 kilogramų, perduodamų daiktų priėmimo ir įteikimo suimtiesiems tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse.
Suėmimo vykdymo įstatymo 28 straipsnis reglamentuoja suimtųjų teisę įsigyti asmeninių daiktų, kur numatyta, kad suimtieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimas lėšas ne grynaisiais pinigais įsigyti asmeninių daiktų: maisto produktų, laikraščių, žurnalų, knygų, drabužių, avalynės, patalynės (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), laikrodžių, pagamintų ne iš brangiųjų metalų, higienos ir kanceliarijos reikmenų, elektros prietaisų ir kitų daiktų. Drausmės izoliatoriuje laikomi suimtieji turi teisę įsigyti tik higienos reikmenų ir kanceliarinių prekių. Tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims leidžiamų įsigyti asmeninių daiktų sąrašai nustatyti Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse.
Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 (galiojo iki 2020-01-21), 531 punktas numatė, kad suimtajam siuntiniu gali būti perduoti šie daiktai: drabužiai, avalynė, patalynė (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), informacijos laikmena, rankinis arba stalinis laikrodis, pagamintas ne iš brangiųjų metalų, taksofono kortelė, spauda, vokai, pašto ženklai ir rašymo popierius. Pagal tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 86 punktą, Tardymo izoliatoriaus direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas suimtasis galėtų įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų parduotuvėse ne rečiau kaip kartą per savaitę, o suimtiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas išdėstytas Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 15 priede. Čia numatyti įvairūs maisto produktai, gydytojo rekomenduoti vaistiniai preparatai, avalynė ir drabužiai, higienos priemonės, kiti daiktai ir reikmenys, tarp kurių numatyta religinė simbolika, elektros prietaisai; šiame sąraše tokios prekės, kaip smilkalai nėra.
Nuo 2020 m. sausio 22 d. galiojančių Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LR teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25, 25 punktas numato, kad suimtiesiems leidžiama įsigyti ir turėti tardymo izoliatoriuje (pataisos įstaigoje) Taisyklių 20.1.1–20.1.10, 20.1.12, 20.1.17, 20.2.1–20.2.5, 20.3.1–20.3.13, 20.4.1–20.4.7 ir 20.5 papunkčiuose nurodytus asmeninius daiktus, tarp kurių tokių daiktų, kaip smilkalai, nėra numatyta, tik 20.5.2. papunktyje nurodyta, kad asmuo gali įsigyti ir turėti religinės simbolikos.
Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad pareiškėjas 2021 m. liepos 8 d. skundu dėl draudimo įsigyti ir turėti smilkalų kreipėsi į Šiaulių kalėjimo direktorių, kuriame nurodė, kad nesupranta, kodėl smilkalai yra draudžiami, nes naudojami tiek budizmo apeigose, tiek meditacijai, todėl daro išvadą, kad Šiaulių TI yra draudžiamos religinės apeigos ir saviraiška, kas tiesiogiai pažeidžia Lietuvos įstatymus ir žmogaus teises. Į šį pareiškėjo skundą Šiaulių kalėjimo direktorius atsakė, kad smilkalai nėra įtraukti į reglamentuotą baigtinį galimų perduoti daiktų sąrašą, todėl jų perduoti negalima, smilkalai taip pat nėra numatyti Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse, todėl pareiškėjas jų negali įsigyti ir Tardymo izoliatoriaus parduotuvėje. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nurodė, kad nėra pagrindo naikinti ar pripažinti nepagrįstu Šiaulių TI atsakymą, nes pataisos įstaiga, vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais, teisėtai nesuteikia galimybės įsigyti smilkalų.
Suimtųjų teisę atlikti religines apeigas reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymas, kurio 21 straipsnyje teigiama, kad suimtieji turi teisę dienotvarkėje nustatytu laisvalaikio metu tardymo izoliatoriuose vieni arba kartu su kitais suimtaisiais atlikti religines apeigas. Tardymo izoliatoriaus administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų suimtųjų poilsiui ir kad atliekant šias apeigas būtų laikomasi šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Suimtųjų pageidavimu, suderinus su tardymo izoliatoriaus administracija, religinėms apeigoms atlikti kviečiamas dvasininkas. Religinių apeigų atlikimo tardymo izoliatoriuose tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse.
Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės, galiojusios iki 2020 m. sausio 21 d., numatė, kad užtikrinant suimtųjų teisę tenkinti savo religinius poreikius, tardymo izoliatoriaus administracija vadovaujasi Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymu ir kitais teisės aktais. Religinėms apeigoms atlikti tardymo izoliatoriaus administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas ir esamas galimybes, įrengia atitinkamas patalpas.
Nuo 2020 m. sausio 22 d. galiojančių Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių XIV skyrius (113 – 115 straipsniai) numato, kad Pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) administracija užtikrina nuteistųjų (suimtųjų) teisę tenkinti su religija susijusius poreikius Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) administracija sudaro sąlygas Lietuvos Respublikoje pripažintų tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkams lankytis pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje). Pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje) vietos religinėms apeigoms atlikti įrengiamos pagal dvasininkų rekomendacijas. Vykstant religinėms apeigoms nuteistieji (suimtieji) su savimi gali turėti smulkių asmeninių daiktų, susijusių su religinių apeigų atlikimu.
Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 8 straipsnis reglamentuoja, kad tikinčiųjų prašymu religinės apeigos atliekamos ligoninėse, socialinio aprūpinimo pensionatuose, laisvės atėmimo vietose. Apeigų bei kulto ceremonijų atlikimo laikas ir kitos sąlygos suderinamos su minėtų įstaigų vadovybe. Šių įstaigų vadovybė sudaro galimybę atlikti religines apeigas.
Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir išdėstytą teisinį reglamentavimą, teismas laiko, kad Šiaulių TI administracija, neleisdama pareiškėjui įsigyti ir turėti smilkalų, veikė pagal teisės aktų reikalavimus, nes smilkalai nėra numatyti nei baigtiniame suimtiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, nei leidžiamų perduoti daiktų sąraše, o priskirti smilkalus prie religinės simbolikos nėra pagrindo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, norėdamas atlikti religines apeigas pagal savo išpažįstamą tikėjimą, su tokiu prašymu kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, o pastaroji neleido jam atlikti konkrečių, su religinėmis apeigomis susijusių veiksmų. Skunde Šiaulių TI direktoriui pareiškėjas nurodė tik tai, kad yra draudžiama įsigyti ir turėti smilkalų ir kad jie yra naudojami budizmo apeigose ir meditacijai, ir tik skunde teismui bei atsiliepime į Šiaulių TI atsiliepimą paaiškino, kad išpažįsta hinduizmą ir kasdieninėms apeigoms jam reikalingi smilkalai. Papildomai teikdamas paaiškinimus teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad raštu niekad nėra nurodęs, jog yra išpažįstantis hinduizmą. Pareiškėjas į Šiaulių kalėjimą pirmą kartą atvyko 2020-04-30, su prašymu apsipirkti parduotuvėje kreipėsi 2020-05-22, viso pateikti tokie 55 prašymai, ir tik du kartus, 2020-07-27 ir 2020-07-30 pateikė prašymą dėl smilkalų įsigijimo, juos įsigyti nebuvo leista, kad spręstina iš to, jog smilkalai yra išbraukti. Pastebėtina, jog iš šių prašymų išbraukiama ne tik smilkalai, bet ir kiti daiktai, kurių tuo metu gali nebūti parduotuvėje, kaip dantų siūlai, kondensuotas pienas, obuoliai, bananai, sausainiai, dešra ir t. t., tad vien nepardavimas negali būti laikomas draudimu įsigyti prašomus daiktus, kitokių duomenų dėl to, kad pareiškėjui buvo draudžiama įsigyti smilkalus, byloje nėra. Dėl negalėjimo įsigyti smilkalus pareiškėjas kreipėsi tik 2021-07-08, nurodydamas, jog nesupranta, kodėl Šiaulių TI draudžiama įsigyti ar turėti smilkalus. Kad smilkalai pareiškėjui reikalingi religinių apeigų atlikimui, nenurodyta, tik nurodoma, kad jie gali būti naudojami tiek budizmo apeigose, tiek meditacijai (pažymėtina, jog pareiškėjas teismui nurodė, kad išpažįsta hinduizmą). Į šį skundą pateiktas atsakymas, tiek Šiaulių TI, tiek Kalėjimų departamento, kuriuose, nesant pareiškėjo nurodymo, jog smilkalai jam buvo reikalingi religinių apeigų atlikimui, nurodoma, jog smilkalai negalimi, vadovaujantis leidžiamų perduoti ir laikyti daiktų sąrašais. Apie tai, kad siekdamas įsigyti smilkalus, pareiškėjas nenurodė, kad jie jam reikalingi religinių apeigų atlikimui, pareiškėjas nurodo ir 2022-01-02 atsiliepime, kur aiškiai nurodyta, jog apie religiją nurodė tik rašydamas teismui, tą patį pareiškėjas nurodo ir 2023-02-15 pateiktame atsiliepime. Tokiu būdu, pareiškėjas, teikdamas prašymus Šiaulių kalėjimui su siekiu įsigyti smilkalus, niekad nėra nurodęs, kad šiuos smilkalus nori įsigyti kaip daiktus, susijusius su religinių apeigų atlikimu, teikdamas skundą dėl negalėjimo įsigyti smilkalus, jį grindžia ne savo išpažįstama religija – hinduizmu, o kita religija -budizmu, tad Šiaulių Kalėjimas, nagrinėdamas prašymus ir skundus, neturėjo pagrindo juos nagrinėti tuo aspektu, kiek šie prašomi įsigyti smilkalai reikalingi religinių apeigų atlikimui, ir tinkamai atsakė, jog smilkalų nėra leidžiama įsigyti kaip daiktų, kurie nėra įtraukti į reglamentuotą baigtinį galimų perduoti daiktų sąrašą, todėl jų perduoti negalima, smilkalai taip pat nėra numatyti Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse, todėl pareiškėjas jų negali įsigyti ir Tardymo izoliatoriaus parduotuvėje. Prašymų dėl religinių apeigų atlikimo, smulkių daiktų religijai išpažinti įsigijimo ar laikymo ar pan. pareiškėjas pateikęs nebuvo, tad nenustatyta, jog Šiaulių kalėjime pareiškėjui buvo varžoma teisė išpažinti religiją, nes pats pareiškėjas apie tai niekam nepranešė. Įvertinus aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad atsakovo veiksmuose nenustatyta neteisėtų Šiaulių kalėjimo pareigūnų veiksmų, tad pareiškėjo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, tik tokiu atveju, jeigu jis yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis. Taigi tik ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Tik nustačius konkrečius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4070-261/2018, 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1317-438/2018, 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007 ir kt.).
Kadangi reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant neteisėtiems valdžios institucijų veiksmams ar neveikimui, nenustačius neteisėtų atsakovės veiksmų, nėra vienos iš trijų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas, o pareiškėjo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo R. R. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.
Teisėjas Arvydas Martinavičius