Baudžiamoji byla Nr. 1A-54-519/2025

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-46229-2023-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 

1.1.10.1.2.; 7.4.1.; 23.1.2.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1; 2.4.7. 

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 12 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės, Ernestos Montvidienės ir Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu:

padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1511 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirti 20 (dvidešimties) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme, paskirta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1511 straipsnio1 dalį, apimant švelnesnę bausmę, paskirtą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 2 dalį, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 641 straipsniu, R. B. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir jam nustatyta galutinė bausmė – 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimas.  

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1.       R. B. nuteistas už tai, kad jis būdamas pilnametis, žinodamas, kad nukentėjusioji V. M., gimusi (duomenys neskelbtini), yra jaunesnė negu šešiolikos metų amžiaus, vieną kartą lytiškai santykiavo su jaunesne negu šešiolikos metų amžiaus V. M., nesant išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių, o būtent 2023 m. rugsėjo 16 d., ikiteisminio tyrimo metu tikslus laikas nenustatytas, butui Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiame sandėliuke, esančiame (duomenys neskelbtini), vieną kartą lytiškai santykiavo su jaunesne negu šešiolikos metų nukentėjusiąja V. M., taip pažeisdamas nepilnametės seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą.

2.       Taip pat R. B. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė nedidelį kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų, o būtent: nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko iki 2024 m. sausio 3 d. 13 val. 35 min., atliktos kratos, namuose, adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė nedidelį kiekį – 0,0667 g narkotinės medžiagos kanapių ir nedidelį kiekį – 0,0021 g psichotropinės medžiagos amfetamino.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai 

3.       Apeliaciniu skundu nuteistasis R. B. prašo pakeisti pirmosios teismo instancijos nuosprendį ir taikyti jam bausmės vykdymo atidėjimą, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 75 straipsnyje.

3.1.                      Apeliantas nurodo, kad jis su jam paskirta bausme sutinka visiškai ir mano, kad bausmė yra paskirta pelnytai, atitinka jo padaryto nusikaltimo sunkumą. Pripažįsta padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas ir nuoširdžiai gailisi. Tačiau apeliantas nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria spręstas klausimas dėl jam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas jam skyrė galutinę bausmę – 6 mėnesių laisvės atėmimą, todėl mano, jog bausmės vykdymo atidėjimas jam turėtų būti taikomas.

3.2.                      Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ne kartą akcentavo, jog bausmės vykdymo atidėjimas negali būti taikomas, kadangi jis anksčiau ne kartą buvo teistas, baustas administracine tvarka, nusikaltimus padarė praėjus vos keletui mėnesių po laisvės atėmimo bausmės. Atkreipia dėmesį į tai, kad BK 75 straipsnio normos, reglamentuojančios bausmės vykdymo atidėjimą, niekaip nėra sietinos su ankstesniais teistumais ar laikotarpiu, kuris praėjo nuo paskutinės bausmės atlikimo. Priešingai, tokie pirmosios instancijos teismo argumentai, apelianto teigimu, vertintini kaip dvigubas baudimas, kas yra uždrausta tiek nacionaliniais įstatymais, tiek ir tarptautinėmis sutartimis.

3.3.                      Taip pat apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo klausimo dėl baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir galimo rezultato, kas jo nuomone daro skundžiamą sprendimą neišsamiu ir nepakankamai motyvuotu. Pažymi, jog teismui buvo žinoma, kad šiuo metu jis dirba ir gauna legalias pajamas, jog turi realią galimybę atlyginti nukentėjusiajai patirtą neturtinę žalą. Atkreipia dėmesį į tai, kad jis jau galėjo pradėti mokėti priteistą sumą, tačiau to padaryti negali, nes neturi nukentėjusiosios rekvizitų. Apelianto teigimu, atsisakius jam taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, jis praras darbą ir pajamas,  todėl neturės galimybių ne tik atlyginti priteistą neturtinę žalą nukentėjusiajai, bet ir jis pats neteks pajamų, o tai gali vėl jį pastūmėti nusikaltimui. Nurodo, kad teismui buvo žinoma, jog jis šiuo metu gyvena su drauge, kuri laukiasi, su ja jis ruošiasi įteisinti santykius, tai yra sudaryti santuoką. Apelianto teigimu, netaikant jam bausmės vykdymo atidėjimo, jis ne tik prarastų darbą, pajamas, bet ir prarastų galimybę sudaryti santuoką, išlaikyti gimsiantį kūdikį ir sutuoktinę, o valstybė prarastų šeimą. Pažymi, jog vaiko atsiradimas ir šeimos sukūrimas yra labai stiprūs apsauginiai veiksniai, kurie iš esmės keičia situaciją ir užkrauna asmeniui didžiulę atsakomybę, ir tai duoda pakankamą pagrindą, jog jis ateityje daugiau nenusikals ir gyvens laikantis įstatymų.

3.4.                      Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad jis menkino nukentėjusiąją, teigdamas, jog jo įsitikinimu nukentėjusioji ir anksčiau turėjo lytinių santykių, todėl ji negalėjo patirti sunkių padarinių, susijusių su jos psichine būkle. Teismo pastebėjimas, apelianto teigimu, nelaikytinas kaltės menkinimu, kadangi šio argumento pateikimas niekaip neįtakoja jo atsakomybės už nusikaltimus, dėl kurių padarymo jis nuoširdžiai gailisi. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo teiginiais, kad pasiekti bausmės tikslus atidėjus bausmės vykdymą bei paskyrus atitinkamus įpareigojimus, nebūtų įmanoma pasiekti, nes jis yra išvykęs į (duomenys neskelbtini). Pažymi, jog daugelis asmenų, kuriems teismas pritaikė bausmės vykdymo atidėjimą, dirba ir gyvena užsienyje. Esant poreikiui ir teismui paskyrus atitinkamus įpareigojimus, jis gali teikti ataskaitas teismui ar probacijos tarnybai apie teismo įpareigojimų vykdymą. Pažymi ir tai, kad tarptautinis bendradarbiavimas leidžia kontroliuoti jo elgesį jam būnant užsienio valstybėje.

4.       Atsiliepimu į nuteistojo R. B. apeliacinį skundą Šiaulių apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė Eglė Veliulienė prašo nuteistojo R. B. apeliacinį skundą atmesti. Prokurorės nuomone, skunde nurodyti argumentai nekeičia pirmosios instancijos teismo padarytos motyvuotos ir pagrįstos išvados apie tai, kad atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nagrinėjamu atveju pagrindo nėra.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmestinas

5.       Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo R. B. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 1511 straipsnio 1 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamu atveju nuteistasis R. B. neginčija savo kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų ir jų kvalifikavimo, neginčija parinktos bausmės rūšies ar jos trukmės, tačiau prašo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

6.       Bausmės vykdymo atidėjimas reglamentuojamas BK 75 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. R. B. atitinka formaliąsias bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantas nuteistas už apysunkio nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo padarymą. Jam paskirta galutinė subendrinta ir vienu trečdaliu sumažinta bausmė neviršija ketverių metų. Tačiau, net ir esant minėtoms sąlygoms, bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 5 dalis, (įstatymo redakcija įsigaliojusi nuo 2025 m. vasario 1 d.).

7.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tik tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas. Esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga – bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Pagal formuojamą teismų praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014, 2K-132-942/2016, 2K-27-976/2020 ir kt.), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį.

8.       Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje nepritariama tokiems atvejams, kai nustačius BK 75 straipsnio taikymo sąlygas bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-405/2012, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016 ir kt.). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016 ir kt.).

9.       Vertindama BK 75 straipsnio nuostatų taikymo R. B. galimybę pagal nurodytus kasacinio teismo kriterijus, teisėjų kolegija pažymi, jog, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, jo kaltės pripažinimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 1511 straipsnio 1 dalyje, padarymo, kaip pagrįstai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, neduoda pagrindo teigti, kad nuteistasis suprato šios nusikalstamos veikos pavojingumą ir kritiškai vertintų savo elgesį. Net ir apeliaciniame skunde nuteistasis dėsto, kad, jo įsitikinimu, nukentėjusioji ir anksčiau turėjo lytinių santykių, todėl ji negalėjo patirti sunkių padarinių, susijusių su jos psichine būkle, nors byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog po įvykio nukentėjusiajai išsivystė laikino pobūdžio psichikos sutrikimas, jai atsirado emociniai pokyčiai (kaltės, gėdos jausmas ir kt.). Taip pat pastebėtina, kad nors nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, nurodė teismui besigailintis dėl savo neteisėto elgesio, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, jog jis jau ne kartą buvo teistas už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą ir pilnai suvokė nusikalstamų veikų darymo pasekmes, todėl jo kaltės pripažinimas ir išreikštas gailėjimasis yra labiau tik formalus, deklaratyvus veiksmas, kurio siekiama išimtinai švelnesnės baudžiamosios atsakomybės. Realiai nuteistasis po kiekvieno apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimo jokių išvadų taip ir nedaro, toliau nusikalsta, kas yra akivaizdus patvirtinimas, jog jis visgi kritiškai savo elgesio nevertina. Nors šiuo metu nuteistasis tvirtina, kad jis dirba, gauna legalias pajamas, gyvena su drauge, kuri laukiasi, su ja ruošiasi įteisinti santykius, tai yra bando keisti savo gyvenimą, tačiau vien tai nepatvirtina, jog atidėjus paskirtos bausmės vykdymą nuteistasis sugebės susilaikyti nuo naujų nusikalstamų veikų darymo bei bus pasiekti kiti BK 41 straipsnyje įtvirtinti tikslai. Būtent tokia išvada darytina ir vertinant paties apelianto skunde nurodytas aplinkybes, kad netaikius jam bausmės vykdymo atidėjimo instituto, dėl ko jis praras darbą, pajamas, tai gali jį vėl pastūmėti nusikaltimui.

10.       Remiantis aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika, sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, būtina įvertinti ir aplinkybes, susijusias su apelianto padarytomis nusikalstamomis veikomis, jo asmenybę apibūdinančius duomenis, ypatingai, informaciją apie jo ankstesnius teistumus ir paskirtas bausmes, bei baustumus administracine tvarka, atsižvelgiant į praeityje R. B. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, jų ryšį su skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis, taikytų bausmių efektyvumą tolesniam nuteistojo elgesiui.

11.       Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu R. B. nuteistas už vieno baudžiamojo nusižengimo (BK 259 straipsnio 2 dalis) padarymą bei vieną apysunkį tyčinį nusikaltimą (BK 1511 straipsnio 1 dalis), tačiau svarbu įvertinti ir tai, kad minėtu apysunkiu tyčiniu nusikaltimu nuteistasis lytiškai santykiavęs su jaunesniu negu šešiolikos metų asmeniu, pažeidė nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą. Bylos duomenimis, apeliantas būdamas pakankamai jauno amžiaus, dar iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo teisiamas net septynis kartus, dalis jo teistumų susiję su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti, už ką jis nuteistas ir šioje baudžiamojoje byloje. Skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotas nusikalstamas veikas nuteistasis įvykdė turėdamas neišnykusį ar įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, nusikaltimą žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui padarė netrukus po to, kai buvo paleistas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos (3 t., b. l. 1–21). Atsižvelgiant į tai, skundžiamu nuosprendžiu jo atsakomybę dėl BK 1511 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo sunkinančia aplinkybe buvo pagrįstai pripažinta aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Be to, iš Administracinių nusižengimų registro duomenų matyti, kad po šios nusikalstamos veikos padarymo, apeliantas dar padarė ir administracinį  nusižengimą – 2023 m. spalio 29 d. vairavo transporto priemonę neturėdamas šios specialiosios teisės, ir būtent tokio pobūdžio administracinį nusižengimą jis padarė nebe pirmą kartą (3 t., b. l. 74–113). Aptarti duomenys neabejotinai patvirtina, kad R. B. nagrinėjamu atveju nusikalto tikrai ne atsitiktinai, ar dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, jog tai buvo tik dėsningas jo elgesio padarinys dėl visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų. Anksčiau nuteistajam buvo taikytos baudos, arešto bei laisvės atėmimo bausmės, tačiau nei švelnesnių bausmių atlikimas, nei taikytos griežtesnės sankcijos – paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės,  nuteistojo nepataisė, nepaveikė jo taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog šioje byloje apeliantas pažeidinėjo ir jam skirtų kardomųjų priemonių – įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinio pasižadėjimo neišvykti, sąlygas, tai yra jis ne tik, kad nevyko registruotis, bet ir neinformavęs ikiteisminį tyrimą atliekančius pareigūnus, prokurorą, pakeitė gyvenamąją vietą, išvyko iš Lietuvos Respublikos. Šios aplinkybės taip pat patvirtina nuteistojo atsainų ir lengvabūdišką požiūrį į jam taikomus suvaržymus.

12.       Kadangi ankstesniais teismų nuosprendžiais taikytų bausmių atlikimas nuteistojo R. B. nesulaikė nuo naujų ir analogiškų nusikalstamų veikų, administracinių nusižengimų darymo, nėra jokio pagrindo spręsti, kad jo resocializacija, bausmės tikslų, numatytų BK 41 straipsnyje, įgyvendinimas yra galimas be realaus laisvės atėmimo, paskiriant apeliantui tik baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį, ir, atitinkamai taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Nors laisvės atėmimo bausmės atlikimas taipogi nepaveikia apelianto taip, kad jis, išėjęs į laisvę, laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, tačiau tik taikant šią bausmę ir realiai ją atliekant yra įmanoma pasiekti kitus bausmės tikslus – bent laikinai apriboti galimybę nuteistajam ir toliau vykdyti nusikalstamas veikas bei administracinius nusižengimus, tuo apsaugant visuomenę, nubausti R. B. ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina ir tai, jog jeigu nuteistasis iš tiesų yra pasiryžęs keisti savo gyvenimo būdą bei elgesį, resocializuotis ir toliau nebedaryti teisės pažeidimų, jis tokią galimybę turės ir po paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

13.       Kartu pažymima ir tai, kad 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo BK 2024 m. balandžio 25 d. priimtas BK 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 722, 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 51, 401, 581, 725, 726, 727, 728 straipsniais įstatymas Nr. XIV-2573. Matyti, kad, be kitų straipsnių, buvo priimti ir šio apeliacinio skundo nagrinėjimui aktualūs pakeitimai lengvinantys nuteistojo teisinę padėtį, susiję su BK 27 straipsnio (Recidyvistas ir pavojingas recidyvistas) ir 61 straipsnio (Bausmės skyrimo taisyklės) nuostatomis.

13.1.     Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, aktualūs BK 27 straipsnio 1 dalies pakeitimai. Minėto straipsnio 1 dalis pakeista nurodant, kad teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Taigi iš šios aptartos normos matyti, jog nelieka savaiminio recidyvisto pripažinimo, įtvirtinta teismo pareiga motyvuoti sprendimą asmenį pripažinti recidyvistu ir šį sprendimą privaloma išdėstyti rezoliucinėje dalyje (BPK 307 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

13.2.                      Nagrinėjamoje byloje R. B. nuteistas už dviejų nusikalstamų veikų padarymą, iš kurių viena priskiriama baudžiamiesiems nusižengimams (BK 12 straipsnis, 259 straipsnio 2 dalis), o kita – apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis, 1511 straipsnio 1 dalyje). Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad R. B. naują tyčinę, apysunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą, nusikalstamą veiką padarė praėjus tik vos dviem mėnesiams po to, kai buvo paleistas iš laisvės atėmimo vietos, paskutinį kartą buvo teistas už tyčinius nesunkius ir apysunkius nusikaltimus, jo teistumas už šiuos nusikaltimus neišnykęs ir nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusia BK 27 straipsnio 1 dalies redakcija, pagrįstai laikė, kad R. B. nusikalstamą veiką, numatytą BK 1511 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas recidyvistu ir tai pripažino jo atsakomybe sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Kadangi 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573, įsigaliojusiu nuo 2025 m. vasario 1 d., BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė nebuvo keičiama, BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatos, įsigaliojusios nuo 2025 m. vasario 1 d., šiuo atveju nuteistojo teisinės padėties nekeičia.  

13.3.                       Kaip jau buvo minėta, nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitė ir BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatos. Nurodyta, jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Esant šios dalies pirmame sakinyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali skirti didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokį savo sprendimą privalo motyvuoti. 

13.4.                       Nagrinėjamu atveju nustatyta tik viena sąlygų – R. B. pripažino padaręs nusikaltimą ir gailisi. Be to, skundžiamu nuosprendžiu, kaip jau buvo pasisakyta šios nutarties 11 punkte, pagrįstai nustatyta R. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Atsižvelgiant į tai, jog nėra nustatytos sąlygos, nurodytos BK 61 straipsnio 4 dalyje, ir esant nustatytai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, nėra pagrindo R. B. atžvilgiu taikyti nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusių BK 2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 pakeitimų, ir, vadovaujantis pakeistomis BK 61 straipsnio 1 dalies nuostatomis, iš naujo pasisakyti dėl nuteistajam R. B. paskirtos bausmės. Pažymėtina tai, kad pats nuteistasis R. B. su jam paskirta bausme sutiko, o apeliaciniu skundu prašė jam taikyti tik BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

3.                      Teisėjų kolegija, įvertinusi visa tai kas išdėstyta, konstatuoja, jog apylinkės teismas pagrįstai nuteistajam R. B. netaikė BK 75 straipsnio nuostatų, todėl tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir keisti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. gruodžio 3 d. nuosprendį, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

atmesti nuteistojo R. B. apeliacinį skundą.

Teisėjai Ilona Jakubėnienė

                                                                                                                          Ernesta Montvidienė

                                                                                                                          Gražvydas Poškus