Civilinė byla Nr. 2T-40/2013
Procesinio sprendimo kategorija: 130.3.1.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio 2 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Artūro Driuko (teisėjų kolegijos primininkas ir pranešėjas) ir Rasos Gudžiūnienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens A. Č. prašymą peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2T-106/2012 pagal pareiškėjo SIA „Tolmets“ prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos Kuržemės apygardos teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi prašymą,
n u s t a t ė :
Pareiškėjas SIA „Tolmets“ kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos Kuržemės apygardos teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Latvijos Respublikos Kuržemės apygardos teismas 2012 m. spalio 10 d. nutartimi tenkino SIA „Tolmets“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nurodė įrašyti arešto įrašą nekilnojamojo turto registre ar jam prilygintoje institucijoje A. Č. vardu registruotam nekilnojamajam turtui adresu: (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublika (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini)) 111 707,76 Latvijos latų sumai.
Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. nutartimi pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos Kuržemės apygardos teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartį, kuria Latvijos Respublikos teismas tenkino SIA „Tolmets“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Suinteresuotas asmuo A. Č. pateikė teismui prašymą peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pagal Latvijos Respublikos civilinio proceso įstatymo 140 straipsnio 5 dalį paduodamas motyvuotas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių atšaukimo negali būti prilyginamas nutarties apskundimui. Dėl šios priežasties Latvijos Respublikoje vykusiame teismo procese buvo pažeista suinteresuoto asmens teisė į sąžiningą procesą.
2. Latvijos Respublikos Konstitucinis teismas pripažino Latvijos Respublikos civilinio proceso įstatymo 141 straipsnį nesuderinamu su Latvijos Respublikos Konstitucijos 92 straipsniu.
3. Lietuvos apeliacinis teismas neanalizavo suinteresuoto asmens argumentų dėl Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos bei dėl teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo“ 34 straipsnio 1 punkte įtvirtinto teismo sprendimo nepripažinimo pagrindo egzistavimo, netinkamai taikė šį Reglamentą, analizavo suinteresuoto asmens argumentus netinkamo Reglamento straipsnio atžvilgiu.
Atsiliepimu į suinteresuoto asmens prašymą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutarties peržiūrėjimo pareiškėjas SIA „Tolmets“ prašo suinteresuoto asmens prašymą dėl nutarties peržiūrėjimo atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Suinteresuotas asmuo nevaržomai galėjo/gali kreiptis į teismą ir realizuoti teisę į priimto teismo sprendimo reviziją, todėl teiginys, jog suinteresuotas asmuo neturėjo galimybės reikalauti nutarties peržiūrėjimo, yra nepagrįstas.
2. Latvijos Respublikos Kuržemės apygardos teismo 2012 m. spalio 10 d. nutarties pripažinimas ir leidimas vykdyti Lietuvos Respublikoje neprieštarauja viešajai tvarkai, nes Latvijos Respublikoje išnagrinėjus šalių ginčą apeliacine tvarka ir priėmus sprendimą atmesti ieškovo ieškinį, jo užtikrinimas taip pat turi būti panaikinamas (LV CPĮ 140 straipsnio 6 d).
Prašymas netenkinamas.
Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio pirmoji dalis numato, kad Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimai ir kiti pagal Europos Sąjungos reglamentus vykdytini dokumentai Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal Europos Sąjungos reglamentų ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste - CPK) nustatytą tvarką. Pagrindai atsisakyti pripažinti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą kitoje valstybėje narėje yra nurodyti Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos bei dėl teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo“ (toliau tekste – Reglamentas) 34 straipsnyje, taip pat 35 straipsnio pirmojoje dalyje. Reglamento 34 straipsnyje yra nustatyta, kad teismo sprendimas nėra pripažįstamas: 1) jei toks pripažinimas yra aiškiai prieštaraujantis valstybės narės, kurioje siekiama jį pripažinti, viešajai tvarkai; 2) jei jis buvo priimtas atsakovui nedalyvaujant procese, ir jei atsakovas neturėjo galimybės laiku ir tinkamu būdu gauti bylos iškėlimo arba lygiaverčio dokumento, kad galėtų susitarti dėl savo gynybos, išskyrus jei atsakovas nepradėjo proceso siekdamas apskųsti tokį sprendimą, kai tai jam buvo įmanoma padaryti; 3) jei jis yra nesuderinamas su sprendimu, priimtu dėl ginčo tarp tų pačių šalių prašomoje sprendimo pripažinimo valstybėje narėje; 4) jei jis yra nesuderinamas su anksčiau priimtu kitoje valstybėje narėje teismo sprendimu dėl ieškinio tuo pačiu pagrindu tarp tų pačių šalių, jei ankstesnis sprendimas atitinka sprendimų pripažinimo sąlygas prašomoje pripažinti valstybėje narėje.
Iš suinteresuoto asmens atsiliepimo į pareiškėjo SIA „Tolmets“ prašymą dėl Latvijos Respublikos teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvos Respublikoje ir suinteresuoto asmens prašymo dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutarties peržiūrėjimo turinio matyti, jog abejuose suinteresuoto asmens procesiniuose dokumentuose suformuluotų reikalavimų pagrindas yra tai, jog Latvijos Respublikos teismas neinformavo suinteresuoto asmens apie klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, o Latvijos Respublikos teismui išsprendus šį klausimą, suinteresuotas asmuo neturėjo galimybės skųsti nutarties, kuria jam priklausančio turto atžvilgiu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Darytina išvada, jog suinteresuotas asmuo prašymą grindžia Reglamento 34 straipsnio 1 ir 2 punktuose įtvirtintais pagrindais.
Dėl nutarties prieštaravimo Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai (Reglamento 34 straipsnio 1 punktas).
Suinteresuotas asmuo A. Č. prašymą peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį grindžia tuo, kad Latvijos Respublikos teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartis buvo priimta pažeidžiant suinteresuoto asmens teisę į sąžiningą procesą, kadangi, vadovaujantis Latvijos Respublikos teise, suinteresuotam asmeniui nebuvo suteikta teisė apskųsti teismo sprendimą. Suinteresuotas asmuo teigia, jog šis pažeidimas sudaro pagrindą nepripažinti minėto sprendimo Reglamento 34 straipsnio 1 punkto pagrindu. Todėl, nagrinėdama suinteresuoto asmens prašymą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutarties, kuria pripažinta Latvijos Respublikos Kuržemės apygardos teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartis ir leista ją vykdyti, peržiūrėjimo, teisėjų kolegija turi nustatyti, ar Latvijos Respublikos teismo sprendimo pripažinimas neprieštaraus Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Sprendžiant užsienio valstybės teismo nutarties nepripažinimo Reglamento 34 straipsnio 1 punkte įtvirtintu pagrindu klausimą, pirmiausia turi būti aiškinama sąvoka ,,viešoji tvarka“. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą tarptautinė viešoji tvarka yra tapusi Lietuvos teisės sistemos dalimi. Todėl sąvoka ,,viešoji tvarka“ turi būti aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias materialiosios teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus. Taigi, atsižvelgiant į Reglamento tarptautinį pobūdį ir tikslus, Reglamente vartojama sąvoka ,,viešoji tvarka“ turi būti aiškinama siauriau nei nacionalinė viešoji tvarka ir apimti tarptautinėje praktikoje priimtus imperatyvius standartus. Tokiais viešosios tvarkos pažeidimais gali būti pripažįstami atvejai, kai nustatoma, jog užsienio teismo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Konstitucijoje įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms, pripažintoms tarptautiniu lygiu. Asmens teisės į sąžiningą procesą pažeidimas neabejotinai yra tiek tarptautinės, tiek Lietuvos Respublikos viešosios tvarkos pažeidimas, todėl konstatavus, jog ši asmens teisė buvo pažeista, tai būtų pagrindas nepripažinti užsienio teismo sprendimo. Europos Sąjungos Sutarties suvestinės redakcijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog Europos Sąjunga prisijungia prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau tekste - EŽTK). To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pagrindinės teisės, kurias garantuoja EŽTK ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, sudaro Europos Sąjungos teisės bendruosius principus. Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje įtvirtinta, kad iš EŽTK 6 straipsnyje numatytos teisės į teisingą teismo procesą kylanti teisė į gynybą reikalauja konkrečios ir veiksmingos apsaugos, galinčios užtikrinti, kad atsakovas galės veiksmingai pasinaudoti savo teisėmis (Europos žmogaus teisių teismo 1980 m. gegužės 13 d. sprendimas Artico prieš Italiją, A serija, Nr. 37; Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. spalio 12 d. Sprendimas T. prieš Italiją, A serija, Nr. 245 C). Reglamento 36 straipsnyje ir 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtinus draudimą užsienio teismo sprendimą peržiūrėti iš esmės, valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismui neleidžiama ir atsisakyti pripažinti arba vykdyti šį sprendimą vien tuo pagrindu, kad valstybės, kurioje jis priimtas, teismo taikyta taisyklė skiriasi nuo taisyklės, kurią būtų taikęs valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas, jei pats būtų nagrinėjęs bylą (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. Sprendimas C-420/07 Meletis Apostolides v David Charles Orams and Linda Elizabeth Orams).
Suinteresuotas asmuo prašyme kaip Lietuvos Respublikos viešosios tvarkos pažeidimą nurodo tai, jog Latvijos Respublikos civilinio proceso įstatymas (toliau tekste – LV CPĮ) nesuteikia šalims teisės skųsti nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Tačiau, nepaisant nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apskundimo galimybės nebuvimo, LV CPĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog atskiruoju skundu galima skųsti teismo nutartį, kuria atmestas prašymas atšaukti laikinąsias apsaugos priemones. Šių nuostatų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, jog Latvijos Respublikos civilinio proceso įstatymas įtvirtina dvigubą nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių teisminės kontrolės mechanizmą: šalis, kurios atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, turi teisę pateikti motyvuotą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atšaukimo (LV CPĮ 140 str. 5 d.); tuo atveju, jei šis prašymas netenkinamas, proceso šalis, kurios atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, gali skųsti atskiruoju skundu nutartį, kuria atsisakyta atšaukti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą (LV CPĮ 141 straipsnio 1 dalis). Taigi, darytina išvada, jog Latvijos Respublikos teisėje bylos šaliai, kurios atžvilgiu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, egzistuoja galimybė ginčyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, pasinaudojant teise kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo (atšaukimo).
Suinteresuoto asmens teigimu, Latvijos Respublikos Konstitucinis teismas pripažino LV CPĮ 141 straipsnį nesuderinamu su Latvijos Respublikos Konstitucijos 92 straipsniu. Suinteresuotas asmuo šiuo argumentu įrodinėja, jog Latvijos Respublikos teismas jo atžvilgiu taikė teisės normas, kurių nesuderinamumą su šios šalies Konstitucija konstatavo Latvijos Respublikos Konstitucinis Teismas. Teisės normų taikymo pagrįstumo klausimas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Todėl, Lietuvos apeliacinis teismas negali vertinti užsienio valstybės teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Tačiau, siekdamas teisingai ir visapusiškai išnagrinėti bylą, patikrinti ar, esant tokiam Latvijos Respublikoje įtvirtintam civilinio proceso teisiniam reglamentavimui priimtas procesinis sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, Lietuvos apeliacinis teismas išanalizavo LV CPĮ ir Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką bei konstatuoja, jog šis suinteresuoto asmens argumentas yra nepagrįstas. LV CPĮ 3 straipsnyje yra įtvirtinta, jog civilinių bylų procesą reglamentuoja civilinio proceso teisės normos, galiojančios bylos nagrinėjimo metu, atskirų procesinių veiksmų atlikimo metu ar teismo sprendimo vykdymo metu. Tai reiškia, jog Latvijos Respublikos teismas, nagrinėdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vadovavosi bylos nagrinėjimo metu galiojusia Civilinio proceso įstatymo redakcija. Minėtos LV CPĮ redakcijos 141 straipsnis skiriasi nuo tos LV CPĮ 141 straipsnio redakcijos, dėl kurios prieštaravimo Latvijos Respublikos Konstitucijai pasisakė Latvijos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. kovo 30 d. sprendime byloje Nr. 2009-85-01. 2011 metų rugpjūčio 4 dieną Latvijos Respublikos Seimas priėmė įstatymą „Civilinio proceso įstatymo pakeitimai“, įsigaliojusį 2011 metų spalio 1 dieną, kuriuo buvo pakeistas ir LV CPĮ 141 straipsnis. Po minėtų pakeitimų įsigaliojusi LV CPĮ 141 straipsnio redakcija, nenumatanti teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių apskundimo galimybės, galioja iki šiol. Latvijos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. spalio 29 d. sprendimu pripažino šios redakcijos LV CPĮ 141 straipsnį neprieštaraujančiu Latvijos Respublikos Konstitucijai.
Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad Latvijos Respublikos laikinųjų apsaugos priemonių instituto teisinis reglamentavimas nors tiesiogiai ir nenumato galimybės skųsti teismo nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bet užtikrina lygiavertes ir efektyvias (veiksmingas) teisių gynimo priemones – galimybę kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių atšaukimo ir skųsti atskiruoju skundu jų neatšaukimą.
Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad suinteresuoto asmens argumentas, jog Latvijos Respublikoje vykusiame teismo procese buvo pažeista jo teisė į sąžiningą procesą yra nepagrįstas, todėl nėra pagrindo teigti, jog Latvijos Respublikos Kuržemės apygardos teismo 2012 m. spalio 10 d. nutarties pripažinimas ir leidimas vykdyti prieštarautų Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.
Dėl Reglamento 34 straipsnio 2 punkte numatyto teismo sprendimo nepripažinimo pagrindo.
Reglamento 34 straipsnio 1 ir 2 punktuose yra įtvirtinti savarankiški ES valstybėje narėje priimto teismo sprendimo nepripažinimo pagrindai. Reglamento 34 straipsnio 2 punkte įtvirtinto teismo sprendimo nepripažinimo pagrindo konstatavimas, skirtingai, nei matyti iš suinteresuoto asmens suformuluotų argumentų turinio, nereiškia, jog tuo pačiu yra konstatuojamas ir Reglamento 34 straipsnio 1 punkte įtvirtintas nepripažinimo pagrindas. Reglamento 34 straipsnio 2 punkte įtvirtinto teismo sprendimo nepripažinimo pagrindo esmę sudaro asmens neinformavimas arba netinkamas informavimas apie prieš šį asmenį vykstantį teismo procesą, kai dėl šio asmens neinformavimo arba netinkamo informavimo buvo iš esmės pažeistos jo teisės, asmuo neteko galimybių gintis kitoje ES valstybėje narėje vykusiame teismo procese. Taigi, Reglamento 34 straipsnio 2 punkte numatytas teismo sprendimo nepripažinimo pagrindas taikytinas tais atvejais, kai užsienio valstybės teisinė sistema iš esmės užtikrina teisės į tinkamą procesą procesines garantijas, tačiau jų neužtikrina konkrečią bylą nagrinėjantis teismas. Taikant šį atsisakymo pripažinti teismo sprendimą pagrindą, būtina išsiaiškinti, ar asmuo žinojo apie vykstantį procesą ir ar nepranešimas arba netinkamas pranešimas užkirto kelią dalyvauti byloje ir tai iš esmės pažeidė jo teises. Nustatęs šį pagrindą teismas nepripažįsta užsienio valstybės teismo sprendimo, nesiejant šio nepripažinimo pagrindo su Reglamento 34 straipsnio 1 punkte nurodytu pagrindu.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau tekste - ESTT) jurisprudencijoje išaiškinta, jog teisės į gynybą apsaugai ir veiksmingam naudojimosi ja konstatuoti Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punkto prasme, reikalingos dvi sąlygos: 1) teismo procese nedalyvavusio atsakovo žinojimas apie užsienio valstybėje vykusiame teismo procese priimto teismo sprendimo turinį 2) galimybė šį sprendimą apskųsti sprendimo kilmės valstybės teisme (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimas byloje C‑283/05 ASML Netherlands BV prieš Semiconductor Industry Services GmbH (SEMIS)).
Prašomoje peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje pagrįstai nustatyta, jog A. Č. pats inicijavo Latvijos Respublikoje vykusį teismo procesą. Teismui išnagrinėjus bylą, jo ieškinys buvo atmestas ir tenkintas SIA „Tolmets“ priešieškinys. SIA „Tolmets“ po to prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir Latvijos teismas šį prašymą tenkino, nepranešęs apie klausimo nagrinėjimą A. Č..
Iš prašomos peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo nutarties matyti, jog Lietuvos apeliacinis teismas suinteresuoto asmens argumentą, kuriuo bandyta įrodyti, kad suinteresuotas asmuo turėjo būti informuotas apie klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, pagrįstai analizavo tik Reglamento 34 straipsnio 2 punkto aspektu, kadangi šis suinteresuoto asmens argumentas ir yra nagrinėtinas tik minėtos teisės normos aspektu. Kaip jau minėta, Reglamento 34 straipsnio 1 ir 2 punktuose įtvirtinti pagrindai yra savarankiški. Prašomoje peržiūrėti nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgęs į laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtį ir specifiką, padarė pagrįstą išvadą, jog asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, informavimas apie šio klausimo nagrinėjimą pagal LV CPĮ nuostatas nėra reikalingas. Tačiau, tai neapribojo suinteresuoto asmens procesinės galimybės veiksmingai ginti jo tariamai pažeistas teises.
Iš bylos medžiagos matyti, jog suinteresuotam asmeniui Latvijos Respublikoje vykusio teismo proceso metu buvo išaiškinta jo teisė pateikti motyvuotą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atšaukimo. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, jog suinteresuotas asmuo nuo teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įteikimo jam dienos sužinojo apie vykstantį teismo procesą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sužinojo Latvijos Respublikos Kuržemės apygardos teismo 2012 m. spalio 10 d. nutarties turinį ir apie savo teisę ginčyti minėtą nutartį, kuri jam buvo išaiškinta nutarties rezoliucinėje dalyje. Įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes, suinteresuotas asmuo nepateikė (CPK 178 str.). Suinteresuotam asmeniui nepasinaudojus visomis Latvijos Respublikos įstatymų suteiktomis gynybos priemonėmis, nėra pagrindo pripažinti, jog Latvijos Respublikoje vykusiame teismo procese suinteresuoto asmens teisės buvo kaip nors pažeistos ir/ar paneigta jo teisė į tinkamą procesą. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog nustatytas Reglamento 34 straipsnio 2 punkte numatytas teismo sprendimo nepripažinimo pagrindas.
Papildomai pažymėtina ir tai, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 147 straipsnio 1 dalį atsakovui pranešama apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą tik tais atvejais, kai teismas mano, jog tai yra būtina. Taigi, Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos civilinio proceso kodeksuose įtvirtintas atsakovo informavimo apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą tvarkos reglamentavimas yra panašūs. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad Reglamente nustatytų pagrindų atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos Kuržemės apygardos teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartį nėra, todėl nėra pagrindo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d nutartį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio šeštąja dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2T-106/2012, palikti nepakeistą.
Ši nutartis per tris mėnesius gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
Teisėjai Virginija Čekanauskaitė
Artūras Driukas
Rasa Gudžiūnienė