Administracinė byla Nr. eA-1592-520/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03231-2016-1
Procesinio sprendimo kategorija 27.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. spalio 24 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir atsakovas, Inspektorius) 2016 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. (SK-93) SPR-73 (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad į Inspektorių kreipėsi su skundu, kuriame prašė įpareigoti atsakingus asmenis kuo skubiau pašalinti jį šmeižiančią ir kompromituojančią informaciją apie jo asmenį iš interneto tinklalapių www.delfi.lt, www.15min.lt, www.ivaizdis.lt naujienų paieškos sistemų bei išsiaiškinti, kodėl pareiškėjas negavo jokio atsakymo iš uždarosios akcinės bendrovės ,,15min“ generalinio direktoriaus. Inspektorius, išnagrinėjęs jo skundą, Sprendimu pripažino skundą dėl publikacijose: (duomenys neskelbtini) paskelbtos informacijos nepagrįstu, nes dėl minėtų publikacijų yra suėjęs 2 metų senaties terminas, o prašomi atlikti veiksmai yra nepriskirtini Inspektoriaus kompetencijai.
3. Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su Sprendimu, nes jį priimant buvo pažeistos Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio nuostatos, nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo prašymą dėl interneto portaluose www.15min.lt, www.delfi.lt ir www.ivaizdis.lt naudojamo vardo, pavardės, nuotraukų, kurios neturi būti įtrauktos kaip paieškos rezultatas, nes informacija yra pasenusi, šmeižianti ir kompromituojanti pareiškėjo asmenį. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo teiginiais, kad priimant Sprendimą buvo vadovautasi teismų praktika, nes su ja susipažinęs, nerado jokio 2 metų senaties termino, kuris apibrėžtų, jog jo asmenį šmeižianti ir kompromituojanti, viešai skelbiama informacija, žeminanti garbę ir orumą, pažeidžianti teises į privataus gyvenimo apsaugą, kenkianti nepilnamečių vaikų interesams, leistų Inspektoriui priimant sprendimą pripažinti skundą nepagrįstu. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas nepagrįstai nenagrinėjo jo skundo, nesivadovavo savo, kaip Inspektoriaus, kompetencija ir neišnagrinėjo skundo, kaip to reikalauja Įstatymas ir kiti teisės aktai.
4. Atsakovas Inspektorius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
5. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjo skundą neperžengdamas savo kompetencijos ribų bei laikydamasis jo veiklai taikomų principų, nustatytų teisės aktuose bei teismų formuojamoje praktikoje. Atsakovas nurodė, kad Sprendime akcentuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažeidimo pripažinimas, neskiriant Įstatyme numatytos sankcijos, jei yra suėjęs 2 metų senaties terminas, yra neteisėtas bei prieštarauja viešojo administravimo principams. Ši imperatyvi teismo suformuota nuostata neleidžia Inspektoriui konstatuoti pažeidimo buvimo (ar nebuvimo) fakto, todėl detali skundo faktinių aplinkybių analizė, be galimybės konstatuoti pažeidimą, būtų nelogiška ir savitikslė.
6. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Įstatyme nėra numatyta, kokį sprendimą Inspektorius gali priimti suėjus senaties terminui taikyti poveikio priemones, tačiau sistemiškai vertinant Įstatymo normas, yra galimybė, neperžengiant Inspektoriaus kompetencijos ribų, išnagrinėti pareiškėjo skundą. Įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kokius sprendimus Inspektorius, nagrinėdamas suinteresuotų asmenų skundus, gali priimti. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, kurioje teismas konstatavo, kad sprendimas negali būti susijęs su poveikio priemonių taikymu (administracinė byla Nr. A-1435-624/2015), taip pat sprendimas turi atitikti nagrinėjamą situaciją. Inspektorius pažymėjo, kad gali priimti tokius sprendimus: skundą (pareiškimą) pripažinti nepagrįstu, atsisakyti nagrinėti skundą (pareiškimą), o jei pradėtas nagrinėjimas, jį nutraukti. Įstatymo 50 straipsnio 11 dalyje nurodoma, kad tuo atveju, kai priimamas sprendimas atsisakyti nagrinėti skundą (pareiškimą), jį padavusiam asmeniui pateikiami atsisakymo pagrindai, kurie yra nurodyti Įstatymo 50 straipsnio 9 dalyje. Minėtoje straipsnio dalyje nenumatyta, kad esant senačiai, būtų galimybė priimti sprendimą atsisakyti nagrinėti skundą (pareiškimą). Tos pačios taisyklės, numatytos Įstatymo 50 straipsnio 9 dalyje, taikomos ir priimant sprendimą nutraukti pareiškėjo skundo tyrimą. Atsakovas pabrėžė, kad atsižvelgiant į Įstatymo 50 straipsnio 11 ir 9 dalyse nurodomas nuostatas, Inspektorius negali priimti sprendimo atsisakyti nagrinėti pareiškėjo skundą ar nutraukti jo tyrimą, nes negalės konstatuoti nei vieno iš Įstatymo numatytų pagrindų. Todėl susipažinęs su pareiškėjo skundu, Inspektorius, vadovaudamasis jam suteikta kompetencija, priėmė sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymų, nurodytų skunde, ir laikyti, kad jo skundas yra nepagrįstas, nes Inspektoriaus kompetencijos ribose poveikio priemonių skyrimui yra suėjęs senaties terminas, o pažeidimų konstatavimas prieštarautų viešojo administravimo principams.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo S. K. skundą atmetė.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su skundu kreipėsi į atsakovą, prašydamas įpareigoti atsakingus asmenis kuo skubiau pašalinti pareiškėją šmeižiančią ir kompromituojančią informaciją iš interneto tinklalapių, nes nurodoma informacija žemina pareiškėjo garbę ir orumą, pažeidžia pareiškėjo teises į privataus gyvenimo apsaugą bei kenkia pareiškėjo nepilnamečių vaikų interesams. Inspektorius, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2016 m. liepos 18 d. priėmė sprendimą „Dėl publikacijose (duomenys neskelbtini) paskelbtos informacijos“ Nr. (SK-93) SPR-73, kuriuo nusprendė pripažinti pareiškėjo skundą nepagrįstu. Atsakovas nurodė, kad dėl pareiškėjo nurodomų publikacijų yra suėjęs 2 metų senaties terminas.
9. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 18 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-624/2015, kurioje konstatavo, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-996/2014, ankstesnė Įstatymo aiškinimo ir taikymo praktika, susijusi su Inspektoriaus sprendimu viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) skirti įspėjimą apie Įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, buvo pakeista, išaiškinus, kad toks įspėjimas pagal teisinę prigimtį ir tikslą neturėtų būti prilyginamas administracinei nuobaudai (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 20 str.), jis nepriskirtinas prie ATPK 21 straipsnyje įtvirtintos administracinių nuobaudų sistemos ir negali būti tapatinamas su įspėjimu (administracine nuobauda), įtvirtintu ATPK 23 straipsnyje. Teismas, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, sprendė, kad sprendimas dėl poveikio priemonių taikymo gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 2 metai nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam ar trunkamajam pažeidimui, – nuo paskutinių tęstinio pažeidimo veiksmų atlikimo dienos ar trunkamojo pažeidimo paaiškėjimo dienos.
10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neneigė, jog publikacijos buvo paskelbtos www.15min.lt, (duomenys neskelbtini), www.delfi.lt, (duomenys neskelbtini) ir www.ivaizdis.lt (duomenys neskelbtini), į atsakovą su skundu jis kreipėsi 2016 m. birželio 29 d. (Inspektoriaus tarnyboje gautas 2016 m. birželio 30 d.), tačiau tvirtino, kad senatis gali būti taikoma tik informacijos skleidėjui.
11. Teismas su šiais pareiškėjo argumentais nesutiko ir nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, jog pažeidimo pripažinimas, neskiriant Įstatyme numatytos sankcijos dėl suėjusios senaties, prieštarauja viešojo administravimo principams, todėl yra neteisėtas. Inspektoriaus funkcijos nustatytos Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje, o šio straipsnio 3 dalyje numatytas baigtinis sąrašas sprendimo rūšių, kuriuos jis (Inspektorius) priima, atlikdamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas. Įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nėra numatyta, kad, esant praleistam terminui priimti sprendimą dėl poveikio priemonių taikymo, Inspektorius galėtų konstatuoti (pripažinti skundą pagrįstu / iš dalies pagrįstu) pažeidimą, tačiau neskirti poveikio priemonės.
12. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad atsakovas negalėjo taikyti jokių poveikio priemonių, nustatytų Įstatyme, nes suėjęs 2 metų senaties terminas, o pareiškėjo skundo analizė ir galimas pažeidimų konstatavimas be poveikio priemonių taikymo prieštarautų viešojo administravimo principams ir būtų neteisėtas.
13. Teismas sprendė, kad atsakovas skundžiamame Sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, Sprendimas pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundą atmetė.
III.
14. Pareiškėjas S. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.
15. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai bei nemotyvuotai padarė išvadą, jog atsakovas negalėjo taikyti jokių poveikio priemonių, nustatytų Įstatyme, nes suėjęs 2 metų senaties terminas, o pareiškėjo skundo analizė ir galimas pažeidimų konstatavimas be poveikio priemonių taikymo prieštarautų viešojo administravimo principams ir būtų neteisėtas.
16. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai vertino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus ir tik jais vadovaudamasis nusprendė, jog sprendimas dėl poveikio priemonių taikymo gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 2 metai nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam ar trunkamajam pažeidimui, – nuo paskutinių tęstinio pažeidimo veiksmų atlikimo dienos ar trunkamojo pažeidimo paaiškėjimo dienos. Pareiškėjas tvirtina teismų praktikoje neradęs 2 metų senaties termino, kuris apibrėžtų, kad jo asmenį šmeižianti ir kompromituojanti ir viešai skelbiama informacija, žeminanti jo garbę ir orumą, pažeidžianti jo teises į privataus gyvenimo apsaugą, kenkianti jo nepilnamečių vaikų interesams, leistų Inspektoriui priimant sprendimą pripažinti jo skundą nepagrįstu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1435-624/2015 kalbama apie administracinių nuobaudų skyrimo terminus, o tai niekaip nesusiję su jo pateikto skundo Inspektoriui reikalavimais dėl pareiškėjo paskelbtų asmens duomenų pašalinimo iš interneto tinklalapių.
17. Pareiškėjo nuomone, jo atveju objektyviai būtina pakeisti suformuotą teismų praktiką, nes ta informacija, kurią prašė panaikinti pareiškėjas, akivaizdžiai šmeižia ir kompromituoja jo asmenybę, žemina jo garbę ir orumą, pažeidžia teises į privataus gyvenimo apsaugą, kenkia, ir, jos nepašalinus, ateityje kenks pareiškėjo nepilnamečių vaikų interesams.
18. Pareiškėjas, vadovaudamasis 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo 17 straipsnio 1 dalies a punktu, 2 dalimi ir 78 straipsniu, pareiškia, kad kiekvienas pilietis turi teisę reikalauti ištrinti duomenis („teisė būti pamirštam“), nes duomenų subjektas turi teisę reikalauti, jog duomenų valdytojas nedelsdamas ištrintų su jo asmeniu susijusius asmens duomenis, o duomenų valdytojas būtų įpareigotas nepagrįstai nedelsdamas ištrinti asmens duomenis, jei tai galima pagrįsti viena iš šių priežasčių, t. y. asmens duomenys nebėra reikalingi, nes buvo pasiekti tikslai, kuriais jie buvo renkami arba kitaip tvarkomi, o duomenų valdytojas, atsižvelgdamas į turimas technologijas ir įgyvendinimo sąnaudas, imasi pagrįstų veiksmų, įskaitant technines priemones, kad informuotų duomenis tvarkančius duomenų valdytojus, jog duomenų subjektas paprašė, kad tokie duomenų valdytojai ištrintų visas nuorodas į tuos asmens duomenis arba jų kopijas ar dublikatus.
19. Atsakovas Inspektorius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
20. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo skundą nagrinėjo atsižvelgdamas į savo kompetenciją ir vadovaudamasis suformuluota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažeidimo pripažinimas, neskiriant Įstatyme nustatytos sankcijos, jei yra suėjęs 2 metų senaties terminas, yra neteisėtas ir prieštarauja viešojo administravimo principams.
21. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas kreipėsi su prašymu pašalinti jį šmeižiančią ir kompromituojančią informaciją, tačiau nesikreipė dėl „teisės būti pamirštam“. Todėl apeliaciniame skunde nurodytos naujos aplinkybės neturėtų būti vertinamos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
22. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo S. K. skundo reikalavimas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2016 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. (SK-93) SPR-73, teisėtumas ir pagrįstumas.
23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
24. Be to, pažymėtina, kad ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų užtikrinti sąžiningą procesą, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017; 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kurie nebuvo nurodyti skunde, išnagrinėtame pirmosios instancijos teisme (argumentai dėl pareiškėjo teisės reikalauti ištrinti duomenis (dėl „teisės būti pamirštam“) pagal 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo 17 straipsnio 1 dalies a punktą, 2 dalį ir 78 straipsnį), apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini. Be to, pareiškėjas skunde buvo nurodęs, kad jis 2016 m. liepos 17 d. yra pateikęs skundą Valstybinei duomenų inspekcijai.
25. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012). Pagal ABTĮ 24 straipsnį teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą.
26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat pažymi, kad šioje byloje ginčas yra kilęs dėl atsakovo Sprendimo, kuris buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjo 2016 m. birželio 29 d. skundą, t. y. nagrinėjamu atveju buvo svarbu nustatyti, ar atsakovas pagal savo kompetencijos ribas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, ar nagrinėjamu atveju turėjo būti konstatuoti ABTĮ 88 straipsnio 1 dalyje nurodyti skundžiamų viešojo administravimo subjektų aktų panaikinimo pagrindai.
27. Visuomenės informavimo įstatyme yra apibrėžta Žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencija ir jos ribos. Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) nurodyta, kad Inspektorius, inter alia (be kita ko), atlieka šias funkcijas: 1) nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo; 2) nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl jų teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse; 3) nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl jų asmens duomenų tvarkymo pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse; 4) pagal savo kompetenciją prižiūri, kaip įgyvendinamos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatos; 5) vertina, kaip informuojant visuomenę laikomasi šiame ir kituose visuomenės informavimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų; <...>; 11) atlieka viešosios informacijos stebėseną visuomenės informavimo priemonėse, išskyrus radijo ir televizijos programų stebėseną. Atlikdamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, Inspektorius gali priimti sprendimą: įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio Įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti; reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams, arba sudarytų asmeniui galimybę pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją; kt. (Visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 3 d.).
28. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad nepaisant to, jog viena iš Visuomenės informavimo įstatyme numatytų Žurnalistų etikos inspektoriaus funkcijų yra suinteresuotų asmenų skundų (pareiškimų) nagrinėjimas, šią funkciją Inspektorius turi atlikti atsižvelgdamas į Visuomenės informavimo įstatyme numatytą jo paskirtį (Įstatymo 49 str. 1 d., 1 str. 1 d.), t. y. užtikrindamas viešojo intereso – žodžio ir spaudos laisvės, visuomenės informavimo – tinkamą įgyvendinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2043-502/2015). Papildomai pažymėtina, jog asmens teisę į privatų gyvenimą ir jo slaptumą nustato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.23 straipsnis, o asmens garbės ir orumo gynimą nustato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnis, t. y. pareiškėjas, siekdamas apginti galbūt pažeistas savo teises, turi galimybę vadovaudamasis minėtomis teisės normomis kreiptis į bendrosios kompetencijos teismus.
29. Kaip matyti iš pareiškėjo 2016 m. birželio 29 d. skundo turinio, pareiškėjas iš esmės Inspektoriaus prašė įgyvendinti Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkte nurodytas funkcijas, t. y. išnagrinėti jo skundą dėl garbės ir orumo pažeidimo ir dėl pažeistos pareiškėjo teisės į privataus gyvenimo apsaugą. Taip pat pareiškėjas buvo nurodęs, kad paskelbta informacija kenkia jo nepilnamečiams vaikams, todėl galima daryti prielaidą, jog pareiškėjas kreipėsi ir dėl to, kad būtų nustatyta, jog netinkamai buvo įgyvendintos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatos (Visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 1 d. 4 p.). Akcentuotina, kad pareiškėjas skunde nebuvo nurodęs jokių argumentų dėl jo asmens duomenų tvarkymo pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse.
30. Nagrinėjamu atveju atsakovas netenkino pareiškėjo skundo, nustatęs, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsakovo sprendimas dėl poveikio priemonių taikymo gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 2 metai nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam ar trunkamajam pažeidimui, – nuo paskutinių tęstinio pažeidimo veiksmų atlikimo dienos ar trunkamojo pažeidimo paaiškėjimo dienos, o publikacijos buvo paskelbtos: (duomenys neskelbtini), pareiškėjas į atsakovą su skundu kreipėsi 2016 m. birželio 29 d., t. y. praleidęs 2 metų senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, aiškinant ir taikant Įstatymo normas, padarė išvadą, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
31. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, nustatė, kad minėta pirmosios instancijos teismo išvada yra teisinga.
32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-996/2014 iš esmės sprendė analogišką klausimą dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus teisės skirti įspėjimą bei įpareigoti paneigti informaciją, įstatyme esant nesureguliuotam naikinamajam poveikio priemonės skyrimo terminui (senaties terminui). Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu, jog išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad tiek įspėjimas, tiek įpareigojimas paneigti informaciją yra priskirtini prie kitų poveikio priemonių grupės (t. y. ne prie administracinių nuobaudų), todėl šias dvi poveikio priemones išplėstinė teisėjų kolegija vertino kaip lygiavertes. Byloje pažymėta, kad analizuojamas santykis, t. y. senaties termino skaičiavimas Žurnalistų etikos inspektoriui skiriant įspėjimą ar įpareigojimą paneigti informaciją, kaip poveikio priemones, nėra sureguliuotas Visuomenės informavimo įstatyme, nors toks poreikis egzistuoja. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šio teisinio instituto neįtvirtinus Visuomenės informavimo įstatyme, konstatuotina teisės spraga, kuri privalo būti užpildyta taikant įstatymo analogiją. Atsižvelgusi į tai bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatyme, Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme, Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme, Lietuvos Respublikos mokėjimo įstaigų įstatyme, Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatyme, Lietuvos Respublikos bankų įstatyme, Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatyme, Lietuvos Respublikos centrinės kredito unijos įstatyme, Lietuvos Respublikos kolektyvinio investavimo subjektų įstatyme nustatytais senaties terminais skiriant poveikio priemones, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad už pažeidimus, nuo kurių padarymo dienos praėjo daugiau kaip 2 metai, poveikio priemonės negali būti taikomos.
33. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-996/2014 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis ir kitose vėliau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr. 2015 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-507-756/2014 (toks bylos numeris nurodytas nutartyje); 2015 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-624/2015; 2016 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2169-662/2016). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nurodytomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis buvo išspręsti ginčai dėl Inspektoriaus sprendimų, priimtų, kai asmenys kreipėsi su skundais garbės ir orumo pažeidimo.
34. Nagrinėjamu atveju nenustatyti jokie teisiškai pagrįsti pagrindai nukrypti nuo ankstesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.
35. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.
36. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė