Administracinė byla Nr. A-1997-415/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00679-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. P. (O. P.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas O. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu         (b. l. 1–21), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 18 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; netaikyti senaties termino dėl laikotarpio nuo 2012 m. rugsėjo 13 d. iki 2013 m. sausio 15 d.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2012 m. rugsėjo 13 d. iki 2015 m. birželio 12 d. Atvykus į Lukiškių TI-K jis nebuvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis, buvo tik formaliai pareikalauta jo parašo, visa procedūra truko apie 30 min. Per tokį trumpą laiką su savo teisėmis ir pareigomis pareiškėjas susipažinti objektyviai negalėjo, todėl byloje negali būti taikomas ieškinio senaties terminas, nes jis pradedamas skaičiuoti nuo individualaus išaiškinimo suimtajam jo teisių ir pareigų datos; pažeidimas yra tęstinis, todėl terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo 2015 m. birželio 12 d. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, nuolat perpildytose kamerose, kuriose yra įrengti pertekliniai baldai, dar labiau mažinantys vienam asmeniui tenkantį plotą. Kalinimas tokiomis sąlygomis turėtų būti vertinamas kaip Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas. Pažymi, kad kamerose buvo pelėsio, drėgna, papildomos oro vėdinimo sistemos neįrengtos, o vėdinimo pro langus nepakako. Gyvenant tokiomis sąlygomis pareiškėjui sutriko sveikata (atsirado kosulys, dusulys, poveikis sąnariams ir kt.). Kamerose sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai, nes įrengtas gyvenamoje patalpoje ir atitvertas tik 1,2 m aukščio sienele, jame nebuvo atskiros ventiliacijos sistemos, todėl į kamerą nuolat sklisdavo blogas kvapas. Dėl to pareiškėjas patyrė orumo bei garbės pažeminimą, nepilnavertiškumo jausmą. Galimybė nusiprausti po dušu buvo suteikiama tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 min., dėl to pareiškėjas buvo priverstas nuolat būti suprakaitavęs, o tokios sąlygos laikytinos antisanitarinėmis, prilygsta kankinimui. Pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. rugsėjo 7 d. įsakymo Nr. 178 „Dėl kardomojo kalinimo vidaus tvarkos taisyklių“ 83 punkto reikalavimų, be to, pasivaikščioti pareiškėjas buvo išvedamas tik vieną valandą per parą, o esant prastam orui iš viso buvo nevedamas į lauką; kiemelio plotas, tenkantis vienam asmeniui, buvo per mažas, todėl pareiškėjas jautė oro trūkumą, erdvės stoką. Atsakovas nepasirūpino draudimu rūkyti gyvenamojoje patalpoje, todėl pareiškėjas buvo priverstas nuolat kvėpuoti tabako dūmais, tokiu būdu buvo pažeistas Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymas. Lukiškių TI-K nesilaikė higienos normos reikalavimo sudaryti sąlygas nemokamai skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius, todėl kalinamieji priversti skalbti ir džiovinti drabužius gyvenamosiose patalpose, dėl kamerose esančios drėgmės rūbai nedžiūna ir pūva, drėgmės kiekis kamerose dar labiau padidėja. Pareiškėjo kilnojimas iš vienos kameros į kitą sukėlė jam daug nepatogumų, tokiu būdu buvo trukdoma kalinamiesiems susigyventi. Dėl minėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų, psichologinį išsekimą, atsirado fobijos, buvo pažemintas pareiškėjo orumas, jis tapo dirglus ir agresyvus, sutriko sveikata. Pažymėjo, kad atsakovas nesirūpino kalinamų asmenų darbinėmis pajamomis, nemokėjo pašalpų iš socialinės paramos fondų, neteikė paramos, nesilaikė higienos ir materialinio aprūpinimo normų reikalavimų – neišdavė tualetinio popieriaus, dantų šepetėlių ir dantų pastos, skutimosi peiliukų, priemonių indams plauti, muilo prieš einant į dušą. Gyvenamosiose patalpose buvo asbesto, kurio naudojimas nuo 2005 m. yra uždraustas. Pareiškėjui buvo sudaryta nesaugi aplinka, kelianti pavojų jo sveikatai. Lukiškių TI-K nebuvo laikomasi priešgaisrinės apsaugos taisyklių, nes nebuvo iškabintų gesintuvų, dėžių su smėliu, nebuvo evakuacinio išėjimo. Teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat nurodė, kad atsiliepime Lukiškių TI-K pateikė melagingus duomenis apie tai, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo vienas, pažymėjo, jog langas kamerose visada būdavo atidarytas, todėl kamerose nuolat buvo šalta.
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu (b. l. 41–54) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senaties terminą, likusią skundo dalį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
4. Lukiškių TI-K paaiškino, kad vadovaujasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma) bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ reikalavimais ir stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydami galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų, nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, kitaip nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Lukiškių TI-K nuolat organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija) bei atliekama visuomenės sveikatos priežiūra. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, jog patys kalinamieji niokoja naujai suremontuotas kameras. Kamerose įrengtos taburetės, stalai, lentynos. Atsižvelgiant į mažą kamerų plotą, ne visada įmanoma įrengti papildomų baldų. Sanitarinis mazgas nuo bendros patalpos atitvertas 1,5 m aukščio sienele ir toks jo įrengimas atitinka Higienos normos 21 punkto reikalavimus. Visose Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui ir atsidaro, tai atitinka Higienos normos 24 punkto reikalavimus. Kameros aprūpintos tvarkymo inventoriumi, suimtieji patys atsakingi už kamerų, kuriose gyvena, tvarkymą. Sutiko su pareiškėju, jog po dušu jis vedamas vieną kartą per savaitę 15 min., tačiau pažymėjo, kad tai atitinka Higienos normos 68 punkto reikalavimus, todėl atsakovas pareiškėjo teisių nepažeidė. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog jam yra neišduodamos higienos priemonės, nes Lukiškių TI-K priemones išduoda laikydamasi nustatytų normų. Pažymėjo, kad vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai, o viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią paslaugą. Jei asmuo neturi pakankamai pinigų, jis turi teisę kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės drabužius išsiskalbti nemokamai. Patalynė iš skalbyklos kalinamiesiems grąžinama sausa. Pareiškėjui buvo suteikia galimybė pasivaikščioti gryname ore tik vieną valandą per parą, tai atitinka SVĮ 29 straipsnio reikalavimus. Kiemeliai visada valomi, o esant būtinybei – barstomi. Šiferio lakštais yra padengti tik I ir III korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl nepatenka į aplinką ir yra nepavojingi. Šie pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti iki įsigaliojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimui Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“. Suimtųjų ir nuteistųjų perkėlimai iš vienos kameros į kitą vykdomi griežtai vadovaujantis SVĮ 10 straipsnio ir BVK 70 straipsnio nuostatomis bei Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašu. Lukiškių TI-K nėra specialiai rūkantiesiems įrengtų kamerų, tokių kamerų įrengimo nenumato jokie teisės aktai, tačiau skirstant asmenis į kameras atsižvelgiama į prašymus asmenį laikyti atskirai nuo rūkančiųjų. Pareiškėjo parašas ant blanko „Supažindinimas“ patvirtina, kad pareiškėjas buvo tinkamai supažindintas su jo teisėmis ir pareigomis įkalinimo įstaigoje. Kiekviename aukšte yra pirminės gesinimo priemonės, gesintuvai yra kiekviename gyvenamajame korpuse, korpuso vyresniųjų kabinetuose, įrengtas vidaus gaisrinis vandentiekis, gaisriniai čiaupai; kiekviename gyvenamajame korpuse yra įrengta po du evakuacinius išėjimus, yra evakuacijos kryptį nurodantys ženklai. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, tai lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas grindė Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, kuriais vadovaujantis grafinio A4 formato lapo kopijos parengimui nustatyta 0,06 Eur suma. Nurodė, kad už teismui pateiktus 73 A4 formato lapus įrodomosios medžiagos Lukiškių TI-K turėtų būti priteista 1,74 Eur bylinėjimosi išlaidų.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu (b. l. 129–137) pareiškėjo O. P. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui O. P. 7 460 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.
6. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodo patyręs Lukiškių TI-K. Atsakovas šioje byloje prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas prašė netaikyti ieškinio senaties, nes, jo teigimu, tai tęstinis pažeidimas, taip pat prašė atnaujinti ieškinio senatį.
7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo priteisti jam žalą, atsiradusią laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 13 d. iki 2015 m. birželio 12 d., o skundą teismui išsiuntė 2016 m. vasario 17 d.
8. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašyme atnaujinti ieškinio senatį nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjas tuo metu, kai buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis, galėjo suvokti, jog jo teisės yra pažeidžiamos ir šią teisę tinkamai ginti, paduodamas skundą teismui; pareiškėjas nepaaiškino ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimų metu jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus bei nepagrindė, kodėl tuo metu jis galimai pažeistų teisių negynė teismine tvarka. Teismas įvertino, kad pareiškėjas skunde pats nurodė, jog ginčo laikotarpiu jautė įvairius nepatogumus, orumo pažeminimą, sveikatos pablogėjimą ir kt. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei susiformavusią teismų praktiką, teismas ieškinio senatį byloje taikė laikotarpiui nuo 2012 m. rugsėjo 13 d. iki 2013 m. vasario 16 d. imtinai.
9. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.
10. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir, kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Teismas pabrėžė aktualią EŽTT praktiką, be kita ko, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
11. Teismas nurodė, kad reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas            Nr. V-124) 1.3.1 punkte.
12. Teismas iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų nustatė, kad, bendrai apskaičiavus nagrinėjamą laikotarpį (t. y. nuo 2013 m. vasario 17 d. iki 2015 m. birželio 12 d.) – iš viso 845 dienas, 99 dienas ir vieną dieną pusę dienos vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o likusią laikotarpio dalį – 745 dienas ir 1 dieną pusę dienos vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra pagrįstos. Įvertinęs tai, kad kameros, be kita ko, buvo užstatytos suimtųjų (nuteistųjų) lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas sprendė, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems (nuteistiesiems) tenkantis plotas buvo mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, o kalinimas tokiomis sąlygomis buvo gana ilgas, todėl yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
13. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, atliekant gamtinius reikalus ribojamas jo privatumas, teismas įvertino Higienos normos 21 punkto reikalavimus, nustatančius, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas. Kadangi pareiškėjas skunde neneigė, jog yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kuri atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara, teismas pripažino, kad toks įrengimas atitinka sanitarinio mazgo įrengimui taikomus reikalavimus, Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas, o neatlikus kapitalinio remonto, atskiros patalpos įrengti nėra galimybių, todėl šiuos pareiškėjo nurodytus pažeidimus laikė nepagrįstais.
14. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad vėdinimas per langus yra netinkamas, kadangi Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas ir nėra finansinių galimybių atlikti kapitalinį remontą, taigi ir įrengti atskirą vėdinimo sistemą, natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka Higienos normos reikalavimus, o tinkamai kameras vėdinant per langus, būtų išvengta ir didelio drėgmės susidarymo, pelėsio.
15. Teismas, įvertinęs patikrinimo aktus, nustatė, kad ginčo laikotarpiu tam tikri dirbtinės apšvietos ir drėgmės pažeidimai buvo užfiksuoti, tačiau jie buvo nežymūs (b. l. 74–82) ir, esant galimybei, pašalinami. Pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog dėl minėtų pažeidimų kreipėsi į administraciją, skunde teismui nedetalizavo, kokiose kamerose ir kokiu laikotarpiu buvo neužtikrinti apšvietimo bei drėgmės kiekio reikalavimai.
16. Teismas nustatė, kad Higienos normos 68 punkto ir SVĮ nuostatų dėl teisės pareiškėjui vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu Lukiškių TI-K buvo laikomasi, todėl valstybei civilinė atsakomybė šiuo aspektu nekyla.
17. Teismas pareiškėjo teiginius dėl negalėjimo išsiskalbti rūbų vertino kaip abstrakčius ir nepagrįstus; nustatė, kad Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, t. y. vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Be to, viršutinius drabužius galima skalbti naudojantis ir mokama skalbimo paslauga; neturint tam lėšų – kreiptis su prašymu dėl nemokamų skalbimo paslaugų suteikimo. Todėl Lukiškių TI-K šiuo aspektu jokių pareiškėjo teisių nepažeidė.
18. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neginčija, kad jam buvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore, tačiau mano, jog laikas pasivaikščioti yra per trumpas, jis norėtų ne mažiau kaip 8 val. praleisti lauke. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis sąlygomis (CPT) bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose (angl. outside their cells). Teismas, įvertinęs atsakovo atsiliepime pateiktą informaciją, priėjo išvados, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra pakankami ir tinkamai įrengti, o pareiškėjo teiginiai dėl vietos pasivaikščiojimo kiemelyje trūkumo nepagrįsti, nes teisės aktuose nėra nustatyto minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo ir šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimų nenustatė.
19. Teismas pareiškėjo skundo argumentą, kad Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje yra asbesto, atmetė kaip nepagrįstą, nesant byloje tai patvirtinančių objektyvių duomenų. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1163. Teismas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K kiemeliai įrengti iki minėto nutarimo įsigaliojimo, o jo 3.1 papunktyje nustatyta, kad uždraudžiama naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose, o ne iki šio nutarimo įrengtuose objektuose.
20. Teismas pareiškėjo teiginius dėl avarinės ir priešgaisrinės saugos reikalavimų pažeidimo vertino kaip nepagrįstus, abstrakčius ir neindividualizuotus. Teismas rėmėsi   Lukiškių TI-K duomenimis dėl gesinimo įrangos įrengimo, kad kiekviename gyvenamajame korpuse yra du evakuaciniai išėjimai tiesiai į lauką; evakuacijos keliai ir išėjimai neužkrauti, parengti žmonėms evakuoti; koridoriuose ir virš evakuacijos keliuose esančių durų yra evakuacijos kryptį nurodantys ženklai. Teismas pripažino, kad Lukiškių TI-K yra laikomasi privalomų priešgaisrinės saugos reikalavimų, tokių pažeidimų nenustatė.
21. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracijai kyla pareiga užtikrinti, kad asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Teismas nustatė, kad nėra įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl draudimo rūkyti kamerose neįgyvendinimo, todėl, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-733/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013), negalima teigti, kad Lukiškių TI-K administracija tinkamai įgyvendino šį draudimą. Teismas, įvertinęs tai, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi dėl apgyvendinimo su nerūkančiais asmenimis, kritiškai vertino pareiškėjo skundo teiginį, kad jis visą laiką buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmais. Teismas, vertindamas pareiškėjui padarytą neturtinę žalą, atsižvelgė į aplinkybę, kad Lukiškių TI-K galimai ne visada buvo tinkamai užtikrintas draudimas rūkyti.
22. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo teiginius dėl to, kad neišduodami tualetinis popierius, dantų šepetėliai ir dantų pasta, skutimosi peiliukai, priemonės indams plauti, prieš einant į dušą neišduodamas muilas, įvertino Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139. Teismas nurodė, kad atsakovas atsiliepimuose į skundą paaiškino, kad Lukiškių TI-K vyrams tualetinis popierius ir muilas išduodamas 2 kartus per mėnesį, o dantų šepetėlis, dantų pasta bei vienkartiniai skustuvai išduodami kas mėnesį. Byloje nesant duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi dėl minėtų higienos priemonių išdavimo, teismas kritiškai vertino pareiškėjo skundo teiginius šiuo aspektu.
23. Teismas pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį ir finansines galimybes, todėl kamerose būna nutrupėjusių ir atsilupusių dažų, tačiau nustačius tokius pažeidimus Lukiškių TI-K stengiasi juos šalinti ir atitinkamai sudaryti geresnes laikymo sąlygas. Iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių, neaišku, kokią žalą abstrakčiai nurodytos, jo vertinimu, netinkamos sąlygos, išskyrus per mažą kamerų plotą, jam darė. Be to, teismas nustatė, kad pagal pateiktas sutartis atliekami ir kenkėjų naikinimo darbai.
24. Teismas konstatavo ploto, tenkančio vienam asmeniui, pažeidimą bei tam tikrus kameroms keliamų higienos reikalavimų pažeidimus, tai, kad pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, kalinimas netinkamomis sąlygomis truko gana ilgą laiką. Teismas pripažino, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, tai rodo, kad įstaigos administracija siekia įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Teismas nenustatė, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
25. Teismas, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvačia priteistina suma pripažino 7 460 Eur.
26. Teismas pažymėjo, kad pagal EŽTT jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. H. prieš Nyderlandus).
27. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgė į tai, kad Lukiškių TI-K visus dokumentus pateikė per elektroninių paslaugų sistemą, konstatavo, jog Lukiškių TI-K išlaidų už kopijų parengimą nepatyrė, todėl Lukiškių TI-K prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas atmetė. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą (2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).

III.

28. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K padavė apeliacinį skundą (b. l. 141–144), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
29. Atsakovo atstovas nurodo, kad atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti išgyvenimai ir nepatogumai labiausiai sietini su paties pareiškėjo elgesiu, lėmusiu jo patekimą į laisvės atėmimo vietą. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas, CK 6.271 straipsnio, nustatančio valstybės civilinę atsakomybę už žalą, kilusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, CK nustatytų sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei kilti, sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, todėl valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Atsakovo atstovas nurodo, kad nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus ar kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei prašomo jos dydžio, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Lukiškių TI-K, vykdydamas teismo įpareigojimą pateikti į bylą su skundu susijusią medžiagą, realiai patyrė bylos dokumentų rengimo išlaidas, nes dokumentai įstaigoje nesaugomi skaitmenine forma. Todėl tokios išlaidos, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 ir 4 dalimis, priteistinos iš pareiškėjo.
30. Pareiškėjas O. P. atsiliepimu pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 180–181) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
31. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas nepateikė jokių naujų įrodymų, apeliacinis skundas ir jo argumentai nepaneigė pareiškėjo skunde bei papildomais paaiškinimais nurodytų Lukiškių TI-K pažeidimų. Pareiškėjo nuomone, apeliacinis skundas pagrįstas deklaratyviais teiginiais, nedetalizuotas. Lietuvos administraciniai teismai ir tarptautiniai teismai savo praktikoje pripažįsta Lukiškių TI-K, kaip sukeliantį kankinimus, sveikatos sutrikdymus, orumo pažeminimus.  Pareiškėjas teigia, kad išlaidos už dokumentų rengimą, patirtos vykdant teismo nurodymus, negali būti priteisiamos. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista 7 460 Eur neturtinės žalos kompensacija yra tinkama neturtinei žalai atlyginti ir negali būti mažesnė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

32. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
33. Konvencijos, kuri yra tiesiogiai taikoma Lietuvos Respublikoje, 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencijos 3 straipsnio reikalavimai įpareigoja ir kardomąjį kalinimą vykdančias, ir jo tvarką užtikrinančias institucijas. Jei asmuo yra laikomas tokiomis sąlygomis, kurios pažeidžia Konvencijos 3 straipsnį, tai yra akivaizdus teisės pažeidimas, kuris negali būti pateisinamas. Valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008).
34. Tačiau reikia pažymėti, kad žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo srityje valstybės neteisėtų veiksmų konstatavimas nėra ribojamas vien tik Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nustatymu. Tais atvejais, kai teismas Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimo nenustato, tačiau konstatuoja, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigos veiklą reglamentuojančių normų laikymosi, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, yra pagrindas toliau spręsti žalos atlyginimo klausimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016, 2014 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-64/2014).
35. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
36. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, todėl valstybei nekyla civilinė atsakomybė.
37. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017, 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016, 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015 ir kt.).
38. Nutarties 10–12 punktuose pirmosios instancijos teismas nurodė teisinius ir faktinius pagrindus, kuriais remiantis konstatuoti neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai (neveikimas). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti veiksmų (neveikimo), kuriais buvo pažeista pareiškėjui nacionalinės teisės ir Konvencijos garantuojama teisė į minimalų plotą kamerose, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl Lukiškių TI- kalėjimo administracijos veiksmų (neveikimo) vertinimo atmetami kaip nepagrįsti.
39. Atsakovo atstovas nurodo, kad nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus ar kitus analogiškus nepatogumus.
40. Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).
42. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.).
43. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimų pobūdį ir trukmę (nutarties 12 p.), neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
44. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007 ir kt.).
45. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti.
46. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdama į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos. Dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir, svarbiausia, pažeminimas, kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme yra neišvengiami nutarties 38 punkte nurodyto teisės pažeidimo padariniai.
47. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos dydžio.
48. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).
49. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).
50. Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje T. ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.). Taip pat EŽTT pripažino, kad proceso nacionaliniame teisme sparta ir šalies pragyvenimo lygis gali būti svarbūs kriterijai nustatant, ar nacionaliniu lygmeniu priteista kompensacija yra pakankama (žr., pvz., EŽTT 2017 m. gegužės 4 d. nutarimą byloje B. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40091/13), 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimo byloje S. ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 49169/09 ir kt.) 58, 61 ir 62 p.). Kita vertus, EŽTT pažymėjo, kad nors ir turi būti atsižvelgiama į tai, ar elgesio tikslas buvo pažeminti ir sumenkinti auką, vis dėlto tokio tikslo nebuvimas visiškai nepašalina Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo konstatavimo galimybės (žr., pvz., EŽTT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimo byloje K. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 54872/08) 41 p.).
51. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (nutarties 12 p.), į pažeidimų intensyvumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
52. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Laimutis Alechnavičius

              Audrius Bakaveckas

              Gintaras Kryževičius