Baudžiamoji byla Nr. 1A-642-873/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-13997-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.8.7.13; 1.1.9.10; 1.2.4.6.2.1; 2.4.6.1

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės, Nidos Vigelienės ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Erikai Jasmontaitei-Jokubaitienei,

dalyvaujant prokurorei Audronei Nastulevičienei (nuotoliniu būdu, „Zoom“ programa), 

nuteistojo gynėjai advokatei Lauretai Ulbienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. P. (toliau – ir nuteistasis, apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio, kuriuo T. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, jam skirta 1 (vienerių) metų ir 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu tęsti darbą, o jo netekus, pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, skiriant draudimą vartoti psichiką veikiančias medžiagas (įskaitant alkoholį). Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme nuo 2022 m. balandžio 23 d., 10.20 val., iki 2022 m. balandžio 24 d., 15.41 val., išbūtas laikas. Vadovaujantis BK 722 straipsniu, T. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant šį nurodymą įvykdyti per 9 (devynis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. 

        Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. T. P. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis  smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui ir nežymiai sutrikdė jam sveikatą: 2022 m. balandžio 23 d., apie 9.55 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,21 promilės girtumas), žodinio konflikto metu tyčia abiem rankomis paėmė savo žmoną R. P., gim. (duomenys neskelbtini), už abiejų rankų ir 1 (vieną) kartą stipriai pastūmė į spintą, tokiais savo veiksmais jai sukeldamas fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis abiejose rankose.

II.                      Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. P. prašo pakeisti Vilniaus apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. nuosprendį ir sušvelninti jam paskirtą laisvės apribojimo bausmę. Prašo panaikinti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra jokių objektyvių, patikimų įrodymų, kurie pagrįstų jo kaltę. Atkreipia dėmesį, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, jeigu nebuvo galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Barber Messengue ant Jokardo v. Spain, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-532-2012, Nr. 2K-619-2012, Nr. 2K-232/2019 ir kt.). Pažymi, jog neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 6 dalis). Tvirtina, kad jo veiksmuose nėra nustatyti visi būtini BK 189 straipsnyje (pastaba – nurodytas straipsnis netaisytas) numatytos nusikaltimo sudėties požymiai.

2.2. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, dėl ko jam paskirta per griežta laisvės apribojimo bausmė. Pažymi, kad bausmė turi atitikti veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti ir į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, veikos darymo metu ir po jos. Mano, kad teismas visas šias aplinkybes įvertino netinkamai ir paskyrė per griežtą (per ilgos trukmės) laisvės apribojimo bausmę.

2.3. Apeliantas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog nukentėjusioji faktiškai jam pretenzijų neturėjo, iš esmės gailėjosi dėl to, kad buvo iškviesta policija, neprašė skirti griežtos bausmės, civilinio ieškinio nereiškė. Pažymi, jog su nukentėjusiąja susitaikė, jos atsiprašė, bendrauja toliau, augina sūnų. Pažymi ir tai, kad su nukentėjusiąja vakare prieš įvykį kartu vartojo alkoholinius gėrimus, o kitą rytą ginčas kilo dėl to, kad nukentėjusioji nerado, kur, būdama neblaivi, padėjo savo mobiliojo ryšio telefoną (telefoną vėliau surado pati).

2.4. Kaip teigia, teismas nepakankamai atsižvelgė į aplinkybę, kad apeliantas dirba, prisideda prie nepilnamečio sūnaus išlaikymo, dėl savo padarytų veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu labai gailisi. 

2.5. Apeliantas nurodo, jog teismas be pagrindo nuosprendyje pripažino, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas.

2.6. Nuteistasis nurodo, jog padaryta nusikalstama veika nesunki, pasekmių nesukėlė. Apelianto nuomone, ir trumpesnės trukmės laisvės apribojimo bausmė padėtų pasiekti BK 41 straipsnyje nustatytų bausmės tikslų, užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą. 

2.7. Apeliantas mano, kad baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose – paskirta be pakankamo pagrindo. Nurodo, kad yra išklausęs analogišką kursą smurtinį elgesį keičiančiose programose 2021 metais pagal 2021 m. gegužės 3 d. teismo baudžiamąjį įsakymą, todėl, apelianto nuomone, pakartotinis dalyvavimas nėra tikslingas.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo T. P. apeliacinis skundas atmestinas.

4. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis ginčija nuteisimą (skunde nurodoma – pagal BK 189 straipsnį), nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam paskirta bausme. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį

5. Nuteistasis tvirtina, kad apylinkės teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje nesant objektyvių, patikimų įrodymų, kurie pagrįstų jo kaltę, įrodymai baudžiamojoje byloje nebuvo vertinti tinkamai, nebuvo nustatyta visų nusikaltimo sudėties požymių. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus pirmosios instancijos teismas vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir veikos kvalifikavimo.

6. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, be kita ko, atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į šeimos nario kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Veika šiuo atveju objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-150-489/2022). T. P. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad žodinio konflikto metu tyčia abiem rankomis paėmė savo žmoną R. P. už abiejų rankų ir vieną kartą stipriai pastūmė į spintą, tokiais savo veiksmais jai sukeldamas fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis abiejose rankose.

7. Pirmiausia, pažymėtina tai, kad nuteistasis savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepripažino, tačiau jo pozicija dėl konflikto su nukentėjusiąja aplinkybių viso proceso eigoje nebuvo nuosekli. Apeliantas skunde teigia, kad su nukentėjusiąja vakare prieš įvykį kartu vartojo alkoholinius gėrimus, o kitą rytą ginčas kilo dėl to, kad nukentėjusioji nerado, kur, būdama neblaivi, padėjo savo mobiliojo ryšio telefoną (telefoną vėliau surado pati). Tvirtina, kad nukentėjusioji faktiškai jam pretenzijų neturėjo, iš esmės gailėjosi dėl to, kad buvo iškviesta policija. Pažymėtina, nurodo ir tai, kad su nukentėjusiąja susitaikė, jos atsiprašė. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis aiškino, kad jokių fizinių veiksmų prieš sutuoktinę neatliko. Teisiamajame posėdyje nuteistasis parodė, kad konfliktas buvo žodinis, R. P. paprašė tėvo iškviesti policijos pareigūnus, atvykę pareigūnai jį išsivežė. Apeliantas nurodė prieš minėtą konfliktą matęs mėlynes ant sutuoktinės kūno, tvirtino, kad jos galėjo atsirasti dėl darbo specifikos (b. l. 185). Apklaustas įtariamuoju T. P. ikiteisminio tyrimo metu aiškino, jog 2022 m. balandžio 22 d. vakare kartu su žmona vartojo alkoholinius gėrimus, po to nuėjo miegoti, jokių konfliktų nebuvo. Ryte sutuoktinė jį pradėjo kaltinti, kad paėmė jos mobilaus ryšio telefoną, apeliantas telefono nebuvo ėmęs. Atsikėlęs ieškojo telefono, prasidėjo žodinis konfliktas, kurio metu sutuoktinė jį tris kartus pastūmė. Apeliantas trenkėsi galva į sieną, pajuto fizinį skausmą. Nuteistasis sutuoktinės nestūmė, prieš ją nesmurtavo. Po konflikto sutuoktinė užrakino buto duris ir neleido jam išeiti, kaip apeliantas suprato, jo tėvas iškvietė policijos pareigūnus (b. l. 91). Papildomai apklaustas įtariamuoju T. P. nurodė, kad lieka prie savo duotų parodymų, žmonos nestumdė ir nemušė (b. l. 99). Kaip matyti, apeliantas iš pradžių teigė, jog nukentėjusioji pati naudojo smurtą, pirmosios instancijos teisme to nebenurodė, tačiau aiškino, jog jau prieš konfliktą matė mėlynes ant sutuoktinės kūno, o šios galėjo atsirasti dėl nukentėjusiosios darbo specifikos, apeliaciniame skunde konflikto detalių nebenurodė, tačiau pažymėjo, jog su nukentėjusiąja susitaikė, jos atsiprašė. Apibendrinus, vertintina, jog apeliantas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme kaltės nepripažino, neigė atlikęs jam inkriminuotus  veiksmus. Visgi, byloje surinktų, apylinkės teismo įvertintų ir apeliacinės instancijos teismo dar kartą patikrintų duomenų visuma paneigia šiuos nuteistojo parodymus, kurie pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo pripažinti nepatikimais ir laikyti gynybine versija.

8. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji aiškino, jog įvykus posėdžiui dėl skyrybų T. P. paėmė jos telefoną, kad negalėtų bendrauti su kuo nori. Taip yra daręs ir anksčiau, telefonu nukentėjusioji galėdavo kalbėti tik apeliantui esant šalia. 2022 m. balandžio 23 d. nukentėjusiajai reikėjo telefono, kad galėtų susisiekti su savo mama, kuri turėjo atvežti sūnų iš Visagino, pradėjo telefono ieškoti. Nukentėjusioji pareikalavo T. P. atiduoti telefoną, jis buvo neblaivus, apimtas pykčio, suėmęs nukentėjusiąją už rankų, ties pečiais, ją stūmė, nukentėjusioji atsitrenkė į spintą, paslydo, nusibrozdino alkūnę, patyrė skausmą. Nukentėjusioji paprašė apelianto tėvo iškviesti policiją, kadangi pati telefono neturėjo. Savo mobilųjį telefoną nukentėjusioji rado už spintos. Dieną prieš konfliktą T. P. liepė telefoną išjungti, kad niekas neskambintų, o vakare jį iš nukentėjusiosios rankų atėmė (b. l. 185). Pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką R. P. nurodė, kad 2022 m. balandžio 23 d., apie 9.50 val., kilo konfliktas su T. P.. Sutuoktinis, būdamas neblaivus, pradėjo konfliktuoti, keikė nukentėjusiąją necenzūriniais žodžiais ir panaudojo fizinį smurtą. T. P. nukentėjusiąją prieškambaryje pastūmė į spintą, ji atsitrenkė, nusibrozdino dešinę ranką prie alkūnės. Nukentėjusioji pajuto fizinį skausmą (b. l. 2). Teisėjų kolegija vertina, kad nukentėjusiosios parodymai bylos duomenų visuma patvirtinti, tuo pačiu, paneigti apelianto teiginiai apie sutuoktinės atžvilgiu nenaudotą smurtą.

9. Apklaustas liudytoju G. Č., policijos pareigūnas, atvykęs į iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje, paaiškino, jog atvykus į įvykio vietą apeliantas buvo neblaivus, nukentėjusioji teigė, kad jos atžvilgiu buvo pavartotas smurtas. Liudytojas atsimena, kad iškvietimas buvo dėl to, kad moteris galimai buvo pastumta (b. l. 186). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas G. Č. parodė, jog atvykus pagal iškvietimą, duris atidarė nukentėjusioji R. P.. Ji papasakojo, kad sutuoktinis nuo pat ryto vartoja alkoholį, prisigėręs pradėjo konfliktuoti, keikėsi necenzūriniais žodžiais, įžeidinėjo. Nukentėjusiąją, stovinčią prieškambaryje, apeliantas tyčia pastūmė, ji, atsitrenkusi į spintą, nubrozdino dešinę ranką prie alkūnės. Nukentėjusioji parodė dešinę ranką, virš alkūnės matėsi įbrėžimas, teigė, jog atsitrenkus į spintą jai skaudėjo. Paklausus T. P., šis teigė, kad nieko nedarė, nieko nestumdė, prašė jo niekur nevežti (b. l. 49). Kitų objektų apžiūros protokolo, kuriuo buvo apžiūrėtas policijos pareigūnų „Body“ kameros vaizdo įrašas, duomenimis, pareigūnams buto, pažymėto Nr. 30, duris atidarė R. P.. Ji nurodė, kad smurtauja vyras, atėmė telefoną, paslėpė, išjungė garsą. Nukentėjusioji teigė, jog ieškojo telefono, padėjo kažką sakyti vyrui, šis ją stūmė, ji atsitrenkė į spintą (b. l. 69). Kitų objektų apžiūros protokolo, kuriuo apžiūrėtas pranešimo Bendrajam pagalbos centrui garso įrašas, duomenimis, policija 2022 m. balandžio 23 d., 9.56 val., buvo kviesta adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, dėl to, kad pranešėjo sūnus girtas iš vakaro, buvo muštynės, ryte vėl girtas, terorizuoja žmoną (b. l. 65). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto 2022 m. balandžio 26 d. išvados Nr. G 1279/2022(01) duomenimis, R. P. nustatyta poodinės kraujosruvos abiejose rankose, padarytos kietu buku daiktu (daiktais), 2-4 paros laiko iki apžiūros, sužalojimai padaryti mažiausiai dviem trauminiais poveikiais, kartu ir atskirai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (b. l. 35). Apklaustas pirmosios instancijos teisme apelianto tėvas J. P. paaiškino, kad 2022 m. balandžio 23 d. įvykio nematė, buvo savo kambaryje, policijos pareigūnus iškvietė R. P. prašymu, skambučio policijai turinio neatsimena (b. l. 186). Taigi, apklaustas liudytoju policijos pareigūnas įvykio aplinkybes nupasakojo analogiškai, kaip jas nurodė nukentėjusioji R. P., nukentėjusiosios parodymai atitinka pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašo, pranešimo Bendrajam pagalbos centrui turinį, o nurodyti sužalojimai nustatyti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvados duomenimis. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti nukentėjusiosios ir liudytojo parodymai, rašytiniai įrodymai tarpusavyje sutampa, jais netikėti ar abejoti pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo.

10. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne vien tik kaltininko paaiškinimais, kaip jis suvokė bei vertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius ir t. t., bet ir pagal išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuri buvo juos padarant, ir pan. Aptartų įrodymų visuma nustatyta, kad T. P. žodinio konflikto metu abiem rankomis paėmė nukentėjusiąją už abiejų rankų ir vieną kartą stipriai pastūmė į spintą, tokiais veiksmais jai sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą. Vertintina, jog nuteistasis, suimdamas nukentėjusiąją už rankų ir stipriai pastumdamas ją į spintą, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti padariniai – fizinis skausmas ir nesunkus sveikatos sutrikdymas, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido atsirasti, taigi, veikė netiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai T. P. veikoje nustatė nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius.

11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 14 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-141-303/2020 pažymėta, kad kriterijai, pagal kuriuos sprendžiama dėl duomenų pripažinimo įrodymais, nustatyti BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse. Pagal šias nuostatas įrodymais baudžiamajame procese pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi, įrodymais pripažintini tik leistini ir su sprendžiama byla susiję duomenys. Šio straipsnio 5 dalis nustato pagrindines įrodymų vertinimo taisykles, kurių privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai ir pagal kurias teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tačiau teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018, 2K-34-303/2020). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015 ir kt.).

12. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu pagal apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo taisyklių nesilaikymo, tokio pobūdžio esminių pažeidimų teisėjų kolegija nenustato. Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai vertino bylos įrodymus, jų pagrindu nustatė faktines aplinkybes dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo R. P. (pasireiškusio poodinėmis kraujosruvomis abiejose rankose) ir fizinio skausmo jai sukėlimo nuteistajam T. P. žodinio konflikto metu tyčia abiem rankomis paėmus nukentėjusiąją už abiejų rankų ir vieną kartą stipriai pastūmus į spintą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai nustatyta ir aprašyta, kaip prieš savo šeimos narį smurtavo T. P. ir kodėl šis teismas patikėjo nukentėjusiosios išdėstyta įvykio versija. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, jokių BPK 20 straipsnio reikalavimų iš esmės nepažeidžia.

13. Atkreiptinas dėmesys į apeliacinio skundo argumentus dėl draudimo apkaltinamąjį nuosprendį grįsti prielaidomis ir būtinybę sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą vadovautis in dubio pro reo principu. Pabrėžtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, jog kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurios yra reikšmingos galutiniam teismo sprendimui priimti ir kurių neįmanoma pašalinti, išnaudojus visas galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69-387/2022). Visų pirma, pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nuteistasis nenurodo prieštaravimų, kurie turėtų būti vertinami apelianto naudai. Antra, kaip jau aptarta, nukentėjusiosios parodymus patvirtina bylos duomenų visuma, o nuteistojo parodymai jais, priešingai, yra paneigti. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas išdėstė aiškius įrodymų vertinimo motyvus, kuriems nepritarti apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, abejonės baudžiamajame procese šalinamos ne tik atliekant BPK nustatytus veiksmus, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, bet ir tinkamai, laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įvertinant įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30-689/2018, Nr. 2K-28-689/2021). Teisėjų kolegija atmeta kaip neteisingai interpretuotą nuteistojo apeliacinio skundo teiginį, jog visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, todėl, nesant patikimų jo kaltės įrodymų, apeliantas turi būti išteisintas.

Dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės

14. Nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo pripažino, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad apylinkės teismas, nustatydamas aptariamą apelianto atsakomybę sunkinančią aplinkybę, būtų netinkamai taikęs baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų normas.

15. Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktą atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikoma tai, kad veiką padarė recidyvistas. Pagal BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Aiškinant šias nuostatas kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimų recidyvas (asmens laikymas recidyvistu) yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2014). Todėl pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę nusikaltimų recidyvas konstatuojamas ir asmuo yra laikomas recidyvistu nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą. Nusikaltimų recidyvo atveju asmuo yra laikomas recidyvistu savaime, todėl teismas, skirtingai nei pavojingo recidyvo atveju (BK 27 straipsnio 3 dalis), šiuo klausimu atskiro sprendimo nepriima (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-459/2012). Atitinkamai teismas tame pačiame nuosprendyje gali konstatuoti nusikaltimų recidyvą, o asmenį, padariusį tokius nusikaltimus, laikyti recidyvistu ir į tai atsižvelgti jam individualizuodamas bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-303/2017) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-231-495/2019).

16. Kaip matyti bylos medžiagos, nagrinėjamą nusikalstamą veiką apeliantas padarė būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis – teistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 3 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (b. l. 114), teistumas neišnykęs. Kaltinamajame akte apelianto atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte (veiką padarė recidyvistas) nenurodyta (b. l. 138), prokurorė baigiamojoje kalboje pirmosios instancijos teisme nustatyti šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės neprašė (b. l. 188). Vis tik, kaip pagrįstai konstatuota skundžiamame nuosprendyje, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, prokuroro klaida nenurodant BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytos baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės negali užkirsti kelio šią aplinkybę konstatuoti, jeigu iš kaltinamajame akte nurodytų duomenų galima daryti išvadą, jog ši aplinkybė egzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-304-648/2019). Kaltinamajame akte ankstesnis apelianto teistumas buvo aprašytas (b. l. 138), pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl šios apelianto atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimo. Keisti skundžiamo nuosprendžio dėl netinkamai nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės nėra pagrindo.

Dėl bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės

17. Apeliantas nesutinka su jam paskirta bausme dėl jos griežtumo (per ilgos trukmės), teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, veikos darymo metu ir po jos, taip pat nukentėjusiosios poziciją. Apelianto teigimu, BK 41 straipsnyje nustatytų bausmės tikslų padėtų pasiekti, teisingumo principo įgyvendinimą užtikrintų ir trumpesnės trukmės laisvės apribojimo bausmė. Taip pat apeliantas, nurodydamas, kad baudžiamojo poveikio priemonė jam paskirta pakartotinai, nesutinka su jam paskirta baudžiamojo poveikio priemone. Teisėjų kolegija, patikrinusi šią baudžiamosios bylos dalį, pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų nenustato.

18. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, taip pat vadovaujasi teisingumo principu (BK 54 straipsnio 1-3 dalys). Įvertinus atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, taip pat kitas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, kuris skaičiuojamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą teismas atsižvelgia į teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.

19. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos viešųjų darbų arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmės. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantui paskirta artima sankcijos vidurkio dydžiui vienerių metų ir trijų mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu tęsti darbą, o jo netekus, pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, skiriant draudimą vartoti psichiką veikiančias medžiagas (įskaitant alkoholį). Vadovaujantis BK 722 straipsniu, T. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant šį nurodymą įvykdyti per devynis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. 

20. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę T. P., atsižvelgė į kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą (įvykdytas vienas nusikaltimas žmogaus sveikatai), jo baigtumą, kaltininko kaltės formą – padarė vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), nusikaltimo įvykdymo aplinkybes – padarytas šeimos nario atžvilgiu, namuose – aplinkoje, kurioje asmuo turi jaustis saugus ir neliečiamas. Pirmosios instancijos teismas apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, tačiau nustatė dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad apeliantas baustas administracine tvarka, dirba. Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, paskyrė apeliantui per griežtą bausmę (netinkamai parinko bausmės rūšį ar nustatė jos dydį). Pažymėtina, kad nuteistojo apeliaciniame akcentuojamos aplinkybės šios išvados nekeičia.

21. Kaip matyti iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo, už analogišką veiką (pagal BK 140 straipsnio 2 dalį) T. P. buvo teistas 2021 m. gegužės 3 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, jam buvo skirta laisvės apribojimo devyniems mėnesiams bausmė, taikytas BK 641 straipsnis, paskirta galutinė šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė su įpareigojimu neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, uždraudžiant bausmės vykdymo laikotarpiu vartoti psichiką veikiančias medžiagas (alkoholį ir narkotines (psichotropines) medžiagas), taip pat baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose per šešis mėnesius nuo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo (b. l. 114). Skundžiamu nuosprendžiu apeliantas nuteistas už veiką, padarytą 2022 m. balandžio 23 d. – praėjus mažiau nei metams po ankstesnio jam priimto apkaltinamojo nuosprendžio. Teisėjų kolegija vertina, jog apelianto elgesys leidžia daryti išvadą, kad jis linkęs nusikalsti, jam skirta bausmė nepakeitė smurtinio nuteistojo elgesio. Taigi, apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog bausmė paskirta netinkamai įvertinus nuteistojo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą. Apelianto elgesys veikos darymo metu – nusikalstamos veikos aplinkybės, pirmosios instancijos nuosprendyje buvo analizuotos, pakartotinai vertintos apeliacinės instancijos teismo. Teisėjų kolegija argumentų, kad apelianto veikoje tinkamai nustatyti BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai, nebekartoja. Smurtinės, padarytos artimoje aplinkoje veikos, atitinkančios nesunkaus nusikaltimo požymius, pavojingumą pirmosios instancijos teismas vertino tinkamai. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nusikalstama veika buvo sukeltos pasekmės – fizinis skausmas nukentėjusiajai ir jos sveikatos nežymus sutrikdymas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kad skiriant bausmę nebuvo tinkamai įvertintas ir apelianto elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Kaip buvo aptarta, apeliantas pirmosios instancijos teisme kaltės nepripažino, suteikus galimybę pasakyti paskutinį žodį, taip pat teigė, kad nepripažįsta stūmęs sutuoktinę ir paėmęs jos telefoną (b. l. 189). Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė apelianto atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis). Apelianto teiginys, kad jis su nukentėjusiąja susitaikė, jos atsiprašė, bylos duomenimis nepagrįstas. Pažymėtina, kad ir apeliaciniame skunde nuteistasis konflikto su nukentėjusiąja aplinkybes dėsto neprisiimdamas kaltės dėl sutuoktinei vartoto smurto, todėl jo nurodomas gailestis dėl padarytų veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu vertintinas kaip deklaratyvus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad skundžiamu nuosprendžiu bausmė paskirta apeliantui netinkamai, nes nukentėjusioji nereiškė civilinio ieškinio. Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Tai, kad nukentėjusioji teise pareikšti civilinį ieškinį nepasinaudojo, neturi įtakos apeliantui paskirtos bausmės griežtumui, dėl to nėra pagrindo jos švelninti. Apeliantą charakterizuojanti aplinkybė, kad jis dirba, skundžiamame nuosprendyje įvertinta. Aplinkybė, kad jis, kaip teigiama apeliaciniame skunde, prisideda prie nepilnamečio sūnaus išlaikymo, nėra išskirtinai teigiamai charakterizuojanti, dėl ko būtų pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą bausmę.

22. Nuteistojo teigimu, ir trumpesnės trukmės laisvės apribojimo bausmė padėtų pasiekti BK 41 straipsnyje nustatytų bausmės tikslų, užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto teiginiais nesutinka.

23. Spręsdamas skirtinos bausmės klausimą teismas siekia įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Vienas iš teisingumo principo aspektų yra tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Kita vertus, teisingumo principas neapsiriboja vien tik bausmės ir padarytos nusikalstamos veikos proporcingumu, o turi ir kitų aspektų. Negali būti pamiršta ir taikinamoji teisingumo funkcija, t. y. tai, kad teisingumas gali būti įgyvendintas tik užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d., 1998 m. spalio 27 d., 2003 m. kovo 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 14 d., 2016 m. spalio 27 d. ir kiti nutarimai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-57-648/2021).

24. Taigi, kaip pabrėžta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis ir bausmės paskirtimi. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos sprendė, jog vienerių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė be intensyvios priežiūros su įpareigojimu tęsti darbą, o jo netekus, pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, skiriant draudimą vartoti psichiką veikiančias medžiagas (įskaitant alkoholį), atitinka apelianto asmenybę ir jo padaryto nusikaltimo pavojingumą, taip pat iš esmės turės įtakos jo elgesiui ir gyvenimo būdui. Teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas apie skirtinos bausmės rūšį ir jos dydį. Apeliantui ankstesniu nuosprendžiu skirta trumpesnės trukmės laisvės apribojimo bausmė bausmės tikslų nepasiekė – apeliantas nusikalto pakartotinai. Daryti išvados, kad nauju, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta per ilgos trukmės bausmė, ar jos trukmė prieštarauja teisingumo principui, pagrindo nėra.

25. Apeliantas nesutinka su jam paskirta baudžiamojo poveikio priemone, tvirtina, jog paskirta be pagrindo, kadangi dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose jam jau buvo skirtas  2021 m. gegužės 3 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, visą kursą yra išklausęs. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismo sprendimas skirti apeliantui baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, yra teisingas.

26. Pagal baudžiamąjį įstatymą kartu su bausme gali būti skiriamos BK 67 straipsnio 3 dalyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės, kurios turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose, be kitų, yra aktualios įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu bei dalyvavimo smurtinį elgesį keičiančiose programose baudžiamojo poveikio priemonės (BK 721 ir 722 straipsniai). Skundžiamu nuosprendžiu T. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė –dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose. Kaip numatyta įstatyme, teismas įpareigoja dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenis, padariusius nusikalstamas veikas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui (BK 72 2 straipsnis). T. P. nuteistas už smurtą šeimos nariui – sutuoktinei. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantui, siekiant padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, be kita ko, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, paskirta tinkama baudžiamojo poveikio priemonė. Ankstesniu teismo nuosprendžiu skirta bausmė ir analogiška baudžiamojo poveikio priemonė savo tikslų nepasiekė – apeliantas nusikalto pakartotinai, todėl nėra pagrindo spręsti, jog aptariama baudžiamojo poveikio priemonė jam netikslinga. Baudžiamasis įstatymas nenumato draudimo pakartotinai skirti anksčiau taikytą baudžiamojo poveikio priemonę. Apelianto skundo argumentai nepagrįsti.

27. Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas dėl apelianto kaltės ir veikos kvalifikavimo, paskyrė jam tinkamos rūšies ir dydžio bausmę, taip pat baudžiamojo poveikio priemonę, apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo. Skundžiamas nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

        28. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė Vilniaus apygardos teismui pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje išlaidų. Pažymos duomenimis, valstybės naudai iš T. P. priteistina antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 145,00 Eur. BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aplinkybę, jog gynėjo dalyvavimas procese buvo būtinas nepaisant apelianto valios, į nuteistojo, jo šeimos turtinę padėtį (turi nepilnametį vaiką, prie kurio išlaikymo prisideda), vertina, jog antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas šioje situacijoje pažeistų teisingumo principą bei nepagrįstai apsunkintų asmens padėtį, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš T. P. dėl būtino gynėjo dalyvavimo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 322 straipsnio 1 dalis) nepriteisia.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

n u t a r i a :

atmesti nuteistojo T. P. apeliacinį skundą.

        Antrinės teisinės pagalbos išlaidų – 145,00 Eur, iš T. P. nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai        Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė

        Nida Vigelienė

                Nijolė Žimkienė