Civilinė byla Nr. 2-658/2012

2-55-3-02797-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija: 110.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. balandžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus, Donato Šerno ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės „DNB bankas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 3 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovo akcinės bendrovės „DNB bankas“ prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „DNB bankas“, uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos turto vertinimo agentūra“, D. K., V. K. dėl 2006-12-20 kreditavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento, 2006-12-11 buto pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento, restitucijos taikymo ir žalos atlyginimo, tretieji asmenys V. M. ir J. M..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. M. pareikštu ieškiniu prašė: 1) pripažinti 2006-12-20 kreditavimo sutartį Nr. 4221-06IL niekine kaip ir taikyti restituciją; pripažinti, kad 2006-12-20 kreditavimo sutarties Nr. 4221-06IL Bendrųjų nuostatų 43,44 ir 46.1 punktai negaliojantys ab initio, o 2006-12-20 kreditavimo sutartis Nr. 4221-06IL nebuvo nutraukta vienašališkai ir buvo vykdoma; panaikinti 2006-12-20 kreditavimo sutarties Nr. 4221-06IL Bendrosios dalies 50., 50.1, 50.2, 50.3, 50.4 punktus, kaip pažeidžiančius ieškovo teises ir darančius ieškovui žalą; 2) pripažinti 2006-12-11 buto pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia ab initio ir taikyti restituciją; 3) pripažinti, kad 2006-11-06 UAB „Baltijos turto vertinimo agentūros“ nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaita Nr. 666:2006 (V) yra nepagrįsta bei atlikta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, o nustatyta buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė yra reikšmingai neteisinga; 4) priteisti iš atsakovų solidariai ieškovo naudai patirtą turtinę žalą  235 973,39 Lt ir neturinę žalą 6 760 714 Lt, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 21 d. nutartimi ieškovo reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė atsakovui AB „DNB bankas“ imtis veiksmų parduodant butą, esantį (duomenys neskelbtini), iš varžytynių.

Atsakovas AB „DNB bankas“ pateiktu prašymų prašė įpareigoti ieškovą A. M. per 7 dienas nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos pateikti 36 000 Lt dydžio banko garantiją arba šią sumą įnešti į teismo depozitinę sąskaitą nuostoliams, galintiems atsirasti dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimui, o ieškovui nepateikus garantijos ar neįnešus atitinkamos sumos į teismo depozitinę sąskaitą – panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Prašymą grindė tuo, kad dėl ilgo teisminio bylos nagrinėjimo jis negalės naudotis lėšomis, kurias gautų už iš varžytinių pardavus bankui įkeistą turtą. Bankas yra kredito įstaiga, todėl jis skolina pinigus ir už tai gauna palūkanas, o pinigų negavimas už įkeistą turtą reiškia negautas pajamas, t. y. negautas palūkanas, kurios pagal CK 6.210 straipsnį sudaro 5 procentus. Kadangi bankui įkeisto turto rinkos vertė 720 000 Lt, todėl bankas patirs 36 000 Lt dydžio nuostolius. Pažymėjo, kad pagrindas taikyti galimų atsakovo atlyginimo užtikrinimą yra prasta ieškovo turtinė padėtis, ieškovas neturi turto, iš kurio galėtų būti padengti banko patirti nuostoliai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 3 d. nutartimi netenkino atsakovo AB „DNB bankas“ prašymo dėl atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.

Teismas, spręsdamas nuostolių atlyginimo užtikrinimo klausimą, įvertino tai, kad pats atsakovas pakankamai ilgą laiką delsė ginčo turtą parduoti iš varžytynių, pateikė tik prielaidomis pagrįstą varžytino turto vertę, taikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšį, jų taikymo mastą, poveikį atsakovui, atsakovo įprastinės veiklos pobūdį ir mastą. Atsižvelgęs į laikinųjų apsaugos priemonių padarinius ribojant atsakovo veiklą, galimų nuostolių susidarymo mechanizmą, teismas laikė, jog atsakovas nenurodė tikslių ir pagrįstų argumentų, susijusių su galimų nuostolių atsiradimu, neįrodė preliminaraus nuostolių dydžio. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad ieškovas yra fizinis asmuo, kurio turtinė padėtis yra ribota, jam yra atidėtas žyminio mokesčio dalies sumokėjimas, o įpareigojus ieškovą pateikti 36 000 Lt dydžio banko garantiją arba šią sumą įnešti į teismo depozitinę sąskaitą, tikėtina, jog būtų stipriai suvaržyti ieškovo interesai. Taigi teismas priėjo prie išvados, jog atsakovas neįrodė, egzistuojančio priežastinio ryšio tarp ieškovo iniciatyva pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir nuostolių, galinčių atsirasti dėl konkretaus turto arešto.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu apeliantas AB „DNB bankas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 3 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti apelianto prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliantas detaliai nurodė galimų nuostolių grėsmę, tinkamai pagrindė nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymo pagrindus.
2. Apelianto nesinaudojimas priverstinio skolos išieškojimo priemonėmis negali būti vertinamas kaip aplinkybė, ribojanti apelianto teisę į nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Apeliantas nesiėmė priverstinio skolos išieškojimo priemonių, nes bendrosios kompetencijos teisme buvo nagrinėjama civilinė bylą dėl skolos iš skolininkų A. M. ir D. K. priteisimo bei dėl A. M. sudaryto turto dovanojimo sandorio panaikinimo. Ši byla buvo baigta nagrinėti tik 2011-11-11 (Lietuvos apeliacinio teismo bylos Nr. 2A-89/2011), t. y. jau po laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
3. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas nurodydamas tik preliminarų nuostolių dydį nepakankamai jį motyvavo ir pagrindė yra nepagrįsta ir prieštarauja teismų suformuotai praktikai, taikant nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą. Skirdamas nuostolių atlyginimo užtikrinimo priemones teismas nebūtinai turi turėti įrodymų, jog ateityje neišvengiamai atsiras tam tikro dydžio nuostoliai. Teismui pakanka įsitikinti, kad susidariusioje situacijoje nuostoliai gali atsirasti. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl skoliniam įsipareigojimui užtikrinti įkeisto turto dabartinės nepakankamos vertės nėra. Ženkliai mažesnė nei paskolos suma įkeisto turto vertė yra pagrindinis ieškovo ieškinio reikalavimų motyvas ir argumentas. Todėl, apelianto manymu, abiems ginčo šalims pripažįstant šią aplinkybę, teismas nepagrįstai reikalavo papildomų įrodymų šiai šalių pripažįstamai aplinkybei įrodyti.
4. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad laikinosios apsaugos priemonės yra pritaikytos asmens, finansiškai nepajėgaus atlyginti galimus nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau nevertino, ar taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ieškinio reikalavimams, ar jos atitinka ieškinyje dėstomą poziciją. Ieškovas siekia panaikinti ne tik savo skolinius įsipareigojimus, bet ir savo teises į butą, kurio priverstinis pardavimas iš varžytynių yra uždraustas. Todėl nesuprantama, kodėl, siekiant sumažinti visų procese dalyvaujančių šalių nuostolius (skaičiuojamas palūkanas ir netesybas dėl paskolos negrąžinimo), pagal teismo nutartį negali būti realizuotas turtas, dėl kurio išsaugojimo savo nuosavybėje ieškovas neturi jokio intereso. Vykdant teismo sprendimą (hipotekos teismo nutartį), realizavus įkeistą turtą ir patenkinus ieškinio reikalavimus, visada bus galimybė taikyti restituciją ne natūra, o ekvivalentu pinigais. Byloje kol kas nėra pateikta pozicija, kad toks restitucijos būdas pažeistų kurio nors iš dalyvaujančių byloje asmenų teises. Dėl nurodytų priežasčių apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas, netaikęs ir nevertinęs šių ekonomiškumo ir proporcingumo principų, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neturėjo pagrindo šiuos principus taikyti, atmesdamas apelianto prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas A. M. prašo apelianto skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsiliepimą ieškovas grindžia šiais esminiai argumentais:

1. Apeliantas neįrodė egzistuojant pagrindui taikyti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutą. Atskirajame skunde nepateikta jokių svarių argumentų dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ar nepagrįstumo. Be to, šiuo metu ieškovas yra pradėjęs procedūras atnaujinti civilinį procesą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2009 m. sausio 19 d. nutarties Nr. 38/2009 ir 2009 m. birželio 26 d. nutarties Nr. 38V/2009. Todėl šių hipotekos teismo nutarčių pagrindu grindžiami apelianto reikalavimai yra neteisėti.
2. Apeliantas nutyli faktą, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartyje Nr. 2A-89/2011 yra nustatyta, kad ieškovo ir apelianto santykiai dėl buto dalies pardavimo nutrūko 2008 m. birželio mėnesį, todėl darytina išvada, kad ieškovas patyrė žalą dėl to, kad apeliantas nepateikė įstatymus atitinkančių dokumentų buto pardavimui, kas tik patvirtina, jog ieškovas patyrė turtinę ir neturtinę žalą, nes apeliantas nevykdė pareigų, numatytų įstatymuose ir kreditavimo sutartyje.
3. Įkeisto ginčo turto per mažos vertės nustatymas yra vienas iš ieškinio argumentų, todėl apeliantas, pateikdamas juridinės galios neturinčią informaciją apie ginčo buto rinkos vertę, prieštarauja pats sau, kad ieškovo reikalavimai nebus patenkinti, bei nesusieja nuostolių kompensavimo mechanizmo, jog nuostolius privalės kompensuoti atsakovai ar tretieji asmenys. Atsižvelgiant į ginčo turto vertės sumažėjimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai reikalavo papildomų įrodymų iš apelianto. Apelianto pateikti turto vertės sumažėjimą patvirtinantys dokumentai privalo atitikit teisės aktų reikalavimus. Apeliantas taip pat turi aiškiai nurodyti tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmą, kuris turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, bei reikalauti nuostolių atlyginimo ne iš nukentėjusiojo ieškovo, o iš kitų atsakovų ar trečiųjų asmenų.
4. Pirmosios instancijos teismas tiek taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, tiek spręsdamas nuostolių atlyginimo užtikrinimo klausimą įvertino ir taikė ekonomiškumo bei proporcingumo principus. Ieškovas prieštarauja restitucijos taikymui ekvivalentu pinigais, nes egzistuojantis reikšmingas skirtumas tarp ginčo buto realios rinkos pardavimo kainos ir suteikto kredito sumos.
5. Apelianto veiksmai, ieškovo nuomone, turėtų būti suprasti kaip bandymas piktnaudžiauti procesu, pastatant ieškovą į sudėtingesnę padėtį civiliniame procese, apsunkinant galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą.

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apelianto atskirąjį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas gali pareikalauti, jog ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (CPK 146 str. 1 d.). Nustatydamas galimybę pareikalauti iš asmens, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba kurio iniciatyva šios priemonės jau pritaikytos, užtikrinti galimų atsakovo nuostolių atlyginimą, įstatymų leidėjas siekė, jog būtų garantuojama ieškovo ir atsakovo interesų ir procesinių poveikio priemonių pusiausvyra, šalių lygiateisiškumas, prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones sąžiningumas bei šių priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Tačiau pažymėtina, kad ieškovas, užtikrinti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galinčių kilti atsakovo nuostolių padengimą, gali būti įpareigojamas esant šioms sąlygoms, kai pagal bylos duomenis yra prognozuojama, kad nuostoliai gali atsirasti ir byloje yra duomenų, jog dėl laikinosios apsaugos priemonės pritaikymo atsakovo patirtų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas (nuostoliai yra dideli, ieškovas yra finansiškai nepajėgus jų padengti, neturi Lietuvoje turto, gali vengti atlyginti nuostolius ir pan.), ir atsakovui, prašančiam galinčių atsirasti jo nuostolių atlyginimo užtikrinimo, pateikus duomenis apie galimų nuostolių dydį, preliminarų jų paskaičiavimą (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1561/2010; 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1432/2010; 2009 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-730/2009).

Apeliantas prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti pritaikius laikinąsias apsaugos priemones – draudimą imtis veiksmų parduodant butą, esantį (duomenys neskelbtini), iš varžytynių, grindžia tuo, jog įkeisto nekilnojamojo turto pardavimo iš varžytynių draudimas trukdo jam atgauti suteiktą kreditą, o tai didina jo finansinius nuostolius, susidarančius palūkanų forma. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantas neįrodė esant priežastiniam ryšiui tarp ieškovų prašymu byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir apelianto nurodomų nuostolių, susidarančių negautų palūkanų forma, bei kad taikius nuostolių atlyginimo užtikrinimą būtų stipriai suvaržyti ieškovo interesai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiomis teismo išvadomis.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė prašymą taikyti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (CPK 12 str., 178 str.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino tokio apelianto prašymo. Apeliantas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių galimą realių (o ne hipotetinių) nuostolių atsiradimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 185 str.). Tokių įrodymų apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 314 str., 338 str.).

Apelianto nurodytų galimų nuostolių (jo teigimu, dėl turto realizavimo apribojimo negali atgauti paskolintų lėšų, o dėl negautų piniginių lėšų jis negali vykdyti finansinės veiklos – skolinti pinigų nefinansinėms korporacijoms ir namų ūkiams už atitinkamo dydžio palūkanas, iš kurios gautų papildomas pajamas palūkanų forma), atsiradimo tikimybė neturi objektyvaus pagrindo; apeliantas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad realiai yra galimybė artimiausiu metu parduoti apeliantui įkeistą ginčo butą už apelianto nurodytą kainą (720 000 Lt – rinkos vertė, 500 000 Lt – priverstinio pardavimo vertė), ir tokiu būdu gauti pinigines lėšas, kurias galėtų sėkmingai investuoti į finansinius sandorius. Įstatyme numatyta teisė į nuostolių atlyginimo užtikrinimą sietina su galimybe padengti galimus nuostolius būtent dėl pritaikytų konkrečių laikinųjų suvaržymų, bet ne dėl kokių nors kitokių faktų ar įvykių, kurių įvykdymo tikimybė grindžiama vien prielaidomis (CPK 146 str. 1 d.). Apeliantas tikėtinai neįrodė nuostolių, kurie tikėtinai atsiras dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, akivaizdžios galimybės (CPK 178 str.). Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo apelianto teiginių dėl pajamų palūkanų forma negavimo sieti išimtinai su ieškovo prašymu taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Teisėjų kolegija pastebi, kad pagal Bankų įstatymo 2 str. 1 p. bankas yra verslo subjektas, kuris verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionaliųjų rinkos dalyvių, jų skolinimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę. Manytina, kad apeliantas, tapdamas ieškovo kreditoriumi įvertino ir prisiėmė riziką, kad kontrahentui tapus nemokiu patirs vienokiu ar kitokiu būdu susidariusius nuostolius. 

Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjo nutartis dėl skolos išieškojimo ir išieškojimo nukreipimo į ginčo butą buvo priimta 2009 m. birželio 26 d. Iki prašymo dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo nagrinėjamoje byloje pateikimo teismui dienos, t. y. 2011 m. gruodžio 13 d., apeliantas nesiėmė jokių veiksmų dėl ginčo buto pardavimo iš varžytynių. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, pagrįstai atsižvelgė ir įvertino šią aplinkybę. Apelianto teiginiai, kad jis nesiėmė priverstinio išieškojimo veiksmų pagal minėtą hipotekos teisėjo nutartį, nes teismuose vyko ginčas pagal apelianto ieškinį ieškovui ir atsakovui D. K. dėl skolos pagal ginčo kredito sutartį priteisimo ir dovanojimo sandorių nuginčijimo, yra nepagrįsti. Apelianto minimoje civilinėje byloje, ginčo dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), nebuvo, taip pat nebuvo sustabdytas įsiteisėjusios hipotekos teisėjo nutarties vykdymas ar taikytos laikinosios apsaugos priemonės, susijusios su ginčo butu ar varžytynių sustabdymu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat įvertina aplinkybę, kad taikius apelianto nuostolių, tikėtinų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, tačiau ieškovui galimai neturint galimybių sumokėti užstatą arba pateikti banko garantiją, ir tuo pagrindu panaikinus byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones, būtų sudarytos sąlygos ginčo buto realizavimui, t. y. turtas galimai būtų parduotas tretiesiems asmenims nelaukiant kol teismas išnagrinės ieškinį ir priims sprendimą byloje, o tai prieštarautų teisingumo bei protingumo principams.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atmetus ieškovo ieškinį, kurio nagrinėjimo metu teismas yra paskyręs laikinąją apsaugos priemonę, apeliantas turės teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų realiai kilusius nuostolius, kuriuos apeliantas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių bendra tvarka pareikšdamas ieškinį teisme (CPK 146 str. 2 d.).

Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl ją naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 146 str., 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 3 d. nutartį nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                 Rimvydas Norkus

                                                                                              Donatas Šernas

                                                                                                             Dalia Vasarienė