Civilinės bylos Nr. 2-2623/2013

              Proceso Nr. 2-55-3-00972-2012-8

              Procesinio sprendimo kategorijos 110.1; (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. R. (J. R.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. B2-2106-275/2013 pagal ieškovo J. R. (J. R.) ieškinį atsakovams bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Būsto ūkis“ ir J. L. dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, laiku nesumokėto darbo užmokesčio bei žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas patikslintu ieškiniu, be reikalavimų atsakovui BUAB „Būsto ūkis“, pareiškė savarankiškus reikalavimus atsakovei J. L. bei prašė iš jos priteisti 30 000 Lt kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012-03-01 iki 2013-06-01, 144 Lt išlaidų viešojo transporto vienkartiniams bilietams, taip pat 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. palūkanų nuo ieškinio padavimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad dėl atsakovės J. L., buvusios bendrovės UAB „Būsto ūkis“ direktorės, veiksmų su juo nebuvo tinkamai atsiskaitoma jam dirbant šioje bendrovėje, buvo neteisėtai atleistas iš darbo bei su juo neatsiskaityta. Ieškiniui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti šios atsakovės pinigines lėšas bei turtą pareikšto ieškinio ribose, nes priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymo galimybė gali pasunkėti arba įvykdymas pasidaryti negalimas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.

Teismas nutartį iš esmės motyvavo tuo, kad nors ieškovas prašomą priteisti sumą vertina kaip didelę, tačiau atsakovas yra fizinis asmuo, kurio turtinė padėtis nėra žinoma, ieškovas įrodymų apie atsakovo sunkią turtinę padėtį nepateikė, taip pat nepateikė įrodymų, kad ieškovė slepia turtą ar lėšas, perleidžia ar ketina perleisti turtą kitiems asmenis, kitokiais veiksmais siekia apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą, todėl vadovaudamasis šalių interesų pusiausvyra, ekonomiškumo bei proporcingumo principais, padarė išvadą, kad nėra pagrindo taikyti atsakovei turtinių suvaržymų.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartį panaikinti, klausimą išspręsti iš esmės ir jo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti. Nurodė, kad nesutinka su teismo nutarties išvadomis, kad jis šioje proceso stadijoje turėjo pateikti įrodymus apie atsakovės turtinę padėtį, apie tai, kad ji slepia turtą ar lėšas, perleidžia ar ketina perleisti turtą, nes įrodymų tyrimas yra atliekamas bylos nagrinėjimo metu. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą teismas turėjo įvertinti jo išdėstytas aplinkybes, aiškiai patvirtinančias, kad atsakovė J. L. yra nesąžiningas asmuo. Dėl dokumentų klastojimo jos atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-9-0125/12 ir 2013-01-01 J. L. yra pareikšti įtarimai padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 300 str. Faktas, kad atsakovė tikėtinai padarė intelektinio pobūdžio nusikalstamas veikas, jo nuomone, liudija, kad atsakovė gali ne tik slėpti turtą, bet ir padaryti nusikalstamas veikas, siekdamas išvengti jai priklausančių vykdyti prievolių. Visa tai buvo nurodęs patikslintame ieškinyje, todėl teismas turėjo pakankamai argumentų susidaryti įspūdį, kad atsakovė gali imtis bet kokių priemonių išvengti turtinės atsakomybės. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, todėl jokie įrodymai dėl ginčo esmės neturėjo būti pateikti ir negalėjo būti nagrinėjami, teismo reikalavimai pertekliniai. Taip pat nesutinka su teismo išvada dėl prašomos priteisti sumos didumo vertinimo, nes, jo nuomone, prašoma priteisti suma iš fizinio asmens, kuris tam tikrą laiką nedirbo ir neturėjo pinigų, gali būti sunkiai sukaupiama, todėl yra labai didelė net ir vidutines pajamas gaunančiam asmeniui. Be to, byloje netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, taip pat bus pažeistas proporcingumo principas, kadangi atsakovė dėl neteisėtų veiksmų gali išvengti prievolės atlyginti jo patirtą žalą dėl neteisėto atleidimo iš darbo.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė J. L. nurodo, kad su atskiruoju skundu nesutinka. Pažymi, kad ji negalėjo būti teismo įtraukta kaip fizinis asmuo į civilinę bylą atsakove, nes ji neturi su ieškovu jokių materialinių teisinių santykių, kurie būtų reglamentuoti. Pasirašydama darbo sutartį su ieškovu, ji veikė kaip bendrovės atstovė, todėl atsakyti už įrodytus dėl jos kaltės atliktus veiksmus galėtų tik prieš bendrovę, o šios bylos aplinkybėmis ji galėtų būti byloje tik trečiasis asmuo. Taip pat mano, kad ieškovas pateiktame atskirajame skunde nurodydamas argumentus apie tai, kad ji kurį laiką nedirbo ir negavo pajamų, pažeidė jos teisę į privatumą, nes informacijos apie jos gyvenimo duomenis skelbimas yra be jos sutikimo, todėl svarstys galimybę dėl teisių gynimo teismine tvarka.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra pagrįsta.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti įvykdymą būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui.

Nors procesiniame įstatyme nurodyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu prašymą pateikę asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą, tačiau tai nereiškia, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nagrinėja ieškinio pagrįstumo klausimą, kadangi teismas tik preliminariai nustato, ar yra tikimybė, jog pagal pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus gali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, kurio įvykdymas gali pasunkėti, nepritaikius prašomų priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1601/2012, 2012 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-364/2012).

Šiuo atveju teismas, netaikydamas ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, akcentavo ir vertino būtent būsimo galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo galimybių užtikrinimo prielaidas, todėl pagrįstai atsižvelgė, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų apie atsakovės kaip fizinio asmens tokią sunkią turtinę padėtį ar elgesį, kurie sudarytų pagrindą abejoti galimybe ateityje įvykdyti teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, asmens turtinė padėtis bet kuriuo atveju turi būti vertinama, nes taip užtikrinamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ekonomiškumo bei proporcingumo principas (CPK 145 str.). Apelianto argumentas, kad jis neprivalėjo pateikti šio klausimo nagrinėjimo stadijoje duomenų (įrodymų) apie atsakovės turtinę padėtį ar atliekamus veiksmus, kuriais galbūt atsakovė siekia išvengti materialinės atsakomybės taikymo pasekmių, nes įrodymai tiriami bylą nagrinėjant iš esmės, nepagrįsta. Vien atitinkamų aplinkybių nurodymas, nepateikiant įrodymų, negali būti pripažintinas pakankamu pagrindu tenkinti šalių procesinius prašymus, nes CPK nustato šalių teises ir pareigas, kartu ir įrodinėjimo pareigą (CPK 178 str.). Jei šalis pati negali pateikti įrodymų, turi teisę prašyti teismo šiuos įrodymus išreikalauti iš įrodymų šaltinių ir taip teisėtu būdu rinkti ir teismui teikti įrodymus. Pažymėtina, kad ieškovo nurodamos aplinkybės apie atsakovei pradėtą ikiteisminį tyrimą, nesudaro pagrindo jos elgesio vertinti kaip nesąžiningo civilinio proceso teisės normų prasme. Šioje byloje sprendžiamas civilinio pobūdžio ginčas, todėl negalima remtis nepatikrintais baudžiamojo proceso nustatyta tvarka ieškovo nurodytais faktais ir aplinkybėmis dėl atsakovei pareikštų įtarimų (CPK 177, 198 str., 182 str. 3 p.).

Esant nurodytiems argumentams, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo  10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                                                          Danguolė Martinavičienė