Civilinė byla Nr. e2A-159-567/2023
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00227-2021-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.3.7; 2.4.2.9.1; 2.6.37; 3.2.4.11
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. kovo 28 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Vilijos Mikuckienės ir Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. B., V. T., V. B. ir D. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. B. ieškinį atsakovams A. B., V. T., V. B., D. M. dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė G. B. pateikė ieškinį, prašydama pripažinti, kad ieškovė ir P. B., miręs (duomenys neskelbtini), jungtinės veiklos (partnerystės) pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo po ½ dalį:
1.1. negyvenamosios patalpos–parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);
1.2. buto / patalpos–buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);
1.3. ½ dalies pastato–ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);
1.4. pastato–sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);
1.5. pastato–prekybos centro, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (tikslus adresas nesuteiktas);
1.6. kitų inžinerinių statinių–kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);
1.7. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);
1.8. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);
1.9. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);
1.10. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);
1.11. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);
1.12. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);
1.13. buto / patalpos–buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);
1.14. ½ dalies pastato–daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);
1.15. ¼ dalies pastato–tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);
1.16. ¼ dalies kitų inžinerinių statinių–kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);
1.17. buto / patalpos–buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);
1.18. 57/100 dalies pastato–malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);
1.19. 1/8 dalies pastato–ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);
1.20. buto / patalpos–buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);
1.21. 1/8 dalies pastato–ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);
1.22. buto / patalpos–buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);
1.23. 1/8 dalies pastato–ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);
1.24. pastato–malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);
1.25. buto / patalpos–buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);
1.26. 1/12 dalies pastato–ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);
1.27. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);
1.28. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);
1.29. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);
1.30. lengvojo automobilio (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini);
1.31. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) (duomenys neskelbtini) akcijų;
1.32. piniginių lėšų, esančių (duomenys neskelbtini) sąskaitose Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini);
1.33.piniginių lėšų, esančių (duomenys neskelbtini) sąskaitose Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini);
1.34. piniginių lėšų, esančių (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini).
2. Ieškovė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad ji ir P. B. nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) (P. B. mirties) kartu gyveno kaip sutuoktiniai, vedė bendrą ūkį, kūrė ir vykdė maisto prekių parduotuvių, vėliau nuomos verslą, kurio metu bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo daug nekilnojamojo turto objektų, taip pat lėšų banko sąskaitose.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apygardos teismas 2022 m. spalio 13 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Teismas nusprendė:
3.1. pripažinti, kad G. B. ir P. B., miręs (duomenys neskelbtini), jungtinės veiklos (partnerystės) pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo po ½ dalį lėšų, esančių (duomenys neskelbtini) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), bei lėšų, esančių (duomenys neskelbtini) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini);
3.2. kitą ieškinio dalį atmesti;
3.3. sprendimui įsiteisėjus, panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas Kauno apygardos teismo 2021 m. gegužės 17 d. nutartimi;
3.4. priteisti atsakovei D. M. iš ieškovės 1 774,52 Eur bylinėjimosi išlaidas;
3.5. priteisti iš ieškovės atsakovams A. B., V. T., V. B. po 875,37 Eur bylinėjimosi išlaidų;
3.6. priteisti iš ieškovės valstybei 749 Eur žyminį mokestį ir 8 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.
4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė įrodė aplinkybes dėl bendro gyvenimo nesusituokus ir bendro ūkio vedimo. P. B., būdamas susituokęs su A. B. ir nenutraukęs su ja santuokos, tačiau nutraukęs su ja bendro ūkio vedimą, (duomenys neskelbtini) pradėjo gyventi kartu su G. B. ir su ja vesti bendrą ūkį. P. B., nuo (duomenys neskelbtini) negyvendamas su A. B. ir nevesdamas bendro ūkio, o persikeldamas gyventi su G. B., nesielgė lojaliai A. B. atžvilgiu, nesiekė bendrų sutuoktinių tikslų ir neįgyvendino savo pareigų. Teismas nustatė, kad P. B. lankėsi savo buvusioje gyvenamojoje vietoje, tam tikra dalimi rūpinosi ir ten likusiu ūkiu, bendravo su vaikais ir juos rėmė. Teismas sprendė, kad pagrindinė P. B. asmeninių, ūkio bei verslo interesų sfera buvo susijusi ne su A. B. ir vaikais, o su G. B. ir kartu su ja kuriamu maisto prekių parduotuvių verslu. Teismas priėjo išvadą, kad, negyvendamas kartu su A. B. ir nevesdamas su ja bendro ūkio, P. B. nesitarė dėl savo veiksmų, vystant maisto prekių parduotuvių verslą, nesitarė, kokį turtą iš gautų pajamų įgis, kaip paskirstys pajamas ar nuostolius.
5. Teismas konstatavo, kad P. B., palikdamas A. B., turėjo lėšų, kurias kartu su G. B. lėšomis panaudojo verslo pradžiai. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad P. B. jau nuo (duomenys neskelbtini) turėjo nedidelę parduotuvę, kurioje prekiavo drabužiais, o G. B. tuo metu jau buvo dirbusi maisto prekių prekyboje ir savo turimomis žiniomis bei darbu prisidėjo prie verslo įkūrimo bei vystymo. Tuo tarpu A. B. maisto prekių parduotuvių versle nedalyvavo. Taigi, teismas nusprendė, kad P. B. ginčo turtą įgijo už lėšas, gautas iš jo asmeninės veiklos, prie kurios sutuoktinė A. B. visiškai neprisidėjo.
6. Teismas pažymėjo, kad visi ginčo nekilnojamieji daiktai pirkimo–pardavimo sutartyse nenurodomi kaip perkami nei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, nei asmeninės nuosavybės teise, šie daiktai įregistruoti P. B. vardu, tačiau jie neįregistruoti nei kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nei kaip asmeninė nuosavybė. Toks įregistravimas lėmė teismo prieitą išvadą, kad P. B. dėl jų pirkimo su A. B. nesitarė, jie buvo perkami jai nedalyvaujant, kita vertus, P. B. aiškiai neišreiškė valios juos įgyti asmeninėn nuosavybėn.
7. P. B., sudarydamas testamentus, įvardijo, kad paliekamas turtas yra jam priklausantis privačios nuosavybės teise, arba jo turtas. P. B. testamentuose nenurodė, kad turtas priklauso jam ir A. B., ar priklauso tik dalis šio turto, nes turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Priešingai, jis paliekamą turtą įvardijo kaip jam priklausantį turtą. Teismas nusprendė, kad P. B. šį turtą laikė jo asmenine nuosavybe.
8. G. B. nepateikė įrodymų, kad turėjo asmeninių lėšų, iš kurių būtų galėjusi įsigyti visą jos vardu registruotą turtą. Laikotarpiu, kai G. B. gyveno kartu su P. B., turto objektų įsigijimas ir G. B. vardu rodo, kad kiekvienas iš jų iš bendrai uždirbtų lėšų turtą pirko ir įregistravo savo vardu, išreikšdami valią dėl turto atskirumo, o ne susitarimą turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise.
9. Teismas priėjo išvadą, kad P. B., negyvendamas kartu su A. B. ir nevesdamas bendro ūkio, nuo (duomenys neskelbtini)kartu su A. B. neįgijo turto bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Teismas paneigė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją ir nenustatė P. B. susitarimo su G. B. nekilnojamojo turto objektus įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Taigi, teismas konstatavo, kad nekilnojamuosius daiktus, kurie yra ginčo turtas, P. B. įgijo asmeninės nuosavybės teise.
10. Ta aplinkybė, kad P. B., gyvendamas su G. B., nekilnojamuosius daiktus įgijo asmeninės nuosavybės teise, nereiškia, jog P. B. ir G. B. nebuvo sudarę jungtinės veiklos sutarties. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad jie nuo (duomenys neskelbtini) nepertraukiamai gyveno kartu, kūrė ir vystė maisto prekių parduotuvių verslą, t. y. vykdė jungtinę veiklą, dėl kurios susitarė (duomenys neskelbtini) pradėdami kartu gyventi. Be to, teismas pažymėjo, kad iš šios veiklos uždirbtų lėšų kiekvienas įgijo turtą asmeninėn nuosavybėn. Tai, kad P. B. įgijo daugiau turto objektų nei G. B., nereiškia, jog ji įgijo nuosavybės teisę ir į dalį P. B. vardu registruoto turto, nes šis turtas jų bendru susitarimu, galimai atsižvelgiant į bendrosios dalinės nuosavybės įnašus, darbą, žinias, pasidalinus uždirbtas lėšas, buvo įgyjamas jau asmeninės nuosavybės teise. Teismas konstatavo, kad P. B. ir G. B. iš jungtinės veiklos uždirbtas lėšas pasidalindavo ir įgydavo skirtingus turto objektus, pati G. B. nurodė, kad jos vardu 2020 m. buvo nupirktas automobilis (duomenys neskelbtini), kuriuo ji ir naudojosi, o P. B. vardu anksčiau buvo įgytas automobilis (duomenys neskelbtini), kuriuo jis ir naudojosi. Teismas priėjo išvadą, kad kiekvienas iš jungtinės veiklos partnerių už pasidalintas lėšas įgijo turto objektus asmeninės nuosavybės teise. P. B. paliko G. B. lėšas, sukauptas kaip nuompinigiai iš jų bendro verslo, t. y. jungtinės veiklos rezultatą. Teismas konstatavo, kad šis jungtinės veiklos rezultatas nebuvo šalių pasidalintas ir yra bendroji dalinė nuosavybė. Tuo tarpu kitose sąskaitose esančios lėšos, kurios yra sukauptos kaip P. B. indėliai, jau buvo pasidalintos. Taigi, šias lėšas, kaip savo asmeninę nuosavybę, P. B. paliko buvusiai sutuoktinei ir vaikams, nes galėjo asmeniškai nuspręsti dėl jų likimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Apeliaciniame skunde atsakovai A. B., V. T., V. B. ir D. M. prašo:
11.1. panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. spalio 13 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad G. B. ir P. B., miręs (duomenys neskelbtini), jungtinės veiklos (partnerystės) pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo po ½ dalį lėšų, esančių (duomenys neskelbtini) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) bei lėšų, esančių (duomenys neskelbtini) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti;
11.2. panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. spalio 13 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą:
11.2.1. tenkinus atsakovų apeliacinį skundą, priteisti atsakovams iš ieškovės G. B. visas atsakovų pirmojoje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas (14 017,61 Eur);
11.2.2. tenkinus atsakovų apeliacinį skundą iš dalies ar palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, tinkamai perskirstyti pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, įvertinant visas atsakovų pateiktas ir pagrįstas 14 017,61 Eur bylinėjimosi išlaidas teisinėms paslaugoms apmokėti ir tai, kad šios išlaidos neviršija maksimalių dydžių.
11.3. pašalinti iš Kauno apygardos teismo 2022 m. spalio 13 d. sprendimo šiuos motyvus ir išvadas, padarytas, peržengiant ieškinio reikalavimo ribas, turinčias neigiamą poveikį atsakovams realizuojant paveldėjimo teisę pagal testamentą, taip pat atsakovei A. B. siekiant gauti nuosavybės teisės liudijimą į ½ sutuoktinio P. B. palikimo:
11.3.1. A. B. nuo (duomenys neskelbtini) kartu su A. B. neįgijo turto bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, todėl yra pakankamas pagrindas paneigti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją;
11.3.2. Todėl teismas sprendžia, kad P. B. ginčo turtą įgijo už lėšas, gautas iš jo asmeninės veiklos, prie kurios sutuoktinė A. B. visiškai neprisidėjo;
11.3.3. Priešingai, jis paliekamą turtą įvardijo kaip jam priklausantį turtą. Todėl spręstina, kad P. B. šį turtą laikė jo asmenine nuosavybe;
11.3.4. darytina išvada, kad nekilnojamuosius daiktus, kurie yra ginčo turtas, P. B. įgijo asmeninės nuosavybės teise;
11.3.5. tuo pačiu, ta aplinkybė, kad P. B., gyvendamas su G. B., nekilnojamuosius daiktus įgijo asmeninės nuosavybės teise, nereiškia, jog tarp P. B. ir G. B. nebuvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis;
11.3.6. tai, kad P. B. įgijo daugiau turto objektų nei G. B., nereiškia, jog ji įgijo nuosavybės teisę ir į dalį P. B. vardu registruoto turto, nes šis turtas jų bendru susitarimu, galimai atsižvelgiant į bendrosios dalinės nuosavybės įnašus, darbą, žinias, pasidalinus uždirbtas lėšas, būdavo įgyjamas jau asmeninės nuosavybės teise;
11.3.7. kaip jau minėta, teismas nusprendžia, jog dalis ginčo turto – nekilnojamieji daiktai, kuriuos ieškovė prašo pripažinti bendrąja daline nuosavybe, buvo įgyti P. B. asmeninės nuosavybės teise;
11.3.8. P. B., vykdydamas jungtinę veiklą su G. B., uždirbo piniginių lėšų, jas pasidalino, ir iš savo piniginių lėšų dalies įgijo UAB (duomenys neskelbtini) akcijas. Taigi, šį turtą P. B. įgijo asmeninės nuosavybės teise;
11.3.9. be to, lengvąjį automobilį (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), P. B. taip pat įgijo asmeninės nuosavybės teise. Teismui konstatavus, jog P. B. ir G. B. iš jungtinės veiklos uždirbtas lėšas pasidalindavo ir įgydavo skirtingus turto objektus, pačiai G. B. nurodžius, kad jos vardu 2020 m. buvo nupirktas automobilis (duomenys neskelbtini), kuriuo ji ir naudojosi, o P. B. vardu anksčiau buvo įgytas automobilis (duomenys neskelbtini), kuriuo jis ir naudojosi, darytina išvada, kad kiekvienas iš jungtinės veiklos partnerių už pasidalintas lėšas įgijo turto objektus asmeninės nuosavybės teise;
11.3.10. todėl šias lėšas, kaip savo asmeninę nuosavybę, P. B. paliko buvusiai sutuoktinei ir vaikams, nes galėjo asmeniškai nuspręsti dėl jų likimo;
11.3.11. teismas nusprendžia, jog išvados, kad P. B. testamentu paliko savo asmeninę nuosavybę ir kad dalis testamente išvardinto palikimo yra bendroji dalinė nuosavybė, neprieštarauja viena kitai, nes P. B., neturėdamas teisinių žinių, skirtumo tarp turto režimų galėjo ir nesuprasti;
11.3.12. šie daiktai įregistruoti P. B. vardu, tačiau jie neįregistruoti kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
12. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
12.1. (duomenys neskelbtini)testamentu ieškovei paliekami tik tam tikri turto objektai. P. B. testamento niekas neginčijo, palikimą priėmė atsakovai (P. B. sutuoktinė, vaikai) ir ieškovė. Pareikštu ieškiniu ieškovė siekia užvaldyti ne tik P. B. sutuoktinei A. B. pagal įstatymą priklausančią testamentu ieškovei palikto turto dalį, tačiau ½ dalį viso P. B. ir atsakovės A. B. net 58 metus trukusioje santuokoje įgyto turto. Tai tik patvirtina, kad ieškinys pareikštas nesąžiningai, siekiant nepagrįstai praturtėti. Teismas nepagrįstai išsprendė testamente nurodyto turto padalijimo klausimą, neatsižvelgdamas į pareikšto ieškinio pagrindą ir jo reikalavimus. P. B. ir atsakovės A. B. santuoka nebuvo nutraukta, jie patys save laikė sutuoktiniais, tokiais juos pripažino šeimos nariai ir artimieji. Taip pat visas jų įgytas turtas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Sprendimu teismas paneigė ginčo turtui, įgytam teisėtai sudarytos, nenuginčytos ir nenutrauktos santuokos metu, taikytiną bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją ir nusprendė, kad visas santuokoje įgytas turtas yra asmeninė P. B. nuosavybė, nepaisant to, kad bylos šalys ginčo turto kaip asmeninės P. B. nuosavybės net neįrodinėjo, o du iš 40 ginčo turto objektų – pinigines lėšas dvejose banko sąskaitose – pripažino P. B. ir ieškovės bendrąja daline nuosavybe. Taigi, sprendimu neteisingai įvertinti įrodymai, šalių ir liudytojų paaiškinimais pagrįstos faktinės aplinkybės, taip pat akivaizdžiai peržengtos ieškinio reikalavimų ribos.
12.2. Byloje ieškovė ir atsakovai neįrodinėjo, kad P. B. turtas buvo jo asmeninė nuosavybė ir nesant ginčo dėl ginčo turtui taikytinos bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos, teismas savo iniciatyva nusprendė paneigti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją ir ginčo turtą pripažino asmenine P. B. nuosavybe, o dalį turto, P. B. įgyto tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir įgyjant asmenine nuosavybe pripažintą turtą – bendrąja daline nuosavybe su ieškove.
12.3. Ieškinio ribų peržengimas pažeidė atsakovų procesines teises ir lėmė siurprizinio sprendimo priėmimą, nuspręsdamas dėl byloje nepareikštų reikalavimų, nes ieškovė ieškiniu siekė įrodyti, kad ginčo turtas yra įgytas ieškovės ir P. B. bendrosios dalinės nuosavybės teise. Atsakovai neturėjo galimybės įgyvendinti procesinės teisės teikti savo argumentus ir samprotavimus tiek dėl poreikio teismui peržengti ginčo ribas, tiek dėl galimybės teismui ex officio (pagal pareigas) spręsti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos paneigimo ir ginčo turto pripažinimo asmenine P. B. nuosavybe klausimą, todėl atsakovų teisė į teisingą teismo procesą (teisė būti išklausytam) buvo pažeista, o priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra siurprizinis.
12.4. Skundžiamame sprendime nurodyti nepagrįsti motyvai dėl ginčo turto pripažinimo asmenine P. B. nuosavybe, nepagrįstai ir neteisėtai paneigta ginčo turtui taikytina bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija, neteisingai nuspręsta dėl dalies ginčo turto pripažinimo bendrąja daline ieškovės ir P. B. nuosavybe. Faktas, kad P. B. dėl turto įsigijimo nesitarė su sutuoktine A. B., nepaneigia, jog visas teisėtai sudarytoje ir nenuginčytoje santuokoje įgytas turtas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Teismo sprendimu buvo nepagrįstai nustatyta, kad ginčo turtas buvo asmeninė P. B. nuosavybė ir paneigta bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija.
12.5. Ši byla nėra byla dėl testamento nuginčijimo, todėl teismas, nuspręsdamas dėl tikrosios P. B. valios surašant testamentą, peržengė bylos ribas. Teismas išnagrinėjo bylą ne kaip grindžiamą reikalavimu nustatyti bendrosios dalinės nuosavybės teisę į ginčo turtą, tačiau kaip bylą dėl testamento nuginčijimo. Teismas, pripažindamas, kad patenkintų ieškinio reikalavimų suma sudaro 16 750,59 Eur, patvirtino P. B. testamento teisėtumą, nors nė viena šalis neprašė, bet nustatė bendrosios dalinės nuosavybės teisę į dvejose ginčo sąskaitose esančias lėšas.
12.6. Šioje byloje nebuvo ne tik nustatytas, bet net nebuvo įrodinėjamas nei vienas teisinis pagrindas, pagrindžiantis bendrosios jungtinės sutuoktinių P. B. ir A. B. nuosavybės pasibaigimą.
12.7. Teismas pripažino, kad atsakovai bylą laimėjo 79,66 proc., taigi, ši dalis bylinėjimosi išlaidų privalėjo būti priteista atsakovams. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad maksimalus atsakovams priteistinas bylinėjimosi išlaidų dydis yra 6 987,22 Eur, o pagal patenkintų bei atmestų ieškinio reikalavimų proporciją sudaro tik 5 566,02 Eur. Atsakovams turėjo būti priteistos 11 166,43 Eur bylinėjimosi išlaidos, nes ši byla yra didelės apimties ir sudėtinga, nagrinėta net 6 teismo posėdžiuose, į kuriuos atsakovų atstovai vyko kaskart daugiau kaip 200 km, patyrė ir dokumentais pagrindė 14 017,61 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) maksimalus priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydis atsakovams sudaro 14 469 Eur (18 163,95 x 79,66 proc.). Teismas nepagrįstai ir neteisingai nusprendė, kad atsakovų prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos viršija Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius ir atsakovų prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas nepagrįstai sumažino iki 5 566 Eur, t. y. beveik 3 kartus.
12.8. Atsakovai 2022 m. spalio 28 d. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su pareiškimu dėl papildomo sprendimo priėmimo, nes teismas vieno prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (kartu su 2021 m. rugpjūčio 5 d. atsiliepimu į ieškinį pateiktų 3 500 Eur bylinėjimosi išlaidų) apskritai neišsprendė, pirmosios instancijos teismas 2022 m. lapkričio 3 d. nutartimi atsisakė jį tenkinti, motyvuodamas tuo, kad atsakovų išlaidos viršija Rekomendacijoje nustatytus maksimalius dydžius. Atsakovai neskundė 2022 m. lapkričio 3 d. nutarties, nes susidarytų situacija, kai vyktų du apeliaciniai procesai iš esmės dėl to paties dalyko, kurių rezultatas nebūtinai sutaptų.
13. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo skundo netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
13.1. Teismas teisingai nustatė, kad P. B., būdamas susituokęs su atsakove A. B. ir nenutraukęs su ja santuokos, tačiau nutraukęs su ja bendro ūkio vedimą, (duomenys neskelbtini) pradėjo gyventi kartu su ieškove ir su ja vesti bendrą ūkį. Taigi, teismas pagrįstai nusprendė, kad dėl ginčo situacijos specifiškumo, nagrinėjant klausimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo būtina nustatyti kiekvieno iš ginčo objektų statusą, t. y. kokia teise – bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės, asmeninės nuosavybės ar bendrosios dalinės nuosavybės – jis įgytas.
13.2. Teismas pagrįstai nusprendė, kad nekilnojamuosius daiktus, kurie yra ginčo turtas, P. B. įgijo asmeninės nuosavybės teise, nes P. B. negyveno su atsakove A. B. ir nevedė bendro ūkio, nuo (duomenys neskelbtini) kartu su atsakove A. B. neįgijo turto bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.
13.3. Faktą, jog turtas įgyjamas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, į sutartis įtraukdavo ne P. B. noru ar prašymu, o formaliai dėl to, kad P. B. buvo nenutraukęs santuokos. Tai, kad nekilnojamojo turto įgijimo sandoriuose nurodoma P. B. gyvenamoji vieta sutapo su atsakovės A. B. gyvenamąja vieta, neturi teisinės reikšmės, nes šiuose dokumentuose būdavo nurodoma P. B. deklaruota gyvenamoji vieta. Faktinė P. B. gyvenamoji vieta buvo pas ieškovę ir šią aplinkybę patvirtina liudytojų parodymai, taip pat visa eilė rašytinių įrodymų (teismo šaukimai, medicininiai dokumentai, kitų institucijų P. B. adresuoti laiškai).
13.4. Atsakovai nepagrįstai nurodo, kad (duomenys neskelbtini) sutuoktiniai įsteigė šeimos įmonę – (duomenys neskelbtini), prie kurios abu sutuoktiniai prisidėjo tiek savo per bendrą gyvenimą kartu uždirbtomis lėšomis, tiek darbu. Pirmoji maisto prekių parduotuvė buvo įsigyta tik (duomenys neskelbtini), kai P. B. pradėjo vesti bendrą ūkį su ieškove, bet ir taip iš pradžių buvo įsigytas butas, o vėliau kartu su ieškove perdarytas į parduotuvės patalpas.
13.5. Prie turto, kurį P. B. įgijo pradėjęs gyventi ir vesti bendrą ūkį su ieškove, įsigijimo atsakovė A. B. neprisidėjo jokia forma ir būdais. Šioje byloje siekiant sudaryti taikos sutartį ieškovė ne kartą nurodė, kad sutinka, jog jai atitektų tik tas turtas, kurį kaip paskutinę valią jai testamentu paliko P. B.. Dėl to, kad P. B. buvo formalioje santuokoje su atsakove A. B., ieškovei gali atitekti tik ½ dalis testamentu palikto turto.
13.6. Teismas pripažino, kad ieškovė ir P. B. jungtinės veiklos (partnerystės) pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo po ½ dalį lėšų, esančių (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), bei lėšų, esančių (duomenys neskelbtini) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini). Tai, kad teismas motyvuodamas savo sprendimą išdėstė savo vertinimą ir motyvus, kurie tariamai nepriimtini atsakovams, nereiškia, kad teismas peržengė pareikšto ieškinio ar atsiliepimo į ieškinį ribas. Teismas atliko kitokį byloje nustatytų aplinkybių teisinį įvertinimą nei teigė šalys, t. y. nustatė, kad P. B. turtą įgijo asmeninės nuosavybės teise, tačiau priėmė galutinį sprendimą pareikštų reikalavimų apimtyje. Taigi, teismas skundžiamą sprendimą priėmė, neperžengęs pareikšto ieškinio ribų (nenusprendė dėl byloje nepareikštų reikalavimų). Parduotuvių nuoma, nuomos priežiūra, administravimas buvo bendras ieškovės ir P. B. verslas, kurį jie vykdė užbaigę bendrą prekybos maisto prekėmis verslą, todėl ir pajamos iš šio verslo yra laikytinos jungtinės veiklos rezultatu. Taigi, piniginės lėšos, sukauptos kaip nuompinigiai iš bendro verslo, esančios ginčo banko sąskaitose, pagrįstai pripažintos kaip nepasidalintas turtas.
13.7. Atsakovų nurodyti argumentai, dėl kurių turėtų būti panaikinti jų nurodyti teismo motyvai, yra nepagrįsti ir neįrodyti. Notaras, išduodamas atsakovams paveldėjimo teisės liudijimą, o atsakovei A. B. taip pat ir nuosavybės teisės liudijimą į ½ dalį sutuoktinio P. B. palikimo, vertina ir vadovaujasi teismo sprendimo rezoliucine dalimi, o ne motyvais.
13.8. Skundžiamu sprendimu teismas nenusprendė dėl tikrosios P. B. valios, surašant testamentą. Kadangi pats P. B. buvo miręs, natūralu, kad motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje, vertindamas šalių nurodytas aplinkybes ir įrodinėjamus faktus, teismas vertino ir P. B. testamentus, nes pačios šalys pasisakė dėl šių testamentų ir rėmėsi jų turiniu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacijos ribų
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl jungtinės veiklos esmės
15. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, akcijas, transporto priemonę ir pinigines lėšas banko sąskaitose pripažinimo, nes nuo (duomenys neskelbtini) gyveno su P. B., mirusiu (duomenys neskelbtini), kaip šeima, kartu vedė bendrą ūkį, plėtojo verslą; abu savo lėšomis prisidėjo prie bendrosios dalinės nuosavybės kūrimo, nors įsigyjamas ginčo turtas buvo registruojamas P. B. vardu. Pirmosios instancijos teismas iš įrodymų visumos priėjo išvadą, kad ieškovė su P. B. nuo (duomenys neskelbtini)nepertraukiamai gyveno kartu, kūrė ir vystė maisto prekių parduotuvių verslą, t. y. vykdė jungtinę veiklą, dėl kurios susitarė (duomenys neskelbtini)kartu pradėdami gyventi. Teismas teisingai nustatė, kad iš šios veiklos uždirbtų lėšų kiekvienas įgijo turtą nuosavybės teise savo vardu. Tai, kad P. B. įgijo daugiau turto objektų nei G. B., nereiškia, jog ji įgijo nuosavybės teises ir į dalį P. B. vardu registruoto turto, nes šis turtas jų bendru susitarimu buvo įgyjamas kiekvieno iš jų vardu nuosavybės teise. Tai, kad P. B. paliko G. B. lėšas, sukauptas kaip nuompinigiai iš jų bendro verslo, t. y. jungtinės veiklos rezultatą, leido teismui prieiti išvadą, kad šis jungtinės veiklos rezultatas nebuvo šalių pasidalintas ir yra bendroji dalinė nuosavybė. Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ieškinys patenkintas iš dalies, apeliantai iš esmės argumentuoja netinkamu įrodymų vertinimu, materialiosios teisės normų netinkamu aiškinimu, nukrypimu nuo kasacinio teismo praktikos.
16. Teisėjų kolegija, naudodamasi kiekvienos instancijos teismui tenkančia diskrecijos teise įvertinti byloje esančių įrodymų visumą pagal savo vidinį įsitikinimą (CPK 185 straipsnis), prieina išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų ir liudytojų parodymų visumą, ir teisingai nusprendė, jog ieškovė įrodė buvus susitarimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės į ½ dalį lėšų, esančių (duomenys neskelbtini) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), bei lėšų, esančių (duomenys neskelbtini) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini).
17. Šiuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos nuostatos ir anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius, tačiau šios normos nereglamentuoja bendrai gyvenančių, santuokos nesudariusių asmenų (sugyventinių), turtinių santykių. Tiek pagal teisinį reguliavimą, tiek ir pagal kasacinio teismo praktiką santuokos nesudariusių asmenų tarpusavio turtiniai santykiai nelaikomi lygiaverčiais santuoką sudariusių asmenų turtiniams santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022).
18. Vis dėlto Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas tokiu atveju kylančius ginčus, laikosi nuoseklios pozicijos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).
19. Jungtinės veiklos pradžia tokiu atveju yra siejama su laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį, o asmenų turtinių santykių į bendrai įgytą turtą apsaugai taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019).
20. Byloje nustatyta, kad ieškovė ir P. B. kartu gyventi, bendrą ūkį vesti pradėjo (duomenys neskelbtini), todėl kvalifikuojant tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, taikytinos 1964 m. CK normos. Šio kodekso 472 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukurdami naujo juridinio asmens. To paties kodekso 474 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė.
21. Kasacinis teismas išaiškino 1964 m. CK 472 straipsnį, reglamentuojantį jungtinės veiklos sutartį, nurodydamas, kad jungtinė veikla gali būti vykdoma bet kokiam teisėtam tikslui pasiekti. Jungtinės veiklos sutartis paprastai sudaroma tada, kai vienas asmuo nesugeba ar negali pasiekti užsibrėžto tikslo. Abiejų sutarties šalių interesai yra nukreipti bendram tikslui pasiekti, o sutarties dalykas ir yra ta jų jungtinė veikla, kurios rezultatas – sutartimi numatytas tikslas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-749-2003).
22. Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472 ir 474 straipsniai).
23. Susitarimas dėl bendros veiklos bendrajai dalinei nuosavybei sukurti gali būti nustatomas ir įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, o susitarimo rašytinio teksto nebuvimas nedaro šio sandorio negaliojančio (1964 m. CK 58 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2004; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2015).
24. Kartu kasacinio teismo praktikoje dėl nesusituokusių asmenų jungtinės veiklos santykių ir jų pagrindu įgyto turto teisinio statuso nustatymo pabrėžiama, kad byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).
25. Kasacinis teismas, aiškindamas 1964 m. CK 472–476 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias jungtinę veiklą, yra pažymėjęs, kad kai bendras turtas įgytas vieno asmens vardu, siekiant jį pripažinti bendrąja daline nuosavybe, turi būti įrodyta buvus atitinkamą jungtinės veiklos susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2009).
26. Aptarta kasacinio teismo praktika lemia išvadą, kad, net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y., net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali būti nesusitarta. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog net sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatyme nustatytas teisinis režimas, įstatymų nurodytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Tokia teise turtą įgyti gali ir kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys. Todėl aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma, nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016).
27. Taigi, sprendžiant dėl nesusituokusių asmenų įgyto turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, nepakanka nustatyti vien nesusituokusių asmenų bendro gyvenimo drauge ar ūkio tvarkymo kartu faktą, turi būti nustatytas bendro turto sukūrimas asmeninėmis lėšomis ar bendru jų pačių darbu, be to, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą. Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad tokios kategorijos bylose, atsižvelgiant į sugyventinių tarpusavio santykių pobūdį, įrodinėjimo standartas neturi būti pernelyg aukštas. Tačiau kartu teismas pažymėjo, kad šalių gyvenimo drauge, bendro ūkio vedimo faktas, nors ir yra reikšmingas sprendžiant dėl sugyventinių susitarimo dėl jungtinės veiklos (partnerystės), savaime nėra pakankamas spręsti buvus šalių susitarimą dėl konkretaus turto objekto bendrosios dalinės nuosavybės, kitiems byloje surinktiems įrodymams liudijant priešingai.
28. Iš kasacinio teismo pateiktų išaiškinimų matyti, kad spręsdamas tokį klausimą, teismas turi sistemiškai vertinti visus byloje surinktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).
29. Taigi, apeliantų argumentai ir byloje surinktų įrodymų visuma nepaneigė, kad ieškovė ir P. B. nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) (P. B. mirties) gyveno kartu kaip partneriai ir vedė bendrą ūkį, sudarydami jungtinės veiklos sutartį, buvo ir verslo partneriai, kartu vystė ir plėtojo parduotuvių verslą, vėliau nuomos veiklą, jų biudžetas buvo bendras, jie kartu rūpinosi verslu. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės lemia išvadą dėl to, kad ieškovė ir P. B. jungtinės veiklos (partnerystės) pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo po ½ dalį lėšų, esančių (duomenys neskelbtini) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), bei lėšų, esančių (duomenys neskelbtini) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini).
30. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, kad šiose sąskaitose esančios lėšos buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Byloje įrodyta, kad P. B. ir A. B. kartu negyveno nuo (duomenys neskelbtini), nevedė bendro ūkio, P. B. ir A. B. turtinius ir finansinius reikalus tvarkė atskirai, taigi, šios aplinkybės yra pakankamos paneigti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės į šias sąskaitas prezumpciją.
31. Nei įstatyme, nei teismų praktikoje nėra nurodyta, kokie konkrečiai įrodymai galėtų patvirtinti buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad yra svarbu atsižvelgti į turto, kuris yra ginčo objektas, t. y. dėl kurio įrodinėjama buvus susitarimą jį įgyti bendrai, specifiką. Tokio objekto specifiškumas lemia ir įrodymų ypatumus, jų apimtį. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010).
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro verslo kūrimas abiejų lėšomis, bendru jų darbu, yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus ieškovės ir P. B. žodinį susitarimą dėl jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę į ½ dalį lėšų, esančių (duomenys neskelbtini) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), bei lėšų, esančių (duomenys neskelbtini) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), kaip teisingai nustatė ir įvertino pirmosios instancijos teismas.
33. Sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvai įrodymų leistinumo taisyklių taikymo aspektu šioje byloje reiškia, kad teisėjų kolegija turi teisę taikyti minėtą įrodymų leistinumo taisyklės išimtį, kai yra pagrindas konstatuoti, jog ieškovės su P. B. gyvenusios kartu ir tvarkiusios bendrą ūkį kaip nesusituokusių asmenų, turtinės teisės bus neapgintos vien dėl to, kad nėra jungtinę veiklą patvirtinančio rašytinio susitarimo, nors šalių tarpusavio santykių praktika, susiklosčiusi situacija, šalių ketinimai, jų elgesys siekiant tikslo ir kiti veiksmai leidžia teisinius santykius dėl lėšų, esančių (duomenys neskelbtini) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), bei lėšų, esančių (duomenys neskelbtini) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), kvalifikuoti kaip jungtinę veiklą.
34. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantai nepaneigė teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad ieškovė su P. B. 2014 m. nusprendė baigti prekybos maisto produktais verslą ir parduotuves išnuomoti kitiems verslo subjektams. Taigi, teisėjų kolegija prieina išvadą, kad (duomenys neskelbtini) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) sukaupti nuompinigiai iš nuomos verslo, kitose sąskaitose – indėliai. P. B. 2020 m. testamentas patvirtina, kad jis G. B. paliko visas santaupas, esančias (duomenys neskelbtini) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), sukauptas kaip nuompinigių lėšas iš jų bendro verslo, t. y. jungtinės veiklos rezultatą. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad šis jungtinės veiklos rezultatas nebuvo šalių pasidalintas ir yra bendroji dalinė nuosavybė, nes kitose sąskaitose esančios lėšos, kurios yra sukauptos kaip P. B. indėliai, jau buvo pasidalintos ir jas P. B. paliko atsakovams, kaip įpėdiniams.
Dėl ieškinio ribų (ne)peržengimo
35. Tai, kad (duomenys neskelbtini) testamentu ieškovei buvo palikti tam tikri turto objektai, ir P. B. testamento dalyvaujantys byloje asmenys neginčijo, palikimą priėmus ieškovei ir atsakovams, savaime nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo vertinti testamente išreikštos P. B., mirusio (duomenys neskelbtini), valios ir teisinių padarinių.
36. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nesprendė testamente nurodyto turto padalijimo klausimo, nes atsižvelgė į pareikšto ieškinio pagrindą ir jo reikalavimus. Aplinkybė, kad skundžiamame teismo sprendime, vertindamas jungtinės veiklos sutarties pagrindu ieškovės ir P. B. įgytą bendrąją dalinę nuosavybę į dvi ginčo sąskaitas, nesukelia teisinių padarinių P. B. vardu įgytiems nekilnojamojo turto objektams, kurių įsigijimo sandoriai ir juose konstatuota nuosavybės teisės rūšis nėra nuginčyti teismine tvarka. Taigi, išsamus skundžiamo sprendimo motyvavimas savaime nereiškia peržengtos ieškinio reikalavimų ribos. Skundžiamu sprendimu atsiranda teisiniai padariniai tik dėl pripažinimo, kad G. B. ir P. B., miręs (duomenys neskelbtini), jungtinės veiklos (partnerystės) pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo po ½ dalį lėšų, esančių (duomenys neskelbtini) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), bei lėšų, esančių (duomenys neskelbtini), sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini).
37. Tai, kad byloje nebuvo pareikšti reikalavimai pripažinti, kad P. B. turtas buvo jo asmeninė nuosavybė ir reikalavimas dėl ginčo turtui taikytinos bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos paneigimo, neužkirto kelio sprendimo išsamiam argumentavimui dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos vertinimo, nes skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje, sukeliančioje teisinius padarinius, nėra konstatuotas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos paneigimas.
38. Šiuo atveju nėra peržengtos ieškinio ribos, todėl teisėjų kolegija nenustatė siurprizinio sprendimo priėmimo ir atsakovų procesinių teisių pažeidimo. Atsakovų teisė į teisingą teismo procesą (teisė būti išklausytam) nebuvo pažeista, nes visi atsakovai teikė atsiliepimą į ieškinį, buvo betarpiškai išklausyti, teikiant paaiškinimus pirmosios instancijos teisme. Tai, kad atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir teisiniu rezultatu dėl ginčo esmės, nereiškia jų procesinių teisių pažeidimo, nes ieškovė įrodė, jog bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo tik ½ dalį lėšų, esančių (duomenys neskelbtini) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), bei lėšų, esančių (duomenys neskelbtini), sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini).
39. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti. Tai atliekama įrodymų tyrimo ir vertinimo proceso metu. Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus ar nebuvus tam tikras bylos aplinkybes, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti turi būti tinkamai motyvuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-695/2019 24 punktas).
40. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos ir sutikti su atsakovų apeliacinio skundo argumentais, jog teismas pažeidė CPK normas, nes netinkamai vertino įrodymus, nėra pagrindo. Apeliantai, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, suabsoliutina jų pačių paaiškinimus, kurių daugeliu atveju nepagrindžia jokie kiti įrodymai, t. y., jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to nepagrindus), kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis. Taigi, teisėjų kolegija prieina išvadą, kad apeliantų reikalavimai pašalinti apeliaciniame skunde nurodytus pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme
41. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintos bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės, pagal kurias šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Tačiau CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintoms bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklėms nėra būdingas absoliutumas. Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.
42. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose.
43. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad esminis principas, kuriuo paremtos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės, yra tas, kad „pralaimėjęs moka“. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės yra sureguliuotos taip, kad būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, pirmosios instancijos teisme yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020).
44. Apeliantai nesutinka, kad maksimalus atsakovams priteistinas bylinėjimosi išlaidų dydis yra 6 987,22 Eur, įvertinus patenkintų bei atmestų ieškinio reikalavimų proporciją, sudaro tik 5 566,02 Eur, nes atsakovams turėjo būti priteistos 11 166,43 Eur bylinėjimosi išlaidos. Apeliantai pažymi, kad ši byla yra didelės apimties ir sudėtinga, nagrinėta net 6 teismo posėdžiuose, į kuriuos atsakovų atstovai vyko kaskart daugiau kaip 200 km, patyrė ir dokumentais pagrindė 14 017,61 Eur bylinėjimosi išlaidas. Apeliantų teigimu, maksimalus priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydis atsakovams sudaro 14 469 Eur (18 163,95 x 79,66 proc.).
45. Apeliantai nurodė, kad 2022 m. spalio 28 d. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su pareiškimu dėl papildomo sprendimo priėmimo, nes teismas vieno prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (kartu su 2021 m. rugpjūčio 5 d. atsiliepimu į ieškinį pateiktų 3 500 Eur bylinėjimosi išlaidų) neišsprendė. Apeliantų teigimu, jie neskundė pirmosios instancijos teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutarties netenkinti prašymo dėl papildomo sprendimo priėmimo, nes susidarytų situacija, kai vyktų du apeliaciniai procesai iš esmės dėl to paties dalyko, kurių rezultatas nebūtinai sutaptų.
46. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, taikydami CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus įprastai sprendžia, ar šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų, ar jos turi būti apmokamos, o pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį – ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje visa asmens sumokėta suma pripažįstama bylinėjimosi išlaidomis ir jos turi būti atlyginamos, kadangi ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-943/2021, 81 punktas).
47. Tai, kad atsakovai neskundė Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutarties, susijusios su bylinėjimosi išlaidomis, sukūrė teisines pasekmes, nes 2022 m. lapkričio 12 d. įsiteisėjusi 2022 m. lapkričio 3 d. nutartis nėra šios apeliacijos objektas, ir teisėjų kolegija nevertina šios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 18 straipsnis).
48. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovų patirtas teisinių paslaugų išlaidas, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovų prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovų prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas sumažino iki 6 987,22 Eur. Sumažinęs atsakovams prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas iki 6 987,22 Eur, pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo jų sumažinimą 33,57 proc. (100 – (66,43 proc. ((6 987,22 x 100) / 10 517,61)), atitinkamai 33,57 proc. mažino atsakovės D. M. prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas nuo 1 699,14 Eur iki 1 128,74 Eur, bei atsakovų D. M., A. B., V. T. ir V. B. prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas nuo 8 818,47 Eur iki 5 858,11 Eur.
49. Vien tai, kad ši civilinė byla buvo iškelta dėl 40 turto objektų, savaime nereiškia didelės bylos apimties, bylos sudėtingumo, ir nesudaro teisinio pagrindo pagal apeliacinio skundo argumentus atsakovams atlyginti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ši byla nereikalauja specialių žinių ir nenustatytas sprendžiamų teisinių klausimų naujumo požymis. Atsakovų atstovų vykimas į 6 pirmosios instancijos teismo posėdžius kaskart daugiau kaip 200 km nesuteikia pagrindo teisėjų kolegijai keisti pirmosios instancijos teismo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme teisingu apskaičiavimu ir jo nekartoja.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo
50. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, teisingai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti pagal apeliacinio skundo argumentus nėra pagrindo.
51. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-403/2021). Pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, teisėjų kolegija dėl kitų argumentų nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
52. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantams nėra atlyginamos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė pateikė prašymą priteisti iš apeliantų 700 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Ieškovė pateikė 2023 m. sausio 20 d. pinigų priėmimo kvitą, pagrindžiantį teisinių paslaugų apmokėjimo faktą. Ieškovės prašomos priteisti 700 Eur bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, todėl priteisiamos iš atsakovų lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 175 Eur.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2022 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš kiekvieno atsakovo A. B., V. T., V. B. ir D. M. po 175 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme ieškovei G. B..
Teisėjos Rasa Gudžiūnienė
Vilija Mikuckienė
Neringa Švedienė