Civilinė byla Nr. e3K-3-173-1120/2025

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-03490-2023-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.18; 3.2.3.6.1

            (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Šerno (kolegijos pirmininkas), Agnės Tikniūtės (pranešėja) ir Eglės Zemlytės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Š. ieškinį atsakovui R. B. dėl žalos atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, likviduojama dėl bankroto mažoji bendrija „Griro auto“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kreditoriaus tiesioginį ieškinį įmonės vadovui dėl individualios žalos jam padarymo, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 23 842,87 Eur žalos (nuostolių) atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovas nurodė, kad iš E. Ž. perėmė 22 000 Eur skolos reikalavimą LMB „Griro auto“, apie tai žodžiu informavo atsakovą. Atsakovas, būdamas LMB „Griro auto“ vadovas, nepelningai, sumažintomis kainomis išpardavė įmonės turtą, taip vengdamas prievolių ieškovui įvykdymo. Skolą ieškovas prisiteisė iš LMB „Griro auto“, tačiau atsakovas perleido įmonę kitam asmeniui – R. D. Prasidėjus vykdymo procesui, ieškovas sužinojo, kad LMB „Griro auto“ yra nemoki, tai įvyko dėl atsakovo kaltės ir jo neteisėtų bei nesąžiningų veiksmų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Šiaulių apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovui iš atsakovo 23 842,87 Eur žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5.       Teismas nustatė, kad, gavęs 2022 m. birželio 21 d. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmams pateiktą ieškinį, atsakovas sužinojo apie jo įmonei „Griro auto“ pareikštą reikalavimą ir suprato (ar turėjo suprasti), kad reikalavimas gali būti pareikštas jam, kaip fiziniam asmeniui. Nors atsakovas teigia, kad apie ieškovo turimą reikalavimo teisę sužinojo tik gavęs ieškinį, teismas vadovavosi ieškovo žodiniais parodymais, kad apie reikalavimo perleidimą atsakovas buvo informuotas žodžiu, dar būdamas sulaikytas, be to, atsakovas nepaneigė, kad su E. Ž. nebuvo atsiskaityta, taigi apie egzistuojančią skolą jam buvo žinoma.

6.       Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad atsakovas, žinodamas apie ieškovo reikalavimą, išpardavė LMB „Griro auto“ turtą už gerokai per mažas kainas, atliko neteisėtus veiksmus – nepelningai pardavė turtą, taip padarė mažąją bendriją nemokią.

7.       Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovas, pasibaigus jo vadovavimo mažojoje bendrijoje laikotarpiui, būtų įvykdęs pareigą tinkamai perduoti mažosios bendrijos turtą naujajam vadovui. Byloje nėra rašytinių įrodymų (pavyzdžiui, turto perdavimo–priėmimo aktų), kurie patvirtintų, jog po vadovo pasikeitimo buvęs vadovas (atsakovas) būtų įvykdęs šią pareigą. Priešingai, byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog buvęs vadovas po jo atleidimo iš pareigų įmonės turto naujam savininkui (vadovui) neperdavė. Išnagrinėjęs visus į bylą pateiktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad atsakovas, žinodamas apie jam pareikštą piniginį reikalavimą, atliko veiksmus, kuriais siekė, kad ieškovas negalėtų įgyvendinti turimos reikalavimo teisės – būdamas LMB „Griro auto“ vadovas ir vienintelis akcininkas, tyčia blogino mažosios bendrijos finansinę padėtį, kad nebūtų galimybės iš jos turto atlyginti kreditoriams.

8.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2025 m. balandžio 22 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – atmetė ieškovo ieškinį, paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

9.       Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, jog atsakovas, žinodamas apie jam pareikštą piniginį reikalavimą, atliko veiksmus, kuriais siekė, kad ieškovas negalėtų įgyvendinti turimos reikalavimo teisės: būdamas LMB „Griro auto“ vadovas ir vienintelis akcininkas, tyčia blogino mažosios bendrijos finansinę būklę, kad nebūtų galimybės iš jos turto atlyginti kreditoriams. Šie veiksmai žalingi ne tik buvusiam kreditoriui E. Ž. ir jo teises perėmusiam ieškovui, bet visiems LMB „Griro auto“ kreditoriams. Pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada apie atsakovo veiksmus, nukreiptus į konkretaus kreditoriaus (E. Ž. ar jo teises perėmusio ieškovo) teisių pažeidimą, nėra pagrįsta sprendime nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pirmosios instancijos teismo išvadomis. Todėl tokia išvada nėra teisinga.

10.       Kolegija nurodė, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės taip pat nėra apie tai, kad atsakovo veiksmai buvo nukreipti į žalos konkrečiam kreditoriui (E. Ž. ir jo teises perėmusiam ieškovui) padarymą, o bendrai nebuvo naudingi įmonei ir visiems jos kreditoriams. Dėl to pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo tokį ieškinį patenkinti. 

11.       Dėl nurodytų aplinkybių ir teisinių argumentų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, neteisingai paskirstė šalių pareigą įrodinėti ir priėmė neteisingą sprendimą. Todėl kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai, pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo

12.       Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 22 d. sprendimą ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/2021; 2025 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-823/2025) ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, išeidamas už įrodinėjimo dalyko byloje ribų, vertino tokią aplinkybę, esą atsakovas neatliko veiksmų, kuriais siekė, kad konkretus kreditorius E. Ž. neįgyvendintų savo reikalavimo teisės. Tokia apeliacinės instancijos teismo įvertinta aplinkybė šioje konkrečioje byloje neturi teisinės reikšmės, nes atsakovo veiksmai buvo nukreipti į žalos padarymą tik ieškovui, o ne E. Ž., ir ieškovas būtent šią aplinkybę įrodinėjo. Apeliacinės instancijos teismo pozicija vertinti atsakovo neteisėtų veiksmų kryptingumą ir žalingumą ne ieškovo, t. y. ne kreditoriaus, kuris buvo kreditoriumi atsakovui atliekant neteisėtus veiksmus ir kuris įrodinėja, jog neteisėtais veiksmais žala buvo padaryta individualiai jam, o šio kreditoriaus pirmtako (reikalavimo perleidėjo, ar, pavyzdžiui, reikalavimo palikėjo) atžvilgiu, neatitinka kasacinio teismo suformuluotų išaiškinimų, kuriuose nurodoma, jog šios kategorijos bylose turi būti vertinami atsakovo veiksmai konkretaus žalą patyrusio kreditoriaus, o ne jo pirmtakų, kurie nebėra kreditoriai ir kurie net nedalyvauja kokiu nors statusu teisminiame procese dėl individualios žalos atlyginimo, atžvilgiu.

12.2.                      Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias mažosios bendrijos vadovo (atsakovo) civilinės atsakomybės sąlygas dėl žalos padarymo konkrečiam kreditoriui – ieškovui, taip pat atliko netinkamą byloje esančių įrodymų vertinimą, pažeidžiantį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnį, dėl to nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas neįrodė specifinio tiesioginio ieškinio atsakovui, kaip mažosios bendrijos vadovui, taikymo pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad ieškovo nurodytų ir pirmosios instancijos teismo sprendime aprašytų atsakovo neteisėtų veiksmų vykdymo metu mažosios bendrijos kreditoriumi buvo tik ieškovas ir mažoji bendrija neturėjo kitų kreditorių. Kreditoriai antstolė G. Ž., Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – VMI) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kreditoriais tapo tik po mažosios bendrijos perleidimo R. D. įforminimo. Taigi atsakovas neteisėtus ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos neatitinkančius veiksmus vykdė, žinodamas, jog mažosios bendrijos kreditorius yra būtent ieškovas, o ne kiti asmenys. Nei logine, nei teisine prasme apeliacinės instancijos teismas negalėjo atsakovo neteisėtų veiksmų vertinti tik kaip nukreiptų į išvestinę žalą mažosios bendrijos kreditoriams, kai atsakovui vykdant šiuos veiksmus mažoji bendrija turėjo tik vieną kreditorių – ieškovą, o ne kreditorių daugetą. Neįvertinęs šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimus ir tai lėmė neteisingą kitų faktinių aplinkybių vertinimą (apeliacinės instancijos teismas klaidingai įvertino, kad atsakovui vykdant neteisėtus veiksmus buvo ir kitų kreditorių), sutrukdžiusį apeliacinės instancijos teismui priimti pagrįstą procesinį sprendimą.

12.3.                      Apeliacinės instancijos teismas, neįvertinęs galimo bylos sustabdymo pagrindų dėl vykusio mažosios bendrijos tyčinio bankroto proceso arba dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo ir kartu teigdamas, kad atsakovas neteisėtais veiksmais nesiekė padaryti žalos tiesiogiai ieškovui, padarė pernelyg skubotas ir visapusiškai nepagrįstas išvadas, lėmusias neteisingo sprendimo priėmimą. Todėl yra pagrindas konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas neužtikrino nuoseklaus teisingumo vykdymo šioje byloje.

13.       Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

13.1.                      Kasacinio skundo argumentai deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti, ieškovas siekia, kad kasacinis teismas byloje esančius įrodymus įvertintų kitaip, nei įvertino apeliacinės instancijos teismas. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas sąmoningai veikė turėdamas tikslą padaryti tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), kad jo neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų.

13.2.                      Apeliacinės instancijos teismas neišėjo iš įrodinėjimo dalyko ribų ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Apeliacinės instancijos teismas vertino tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendime aprašyti tam tikri ieškovo ir LMB „Griro auto“ bei jos buvusio vadovo veiksmai, tačiau šie veiksmai nėra nukreipti į žalos konkrečiam kreditoriui (E. Ž. ar jo teises perėmusiam ieškovui) padarymą, šie veiksmai vienodai žalingi visiems LMB „Griro auto“ kreditoriams.

13.3.                      Kasacinio skundo argumentai dėl tiesioginės žalos ieškovui, padarytos atsakovo neteisėtais veiksmais pažeidžiant CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą, nepagrįsti. Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, ieškovo interesus pažeidžiančių sandorių atsakovas nesudarė, buhalterinė apskaita buvo tvarkoma tinkamai, VMI pažeidimų nenustatė, ir įmonę atsakovas pardavė, visus dokumentus pirkėjui perdavė nepažeisdamas teisės aktų. Atsižvelgtina į tai, kad žala nelaikomas bendro mažosios bendrijos nemokumo sukėlimas ar mokumo sumažėjimas, kuris vienodai paveikia tiek konkretų kreditorių, tiek kitus mažosios bendrijos kreditorius. Šiuo atveju atsakovas jokių veiksmų, lėmusių žalos padarymą būtent ieškovui, nepadarė. Taigi, šiuo atveju juridinio asmens vadovo civilinė atsakomybė negali kilti, nes nenustatyta, kad atsakovas: 1) atliko neteisėtus veiksmus, nukreiptus konkrečiai į ieškovo teisių pažeidimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą mažajai bendrijai sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitus į konkretų kreditorių nukreiptus nesąžiningus veiksmus); 2) būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsirado žala (tokia žala nelaikomas bendro mažosios bendrijos nemokumo sukėlimas ar mokumo sumažėjimas, kuris vienodai paveikia tiek konkretų kreditorių, tiek kitus mažosios bendrijos kreditorius); 3) mažoji bendrija pati negali patenkinti kreditoriaus reikalavimų.

14.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, likviduojama dėl bankroto LMB „Griro auto“, atstovaujama nemokumo administratorės MB „Integrale LT“, pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo, kuriuo prašo kasacinį skundą tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui

15.       Pagal bendrąją taisyklę, ribotos atsakomybės juridinio asmens vadovai tiesiogiai neatsako kreditoriams, tik pačiam juridiniam asmeniui, todėl, tiek įmonei esant mokiai, tiek ir iškėlus jai bankroto bylą, kreditorių teisės ginamos įgyvendinant paties juridinio asmens teisę į žalos atlyginimą. Tai išplaukia iš CK 2.87 straipsnio 7 dalies formuluotės, nustatančios, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis neįtvirtina kitaip.

16.       Bendrovės žalos atlyginimo teisę paprastai įgyvendina valdymo organai ar akcininkai Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, jei bendrovė yra moki, o nemokumo administratorius – bankroto proceso metu. Jei šie asmenys, įstatymo įgalioti ginti bendrovės interesus, šios teisės neįgyvendina, netiesioginį ieškinį bendrovės vardu gali pareikšti ir kreditoriai. Tokiu atveju kreditorius, netiesioginiu ieškiniu gindamas kito subjekto – juridinio asmens – interesus ir veikdamas jo naudai, taip pat gina ir savo pažeistus turtinius interesus (praradimą, kurį lėmė valdymo organų narių pareigų pažeidimu padaryta žala bendrovei). Patenkinus netiesioginį ieškinį, reikalavimo suma patenka į bendrovės turto masę ir paskirstoma laikantis kreditorių eiliškumo taisyklių. Praktika, kasacinio teismo suformuota bendrovių kreditorių teisių gynimo procesinių formų atžvilgiu, taikytina ir šioje byloje, kai sprendžiamas klausimas, ar mažosios bendrijos vadovui gali būti pareikštas tiesioginis kreditoriaus ieškinys.

17.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, susiklosčius išimtinėms faktinėms aplinkybėms, juridinio asmens ribotos atsakomybės taisyklė netaikoma ir kreditorius gali pareikšti juridinio asmens vadovams tiesioginį ieškinį. Tuo atveju kreditorius turi pagrįsti, kad jam kilo individuali žala CK 6.263 straipsnio pagrindu, kuri nėra išvestinė iš kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo padarytos žalos, pasireiškiančios nuostolių bendrovei padarymu. Todėl kai mažosios bendrijos vadovui pareiškia tiesioginį ieškinį kreditorius, jis turi pareigą įrodyti, kad atsakovas jam padarė individualią žalą, kuri negali būti sutapatinama su bendrovei ar (ir) visiems kreditoriams padaryta žala (žr. plg. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-378/2017 11, 12 punktus).

18.       Taigi, tiesioginis kreditoriaus ieškinys galimas išimtiniais atvejais, kai atsakovo neteisėti veiksmai nėra bendras pareigos juridiniam asmeniui CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas. Kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos CK 6.263 straipsnio pagrindu. Neteisėti veiksmai kreditoriaus tiesioginio ieškinio atveju pasireiškia į konkretų kreditorių nukreiptu nesąžiningu veikimu (kreditoriaus klaidinimu, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar pan.). Žala tiesioginio ieškinio atveju turi kilti ne kaip bendras nuostolis bendrovei, o būti neproporcingai didelė konkrečiam kreditoriui, skirtinga nuo bendro juridinio asmens mokumo sumažėjimo, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius (plg. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-540-469/2018, 24, 25 punktai).

19.       Tuo atveju, jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį CK 6.263 straipsnio pagrindu, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2017, 12 punktas; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017, 43 punktas).

20.       Teisėjų kolegija, apibendrindama anksčiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, pažymi, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui tik tada, kai vadovo neteisėti veiksmai yra nukreipti prieš konkretų kreditorių ir tais veiksmais jam sukeliama individuali (tiesioginė) žala. Jeigu vadovas neteisėtais veiksmais padaro žalą juridiniam asmeniui, tai tokia kreditoriams padaryta žala laikoma išvestine iš juridinio asmens patirtos žalos ir tokiu atveju tiesioginis ieškinys nėra galimas. Tokiais atvejais kreditorių interesai gali būti ginami bankroto procese nemokumo administratoriaus arba netiesioginio ieškinio institutu.

21.       Ieškovas, nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog ieškovas neįrodė tiesioginio ieškinio sąlygų, nes atsakovo neteisėtus veiksmus įvertino kaip nukreiptus į išvestinės žalos įmonės kreditoriams padarymą sumažinant įmonės mokumą, nors atsakovui vykdant šiuos veiksmus įmonė turėjo tik vieną kreditorių – ieškovą, o ne kreditorių daugetą.

22.       Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės (atsakovas už nepagrįstai sumažintas kainas pardavinėjo LMB „Griro auto“ priklausančius automobilius; laiku ir tinkamai netvarkė LMB „Griro auto“ buhalterinės apskaitos; neinicijuodamas nemokumo proceso, dar labiau apsunkino ieškovo reikalavimo įvykdymą) neįrodo, jog atsakovo veiksmai buvo nukreipti į žalos konkrečiam kreditoriui padarymą, nes buvo bendrai nenaudingi mažajai bendrijai.

23.       Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados suponuoja, jog nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ieškovo nurodomais atsakovo neteisėtais veiksmais žala padaroma ne išimtinai ieškovui, o, visų pirma, įmonei. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadoms dėl šių argumentų.

24.       Pirma, ieškovas nagrinėjamoje byloje neįrodė, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, kurie nepatenka į CK 2.87 straipsnio dalį, o yra specifiškai nukreipti į ieškovą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas įrodinėjo tokius atsakovo neteisėtus veiksmus: atsakovas už nepagrįstai sumažintas kainas pardavinėjo LMB „Griro auto“ priklausančius automobilius; laiku ir tinkamai netvarkė LMB „Griro auto“ buhalterinės apskaitos; neinicijuodamas nemokumo proceso, dar labiau apsunkino ieškovo reikalavimo įvykdymą. Šie nurodyti neteisėti atsakovo veiksmai yra susiję su netinkamu vadovo pareigų mažajai bendrijai pagal CK, Lietuvos Respublikos mažųjų bendrijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymą (toliau – JANĮ) vykdymu, todėl nesudaro pagrindo išvadai, jog jie buvo nukreipti išimtinai prieš ieškovą.  

25.       Antra, ieškovas nepagrindė, kad jam padaryta žala yra tiesioginė ir individualizuota, t. y. kylanti iš į jį tiesiogiai nukreiptų neteisėtų įmonės vadovo veiksmų ir nesutapatinama su juridiniam asmeniui padaryta žala. Nors ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad neteisėtų veiksmų atlikimo momentu jis buvo vienintelis LMB „Griro auto“ kreditorius, ši aplinkybė nagrinėjamu atveju nėra pakankama tiesioginės žalos padarymo jam faktui pagrįsti. Kasacinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/2021, kuria remiasi ieškovas, siekdamas pagrįsti, kad ir šiuo atveju gali būti reiškiamas tiesioginis ieškinys, faktinės aplinkybės iš esmės skyrėsi nuo šios bylos aplinkybių, tuo aspektu, jog minėtoje byloje atsakovo veiksmai pasireiškė mokesčių nemokėjimu, kuris buvo nukreiptas išimtinai prieš VMI, o pačiai įmonei nebuvo žalingas. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas pažymėjo, kad ieškovės reikalaujama priteisti žala (nesumokėtas pridėtinės vertės mokestis dėl netinkamai deklaruotų sandorių) nėra bendrovei padaryta žala, todėl atitinka specifinį tiesioginio ieškinio taikymo pagrindą, kadangi žala padaryta tiesiogiai bendrovės kreditorei – ieškovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/2021, 51 punktas). Nagrinėjamoje byloje ieškovo nurodomi atsakovo neteisėti veiksmai savo turiniu patvirtina, kad žala buvo padaryta būtent LMB „Griro auto“. Ir pats ieškovas kasaciniame skunde pripažįsta, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų LMB „Griro auto“ tapo nemoki ir neteko turto. Būtent dėl šios priežasties ieškovui atsiradusi žala laikytina išvestine iš LMB „Griro auto“ patirtos žalos, o ne tiesiogine žala ieškovui. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas, neįvertinęs aplinkybės, jog ieškovas buvo vienintelis kreditorius, pažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimus.

26.       Ieškovas, siekdamas pagrįsti skundžiamo sprendimo nepagrįstumą, kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes nepagrįstai vertino atsakovo veiksmų kryptingumą pradinio kreditoriaus, o ne ieškovo – žalą patyrusio ir teises į reikalavimą perėmusio kreditoriaus – atžvilgiu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokiose bylose turi būti vertinami atsakovo veiksmai būtent to kreditoriaus, kuris reiškia reikalavimą, atžvilgiu. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nenustačius, jog atsakovas neteisėtais veiksmais siekė žalos pirminiam kreditoriui, vadinasi, atsakovo neteisėti veiksmai nebuvo nukreipti į individualios žalos darymą ir ieškovui, yra nepagrįsta ir prieštarauja kasacinio teismo išaiškinimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/2021; 2025 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-823/2025).

27.       Iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei nurodoma kasaciniame skunde, nevertino atsakovo neteisėtų veiksmų kryptingumo ir žalingumo vien tik pradinio kreditoriaus atžvilgiu. Atvirkščiai, apeliacinės instancijos teismas vertino, kad nurodomi atsakovo neteisėti veiksmai neįrodo tiesioginės žalos nei pradiniam kreditoriui, nei ieškovui. Taigi apeliacinės instancijos teismas vertino atsakovo neteisėtus veiksmus ir ieškovo atžvilgiu. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad kasaciniame skunde teigiant, jog apeliacinės instancijos teismas vertino atsakovo siekį padaryti žalą būtent pradiniam kreditoriui ir kad, neįrodžius tokio siekio, negalima konstatuoti žalos ieškovui, yra netinkamai interpretuojama skundžiamo sprendimo motyvuojamoji dalis. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Dėl bylos nesustabdymo apeliacinės instancijos teisme pagrįstumo

28.       Ieškovas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, neįvertinęs galimo bylos sustabdymo pagrindų dėl vykusio LMB „Griro auto“ tyčinio bankroto proceso arba dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo ir teigdamas, kad atsakovas neteisėtais veiksmais nesiekė žalos padarymo tiesiogiai ieškovui, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, padarė nepagrįstas išvadas, lėmusias neteisingo sprendimo priėmimą.

29.       Pagal CPK 1623 straipsnį, bylos sustabdymas – procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo laikinas sustabdymas neapibrėžtam terminui. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatymuose nustatytų objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti civilinę bylą ir nepriklausančių nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios, taip pat kitais atvejais, nors įstatymuose ir nenustatytais, tačiau kliudančiais teismui išnagrinėti bylą iš esmės.

30.       Atsižvelgiant į bylos sustabdymo pagrindus, įstatyme išskiriamos dvi bylos sustabdymo rūšys: privalomasis bylos sustabdymas (CPK 163 straipsnis) ir fakultatyvusis bylos sustabdymas (CPK 164 straipsnis). Esminis skirtumas tarp privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo yra tas, kad, esant bent vienam privalomojo sustabdymo pagrindui, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o fakultatyvusis bylos sustabdymas priklauso teismo diskrecijai, nes CPK 164 straipsnyje įtvirtintas ne teismo įpareigojimas, o teisė sustabdyti bylą.

31.       CPK 163 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sustabdyti civilinę bylą nurodytu pagrindu galima tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai. Šis privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindas taikomas tada, kai yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje ryšys, t. y. kai kitoje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje; negalimumas išnagrinėti civilinę bylą, iki bus išnagrinėta kita byla, paaiškinamas tuo, kad teismas pats negali nustatyti faktų, kurie nustatomi kitoje byloje, tačiau bus reikšmingi ir nagrinėjamoje byloje. Taigi teismas, siekdamas teisingai pritaikyti CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtintą bylos privalomojo sustabdymo pagrindą, visų pirma turi tinkamai nustatyti įrodinėjimo dalyką abiejose bylose. Spręsdamas, ar yra (nėra) dviejų nagrinėjamų civilinių bylų tiesioginis teisinis ryšys, teismas turi išsiaiškinti, kokie teisiškai reikšmingi faktai turi būti nustatyti byloje, kurios nagrinėjimą prašoma sustabdyti, ir kokie nustatomi kitoje civilinėje byloje, dėl kurios prašoma sustabdyti bylą. Įrodinėjimo dalyką, taigi byloje nustatytinus faktus, lemia ginčo šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrindai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

32.       CPK 164 straipsnyje įtvirtinti fakultatyvieji bylos sustabdymo pagrindai, kuriuos nustačius klausimas dėl bylos sustabdymo tikslingumo paliktas spręsti teismui, t. y. teismas turi teisę (bet ne pareigą) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir konkrečiu atveju sprendžia, ar bylą reikia stabdyti. Fakultatyviųjų bylos sustabdymo pagrindų sąrašas nėra baigtinis ir bylą teismas turi teisę sustabdyti, jei pripažįsta, kad tai būtina (CPK 164 straipsnio 4 punktas). Dėl to, net ir nenustačius CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtinto privalomojo bylos sustabdymo pagrindo, byla vis tiek galėtų būti stabdoma teismo nuožiūra remiantis CPK 164 straipsnio 4 punktu. Pažymėtina, kad bylos stabdymo šiuo teisiniu pagrindu klausimas įstatymo leidėjo paliktas išimtinai teismo diskrecijai, todėl teismas savo nuožiūra vertina susidariusią situaciją ir, remdamasis proceso operatyvumo, ekonomiškumo principais, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia dėl būtinybės stabdyti bylos nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

33.       Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad CPK nustatyti civilinio proceso tikslai reikalauja, jog teismas siektų kuo greičiau išnagrinėti bylą ir atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, nesudarytų sąlygų vilkinti bylą (CPK 2, 7, 72, kt. straipsniai). Dėl to teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų formaliai, o kiekvienu atveju privalo įsitikinti, kad iš tiesų yra aplinkybės, kurios sudaro įstatymo nurodytą pagrindą sustabdyti konkrečią bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2012; 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-611/2020, 23 punktas).

34.       Ieškovas, siekdamas pagrįsti kasacinio skundo argumentą dėl nepagrįsto bylos nesustabdymo apeliacinės instancijos teisme, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo matyti, jog tyčinio bankroto byloje yra nustatomi iš esmės tie patys atsakovo neteisėti veiksmai, kuriuos yra nurodęs ieškovas ir kuriuos nustatė pirmosios instancijos teismas sprendime. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą įvertinti, kad tyčinio bankroto byloje nustatomi faktai gali būti prejudiciniai šioje ieškovo byloje dėl žalos atlyginimo, taip pat gali būti nustatytos teisinės prezumpcijos dėl dviejų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų – žalos bei priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovo patirtos žalos.

35.       Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad kreditorius turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovui dviem pagrindais: 1) tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų; 2) likvidavus bendrovę, kurios bankrotas pripažįstamas tyčiniu pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalį ir nustatoma, kad šie vadovai kalti dėl tyčinio bankroto (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-30-969/2021 48 punktą; 2020 m. sausio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020 23 punktą).

36.       Taigi, kreditoriaus tiesioginis ieškinys įmonės vadovui galimas dviem skirtingais pagrindais, kurie skiriasi tiek teisinės atsakomybės, tiek faktiniu pagrindais. Šie skirtumai, be kita ko, lemia ir taikytinas skirtingas įrodinėjimo taisykles.

37.       Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo dėstomi argumentai dėl civilinėje byloje, kurioje nagrinėjamas klausimas dėl tyčinio įmonės bankroto, nustatytinų prejudicinių faktų nagrinėjamai bylai ir kasacinio teismo įtvirtintų prezumpcijų taikymo būtų aktualūs tuo atveju, jei kreditoriaus tiesioginis ieškinys būtų reiškiamas vadovui antruoju pagrindu, t. y. kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalį ir nustatoma, kad šis subjektas kaltas dėl tyčinio bankroto. Nagrinėjamu atveju ieškovas tiesioginį ieškinį atsakovui reiškė būtent pirmuoju pagrindu, t. y. kai kreditoriui padaroma tiesioginė žala, kuri pasireiškia neteisėtais veiksmais, nukreiptais į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, be to, LMB „Griro auto“ tyčinio bankroto byla nagrinėjama ne pagal ĮBĮ, o pagal JANĮ normas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo sustabdyti nagrinėjamą bylą, iki bus išnagrinėta civilinė byla dėl tyčinio LMB „Griro auto“ bankroto, atmeta kaip nepagrįstus.

38.       Ieškovas, siekdamas pagrįsti kasacinio skundo argumentą dėl nepagrįsto bylos nesustabdymo apeliacinės instancijos teisme, be kita ko, nurodo, kad, baudžiamojoje byloje pripažinus atsakovą kaltu dėl LMB „Griro auto“ turto pasisavinimo ir nusikalstamo bankroto (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalis ir 209 straipsnio 1 dalis), būtų patvirtinta, kad ieškovas turtinę žalą patyrė tiesiogiai dėl atsakovo nusikalstamų veiksmų, kurie buvo padaryti ieškovui esant vieninteliam kreditoriui, tai ir leistų konstatuoti, kad atsakovo veiksmai buvo nukreipti į žalos padarymą ieškovui tuo tikslu, kad jis teisinėmis priemonėmis negalėtų patenkinti turimo piniginio reikalavimo. 

39.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, atliekamas ikiteisminis tyrimas nėra pagrindas privalomai sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-469/2019, 45 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl teismo teisės stabdyti civilinę bylą dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo CPK 164 straipsnio 4 punkte įtvirtintu pagrindu, taip pat yra išaiškinęs, kad teisme nagrinėjama civilinė byla dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo gali būti stabdoma tik išimtiniais atvejais, įsitikinus, jog bylą stabdyti būtina, nes teismas, šalys ar kiti byloje dalyvaujantys asmenys procesinių veiksmų negali atlikti ar visiškai neekonomiška tai daryti, ar dėl kitų priežasčių neįmanoma ar netikslinga tai daryti civilinėje byloje. Civilinė byla dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo negali būti stabdoma, t. y. negali būti konstatuojamas būtinumas ją stabdyti, jeigu ikiteisminiame tyrime tiriamos ir nustatomos aplinkybės, galinčios turėti reikšmės ir civilinei bylai, gali būti nustatomos civilinio proceso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-611/2020, 26 punktas).

40.       Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nusprendžia, kad vien tik ta aplinkybė, jog yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl vieno iš asmenų, kuris dalyvauja civilinėje byloje (nagrinėjamu atveju galimai dėl nusikalstamo bankroto), nėra pakankamas pagrindas sustabdyti civilinę bylą. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtinoji sąlyga pareikšti tiesioginį ieškinį (atsakovo neteisėti veiksmai nukreipti išimtinai į ieškovą ir dėl tų veiksmų ieškovas patyrė individualią žalą, nesusijusią su įmonės nemokumu) gali būti nustatoma civilinio proceso tvarka. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija ieškovo kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo sustabdyti bylos nagrinėjimą dėl atsakovui pradėto ikiteisminio tyrimo, atmeta kaip nepagrįstą.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

41.       Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad pagrindo jį pakeisti ar panaikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

42.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas, bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies. Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi atsakovas. Atsakovas prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą suformulavo atsiliepime į kasacinį skundą, tačiau įrodymų, pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas, nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas byloje nespręstinas.

43.       Kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu proceso šalims, nepatyrė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Donatas Šernas 

        Agnė Tikniūtė

        Eglė Zemlytė