Civilinė
byla Nr. 3K-3-337/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos:
27.3.2.5;
126.8 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. liepos 20 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Sigito Gurevičiaus ir Česlovo Jokūbausko (kolegijos
pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo
Ž. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo
2009 m. birželio 17 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. vasario 22 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios Ž. M. individualios
įmonės „Chemikų žiedas“ ieškinį atsakovui Ž. M. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo
ginčas dėl individualios įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, savininko teisių
disponuoti jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu apimties.
Ieškovas bankrutuojanti
Ž. M. įmonė „Chemikų žiedas“ prašė priteisti iš atsakovo Ž. M. 28 261,93 Lt žalai atlyginti
ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme
iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad žalą įmonei
atsakovas padarė pardavęs jam nuosavybės teise priklausiusį butą ir gautas
lėšas paskirstęs savo nuožiūra, nepaisydamas to, kad jo individualiai įmonei
iškelta bankroto byla ir lėšos turėjo būti skirtos bankroto byloje pareikštiems
kreditorių reikalavimams patenkinti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir
nutarties esmė
Kauno apygardos teismas
2009 m. birželio 17 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovui iš atsakovo 28 261,93 Lt
žalai atlyginti bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo
bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. kovo 4 d.) iki teismo
sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas nustatė,
kad Kauno apygardos teismo 2006 m. birželio 12 d. nutartimi
Ž. M. įmonei „Chemikų žiedas“ buvo iškelta bankroto byla. Įsiteisėjus šiai
nutarčiai, administratorius 2006 m. birželio 23 d. įsakymu
Nr. 24 įpareigojo įmonės savininką Ž. M. pateikti viso asmeninės ar
bendrosios jungtinės (dalinės) nuosavybės teise turimo turto sąrašą ir įspėjo,
kad nuo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos,
vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 14 straipsnio 1 dalimi,
teisė valdyti, naudoti ir disponuoti bankrutuojančios įmonės (įmonės turtas
nėra atskirtas nuo įmonės savininko turto) turtu (lėšomis) suteikiama tik
administratoriui, taip pat kad visi sandoriai, sudaryti pažeidžiant nurodyto
straipsnio nuostatas, negalioja nuo jų sudarymo. Šis įsakymas atsakovui Ž. M.
buvo įteiktas pasirašytinai 2006 m. birželio 26 d. Taigi atsakovui,
kaip individualios įmonės savininkui, buvo išaiškintos jo pareigos dėl įmonės
ir jos savininko turto. Tuo metu atsakovui nuosavybės teise priklausė butas,
esantis (duomenys neskelbtini),
kuriam buvo įregistruota hipoteka (kreditorius – AB SEB Vilniaus bankas). 2007 m. balandžio 21 d.
pirkimo–pardavimo sutartimi, AB SEB Vilniaus bankui sutinkant, atsakovas
pardavė butą už 136 000 Lt. Pagal šią sutartį buto pirkėja J. L.
pardavėjui sumokėjo 28 000 Lt ir padengė 107 738,07 Lt pardavėjo skolinį
įsipareigojimą AB SEB Vilniaus bankui. Atsakovas teigė, kad likusius gautus už
parduotą butą pinigus jis panaudojo atsiskaityti su AB banku „Snoras“ už
suteiktą paskolą, tačiau šio banko pranešimas tai paneigė. Teismas padarė
išvadą, jog atsakovas nevykdė pareigos, esant iškeltai jo įmonės bankroto
bylai, nedisponuoti asmeniniu turtu, apie kurią raštu buvo informuotas
administratoriaus. Teismas nurodė, kad, nors ĮBĮ nenustatyta individualios
įmonės savininko pareigos perduoti turtą administratoriui, tačiau atsižvelgiant
į turto savininko atsakomybę už įmonės prievoles asmeniniu turtu bei ĮBĮ 10
straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytą įpareigojimą perduoti administratoriui
turimo turto sąrašą darytina išvada, jog įmonės savininko teisė disponuoti
asmeniniu turtu taip pat yra apribota. Tokią išvadą teismas grindė CK 1.5
straipsnio 4 dalies norma dėl teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų
taikymo bei CK 1.8 straipsnyje nustatyta galimybe taikyti analogiją, nes
bankroto bylos iškėlimo atveju turėtų būti taikomas vienodas tiek įmonės turto,
tiek įmonės savininkui priklausančio turto režimas. Priešingu atveju netektų
prasmės įstatyme nustatyta galimybė taikyti neribotą civilinę atsakomybę ir
būtų pažeistos įstatyme įtvirtintos kreditorių teisės gauti proporcingą savo
reikalavimų patenkinimą ne tik iš individualios įmonės, bet ir iš jos savininko
turto. Dėl to teismas atsakovo veiksmus savo nuožiūra parduodant butą pripažino
neteisėtais – pažeidžiančiais nurodytų teisės normų reikalavimus bei bendro
pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Kadangi pagal
ĮBĮ 34 straipsnį įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus
reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, tai
teismas pripažino hipotekos kreditoriaus AB SEB Vilniaus banko pirmumo teisę į savo
reikalavimo patenkinimą, tačiau konstatavo, kad lėšų skirtumas tarp įkaito
turėtojui grąžinto kredito likučio (107 738,07 Lt) ir buto pardavimo
kainos (136 000 Lt), t. y. 28 261,93 Lt, privalėjo būti
perduotas individualios įmonės kreditorių reikalavimams patenkinti ĮBĮ
nustatyta tvarka, o ne paskirstytas atsakovo nuožiūra. Tokie neteisėti atsakovo
veiksmai padarė žalos įmonės kreditoriams, todėl atsakovas privalo ją atlyginti
(CK 6.263 straipsnis). Teismas nurodė, kad yra nustatytos visos sąlygos
atsakovo civilinei atsakomybei kilti (CK. 6.246, 6.247, 6.248, 6.249
straipsniai), todėl iš jo ieškovui priteistina 28 261,93 Lt žalos
atlyginimo, taip pat 5 proc. dydžio metinės paūkanos už priteistą sumą nuo
bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37
straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka
išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo Ž. M. apeliacinį skundą, 2010
m. vasario 22 d. nutartimi Kauno apygardos teismo
2009 m. birželio 17 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų
kolegija nurodė, kad pagal suformuotą teismų praktiką tais atvejais, kai
bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, visi kreditoriai savo finansinius
reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka
nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku kaip privačiu fiziniu
asmeniu – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „NORD/LB Lietuva“ v. R. K., bylos Nr. 3K-3-428/2006).
Be to, pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai
iškelti bankroto bylą, tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės
atsakomybės, jos savininkas (savininkai) per teismo nustatytus terminus privalo
pateikti administratoriui viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio
bendrąja jungtine nuosavybe. Ši įstatymo nuostata susijusi su CK 2.50
straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka
neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, tai už jo prievoles
atsako juridinio asmens dalyvis. Svarbu yra ir tai, kad bankroto procesas apima
ir vykdymo veiksmus – bankrutavusios įmonės turto pardavimą ir atsiskaitymą su
kreditoriais, o išieškojimas nukreipiamas į visą skolininko turtą (taip pat ir
į įmonės savininko) (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Dėl to teisėjų kolegija
nesutiko su atsakovo teiginiu, kad administratoriaus įspėjimas jam dėl turto
disponavimo apribojimo yra niekinis. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas
nepateikė duomenų apie tai, jog jo parduotas butas būtų įkeistas AB bankui
,,Snoras“ ar kitiems kreditoriams, taip pat patikimų įrodymų, patvirtinančių,
kad pardavus butą jis atsiskaitė su AB banku „Snoras“ (šio banko 2009 m. balandžio 28 d.
rašte teigiama priešingai), bei neįrodinėjo, su kokiais kitais savo
kreditoriais atsiskaitė, panaudodamas atsiskaičius su hipotekos kreditoriumi AB
SEB Vilniaus banku likusius gautus pinigus. Teisėjų kolegija taip pat nurodė,
kad individualios įmonės bankroto bylos nagrinėjimo specifika, nulemianti tai,
jog visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi reikšti ĮBĮ nustatyta
tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo, įmone ar jos savininku, buvo sudarytas
sandoris, nepaneigia įmonės savininko kaip fizinio asmens kreditoriaus teisės
pačiam apsispręsti – reikšti savo finansinį reikalavimą individualios įmonės
bankroto byloje ar ne, taip pat tokio kreditoriaus teisės į savo reikalavimo
patenkinimą. Tačiau tai, kad toks kreditorius nepateikė savo reikalavimo įmonės
bankroto byloje, negali suteikti jam pirmenybės prieš kitus kreditorius, pareiškusius
reikalavimus įmonės bankroto byloje, gauti finansinio reikalavimo patenkinimą
be eilės.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą
teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu atsakovas Ž. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo
2009 m. birželio 17 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. vasario 22 d. nutartį ir priimti naują
sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Bylą nagrinėję
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė Įmonių
bankroto įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą. ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1
punktas, pagal kurį nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos
teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti
suteikiama tik administratoriui, taikytinas tik bankrutuojančios įmonės, kaip
juridinio asmens, nuosavybės teise turimam turtui. Nei ĮBĮ 14 straipsnio 1
dalies 1 punktas, nei kitos ĮBĮ normos nevaržo neribotos civilinės atsakomybės
juridinio asmens savininko teisės valdyti, naudoti ir disponuoti nuosavu turtu.
2. Bankrutuojančios
įmonės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo klausimų perdavimas išimtinai
tik administratoriui yra nulemtas ne tik kreditorių teisių apsaugos, bet ir ĮBĮ
10 straipsnio 7 dalies 2 punkto nuostatų, kad iškėlus bankroto bylą
bankrutuojančios įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų. Tai reiškia,
kad turto valdymo, naudojimo ir disponavimo perdavimas administratoriui
reikalingas siekiant užtikrinti turto savininko teisių įgyvendinimą. Tuo tarpu tokia
situacija negalima neribotos civilinės atsakomybės dalyvio fizinio asmens
atveju, nes, net ir iškėlus bankroto bylą individualiai įmonei, jos savininkas
kaip fizinis asmuo išlaiko visišką veiksnumą.
3. CK 2.48 straipsnio
1 dalyje, 2.74 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė juridiniam asmeniui laisvai
įgyvendinti nuosavybės teisę, o CK 2.81 straipsnyje – tokios teisės
įgyvendinimo tvarka (per juridinio asmens organus). ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies
1 punkte įtvirtinta šios teisės išimtis, taigi ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1
punktas yra specialioji teisės norma nurodytoms CK nuostatoms. CK 1.8
straipsnio 3 dalyje nurodytas draudimas pagal analogiją taikyti specialiąsias
teisės normas, tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
Ž. T. v. S. T., bylos Nr. 3K-3-183/2009). Teismai pažeidė CK 1.8 straipsnio 3 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.
4. ĮBĮ 14 straipsnio 1
dalies 1 punkto taikymas bankrutuojančio neribotos civilinės atsakomybės
juridinio asmens dalyviui (savininkui) fiziniam asmeniui yra nelogiškas ir
prieštarauja viešajai tvarkai bei gerai moralei. ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1
punkte nenustatyta jokių disponavimo turtu (lėšomis) galimybių pačiam
bankrutuojančiam juridiniam asmeniui, tačiau analogiška situacija visiškai
negalima fizinio asmens atžvilgiu. Fizinis asmuo turi gyvybinių poreikių,
kultūrinių interesų ir panašiai, tuo tarpu laikantis pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų pozicijos aiškinant ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą,
bankrutuojančio neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvis
fizinis asmuo neturi teisės disponuoti savo turtu ir lėšomis. Net ir vykdymo
procese yra nustatytos tam tikros minimalių poreikių garantijos (CPK 663, 668
straipsniai), tačiau, remiantis skundžiamu sprendimu ir nutartimi, jos
netaikomos bankrutuojančios individualios įmonės savininkui. Fizinis asmuo
neturi kitos galimybės išgyventi, kaip tik valdydamas, naudodamasis ir
disponuodamas asmeniniu turtu ir lėšomis. Tai nepaneigia administratoriaus teisės
kreiptis į teismą dėl turto arešto apsaugant kreditorių interesus.
5. Apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad bankroto procesas apima ir vykdymo
veiksmus, nes administratorius turi teisę nukreipti išieškojimą į įmonės
savininko turtą. ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad neribotos
civilinės atsakomybės juridinio asmens savininko nekilnojamasis ir įkeistas
turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, tačiau
bankrutuojančios įmonės savininko turto pardavimo tvarka nenustatyta. Be to, ši
ĮBĮ 33 straipsnio redakcija įsigaliojo tik
2008 m. liepos 1 d. ir ginčo santykiams netaikytina, tuo
tarpu 2007 m. balandžio 21 d. galiojusioje ĮBĮ 33
straipsnio redakcijoje nebuvo nustatyta bankroto administratoriaus teisės
bankroto proceso metu pardavinėti bankrutuojančios įmonės savininko turto. Be
to, net ir galiojanti ĮBĮ 33 straipsnio redakcija savaime neriboja turto
savininko teisės valdyti, naudoti ar disponuoti turtu, jeigu, remiantis ĮBĮ 9
straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta galimybe taikyti laikinąsias apsaugos
priemones, teismo nutartimi nepritaikyti apribojimai bankrutuojančios įmonės
savininkui disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu turtu. Šioje byloje,
administratoriui žinant apie turto egzistavimą, jokie apribojimai kasatoriaus
turtui nebuvo taikyti.
6. Pagal CK 2.50
straipsnio 4 dalį neribotos atsakomybės juridinio asmens dalyvis atsako tik neužtenkant
juridinio asmens turto, t. y. įstatyme įtvirtinta subsidiarioji
atsakomybė. Tai reiškia, kad turto disponavimo apribojimai savininkui negali
būti siejami tik su bankroto bylos iškėlimo faktu. Dėl turto pakankamumo
kreditorių interesams užtikrinti turi spręsti bankroto administratorius, kuris,
nustatęs, kad turto nepakanka, privalo imtis priemonių išieškojimą nukreipti į
savininko turtą. Nagrinėjamoje byloje administratorius jokių priemonių nesiėmė.
Atsiliepimu į kasacinį
skundą ieškovas bankrutavusi Ž. M. įmonė „Chemikų žiedas“ prašo Kauno
apygardos teismo 2009 m. birželio 17 d. sprendimą ir
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 22 d.
nutartį palikti nepakeistus ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu
argumentus:
1. Kasatorius
nepagrįstai nurodo, kad ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas taikytinas tik
bankrutuojančios įmonės, bet ne jos savininko turtui. Teisės normos, nustatytos
ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte, turinys yra glaudžiai susijęs su ĮBĮ 10
straipsnio 7 dalies 1 punktu bei visų kreditorių teisių apsauga, siekiant
įgyvendinti įstatymo nustatytą galimybę taikyti neribotą civilinę atsakomybę
individualios įmonės savininkui bei užtikrinti kreditorių teisėtą interesą
gauti savo finansinio reikalavimo patenkinimą ne tik iš individualios įmonės,
bet ir iš jos savininko turto. Dėl to ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma
gali ir turi būti aiškinama būtent plačiuoju požiūriu, kurį nepagrįstai ginčija
kasatorius.
2. Kasacinio skundo
antrasis argumentas nepagrįstas, nes tam tikrais įstatymų leidėjo nustatytais
atvejais asmens veiksnumas ir teisnumas gali būti apribojamai. ĮBĮ 10
straipsnio 7 dalies ir 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto sisteminė analizė bei
šių teisės normų tikslai leidžia teigti, kad individualiai įmonei iškeltos
bankroto procedūros metu įmonės savininko veiksnumas apribojamas šių
įstatyminių nuostatų pagrindu siekiant užtikrinti kreditorių teises gauti
finansinių reikalavimų proporcingą patenkinimą tiek iš įmonės, tiek ir iš jos
savininko turto. Be to, CK 2.50 straipsnyje taip pat nustatyta individualios
įmonės savininko asmeninė atsakomybė už individualios įmonės, kaip neribotos
atsakomybės juridinio asmens, prievoles. Taigi individualios įmonės savininko
teisė savarankiškai spręsti atsiskaitymo su asmeniniais kreditoriais,
nepareiškusiais finansinių reikalavimų bankroto byloje, klausimą ir vykdyti
faktinius atsiskaitymus su jais iš asmeninės nuosavybės teise priklausančio
turto vertės ribojama, nes tokie įmonės savininko veiksmai iš esmės pažeidžia
proporcingumo principą, kurį būtina įgyvendinti siekiant užtikrinti visų
kreditorių lygias teises į finansinių reikalavimų patenkinimą. Darytina išvada,
kad ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymas individualios įmonės
savininkui ne tik galimas, bet ir privalomas.
3. Kasatorius,
įrodinėdamas analogijos taikymo negalimumą bankrutavusios Ž. M. įmonės „Chemikų
žiedas“ bankroto procedūros atveju, ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto normą
lygina su bendrojo pobūdžio teisės normomis, įtvirtintomis CK 2.48 straipsnio 1
dalyje, 2.74 straipsnio 1 dalyje, 2.81 straipsnio 1 dalyje, kuriose nustatyta,
kad privatieji juridiniai asmenys gali turėti ir įgyti bet kokias civilines
teises ir pareigas, kurias jie įgyvendina per savo valdymo organus. Tuo tarpu
CK nuostatų taikymas įmonės bankroto procedūros metu apskritai yra ribotinas
remiantis ĮBĮ 1 straipsnio 1 ir 3 dalimis. Taigi kasatoriaus nurodytos CK
normos individualios įmonės bankroto proceso metu netaikytinos, nes pagal ĮBĮ
10 straipsnio 7 dalies 2 punktą įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei
bankroto bylą pasikeičia įmonės teisinis statusas, įmonės valdymo organai
netenka savo įgaliojimų ir visų klausimų, susijusių su bankrutuojančio
juridinio asmens turto valdymu, naudojimu ir disponavimu, atsiskaitymu su
kreditoriais ir kt., išsprendimas pereina administratoriaus, kreditorių
susirinkimo (komiteto) bei teismo dispozicijon (ĮBĮ 10, 11, 14, 21, 23, 30, 31,
33, 35 straipsniai). Taigi kasatorius nepagrįstai lygina ĮBĮ 14 straipsnio 1
dalies 1 punkto normą kaip specialiąją su jo nurodytomis CK normomis kaip
bendrosiomis. Teismai rėmėsi įstatymo analogija aiškindami ir taikydami būtent
ĮBĮ nuostatas (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą, 14 straipsnio 1 dalies 1
punktą, 33 straipsnio 1 dalį), jas sistemiškai analizuodami su CK 2.50
straipsnio 4 dalimi. Dėl to teismų išvada, kad ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1
punktas, taikant jį kartu su CK 1.5 straipsnio 4 dalimi bei 1.8 straipsniu,
taip pat apriboja įmonės savininko teisę disponuoti asmeniniu turtu, nes
bankroto bylos iškėlimo atveju turėtų būti taikomas vienodas tiek įmonei, tiek
įmonės savininkui priklausančio turto režimas, laikytina pagrįsta.
4.
Kasacinio skundo ketvirtąjį argumentą paneigia proceso teisės normos,
įtvirtintos CPK 668 ir 739 straipsniuose, reglamentuojančios išieškojimo
negalimumą iš tam tikrų kategorijų turto bei pajamų, detaliai nurodant, į kokį
konkretų skolininko turtą ar pajamas negali būti nukreiptas išieškojimas. Taigi
kasatoriaus teisės į būtinųjų asmeninių poreikių patenkinimą yra apsaugotos
įstatymo, dėl to kasacinio skundo ketvirtasis teiginys atmestinas kaip
nepagrįstas ir neteisėtas.
5.
Kasatoriaus argumentas, kad ĮBĮ 33 straipsnio norma nedraudžia individualios
įmonės savininkui disponuoti jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiu
turtu, jeigu šiam turtui netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, taip pat
nepagrįstas. Bankrutuojančios įmonės savininkas įpareigojamas saugoti jam
asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą iki to momento, kai bankroto
procedūros metu paaiškės tikslus kreditorių nepatenkintų finansinių reikalavimų
dydis ir administratorius nukreips išieškojimą į bankrutavusios individualios
įmonės savininkui priklausantį asmeninį turtą. Taigi pripažintina, kad bet koks
apdairus ir sąžiningas asmuo (verslininkas), žinodamas, kad jam kreditoriai yra
pareiškę finansinius reikalavimus dėl atitinkamų skolų padengimo, privalo
rūpestingai išsaugoti savo turtą, iš kurio būtų faktinė galimybė proporcingai
likviduoti kasatoriaus skolas kreditoriams. Kitoks ĮBĮ 33 straipsnio normos
aiškinimas prieštarautų bankroto proceso esmei ir CK 1.5 straipsnyje
įtvirtintiems protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams.
6.
Kasatorius, teigdamas, kad jis neturi žinoti, ar individualios įmonės turimo
turto pakanka kreditorių finansiniams reikalavimams padengti, ir siekdamas šią
pareigą perkelti administratoriui, neteisingai interpretuoja CK 2.50 straipsnio
4 dalį. Šios normos taikymas individualios įmonės bankroto procedūros metu iš
esmės susijęs ir turi būti aiškinamas kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalimi,
kurioje įtvirtinta įmonės nemokumo apibrėžtis. Darytina išvada, kad kasatoriui
bankroto bylos iškėlimo momentu turėjo būti žinoma, jog bankrutuojanti įmonė
neturi pakankamai turto, kurio pagrindu būtų galima patenkinti visų kreditorių
finansinius reikalavimus, dėl to pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį bankroto
procedūros metu jam kyla prievolė prieš kreditorius atsakyti visu asmeninės
nuosavybės teise priklausančiu turtu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl individualios įmonės savininko
atsakomybės už įmonės prievoles bankroto procese
Pagal
galiojančius įstatymus individualia įmone laikomas neribotos atsakomybės
privatusis juridinis asmuo. Individualios įmonės savininkas gali būti tik
vienas ir tik fizinis asmuo. Individualios įmonės turtas yra atskirtas nuo
įmonės savininko turto ir priklauso įmonei nuosavybės teise, išskyrus atvejį,
kai individualiai įmonei perduodamas įmonės savininkui ir jo sutuoktiniui
(sutuoktinei) bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas. Tokiu
atveju turtas įmonei perduodamas patikėjimo teise, tačiau sutuoktiniams
susitarus net ir šis turtas gali būti įmonei perduotas nuosavybės teise
(Individualių įmonių įstatymo 2, 6, 8 straipsniai). Individualios įmonės
savininko teisės ir pareigos nustatytos individualios įmonės nuostatuose,
Individualių įmonių įstatyme bei kituose įstatymuose (Individualių įmonių
įstatymo 6 straipsnio 4 dalis). Vienas iš byloje nagrinėjamu klausimu aktualių įstatymų,
kuriame nustatytos individualios įmonės savininko pareigos, yra Civilinis
kodeksas, kurio 2.50 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad už neribotos civilinės
atsakomybės juridinio asmens, kokia yra individuali įmonė, prievoles, jeigu joms
įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto,
atsako juridinio asmens dalyvis. Juridinio asmens dalyviu individualios įmonės
atveju laikomas jos savininkas, t. y. asmuo, kuris turi nuosavybės teises
į juridinio asmens turtą (CK 2.45 straipsnis). Taigi įstatyme yra nustatyta
individualios įmonės savininko subsidiarioji atsakomybė už individualios įmonės
prievoles, t. y. individualiai įmonei neturint arba turint nepakankamai
turto šios įmonės prievolėms įvykdyti, prievolės vykdomos iš šios įmonės
savininko turto. Kitas nagrinėjamai bylai aktualus individualios įmonės
savininko teises ir pareigas nustatantis įstatymas yra Įmonių bankroto
įstatymas (toliau – ĮBĮ). Teismai nustatė, kad bankroto byla Ž. M. įmonei
„Chemikų žiedas“ Kauno apygardos teismo nutartimi buvo iškelta
2006 m. birželio 12 d. Tokio pobūdžio nutartis, priimta
rašytinio proceso tvarka, įsiteisėja per dešimt dienų nuo jos priėmimo, jeigu
ji nebuvo apskųsta. Tuo metu galiojusio ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte
buvo nustatyta, kad tais atvejais, kai įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko
ar jos narių turto, savininkas (savininkai), įsiteisėjus teismo nutarčiai
iškelti bankroto bylą, privalo pateikti administratoriui viso turimo turto
sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe. Atkreiptinas dėmesys
į tai, kad ĮBĮ nuostata dėl įmonės ir įmonininko turimo turto tarpusavio
santykio, atsižvelgiant į specialiųjų šiuo klausimų įstatymų nuostatas (CK 2.48
straipsnis, IĮĮ 8 straipsnis), buvo pakeista ir šiuo metu galiojančio ĮBĮ 10
straipsnio 7 dalies 1 punkte suformuluotas įpareigojimas įmonės savininkui
pateikti administratoriui viso jo turimo turto sąrašą tuo atveju, kai įmonė yra
neribotos civilinės atsakomybės (t. y. iš ĮBĮ pašalintas teiginys apie
įmonės ir įmonininko, savininko turto neatskirtinumą). Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo praktikoje ĮBĮ nustatyta individualios įmonės savininko pareiga
administratoriui pateikti viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio
bendrąja jungtine nuosavybe, siejama su tolimesne teismo pareiga imtis
priemonių, kad šis turtas būtų išsaugotas iki bankroto bylos išnagrinėjimo ir
prireikus būtų galima į jį nukreipti išieškojimą įstatymų nustatyta tvarka (žr.,
pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2003 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių
inspekcija v. N. Š., bylos Nr. 3K-3-1099/2003;
2004 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Ūkio bankas“ v. A. L., bylos
Nr. 3K-7-308/2004; 2006 m. spalio 30 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje AB bankas
„NORD/LB Lietuva“ v. R. K., bylos Nr. 3K-3-428/2006;
2007 m. birželio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. Ž. v. A. Ž., bylos
Nr. 3K-7-192/2007).
Pažymėtina,
kad bankrutuojančios individualios įmonės savininko atsakomybė už šios įmonės
prievoles nėra absoliuti ir neribota. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje
laikomasi pozicijos, kad kai likviduojama dėl bankroto individuali įmonė, kuri
yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, ir nėra šio juridinio
asmens dalyvio (savininko) turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas
tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, kad šios įmonės
dalyvio (savininko) prievolės prieš įmonės kreditorius pasibaigia (CK 6.128
straipsnio 3 dalis). Kita vertus, atsižvelgiant į viešąjį interesą, tuo atveju,
jeigu su įmonės kreditoriais liko neatsiskaityta, tačiau paaiškėjus, kad
vykdant bankroto procedūras įmonės savininkas turėjo turto, apie kurį bankroto
bylos nagrinėjimo metu nebuvo žinoma, ir esant galimybei nukreipti išieškojimą
į tokį turtą, negali būti paneigta galimybė teisinėmis priemonėmis tai padaryti
(žr. pirmiau nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėse bylose
Nr. 3K-3-1099/2003, Nr. 3K-7-308/2004, Nr. 3K-3-428/2006).
Nurodyta
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bei įstatyminis reglamentavimas įgalina
kasacinio teismo teisėjų kolegiją konstatuoti, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai
iškelti bankroto bylą individualiai įmonei yra apribojama ir įmonės savininko
disponavimo jo turimu turtu teisė patvirtintų įmonės kreditorių reikalavimų ir
bankroto bylos administravimo apimtimi. Kita vertus, jeigu bankrutuojančios
individualios įmonės savininkas nepaiso disponavimo savu turtu teisės apribojimo
ir turtą perleidžia tretiesiems asmenims, net ir po to, kai yra priimtas
sprendimas dėl įmonės pabaigos ir išregistravimo iš Juridinių asmenų registro,
išlieka įmonės savininko atsakomybė už šios įmonės neįvykdytas prievoles
kreditoriams perleisto turto vertės apimtyje. Individualios įmonės savininko
veiksmai, kai, įmonės turto nepakakus atsiskaityti su bankrutuojančios
individualios įmonės kreditoriais, įmonės savininkas perleidžia tretiesiems
asmenims savo turtą, apie kurį jis privalėjo pranešti administratoriui
vykdydamas ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto įpareigojimą, reiškia įmonės
kreditorių interesų pažeidimą bei atitinka visas būtinas civilinei atsakomybei
kilti sąlygas, nustatytas CK 6.246-6.249 straipsniuose.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Kasacinio
teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus keliamas ĮBĮ 14 straipsnio 1
dalies 1 punkto klausimas yra hipotetinis, t. y. nesusijęs su nagrinėjamos
bylos faktinėmis aplinkybėmis. Bankrutuojančios įmonės administratoriui neteko
spręsti klausimų, susijusių su kitu įmonės savininkui priklausiusiu, išskyrus
individualios įmonės (kurios savininkas taip pat yra atsakovas), turtu. Kasatorius
nurodo, kad ĮBĮ nustatyta administratoriaus teisė disponuoti bankrutuojančio
juridinio asmens turtu, nesant tiesioginio įstatyminio reglamentavimo, negali
pagal analogiją būti išplečiama ir į individualios įmonės savininko turtą, nes
specialiųjų teisės normų taikymas pagal analogiją draudžiamas įstatymo (CK 1.8
straipsnio 3 dalis). Atsakydama į šį argumentą kasacinio teismo teisėjų
kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatoriaus nurodyta teisės norma, kurioje
įtvirtintas draudimas pagal analogiją taikyti specialiąsias teisės normas – CK
1.8 straipsnio 3 dalis – yra nustatyta Civiliniame kodekse ir reiškia draudimą
taikyti specialiąsias teisės normas, kai sprendžiami klausimai, kuriuos
reglamentuoja bendrosios civilinės teisės normos, t. y. CK. Tuo tarpu
nagrinėjamoje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuoja specialiosios
teisės normos – Įmonių bankroto įstatymas. Taikant bankroto teisinių santykių
reglamentavimo klausimais tam tikras ĮBĮ nuostatas iš viso neatsiranda CK 1.8
straipsnio 3 dalyje nurodyta situacija. Kita vertus, kasatoriaus ginčijama
administratoriaus teisė disponuoti ne tik individualios įmonės turtu, bet ir
šios įmonės savininko kitu turtu, yra paneigta ne tik ĮBĮ 10 straipsnio 7
dalies 1 punkto sisteminiu aiškinimu, bet ir nuo
2008 m. liepos 1 d. įsigaliojusia ĮBĮ 33 straipsnio
nuostata, pagal kurią ta pačia kaip bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės
turtas tvarka, tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės ir
neturi turto ar jo nepakanka, yra parduodamas jos savininko turimas turtas.
Savo ruožtu teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje aptarta Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktika bei ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto nuostatos
yra pakankamos konstatuoti, jog nėra CK 1.8 straipsnio 3 dalies pažeidimo.
Kasatoriaus
keliamas klausimas dėl to, kad įmonės savininko atsakomybė bankroto bylos
atveju bankrutuojančios individualios įmonės kreditoriams yra subsidiari,
nepaneigia fakto, kad atsakovo individualiai įmonei bankroto byla buvo iškelta
dėl įmonės nemokumo. Kasatorius nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos
teisme neįrodinėjo, kad jo bankrutuojanti įmonė galėjo ar gali atsiskaityti už
įmonės prievoles su kreditoriais. Kasatorius yra bankroto byloje dalyvaujantis
asmuo – atsakovas, taigi ir nurodyta situacija jam turi būti pakankamai žinoma.
Hipotetinio argumento nurodymas kasaciniame skunde šioje byloje negali būti
pripažintas tinkamu kasacijos pagrindu.
Apibendrindama
kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodytas
kasacijos pagrindas nepasitvirtino, o dauguma skunde nurodytų motyvų galėtų
būti aktualūs tik esant kitokiai faktinei bylos situacijai, o ne tokiai, kai
savo turtą yra pardavęs pats atsakovas. Taigi skundžiamų teismų sprendimo ir
nutarties naikinti nėra teisinio pagrindo.
Pagal
CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas
priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo,
dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius
dokumentus ir teikiant konsultacijas, jeigu prašymas dėl jų priteisimo bei
išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai pateikiami iki bylos išnagrinėjimo iš
esmės pabaigos. Atmetus atsakovo kasacinį skundą, konstatuotina, kad kasacinio
teismo sprendimas priimtas ieškovo naudai. Ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą
prašė priteisti jam iš kasatoriaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir pridėjo
su advokate A. Meliukštiene sudarytą teisinių paslaugų sutartį, kurioje
nustatytas advokato honoraro dydis už atstovavimą kasaciniame teisme, tačiau
nepateikė jokio mokėjimo dokumento, kuris patvirtintų, kad honoraras advokatui
yra sumokėtas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 88
straipsnį išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, taigi ir atstovavimo
išlaidos, turi būti realios ir pagrįstos. Išlaidos suprantamos kaip išleistos
lėšos. Bylinėjimosi išlaidų realumas reiškia, kad tai yra tikrai patirti
nuostoliai dėl pinigų sumokėjimo dėl bylos nagrinėjimo teisme. Kadangi ieškovas
iki bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme pabaigos nepateikė dokumentų, patvirtinančių
realiai patirtas atstovavimo išlaidas, tai nėra pagrindo patenkinti jo prašymą
priteisti iš kasatoriaus šių išlaidų atlyginimą.
Valstybei iš
kasatoriaus priteisiamas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu,
ir kitų būtinų bei pagrįstų išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas –
iš viso 31,65 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96 straipsniais, 359
straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 22 d. nutartį
palikti nepakeistą.
Priteisti
valstybei iš atsakovo Ž. M. (duomenys
neskelbtini) 31,65 Lt (trisdešimt vieną litą 65 ct) bylinėjimosi išlaidų
atlyginimo.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė
Ambrasienė
Sigitas
Gurevičius
Česlovas
Jokūbauskas