Administracinė byla Nr. el-1684-422/2016
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01513-2015-2
Procesinio sprendimo kategorija 11.5.1. 11.6.2; 11.12; 74.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. vasario 12 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainos Kukalienės ir Rimanto Giedraičio, sekretoriaujant Sabinai Cilišauskaitei,
dalyvaujant pareiškėjos Kauno apygardos prokuratūros prokurorei S. G. , atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovui M. K. , atsakovui R. B. , jo atstovei advokatei R. Ž. , atsakovo J. T. atstovui advokatui F. U. , trečiojo suinteresuoto asmens Lazdijų rajono savivaldybės atstovui K. J. , trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei E. V. ,
nedalyvaujant atsakovui J. T. , trečiajam suinteresuotam asmeniui Palangos m. savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarei A. B. ,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Kauno apygardos prokurorės, ginančios viešąjį interesą, prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, R. B. , J. T. , tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lazdijų rajono savivaldybei, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Palangos m. savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarei A. B. dėl sprendimo panaikinimo, pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir
n u s t a t ė:
Kauno apygardos prokuratūros prokurorė gindama viešąjį interesą kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydama: 1) panaikinti Alytaus apskrities viršininko administracijos 2012 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 4S-90 atkurti nuosavybės teises J. T. į tenkančią nekilnojamojo turto dalį 1,9435 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 10,44 ha ploto (vertė 9500 Lt devyni tūkstančiai penki šimtai) vandens ūkio paskirties sklypo dalį (iš bendro 14,90 ha ploto) bendrosios nuosavybės teise su Lietuvos Respublika (4,46 ha), esančią Alytaus apskrityje, (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti negaliojančia Palangos m. savivaldybės notarų biuro notarės A. B. patvirtintą 2012 m. gegužės 17 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2-1693, kuria per įgaliotinį F. U. J. T. pardavė, o R. B. pirko 1044/1490 dalį žemė sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančio Alytaus apskrityje, (duomenys neskelbtini) už 95000 Lt (devyniasdešimt penkis tūkstančius) 3) taikyti restituciją, įpareigojant R. B. grąžinti valstybei 10,44 ha vandens ūkio paskirties žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) Dumblio k.v.), esančio (duomenys neskelbtini), o Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, įpareigotina paskutiniam turto įgijėjui R. B. atlyginti jo patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos.
Pareiškėja prašyme nurodė ir jos atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad 2012 m. kovo 8 d. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos sprendimu Nr. 4S-90 atkūrė nuosavybės teises J. T. į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį l,9435ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 10,44 ha ploto Salinio ežero dalį (iš bendro 14,90 ha ploto) bendrosios nuosavybės teise su Lietuvos Respublika (4,46 ha), esančią Alytaus apskrityje, (duomenys neskelbtini). 2012 m. gegužės 17d. pirkimo- pardavimo sutartimi Nr. 2-1693 per įgaliotinį F. U. J. T. pardavė, o R. B. pirko 1044/1490 dalį žemės sklypo. Nurodė, jog pagal nuosavybės teisių atkūrimo metu ir dabar galiojantį teisinį reglamentavimą, visi Vandens įstatymo 4 str. 2 d. nurodytus kriterijus (vieną iš jų arba kelis) atitinkantys paviršiniai vandens telkiniai yra priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams yra išimtinė valstybės nuosavybė, todėl neprivatizuojami, valstybės išperkami ir nuosavybės teisės natūra į juos neatkuriamos, todėl ginčijamas sprendimas, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į minėtą vandens ūkio paskirties žemės sklypą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymų nuostatoms, reglamentuojančioms išimtinę valstybės nuosavybę. Pažymėjo, jog nežiūrint to, kad ežeras Salinis nuosavybės teisių atkūrimo metu nebuvo įtrauktas į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, tačiau pagal Lazdijų valsčiaus Seinų apskrities G. S. parceliacijos planą, sudarytą 1924 metais matavimo departamento matininko N. K. , 14,47 ha ploto minėtas ežeras nurodytas kaip valdžios nuosavybė, t. y. iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei, tai reiškia, kad pagal LR vandens įstatymo 4 straipsnio 9 punkto nuostatas nuo 1997-11-19 priskirtas valstybinės reikšmės vandens telkiniams, todėl negalėjo būti privatizuotas. Sprendžiant nuosavybės teisių į vandens telkinio ežero atkūrimo klausimą, Nacionalinė žemės tarnyba privalėjo vadovautis įstatymais ir objektyviai įvertinti visas aplinkybes. Ginčijamas sprendimas prieštarauja LR Konstitucijos 47 str., Žemės įstatymo 6 str., Vandens įstatymo 4 str. 2 d. 9 p., Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 str. nuostatoms, todėl yra neteisėtas ir naikintinas. Pagal CK 4.7 str. valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai yra išimti iš civilinės apyvartos, jie negali būti nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalykas, todėl jo pagrindu sudarytas ginčijamas sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.). Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių perleidimas privačion nuosavybėn vertintinas kaip viešojo intereso pažeidimas. Siekiant tinkamo viešojo intereso apgynimo materialinių teisinių pasekmių, kilusių iš neteisėtų administracinių aktų, jų panaikinimas taip pat priskirtinas viešojo intereso gynimo sričiai. Remdamasi faktine situacija, teisiniu reglamentavimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika prašė pareiškimą tenkinti.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, su pareiškėjo prašymu dėl sprendimo panaikinimo ir sandorio panaikinimo sutiko, su prašymu dėl restitucijos taikymo- sutiko iš dalies.
Atsiliepime minėta institucija ir teismo posėdžio metu jos įgaliotas atstovas nurodė, jog pagal Lazdijų valsčiaus Seinų apskrities buv.nuosavybėje G. S. parceliacijos planą, sudarytą 1924 metais, 14,47 ha ežeras Salinis iki 1940m. nuosavybės teise priklausė valstybei. 2012 m. kovo 8 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimu Nr. 4S-90 (toliau –ir Sprendimas) J. T. atkuriant nuosavybės teises į vandens telkinį (ež. Salinis), kuris atitinka Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytą kriterijų, buvo pažeistos Konstitucijos 47 straipsnyje, Žemės įstatymo 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte, Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte, Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 9 punkte įtvirtintos imperatyvios nuostatos, todėl Sprendimas turi būti panaikintas. Pripažinus neteisėtu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 4S-90, neteisėtomis pripažintinos ir šio sprendimo pagrindu sukeltos teisinės pasekmės, t.y. 2012 m. gegužės 17 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2-1693.
Pažymėjo, kad Lazdijų skyrius 2015 m. liepos 8 d. raštu Nr. 4SD-2923-(14.4.9.) „Dėl viešojo intereso gynimo" kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą, kuriame nurodė, kad neteisėtai J. T. nuosavybėn perleido valstybinės reikšmės vandens telkinį (Salinio ežerą), esantį (duomenys neskelbtini), prašė panaikinti administracinį aktą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo valstybinės reikšmės vandens ūkio paskirties žemės sklypą ir pirkimo-pardavimo sutartį, taikyti restituciją natūra, grąžinant valstybės nuosavybėn neteisėtai perleistą minėtą valstybinės reikšmės vandens telkinį. Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad ši byla iškelta prokuroro iniciatyva pagal Lazdijų skyriaus prašymą, nėra pagrindo nesutikti su prašymo reikalavimais apimtimi, kuria prokuroras prašo panaikinti administracinį aktą, pripažinti pirkimo-pardavimo sandorį negaliojančiu bei taikyti restituciją, grąžinant valstybei natūra valstybinės reikšmės vandens telkinį, tačiau nesutinka su prokuroro reikalavimu įpareigoti valstybę, atstovaujamą Nacionalinės žemės tarnybos, paskutiniam turto įgįjėjui R. B. , iš kurio turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jo patirtas turto įsigijimo išlaidas. Pažymėjo, jog taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos. Jų esmė ta, kad negalimas dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėties nepagrįstas ir nesąžiningas pablogėjimas, o kitos - atitinkamas pagerėjimas. Atsakovo nuomone, prokuroras, ginantis viešąjį interesą, konkrečiu atveju turėjo pareigą išsiaiškinti galimą turto įgijėjų nesąžiningumą, t.y. ar įgaliotinis (F. U. ) atkurdamas nuosavybės teisės neveikė savo interesais, ar nesuklaidino įgaliotojų, ar sandoris nėra apsimestinis ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su restitucijos taikymu, tačiau to neatliko, todėl prašymas atlyginti R. B. , kaip paskutinio turto įgijėjo, patirtas turto įsigijimo išlaidas, negali būti tenkinamas.
Atsakovas J. T. atsiliepime ( b.l. 15-21) ir jo atstovas teismo posėdžio metu su prokuroro reikalavimais nesutiko. Nurodė, jog iki nacionalizacijos atsakovo tėvas grafas Z. T. nuosavybės teise valdė 15/49 dalį savo ir 1/28 dalį tekusio iš senolės J. T. nekilnojamojo turto, esančio Trakų rajone, (duomenys neskelbtini) (buvęs Užutrakio (Zatročė) dvaras su Budos (Budkų) palivarku, susidedantis iš 434 ha žemės ir 320 ha vandenų, kuriuos sudaro Apušės, Didiškių (Finfos), Apvaluko (Okronglės) ežerai ir dalis Šulnikų, Skaisčių ir Galvės ežerų bei išlikusiais dvaro pastatais). Pagal LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau- ir Atkūrimo įstatymas) J. T. yra pateikęs prašymą ir visus reikiamus dokumentus atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko jam tekusį išlikusį nekilnojamąjį turtą Lietuvoje. Pretendentas J. T. siekė, kad nuosavybės teisės į pastatus, žemę bei vandenis būtų grąžintos natūra jų buvimo vietuose. Nesant tam galimybių, pretendentui buvo siūloma rinktis kitus kompensavimo būdus, tame tarpe žemių bei vandenų išsikėlimą į kitas vietoves pagal išduodamas pinigine išraiška įvertintas Išvadas. 2009-05-11 J. T. vardu buvo paduotas prašymas Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjui paruošti išvadą dėl vandens telkinio perkėlimo į Alytaus apskritį, Lazdijų rajoną, Lazdijų seniūniją. Trakų rajono žemėtvarkos skyrius patvirtino 2009-06-04 išvadą Nr.79-2.12-1483 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn”, pagal kurią pripažino, jog J. T. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 1,9435 ha vandens telkinio, kuri buvo persiųsta į Lazdijų rajono žemėtvarkos skyrių. Nurodė, jog J. T. nebuvo įpareigotas tikrinti, ar priimami sprendimai nuosavybės teisių atkūrimo procese nepažeidė imperatyvių teisės normų. Atsakovo atstovo nuomone, Sprendimu atkuriant nuosavybės teises, nebuvo pažeisti nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai ir procedūros. Priešingai, valstybė mainais grąžinusi Salinio ežerą į Trakų mieste esantį vandens telkinį, patenkino viešąjį interesą ir gavo neabejotiną naudą, todėl ginant viešąjį interesą pareiškėjo prašomu būdu būtų pažeisti sąžiningų turto įgijėjų teisėti lūkesčiai ir teisinių santykių stabilumas. Be to, byloje nepaneigta abejonė, jog minėtas ežeras iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos priklausė privatiems asmenims, o ne valstybei, nes dvaro žemė vykdant parceliaciją buvo išdalinta kitiems asmenims, iki 1940 m. dvarą valdė V.V..
Atsakovo atstovas prašė atkreipti teismo dėmesį į tai, jog ežeras Salinis nuosavybės teisių atkūrimo metu nebuvo įtrauktas į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, patvirtintą 2003-10-14 Lietuvos Vyriausybės nutarimu Nr.1268. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 13 str. 1d. 1p. imperatyviai įtvirtinta, jog miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims, šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė. Ta pati nuostata numatyta ir Vandens įstatymo 4 str. 3dalyje, todėl tik Vyriausybei priskirta tvirtinti valstybinės reikšmės vandenų plotus, laikantis teisės aktais nustatytos procedūros. Priešingu atveju, būtų pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Prašė pareiškėjo prašymą atmesti.
Atsakovas R. B. su prokuroro prašymu nesutiko. Atsakovas atsiliepime ir jo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog prokuratūra nepateikė neginčijamų įrodymų, kad Salinio ežeras iki 1940 m. priklausė Lietuvos valstybei, o reiškiant prašymą dėl administracinio akto panaikinimo ignoruotos faktinės aplinkybės, kurios pagrindžia administracinės procedūros teisėtumą. Prokuratūros reikalavimas grąžinti nekilnojamojo turo objektą valstybei, sumokant šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos pažeidžia teisingo atlyginimo ir teisėtų lūkesčių principus. Prašė įvertinti aplinkybes, jog J. T. nuosavybės teisių atkūrimo procese įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į Vilniaus apskrities Trakų rajono Trakų mieste esantį nekilnojamąjį turtą, y.y 20 ha žemės ir 45,00 ha vandens telkinį, tačiau valstybė šį vandens telkinį paėmė savo reikmėms, tokiais savo veiksmais įsipareigodama atsakovui neatlygintinai perduoti lygiavertį vandens telkinį. Atsakovo atstovės nuomone, Vilniaus apskrities išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn patvirtina, jog pagal susitarimą J. T. mainais vietoj Trakuose esančio vandens telkinio buvo perduotas 1,9435 ha ploto vandens telkinys Alytaus apskrityje. Toks susitarimas atitiko Lietuvis Respublikos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 str. nuostatas, juo buvo pasiekta teisinga valstybės ir asmenų, valdančių vandens telkinius interesų pusiausvyra. Nagrinėjamu atveju priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, nėra adekvačios siekiamam tikslui ir neatitinka proporcingumo keliamų reikalavimų. Tačiau, atsakovo atstovės nuomone, jeigu teismas nuspręstų, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas konstatuoti administracinio akto neteisėtumą ir pripažinti negaliojančiu nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį, turėtų būti taikoma restitucija, užtikrinanti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Remdamasi teismo praktika, atsakovo atstovė pažymėjo, jog Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas - specifinis socialinis teisinis procesas, kuriuo siekiama atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises ir bent iš dalies atkurti teisingumą. Nagrinėjamu atveju ginčo ežero perdavimą J. T. privačion nuosavybėn lėmė valstybės institucijų veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese, o šis asmuo, kaip ir sąžiningas žemės sklypo įgijėjas R. B. pasitikėjo valstybės institucijų kompetencija nustatyti konkrečius grąžintinos žemės objektus. Esant tokioms aplinkybėms, kai dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmenims, kurių sąžiningumas nepaneigtas, buvo atkurtos nuosavybės teisės, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų šių asmenų teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog teismui taikant restituciją prokuroro prašyme nurodytu būdu, R. B. būtų grąžintas į kur kas nepalankesnę padėtį nei valstybė, nes prokuratūra neatsižvelgia į sklypo vertę dabartiniu metu, o už 2012 m. sumokėtą sumą negalima įsigyti analogiško sklypo. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė teigė, jog, jos nuomone, teismui taikant restituciją, būtų teisinga ir protinga valstybę įpareigoti R. B. atlyginti 2012-05-17 pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą kainą- 95 000 Lt ( 27 513,90 Eur), kurios byloje šalys nekvestionuoja.
Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovė prašė prokuroro prašymą tenkinti. Nurodė, jog prokuroro skundas pagrįstas. Salinio ežeras iki 1940 m. priklausė valstybei nuosavybės teise, tai patvirtina įrašas 1924 m. G. S. parceliacijos plane, todėl pagal LR vandens įstatymo 4 str. 2d. 9p. į jį negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės privačiam asmeniui, ginčijamas byloje sprendimas ir sandoris turi būti panaikinti, kaip prieštaraujantys imperatyviems teisės aktams, nes negalima tokia teisinė situacija, kai valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas (valstybinės reikšmės vidaus vandenys) kartu nuosavybės teise priklausytų ir privačiam asmeniui. Institucijos atstovė tvirtino, jog minėtas ežeras turėjo būti įtrauktas į valstybinės reikšmės vandens telkinių sąrašą. Ta aplinkybė, jog ežeras Salinis nebuvo įrašytas į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, patvirtintą 2003-10-14 Lietuvos Vyriausybės nutarimu Nr.1268, nekeičia jo kaip valstybinės reikšmės ežero statuso. Sprendžiant ginčą prašė remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi analogiško pobūdžio byloje Nr. A146-1353/2014.
Lazdijų rajono savivaldybės atstovas su prokuroro reikalavimais sutiko. Nurodė, jog 2012 m. vasario 24 d. Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 5TS-310 tik dalis (4,46 ha) Salinio ežero buvo įtraukta į išperkamų ir neprivatizuojamų vandens ūkio paskirties žemės sklypų (vandens telkinių), priskiriamų rekreacinėms reikšmėms sąrašą, nes 2012-02-23 raštu Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Lazdijų, Druskininkų skyriaus raštu Lazdijų rajono savivaldybės administracija buvo informuota, kad kita dalis Salinio ežero yra privatizuota. Minėtos institucijos atstovas pažymėjo, jog ginčijamą administracinį aktą ir sandorį panaikinus, Lazdijų rajono savivaldybės taryba svarstytų klausimą dėl ežero įtraukimo į išperkamų ir neprivatizuojamų vandens ūkio paskirties žemės sklypų sąrašą, nes jis reikalingas rekreacinėms reikmėms.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos m. savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarė A. B. atsiliepimo į pareiškimą nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta, byla nagrinėtina jai nedalyvaujant ( ABTĮ 78 str.).
Prašymas tenkinamas iš dalies.
Konkrečiu atveju prokurorė kreipėsi į teismą, gindama viešąjį interesą.
Įstatymai nepateikia viešojo intereso sąvokos, todėl siekiant nustatyti, ar pareiškėjas kreipėsi į teismą, gindamas viešąjį interesą, pirmiausia būtina nustatyti, kas yra laikytina viešuoju interesu. Viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo doktriną nuosekliai laikomasi pozicijos, kad viešasis interesas, kuris gali būti ginamas taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą, turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2004 m. sausio 23 d. Nr. A3-11/2004; 2005 m. lapkričio 23 d. Nr. A13-1725/2005; 2007 m. kovo 22 d. Nr. A17-316/2007; 2007 m. sausio 19 d. Nr. A3-64/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 1(11), 221-248 p.; 2008 m. liepos 25 d. Nr. A146–335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr.5(15); 2009 m. vasario 12 d. Nr.A882 -65/2009, 2014 m. sausio 29 d. A146-79/2014 ir kt.).
Viešo intereso gynimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos prokuratūros 19 straipsnio nuostatos. Pagal minėto straipsnio 2 dalies 1 punktą prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra.
Šioje byloje ginčijamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų, Druskininkų žemėtvarkos skyriaus 2012 m. kovo 8 d. sprendimas Nr.4S-90 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teises J. T. į tenkančią nekilnojamojo turto dalį 1,9435 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 10,44 ha ploto (vertė 9500 Lt devyni tūkstančiai penki šimtai) vandens ūkio paskirties sklypo dalį (iš bendro 14,90 ha ploto) bendrosios nuosavybės teise su Lietuvos Respublika (4,46 ha), esančią Alytaus apskrityje, (duomenys neskelbtini), teisėtumas ir pagrįstumas bei prašoma pripažinti negaliojančia minėto Sprendimo pagrindu notariškai patvirtintą 2012 m. gegužės 17 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2-1693, kuria per įgaliotinį F. U. J. T. pardavė, o R. B. pirko 1044/1490 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančio Alytaus apskrityje, (duomenys neskelbtini). už 95 000 Lt bei taikyti restituciją.
Nuosavybės atkūrimo bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2009 m. birželio 4 d. patvirtino išvadą Nr. 79-2.12-1483 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn" (toliau - Išvada) pagal kurią J. T. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 1,9435 ha (vertė 9500 Lt) vandens telkinį. Minėta išvada buvo persiųsta į Alytaus apskrities Lazdijų rajono Lazdijų seniūniją. J. T. įgaliotas asmuo F. U. 2009 m. rugsėjo 10 d. prašymu kreipėsi į tuometinės Alytaus apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Lazdijų rajono žemėtvarkos skyrių, prašydamas pagal Išvadą suteikti lygiavertį vandens telkinį Alytaus apskrities, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje.
Alytaus apskrities viršininko 2009 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. Ž-3171-(1.3.) buvo paskelbta Lazdijų rajono Dumblio kadastro vietovės žemėtvarkos projekto pradžia, patvirtinta teritorija projektui rengti, laisvos valstybinės žemės plotai, nustyti šio žemėtvarkos projekto rengimo terminai. Alytaus apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. Ž-3466-(1.3.) patvirtintas pretendentų, pageidaujančių įsigyti žemę, mišką ir vandens telkinius Dumblio kadastro vietovėje, sąrašas, kuriame J. T. priskirtas 9 pretendentų eilei. 2010 m. kovo 4 d. Alytaus apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Lazdijų rajono žemėtvarkos Skyriuje buvo organizuotas 9 eilės pretendentų, kurie pageidauja įsigyti nuosavybėn žemę, mišką ir vandens telkinius Dumblio kadastro vietovėje, susirinkimas, kuriame J. T. įgaliotas asmuo R. B. iš laisvos valstybinės žemės plotų pasirinko vandens ūkio paskirties sklypo Nr. 8 dalį (Salinio ežerą ) 10,44 ha iš bendro 14,35 ha ploto, kuriam buvo suteiktas projektinis Nr. 905.
Nuosavybės bylos duomenys patvirtina, jog vandens ūkio paskirties sklypas Nr. 905 (ež. Salinis) buvo suprojektuotas ir patvirtintas Dumblio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Alytaus apskrities viršininko 2010 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. Ž-2389-(1.3). 2012m. sausio 31d. NZT Lazdijų skyriaus vedėjos įsakymu Nr.4VĮ-( 14.4.2.)-145 žemės sklypas 4,46 ha ploto (iš bendro 14,90 ha) buvo įregistruotas Lietuvos Respublikos vardu, 2012 m. vasario 24 d. Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 5TS-310 Salinio ežero dalis (4,46 ha) buvo įtraukta į išperkamų ir neprivatizuojamų vandens ūkio paskirties žemės sklypų (vandens telkinių), priskiriamų rekreacinėms reikšmėms sąrašą, o į kitą ežero dalį, t.y. į 10,44 ha ploto sklypą Sprendimu atkurtos nuosavybės teisės J. T. .
Byloje ginčo dėl teisės atkurti nuosavybės teises J. T. nėra, procedūrinių pažeidimų taip pat nenustatyta, tačiau prokurorės nuomone, priimant Sprendimą buvo pažeistos imperatyvios teisės aktų, reglamentuojančių išimtinės valstybės nuosavybės gynimą nuostatos, nes į tą objektą, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, t.y. į ežero Salinio dalį, nuosavybės teisių atkūrimą ribojo imperatyvūs teisės aktų reikalavimai.
Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnis yra skirtas išimtinės valstybės teisės į vandens telkinius įtvirtinimui. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Vandens įstatymo 2 straipsnio 1- 9 punktuose nurodyti kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, t.y.: 1) ežerai ir tvenkiniai, kurių plotas didesnis kaip 50 ha; 2) upės, kurių baseino plotas didesnis kaip 50 km2 ; 3) tvenkiniai, įrengti upėse, kurios įrašytos į valstybinės reikšmės upių sąrašą, ir ežerai, kuriuos jungia valstybinės reikšmės upės; 4) paviršiniai vandens telkiniai, esantys valstybiniuose rezervatuose ir valstybinių parkų rezervatuose; 5) paviršiniai vandens telkiniai, svarbūs vertingų gamtinių kompleksų ir biologinės įvairovės išsaugojimo požiūriu bei turintys įtaką su jais susijusių upelių, pelkių ir kitų aplinkos komponentų ekologinės pusiausvyros stabilumui ir dėl šios savo savybės įtraukti į valstybinius draustinius ir valstybinius parkus arba turintys gamtos paveldo objekto statusą; 6) paviršiniai vandens telkiniai, esantys teritorijose, kurios atitinka teisės aktų nustatytus Europos ekologinio tinklo Natura 2000 teritorijų atrankos kriterijus; 7) paviršiniai vandens telkiniai, jungiantys vandens turizmo trasas į bendrą sistemą; 8) paviršiniai vandens telkiniai, esantys valstybinėje žemėje arba su ja besiribojantys, ir rekreacijai (poilsiui ir (ar) turizmui) svarbūs paviršiniai vandens telkiniai, kurie teritorijų planavimo dokumentais arba savivaldybių tarybų sprendimais priskirti rekreacinėms teritorijoms; 9) paviršiniai vandens telkiniai, iki 1940 m. priklausę valstybei nuosavybės teise. Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad paviršinių vandens telkinių įrašymo į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarką nustato ir valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą tvirtina Vyriausybė pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus. Į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie nors ir atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įgyti privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo. Vandens įstatymas buvo priimtas 1997 m. spalio 21 d. Nr. VIII-474, įsigaliojo nuo 1997 m. lapkričio 19 d. (Žin., 1997, Nr.104-2615).
Konkrečiu atveju nustatyta, jog ežeras Salinis ginčijamo Sprendimo priėmimo metu nebuvo įtrauktas į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, patvirtintą 2003-10-14 Lietuvos Vyriausybės nutarimu Nr.1268, tačiau jis nuosavybės atkūrimo metu atitiko valstybinės reikšmės paviršinio vandens telkinio statusą pagal Vandens įstatymo 4 straipsnio 2dalyje 9punkte nurodytą kriterijų, nes iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei. Šią aplinkybę byloje neginčijamai patvirtina Lietuvos valstybės centrinio archyvo išduotas dokumentas –Dumblių dvaro Lazdijų valsčiaus Seinų apskrities, buv. nuosavybėje G. S. parceliacijos planas ( toliau – ir Parceliacijos planas), sudarytas 1924 metais Žemės tvarkymo ir matavimo departamento matininko K. M. , 1924m. rugpjūčio 8 d. patikrintas vietoje Žemės tvarkymo departamento revizoriaus, 1925 m. vasario 9 d. patvirtintas Deparatmento Matavimo skyriaus viršininko parašu ir spaudu. Minėtame plane ežeras Salinis pažymėtas raide B, plane padarytas įrašas, jog 14,47 ha ploto ežeras “B” yra valdžios nuosavybė. Minėtas dokumentas taip pat minimas 2015-09-10 Lietuvos centrinio archyvo pažymoje apie Salinio ežero priklausomybę, kurioje nurodoma, jog archyviniame fonde daugiau žinių archyve saugomuose fonduose apie Salinio ežerą nerasta.
Atsakovai nurodė, jog jiems kelia abejonių, ar iki 1940 m. nacionalizacijos ežeras Salinis išliko valdžios nuosavybe, nes Dumblio dvaras, prie kurio yra ežeras, 1927 m. buvo išparceliuotas, aplink dvarą žemė išdalinta privatiems asmenims.
Byloje yra surinkta duomenų apie Dumblio dvaro parceliaciją, apie dvaro žemių padalinimą, vykdant 1922m. žemės reformą, tačiau įrodymų, paneigiančių Parceliacijos plane esamus duomenis dėl ežero priklausomybės valstybei (valdžiai) teismui nepateikta. Pažymėtina, jog Parceliacijos plane yra 1927 m. Žemės reformos direktoriaus įrašas apie tai, kad Žemės reformos valdybos nutarimu 1927 m. Nr. 3674, paskelbtu “Vyr.Žin.” Nr. 261, Dumblio dvaras pavadintas Salų dvaru, tai leidžia daryti išvadą, jog minėtame Parceliacijos plane buvo užfiksuoti duomenys, susiję ne tik su parceliacijos procesu, bet ir jos pabaiga. Atsakovo J. T. atstovo teismui pateiktos 1937 m. sutartys ( rejestro Nr. 1381, 1363) įrodo, jog minėtais metais V. V. įsigijo minėto dvaro teritorijoje žemės sklypus, tačiau neįrodo, jog įsigijo ir Salinio ežerą ar jo dalį. Tai pripažino ir jo atstovas teismo posėdžio metu.
Įvertinus byloje surinktus duomenis dėl Salinio ežero nuosavybės, darytina išvada, jog minėtas ežeras iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei, o tai reiškia, kad pagal LR vandens įstatymo 4 straipsnio 9 punkto nuostatas nuo 1997-11-19 jis buvo priskirtas valstybinės reikšmės vandens telkiniams.
Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, jog valstybinės reikšmės vidaus vandenys nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, ši nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 6 straipsnyje. Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad miškas arba vandens telkinys grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems, taip pat buvusio miško ir vandens telkinių plotus, kurių šio straipsnio 7 dalyje nustatytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė. Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta 1-9 punktuose išvardytiems objektams, tarp jų valstybinės reikšmės vidaus vandenims (Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas. Aptariamo straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Pagal LR CK 4.7 str. išimtine valstybės nuosavybe valstybei priklausantys daiktais yra išimti iš civilinės apyvartos, o tai reiškia kad negali būti perleidžiami. Taigi atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog konkrečiu atveju nuosavybės teisių atkūrimas į minėtą ežerą privačiam asmeniui ir jo perleidimas sandoriu kitam privačiam asmeniui nebuvo galimas.
Pagal administracinės bylos duomenis spręstina, jog atkuriančiai nuosavybės teises institucijai buvo žinoma apie 2012 m. vasario 24 d. Lazdijų rajono savivaldybės tarybos priimtą sprendimą Nr. 5TS-310, kuriuo Salinio ežero dalis (4,46 ha) buvo įtraukta į išperkamų ir neprivatizuojamų vandens ūkio paskirties žemės sklypų (vandens telkinių), priskiriamų rekreacinėms reikšmėms sąrašą. Kaip jau buvo nurodyta, prieš priimant minėtą įsakymą, 2012m. sausio 31d. NŽT Lazdijų skyriaus vedėjos įsakymu Nr.4VĮ-( 14.4.2.)-145, minėta žemės sklypo 4,46 ha ploto (iš bendro 14,90 ha) buvo įregistruota Lietuvos Respublikos vardu. 2012-02-23 Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Lazdijų, Druskininkų skyriaus rašto Nr.4SD-(14.4.104) turinys įrodo, jog Lazdijų rajono savivaldybės administracija, prieš priimdama 2012 m. vasario 24 d. Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 5TS-310 dėl Salinio ežero dalies (4,46 ha) įtraukimo į išperkamų ir neprivatizuojamų vandens ūkio paskirties žemės sklypų (vandens telkinių) sąrašą, kreipėsi dėl kitos dalies ežero teisinio statuso, siekdama visą ežerą priskirti rekreacinėms reikmėms, tačiau gavo informaciją iš Nacionalinės žemės tarnybos, jog kita dalis ežero jau privatizuota, nors Sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo dar nebuvo priimtas. Taigi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų, Druskininkų skyriaus darbuotojai savivaldybės administracijai suteikė klaidingą informaciją dėl kitos dalies (10,44 ha ploto) ežero, dėl kurios vyksta ginčas šioje byloje, todėl ji nebuvo įtraukta į neprivatizuojamų žemės sklypų sąrašą. Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojai, vykdydami Tarnybai priskirtas funkcijas, privalėjo užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir tinkamą teisės aktų aiškinimą ir taikymą, tačiau to neatliko.
Administracinėje byloje nustačius, kad ginčo žemės sklypas dar iki nuosavybės teisių atkūrimo įstatymu jau buvo priskirtas valstybei išimtine nuosavybės teise, ginčijamas administracinis aktas - 2012 m. kovo 8 d. sprendimas Nr. 4S-90 , kuriuo J. T. buvo atkurtos nuosavybės teisės, perduodant nuosavybėn 10,44 ha ploto vandens ūkio paskirties sklypo (Salinio ežero) dalį, esančią Alytaus apskrityje, (duomenys neskelbtini), prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 6 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatoms, todėl yra neteisėtas ir naikintinas.
Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog ginant viešąjį interesą yra svarbu panaikinti visus teisės aktus, kurie laikytini neteisėtų veiksmų teisinėmis pasekmėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-65/2009). Panaikinus kaip neteisėtą minėtą administracinį aktą, tenkintinas išvestinio pobūdžio reikalavimas dėl sandorio, prieštaraujančio įstatymo imperatyvioms normoms, panaikinimo, pripažįstant negaliojančia 2012 m. gegužės 17 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2-1693, kuria per įgaliotinį F. U. atsakovas J. T. pardavė, o R. B. pirko 1044/1490 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančio Alytaus apskrityje, (duomenys neskelbtini). už 95000 Lt) (CK 4.7 straipsnio 2 dalis, CK 4.48 str., CK 1.80 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-165/2012). Konstatavus, kad ginčijamas vandens telkinys nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, kad jis neteisėtai perleistas privačių asmenų nuosavybėn, minėto vandens telkinio (10,44 ha ploto) turi būti grąžinama valstybės nuosavybėn, todėl taikant restituciją, R. B. įpareigotinas grąžinti valstybei 10,44 ha vandens ūkio paskirties žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)Dumblio k.v.), esančio Lazdijų r. sav., (duomenys neskelbtini).
Nustačius, jog konkrečiu atveju, atkuriant nuosavybės teises, buvo padaryti ne formalaus, procedūrinio pobūdžio, o esminiai materialinės teisės imperatyvių normų, kurios draudė atkuriant nuosavybės teises perduoti neatlygintinai nuosavybėn ginčui aktualų paviršinio vandens telkinį (Salinio ežerą), pažeidimai, darytina išvada, jog buvo pažeistas viešas interesas, todėl prokurorė pagrįstai kreipėsi į teismą dėl jo gynimo. Teismas pažymi, kad visa visuomenė yra suinteresuota tokia valdžios institucijų veikla, kad priimant administracinius aktus būtų laikomasi įstatymų reikalavimų. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas – specifinis, jo tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu. Visuomenė yra suinteresuota teisėtu nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Nuo šio ypatingos svarbos proceso vykdymo teisėtumo, skaidrumo nemaža dalimi priklauso ir visuomenės tikėjimas po Nepriklausomybės atkūrimo valdžią perėmusios Lietuvos valstybės valdžios institucijomis, jų gebėjimu nuosekliai vykdyti svarbiausius su Nepriklausomybės atkūrimu susijusius procesus, kuriais bent iš dalies siekiama atkurti socialinį teisingumą (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2011 m. birželio 20 d. Nr. A525-2279/2011, 2014 m. liepos 31 d. Nr. A858-1361/2014,2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr.A146-700/2014 ir kt.). Neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisinai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir jų išsaugojimui (stabilumui) prioritetas negali būti teikiamas. Teismų praktikoje (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, 2008 m. vasario 20 d. nutarimą; Lietuvos Aukščiausio Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011, LVAT 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-279/2011, 2012 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-59/2012ir kt.) laikomasi nuostatos, kad nustačius, jog ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai, nes teisėtų lūkesčių principas suponuoja, kad turi būti ginamos teisėtai įgytos teisės.
Atsakovai tvirtino, jog nuosavybės teisių atkūrimas ginčijamu sprendimu yra teisėtas, nes J. T. atsisakius Trakų mieste jo tėvui priklausiusio vandens telkinio, mainais buvo perduota Salinio ežero dalis. Sprendimo priėmimo metu, minėtas ežeras nebuvo įtrauktas į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, patvirtintą 2003-10-14 Lietuvos Vyriausybės nutarimu Nr.1268, todėl pripažįstant nuosavybės teisių atkūrimą konkrečiu atveju neteisėtu, būtų paneigtas Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo principas.
Teismas konstatuoja, jog Nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas griežtai laikantis nuosavybės teises reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, kuriuose nėra įtvirtintas nuosavybės teisių atkūrimo būdo realizavimas sandoriais, todėl atsakovų argumentas dėl lygiaverčių mainų kaip teisėto nuosavybės atkūrimo būdo yra nepagrįstas.
Dėl žemės sklypo neįtraukimo į 2003-10-14 Lietuvos Vyriausybės nutarimu Nr.1268 patvirtintą sąrąšą, teismas pažymi, jog analogiško pobūdžio (dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Termento ežerą Lazdijų rajone) ginčą išnagrinėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2014m. gruodžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1353/2014 konstatavo, jog Vandens įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai, atitinkantys šio įstatymo nustatytus kriterijus ir priskirtinumo sąlygas (Vandens įstatymo 4 straipsnio 1,2,3 dalys), iš esmės yra panašus į Miškų įstatymo 4 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, kuriame nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, atitinkantys priskirtinumo valstybinės reikšmės miškams kriterijus (Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis). Nurodė, jog, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pateiktą aiškinimą, pagrįstą, be kita ko ir teisės aktų hierarchijos principu, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai, galimas analogiškas Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto aiškinimas ir nepaisant to, kad Termento ežeras, kuris ginčo sprendimų priėmimo dieną nebuvo įtrauktas į Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 patvirtintą Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, pagal minėtas Vandens įstatymo nuostatas priskirtinas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams.
Pažymėtina, jog, nagrinėjant šią administracinę bylą trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos respublikos Aplinkos ministerijos atstovė teismo posėdžio metu pripažino, jog Salinio ežeras privalėjo būti įtrauktas į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, patvirtintą 2003-10-14 Lietuvos Vyriausybės nutarimu Nr.1268, tačiau dėl netinkamų Aplinkos ministerijos darbuotojų funkcijų vykdymo ar padarytų klaidų, to nebuvo atlikta.
Dėl nagrinėjamai bylai aktualaus Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto taikymo Vyriausiojo administracinio teismo kolegija 2014m. gruodžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1353/2014 nurodė, jog šioje įstatymo normoje nustatytas teisinis reguliavimas, numatantis kad valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams priskiriami paviršiniai vandens telkiniai, iki 1940 m. priklausę valstybei nuosavybės teise, yra visiškai aiškus iš įstatymo formuluotės, o Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis (į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie nors ir atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įgyti privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. 1997 m. lapkričio 19 d.) taip pat yra aiški iš įstatymo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija minėtoje byloje konstatavusi imperatyvių teisės aktų reikalavimų pažeidimus, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas iš Lietuvos valstybės paskutiniam aktualaus sklypo pirkėjui priteisė valstybei grąžinto žemės sklypo įsigijimo išlaidas, pažymėjo, jo nurodant priteistiną (konkrečią) sumą, buvo nurodoma ir atitinkama sąlyga, kad turto įsigijimo išlaidos neturėtų viršyti turto rinkos kainos sandorių sudarymo metu. Šiame kontekste teisėjų kolegija nurodė, kad sąžiningi nekilnojamojo turto įgijėjai, kurie patyrė žalą dėl valdžios pareigūnų ar jiems prilygintų asmenų neteisėtų veiksmų, pagal Konstituciją ir kitus įstatymus (CK 6.271 straipsnis) turi teisę reikalauti žalos atlyginimo, todėl remiantis nurodytais motyvais, pareiškėjos prašymas dėl restitucijos taikymo, t.y. dėl Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, įpareigojimo paskutiniam turto įgijėjui R. B. atlyginti jo patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos netenkinamas, nustačius, jog šioje byloje yra analogiško pobūdžio situacija.
Pažymėtina, jog šią bylą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo nukrypti nuo jau suformuotos teismo praktikos dėl teisės aiškinimo, vertindamas iš esmės analogišką faktinę situaciją. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis numato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006-03-28 nutarime taip pat imperatyviai nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat – t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismo nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo klausimu jau yra suformavęs administracinių teismų praktiką (ABTĮ 13 str., 20 str.) minėtoje administracinėje byloje Nr. A146-1353/2014, kurios keisti nėra galimybės bei pagrindo, nes priešingu atveu būtų pažeisti imperatyvūs aukščiau nurodytų teisės aktų reikalavimai, Konstitucinio teismo nutarimų nuostatos, pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 88 str. 2 p., 1p., teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Prašymą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 4S-90 dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. T. .
Pripažinti negaliojančia Palangos m. savivaldybės notarų biuro notarės A. B. patvirtintą 2012 m. gegužės 17 d. pirkimo – pardavimo sutartį ( notarinio registro Nr. 2-1693) kuria per įgaliotinį F. U. J. T. pardavė, o R. B. pirko 1044/1490 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).
Taikyti restituciją, įpareigojant pirkėją R. B. grąžinti valstybei 1044/1490 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)., įgytą 2012 m. gegužės 17 d. pirkimo – pardavimo sutarties ( notarinio registro Nr. 2-1693) pagrindu.
Dėl kitos reikalavimų pareiškimą atmesti.
Teisėjai Rimantas Giedraitis
Daina Kukalienė
Janina Vitunskienė