Administracinė byla Nr. A-461-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06919-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4; 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas V. K. (V. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), kuriame prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 300 Lt neturtinės žalos atlyginimą už kiekvieną Lukiškių TI-K kameroje Nr. 141 praleistą parą, 100 Lt neturtinės žalos atlyginimą už kiekvieną Lukiškių TI-K kitose kamerose praleistą parą ir 12 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą dėl 2012 m. sausio 5 d. Lukiškių TI-K I-ame korpuse įvykusio gaisro. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. gegužės 15 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose kamerose, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, dėl to trūko privatumo, tarp kameroje buvusių asmenų tvyrojo įtampa, todėl pareiškėjui pasireiškė depresijos požymiai. Be to, kameros Nr. 141 lubos ir sienos buvo padengtos pelėsiais, trūko natūralaus apšvietimo, o dirbtinis apšvietimas gadino akis, t. y. ši kamera neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimų. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl nurodytų aplinkybių buvo apsunkintas jo judėjimas ir užsiėmimas kitomis veiklomis, jis jautėsi kankinamas, patyrė tiek emocinius, tiek sveikatos sutrikimus, kuriuos periodiškai turėjo gydyti, t. y. patyrė neturtinę žalą. Taip pat paaiškino, jog 2012 m. sausio 5 d., pareiškėjui būnant gyvenamojoje kameroje Nr. 190, Lukiškių TI-K kilo gaisras. Gyvenamoji kamera, kurioje jis buvo laikomas su dar 3 nuteistaisiais, buvo pilna dūmų, nesimatė lango, dingo šviesa, o pareiškėjas, bijodamas apsinuodyti dūmais, palindo po antklode, judėti neturėjo nei galimybės, nei jėgų, buvo labai išsigandęs dėl savo gyvybės. Po pusvalandžio pareiškėjas išgirdo sirenas ir prarado sąmonę, atsigavo tik lauke, kur buvo šalta ir daug stiklų, o jis vilkėjo tik glaudes. Grąžinus pareiškėją į gyvenamąją kamerą, ji buvo labai aprūkusi, ne vieną dieną tvyrojo degėsių kvapas, keliantis pareiškėjui baimę, kad gaisras pasikartos. Dėl nurodyto įvykio ir sukelto pavojaus gyvybei pareiškėjas teigė patyręs didelę emocinę ir fizinę žalą, jo organizmas buvo apnuodytas, išsivystė emocinė depresija, kurią jis jautė apie pusmetį po įvykio.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 16–24) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, Lukiškių TI-K prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Taip pat nurodė, jog nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Higienos norma HN 76:2010, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste akcentavo, kad pareiškėjui būnant kamerose 2011 m. spalio 14 d. ryte, laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 15 d. vakaro iki 2011 m. spalio 18 d. ryto, 2012 m. balandžio 16 d. ryte, 2012 m. balandžio 17 d. ryte, 2012 m. balandžio 18 d. ryte, 2012 m. gegužės 3 d. ryte, laikotarpiais nuo 2012 m. birželio 13 d. vakaro iki 2012 m. birželio 20 d. ryto, nuo 2012 m. birželio 28 d. vakaro iki 2012 m. birželio 29 d. ryto ir nuo 2012 m. liepos 18 d. iki 2012 m. rugpjūčio 21 d. ryto, 2012 m. rugpjūčio 22 d. ryte, laikotarpiais nuo 2012 m. rugpjūčio 29 d. iki 2012 m. rugsėjo 3 d. ryto ir nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2012 m. rugsėjo 7 d. ryto, 2012 m. spalio 10 d. ryte, 2012 m. spalio 11 d. ryte, 2012 m. lapkričio 10 d. ryte, 2012 m. lapkričio 12 d. ryte, 2012 m. lapkričio 19 d. vakare bei laikotarpiais nuo 2012 m. lapkričio 30 d. iki 2013 m. vasario 19 d., nuo 2013 m. kovo 13 d. iki 2013 m. kovo 14 d. ryto ir nuo 2013 m. gegužės 15 d. vakaro iki pareiškėjo skundo teismo padavimo dienos vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Kartu atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau esant tokiai situacijai administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Taip pat pabrėžė, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Nurodė, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, o reikalingas inventorius ir valymo priemonės yra išduodami į kameras. Be to, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais pratęsiama. Akcentavo, kad nuolat yra atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Dėl 2012 m. sausio 5 d. įstaigoje kilusio gaisro nurodė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė tinkamai ir pagal įstatymus, pastebėję, jog patalpose kilo gaisras, veikė aktyviai, ėmėsi veiksmų gaisro židiniui lokalizuoti ir gesinti bei asmenis evakuoti, t. y. padarė viską, kas yra įmanoma susiklosčiusioje ekstremalioje situacijoje, o pareiškėjas nuo gaisro nenukentėjo ir į Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojus dėl pablogėjusios sveikatos nesikreipė. Lukiškių TI-K taip pat pažymėjo, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 2 d. sprendimu (b. l. 71–80) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 100 Lt neturtinei žalai atlyginti, o likusioje dalyje skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jog tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Be to, ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Tuo tarpu atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovas pareiškė prašymą taikyti senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 10 d. iki 2010 m. spalio 31 d. Atsižvelgęs į tai, teismas akcentavo, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo nuo 2010 m. gegužės 10 d., o skundą teismui pateikė 2013 m. lapkričio 18 d., tačiau nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K ir į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją dėl jo laikymo sąlygų. Pareiškėjas nei teismui pateiktame skunde, nei teismo posėdžio metu nenurodė objektyvių senaties termino praleidimo priežasčių ir jo atnaujinti neprašė. Teismas taip pat nenustatė pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimas, susijęs su jam padaryta žala būnant kameroje Nr. 141, atmestinas, kadangi nurodytoje kameroje pareiškėjas buvo laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 11 d. iki 2010 m. liepos 21 d., o dėl žalos atlyginimo kreipėsi praleidęs ieškinio senaties terminą, kurio atnaujinti nėra pagrindo. Tai įvertinęs, teismas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo klausimą sprendė tik už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 31 d. iki 2013 m. gegužės 15 d. Teismas kartu akcentavo, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 5 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją dėl blogų kalinimo sąlygų, kuri 2010 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. (1.23)7R-7688 informavo pareiškėją apie gyvenamųjų kamerų plotą, maisto produktų ir būtiniausių reikmenų įsigijimą reglamentuojančius aktus bei skundų dėl kamerų neatitikimo šiems reikalavimams padavimo tvarką. Taip pat Lukiškių TI-K 2010 m. rugpjūčio 6 d. raštu Nr. 22-910 pareiškėjui buvo nurodyta informacija apie kameras, į kurias jis buvo patalpintas nuo 2010 m. gegužės 10 d., jį lankiusius asmenis ir maitinimo organizavimo tvarką, o 2013 m. balandžio 4 d. raštu Nr. 96-331 ir 2013 m. balandžio 19 d. raštu Nr. 96-442 pareiškėjui buvo pateikti duomenys apie kamerų Nr. 280 ir 373 plotą bei kameros Nr. 280 įrengimą. Tuo tarpu Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2010 m. rugpjūčio 26 d. rašte Nr. 13-15-(2-1)-2-2310 pateikta informacija apie kamerų Nr. 134, 141 ir 155 atitikimą Higienos normos 76:2010 reikalavimams, administracijai nurodyta suremontuoti kameras Nr. 134 ir 141 bei visose kamerose užtikrinti pakankamą dirbtinį apšvietimą, sudaryti sąlygas skalbti Lukiškių TI-K laikomų asmenų asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.

Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2010 m. rugpjūčio 11 d. iki 2011 m. rugsėjo 14 d. ir nuo 2013 m. vasario 20 d. iki 2013 m. kovo 13 d. buvo išvykęs į Utenos ekspertinį skyrių, o laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 29 d. iki 2011 m. spalio 13 d. – į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, todėl šie laikotarpiai neįskaičiuojami į buvimo Lukiškių TI-K terminą. Taigi, remdamasis byloje esančiais duomenimis, teismas konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso 113 parų buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto. Taigi buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam atitinkamo ploto kameroje, o pareiškėjo kalinimas kamerose, neatitinkančiose ploto reikalavimų, sukėlė jam esminių nepatogumų, todėl jo reikalavimas dėl žalos atlyginimo laikytinas pagrįstu. Teismas sprendė, jog šiuo atveju pažeidimo laikotarpis yra pakankamai ilgas ir tęstinis, todėl vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija pareiškėjui, o teisingam žalos atlyginimui būtina nustatyti tikrąjį žalos dydį, padaryto pažeidimo įtaką pareiškėjo fizinei ir psichinei būsenai. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad iš Vilniaus apygardos prokuratūros 2011 m. sausio 19 d. rašto Nr. 1.10-595 matyti, jog tuo laikotarpiu pareiškėjas sirgo laikinu psichikos sutrikimu (sunkiu depresijos epizodu su psichozės simptomais) bei negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjo sveikatos būklę galėjo lemti netinkamos kalinimo sąlygos. Kita vertus, teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog Lukiškių TI-K atsisakė suteikti pareiškėjui medicininę pagalbą, priešingai, remiantis bylos duomenimis, laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 29 d. iki 2011 m. spalio 12 d. jis buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Be to, byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam tikslingai buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, o iš bylos duomenų taip pat matyti, jog Lukiškių TI-K administracija, siekdama užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas, ėmėsi būtinų veiksmų kenkėjų profilaktikai, atlieka jų naikinimo darbus, remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto parengtą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, Lukiškių TI-K negali daryti įtakos atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui bei neturi teisinio pagrindo jų nepriimti. Tačiau aplinkybė, kad įkalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybės asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų reikalaujamo gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos, teismas atsižvelgė į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas ir vadovavosi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš atsakovo veiksmų 2012 m. sausio 5 d. kilusio gaisro metu, teismas akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog gaisro metu Lukiškių TI-K pažeidė reikalavimus, reglamentuojančius žmonių gelbėjimą gaisro metu. Priešingai, atsakovo pateikti pareigūnų tarnybiniai pranešimai patvirtina, jog buvo imtasi visų saugumo priemonių evakuojant nuteistuosius iš gyvenamųjų kamerų į lauką, jie buvo instruktuoti kaip elgtis gaisro metu, apklausti dėl sveikatos sutrikimų, lauke išduodami šilti pledai, rekomenduojamos prevencijos priemonės. Be to, Lukiškių TI-K Psichologinės tarnybos vyresniosios specialistės L. P. 2012 m. sausio 10 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2012 m. sausio 5 d. užgesinus gaisrą ir pasibaigus evakuacijos darbams, buvo apklausti ketvirto aukšto kamerose buvę asmenys dėl jų savijautos ir pranešta apie papildomus nukentėjusiuosius, taip pat pranešta nukentėjusiųjų asmenų artimiesiems. Atitinkamai Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos specialistė I. J. savo tarnybiniame pranešime nurodė, kad 2012 m. sausio 5 d. vykusio gaisro metu padėjo pareigūnams iš kamerų evakuoti kalinamuosius, jie buvo apklausti dėl savijautos. Papildomai buvo atlikta vizitacija kamerose Nr. 105–162, 126–137 ir 201–224 dėl asmenų sveikatos bei kamerų sanitarinės būklės (dėl langų), bloga savijauta skundėsi asmenys, buvę kamerose Nr. 210 ir 217. Tuo tarpu Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos specialistė S. K. tarnybiniame pranešime paaiškino, kad 2012 m. sausio 5 d. atvyko į darbą jau likvidavus gaisrą, pirmi trys nukentėjusieji buvo iš kameros Nr. 190, asmenims išduotos šiltos antklodės, nes jie buvo sušalę, vėliau į ją dėl sveikatos būklės niekas nesikreipė. Taip pat Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos bendruomenės slaugytojos R. D. 2013 m. sausio 13 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2012 m. sausio 5 d. likviduojant kilusio gaisro padarinius ji buvo prie I-ojo korpuso durų ir skirstė nukentėjusiuosius pagal sveikatos būklę į kiemelį arba į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Vėliau ji apklausė II-ojo korpuso kalinamuosius pasivaikščiojimų kiemelyje, tačiau nusiskundimų dėl sveikatos nebuvo išsakyta. I-ojo korpuso kiemelyje buvusiems kalinamiesiems buvo rekomenduota vartoti daug šiltų skysčių, o I-ojo korpuso kamerose buvo atlikta pakartotinė apžiūra, patikrintos kameros, nusiskundimų dėl sveikatos nebuvo išsakyta. Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojas psichiatras A. M. savo 2012 m. sausio 17 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad 2012 m. sausio 5 d. kilusio gaisro metu nukentėję asmenys buvo skubos tvarka vežami į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, nuo 8 val. buvo teikiama skubi medicinos pagalba 8 nukentėjusiesiems, vėliau medicininės pagalbos niekas nesikreipė. Tai įvertinęs, teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjas būtų išskirtas iš kitų asmenų, būtų delsiama jam suteikti būtinąją pagalbą ar Lukiškių TI-K pareigūnai būtų veikę kitu teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiu būdu, t. y. pagal byloje surinktų įrodymų visetą negalima konstatuoti Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų neteisėtumo 2012 m. sausio 5 d. kilusio gaisro metu. Nors pareiškėjas savo skunde, be kita ko, nurodė, kad jam grįžus į gyvenamąją patalpą ji buvo labai aprūkusi, jautėsi dūmų kvapas, teismas nurodytus požymius vertino kaip neišvengiamą kilusio gaisro pasekmę, kuri negalėjo būti pašalinta nedelsiant, prieš grąžinant nuteistuosius į gyvenamąsias kameras. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. sausio 6 d. patikrinimo akto Nr. 13(13-3)-13.16-6 matyti, jog Lukiškių TI-K 2012 m. sausio 5 d. atlikus operatyviąją kontrolę dėl įvykusio gaisro, buvo nustatyta, kad I-ojo korpuso, kuriame tuo metu buvo laikomas pareiškėjas, kamerų ventiliacijos angos buvo pajuodusios nuo dūmų, bendrojo naudojimo koridoriuose sudaužyti langai, pajuodę grindys ir lubos, tačiau paimtuose oro mėginiuose anglies monoksidas ir vandenilio chloridas nebuvo nustatytas. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos Ambulatorinių ligonių registracijos žurnalo ištraukoje, apimančioje 2012 m. sausio 5 d. laikotarpį, nėra įrašyta pareiškėjo pavardė, t. y. nėra duomenų, jog 2012 m. sausio 5 d. pareiškėjui buvo teikta medicininė pagalba. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėją grąžinus į kamerą, nebuvo padaryta žala jo sveikatai ir gaisro metu jam kilusios pasekmės nebuvo itin reikšmingos. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir tai, kad šiuo atveju atsakovo veiksmų neteisėtumas nebuvo nustatytas, teismas konstatavo, jog pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš 2012 m. sausio 5 d. gaisro padarinių, atlyginimo atmestinas.

III.

Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 85–90), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba pakeisti minėtą sprendimą, atnaujinant praleistą senaties terminą ir tenkinant pareiškėjo skundą visiškai. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, netinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir priėmė neteisingą bei šališką sprendimą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad būtent dėl savo sveikatos būklės, t. y. negalėjimo suprasti savo veiksmų prasmės ir jų valdyti, negalėjo efektyviai pasinaudoti gynybos teise, todėl nagrinėjamu atveju senaties terminas turi būti atnaujintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. gegužės 15 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, ir iš Lukiškių TI-K veiksmų 2012 m. sausio 5 d. kilusio gaisro metu, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. gegužės 15 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi tik 2013 m. lapkričio 18 d. (gavimo registracijos Nr. I-9055, b. l. 1), tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį, praleistą Lukiškių TI-K kameroje Nr. 141, kadangi minėtoje kameroje jis buvo laikomas laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 11 d. iki 2010 m. liepos 21 d. (b. l. 25). Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už minėtą laikotarpį nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už šį laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Šiuo atveju pareiškėjas, grįsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą, nurodo, kad dėl savo sveikatos būklės, t. y. negalėjimo suprasti savo veiksmų prasmės ir jų valdyti, negalėjo efektyviai pasinaudoti gynybos teise. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės šiuo atveju vertintinos kaip neatitinkančios nurodytų kriterijų. Atkreiptinas dėmesys, jog minėtos aplinkybės nagrinėjamu atveju negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo, kadangi iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas nuolat, dar nesuėjus senaties terminui jo reiškiamam reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį, praleistą Lukiškių TI-K kameroje Nr. 141, įvairioms institucijoms teikė skundus (prašymus), susijusius su jo laikymo sąlygomis Lukiškių TI-K, įskaitant sąlygas kameroje Nr. 141 (b. l. 5–12). Be to, pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Kartu pabrėžtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo nustatytas tik laikinas sveikatos sutrikimas (b. l. 9–10), o byloje nėra duomenų, kad jis būtų tęsęsis visą senaties laikotarpį. Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį, praleistą Lukiškių TI-K kameroje Nr. 141, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą šioje dalyje (CK 1.131 str. 1 d.).

Pasisakydamas dėl ginčui aktualaus laikotarpio, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Pažymėtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 16–20, 25–26, 28–30) matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K iš viso buvo laikomas 573,5 parų, iš kurių 428,5 parų jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo apie 1,21 kv. m iki 3,45 kv. m, o didžiąją šio laiko dalį buvo apie 2–2,6 kv. m. Taigi nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. valdžios institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Šiame kontekste akcentuotina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.). Taigi, įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Todėl, atsižvelgus į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Pasisakydama dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad dėl kamerų perpildymo trūko privatumo, buvo apsunkintas jo judėjimas ir užsiėmimas kitomis veiklomis, yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.). Kartu atkreiptinas dėmesys, jog iš bylos medžiagos matyti, kad siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (vėliau pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis (b. l. 40–50), o kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės (Higienos normos HN 76:2010 58 p.). Be to, pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atitinkamai Lukiškių TI-K nurodė, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui (b. l. 21–22), o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, taip iš dalies išvengiant drėgmės patalpose. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, jog 2012 m. sausio 5 d. Lukiškių TI-K kilusio gaisro metu Lukiškių TI-K darbuotojai veikė aktyviai, ėmėsi atitinkamų veiksmų gaisro židiniui lokalizuoti ir gesinti bei asmenims, kuriems dėl gaisro kilo pavojus, evakuoti, neigiamiems gaisro padariniams nustatyti ir likviduoti (b. l. 31–39). Taigi, byloje nesant duomenų, kad Lukiškių TI-K buvo pažeidęs reikalavimus, keliamus gaisrų prevencijai, ir dėl to būtų kilęs gaisras, t. y. nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) šiuo aspektu, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš Lukiškių TI-K veiksmų 2012 m. sausio 5 d. kilusio gaisro metu, atmestinas kaip nepagrįstas.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 1 100 Lt (318,58 Eur) dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei tam tikru laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam prašomą neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito ir dalį pažeidimo laikotarpio buvo gana nežymiai mažesnė (tik 0,15–0,18 kv. m) nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta minimali. Be to, Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, rodo, kad įstaigos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 2 800 Eur (9 667,84 Lt). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 800 Eur (9 667,84 Lt) neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui V. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 800 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Irmantas Jarukaitis

              Ričardas Piličiauskas

              Dainius Raižys