Civilinė byla Nr. 2A-333/2010
Procesinio sprendimo kategorija 30.4.1
LIETUVOS
APELIACINIS TEISMAS
n u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. birželio 1 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų Konstantino Gurino, Marytės Mitkuvienės ir Nijolės Piškinaitės
(kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Dianai Lavrinovičiūtei,
vertėjaujant Žanai Todorovskajai,
dalyvaujant ieškovo atstovui prokurorui Gyčiui Normantui,
atsakovui E. Č. ,
atsakovo atstovei advokatei Evai Jankovskai,
trečiojo asmens atstovei Linai
Mikuckienei,
viešame teismo posėdyje
apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Vilniaus
apskrities viršininko administracijos ir E. Č. (E. Č. ) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismas
2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-277-258/09 pagal
ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą,
ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, E. Č. , dalyvaujant tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos
aplinkos ministerijai, Vilniaus rajono 2-ojo notarų biuro notarei Onai Žurauskienei, dėl Vilniaus apskrities viršininko
administracijos sprendimo panaikinimo ir paveldėjimo teisės liudijimo
pripažinimo negaliojančiu
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė:
Ieškovas
Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroras, ginantis viešąjį interesą kreipėsi į
teismą su ieškiniu atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai
(toliau - VAVA), E. Č. ir nurodė, kad VAVA 2001 m. rugsėjo
27 d. sprendimu Nr. 01-1577 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus
mieste pilietei S. Č. “ buvo atkurtos S.
Č. (mirusios 1995 m. gruodžio 27 d.) nuosavybės teisės į 6 ha žemės sklypą natūra
Pagirių kaimo teritorijoje, kuris Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d.
įstatymu Nr. I-1304 priskirtas Vilniaus miestui. 2002 m. vasario 14 d.
Nekilnojamojo turto registre minėto sprendimo Nr. 01-1577 pagrindu buvo
įregistruota S. Č. nuosavybės teisė į 6 ha miškų ūkio
pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą Pagirių k., Vilniaus m.
sav., kadastrinis Nr. 0101/0160:237, unikalus Nr. 0101-0160-0237. Vilniaus
apskrities viršininko 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 2.3-3208-01 šis sklypas
Pagirių k., Vilniaus m. sav. buvo padalintas į du atskirus sklypus: 1) 2,3960
ha miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą Pagirių
k., Vilniaus m. sav., kadastrinis Nr. 0101/0160:6547, unikalus Nr.
4400-1128-2543; 2) 3,6040 ha
miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą Pagirių k.,
Vilniaus m. sav., kadastrinis Nr. 0101/0160:6548, unikalus Nr. 4400-1128-2743.
Pagal Aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. lapkričio
7 d. raštą Nr. 1165, Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. lapkričio 7 d.
pažymą Nr. TA 0811-16884 ir Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro
Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos 2008 m. lapkričio 7 d. fragmentą Nr.
P0811-0005 žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. 0101/0160:6547, yra 2,08 ha miško plotas
(miestų miškai), registruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre.
Pagal Aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. lapkričio
7 d. raštą Nr. 1165, Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. lapkričio 7 d.
pažymą Nr. TA 0811-16879, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro
Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos 2008 m. rugsėjo 5 d. fragmentą Nr.
P0809-0030 ir 2008 m. rugpjūčio 20 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės
kadastro duomenų patikrinimo aktą Nr. 239 žemės sklype, kurio kadastrinis Nr.
0101/0160:6548, yra 3,51 ha
miško plotas (miestų miškai), registruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės
kadastre. Ieškovas pažymėjo, kad nepaisant to, kad iš minėtų miško plotų, patenkančių
į nurodytus du žemės sklypus (t. y. iš 2,08 ha ir 3,51 ha) tik 0,1 ha yra
įtraukta į valstybinės reikšmės miškų plotus, patvirtintus Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės
miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, o ginčijamas VAVA 2001 m. rugsėjo 27 d.
sprendimas Nr. 01-1577 priimtas iki šio Vyriausybės nutarimo priėmimo, 6 ha
žemės sklypas (kadastrinis Nr. 0101/0160:237, unikalus Nr. 0101-0160-0237),
taigi ir visas į jį patekęs miškas (2,08 ha ir 3,51 ha), VAVA 2001 m.
rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. 01-1577 priėmimo metu buvo Vilniaus miesto
savivaldybės teritorijoje, taigi, jis laikytinas valstybinės reikšmės mišku, kuris
priklauso Lietuvos Respublikai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str. ir
Miškų įstatymo 4 str. 4 d.) ir nuosavybės teisių atkūrimo būdu privačios
nuosavybės teise jis negali būti perduotas. Dėl to VAVA 2001 m. rugsėjo 27 d.
sprendimas Nr. 01-1577 dėl nuosavybės teisių atkūrimo S. Č. grąžinant
natūra minėtą 6 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą naikintinas kaip
neteisėtas ir prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams. Panaikinus
administracinį aktą, turi būti panaikintos ir šio akto pagrindu atsiradusios
teisinės pasekmės. S. Č. mirė 1995 m. gruodžio 27 d., o po
jos mirties minėtą 6 ha žemės sklypą pagal 2003 m. kovo 13 d. paveldėjimo
teisės liudijimą pagal įstatymą (reg. Nr. 2081),
išduotą Vilniaus rajono 2-ojo notarų biuro notarės Onos Žurauskienės,
paveldėjo S. Č. sūnus E. Č. , nors
minėtas žemės sklypas negalėjo būti perduodamas S. Č. įpėdinių
nuosavybėn. Atsižvelgiant į tai, paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą
pripažintinas negaliojančiu nuo jo išdavimo momento kaip neteisėtas. Panaikinus
neteisėtą VAVA sprendimą ir pripažinus negaliojančiu paveldėjimo teisės
liudijimą, taikytina restitucija natūra, t. y. 2,3960 ha žemės sklypas Pagirių
k., Vilniaus m. sav. (kadastrinis Nr. 0101/0160:6547, unikalus Nr.
4400-1128-2543), ir 3,6040
ha žemės sklypas Pagirių k., Vilniaus m. sav.
(kadastrinis Nr. 0101/0160:6548, unikalus Nr. 4400-1128-2743), kurie buvo
suformuoti padalijus neteisėtai privačion nuosavybėn
perleistą 6 ha žemės sklypą Pagirių k., Vilniaus m. sav. (kadastrinis Nr.
0101/0160:237, unikalus Nr. 0101-0160-0237), grąžintini valstybės nuosavybėn
(CK 1.80 str. 2 d., 4.95 str., 6.145 str.).
Atsakovas E. Č. su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad žemės sklypas Nr. 362
(vėliau suteiktas kadastro Nr. 0101/0160:237 buvo suprojektuotas žemės reformos
žemėtvarkos projekte, kuris buvo patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko
2000 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. 2818-01. Specialiojo planavimo dokumentas
(žemės reformos žemėtvarkos projektas), kuriame yra suprojektuotas sklypas Nr.
362 yra galiojantis, nepanaikintas. Atsakovo manymu, nuosavybės teisės S. Č. yra atkurtos pagrįstai, laikantis specialųjį
reglamentavimą nustatančio įstatymo nuostatų, leidusių prijungtoje prie miesto
teritorijoje žemę susigrąžinti natūra, tarp jų ir mišką. Ginčijamo sprendimo
priėmimo metu galiojusios redakcijos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 13
straipsnyje buvo nurodyta, kad miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2
straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina
pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie yra priskirtini valstybinės reikšmės
miškams, taip pat jeigu jie priskirtini miestų miškams. Tačiau ieškovas
nepateikė teismui duomenų, kad įstatymų nustatyta tvarka ginčo objektas
priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Be to, nurodė, kad ginčo žemės sklypą
paveldėjęs ir tapęs sklypo savininku, atsakovas be jokių kliūčių ir apribojimų
disponuodamas savo nuosavybės teisėmis 2007 m. sklypą padalino į du žemės sklypus,
dėl to patyrė daugybę išlaidų, laiko ir pastangų sąnaudų. Atsižvelgiant į tai,
kad Konstitucinio Teismo nutarimai nukreipti tik į ateitį, neturi atgalinės
galios ginčijamam sprendimui.
Atsakovas VAVA
su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad žemės sklypas dėl kurio kilo šis ginčas
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 239 „Dėl
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 ,,Dėl
valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ nebuvo įrašytas
į valstybinės reikšmės miškų plotų sąrašus. Priėmus 2002 m. gruodžio 20 d.
Vyriausybės nutarimą, kuriuo ginčo miškas buvo priskirtas valstybinės reikšmės
miškui, atsirado būtent tokia situacija, kuomet numatytas natūra grąžinti
miškas žemės ūkio paskirties žemėje buvo laikomas valstybinės reikšmės mišku.
Atsakovo manymu, tokios priežastys kaip nepakankamai išsamus teisinis
reglamentavimas, nepakankamai suderinti valstybės institucijų veiksmai negali
sudaryti pagrindo pripažinti nuosavybės teisių atkūrimo procesą neteisėtu bei
naikinti individualų administracinį aktą.
Vilniaus
apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimu ieškinį patenkino, panaikino
Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą
Nr. 01-1577 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei S. Č. “; pripažino negaliojančiu 2003 m. kovo 13 d.
paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą (reg. Nr.
2081), išduotą Vilniaus rajono 2-ojo notarų biuro notarės Onos Žurauskienės; taikė restituciją, įpareigojo E.
Č. grąžinti valstybei 2,3960 ha žemės sklypą, esantį Pagirių k., Vilniaus
m. sav. (kadastrinis Nr. 0101/0160:6547, unikalus Nr. 4400-1128-2543) ir 3,6040
ha žemės sklypą, esantį Pagirių k., Vilniaus m. sav. (kadastrinis Nr.
0101/0160:6548, unikalus Nr. 4400-1128-2743); priteisė iš atsakovų po 30 Lt
procesinių dokumentų siuntimo išlaidas valstybei. Teismas nurodė, kad Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalis įtvirtinta Lietuvos Respublikos
išimtinė valstybinės reikšmės miškų nuosavybės teisės garantija. Lietuvos
Respublikos Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti valstybinės reikšmės miškų,
kurie yra išperkami valstybės, plotus, kad tam tikros teritorijos yra
valstybinės reikšmės miškai. Nuo 1995 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikoje miesto
teritorijos miškai inter alia yra
priskirti valstybinės reikšmės miškams, kurių negalima įsigyti privačios
nuosavybės teise (Miškų įstatymo 4 str.). Miškai, kurie yra priskirti
valstybinės reikšmės miškams, taip pat miestų miškams, iš piliečių, turinčių
teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, išperkami valstybės, ir už juos valstybė
atlygina pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymo nuostatas. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime yra konstatavęs, kad
nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi
valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra
valstybinės reikšmės miškai. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir
registro valstybinės įmonės Vilniaus filialo 2001 m. spalio 17 d. sprendimas
dėl daiktinių teisių registravimo patvirtina, jog 2001 m. rugsėjo 27 d. VAVA
sprendime Nr. 01-1577 nurodoma, kad grąžinamas natūra 6 ha žemės sklypas žemės
ūkio veiklai, tuo tarpu pagal Žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktą bei
Žemės sklypo kadastro (su nekilnojamojo turto elementais) duomenis paminėtas
žemės sklypas suformuotas miškų ūkio veiklai. Teismas, vertindamas nurodytas
aplinkybes, pateiktus rašytinius įrodymus darė išvadą, jog S.
Č. nuosavybės teisių atkūrimas buvo atliktas ir įteisintas po šio miško
priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams. Žemės sklypo performavimo
dokumentai tvirtina faktą, jog atlikus 6 ha sklypo atidalinimą į du atskirus sklypus,
pagrindinė tikslinė žemės sklypo naudojimo paskirtis „miškų ūkio“ nesikeitė.
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d.
nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“
nustatyta, kad specialios miško naudojimo sąlygos konkrečiam miško sklypui
nustatomos priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių į mišką atstatymo.
Pagrindinė tikslinė žemės sklypo naudojimo paskirtis įrašoma į Nekilnojamojo
turto kadastro duomenų bazę Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio
15 d. nutarimo Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro
nuostatų patvirtinimo“ nustatyta tvarka ir gali būti keičiama pagal nustatyta
tvarka suderintus ir patvirtintus teritorijos planavimo dokumentus, tačiau
atsakovas E. Č. tokių dokumentų nepateikė, todėl šio
atsakovo atsiliepime nurodyta aplinkybė, jog jis Vilniaus apygardos teisme
atsakovui Valstybinės miškotvarkos tarnybai yra iškėlęs ginčą dėl valstybinės
miškotvarkos tarnybos rašto dalies, pažymos panaikinimo, miškų valstybės
kadastro duomenų apie žemės sklypo taksacinės
charakteristikos pripažinimo negaliojančia, teisinės reikšmės šio ginčo
sprendimui neturi. Tokiu būdu VAVA ginčo sprendimu atkurdama S.
Č. nuosavybės teises į 6 ha valstybinės reikšmės mišką, pažeidė Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį,
Atkūrimo įstatymo 6 bei 13 straipsnių nuostatas. Teismas konstatavo, kad
panaikinus administracinį aktą, turi būti panaikintos ir šio akto pagrindu atsiradusios
teisinės pasekmės, todėl sprendė, kad 2003 m. kovo 13 d. paveldėjimo teisės
pagal įstatymą liudijimas dėl 6 ha ploto valstybinės reikšmės miško
pripažintinas negaliojančiu nuo liudijimo išdavimo momento kaip prieštaraujanti
aukščiau nurodytoms imperatyvioms įstatymų normoms (CK 1.80 str.). Pripažinęs
negaliojančiu paveldėjimo teisės liudijimą, teismas taikė restituciją natūra,
t. y. 6 ha žemės sklypas, kuris yra atidalintas į du atskirus sklypus,
grąžintinas valstybės nuosavybėn, nes atsakovo E. Č. nuosavybėn
jis buvo įgytas neatlygintinai. Teismo nuomone, atsakovas E.
Č. priimdamas nuosavybės teises į ginčo sklypą žinojo, jog jis yra miškų
ūkio paskirties, registruotas Vilniaus miesto savivaldybės kadastrinėje
vietovėje, todėl teismas sprendė, kad jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš
asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas (šiuo
atveju valstybė) turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais (CK 4.96 str.3
d. ).
Atsakovas
Vilniaus apskrities viršininko administracija apeliaciniu skundu prašo šį
tesimo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais motyvais:
- Teismas neįvertino aplinkybės, kad grąžintinas
žemės sklypas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 1 d. nutarimu
Nr. 239 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d.
nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“
dalinio pakeitimo“ nebuvo įrašytas į valstybinės reikšmės miškų plotų
sąrašus.
- 2002 m. gruodžio 20 d. Vyriausybės nutarimo, kuriuo
ginčo miškas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškui, priėmimo metu
buvo įsigaliojusi Miškų įstatymo nauja redakcija, pagal kurią miesto
miškai buvo laikomi valstybinės reikšmės miškais be atskiro jų priskyrimo
šios kategorijos mišku, tačiau Aplinkos ministerijos, kuri ruošė minėtas
schemas, kuriose buvo nurodomi konkretūs miestų miškų plotai, veiksmai
patvirtino, kad miškai buvo laikomi valstybinės reikšmės miškais tik po to
kai jie buvo įtraukiami į minėtas schemas. Nurodytą išvadą dalinai
patvirtina ir byloje nustatyta aplinkybė, kad Vilniaus miškų urėdijos
privačių miškų tarnybos viršininkas S. G. savo parašu
2001 m. liepos 3 d. pritarė ginčo žemės sklypo, kuris nurodytas
žemėtvarkos projekte planui.
- Ginčijami administraciniai aktai buvo priimti
vadovaujantis Žemės reformos įstatymo nuostatomis bei 1997 m. liepos 1 d.
redakcijos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatomis, kuriose yra numatyta,
kad nuosavybės teisės į Vilniaus miestų savivaldybių teritorijose esančią
žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1
d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant
natūra, t. y. kaip kaimo vietovėje, nustatant valstybės išperkamos ir
neprivatizuojamos žemės teritorijas.
- Sprendimo priėmimo metu, galiojo Miškų įstatymo
1994 m. lapkričio 22 d. redakcija, pagal kurios 5 straipsnio 6 dalį
Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės
reikšmės miškai, jeigu miško plotas buvo priskirtas valstybinės reikšmės
miškui. Tačiau nebuvo tokiu laikomas visais atvejais nurodytos įstatymo
normos pagrindu. Pažymėtina, kad 2003 m. liepos 23 d. Vyriausybės
nutarimas Nr. 980 priimtas po ginčo sprendimo Nr. 01-1577 priėmimo.
- Ginčo sprendimas Nr. 01-1577 taip pat buvo priimtas
iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr.
2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo
Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ įsigaliojimo
dienos, todėl teismo išvada, jog S. Č. E. Č. nuosavybės teisių atkūrimas buvo atliktas ir
įteisintas po šio miško priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams, yra
nepagrįsta.
- Sprendime nebuvo atsižvelgta į galiojančių, specialiojo
planavimo dokumentų (2000 m. patvirtintus žemės reformos žemėtvarkos
projektus) sprendinius, kurie buvo suderinti ir patvirtinti su miškus
administruojančios tarnybos atstovais, o sklypų ribos ir plotai buvo
suderinti su piliečiais. Teismas visiškai neatkreipė dėmesio, kad
prokuroras, ginčydamas sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, neginčija
apskrities viršininko įsakymų, kuriais žemėtvarkos projektas buvo
patvirtintas ir vėliau papildomas.
Atsakovas E. Č. prašo Vilniaus apygardos tesimo 2009 m. rugsėjo 15 d.
sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti kaip
nepagrįstą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas skundui
pagrįsti nurodo tokius argumentus:
1.
Ginčo žemės sklypas buvo suprojektuotas žemės reformos
žemėtvarkos projekte, kuris buvo patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko
2000 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. 2818-01. Minėto įsakymo, kuriuo
patvirtintas žemės reformos žemėtvarkos projektas, 3 punktu Vilniaus miesto
žemėtvarkos skyrius įpareigojamas pagal patvirtintas žemės sklypų ribas
parengti piliečiams sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra. Taigi šis
apskrities viršininko įsakymas sukėlė teisines pasekmes po jo einančiam
nuosavybės teisių atkūrimo etapui, sukūrė teises ir pareigas pretendentei į
nuosavybės teisių atkūrimą (šios teisinės pasekmės, teisės ir pareigos galioja,
kol šis administracinis aktas nėra panaikintas). Sprendime pirmosios
instancijos teismas, nenagrinėjo ir nepasisakė dėl šių nurodytų aplinkybių.
2.
Teismas nepagrįstai pažymėjo, kad nuo 1995 m. sausio 1
d. Lietuvos Respublikoje miesto teritorijos miškai inter alia yra priskirti valstybinės reikšmės
miškams, kurių negalima įsigyti privačios nuosavybės teise ir nurodo Lietuvos
Respublikos Miškų įstatymo 4 straipsnį, nes pagal žemės reformos žemėtvarkos
projekto rengimo metu (2000 m.) bei jo patvirtinimo metu (2000 m. rugpjūčio 24
d.) galiojusią Miškų įstatymo redakciją (aktuali iki 2001 m. balandžio 9 d.)
miško plotas turėjo būti priskirtas miesto miškams tam, kad jis galėtų būti
laikomas valstybinės reikšmės mišku išimtinės nuosavybės teise priklausančiu
Lietuvos Respublikai. Pabrėžtina, kad žemės reformos žemėtvarkos projekto
rengimo ir patvirtinimo metu tokio miškų priskyrimo nebuvo. Be to, Valstybinės
miškotvarkos tarnybos rašte Nr. 1165 aiškiai nurodyta, kad žemės sklype
(kadastrinis Nr. 0101/0160:6547) valstybinės reikšmės miško nėra, o žemės
sklype (kadastrinis Nr. 0101/0160:6548) valstybinės reikšmės miško yra 0,1 ha,
tačiau šis plotas priskirtas valstybinės reikšmės miškui jau po ginčytino
Vilniaus apskrities viršininko sprendimo priėmimo.
3.
Teismas nepasisakė dėl atsakovų argumento, kad
nuosavybės teisių atkūrimas teritorijoje, prijungtoje prie Vilniaus miesto po
1995 metų, buvo vykdomas pagal specialiąją tvarką, numatytą Atkūrimo įstatyme.
4.
Teismas nenustatė, koks yra tikslus miško naudmenų
plotas ginčijamose žemės sklypuose (kadastrinis Nr. 0101/0160:6547 ir
kadastrinis Nr. 0101/0160:6548). Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas ir
dėl tos priežasties, kad teismas, pripažinęs, jog 2,3960 ha ir 3,604 ha žemės
sklypuose tik dalis yra miško ploto, panaikino ginčijamą sprendimą visoje 6 ha
atkurto ploto dalyje, nenurodydamas, kokia imperatyvi įstatymo norma buvo
pažeista grąžinant natūra tą žemės ploto dalį, kurioje nėra miško.
5.
Galiojantys teisės aktai nustato tvarką, pagal kurią
sprendžiami ginčai, nustačius pažeidimus žemės reformos metu, pagal kuriuos
prieš inicijuojant teisminį procesą, apskrities viršininkas turi pasinaudoti
administracine tvarka ir pasiūlyti pretendentui ar jo teisių perėmėjui
išreikšti savo poziciją dėl priimto sprendimo pakeitimo ar panaikinimo ir tik
pretendentui ar jo teisių perėmėjui nesutikus - inicijuoti sprendimo
panaikinimą teismine tvarka. Pažymėtina, kad E. Č. atveju
nebuvo laikytasi aukščiau įvardintos tvarkos. Tuo buvo pažeistas Lietuvos
Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisėtų lūkesčių principas.
6.
Sprendimas grindžiamas Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimu, tačiau Konstitucinio Teismo
priimti nutarimai galioja nuo jų paskelbimo, todėl jo veikimas nukreiptas tik į
ateitį ir neturi atgalinės galios ginčytinam sprendimui.
7.
Sprendimas pažeidžia civilinių santykių stabilumo ir
teisinio apibrėžtumo principus, nes E. Č. tapus sklypo
savininku, jis laisvai, be jokių kliūčių ir apribojimų disponavo savo
nuosavybės teisėmis, 2007 metais sklypą padalino į du žemės sklypus, dėl to
patyrė daugybę išlaidų, laiko ir pastangų sąnaudų. Teismas neturėjo teisinio
pagrindo taikyti restituciją, nes turtas nebuvo gautas per klaidą arba
neteisėtai, vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o
kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 str., 6.146 str.).
8.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje
įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas. reiškia, kad nuosavybės teisės
apsaugą ir gynybą užtikrina įstatymas, o nuosavybės teisė gali būti atimama tik
įstatymo nustatytais atvejais. Nuosavybės teisės neliečiamumas yra žmogaus
teisė, garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje.
Ieškovas
Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras atsiliepimu į apeliacinius skundus
prašo juos atmesti, nurodo, kad pagal suformuotą praktiką, žemėtvarkos
projektas ar kiti sklypo formavimo dokumentai negali būti pakankamu pagrindu
ieškinį atmesti. Be to, nagrinėjamu atveju pasirėmimas Konstitucinio Teismo
nutarimu nereiškia teisės akto galiojimo atgal.
Atsakovas VAVA
atsiliepimu į E. Č. apeliacinį skundą, su šiuo skundu
sutinka, prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti.
Trečiasis
asmuo Aplinkos ministerija atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo juos
atmesti.
Apeliaciniai
skundai netenkintini.
Bylos
nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir
teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas
(CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija
nenustatė (CPK 329 str.).
Byloje nustatyta, kad 2001 m. rugsėjo 27 d. VAVA sprendimu Nr. 01-1577
Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei S.
Č. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkantį buvusio savininko S. Č. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą.
Nuosavybės teisės atkurtos grąžinant natūra 6 ha ploto žemės sklypą miškų ūkio
veiklai Pagirių k. teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d.
įstatymu Nr. I-1304 priskirtai Vilniaus miestui. Vilniaus apskrities viršininko
2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 2.3-3208-01 šis sklypas buvo padalintas į du
atskirus sklypus - 2,3960 ha miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo
paskirties žemės sklypą Pagirių k., Vilniaus m. sav., kadastrinis Nr.
0101/0160:6547, unikalus Nr. 4400-1128-2543 ir 3,6040 ha miškų ūkio pagrindinės
tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą Pagirių k., Vilniaus m. sav.,
kadastrinis Nr. 0101/0160:6548, unikalus Nr. 4400-1128-2743 (toliau – ginčo
sklypai).
Apeliantas VAVA skunde nurodė, jog
ginčo teritorijoje esantis miškas sprendimo priėmimo metu nebuvo priskirtas
valstybinės reikšmės miškams.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pateikti į bylą Valstybinės
miškotvarkos tarnybos 2008 m. lapkričio 7 d. pažyma Nr. 1165, 2008 m. lapkričio
7 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų
plotų schemos fragmentas Nr. P0811-0005 ir 2008 m. rugsėjo 5 d. Lietuvos
Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos
fragmentas Nr. P0809-0030 bei Valstybinės miškotvarkos tarnybos Lietuvos
Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo 2008 m. rugpjūčio 20
d. aktas Nr. 239 patvirtina, kad į žemės sklypą kadastrinis Nr. 0101/0160:6547,
unikalus Nr. 4400-1128-2543 patenka 2,08 ha miško plotas, o į sklypą
kadastrinis Nr. 0101/0160:6548, unikalus Nr. 4400-1128-2743 patenka 3,51 ha
miško plotas, iš kurio 0,1 ha yra valstybinės reikšmės miško plotas.
Teisėjų
kolegijos nuomone, ginčijamu 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimu administracijos
viršininkas pažeidė Konstitucijos 47 straipsnį; Miškų įstatymo 4 straipsnio,
kurio 4 dalyje nurodyta, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, o
valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos
Respublikai, reikalavimus; Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnių reikalavimus
(šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad miškas grąžinamas natūra
turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise,
išskyrus miškus, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės
išperkamiems; šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nurodyta,
kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės
ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie
priskirtini valstybinės reikšmės miškams; išvardintų miškų sąrašus su juose
nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė); Žemės įstatymo 6 straipsnį,
kuriame nurodyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso
žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės
miškams, ir kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios
žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn
negalima.
Be to, Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata, kad į joje
nurodytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą
žemę nuosavybės teisės turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų, kaip
ir kaimiškose vietovėse, turi būti aiškinama visų Atkūrimo įstatymo nuostatų
sistemoje ir negali būti aiškinama taip, kad būtų pažeisti minėti imperatyvūs
Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtinti draudimai. Šie draudimai galioja nuo
minėtų įstatymų priėmimo, todėl ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko
sprendimo priėmimo metu ginčo žemės sklypuose esant valstybinės reikšmės
(miesto) miško, šio Vilniaus apskrities viršininko sprendimo dalis dėl ginčo
sklypo, kuriame auga valstybinės reikšmės miškas, yra neteisėta. Ginčo
teritorija Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304
priskirta Vilniaus miestui. Minėto Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2
punktas nustato, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai. Tokios
praktikos yra laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009, 2010 m.
vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010).
Dėl tokių pačių argumentų atmestini ir atsakovo VAVA apeliacinio skundo
argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad, ginčo
teritorijoje nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo vykdomas kaip kaimo
vietovėje bei apelianto apeliaciniame
skunde nurodyti teiginiai, jog įstatymo leidėjo valia pasireiškė tuo, kad
nuosavybės teisės į žemę (taip pat į vandens telkinius, miškus), prijungtą prie
Vilniaus ir kitų miestų savivaldybių po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos
Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka. Tokia išvada darytina dar ir
todėl, kad Konstitucijos 47 straipsnyje, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje,
Žemės įstatymo 6 straipsnyje, Atkūrimo įstatymo 6, 13 straipsniuose, įtvirtinto
draudimo bet kokiu būdu, tarp jų nuosavybės teisių atkūrimo, perleisti privačion nuosavybėn miestų miškus, kurie visais atvejais
pagal Miškų įstatymą laikomi valstybinės reikšmės miškais, nepriklausomai nuo
to, ar Vyriausybė juos formaliai tokiems yra priskyrusi. Kadangi vieta, kurioje
yra ginčo sklypai, tiek žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo, derinimo,
patvirtinimo metu, tiek ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo Vilniaus miesto
teritorijoje, o miškas, patenkantis į ginčo sklypus, laikomas miesto mišku
(Miškų įstatymo 2 str. 5 d.), kurį įsigyti privačion
nuosavybėn draudžiama.
Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatoje teigiama, kad nuosavybės teisė į žemę,
priskirtą miestams po 1995 m. birželio 1 dienos,
atkuriama šio įstatymo 4 straipsnio tvarka. Pastarasis straipsnis nustato
nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką. Iš
Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio,
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057
pavirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 23, 106 punktų,
Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207
patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo
metodikos bei jos 3 punkto nuostatos leidžia daryti išvadą, kad miesto žemei taikytino nuosavybės teisių
atkūrimo kaip kaimo vietovėje režimas sietinas su šioje teritorijoje iki 1995
m. birželio 1 dienos buvusia rėžių sistema,
o atkuriant nuosavybės teises į tokioje teritorijoje esančią žemę – būtinas
žemės reformos žemėtvarkos projektas. Jei tokia (miesto žemė) nepatenka į rėžių
sistemą, nuosavybės teisės į ją
(žemę) atkuriamos pagal atitinkamus teritorijų planavimo dokumentus. Visais
atvejais atkuriant nuosavybės teises į žemę,
miškus, formuojant gražintinus
sklypus, privaloma paisyti nuostatų, draudžiančių grąžinti valstybės išperkamą
nekilnojamąjį turtą (Atkūrimo įstatymo 12,
13 str.). Už tokį turtą valstybė įsipareigojo atlyginti piliečiams įstatymų
nustatyta tvarka (Atkūrimo įstatymo 16 str.). Šios nuostatos paneigia apeliantų
teiginį, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę,
priskirtą miestams po 1996 m. birželio 1 d.,
neturi būti paisoma žemės vietos,
pobūdžio ir paskirties.
Apelianto E. Č. atstovė advokatė E. Jankovska
apeliacinėje instancijoje teigė, jog
teritorijos, kuriose ginčo sprendimu grąžinta miško žemė – ne Vilniaus miestas,
jog miesto riba nesutampa su Vilniaus miesto savivaldybės riba. Tokiems
teiginiams pagrįsti atsakovų atstovė apeliacinės instancijos teismui pateikė VĮ
Registrų centro Vilniaus filialo raštą,
kuriame nurodyta, jog Vilniaus
miesto gyvenamosios teritorijos riba ir Vilniaus miesto savivaldybės riba yra
ne ta pati riba. Teisėjų kolegijos nuomone, VĮ Registrų centro Vilniaus filialo
raštas nepagrįstas nei įstatymu, nei
faktiniais duomenimis (planais,
schemomis, kita grafine medžiaga)
bei prieštarauja teisės aktams, be to, pati apeliantų atstovė į bylą nepateikė
jokių įrodymų apie konkrečias miesto ribas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį,
kad ieškovo atstovas apeliacinės instancijos teismui pateikė Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos miesto plėtros departamento 2010 m. balandžio 29 d. raštą Nr.
A51-9434 (2.14.2.12-MP8), kuriame nurodoma, kad Vilniaus miesto ribos sutampa
su Vilniaus miesto savivaldybės ribomis. Kartu pažymėtina, kad atskiro Vilniaus
miesto ribas nustatančio teisės akto nėra,
tačiau Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos
Prezidiumo 1987 m. kovo 27 d. įsaku Nr. XI-1551 dėl
Vilniaus miesto ribų nustatymo tam tikras teritorijas priskyrė Vilniaus miestui, nustatė Vilniaus miesto ribas. Šis norminis aktas neteko galios priėmus 1996 m.
balandžio 24 d. įstatymą Nr. 1-1304 „Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų
administracinių ribų pakeitimo“. Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 8 punkte
numatyta, kad Pagirių gyvenamoji
vietovė priskiriama Vilniaus miesto savivaldybei. To paties įstatymo 2
straipsnis, nustatantis Vilniaus miesto
savivaldybės teritorijos administracines ribas,
apibrėžia miesto ribą, kuri apima ir ginčo žemės sklypus. Šis įstatymas neteko
galios priėmus 1999 m. gruodžio 21 d. Teritorijos administracinių
vienetų ir jų ribų įstatymą Nr. VIII-1493.
Pastarajame įstatyme iš esmės jau yra kalbama apie savivaldybes. Pažymėtina,
kad šie trys seką sudarantys norminiai aktai nagrinėjamu atveju aiškintini
atsižvelgiant į šių norminių aktų tikslą (teleologinis
teisės aiškinimo metodas), istorinę
raidą (istorinis teisės aiškinimo metodas) bei įstatymų leidėjo valią (įstatymo
leidėjo ketinimo metodas). Be to,
kaip matyti iš Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos aiškinamojo
rašto dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl Vilniaus miesto,
Vilniaus ir trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų
pakeitimo“ projekto, šio įstatymo
tikslas – pakeisti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracines
ribas taip, kad būtų įteisinta
faktinė dabar užstatyta ir pagal detaliuosius planus suprojektuota užstatyti
miesto teritorija. Aiškinamajame rašte taip pat nurodoma,
kad Vilniaus miesto administracinėje teritorijoje esantiems juridiniams ir
fiziniams asmenims taikomos miestui numatytos teisinės ribos. Nagrinėjamoje
byloje analizuojant istorines įstatymo,
nustatančio Vilniaus miesto ir Vilniaus miesto savivaldybės ribas, akivaizdu,
jog įstatymų leidėjas turėjo tikslą šias ribas sutapatinti ir tokiu būdu
išvengti spekuliavimo gyvenamosios vietovės ir administracinio vieneto
(savivaldybės) teritorijos sąvokomis. Atkreiptinas
dėmesys, kad Teritorijos
administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4,
14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo
įstatymo 4 straipsnio 4 dalis numato,
kad Vilniaus miesto savivaldybę sudaro šios kadastro vietovės: Vilnius Nr. 0101
ir Grigiškės Nr. 7937 bei Kariotiškių Nr. 7940
kadastro vietovėje esantys Neravų kaimas, Salų kaimas ir sodininkų bendrijos „Vokė“
teritorija. Kadastro vietovė – pagrindinis nekilnojamojo turto kadastro teritorinis vienetas, skirtas nekilnojamųjų daiktų apskaitai ir
žymėjimui, turintis nustatytas ribas, plotą,
pavadinimą ir unikalų skaitmeninį kodą. Kadastro vietovė skaidoma į kadastro
blokus, kurie turi ribas ir
unikalius skaitmeninius kodus. Vilniaus kadastro vietovės numeris, kaip nurodyta anksčiau minėtoje įstatymo
nuostatoje – 0101. Ginčo sprendimu atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus,
kurių kadastriniai Nr. 0101/0160:6547 ir 0101/0160:6548. Iš ginčo sklypų
kadastrinių numerių akivaizdu, kad
ginčo sklypai priklauso Vilniaus kadastrinei vietovei.
Teisėjų
kolegijos nuomone, tiek atsakovas VAVA, tiek atsakovas E. Č. apeliaciniame
skunde nepagrįstai teigia, kad nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamą VAVA
sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo S. Č. E.
Č. , nes nenuginčyti ginčo sklypų suformavimo dokumentai (taip pat ir
žemės reformos žemėtvarkos projektas). Šis argumentas yra nepagrįstas, nes
teisinį pagrindą naikinti neteisėtus VAVA sprendimus dėl nuosavybės teisių į
žemę atkūrimo sudaro tokių sprendimų prieštaravimas imperatyvioms teisės
normoms, draudžiančioms įsigyti privačion nuosavybėn
valstybinės reikšmės miškus. Kreipiantis į teismą dėl ginčijamo neteisėto
sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimo, ginčyti žemės reformos
žemėtvarkos projekto ar kitų ginčo sklypo formavimo dokumentų neprivaloma, nes
tik apskrities viršininko sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra
pagrindas įregistruoti pretendento nuosavybę į jam suformuotą ir perduotą žemės
sklypą. Tuo tarpu žemės reformos žemėtvarkos projektas bei kiti žemės sklypo
formavimo dokumentai nesukelia tokių teisinių pasekmių kaip apskrities
viršininko sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. nesukuria
pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą konkrečių teisių ir pareigų į dar
nesugrąžintą ar nesuteiktą konkretų žemės sklypą, todėl jie gali būti keičiami
ar tikslinami administracine tvarka. Tokios praktikos yra laikomasi ir teismų
praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010). Be to, žemės reformos žemėtvarkos
projektas ir kiti sklypo formavimo dokumentai nesukuria apskrities viršininkui
pareigos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jeigu tai
prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors
nuosavybės teisių atkūrimas yra tam tikrą laiką trunkantis procesas, tačiau tai
nesudaro pagrindo priimti administracinius aktus, prieštaraujančius jų priėmimo
metu galiojusioms teisės normoms. Lietuvos teismų praktikoje laikomasi
nuostatos, kad nuosavybės teisės į žemę atkūrimas paprastai turėtų vykti pagal
atitinkamų sprendimų priėmimo metu galiojančius įstatymus (Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2004 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. A3-438/2004, Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2007 m.
birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-1257/2007).
Akivaizdu, kad žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame buvo suformuotas
ginčo žemės sklypas, nepanaikina fakto, kad Vilniaus apskrities viršininko
sprendimai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus,
prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms (Konstitucijos 47 str., Miškų
įstatymo 4 str., Žemės įstatymo 6 str., Atkūrimo įstatymo 6, 13 str.). Taigi,
imperatyviomis teisės aktų nuostatomis buvo įtvirtintas draudimas bet kokiu
būdu, tarp jų ir nuosavybės teisių atkūrimo būdu, perleisti privačion
nuosavybėn valstybinės reikšmės (miestų) miškus, kurie išimtine nuosavybės
teise gali priklausyti tik valstybei. Įvardyti draudimai galiojo nuo minėtų
įstatymų priėmimo, jie galiojo ginčijamų Vilniaus apskrities viršininko
sprendimo priėmimo metu, kai ginčo žemės sklype jau buvo miesto miškas.
Pažymėtina, kad atitinkami draudimai teisės aktuose buvo įtvirtinti ir atsakovo
VAVA nurodyto žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo bei tvirtinimo metu,
o tai tik papildomai patvirtina, kad minėtų draudimų nepaisymas atsakovo
nurodytomis aplinkybėmis negali būti pateisintas. Pažymėtina ir tai, kad minėti
draudimai galiojo ir priimant apelianto E. Č. skunde
nurodomą Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimą.
Apelianto
teigimu, nebuvo laikomasi ikiteismines apskrities viršininko sprendimų
panaikinimo tvarkos. Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio
3 dalis numato, kad jeigu institucijos,
atliekančios žemės reformos kontrolę, nustato, kad sprendimai dėl nuosavybės
teisių į žemę atkūrimo ar žemės įsigijimo priimti pažeidžiant įstatymų
nustatytą tvarką ir jei dėl to neiškyla ginčų, sprendimą patikslina apskrities
viršininkas, o jei kyla ginčų, sprendimą priėmusios ar žemės reformą
kontroliuojančios institucijos privalo inicijuoti priimto sprendimo panaikinimą
teismine tvarka. Iš bylos medžiagos matyti, kad šiuo atveju yra kilęs ginčas –
VAVA atsiliepimas į ieškinį bei apeliacinis skundas patvirtina, kad šis
atsakovas nesutinka su ieškovo pozicija (CPK 185 str.). Pagal
teismų suformuotą praktiką, minėtoje
įstatymo nuostatoje įtvirtinta
galimybė nesant ginčo tikslinti priimtą sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar žemės įsigijimo
administracine tvarka tik pagal institucijos, atliekančios žemės reformos
kontrolę, iniciatyvą, ko šiuo atveju nėra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d.
sprendimas civilinėje byloje Nr. A-444-196/2010). Taip pat pažymėtina, kad
apskrities viršininkas nebegali panaikinti jau įvykdytų sprendimų, tuo labiau,
kai šių sprendimų pagrindu jau susiklostė kiti teisiniai santykiai.
Apeliantas E. Č. skunde
nurodė, jog teismas nenustatė, koks
tikslus yra miško naudmenų plotas ginčijamuose žemės sklypuose, nes juose yra
tik dalis miško, apelianto nuomone, turėjo būti grąžinta ta žemės ploto dalis,
kurioje nėra miško. Kaip jau minėta, pateiktais į bylą rašytiniais
įrodymais, t. y. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais,
ginčijamu VAVA sprendimu, Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. lapkričio 7
d. pažymos Nr. TA 0811-16884 ir Nr. TA 0811-16879 apie Lietuvos Respublikos
miškų valstybės kadastre įregistruotų miškų taksacines charakteristikas, 2008
m. rugpjūčio 20 d. Lietuvos Respublikos miškų kadastro duomenų patikrinimo aktu
Nr. 239 su priedais, 2008 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės
kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentais Nr. P0811-0005 ir
Nr. P0809-0030, neabejotinai įrodyta, kad ieškiniu ginčijamų VAVA sprendimų dėl
nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu ginčo žemės sklype buvo miško, šis
miškas įregistruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, dalis šio
miško pažymėta valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje, patikrintas vietoje
2008 m. rugpjūčio mėnesį ir atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus
miškui keliamus reikalavimus.
Pagal CK 1.109
straipsnį civilinių teisių objektu gali būti identifikuotas ir įstatymų
nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas, taip pat apibrėžti žemės gelmių,
vandens, miško plotai, augmenijos ir gyvūnijos objektai. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009
konstatavo, kad CK 1.109 straipsnyje nustatytas reikalavimas miško plotams –
kad jie būtų apibrėžti; taigi miškui apibrėžti kriterijai yra jo dislokacija
tam tikroje teritorijoje ir dydis. Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, kad
ginčo sklypuose yra miško, sklypų pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis –
miškų ūkio, ir nėra pateikta į bylą jokių įrodymų, sudarančių galimybę
identifikuoti ir atskirti konkrečiame sklype esančią miško teritoriją.
Lietuvos
Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos duomenimis,
į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. 0101/0160:6547, unikalus Nr.
4400-1128-2543, patenka 2,08 ha miško plotas, o į sklypą, kurio kadastrinis Nr.
0101/0160:6548, unikalus Nr. 4400-1128-2743, patenka 3,51 ha miško plotas, iš
kurio 0,1 ha yra valstybinės reikšmės miško plotas. Dėl to konstatuotina, jog
apeliantas E. Č. nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia,
kad žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. 0101/0160:6547, miško naudmenų žemės
plotas sudaro tik 0,6033 ha. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Valstybinės
miškotvarkos tarnybos pateikti įrodymai yra pagrįsti Lietuvos Respublikos miškų
valstybės kadastro duomenimis, t. y. duomenimis, įregistruotais šiame kadastre.
Pažymėtina, kad pagal galiojančius teisės aktus, t. y. pagal Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255 patvirtintus
Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatų 3, 4, 15, 19 punktus,
Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 2, 9 straipsnius,
Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnį,
Lietuvos Respublikos miškai yra būtent minėto miškų valstybės kadastro, o ne
Nekilnojamojo turto registro objektas. Miškų valstybės kadastro bazėje kaupiami,
sisteminami ir saugomi duomenys apie miškų masyvų ir į juos patenkančių
taksacinių sklypų adresus (koordinates), plotus, ribas ir pan., o miškų
valstybės kadastro tvarkymo įstaiga yra būtent Valstybinė miškotvarkos tarnyba.
Teisėjų
kolegijos nuomone, išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo remiantis minėtu E. Č. skundo argumentu panaikinti pirmosios instancijos
teismo sprendimą, nes nesant galimybių nustatyti miško konkretizavimo
kriterijus, neįmanoma ginčo sklype atskirti ne miško žemės plotą, tokių įrodymų
nepateikė ir pats apeliantas (CPK 185 str.).
Atkreiptinas
dėmesys ir į tai, kad ginčo sklype konstatavus miško plotą mažesnį negu
grąžintas žemės sklypo plotas, ir panaikinus ginčo sprendimą tik toje dalyje,
paliekant sprendimą galioti tik dėl ne miško žemės ploto, išliktų neaiškumas
dėl šio žemės sklypo pobūdžio. Tokia išvada darytina todėl, kad teismui
nepriskirta keisti tikslinę žemės naudojimo paskirtį (iš miško į žemės ūkio),
ir, kaip jau minėta, toks ne miško žemės sklypas Nekilnojamojo turto registre
liktų kaip miško žemė. Be to, panaikinus ieškiniu ginčijamą sprendimą dėl
nuosavybės teisių atkūrimo, asmenims, kuriems šiuo sprendimu buvo atkurtos
nuosavybės teisės, išlieka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą Atkūrimo
įstatymo nustatyta tvarka visa apimtimi. Todėl ginčo sprendimas turi būti
naikinamas visa apimtimi, ką pagrįstai pirmosios instancijos teismas ir padarė.
Apeliantas E. Č. skunde
tvirtina, kad ginčo turtą jis įgijo teisėtai, o pirmosios instancijos teismo
sprendimu pažeisti teisėtų lūkesčių ir nuosavybės teisės neliečiamumo
principai. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo sutikti su tokiais
apeliantų teiginiais.
Konstitucinis
teismas ne kartą aiškino Konstitucijos 23 ir 47 straipsnių nuostatas, jų
tarpusavio sąveikas, akcentavo valstybės išimtinių teisių į žemės gelmes,
valstybinės reikšmės vidaus vandenis, miškus, parkus, kelius reikšmę, taip pat
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą, jo reikšmę,
apsaugą ir santykį su išimtine valstybės nuosavybe. (Konstitucinio Teismo 1994
m. gegužės 27 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6
d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai). Pažymėtina, kad nuosavybės neliečiamybė –
nėra absoliuti teisinė kategorija - įstatymai ne tik saugo nuosavybę, bet ir
nustato tam tikrus nuosavybės teisių įgyvendinimo apribojimus. Įstatymų
nustatyti apribojimai kartu reiškia draudimą tam tikrose srityse įgyvendinti
nuosavybės teises į tam tikrus objektus. Atkūrimo įstatymas įtvirtino ribotą
restituciją, t. y. valstybė neįsipareigojo grąžinti visą nekilnojamąjį turtą
natūra, valstybė įsipareigojo grąžinti natūra tik tai, kas išliko, o už
neišlikusį nekilnojamąjį turtą ar negrąžintiną (valstybės išperkamą) turtą
įsipareigojo teisingai atlyginti. Nuosavybės teisės grąžinamas siejamas su
viešu interesu, todėl šis procesas turi būti skaidrus ir vykdomas laikantis
įstatymų - tik teisėtai atkurta nuosavybė gali būti ginama. Nagrinėjamu atveju
taip pat neturi teisinės reikšmės pagrindas, kuriuo apeliantas E.
Č. turtą įgijo, nes dėl anksčiau paminėtų aplinkybių ginčo sprendimas
negali būti laikomas teisėtu, taigi teisėtai paveldėti neteisėtai jo motinai
grąžintą turtą apeliantas negali. Kaip jau minėta, panaikinus ieškiniu
ginčijamą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmenims, kuriems šiuo
sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės, išlieka teisės į nuosavybės teisių
atkūrimą įstatymų nustatyta tvarka.
Remdamasi
tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo
2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o atsakovų
apeliaciniuose skunduose nurodyti motyvai nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo
panaikinti ar pakeisti minėtą teismo sprendimą.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326
straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus
apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Konstantinas
Gurinas
Marytė
Mitkuvienė
Nijolė Piškinaitė