Administracinė byla Nr. A-929-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02460-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 26, 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AgroSaulė 4“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, skundą pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „AgroSaulė 4“ dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – VAGK) 2014 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 3R-139(AG-111/04-2014) (toliau – ir VAGK Sprendimas) dalį nekompensuoti žemės ir nekilnojamojo turto nuomos mokesčio.

Nurodė, kad Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai (toliau – Komisija) suteikta teisė kompensuoti tik tas išlaidas, kurios atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtintą Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo aprašą (toliau – ir Aprašas). Komisija 2014 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 17R-3514 nekompensavo pareiškėjo UAB „AgroSaulė 4“ 2013 m. rugpjūčio 30 d. prašyme Nr. 15R-901 nurodytų 5 000 Lt dydžio išlaidų už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą, kadangi jos patirtos po 2013 m. vasario 1 d. ir neatitinka Aprašo 4 punkte įtvirtinto reikalavimo. VAGK Sprendime padaryta klaidinga išvada, kad „Apraše nėra įtvirtinta, kad tokios išlaidos turi būti ir patirtos, ir apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. vien išlaidų apmokėjimo data nėra siejama su išlaidų patyrimo momentu“. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.48 straipsnio 1 dalį juridiniai asmenys turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise. Atsižvelgiant į šią normą ir byloje konstatuotą faktą, kad sąskaita faktūra MAN serija Nr. 0001975 už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio iki 2013 m. sausio mėnesio išrašyta 2013 m. sausio 31 d., o 5 000 Lt sumokėti 2013 m. rugpjūčio 13 d., konstatuotina, kad pareiškėja iki 2013 m. rugpjūčio 12 d. disponavo 5 000 Lt suma, todėl šios išlaidos negali būti laikomos patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d. VAGK turėjo apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją Komisija nepadarė aiškios klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais, akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, laikėsi procedūrinių taisyklių, tiksliai nustatė faktines aplinkybes.

Pareiškėjas UAB „AgroSaulė 4“ atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 59–65).

Paaiškino, kad ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“ ir UAB „AgroSaulė 4“ 2012 m. rugpjūčio 27 d. sudarė nekilnojamojo turto nuomos sutartį (toliau – ir Sutartis), pagal kurią pareiškėjas išsinuomojo žemės sklypą ir pastatą – karvidę. Pagal Sutartį pareiškėjui suteikta teisė pastatą naudoti saulės energijos gamybos įrenginiams įrengti, tvirtinti, energijai išgauti. Taigi Sutartyje apibrėžto nekilnojamojo turto nuoma yra tiesiogiai susijusi su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtra. Sutartimi turtas išnuomotas iki 2035 m. rugpjūčio 27 d., o nuomos mokestis skaičiuojamas nuo turto perdavimo–priėmimo akto pasirašymo dienos. Turto nuomos mokestis yra 1 000 Lt plius PVM per mėnesį, nuomos mokestis pradedamas skaičiuoti nuo priėmimo–perdavimo akto pasirašymo dienos. Pirmąjį 1 000 Lt nuomos mokestį, t. y. vieno mėnesio užstatą, nuomininkas sumoka iki 2012 m. rugpjūčio 27 d. Toliau nuomos mokestį kas mėnesį nuomininkas moka pradedant 2012 m. rugpjūčio 27 d., t. y. už kiekvieną nuomos termino mėnesį į priekį iki einamojo mėnesio penkioliktos dienos pagal nuomotojo pateiktą sąskaitą faktūrą. Šiuo atveju priėmimo–perdavimo aktas tarp pareiškėjo ir ŽŪB „Agrovill Manviliškis“ pagal Sutartį pasirašytas 2012 m. rugpjūčio 27 d., PVM sąskaita faktūra MAN Nr. 0001975 už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio iki 2013 m. sausio mėnesio buvo išrašyta 2013 m. sausio 31 d., o 5 000 Lt sumokėti 2013 m. rugpjūčio 13 d. Nors nurodytas nuomos mokestis buvo sumokėtas po 7 mėnesių, nekilnojamojo turto nuomos sutartis visą tą laiką galiojo, nebuvo nutraukta ir faktiškai vykdoma. VAGK nurodė, kad pareiškėjas ginčo išlaidas, susidariusias nuo 2012 metų rugsėjo iki 2013 metų sausio mėnesio, patyrė nuomotojui pateikus 2013 m. sausio 31 d. sąskaitą faktūrą, t. y. iki 2013 m. sausio 1 d. Sąskaitos išrašymas suteikia teisę kreditoriui reikalauti sąskaitoje nurodytos sumos skolininko atžvilgiu, todėl akivaizdu, kad ŽŪB „Agrovill Manviliškis“ pateikus sąskaitą pareiškėjas bet kokiu atveju būtų privalėjęs sumokėti nuomotojui nurodytą sumą arba savo iniciatyva, arba kreditoriui pasinaudojus civilinių teisių gynimo būdais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 2 d. sprendimu (b. l. 81-85) atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, skundą tenkino. Panaikino Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 3R-139(AG-111/04-2014).

Teismas nustatė, kad Energetikos ministerija pareiškėjui leidimą Nr. LP-5737 plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavė 2012 m. gruodžio 12 d. Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 30 d. Komisijai pateikė prašymą Nr. 15R-901 kompensuoti išlaidas, susijusias su elektrinės projekto plėtojimu (toliau – ir Prašymas), kuriame, be kita ko, paprašė kompensuoti 5 000 Lt už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą. Prašyme nurodyta 5 000 Lt suma susidarė vykdant tarp pareiškėjo ir ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“ 2012 m. rugpjūčio 27 d. sudarytą Sutartį, pagal kurią pareiškėjas iki 2035 m. rugpjūčio 27 d. išsinuomojo karvidę, esančią Kėdainių r. sav., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (bendras plotas 2 437,21 kv. m) (1.2 punktas), ir žemės sklypą, esantį Kėdainių r. sav., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (bendras plotas 2,9753 ha) (1.3 punktas). Mėnesinis nuomos mokestis (1 000 Lt plius PVM) sumokamas grynaisiais pinigais arba pinigai pervedami į nurodytą sąskaitą, o nuomos mokestis pradedamas skaičiuoti nuo priėmimo–perdavimo akto pasirašymo dienos (4.1 punktas). Vieno mėnesio užstatą 1 000 Lt pareiškėjas sumoka iki 2012 m. rugpjūčio 27 d., o nuo 2012 m. rugpjūčio 27 d. jis nuomos mokestį moka kas mėnesį (už kiekvieną nuomos mėnesį į priekį) iki einamojo mėnesio penkioliktos dienos pagal pateiktą nuomotojo sąskaitą faktūrą (4.2 punktas). Iš Sutarties 8.5 punkto ir jos priedo Nr. 1 matyti, kad pareiškėjas ir ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“ Sutarties pasirašymo dieną (t. y. 2012 m. rugpjūčio 27 d.) pasirašė perdavimo–priėmimo aktą. Juridinis faktas – Sutarties sudarymas Nekilnojamojo turto registre – įregistruotas 2012 m. rugpjūčio 27 d. ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“ 2013 m. sausio 31 d. pareiškėjui pateikė PVM sąskaitą faktūrą MAN Nr. 0001975, kurioje nurodytas 5 000 Lt mokestis už karvidės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuomą laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio iki 2013 m. sausio mėnesio. Šią PVM sąskaitą faktūrą pareiškėjas apmokėjo 2013 m. rugpjūčio 13 d. pavedimu. Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 22 d. Inspekcijai 2013 m. rugpjūčio 22 d. pateikė aiškinamąjį raštą dėl turto nuomos mokesčio mokėjimo atidėjimo, kuriame, inter alia, nurodė, kad pagal Sutartį apskaičiuotas nuomos mokestis nuomotojai ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“, kuri yra AB „Agrowill Group“ grupės įmonė, buvo sumokėtas atgavus paskolą iš AB „Agrowill Group“. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo Prašymą, 2014 m. sausio 24 d. priėmė sprendimą Nr. 17R-3514, kuriame, be kita ko, konstatavo, kad „vadovaujantis Aprašo 4 p., nekompensuotinos išlaidos už žemės sklypo nuomą, nes šios išlaidos yra patirtos po 2013 m. vasario 1 d.“ Šį Komisijos sprendimą pareiškėjas apskundė VAGK, kuri, išnagrinėjusi skundą, priėmė ginčijamą VAGK Sprendimą, kuriuo panaikino Komisijos sprendimo Nr. 17R-3514 dalį nekompensuoti mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą ir įpareigojo Komisiją šią pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 30 d. prašymo Nr. 15R-901 dalį nagrinėti pakartotinai bei priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą, o likusią skundo dalį atmetė.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5.4, 5.4.4, 6, 20 punktuose, 2 priede nustatytą teisinį reguliavimą vertindamas nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teismas konstatavo, kad pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į Komisiją dėl tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, patirtų iki 2013 m. vasario 1 d., kompensavimo. Taip pat konstatuota, kad Komisija, priimdama sprendimą Nr. 17R-3514, privalėjo, inter alia, įvertinti, ar Sutartis iki 2013 m. sausio 31 d. buvo įregistruota viešame registre įstatymų nustatyta tvarka; ar šios pareiškėjo Prašyme nurodytos išlaidos yra patirtos iki 2013 m. vasario 1 d. ir ar jos gali būti nustatytos, yra pagrįstos, yra patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais; ar pareiškėjo nurodytas 5 000,00 Lt nuomos mokestis pagal Sutartį tiesiogiai susijęs su investicijomis į materialųjį turtą, reikalingą elektrinės projekto plėtrai. Konstatuota ir tai, kad Komisijos sprendime Nr. 17R-3514, be kita ko, turi būti nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, jame motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Teismas nesutiko su VAGK Sprendimo išvada, jog Apraše nėra įtvirtinta, kad tokios išlaidos turi būti ir patirtos, ir apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., ir tuo, jog iš esmės jas pripažintos kompensuotinomis bei dėl Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pažeidimo Komisija įpareigota priimti pakartotinį sprendimą dėl nuomos mokesčio kompensavimo.

Teismas nurodė, jog, visų pirma, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Įvertinusi Komisijos Sprendimą, teisėjų kolegija neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl VAGK motyvai dėl Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio pažeidimo yra atmestini. Antra, Aprašo 4 punkte nustatyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra įtvirtinęs, kad sistemiškai aiškinant anksčiau aptartas Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir Aprašo 4 punkto formuluotes, patirtos išlaidos reiškia, kad tos išlaidos buvo realiai patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. iki šių išlaidų kompensavimo mechanizmo sukūrimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-697-525/2015). Tokios pozicijos laikytasi ir anksčiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose iš esmės analogiškose, panašiose bylose (pvz., administracinės bylos Nr. A-121-525/2015, A-154-525/2015, A-155-525/2015, A-419-525/2015).

Teismas priminė, jog nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad išrašytą 5 000 Lt PVM sąskaitą faktūrą pareiškėjas apmokėjo 2013 m. rugpjūčio 13 d. pavedimu, t. y. byloje nėra ginčo dėl to, kad išlaidos realiai buvo patirtos po nustatyto termino – 2013 m. sausio 31 d. Dėl šios priežasties, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatavo, kad Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimas Nr. 17R-3514 yra pagrįstas ir teisėtas, o ginčijamas VAGK Sprendimas naikintinas.

III.

Pareiškėjas UAB „Agrosaulė 4“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 88-95), kuriuo prašo panaikinti 2015 m. birželio 2 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir palikti galioti 2014 m. balandžio 10 d. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimą Nr. 3R-139(AG-111/04-2014) bei įpareigoti Komisiją UAB „AgroSaulė 4“ pareiškimą nagrinėti pakartotinai bei priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Apeliaciniame skunde pateikia iš esmės analogiškus argumentus tiems, kurie buvo pateikti atsiliepime į prašymą pirmosios instancijos teismui. Akcentuoja, kad skundu atsakovas prieštarauja savo priimtame sprendime nustatytai aplinkybei ir nepagrįstai keičia poziciją dėl išlaidų pagrindimo bei patvirtinimo. Pažymi, kad išlaidas, susijusias su mokesčiu už žemės bei nekilnojamojo turto nuomą patyrė iki 2013 m. vasario 1 d., šias išlaidas pagrindė, patvirtino bei įrodė t. y. minėtos išlaidos atitinka Aprašo 4 punktą, todėl kompensuotinos. Nei Įgyvendinimo įstatyme, nei Apraše nėra įtvirtinta, kad tokios išlaidos turi būti ir patirtos, ir apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. vien išlaidų apmokėjimo įrodymo data nėra siejama su išlaidų patyrimo momentu. Pažymi, jog sąskaitos išrašymas suteikia teisę kreditoriui reikalauti sąskaitoje nurodytos sumos skolininko atžvilgiu, todėl ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“ pateikus sąskaitą pareiškėjas bet kokiu atveju būtų privalėjęs sumokėti nuomotojui nurodytą sumą arba savo iniciatyva arba kreditoriui pasinaudojus civilinių teisių gynimo būdais. Teigia, jog Komisija nesivadovavo Aprašo I skyriaus 1 punkto ir II skyriaus 3 punkto nuostatomis, pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius. VAGK priimdama šioje byloje skundžiamą sprendimą savo kompetencijos neviršijo. Pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-814-556/2015, kurioje nagrinėtas iš esmės tapatus ginčas, pateikė šiai bylai aktualų teisės aiškinimą, kuriuo šiuo atveju turi būti vadovaujamasi kaip precedentu.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 102-104) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia iš esmės analogiškus argumentus tiems, kurie pateikti prašyme pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad Aprašo 4 punkto nuostatos reglamentuoja, kad kompensuojamos tik tos išlaidos, kurios buvo patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., o jų patyrimą iki nurodytos datos patvirtina ne tik išlaidų pagrindimo, bet ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentai. Todėl Komisija, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, išlaidas vertina patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d., tuomet, kai iki šios datos asmuo faktiškai sumoka pinigus už darbą, paslaugas, įrangą ir panašiai, kurie tiesiogiai susiję su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose Nr. A-1176-525/2015, A-419-525/2015 ir A-697-525/2015.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3514 (b. l. 44) dalies, kuria atsisakyta kompensuoti dalį pareiškėjo UAB „AgroSaulė 4“ prašytų kompensuoti išlaidų, susijusių su nekilnojamojo turto objektų – statinio ir žemės sklypo – nuoma.

Vyriausioji administracinių ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl minėto Komisijos Sprendimo, 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 3R-139(AG-111/04-2014) (b. l. 46-52) panaikino Komisijos Sprendimo dalį dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo ir įpareigojo Komisiją pareiškėjo UAB „AgroSaulė 4“ prašymą dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo, šioje dalyje nagrinėti pakartotinai bei priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs atsakovo skundą dėl VAGK Sprendimo dalies nekompensuoti žemės ir nekilnojamojo turto nuomos mokesčio panaikinimo, skundą tenkino ir panaikinimo VAGK Sprendimą.

Bylą patikrinusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės sutinka, vertina, jog jis iš esmės teisėtas ir pagrįstas, tai pagrindžia žemiau išdėstyti motyvai.

Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (2013 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą (2013 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. 12-561 redakcija), kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti Išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą (2013 m. rugsėjo 25 d. Nr. 70-3537 redakcija) ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją.

Aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aprašo 3 punkte taip pat apibrėžta, jog išlaidomis Apraše laikomos tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos. Taigi minėtose nuostatose įtvirtinti reikalavimai kompensuotinos išlaidoms. Kaip minėta, prašymai dėl išlaidų kompensavimo paduodami ir juos nagrinėja Komisija. Aprašo V skyriuje reglamentuojama Komisijos sudėtis ir veikla, nustatyta prašymų dėl išlaidų kompensavimo nagrinėjimo procedūra. Aprašo 5 punkte išvardintos kompensuotinų išlaidų kategorijos (5.1 – 5.6 p.). Aprašo 5.4 punkte išskirta vieną iš minėtų kategorijų: investicijos į materialųjį turtą, susijusį su elektrinės projekto plėtojimu (elektros įrenginių ir kitos projektui būtinos įrangos įsigijimas ir su tuo tiesiogiai susijusios įrengimo ar prijungimo prie elektros tinklų išlaidos) ir ši kategorija detalizuojama Aprašo 5.4.1 – 5.4.4 punktuose, iš kurių 5.4.4 punkte nurodyta, jog Aprašo 5.4 punkto kategorijai priskiriamas sumokėtas nuomos mokestis už žemės ar nekilnojamojo turto nuomą, jeigu nuomos sutartys iki 2013 m. sausio 31 d. buvo įregistruotos viešame registre įstatymų nustatyta tvarka.

Aprašo 5.7 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti kitų, nei nurodyta Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Aprašo 2 priede nurodyti maksimalūs kompensuotinų išlaidų dydžiai. Aprašo 6 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų, kurių dydis viršija nustatytus Aprašo 2 priede, pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 p.). Sistemiškai aiškinant aptartas nuostatas, darytina išvada, jog Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio. Be to, Komisijos teisė vertinti išlaidų pagrįstumą tiesiogiai nurodyta minėtuose Aprašo 5.7 ir Aprašo 6 punktuose.

Taigi patirtų tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo mechanizmas teisės aktuose numatytas nuo 2013 m. vasario 1 d., praktiškai pradėtas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtinus Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi aktualų teisinį reglamentavimą ir byloje esančius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog Aprašas išlaidų patyrimą sieja su jų realiu patyrimu iki 2013 m. vasario 1 d.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą negarantavo, kad asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos. Lingvistiniu aspektu aiškinant minėtą Aprašo 4 punkto formuluotę, išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nustatytos, pagrįstos bei patvirtintos ir šiems trims požymiams įrodyti reikalingi išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo dokumentai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, sistemiškai aiškinant Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, pagal kurią asmenys iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo, ir Aprašo 4 punktą, patirtos išlaidos reiškia, kad tos išlaidos buvo realiai patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. iki šių išlaidų kompensavimo mechanizmo sukūrimo. Išlaidų patyrimo realumą įrodo šių išlaidų apmokėjimas. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz.: 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-742-552/2015; 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-389-822/2015; 2015 m. sausio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-155-525/2015; 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-121-525/2015 ir kt.).

Teisinio pagrindo iš kitų kompensuotinų išlaidų rūšių ir kategorijų išskirti Aprašo 5.4.4 punkte nurodytą kompensuotinų išlaidų rūšį – sumokėtą nuomos mokestį už žemės ar kito nekilnojamojo turto nuomą, nepaisant to, jog yra numatyta sąlyga, kad nuomos sutartys turėjo būti įregistruotos viešajame registre įstatymų nustatyta tvarka iki 2013 m. sausio 31 d., nėra. Todėl atitinkamai pagrindo išvadai, jog minėto nuomos mokesčio sumokėjimui netaikytina sąlyga, kad faktinis mokėjimas turi būti atliktas iki 2013 m. vasario 1 d., taip pat nėra. Vadovaujantis tais pačiais anksčiau išdėstytais motyvais, pagal Aprašo 6 punktą Aprašo 2 priede nustatytas maksimalus išlaidų – sumokėto nuomos mokesčio už nekilnojamojo turto nuomą, jeigu nuomos sutartys iki 2013 m. sausio 31 d. buvo įregistruotos viešajame registre įstatymų nustatyta tvarka – maksimalus kompensuotinas dydis – 100 procentų taip pat taikytinas tik išlaidoms, sumokėtoms iki 2013 m. vasario 1 d.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog prašomą kompensuoti mokestį už žemės sklypo ir statinio nuomą pareiškėjas sumokėjo 2013 m. rugpjūčio 13 d. (b. l. 12). Ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra. Todėl, vadovaujantis anksčiau išdėstytais argumentais, darytina išvada, jog pareiškėjas 5 000 Lt išlaidas patyrė būtent 2013 m. rugpjūčio 13 d., t. y. po 2013 m. vasario 1 d.

Taigi, nagrinėjamu atveju Komisija priėjo pagrįstą išvadą, jog išlaidos, apmokėtos po 2013 vasario 1 d., nekompensuotinos kaip patirtos po minėtuose teisės aktuose nurodytos datos. Komisija tinkamai taikė galiojančius teisės aktus bei rėmėsi objektyviais duomenimis ir apie tai nurodė Komisijos Sprendime, tinkamai vertino pareiškėjo nurodytas išlaidas. Komisija 2014 m. sausio 24 d. sprendime Nr. 17R-3514 nurodė atsisakymo kompensuoti išlaidas už nuomą teisinį pagrindą (Aprašo 4 punktas) bei atsisakymo motyvus (išlaidos patirtos po 2013 m. vasario 1 d.), todėl šis Komisijos atsisakymas kompensuoti aptariamas išlaidas laikytinas pagrįstu, motyvuotu ir teisėtu.

Atitinkamai konstatuotina, jog VAGK 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 3R-139(AG-111/04-2014) nepagrįstai nusprendė panaikinti Komisijos Sprendimo dalį dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo ir įpareigoti Komisiją iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymo dalį dėl šių išlaidų.

Taigi, pirmosios instancijos teismas, remdamasis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagrįstai nurodė, kad patirtos išlaidos reiškia, kad tos išlaidos buvo realiai patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. iki šių išlaidų kompensavimo mechanizmo sukūrimo, o šiuo atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad išlaidos realiai buvo patirtos po nustatyto termino. Tačiau remdamasis pastarosiomis išvadomis panaikindamas visą VAGK 2014 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 3R-139(AG-111/04-2014), teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, nes kreipdamasis į teismą atsakovas prašė VAGK Sprendimą panaikinti tik dalyje dėl nuomos mokesčio už žemę ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Dėl nurodytos priežasties pastarojoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas sprendimo rezoliucinės dalies antrąją pastraipą išdėstant taip: „Panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 3R-139(AG-111/04-2014) dalyje dėl nuomos mokesčio už žemę ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo ir įpareigojimo Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai.“.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-814-556/2015 nėra aktualią ir dominuojančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administracinėse bylose dėl Aprašo 5.4.4 punkte nurodytų kompensuotinų išlaidų atspindinti ir (ar) formuojanti nutartis (žr., 2015 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1176-525/2015; 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1184-525/2015; 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1183-552/2015; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1983-525/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1984-552/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2464-552/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2465-552/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2506-552/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2999-552/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3001-552/2015; 2016 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-525/2016), todėl priimant procesinį sprendimą šioje administracinėje byloje ja nėra vadovaujamasi.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „AgroSaulė 4“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinės dalies antrąją pastraipą išdėstant taip: „Panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 3R-139(AG-111/04-2014) dalyje dėl nuomos mokesčio už žemę ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo ir įpareigojimo Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai.“.

Nutartis neskundžiama.