Administracinė byla Nr. A438-327/2012

                        Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00036-2010-8             

Procesinio sprendimo kategorija 15

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui J. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

              Pareiškėjas J. V. (toliau – ir pareiškėjas) Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės 50 000 Lt dydžio žalos atlyginimo.

Pareiškėjas J. V. nurodė, kad prašo priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos, kadangi buvo pažeistos jo teisės, jis ilgą laiką negavo darbo. Pareiškėjas pabrėžė, jog neturtinė žala – tai moralinė žmogaus būsena. Anot pareiškėjo, jis buvo išsikvietęs televiziją savigynai, kuri tuo metu jam buvo reikalinga dėl to, kad apsigintų nuo persekiojimo, nuo policijos veiksmų, nuo ištisinių kaltinimų. Visuomenė sužinojo, kad jis yra kažkoks nusikaltėlis. Darbdaviai tokio žmogaus nenori priimti į darbą, kadangi nenori pyktis su vietinės valdžios struktūromis – policija, mokesčių inspekcija. Dėl to jis dvejus metus neturėjo darbo, nors turi šeimą, kurią privalo išlaikyti. Pareiškėjas akcentavo, kad tie beveik 3 metai jam buvo labai sunkūs morališkai, jis visada turėjo kažko ieškoti, prašyti, nes nepasvertai buvo apkaltintas sąsajomis su nusikaltimu pasauliu. Pareiškėjo nuomone, liudijimas konkrečioje byloje ir yra kaip susidorojimas. Anot pareiškėjo, jis atliko savo pilietinę pareigą. Jeigu jis ją atliko negerai, tai kaip numato įstatymas, turi įrodyti liudininkų bei kitų įrodymų pagalba. Pareiškėjas nurodė, jog neaišku, kodėl jį reikia persekioti ir sieti su nusikalstamu pasauliu. Jeigu jis nusikaltėlis, tai kodėl per 3 metus jam nebuvo iškelta baudžiamoji byla, kodėl jis nėra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Pasak pareiškėjo, jis pats dirbo operatyviniu darbuotoju ir jam labai keista, kad tos pažymos dabar yra toleruojamos, niekas negali kontroliuoti ir surašyti bet kaip. Tos pasekmės kyla dėl kažkieno nepamatuotų veiksmų ir jis turėjo gyventi kaip papuola. Pareiškėjo teigimu, jis taip nenori gyventi, iš to jam kyla neturtinė žala.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovo atstovas; Šiaulių apskrities VPK), nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė ir atsakovo atstovas teisme paaiškino, kad Šiaulių apskrities VPK Joniškio rajono policijos komisariato pareigūnai pareiškėjui surašė oficialų perspėjimą, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo panaikintas. Teigė, kad tuo metu Joniškio policijos komisariato darbuotojai veikė teisėtai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, t. y. pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą bei Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatas, oficialų perspėjimą pareiškėjui surašė pagrįstai. Tai patvirtino ir liudytojas R. Š., kuris rinko šiuos operatyvinius duomenis. Šis oficialus perspėjimas buvo panaikintas dėl to, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas negalėjo vertinti, nes jis buvo surašytas operatyvinės informacijos pagrindu. Atsakovo nuomone, tai nesudaro pagrindo teigti, kad Šiaulių apskrities VPK Joniškio rajono policijos komisariato pareigūnų veiksmai buvo neteisėti. Jie turėjo duomenų, kad pareiškėjas turi ryšių su nusikalstamu pasauliu ir vien dėl to sujungė tą informaciją, kurią įstatymas apibrėžia kaip pakankamą pagrindą skirti oficialų perspėjimą. Akcentavo, kad oficialaus perspėjimo panaikinimas yra nebegaliojantis, tačiau neaišku, ar paskyrus perspėjimą buvo veikta pagal minėtus teisės aktus. Šiaulių apskrities VPK nuomone, žala pareigūnų veiksmais nebuvo padaryta. Šis oficialus perspėjimas pareiškėjui nesukėlė jokių teisinių pasekmių, jis tik buvo perspėtas, kad nevykdytų nusikalstamų veikų, nekenktų visuomenei bei valstybės interesams. Pareiškėjas nevaržomai galėjo naudotis savo teisėmis, tačiau jis, neadekvačiai įvertinęs šį oficialų perspėjimą, kreipėsi į oficialias informacijos priemones ir apie tai paskelbė viešai. Pareiškėjas pats atliko veiksmus tam, kad informacija išeitų į viešumą. Atsakovo teigimu, paskiriant tokį oficialų perspėjimą žmogus nėra nuteisiamas ar kitaip nubaudžiamas. Šiaulių apskrities VPK Joniškio rajono policijos komisariato (toliau – ir Joniškio rajono PK) pareigūnai informacijos, kad žmogui paskirtas oficialus perspėjimas, neteisėtai neskleidė, neplatino. Atsakovas pabrėžė, kad perspėjimas paskiriamas asmeniui ir pareigūnui betarpiškai, nedalyvaujant kitiems asmenims. Anot atsakovo, teiginys, kad policijos pareigūnai paskleidė informaciją, yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad straipsnio autoriumi buvo V. S., kuris rašė: „...autoriaus žodžiais...“ ir šiame straipsnyje nebuvo minima nė viena frazė, kad tai policijos informacija, kuri yra vieša. Atsakovo teigimu, jei tokia informacija būtų patalpinta policijai paprašius redakcijos, tai būtų nurodytas policijos įstaigos šaltinis, tačiau šiuo atveju tai padaryta nebuvo. Atsakovas pabrėžė, kad policijos įstaiga nebuvo šio straipsnio užsakovas, o pats V. S. buvo jo autorius ir šios temos iniciatorius.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skunda atmesti jį kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodė, kad Joniškio rajono PK kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo poskyrio viršininkas R. Š., vadovaudamasis įstatymu, atsižvelgdamas į Operatyvinės veiklos įstatymu nustatyta tvarka gautus duomenis apie pareiškėjo elgesį, 2008 m. vasario 27 d. nutarė taikyti pareiškėjui prevencinę priemonę – oficialų perspėjimą. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) teisėjų kolegija 2009 m. lapkričio 2 d. išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo skundą atsakovui Joniškio rajono PK dėl pareikšto oficialaus perspėjimo panaikinimo, panaikino Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 28 d. sprendimą ir Joniškio rajono policijos komisariato 2008 m. vasario 27 d. nutarimą Nr. 30. LVAT teisėjų kolegija iš nustatytų bylos faktinių aplinkybių padarė išvadą, jog ginčijamas nutarimas ir oficialus perspėjimas pareiškėjui yra pagrįsti tik slaptos operatyvinės medžiagos duomenimis. Nurodė, kad iš LVAT 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimo matyti, jog teisėjų kolegija manė, kad sprendžiant klausimą dėl Joniškio rajono PK 2008 m. vasario 27 d. nutarimo pagrįstumo negalima remtis vien tik atsakovo turima slapta operatyvine medžiaga kaip vieninteliu įrodymu nagrinėjamoje byloje. Pažymėjo, kad įstatymo nuostatos nedraudžia taikant įstatyme numatytą priemonę – oficialų perspėjimą, naudotis turima operatyvine informacija nustatyta tvarka. Ar užtenka tokios informacijos taikant įstatyme numatytą oficialų perspėjimą, yra vertinimo dalykas ir tai nėra pagrindas konstatuoti, kad policijos pareigūnai pažeidė įstatymų reikalavimus dėl operatyvinės informacijos panaudojimo ar oficialaus perspėjimo taikymo procedūrą.

Trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, pareiškėjas negali teigti, kad jo atžvilgiu buvo atlikti neteisėti veiksmai. Valstybei pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų ir valstybei civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos trys sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pabrėžė, kad įrodyti žalą, taip pat ir neteisėtą policijos pareigūnų veiką, t. y. deliktą, bei priežastinį ryšį tarp tokios veikos ir atsiradusių pasekmių, turi pareiškėjas (CK 6.246 - 6.248 str., Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 str.).

Trečiasis suinteresuotasis asmuo akcentavo, kad pareiškėjas savo skunde nurodė, jog buvo netiesiogiai apkaltintas kaip asmuo, remiantis nusikalstamų susivienijimų veiklą, teikiantis finansinę, materialinę paramą, informaciją, besirengiantis padaryti nusikaltimus ar kitokią neteisėtą veiklą, keliančią žalą valstybės, visuomenės ar asmenų interesams. Pažymėjo, kad oficialus perspėjimas nėra apkaltinamasis aktas ir jo tikslas nesiejamas su kaltinimu, o reikalauja laikytis įstatymų ir jokių teisinių pasekmių tuo metu pareiškėjui nesukėlė ir negalėjo sukelti todėl, kad pareiškėjas jį apskundė nustatyta tvarka. Trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, Joniškio laikraštyje informacija apie pareiškėją pasirodė po to, kai televizijos laidoje „Srovės“ dalyvavo pats pareiškėjas ir laidos tema buvo susijusi su pareiškėju. Pabrėžė, jog apie tai, kad laikraštyje yra užsakomasis straipsnis, kurį užsakė Joniškio rajono PK, jokios informacijos neturi. Trečiasis suinteresuotasis asmuo atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas nurodė, kad jis pusantrų metų negalėjo gauti jokio darbo Joniškio mieste, neturėjo stabilių pajamų, nes darbo biržoje darbo niekas nesiūlė, bedarbio pašalpos negaudavo, paskutiniu metu dirbo užsienyje. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad dėl ekonominės situacijos Lietuvoje bedarbystė yra labai didelė, todėl darbo biržoje pareiškėjui darbo niekas nesiūlė, o bedarbio pašalpos jis negaudavo, nes paskutiniu metu dirbo užsienyje. Manė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl 50 000 Lt kompensacijos už moralinę žalą yra nepagrįstas.

II.

              Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjo J. V. skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK, pareiškėjui J. V. 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjas reikalavimus dėl žalos atlyginimo kildina iš Šiaulių apskrities VPK Joniškio rajono PK pareigūnų veiksmų, atliktų jiems vykdant tarnybines funkcijas – surašant nutarimą dėl prevencinio poveikio priemonių taikymo ir šiuo pagrindu pareiškiant jam oficialų perspėjimą Lietuvos Respublikos įstatymo vardu. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog LVAT 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimu (toliau – ir Sprendimas) panaikino Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 28 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo J. V. skundą patenkinti, Joniškio rajono PK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo poskyrio viršininko 2008 m. vasario 27 d. nutarimą Nr. 30 panaikinti (LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-425/2009). LVAT savo Sprendime konstatavo, kad byloje esantis pareiškėjo ginčijamas atsakovo nutarimas (viešojo administravimo subjekto aktas) yra abstraktaus pobūdžio, motyvai tik formalūs, jokių duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, jog pareiškėjas palaiko ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad, be to, gali daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, jame nėra. Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime nurodė, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t.y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. LVAT savo Sprendime rėmėsi šia nuostata ir konstatavo, kad nors toks draudimas nėra absoliutus ta prasme, jog teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, sprendžia, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, tačiau, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pabrėžė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad LVAT teisėjų kolegija Sprendime taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog pareiškėjo negalėjimas ar neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų bei nekomunikavimas su pareiškėju dėl turimos informacijos pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo principą (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai – 2007 m. lapkričio 27 d. Meral prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02, 32-39 punktai: 2009 m. balandžio 21 d. Miran prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43980/04, 9-18 punktai; ir kt. sprendimai). 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime Gulijev prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 10425/03) taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad administraciniai teismai savo sprendimuose rėmėsi „įslaptinta“ išvada, nors pareiškėjas su jos turiniu supažindintas nebuvo, taip suvaržant jo teisę į gynybą. LVAT teisėjų kolegija savo Sprendime, remdamasi nustatytomis nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis, padarė išvadą, jog ginčijamas Joniškio rajono PK 2008 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 30 ir oficialus perspėjimas pareiškėjui yra pagrįsti tik slaptos operatyvinės medžiagos duomenimis.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad slapta operatyvinė medžiaga ar bent kokia nors jos dalis, kurios pagrindu buvo priimti nutarimas bei oficialus perspėjimas, atsakovo nebuvo išslaptinta ir šios bylos nagrinėjimo metu. Pakartotinai apklaustas duomenis dirbant operatyvinį darbą rinkęs R. Š. iš esmės tik pasikartojo, kad gavo informaciją, jog pareiškėjas palaiko ryšius su nusikalstomos grupuotės nariais, perspėja apie vykdomus reidus. J. V. savo noru išėjus iš policijos, buvo surinkta informacija iš viešų šaltinių ir operatyvinių darbuotojų apie jo palaikomus ryšius, buvo manoma, kad jis gali padaryti sunkų, labai sunkų nusikaltimą, tai gali patvirtinti tik visiškai slapta medžiaga. Kitų duomenų R. Š. nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, jog vertinant Joniškio rajono PK pareigūnų veiksmų pareiškiant oficialų perspėjimą pareiškėjui teisėtumą, negalima remtis byloje esančiais tik įslaptintais įrodymais, kurių pagrindu buvo pareikštas oficialus perspėjimas, kurie nėra žinomi proceso šalims (pareiškėjui) ir kurių turinio nėra galimybių ištirti nagrinėjamos administracinės bylos teismo posėdžio metu. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra galimybės ir objektyviai vertinti prevencinių poveikio priemonių taikymo pareiškėjui pagrįstumą (Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, akcentavo, jog atsakovo veika sukėlė pareiškėjui neigiamų emocijų ir nepatogumų ir tuo padarė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog kriterijus, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, įtvirtina CK 6.250 straipsnio 2 dalis. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007). Įvertinus turimų įrodymų visetą ir remiantis teismo praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, teismo nuomone, pareiškėjo prašoma priteisti 50 000 Lt dydžio suma yra per didelė, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė 3 000 Lt sumą neturtinės žalos atlyginimui.

III.

Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskrities VPK, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į LVAT nutarties, kurios pagrindu administracinė byla buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, konstatuojamojoje dalyje nurodytus esminius bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus, nesiėmė visų priemonių, kad slapta medžiaga, kurios pagrindu buvo paskirtas oficialus perspėjimas, būtų ištirta, o tik apsiribojo kreipimųsi į paslapties subjektą – Šiaulių apskrities VPK dėl šios slaptos medžiagos ar jos dalies išslaptinimo. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo atsakovo neteisėtą veiką iš esmės nesiremdamas jokiomis faktinėmis aplinkybėmis arba rėmėsi tik tokiomis aplinkybėmis, kurių pagrįstumas kėlė įtarimų, kurie nebuvo pašalinti.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas J. V. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jam didesnę nei 3 000 Lt neturtinę žalą.

Atsiliepime nurodo, jog Šiaulių apygardos administracinis teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, padarė tinkamą išvadą, kad atsakovo veika sukėlė pareiškėjui neigiamų emocijų bei nepatogumų, dėl ko jam buvo padaryta neturtinė žala, kuri privalo būti atlygintina. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino turimų įrodymų visetą ir, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, nusprendė, kad reikalauta atlyginti 50 000 Lt dydžio suma yra per didelė (neturtinę žalą įvertino 3 000 Lt). Pasak pareiškėjo, kadangi Lietuvos valstybę atstovaujančio Šiaulių apskrities VPK Joniškio rajono PK pareigūnai, padarę jam tiek daug moralinės žalos, nesutinka kompensuoti 3 000 Lt ir visai nenori pripažinti šios aplinkybės, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsniu, jis prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jam didesnę nei 3 000 Lt neturtinę žalą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotasis asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nurodo, jog su šiuo skundu sutinka ir prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priimti naują sprendimą,

Atsiliepime pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nustatyta esminės viešosios atsakomybės sąlygos – neteisėti valdžios institucijos veiksmai, taip pat kad pareiškėjo atžvilgiu kilusios pasekmės yra susijusios su atsakovo veikimu ar neveikimu. Teismui nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys neturtinės žalos atsiradimo faktines aplinkybes. Dėl šių priežasčių, trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, galima teigti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš Joniškio rajono PK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo poskyrio viršininko 2008 m. vasario 27 d. nutarimo Nr. 30 ir šio nutarimo pagrindu taikytos prevencinės poveikio priemonės – oficialaus perspėjimo. Joniškio rajono PK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo poskyrio viršininko 2008 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 30 buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A756-425/2009.

Apeliantas teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti veiksmai, kadangi pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo slaptos medžiagos, kurios pagrindu buvo skirta prevencinio poveikio priemonė, turinio.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Šios įstatymo normos prasme terminas „valdžios institucija“ (CK 6.271 str.2 d.) reiškia bet kokį viešosios atsakomybės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t.t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas; sąvoka „aktas“ (CK 6.271 str. 3 d.) reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris daro tiesioginę įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ir savivaldybės institucijų priimti teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas) byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) gali lemti, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinta prevencinio poveikio priemonės – oficialaus perspėjimo – taikymo tvarka. Pagal šio straipsnio 1 dalį, policijos įstaigos vadovas arba jį pavaduojantis policijos pareigūnas, atsižvelgdami į šio įstatymo 4 straipsnyje nurodytus duomenis, gali įgalioti policijos pareigūną pareikšti asmeniui oficialų perspėjimą. Organizuoto nusikalstamumo įstatymo 4 straipsnyje numatyti pagrindai, kuriems esant gali būti pareikštas oficialus įspėjimas, o būtent, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

Pažymėtina, kad policijos komisariatas yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje privalo vadovautis ir Viešojo administravimo įstatymu bei jame įtvirtintais viešojo administravimo principais, todėl jo priimami ir individualiems administraciniams aktams priskirtini sprendimai turi atitikti šiame įstatyme nustatytus reikalavimus. Taigi skiriant organizuoto nusikalstamumo prevencinės poveikio priemones policijos komisariatas, kaip viešo administravimo subjektas, turi laikytis ne tik aukščiau nurodytų Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo reikalavimų, bet ir kitų teisės aktų reikalavimų, tame tarpe reikalavimų, kurie įtvirtinti Viešojo administravimo įstatyme.

Viešojo administravimo įstatymo (redakcija, galiojusi byloje nagrinėjamu laikotarpiu) 3 straipsnis ir 8 straipsnis nustatė, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais (3 str. 1 d. 1 p.); administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs (3 str. 1 d. 2 p.); individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (8 str. 1 d.).

Iš nurodytų teisės normų matyti, jog viešojo administravimo subjektui, tame tarpe ir rajono policijos komisariatui, yra keliami reikalavimai dėl jo veiklos objektyvumo, nešališkumo bei priimamų individualių sprendimų proporcionalumo ir pagrįstumo. Todėl CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, administravimo subjekto, šiuo atveju – rajono policijos komisariato pareigūnų – veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais taip pat ir kai yra nustatomi Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų pažeidimai, susiję su rajono policijos komisariato priimamų individualių sprendimų nepagrįstumu.

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, Joniškio rajono PK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo poskyrio viršininko 2008 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 30 buvo panaikintas LVAT 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A756-425/2009. Šiame sprendime LVAT teisėjų kolegija konstatavo, kad „<...> ginčijamas atsakovo nutarimas (viešojo administravimo subjekto aktas) yra abstraktaus pobūdžio, motyvai tik formalūs, jokių duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, jog pareiškėjas palaiko ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad, be to, gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, jame nėra“. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad atsakovas jokios neįslaptintos informacijos, galinčios būti įrodymu Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies taikymo prasme, nepateikė, o vien įslaptinti duomenys negali pagrįsti nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl išvada, jog pareiškėjui prevencinio poveikio priemonė paskirta teisėtai ir pagrįstai, yra visiškai nepagrįsta.

Taigi įsiteisėjusiu LVAT 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimu nustatyta, kad Joniškio rajono PK 2008 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 30, kurio pagrindu pareiškėjui buvo pareikštas oficialus perspėjimas, naikintinas, nes yra neparemtas pakankamais įrodymais, t. y. iš esmės nepagrįstas. Todėl šiuo atveju Joniškio rajono PK pareigūnai, priimdami minėtą 2008 m. vasario 27 d. nutarimą bei pareikšdami oficialų perspėjimą pareiškėjui, nesielgė taip, kaip pagal įstatymus turėjo elgtis viešojo administravimo subjektas. Nepagrįstų individualių sprendimų priėmimas prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnio nuostatoms, kurių pažeidimas sudaro prielaidas tokius rajono policijos komisariato veiksmus, CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, pripažintini neteisėtais. Joniškio rajono PK, priimdamas 2008 m. vasario 27 d. nutarimą Nr. 30 ir taikydamas pareiškėjo atžvilgiu prevencinio poveikio priemonę, veikė ne taip, kaip jį įpareigoja įstatymai, todėl šiuo atveju pagrįstai nustatyta viešosios atsakomybės sąlyga – valdžios institucijos neteisėti veiksmai.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi praktikos (pvz.: administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.), kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydžio. Nagrinėjamu atveju byloje esančių duomenų, leidžiančių teigti, kad dėl nepagrįsto prevencinio poveikio priemonės taikymo pareiškėjui kilo nepatogumų ir išgyvenimų, pakanka. Teisėjų kolegijos manymu, pareiškėjas nebūtų patyręs kai kurių nurodytų neigiamų emocijų ir kitų nepatogumų, jei Joniškio PK būtų tinkamai laikęsis teisės aktų reikalavimų. Taigi šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėjas patyrė moralinę žalą, todėl turi teisę į proporcingą, pinigais išreiškiamą atlygį. Pabrėžtina, jog bylos duomenų, kaip minėta, pakanka įtikinamoms išvados apie pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą padaryti, todėl negalima sutikti su atsakovo atstovo argumentais, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos buvimo faktą. Pagrindo koreguoti pirmosios instancijos teismo priteistą pareiškėjui pinigų sumą (3 000 Lt) neturtinei žalai atlyginti nenustatyta.

Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimui dėl neturtinės žalos, kildinamos iš publikacijos laikraštyje ar reportažo televizijoje, atlyginimo yra numatyta kita teisena bendrosios kompetencijos teismuose (CK 2.24 straipsnis), todėl šio reikalavimo teisėjų kolegija šioje byloje nevertins ir dėl jo nepasisakys.

Remiantis nurodytais argumentais, tenkinti atsakovo atstovo apeliacinio skundo nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kaip iš esmės teisėtas ir pagrįstas, paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.