Administracinė byla Nr. I-3529-554/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00237-2019-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2; 20.2.3; 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 37.6; 55.1.1

 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 23 d.

Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Algis Markevičius, 

sekretoriaujant Neringai Musinienei,

nedalyvaujant pareiškėjui – K. L., 

atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui, 

          rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė:

Pareiškėjas 2019 m. sausio 29 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 70 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl prieštaraujančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 5 d.

Pareiškėjas skunde, atsikirtime į atsiliepimą  (b. l. 2, 35-40) nurodė, kad nuo 2012 metų iki 2018 m. birželio 5 d. atlikinėjo bausmę Alytaus pataisos namuose (toliau – Alytaus PN) netinkamomis sąlygomis. Nuo 2012 m. iki 2013 m. buvo paskirtas į Alytaus PN 6 lokalinį sektorių, kuriame nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, nebuvo užtikrinta dirbtinė dieninė – naktinė apšvieta, šaltuoju metų sezonu nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra, patalpose buvo daug buitinių parazitų (tarakonų), dušuose nebuvo įrengtos persiregimo kabinos, pareiškėjas negalėjo pasinaudoti sanitariniu mazgu reikiamą laiko tarpą.

Nuo 2013 m. iki 2016 m. kovo mėnesio bausmę atlikinėjo 4 lokaliniame sektoriuje, kuris yra pusrūsyje, todėl buvo nuolat drėgna, vystosi pelėsis, taip pat nebuvo užtikrintas 3,1 kv. m gyvenamasis plotas, nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra, dirbtinė apšvieta neatitiko normų, neveikė ventiliacija, pareiškėjas negalėjo pasinaudoti sanitariniu mazgu reikiamą laiko tarpą, kas sukėlė didelius išgyvenimus.

Nuo 2016 m. kovo mėnesio iki 2018 m. birželio 5 d. pareiškėjas atlikinėjo bausmę 2 bendrabutyje, kuris yra pripažintas blogos būklės. 2 bendrabučio 2 lokaliniame sektoriuje neatitiko dirbtinė dieninė – naktinė apšvieta, šaltuoju metų laiku nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra, langai nors ir buvo plastikiniai, tačiau blogai užsidarė, pro juos pūtė vėjas, grindys medinės, išlūžinėjusios, nuo drėgmės sienos apipelijusios ir ištrupėjusios, patalpoje buvo buitinių parazitų (tarakonų), sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas kaip numato teisės aktai. Nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą.

Atsakovo atstovas Alytaus PN prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 8–13) nurodė, jog prašo taikyti ieškinio senaties terminą. Teigė, jog pareiškėjui buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. 2015 m. gruodžio 14 d., 2016 m. gruodžio 9 d. Alytaus visuomenės sveikatos centras pateikė tikrinimo aktus, kurie apėmė visas Alytaus PN patalpas. Minėtų aktų išvadose visuomenės sveikatos centras pažymėjo, kad higienos normos pažeidimų nenustatyta. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Alytaus PN vadovaujasi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ir šiltuoju metų periodu užtikrina, kad bendrabučio tipo kambariuose oro temperatūra būtų 18°C - 28 °C, šaltuoju metų laiku 18°C - 22 °C, šiltuoju metų laiku santykinė oro drėgmė 35-65 %, šaltuoju 35-60, šiltuoju mėtų laiku oro judėjimo greitis 0,15 m/s - 0,25m/s., šaltuoju - 0,05-0,15, dirbtinė apšvieta 200 lx ir daugiau. Alytaus PN atskirajame lokaliniame sektoriuje esantis šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visą parą palaiko nustatytą temperatūrą, atitinkančią higienos normas visuose pataisos namuose. Bendrabučio tipo miegamieji ir uždarosios zonos kameros ventiliuojami atidarius langus. Patalpas pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys, todėl pareiškėjo argumentai dėl pelėsių sanitariniuose mazguose, miegamuosiuose ir kitose bendro naudojimo patalpose yra atmestini. 2 bendrabutis nėra avarinės būklės, nes jeigu būtų nustatyta šio pastato avarinė būklė, nuteistieji negalėtų šiame pastate gyventi ir būtų perkelti į kitas patalpas. 2018 m. liepos mėnesį pradėti 2 bendrabučio rekonstrukcijos darbai. Sanitariniai mazgai atitverti 1,5 m aukščio sienelėmis. Iki 2016 m. gruodžio 27 d. Alytaus PN buvo sudarę sutartį su V. M. IĮ, nuo 2016 m. gruodžio 27 d. Alytaus PN yra sudarę sutartį su UAB Alytaus profilaktine dezinfekcijos stotimi, įstaigoje pagal poreikį atliekančia dezinfekcijos, dezinsekcijos bei deratizacijos darbus. Pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip yra konkrečiai paskaičiuotas. Šios aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 5 d.

           Atsakovo atstovas prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.

           Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma, netinkamu apšvietimu ir t.t. momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2019 m. sausio 30 d. (b. l. 5). Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 30 d., yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo ir atsakovas (ABTĮ 56 str.).

          Teismas savo iniciatyva taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (ABTĮ 15 str., 21 str., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.). Pareiškėjas nenurodo jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad EŽTT pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 30 d. atmestinas kaip nepagrįstas. Pritaikius ieškinio senaties terminą šioje administracinėje byloje vertintinas ginčui aktualus laikotarpis nuo 2016 m. sausio 31 d. iki 2018 m. birželio 5 d. (ABTĮ 56 str.).

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 111.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui.

Byloje pateikti įrodymai (b. l. 9, 14, 15, 16) patvirtina, kad nuo 2016 m. sausio 31 d. iki 2016 m. kovo 7 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 20 būrio 6 miegamąjį, kuris yra 30,31 kv. m ploto, jame įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,78 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2016 m. kovo 7 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 16 būrio 3 miegamąjį, kuris yra 44,41 kv. m gyvenamojo ploto, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,70 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2016 m. lapkričio 29 d. iki 2018 m. birželio 5 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 16 būrio 2 miegamąjį, kuris yra 45,15 kv. m ploto, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,76 kv. m gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas nurodo, jog 20 būrio 6 miegamajame jam teko 3,03 kv. m gyvenamojo ploto, tačiau nepateikia jokių įrodymų savo teiginiui pagrįsti. Be to, pirminiame skunde pareiškėjas nurodo, jog miegamajame kalėjo 11 asmenų (b. l. 2), o atsikirtime į atsakovo atsiliepimą teigia, jog 20 būrio 6 miegamajame gyveno 10 žmonių. Kadangi pareiškėjo argumentai prieštaringi ir nepagrįsti į rodymais, teismas remiasi atsakovo atstovo pateiktais oficialiais duomenimis ir konstatuoja, jog visą vertinamąjį laikotarpį pareiškėjui buvo užtikrinta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamųjų patalpų dalį užėmė baldai. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Taisyklių 111.1. punktą skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl baldų užimamo ploto, gyvenamojo ploto trūkumo ir dėl to kilusių nepatogumų atmetami kaip nepagrįsti (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad būrių sanitariniuose mazguose tualetai netinkamai atitverti, todėl nebuvo užtikrintas privatumas.

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog sanitariniai mazgai yra atskirti 1,5 m aukščio sienelėmis. Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Taigi, įvertinus minėtas aplinkybes, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr. LVAT       2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, jog jis negalėjo pasinaudoti sanitariniu mazgu reikiamą laiko tarpą. Teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog negalėjo pasinaudoti sanitariniu mazgu reikiamą laiką, tačiau konkrečiai nenurodė, kokios neigiamos pasekmės jam dėl to kilo, nenurodė konkrečių pažeidimo atvejų, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Pareiškėjas nurodė, kad patalpose buvo drėgna, šalta, veisėsi pelėsis, buvo netinkamas apšvietimas, neveikė ventiliacija, langai kiauri, grindys medinės išlūžinėjusios, sienos ištrupėjusios.  

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Jos 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos normos HN 134:2015 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, ši higienos norma nenustato reikalavimų natūraliam apšvietimui.  

Bylos duomenimis pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Į bylą yra pateiktas 2016 m. gruodžio 9 d. Patikrinimo aktas Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12) (b. l. 29-32), patikrinimas artimas ginčo laikotarpiui. Teismas šiuo aspektu pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovo atstovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Nacionalinis visuomenės sveikatos centras šio patikrinimo metu nustatė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus (b. l. 30), ir jokių Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų nenustatė (b. l. 32). Atsakovo atstovas atsiliepime patvirtino, kad Alytaus pataisos namai užtikrina pagal Higienos normą HN 134:2015 santykinę oro drėgmę, oro judėjimo greitį, dirbtinę apšvietą, temperatūrą bendrabučio tipo kambariuose, nurodė, kad bendrabučio tipo miegamieji yra ventiliuojami atidarius langus (b. l. 10). Teismas, nagrinėdamas šią bylą, nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovo atstovo nurodytų duomenų teisingumu ir minėto patikrinimo akto pagrįstumu, dėl to teismas sprendžia, kad Alytaus PN užtikrino tinkamą oro drėgmę, ventiliaciją, temperatūrą, apšvietą patalpose. Teismas taip pat sprendžia, kad pareiškėjas turėjo galimybę išvėdinti gyvenamąsias patalpas atidarydamas langus ir tokiu būdu reguliuoti oro drėgmę išvengiant pelėsio veisimosi patalpose. Remdamasis tuo kas nurodyta, teismas sprendžia, kad šis pareiškėjo skundo argumentas dėl drėgmės patalpose, netinkamos ventiliacijos, pelėsio buvimo patalpose, netinkamos oro temperatūros, netinkamos apšvietos yra nepagrįsti, todėl atmetami.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2 bendrabutis buvo pripažintas blogos būklės, langai kiauri,  grindys medinės išlūžinėjusios, sienos ištrupėjusios.

Higienos normos HN 134:2015 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Į bylą pateiktas Alytaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. (1.4)-ST-13 sudarytos komisijos Pripažinimo avariniu akto, kuris gautas Alytaus pataisos namuose 2008 m. vasario 27 d., kopija (b. l. 3–4). Atsakovo atstovas atsiliepime paaiškino, kad Alytaus PN 2 bendrabutis nėra avarinės būklės (b. l. 10). Iš šio Pripažinimo avariniu akto matyti, kad komisija pripažino, kad Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 buvo blogos būklės, o ne avarinis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat konstatavo, kad 2008 m. vasario 27 d. aktu Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 buvo pripažintas ne avariniu, bet blogos būklės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018). Į bylą pateiktas minėtas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktas (b. l. 29–32), parengtas patikrinus visus Alytaus PN. Šis patikrinimas yra artimas ginčo laikotarpiui. Nors šiame patikrinimo akte Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12) yra nurodyta, kad 2 bendrabučiui būtinas kapitalinis remontas (b. l. 30), tačiau patikrinimo metu jokių Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų Alytaus PN nekonstatuota (b. l. 32). Todėl teismas sprendžia, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad Alytaus PN gyvenamosios patalpos, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad šie pareiškėjo skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl juos atmeta.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog gyvenamosiose patalpose buvo buitinių parazitų (tarakonų).

Higienos normos HN 134:2015 20 punktas nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovo atstovas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudaręs 2013 m. sausio 30 d. Pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 39 (2014 m. sausio 8 d. pratęsta) su V. M. individualia įmone bei 2016 m. gruodžio 27 d. Pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 157 su UAB „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis” (b. l. 17–21, 23–26 ). Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad nurodytų įmonių paslaugomis naudojosi pastoviai, pagal poreikį.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad vertinant, ar pareiškėjo nusiskundimai dėl buitiniais parazitais užkrėstos patalpos yra pagrįsti, vien tik atsakovo pateiktos sutarties dėl patalpų dezinsekcijos ir deratizacijos kopijos pateikimas nėra pakankamas pagrįsti, kad tikrinamu atveju pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygos šia prasme išties buvo tinkamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-54-261/2018, 2018 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4174-602/2018). Tai reiškia, kad atsakovas, paneigdamas pareiškėjo teiginius, turi pateikti pagrįstus ir pakankamus to įrodymus (šiuo atveju, pvz., dezinsekcijos ir deratizacijos darbų atlikimo aktus, žurnalus ir pan.). Akcentuotina ir tai, kad sprendžiant dėl minėtų pareiškėjo nusiskundimų, paprastai vertinama, ar laisvės atėmimo įstaiga sutarties dėl deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugų teikimo sąlygų laikėsi, ar pildytas atliktų darbų žurnalas, ar tokias aplinkybes patvirtina ir kiti bylose esantys duomenys (pvz., visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktai) ir pan. Nustačius šias aplinkybes, konstatuojama, jog atsakovo atstovas ėmėsi veiksmų siekiant užtikrinti, kad kamerose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2515-662/2016).

Į bylą nėra pateikta įrodymų apie ginčui aktualiu laikotarpiu vykdytus dezinsekcijos darbus, nepateikta duomenų, jog yra pildomas Kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas, kitų įrodymų, galinčių paneigti parazitų (tarakonų) buvimą gyvenamosiose patalpose. Teismas vertina, kad vien sutartys ir jų priedai, nepaneigia pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog gyvenamosiose patalpose buvo kenkėjų (tarakonų) ir daro išvadą, kad atsakovo atstovo veiksmai, vykdant kenkėjų monitoringą bei naikinimą buvo nepakankami (ABTĮ 56 straipsnis), todėl yra pagrindas konstatuoti Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimą.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtais dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, dvasiniu sukrėtimu, emocine depresija, orumo pažeminimu, reputacijos pablogėjimu, bendravimo galimybių sumažėjimu.

Byloje nėra duomenų, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008, administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje yra nurodęs, kad vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017), arba žalos padarymo faktas tokiu pažeidimu apskritai nekonstatuojamas ir skundas atmetamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-525/2017).

Įvertinęs byloje nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę, nenustatęs, kad dėl šio pažeidimo sukeltų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, neturėdamas duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo sveikatai, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad pareiškėjui kalint Alytaus PN jo teisė į tinkamas, galiojantį teisinį reglamentavimą atitinkančias kalinimo sąlygas, buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525  -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).  

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, teismas

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista K. L. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Alytaus pataisos namuose. 

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus

Teisėjas                                                                                   Algis Markevičius