Civilinė byla Nr. 3K-3-106/2011
Procesinio sprendimo kategorijos: 26.6; 95.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2011
m. kovo 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos
Januškienės (pranešėja), Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas) ir
Egidijaus Laužiko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų
L. P., P. P. ir V. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. L. ieškinį pradinio atsakovo V.
P. teisių perėmėjams atsakovams L. P., P. P. ir V. P. dėl ieškovo V. L. ir
jo mirusio tėvo V. L.–Ž. garbės ir orumo gynimo bei neturtinės žalos
priteisimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Byloje kilo
ginčas dėl materialinių ir procesinių teisių perėmimo, mirus knygos autoriui ir
sprendžiant ginčą dėl asmens garbės ir orumo gynimo, paskelbtų duomenų teisinio
kvalifikavimo, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo.
Ieškovas 2007 m. birželio 26 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su
ieškiniu pradiniam atsakovui V. P., prašydamas įpareigoti šį atsakovą viešai
paneigti 2003 metais pradėtoje leisti knygoje „(duomenys neskelbtini)“
tikrovės neatitikusius, ieškovo ir jo velionio tėvo V. L.–Ž. garbę ir orumą
žeminusius duomenis: 1) „L. reikėjo kaip nors pridengti tėvą, ilgus metus
bendradarbiavusį su KGB (...). Jį, kaip atidirbusį [Australijoje] žvalgą, namo
sugrąžino Maskva [...]“ (23 psl.); 2) „Kai kas jau vedžiojo už parankių [...] H.
[...] draugą, [..-] žvalgą, [...] strateginių žemėlapių kopijuotoją senąjį L....“
(166 psl.); 3) „Senasis L. [...] pasakojo, kaip 1918 metais [...] pilies bokšte
kėlė vėliavą, [...] kaip jiems po to teko nuo bolševikų bėgti į Kauną, kaip
pakeliui juos areštavo, tardė... (o kiek man žinoma, ir užverbavo)“ (156 psl.);
4) „Vaistinę [(duomenys neskelbtini)] išmetė į gatvę. Dar daugiau,
vaistininkai buvo paduoti į teismą todėl, kad patriarchas verandoje nerado
šešių metrų ąžuolinio suolo, kurį buvo palikęs prieš karą.“ (69 psl.)“;
paneigimą paskleisti ne mažesniu tiražu platinamoje spaudoje negu V. P. knygos
„(duomenys neskelbtini)“ paskleisti tiražai; priteisti ieškovui iš
atsakovo 100 100 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Nagrinėjant šią bylą, knygos autorius atsakovas V. P. 2008 m. gruodžio
11 d. mirė; teismas sustabdė bylą iki paaiškėjo velionio V. P. teisių
perėmėjai. Teismas sprendė, kad byloje pareikštas reikalavimas atlyginti
neturtinę žalą nebuvo neatsiejamai susijęs su atsakovo asmeniu, prievolė
paveldima, todėl buvo galimas materialinių bei atitinkamai proceso teisių
perėmimas (CK 6.263 straipsnio 2 dalis, 6.245 straipsnio 4 dalis, 5.1
straipsnio 2, 3 dalys). Teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartimi byla buvo
atnaujinta, velionis V. P. buvo pakeistas jo teisių perėmėjais –
atsakovais dukra L. P., sūnumis P. P. ir V. P.
Atnaujinus civilinę bylą ir paaiškėjus mirusio knygos autoriaus teisių
perėmėjams, ieškovas V. L. 2009 m. liepos 13 d. patikslintu ieškinio pareiškimu
prašė teismo pripažinti, kad atsakovų L. P., P. P. ir V. P. velionio tėvo
V. P. knygoje „(duomenys neskelbtini)“ išspausdinti anksčiau nurodyti
duomenys neatitinka tikrovės bei žemina ieškovo ir jo velionio tėvo V. L.–Ž.
garbę bei orumą, priteisti solidariai iš atsakovų 1 Lt neturtinei žalai
atlyginti; reikalavimo dėl nurodytų duomenų paneigimo ieškovas nereiškė.
Ieškovo teigimu, knygos „(duomenys neskelbtini)“ autorius 2003 m.
parašyta ir keletą leidimų turėjusioje dideliu tiražu išleista knyga buvo
atsakingas už knygoje išdėstytų faktų tikrumą, taip pat įsipareigojo atlyginti
neturtinę žalą, padarytą dėl tikrovės neatitinkančių, garbę ir orumą žeminančių
duomenų paskleidimo, ir kurią, autoriui mirus, įgijo pareigą atlyginti jo turto
įstatyminiai paveldėtojai – vaikai (CK 2.24 straipsnio 1 dalis). Ieškovas
nurodė, kad ginčo duomenų paskleidimo faktą įrodė tai, jog šie buvo išspausdinti
knygoje „(duomenys neskelbtini)“, o faktą, jog duomenys buvo paskleisti
apie ieškovo velionį tėvą, patvirtino ginčo duomenyse paminėti jo vardas ir
pavardė; faktą, kad ginčo duomenys yra faktai, o ne nuomonė, įrodė tai, jog
visi šie duomenys galėjo būti patikrinti įrodinėjimo priemonių pagalba. Ieškovo
teigimu, paskleistų ginčo duomenų žeminantis pobūdis akivaizdus, nes jo
velionis tėvas pavaizduotas kaip KGB bendradarbis, žvalgas, kurį namo sugrąžino
Maskva, vadinamas H. draugu, strateginių žemėlapių kopijuotoju, bolševikų
užverbuotu, teigiama, kad jis išmetė vaistinę (duomenys neskelbtini) į
gatvę, padavė vaistininkus į teismą, o tai žemina jo atminimą, formuoja
neigiamą nuomonę apie jį, taip pat žemina ir ieškovą, kaip tėvo, kuris, pasak
knygos autoriaus, šnipinėjo okupantams, sūnų. Ieškovo nuomone, tai daro
neigiamą įtaką ieškovo asmeniui bei jo visuomeninei–politinei veiklai. Ieškovas
pažymėjo, kad ginčo duomenų neatitiktį tikrovei ir jų žeminantį pobūdį įrodė
duomenys, pateikti Generalinės prokuratūros 2006 m. rugpjūčio 9 d. nutarime
baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovo teigimu,
atsakovai, būdami įstatyminiai knygos autoriaus turto paveldėtojai, privalėjo
atlyginti neturtinę žalą, kurią ieškovas patyrė dėl jų velionio tėvo neteisėtų
veiksmų: buvo pažeista pareiga skleisti tikrovę atitikusius duomenis, teise į
saviraiškos laisvė naudotasi sąžiningai, pažeminant asmens garbės ir orumo, šis
reikalavimas kildinamas iš deliktinio pobūdžio turtinės prievolės, kuri nėra
grynai asmeninė ir yra paveldima (CK 5.1, 6.289 straipsniai).
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį
tenkino iš dalies – pripažino faktą, kad atsakovų velionio tėvo knygoje „(duomenys
neskelbtini)“ išspausdinti ginčo duomenys neatitinka tikrovės ir žemina
ieškovo ir jo mirusio tėvo garbę bei orumą; ieškinio reikalavimą dėl neturtinės
žalos atlyginimo atmetė, konstatavus, kad buvo praleistas ieškinio senaties
terminas reikšti reikalavimą šiai žalai atlyginti. Teismas, vertindamas
klausimą dėl pradinio atsakovo velionio V. P. teisių perėmėjų civilinės
atsakomybės, nurodė, kad pagal nustatytas aplinkybes ieškovas įgijo teisę ginti
savo bei velionio tėvo garbę ir orumą įstatyme nustatytais būdais (CK 2.24
straipsnio 1 dalis); ieškovo reikalavimo pripažinti, kad pradinio atsakovo
velionio V. P. paskleisti duomenys neatitiko tikrovės ir žemino asmens garbę ir
orumą, tenkinimas, pats savaime nesukurtų prievolės, kuri neatskiriamai būtų
susijusi su rašytojo asmeniu, todėl ši neturtinė prievolė galėjo būti
paveldima, buvo galimas ir subjektinių teisių perėmimas ir pradinio atsakovo
velionio V. P. pakeitimas įstatyminiais jo turto paveldėtojais. Teismas
pažymėjo, kad turtinio pobūdžio ieškinio reikalavimas priteisti neturtinę žalą
atsakovui sukurtų turtinę prievolę, tačiau ji nebūtų neatskiriamai susijusi su
jo asmeniu, o siejama su asmens turimu turtu, tokia prievolė yra paveldima,
todėl pareiga atlyginti ieškovui neturtinę žalą, kurią jis patyrė velioniui V.
P. paskleidus ginčijamus duomenis, pagrįstai teko jo turto paveldėtojams –
atsakovams.
Teismas,
vertindamas ginčo duomenų atitiktį tikrovei bei ieškinio reikalavimo dėl garbės
ir orumo pažeidimo pagrįstumą, rėmėsi Visuomenės informavimo įstatymo 2
straipsnio 33, 69 dalimis ir sprendė, kad ginčo duomenyse pateikta informacija
laikytina ne nuomone, o duomenimis apie tam tikrus asmenis, kuriuos
literatūriniu šaržo stiliumi knygos autorius paskleidė kaip realiai įvykusius
faktus. Teismas, įvertinęs ginčo duomenis ir atsižvelgęs į knygos kontekstą,
konstatavo, kad juose teigiama, jog tam tikri asmenys dalyvavo tam tikruose
įvykiuose, apie ieškovą ir jo velionį tėvą pateikti duomenys (žinios), kurių
egzistavimą tikrovėje bei teisingumą galima patikrinti (įrodyti ar paneigti).
Teismas, nagrinėdamas klausimą dėl ginčo duomenų atitikties tikrovei, rėmėsi
CK 2.24 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija, kad paskleisti duomenys
neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai ir nurodė,
jog atsakovai (pradinio atsakovo teisių perėmėjai) turėjo pareigą įrodyti, kad
paskleisti duomenys atitiko tikrovę. Šį klausimą teismas sprendė remdamasis
nagrinėjamos bylos ir baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini)
medžiaga. Teismas pirmajame sakinyje „L. reikėjo kaip nors pridengti tėvą,
ilgus metus bendradarbiavusį su KGB (...). Jį, kaip atidirbusį [Australijoje]
žvalgą, namo sugrąžino Maskva [...]“ pateiktus duomenis apie ieškovą ir jo
velionį tėvą pripažino neatitikusiais tikrovės, nes iš baudžiamojoje byloje
esančių archyvinių dokumentų (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos
tyrimo centro 2004 m. vasario 10 d. rašto Nr. 29R-11.12-22, Valstybės saugumo
departamento 2003 m. lapkričio 4 d. rašto Nr. (02-03)-18-665-670, Lietuvos
centrinio archyvo 2003 m. gruodžio 8 d. rašto Nr. R4-7309, Lietuvos ypatingojo
archyvo 2003 m. lapkričio 24 d. rašto Nr. S4-1442, Lietuvos ypatingojo archyvo
2003 m. lapkričio 26 d. rašto Nr. S4-1439, Lietuvos ypatingojo archyvo pateikto
dokumento – LKP CK biuro nutarimo projekto priedo Nr. 1 „Už sugrįžimą į Tėvynę
bei kultūrinių ryšių su tautiečiais komiteto Lietuvos sekcijos“ , Pažymos dėl
Komiteto ,,Už sugrįžimą į Tėvynę“ darbo) matyti, kad tuo metu, kai Berlyne buvo
įkurtas „Grįžimo į Tėvynę“ komitetas, ieškovo tėvas gyveno Australijoje,
ieškovo tėvo pavardės šio komiteto pažymose nebuvo, todėl įrašas komiteto narių
sąraše „L.“ (baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), T. 1, b. l.
41) negalėjo būti laikomas pakankamu įrodymu, patvirtinusiu, jog šis narys ir
buvo ieškovo velionis tėvas. Teismas pažymėjo, kad vienintelė archyviniuose
dokumentuose nustatyta ieškovo velionio tėvo sąsaja su „Grįžimo į Tėvynę“
komitetu – tai laikraščio „Tiesa“ 1959 m. gegužės 30 d. (Nr. 124) publikacija
apie ieškovo tėvo grįžimą iš emigracijos Australijoje į Lietuvą, kuriame
nurodoma, kad V. L.–Ž. pareiškė: „Aš labai dėkingas „Grįžimo į Tėvynę“ komiteto
Lietuvos iniciatyvinei grupei ir visiems, kurie man taip gražiai ir greitai
sutvarkė grįžimą į Lietuvą“ (baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini),
T. 1, b. l. 35). Teismas, atsižvelgdamas į rašytinių įrodymų visetą bei
vadovaudamasis įrodymų pakankamumo principu, sprendė, kad labiau tikėtina, jog
ieškovo tėvas nebendradarbiavo su KGB. Teismas, spręsdamas klausimą dėl antrajame
sakinyje pateiktų duomenų: „Kai kas jau vedžiojo už parankių [...] H. [...]
draugą, [..-] žvalgą, [...] strateginių žemėlapių kopijuotoją senąjį L....“,
rėmėsi Lietuvos literatūros ir meno archyvo 2003 m. lapkričio 26 d. rašte
Nr. R2-187 pateikta V. L.-Ž. charakteristika baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys
neskelbtini), T. 1, b. l. 138, 142-145 ir konstatavo, jog neįrodyta, kad
ieškovo tėvas bendradarbiavo su H. šalininkais, buvo jų žvalgas ir strateginių
žemėlapių kopijuotojas, t. y. šie duomenys taip pat neatitiko tikrovės.
Teismas, spręsdamas dėl trečiajame sakinyje pateiktų duomenų: „Senasis L. [...]
pasakojo, kaip 1918 metais [...] pilies bokšte kėlė vėliavą, [...] kaip jiems
po to teko nuo bolševikų bėgti į Kauną, kaip pakeliui juos areštavo, tardė...
(o kiek man žinoma, ir užverbavo)“, rėmėsi Lietuvos gyventojų genocido ir
rezistencijos tyrimo centro 2004 m. vasario 10 d. rašte Nr.
29R-11.12-22 esančiais duomenimis ir nustatė, kad velionis ieškovo tėvas
nedalyvavo Vilniuje vėliavos Gedimino bokšte iškėlime, kuris įvyko 1919 m.
sausio 1 d. (baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), T. 1, b. l.
20-21), todėl pripažino, jog tikrovės neatitiko ir tie duomenys, kad ieškovo
velionis tėvas, sudalyvavęs vėliavos pakėlime, bėgo į Kauną, kur pakeliui buvo
areštuotas, tardytas ir užverbuotas. Juolab kad remiantis nurodytuose
dokumentuose esančia medžiaga, nebuvo duomenų, jog ieškovo tėvas buvo
užverbuotas. Dėl to teismas pripažino, kad ir šiame sakinyje nurodyti duomenys
neatitiko tikrovės. Teismas, pasisakydamas dėl ketvirtajame sakinyje „Vaistinę
[(duomenys neskelbtini)] išmetė į gatvę. Dar daugiau, vaistininkai buvo
paduoti į teismą todėl, kad patriarchas verandoje nerado šešių metrų ąžuolinio
suolo, kurį buvo palikęs prieš karą“ esančių duomenų, rėmėsi ikiteisminio
tyrimo metu apklaustų liudytojų parodymais, byloje esančiais archyviniais
dokumentais ir nustatė, kad Kauno rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo
komiteto 1982 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 86 Kauno rajono Liaudies deputatų
vykdomasis komitetas nusprendė perduoti V. Ž. 1952 m. nacionalizuotą O. L.
gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), ir įpareigojo Lietuvos TSR
sveikatos apsaugos ministerijos vyr. farmacijos valdybą perduoti jam minėtą
namą; namas buvo perduotas 1982 m. gegužės 24 d. perdavimo–priėmimo aktu
(baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), T. 1, b. l. 168,
170).
Teismas, nagrinėdamas ieškovo reikalavimą pripažinti, kad ginčo duomenys
žemino ieškovo ir jo velionio tėvo garbę ir orumą, nustatė, jog atsižvelgiant į
Lietuvos, kaip valstybės, ir lietuvių tautos istorinę patirtį, pirmuose
trijuose ginčo duomenyse nurodyti duomenys Lietuvos visuomenės savimonėje yra
suprantami tik neigiama prasme, kaip bendradarbiavimas su Lietuvos valstybės
okupantais, šnipinėjimas priešo naudai, Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos
išdavystė. Dėl to visuomenėje tiek apie žmogų, apie kurį yra paskleisti tokio
pobūdžio duomenys, tiek apie jo artimuosius, neabejotinai susiformuos neigiama
nuomonė. Teismo teigimu, šiuose duomenyse nurodytų duomenų žeminantis pobūdis
dėl ieškovo ir jo velionio tėvo pripažintinas kaip visiems akivaizdus ir
žinomas, kurio papildomai nereikia įrodinėti. Teismas dėl ketvirtajame sakinyje
išdėstytų duomenų nurodė, kad šie duomenys kiekvieno protingo, moralaus ir
sąžiningo žmogaus sąmonėje bus vertinami mažų mažiausiai kaip nemandagus,
neetiškas elgesys bei negarbingas poelgis dėl kitų asmenų. Paskleisti duomenys
apie asmenį, padavusį vaistinės darbuotojus į teismą dėl seno suolo, t. y.
menkaverčio turto, name palikto dar prieš karą, praradimo, taip pat suformuos
nuomonę, kad toks asmuo elgėsi nesąžiningai ir neetiškai. Dėl to teismas
pripažino, kad ir ketvirtajame ginčo sakinyje apie velionį ieškovo tėvą
paskleistų duomenų žeminantis pobūdis buvo visiems akivaizdus. Teismas nurodė,
kad ieškovas yra viešas asmuo, visuomenė domisi informacija ne tik apie jo
asmenį, bet ir apie jo šeimos narius, todėl neigiami duomenys apie jo
artimuosius gali turėti įtakos susidarant neigiamai viešajai nuomonei apie
ieškovą ir pakenkti jo geram vardui (garbei). Teismas pripažino pagrįstu
ieškovo argumentą, kad jo orumą žeidė ketvirtajame ginčo sakinyje paskleisti
duomenys apie velionį tėvą, nes jis yra asmens, apie kurį paskleisti tokie
neigiami duomenys, sūnus. Teismas pripažino, kad šiame sakinyje paskleisti
duomenys apie ieškovo velionį tėvą pažeidė ne tik ieškovo velionio tėvo, bet ir
ieškovo garbę ir orumą.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
civilinę bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą, 2010 m. rugpjūčio 13 d.
nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo
sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl teisių
perėmimo ir papildomai nurodė, kad pradinis atsakovas velionis V. P. dalyvavo
teismo parengiamuosiuose posėdžiuose, nagrinėjant šią bylą iš esmės,
nesutikdamas su jam pareikštu ieškiniu, teikė teismui paaiškinimus žodžiu bei
raštu, rėmėsi savo bei savo gynėjo paaiškinimais nagrinėjant baudžiamąją bylą,
teikė įrodymus, kurie, jo įsitikinimu, patvirtino ginčijamų duomenų atitikimą
tikrovei, todėl pradinio atsakovo teisių perėmėjai, siekdami paneigti ieškovo
duomenis, turėjo galimybę remtis tiek nagrinėjamoje civilinėje, tiek
prijungtose baudžiamosiose bylose esančiais įrodymais, tai pat teikti naujus
įrodymus. Juolab kad atsakovai priėmė velionio tėvo palikimą, taigi ir jo, kaip
šios knygos autoriaus, paveldimas turtines bei neturtines teises, taip pat ir
teisę leisti šią knygą ir iš to gauti jiems priklausantį atlyginimą. Kolegija,
vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl nuomonės ir fakto atskyrimo,
remdamasi bylos medžiaga, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai
atskleidė nagrinėjamoje byloje aktualių sąvokų esmę, turinį, požymius ir padarė
teisingą išvadą, jog vienintelis kriterijus, pagal kurį jos gali būti
atribojamos, yra paskleistos informacijos patikrinimo bei įrodomumo galimybė,
t. y. atsižvelgė į leidinio, kuriame pateikta ginčijama informacija,
pobūdį, ir nustatė, kad knygoje pateikta dvejopo pobūdžio informacija (duomenys
apie autoriaus nurodomus tam tikro laikotarpio įvykius ir juose realiai
dalyvavusius asmenis, kuriuos prisimena autorius, ir paties autoriaus nuomonė,
kai jis pajuokiamai (šaržuotai) tuos duomenis vaizduoja ir interpretuoja).
Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo duomenyse
pateikta informacija nėra autoriaus nuomonė, nes tokia informacija teigiama
buvus įvykius, kuriuose dalyvavo tam tikri asmenys, todėl šių žinių apie
ieškovą bei jo tėvą egzistavimą tikrovėje (teisingumą) galima patikrinti.
Kolegija pažymėjo, kad nuomonei netaikomas tiesos kriterijus, bet ir nuomonė
gali būti reiškiama tik egzistuojančių faktų pagrindu ir turi remtis tikrais
faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. ir
kt. v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-142/2006). Kolegija, atsižvelgdama į
knygos „(duomenys neskelbtini)“ turinį ir žanrą, pažymėjo, kad asmens
pavadinimas labai konkrečiu, neigiamą atspalvį turinčiu apibūdinimu,
priskiriant jam baudžiamaisiais įstatymais uždraustas, teisės ir geros moralės
požiūriu nepriimtinas savybes, yra nesusijęs su literatūrine ar lingvistine
išmone, todėl teisė vartoti tokias išraiškos priemones, kuriomis informacija
paryškinama, abstrahuojama ar koncentruotai reziumuojama, negali būti
įgyvendinama. Be to, ginčo sakiniuose paskleisti duomenys akivaizdžiai skatina
neigiamą visuomenės požiūrį į velionį V. L.-Ž. Kolegija, vertindama apeliacinio
skundo argumentus dėl viešo asmens kritikos, pažymėjo, kad nors ieškovas ir jo
velionis tėvas yra visuomenei plačiai žinomi, viešieji asmenys, tačiau tokių
asmenų kritika negali būti pateisinama, jeigu ji melu pažeidžia asmens garbę ir
orumą. Juolab kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog ginčo sakiniuose
esantys duomenys būtų susiję su ieškovo ir jo velionio tėvo valstybine ar
visuomenine veikla, todėl pagrįstai pripažino juos neatitikusiais tikrovės bei
žeminusius šių asmenų garbę ir orumą (CK 2.24 straipsnio 1 dalis).
Kolegija, pasisakydama dėl pirmojo ginčo sakinio, nurodė, kad pirmosios
instancijos teismas teisingai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus,
o apeliaciniame skunde nurodyti archyviniai dokumentai (Lietuvos ypatingojo
archyvo 2003 m. lapkričio 24 d. raštas Nr. S4-1442, Lietuvos ypatingojo archyvo
2003 m. lapkričio 26 d. raštas Nr. S4-1439) ir ieškovo baudžiamojoje
byloje esantys paaiškinimai bei knygos autoriaus V. P. ir jo atstovo
paaiškinimai, kad autorius vadovavosi Lietuvos ypatingojo archyvo 2003 m. lapkričio
24 d. rašte Nr. S4-1442 esančiais duomenimis nepripažinti patikimais įrodymais,
patvirtinusiais pirmajame ginčo sakinyje nurodytus duomenis. Kolegija pažymėjo,
kad nurodytuose archyviniuose dokumentuose esantys neišsamūs duomenys apie
ieškovo velionį tėvą vertintini atsižvelgiant į sovietinio laikotarpio saugumo
struktūrų darbo metodus (nenurodyti teisingų duomenų, slėpti vertingus
informacijos šaltinius ir kt.), tačiau kitu atveju, pavyzdžiui, susijusiu su
publikacija 2000 m. gruodžio 2 d. dienraštyje ,,Lietuvos rytas“ bei
Tardymo valdybos prie Vilniaus m. VPK baudžiamosios bylos medžiagos
vertinimu, neabejojama atitiktimi tikrovei paaiškinimais asmenų, kurie dirbo
šiose struktūrose, ar kurie savo teiginius grindė pasakojimais žmonių, kurie
yra mirę ir jų patikrinti nebėra galimybės (CPK 185 straipsnis).
Kolegija sprendė, kad patikimu įrodymu negalėjo būti pripažinta ir D. G.
publikacija 2000 m. gruodžio 2 d. dienraštyje ,,Lietuvos rytas“ bei
Tardymo valdybos prie Vilniaus m. VPK baudžiamosios bylos, kuri buvo
iškelta dėl šmeižto spaudinyje, medžiaga (baudžiamoji byla Nr. (duomenys
neskelbtini), nes ši baudžiamoji byla iš tiesų nebuvo išnagrinėta, 2001 m.
rugpjūčio 14 d. ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno nutarimu nutraukta,
nenustačius nusikaltimo, nurodyto BK 132 straipsnio 2 dalyje (šmeižimas
spaudinyje), sudėties. Dėl to šis nutarimas buvo vertinamas kartu su kitais
bylos įrodymais. Kolegija, vertindama antrojo ginčo sakinio pagrįstumą, nurodė,
kad šiame sakinyje pateikto ieškovo tėvo velionio kaip H. draugo apibūdinimu
nebuvo siekta teigti, jog ieškovo tėvas iš tikrųjų buvo H. draugas ir su juo
bendravo, o tiesiog buvo norėta vaizdžiai (šaržuotai) apibūdinti, kad ieškovo
tėvas pritarė H. šalininkų skleidžiamai ideologijai. Kolegija sutiko su pirmosios
instancijos teismo išvada, kad duomenų pateikimas tam tikru literatūriniu
stiliumi, neeliminuoja fakto, kad apie tą asmenį buvo paskleista žinia, kurios
atitiktis tikrovei turi būti įrodyta. Kolegija pripažino nepagrįstu
apeliaciniame skundo argumentą, kad velionis V. L.–Ž. buvo viešas asmuo, todėl
rašytojas negalėjo apeiti asmens, tinkančio knygos „politinių veidų galerijai“,
gyvenimo aspektų; be to, iš baudžiamojoje byloje esančio laikraščio ,,Į laisvę“
1941 m. birželio 25 d. numeryje išspausdinto dokumento „Nepriklausomos Lietuvos
Laikinosios Vyriausybės žodis į Tautą“, kuriame pritariama H. žygiui į Rytus,
galima daryti išvadą, jog velionis V. L.–Ž. buvo šios Vyriausybės narys ir
užtenka susidaryti nuomonę, sutalpinamą į posakį „H. draugas“. Kolegija
motyvavo, kad Vilniaus miesto 1–ajam apylinkės teismui 2004 m. rugsėjo 22 d.
posėdyje nagrinėjant baudžiamąją bylą, kaltinamojo velionio V. P. gynėjas
kartu su kitais dokumentais pateikė nurodyto laikraščio kopiją, kurios teksto
pabaigoje buvo atspausdinta nuoroda, kad ,,parašai eina“, tačiau iš laikraštyje
,,Respublika“ 2001 m. birželio 23 d. numeryje išspausdinto dokumento teksto,
kuriame yra jį priėmusių asmenų parašai, matyti, kad velionio V. L.-Ž. parašo
po dokumentu nėra (baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), T.
3, b. l. 48, 104, 217). Taigi laikraščio ,,Į laisvę“ 1941 m. birželio 25 d.
numeryje išspausdintas dokumentas nepatvirtino atsakovų nurodyto fakto. Nors
atsakovai skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nepasisakė
dėl 23 objektyviai egzistavusių konkrečių istorinių bei kitų faktų,
kuriuos pradinis atsakovas pateikė teismui baudžiamojoje byloje jį apklausiant
kaltinamuoju (šie įrodymai patvirtino autoriaus nuomonę, išdėstytą ginčijamuose
sakiniuose), tačiau kolegija sprendė, kad dėl nurodyto proceso teisės normų
pažeidimo naikinti teismo sprendimą galima tik tada, jei dėl jo galėjo būti
neteisingai išspręsta byla. Tuo tarpu atsakovai neįrodė, kad dėl šio civilinio
proceso normų pažeidimo buvo neteisingai išnagrinėta byla, nenurodė, kokiuose
konkrečiuose dokumentuose ir kokie konkretūs duomenys paneigia vieną ar kitą
teismo išvadą, todėl šį apeliacinio skundo argumentą taip pat pripažino
neišsamiu. Kolegija, vertindama trečiajame ginčo sakinyje esančius duomenis, sutiko
su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos gyventojų genocido ir
rezistencijos tyrimo centro 2004 m. vasario 10 d. rašte Nr. 29R-11.12-22 esant
duomenims, jog ieškovo velionis tėvas 1919 m. sausio 1 d. nedalyvavo vėliavos
iškėlime, pagrįstai pripažinti neteisingais duomenys, kad sudalyvavęs vėliavos
pakėlime, jis bėgo į Kauną, kur pakeliui buvo areštuotas, tardytas ir
užverbuotas. Žodis „užverbavo“ pagrįstai buvo aiškinamas atsižvelgiant į visų
ginčo sakinių, kuriuose minimas V. L.–Ž., kontekstą, o istoriko P. Č., V. L.
knygų citatos nepaneigė tokio vertinimo pagrįstumo. Kolegija, pasisakydama dėl
ketvirto ginčo sakinio, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai
ištyrė byloje surinktus įrodymus, remdamasis teismo posėdyje apklaustų asmenų,
dalyvavusių minimuose įvykiuose, paaiškinimais, pagrįstai konstatavo, jog
minimame sakinyje buvo paskleisti tikrovės neatitinkantys duomenys. Kolegija
taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad visuose ginčo
sakiniuose esantys duomenys žemino ieškovo bei jo tėvo garbę ir orumą, t. y.
pirmuosiuose trijuose ginčo sakiniuose nurodyti duomenys, atsižvelgiant į
Lietuvos valstybės lietuvių tautos istorinę patirtį, Lietuvos visuomenėje,
suprantami tiesiogiai, kaip bendradarbiavimas su Lietuvos valstybės okupantais,
šnipinėjimas priešo naudai, Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos išdavystė, t.
y. suprantami tik neigiama prasme, formuoja neigiamą nuomonę apie žmogų, apie
kurį tokio pobūdžio duomenys paskleisti, bei apie jo artimuosius. Dėl to,
kolegijos teigimu, pirmosios instancijos teismas, darydamas tokią išvadą,
pagrįstai rėmėsi CPK 182 straipsnio 1 punktu, teismų praktikoje išdėstytais
išaiškinimais, kad šiuose sakiniuose nurodytų duomenų žeminantis pobūdis
ieškovo tėvo bei ieškovo atžvilgiu pripažįstamas kaip visiems akivaizdus,
žinomas ir jo atskirai nustatinėti (įrodinėti) nereikia. Kolegijos teigimu,
pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą ir dėl ketvirtajame ginčo
sakinyje esančių duomenų, susijusių su vaistinės (duomenys neskelbtini)
perkėlimu į kitas patalpas, nes iš teksto turinio galima susidaryti nuomonę
apie nemandagų, neetišką elgesį bei negarbingą poelgį, t. y. šiame sakinyje
paskleistų duomenų apie ieškovo tėvą žeminantis pobūdis taip pat pagrįstai buvo
pripažintas kaip visiems akivaizdus ir žinomas, kurio atskirai nustatinėti
(įrodinėti) nereikia. Juolab kad ieškovas yra viešasis asmuo, plačiai žinomas
visuomenės veikėjas bei politikas, visuomenė itin domisi informacija ne tik
apie ieškovo asmenį, bet ir apie jo šeimos narius, todėl bet kokie neigiami
duomenys apie ieškovo artimuosius gali suponuoti ir neigiamą viešąją nuomonę
apie ieškovą bei pakenkti jo geram vardui (garbei).
III.
Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio
13 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir
civilinę bylą nutraukti; teismui nenustačius bylos nutraukimo pagrindų,
panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir bylą
perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, priteisti
bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.
Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių teisių perėmimą,
netinkamo taikymo. Pagal CK 6.128 straipsnio 2 dalį skolininko
mirtis yra asmeninės prievolės pabaigos pagrindas, todėl bylą nagrinėję teismai
netinkamai taikė CK 5.1 straipsnio ir CPK 293 straipsnio nuostatas, įpareigodami
kasatorius paaiškinti literatūriniame kūrinyje išdėstytas mintis, nes palikėjo
teisių paveldėtojai nėra kūrinio autoriai, todėl neturi pareigos paneigti CK
2.24 straipsnyje įtvirtintos prezumpcijos, kad paskleisti duomenys neatitinka
tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Juolab kad duomenų
atitiktį tikrovei turi įrodyti tas asmuo, kuris juos paskleidė. Kasatorių
teigimu, teisės ir pareigos, kurios yra neatsiejamai susijusios su asmeniu,
pagal CK 5.1 straipsnio 3 dalį yra nepaveldimos, todėl kasatoriai
negalėjo paveldėti ir pareigos įrodyti, jog paskleisti duomenys atitiko
tikrovę, nes tokią pareigą turėjo tik pats grožinio kūrinio autorius. Nurodytos
pareigos perkėlimas kasatoriams pažeidė bendruosius teisės principus, bylą
nagrinėję teismai neįvertino knygos žanro, memuarų, autoriaus minčių ir jų
raiškos; šios savybės yra asmeninio pobūdžio, autorius knygoje rėmėsi ne tik
rašytiniais įrodymais bei šaltiniais, bet ir gyvenimo patirtimi, savo asmeniniu
pastabumu, išvadomis, pastebėjimais ir jų apibendrinimais apie tą laikotarpį,
kuriame augo, brendo, dirbo, bendravo su žmonėmis, tačiau teismai šių
aplinkybių nevertino, tik konstatavo, jog ieškovo pasirinktas teisių gynimo
būdas nesukuria jokių pareigų atsakovams, nors sprendime nurodė, kad būtent
atsakovai turi pareigą paneigti prezumpciją, jog jų tėvo knygoje paskleisti
duomenys neatitinka tikrovės. Kasatorių teigimu, teisės ir pareigos,
neatsiejamai susijusios su asmeniu, negali būti paveldimos, todėl byloje
ieškovo pasirinktas teisių gynybos būdas pagal CK 2.24 straipsnio l dalį
negalėjo būti įgyvendintas, nes pareiga įrodinėti šiame procese yra asmeninio
pobūdžio. Juolab kad teismai, į bylą įtraukę kasatorius, kaip teisių perėmėjus,
pažeidė CPK 12, 17 straipsniuose įtvirtintus rungimosi, šalių lygiateisiškumo
principus, sukūrė pareigą įrodinėti mirusio asmens prisiminimų tikrumą ir
išsakytos nuomonės pagrįstumą; neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 1997 m.
vasario 13 d. nutarime išdėstytą išaiškinimą, kad asmens garbės ir orumo, gero
vardo suabsoliutinimas ir teisių gynimas esant menkiausiam netikslumui reikštų
visuomenės teisės žinoti pažeidimą, nes teisė skleisti informaciją apima ir
visuomenės teisę žinoti, kas vyksta šalyje ir pasaulyje, išskyrus atvejus, kai
tai liečia informaciją, kurią skelbti draudžia įstatymas. Esant prieštaravimui
tarp teisės skleisti informaciją ir teisės į gero vardo gynimą, būtina
aiškintis, ar buvo išlaikyta šių konstitucinių vertybių pusiausvyra,
atsižvelgiant į žinias paskleidusiu asmens tikslus ir jo elgesį (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m.
lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje , bylos Nr.
3K-3-1286/2000).
2.
Dėl viešo asmens garbės ir orumo gynimo. Pagal teismų praktiką
viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pačiu garbės ir orumo gynimo mastu, kaip
privatus asmuo; toks asmuo privalo būti pakantesnis žiniasklaidos dėmesiui ir
ypač kritikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2001 m. gegužės 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Č.
v. UAB ,,Tauragės kurjeris“, Tauragės rajono meras, bylos Nr.
3K-3-529/2001; 2002 m. rugsėjo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R.Č.
v. UAB „Žeimenos krantai“, bylos Nr. 3K-3-973/2002: 2003 m. birželio 11 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. UAB „Rinkos aikštė“,
bylos Nr. 3K-3-687/2003). Pats rašytojas viso proceso metu pabrėžė, kad ieškovo
velionis tėvas į politinių šaržų galeriją pateko, nes buvo svarbi asmenybė
Lietuvos tautai; rašytojas teigė negalėjęs jo nenutapyti, nes su ieškovo
velionio tėvo valstybine ir kitokia veikla susiję Lietuvai svarbūs įvykiai.
Vertinant pradinio atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus, knygos potekstę ir
kūrinyje vartotų sakinių turinį ir pobūdį, akivaizdu, kad knygos autorius
nesiekė paskleisti klaidingus duomenis apie V. L.–Ž., neturėjo tikslo jį
apšmeižti, paniekinti jo atminimą ar pakenkti, juolab kad rašė ne apie privatų,
bet visuomeninį jo gyvenimą ir veiklą.
3.
CPK 12, 17, 185 straipsnių pažeidimo. Kasatorių teigimu, bylą
nagrinėję teismai pažeidė rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principus, sukūrė
kasatoriams pareigą įrodinėti mirusio asmens prisiminimų tikrumą ir nuomonės
pagrįstumą, neįvertino visų įrodymų pagal visas reikšmingas bylos aplinkybes,
šališkai sprendė, kad vienų ar kitų įrodymų pakako tam tikroms išvadoms
padaryti, konstatavo, jog ginčo sakiniuose pateikta informacija negali būti
traktuojama, kaip autoriaus nuomonė, nes tokia informacija teigiama buvus
įvykius, kuriuose dalyvavo tam tikri asmenys, todėl šių žinių apie ieškovą bei
jo tėvą egzistavimą tikrovėje (teisingumą) galima patikrinti (įrodyti, arba
paneigti). Kasatorių teigimu, ši išvada nepagrįsta, nes pagal įstatymą nuomonė
yra visuomenės informavimo priemonėse skelbiami požiūriai, mintys, vertinimai
bei pastabos apie reiškinius ar įvykius, ir jos neprivaloma įrodyti, tačiau ji
turi remtis faktais ir būti reiškiama etiškai. Teismai nesiaiškino, kokiu
tikslu autorius įvairiais epitetais apibūdino ieškovo velionį tėvą, atskirus
sakinius vertino atskirai nuo visos knygos turinio. Tuo tarpu civilinėje byloje
pateikta dokumentų, kuriais remdamasis knygos autorius rašė knygą; jis,
apibendrinęs faktus, juos papildęs įspūdžiais ir pastebėjimais, susidarė tam
tikrą nuomonę apie ieškovo velionį tėvą bei ją išdėstė prisiminimų žanrui
priskiriamoje knygoje, tačiau bylą nagrinėję teismai neįvertino rašytojo į bylą
pateiktų įrodymų, netyrė jo išsakytos pozicijos, savo išvadas grindė tik
archyvo pažymomis, gautomis ikiteisminio tyrimo metu. Be to, sąvoka „duomenys“
reiškia nurodytas tam tikras aplinkybes, faktus, kurių tikrumą galima
patikrinti taikant tiesos kriterijų, ir juos būtina atriboti nuo nuomonės, kuri
yra visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos mintys, vertinimai, pastabos
apie reiškinius ar įvykius, o bylą nagrinėję teismai nepagrįstai vartojo
terminą „teiginiai“. Kasatorių teigimu, bylą nagrinėję teismai, spręsdami ginčo
duomenų atitiktį tikrovei, neįvertino tam tikrų konkrečių faktų. Teismai,
vertindami pirmąjį sakinį, neatsižvelgė į tai, kad ieškovas, apklaustas baudžiamojoje
byloje, paaiškino, jog tėvui susiruošus grįžti į Lietuvą, ieškovas buvo nuėjęs
„Grįžimo į Tėvynę ir kultūrinių ryšių su tautiečiais komiteto Lietuvos
sekcijon“, tačiau jos nariu nebuvęs. Byloje yra Lietuvos ypatingojo archyvo
2003 m. lapkričio 26 d. dokumentas, iš kurio matyti, kad „L.“ vis
dėlto buvo „Grįžimo į Tėvynę ir kultūrinių ryšių su tautiečiais komiteto
Lietuvos sekcijos“ narys. Be to, knygos autorius parodymuose pabrėžė ieškovo
velionį tėvą buvus fašistinei Vokietijai palankios Laikinąja vadinamos 1941
metų Lietuvos vyriausybės nariu, domėjosi jo gyvenimu šiam iki grįžus į Lietuvą
(buvęs prohitlerinės Lietuvos Laikinosios Vyriausybės ministras 1959 m. grįžo į
Lietuvą, be to, „jo niekas nepersekiojo, nerepresavo, o priešingai, suteikė neblogų
darbą, puikias gyvenimo sąlygas ir net apdovanojo“; jam tarybų laikais buvo
suteikta nemaža apdovanojimų, būstas ir neeilinės pareigos, grąžinta
nuosavybė). Teismai taip pat netyrė 18 nurodytų faktų, iš kurių vienas yra D. G.
straipsnis, išspausdintas 2000 m. gruodžio 2d. laikraštyje „Lietuvos rytas“
(„KGB savo sandėliuose vis dar randa šovinių. Buvusio sovietinio
saugumiečio taikiklyje – V. L. ir jo šeima“). Baudžiamojoje byloje
įtariamuoju apklaustas buvęs valstybės saugumo komiteto (KGB) majoras V. G., kuris
straipsnyje teigė V. L.–Ž. buvus NKVD užverbuotą 1927 m. Kaune, Rusijos
ambasados žvalgybos darbuotojų; ši publikacija nepaneigta. Dėl to rašytojo
subjektyvus šio fakto, kurį jis turėjo pagrindą laikyti teisingu, vertinimas negali
būti teisminio nagrinėjimo dalykas, nes įstatymai neriboja žinių vertinimo, tačiau
teismai nevertino šios pradinio atsakovo išsakytos pozicijos, išdėstytos
atsiliepime į ieškinį. Teismai, darydami išvadas dėl antrojo sakinio, nevertino
faktų, kad rašytojas paaiškino, jog V. L.–Ž. portreto tapymui pasakymą ,,H.
draugas“ panaudojęs tam tikro literatūrinio stiliaus apibendrinančia groteskine
reikšme. Rašytojas tvirtino esąs įsitikinęs, kad vokiečių okupacijos metų Ž.
portretui tai buvo būdinga ir savo pozicijai apginti į bylą pateikė 23
istorinius įvykius, faktus, kitus dokumentinės medžiagos duomenis, kurių
pagrindu jis susiformavo nuomonę, kad V. L.–Ž. veiksmai atitiko H. „palaikytojo,
rėmėjo, šalininko“ vardą. Be to, teismai neteisingai įvertino prie bylos
medžiagos pridėtą laikraštyje „Į laisvę“ 1941 m. birželio 25 d. išspausdinto
dokumento „Nepriklausomos Lietuvos Laikinosios Vyriausybės žodis į Tautą“, iš
kurio matyti, kad Laikinoji Vyriausybė, kurios ministru buvo V. L.–Ž., ,,su
ypatingu dėkingumu“ palaiko „nacionalsocializmo įkvėpėjo“ A. H. sumanytą „žygį
į Rytus“, kopiją. Rašytojas buvo paaiškinęs, kad tokius žodžius ir mintis
galėjo dėstyti tik H. palaikytojai, rėmėjai, šalininkai. Kasatorių teigimu, vien
šis sveikinimas gali būti pagrindas susiformuoti nuomonei apie posakį „H.
draugas“. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CPK 185 straipsnio 1 dalį,
nes įrodymai nebuvo vertinami pagal visas reikšmingas bylos aplinkybes, o kai
kurie įrodymai iš viso neįvertinti. Bylą nagrinėję teismai, vertindami trečiąjį
sakinį, netinkamai vertino žodį „užverbavo“. Tiek istoriko P. Č. knygos
„Naujųjų laikų istorija“ II tome, tiek V. L. knygoje „Lietuvos kariuomenė
1918-1920“ yra duomenų apie 1918-1919 metų istorinius įvykius Lietuvoje, apie
kuriuos knygoje rašė rašytojas: „Savanoriams verbuoti apskrityse buvo steigiami
registracijos punktai“. Juolab kad aplinkybę, jog ieškovo velionis tėvas įstojo
į savanorius, patvirtino ir pats ieškovas, nors išreiškė savo poziciją, kad
tėvo niekas neverbavo, todėl teismai neteisingai nustatė sakinyje išreikštą
nuomonę kaip tikrovės neatitinkančią. Apeliacinės instancijos teismas,
vertindamas ketvirtąjį sakinį, neįvertino aplinkybės, jog autorius, siekdamas
atkreipti visuomenės dėmesį į vieno ar kito veikėjo ydas, neretai naudoja
karikatūros požymius, kuriems būdingi tam tikros perkeltinės prasmės,
hiperbolės, net pikti epitetai, palyginimai. Ta aplinkybė, kad rašytojas
kūrinyje vartojo nuo seno pripažintas literatūrines priemones, negalėjo būti
pagrindas konstatuoti, jog jis, ieškodamas vaizdingesnio žodžio, turėjo tikslą
skleisti melą. Be to, nagrinėjant baudžiamąją bylą, ieškovas pripažino, kad
vaistinė vis dėlto buvo perkelta į kitas patalpas, o verandoje jo tėvas
pasigedo pusės ąžuolinio stalo, tačiau šią civilinę bylą nagrinėję teismai neįvertino
šios aplinkybės. Juolab kad rašytojo sakinys parašytas satyriniame grožinės
literatūros kūrinyje, kuriame pateikiami „politinių veidų šaržai“, todėl jame
negalima ieškoti absoliučios tiesos ar tikslių duomenų atkartojimo.
Atsiliepimu į atsakovų kasacinį skundą ieškovas prašo
jo netenkinti, palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jis
nurodo, kad pasirinko konkretų savo teisių gynimo būdą ir neprašė kasatorių
paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, o tik pripažinti, kad knygoje paskleisti
tikrovės neatitinkantys duomenys žemino ieškovo ir jo velionio tėvą garbę ir
orumą. Dėl to kasatorių argumentai dėl teisių perėmimo nepagrįsti, nes
atsakomybė už CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens garbės ir
orumo pažeidimą yra deliktinė. Iš delikto kilusi turtinė prievolė nėra grynai
asmeninė ir yra paveldima. Ieškovo teigimu, kasatorių argumentai dėl rungimosi
ir šalių lygiateisiškumo principų pažeidimo yra nepagrįsti, nes šios bylos
nagrinėjimo dalykas yra knygoje paskelbtų duomenų apie ieškovo tėvą
kvalifikavimas, o ne autoriaus nuomonės vertinimas. Kasatoriai turėjo galimybę
pateikti įrodymus, kad autoriaus paskelbti duomenys atitiko tikrovę, todėl
nebuvo pažeisti nurodyti principai. Ieškovas nurodo, kad bylą nagrinėję teismai
pagrįstai ginčo duomenų nepripažino knygos autoriaus nuomone, nes juose
neatsispindi autoriaus požiūris į tam tikruose įvykiuose dalyvavusius asmenis,
nepateikiama autoriaus vertinimo. Vertinant ginčo duomenų pobūdį turi būti
remiamasi vidutinio skaitytojo kriterijumi, vertinama, kaip vidutinio
išsilavinimo asmuo suprastų vieną ar kitą teiginį. Kasatorių argumentą, kad
viešo asmens kritikos ribos yra platesnės, ieškovai mano esą nepagrįstu, nes
viešo asmens kritika negali būti pateisinama, jeigu ji pažeidžia asmens garbę
ir orumą; kritikuoti viešų asmenų veiklą reikia sąžiningai, remiantis tikrais
faktais. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvados dėl įrodymų
vertinimo yra pagrįstos ir teisingos, padarytos nepažeidžiant proceso teisės
normų, nes pagal laisvo įrodymų vertinimo principą teismas byloje esančius
duomenis įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, neturi pareigos sprendime
išvardyti visus be išimties byloje esančius įrodymus. Kasatorių argumentai dėl
tam tikrų naujų faktų vertinimo kasaciniame teisme nepagrįsti, nes šiame teisme
nauji faktai netiriami ir nevertinami.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK
353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas,
neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus
ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu.
Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią
kartą) bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nagrinėja šią
kasacinę bylą pagal atsakovų kasaciniame skunde nurodytas ribas, nes
nenustatyta pagrindų šias peržengti (CPK 353 straipsnio 2 dalis).
Kasacinio nagrinėjimo dalykas
šioje byloje yra mirusio knygos autoriaus asmeninių neturtinių teisių perėmimas
ir teisių perėmėjų atsakomybė pagal CK 2.24 ir 5.1 straipsnius; paskelbtų
duomenų teisinis kvalifikavimas; įrodymų vertinimas, todėl teisėjų kolegija
pasisako dėl šių teisės klausimų.
Dėl materialiosios teisės
normų, reglamentuojančių teisių perėmimą, mirus knygos autoriui, byloje,
kurioje pareikštas reikalavimas dėl asmens garbės ir orumo gynimo, aiškinimo ir
taikymo
CPK 48 straipsnio 1 dalyje
nurodyta, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto
teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio
asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir
kitais įstatymų numatytais atvejais), teismas, jei yra pagrindas, tą šalį
pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių
subjektinių teisių perėmimas. Procesinio teisių perėmimo institutas yra nulemtas
materialiųjų teisių perėmimo civilinėje teisėje galimybės, t. y. esminė
procesinio teisių perėmimo sąlyga yra materialiųjų subjektinių teisių perėmimo
galimumas, nes perimant materialiąsias civilines subjektines teises (pvz.,
esant paveldėjimo teisiniams santykiams), perimamos ne tik atitinkamos
procesinės teisės, bet ir pareigos (perimama ne tik teisė reikalauti ginti
perimtas materialiąsias subjektines teises, bet taip pat ir pareiga, susijusi
su perimtų materialiųjų teisių gynimu).
Teisėjų kolegija
pažymi kad materialinių subjektinių teisių perėmimo galimumą nulemia teisinis
santykis, iš kurio yra kilęs gičas. Nagrinėjamojoje byloje yra sprendžiamas
ginčas dėl asmens garbės ir orumo gynimo. Garbė ir orumas pažeidžiami apie
asmenį paskleidus jo garbę ir orumą žeminančius ir tikrovės neatitinkančius
duomenis. Ieškovas, disponuodamas savo teisėmis, savarankiškai sprendžia dėl
ieškinio pagrindo ir dalyko, o teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal
asmens, kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymo saugomas interesas, pareiškimą (CPK 5 straipsnio 3 dalis). CK 2.24 straipsnio 1 dalyje nustatyti asmens garbės ir orumo teisių
gynimo būdai: asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti tikrovės
neatitinkančius ir žeminančius jo garbę ir orumą duomenis; reikalauti atlyginti
tokiu paskleidimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Teismų praktikoje išskiriamas ir trečiasis asmens garbės ir orumo teisių gynimo
būdas – asmuo turi teisę reikalauti pripažinti paskleistus duomenis
neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais garbę ir orumą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. UAB
„Šiaulių naujienos”, bylos Nr. 3K-3-488/2007; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje N. K. v. UAB „TV
progrupė“, UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“, bylos Nr. 3K-3-569/2006).
Nagrinėjamoje
byloje ieškovas pareiškė reikalavimą atsakovams dėl paskleistų duomenų
pripažinimo žeminančiais ieškovo ir jo velionio tėvo garbę ir orumą ir
neatitinkančiais tikrovės, nereikšdamas reikalavimo dėl jų paneigimo. Teisėjų
kolegija pažymi, kad tokiu atveju tenkinus ieškinį teismo sprendimu atstatoma
asmens pažeista teisė, ginama CK2.24 straipsnio nuostatų. Bylą nagrinėję
teismai sprendė, kad ieškovo pareikštas reikalavimas nelaikytinas reikalavimu,
kurio tenkinimas savaime sukurtų prievoles, neatsiejamai susijusias su knygos
autoriumi, todėl ginčo materialiniame teisiniame santykyje galimas teisių
perėmimas, taip pat procesinių teisių perėmimas (CPK48 straipsnis 1 dalis).
Kasaciniame
skunde teigiama, kad kasatoriams dėl teisių perėmimo kilo sunkumų įrodinėti
paskleistų duomenų atitiktį tikrovei, nes tokią pareigą turėjo tik pats kūrinio
autorius. Atsakydama į šį kasacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija sutinka
su bylą nagrinėjusių teismų padaryta išvada, kad faktą dėl paskleistų duomenų
atitikties tikrovei gali įrodinėti ne tik tas, kuris paskleidė duomenis, bet ir
jo teisių perėmėjas. Teisių perėmimas yra galimas bet kurioje proceso stadijoje
(CPK 48straipsnio1dalis). Nagrinėjamojoje byloje knygos autorius dalyvavo
teismo posėdžiuose nagrinėjant šią bylą iš esmės. Teisėjų kolegija sutinka su
apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad atsakovai turėjo galimybę
remtis tiek nagrinėjamoje civilinėje, tiek prijungtose baudžiamosiose bylose
esančiais įrodymais, tiek pateikti naujus įrodymus bei analizuoti pirminio
atsakovo (kūrinio autoriaus) duotus paaiškinimus teisminio nagrinėjimo metu.
Teisėjų kolegija negali sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad teisių
perėmimą ginčo materialiniame teisiniame santykyje dėl asmens garbės ir orumo
gynimo lemia CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija. Nagrinėjamojoje
byloje pats autorius, dalyvaudamas teismo posėdžiuose ir duodamas paaiškinimus,
išdėstė argumentus apie paskleistus duomenis, jų tikrumą, jų susiklostymą
autoriaus mintyse ir kt. Kasatoriai priėmė knygos autoriaus palikimą, taigi
ir jo, kaip šios knygos autoriaus, paveldimas turtines ir neturtines teises.
Pagal CK 5.1 straipsnį paveldėjimas yra mirusio fizinio asmens turtinių teisių,
pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal
įstatymą ar testamentą, paveldimos ne tik teisės, bet ir prievolės. Mirus
palikėjui, įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių
asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 27 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. J. A. V., bylos Nr.
3K-3-152/2006).
Autorių ir
gretutinių teisių įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad autorių
asmeninės neturtinės teisės neperduodamos kitiems asmenims, tačiau po autoriaus
mirties asmeninių neturtinių teisių priežiūra įgyvendinama šio įstatymo 49
straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Autoriaus asmeninės neturtinės teisės
saugomos neterminuotai, jos galioja ir po autoriaus mirties (ATGTĮ 34 straipsnio
2 dalis), todėl po autoriaus mirties reikalavimus ginti jo asmenines neturtines
teises gali reikšti tie asmenys, kurie įgyvendina tokių teisių priežiūrą. ATGTĮ
49 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad autorius turi teisę nurodyti asmenį,
kuriam paveda saugoti asmenines neturtines teises. Jeigu toks asmuo
nenurodytas, šias teises saugo jo įpėdiniai. Po autoriaus mirties autoriaus
asmeninių neturtinių teisių gynimo reikalavimus gali reikšti asmuo, kuriam
pavesta saugoti šias teises arba įpėdiniai. Byloje nustatyta, kad atsakovai
priėmė knygos autoriaus palikimą, kartu autoriaus turtines ir neturtines teises
nurodyto įstatymo ribose. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismui konstatavus, jog
ginčo duomenys, paskleisti autoriaus kūrinyje, neatitinka tikrovės, žemina
kitų asmenų garbę ir orumą, tai kasatoriams, kaip autoriaus kūrinio
saugotojams, tenka pareiga būti atsakingiems, kad tokie duomenys nebebūtų
platinami.
Remiantis
kasatorių išdėstytais argumentais dėl teisių perėmimo negalimumo, susidarytų
tokia teisinė situacija, kai ieškovui būtų užkirstas kelias ginti pažeistą
teisę, garantuojamą Konstitucijos 21 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 (teisė į privataus
gyvenimo, įskaitant garbę ir orumą, gerbimą) straipsnyje, CK 2.24 straipsnyje.
Dėl viešo asmens garbė ir
orumo gynimo
Asmens garbė ir orumas, privataus
gyvenimo neliečiamumas, teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti,
gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra žmogaus konstitucinės teisės,
įtvirtintos Konstitucijos 21, 22, 25 straipsniuose. Esant prieštaravimui tarp
teisės skleisti informaciją ir teisės į garbės ir orumo gynimą, būtina
aiškintis, ar buvo išlaikyta šių konstitucinių vertybių pusiausvyra. Teisėjų
kolegija pažymi, kad teisė skleisti informaciją ir reikšti savo nuomonę nėra
absoliuti; jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys apie viešąjį asmenį
paskleisti turint tikslą jį įžeisti, pažeminti ar kitaip jam pakenkti, tai
pripažįstama teisės į garbę ir orumą gynimo pagrįstumas. Byloje nustatyta, kad
ginčo duomenys buvo išspausdinti ir platinti kūrinyje, skirtame visuomenei,
todėl ginčo duomenų paskleidimas buvo akivaizdus.
Kasatoriai skunde teigia, kad
ieškovas ir jo velionis tėvas yra viešieji asmenys, todėl jų kritikos ribos yra
platesnės, jie nesinaudoja vienoda teisine pažeistų teisių gynyba. Teisėjų
kolegija sutinka su kasatorių teiginiu, kad ieškovas ir jo velionis tėvas yra
viešieji asmenys, todėl pagal CK 2.24 straipsnio 6
dalį jie turi toleruoti apie juos skelbiamus duomenis (nors ir nevisiškai
tikslius, tačiau kuriems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo), kurie
privataus asmens aspektu galėtų būti vertinami kaip garbės ir orumo pažeidimas
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 11 d nutartis, priimta
civilinėje byloje A. S. v. UAB „Rinkos
aikštė“, bylos Nr. 3K-3-687;
2002 m. rugsėjo 9 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje R. Č. v. „Žeimenos
krantai“, bylos Nr. 3K-3-973/2002). Europos Žmogaus Teisių Teismo
jurisprudencijoje suformuluotas didesnės politikų tolerancijos kritikai
reikalavimas (žr. Lingens v. Austria, judgment of 8 July 1986, Series A
no. 103, p. 26, § 42; ir Incal v. Turkey, judgment of 9 June 1998,
Reports 1998-IV, p. 1567, § 54). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl asmens, paskleidusio duomenis apie viešąjį
asmenį ir jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, atsakomybės svarbiausia yra
duomenų paskleidimo tikslas ir juos paskleidusio asmens elgesys. Jeigu duomenis
paskleidęs asmuo veikė sąžiningai, t. y. pagrindinis jo tikslas buvo informuoti
visuomenę apie viešąjį asmenį ir jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos
visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti (yra viešasis interesas),
tai informacijos netikslumai arba agresyvi atakuojanti kritika nėra pagrindas
tam asmeniui taikyti atsakomybę. Tokios pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus
Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., A/S Diena and Ozoliņš v. Latvia,
no. 16657/03, judgment of 12 July 2007; cituotą sprendimą Kwiecien v. Poland; ir kt.). Tuo tarpu nagrinėjamoje
byloje nustatyta, kad knygos autorius literatūrinio šaržo stiliumi kaip realiai
įvykusius faktus pateikė duomenis apie tam tikrus asmenis, tačiau šių faktų
tikrumo byloje nebuvo nustatyta, t. y. paskleisti duomenys neatitiko tikrovės,
vadinasi, konkrečiu atveju saviraiškos laisvės įgyvendinimas tokiu būdu negalėjo
būti pateisintas, nes šiuo atveju pažeidė ieškovo velionio tėvo, taip pat ir
ieškovo garbę ir orumą, knygoje paskleisti duomenys savo turiniu yra žeminantys
asmens garbę ir orumą, galintys turėti įtakos asmens reputacijai, statusui
visuomenėje (taip pat žr., mutatis mutandis, Petrina v. Romania,
no. 78060/01, judgment of 14 October 2008). Teisėjų kolegija sprendžia, kad
apeliacinės instancijos teismo išvados apie viešo asmens teisių pažeidimą yra
padarytos remiantis išsamia bylos duomenų analize ir vertinimu, pagrįstos ir
motyvuotos bei atitinkančios teismų praktiką.
Dėl CPK 185 straipsnio
taikymo, vertinant paskleistus duomenis
Asmens teisė laisvai reikšti savo
mintis ir įsitikinimus įtvirtinta Konstitucijos 25 straipsnyje ir Konvencijos
10 straipsnyje, tačiau ši teisė nėra absoliuti. Tai įpareigoja teismus, nagrinėjančius
garbės ir orumo bylas, derinti konstitucines nuostatas – teisę turėti
įsitikinimus ir juos laisvai reikšti bei asmens teisę į garbę ir orumą. Garbė
ir orumas pažeidžiami apie asmenį paskleidus jo garbę ir orumą žeminančius ir
tikrovės neatitinkančius duomenis. Sąvoka ,,duomenys“ reiškia nurodytas,
konstatuotas tam tikras aplinkybes, faktus, t. y. informaciją, kurios tikrumą
galima patvirtinti taikant tiesos ir netiesos kriterijus. Kad duomenys
neatitinka tikrovės, reiškia, jog paskleistos žinios yra melagingos,
pramanytos, išgalvotos, t. y. iš tikrųjų tokių faktų, aplinkybių nebuvo arba
būta kitokių. Asmens garbė ir orumas ginami, kai nustatomas informacijos
paskleidimo faktas ir tai, jog paskleista informacija yra apie ieškovą, duomenys
žemina asmens garbę ir orumą, neatitinka tikrovės. Atitiktis tikrovei vertinama
dviem aspektais: ar teisingas pranešimas apie faktus; ar teisingai, adekvačiai
vertinami įvykę faktai. Teismai, atsižvelgdami į konkrečios bylos faktines
aplinkybes, kiekvienu atveju sprendžia, ar paskleisti duomenys, ar pareikšta
nuomonė. Teismų praktikoje yra suformuluoti kriterijai, pagal kuriuos duomenys
yra atribojami nuo nuomonės, kaip subjektyvaus požiūrio. Turi būti nustatyta,
kokie teiginiai, ieškovo požiūriu, žeminą jo garbę ir orumą, taip pat reikia
įvertinti, ar tai duomenis, informacija, ar tai nuomonė, kuriems netaikomas tiesos
ir tikrumo kriterijus, tačiau kuriems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo.
Ar tam tikri duomenys yra informacija, kurios tikrumą galima patikrinti
taikant tiesos ir netiesos kriterijus CK 2.24 straipsnio
prasme, sprendžiama iš viso kūrinio turinio, pavartotų meninės išraiškos formų,
sakinių konstrukcijos ir kt. Teismas turi analizuoti visą kūrinio kontekstą, o
ne atskiras pastraipas, sakinius ar jų dalis. Jeigu teiginiai išdėstomi su
abejonėmis, su nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba
klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus ar
informaciją, o ne paskleisti duomenys. Nors bendriausia prasme literatūriniame
kontekste informacijos skirstymas į vertinamuosius ir faktinius teiginius yra
mažiau svarbus, bet jis atgauna savo reikšmę, kai kūrinyje dėstoma ne tik
fikcija, bet įtraukiami ir realūs faktai ar personažai, kuriems priskiriami tam
tikri faktai (žr., pvz., mutatis mutandis, Lindon,
Otchakovsky-Laurens and July v. France, nos. 21279/02, 36448/02, 22 October
2007).
Nagrinėjamoje byloje teismai,
spręsdami dėl duomenų ir nuomonės atribojimo kriterijų, taip pat ginčo duomenų
atitikties tikrovei, atsižvelgė į knygos turinį, sąvokų kontekstą, nustatė, kad
knygoje buvo pateikta klaidinanti informacija apie tam tikru laikotarpiu
tikrovėje vykusius įvykius bei tuose įvykiuose dalyvavusius tikrus asmenis,
kurie buvo šaržuotai apibūdinti, o ištyrus ir įvertinus byloje esančius
įrodymus, buvo padaryta išvada, jog ginčo duomenys neatitinka tikrovės.
Atriboti duomenys nuo nuomonės yra būtina, nes asmens teisės pagal CK 2.24
straipsnį ginamos paskelbus tikrovės neatitinkančius žeminančius asmens garbę
ir orumą duomenis. Kiekvienu atveju tam tikrų duomenų paskelbimu laikytinas
konkrečių faktų perdavimas, pranešimas tretiesiems asmenims, kai šie asmenys
sužino apie perteikiamą informaciją tiek tada, kai pranešami tikri faktai ar
duomenys, tiek ir tada, kai pranešama apie tikrovėje neegzistuojančius
(įsivaizduojamus arba melagingus) faktus ar duomenis. Duomenų paskelbimas yra
informacijos apie aplinką pateikimas. Tuo tarpu asmens nuomonė – individualus
konkretaus asmens vertinimas apie vykstančius aplinkos reiškinius.
Nagrinėjamoje byloje ginčo duomenis buvo galima patikrinti ir nustatyti, ar jie
atitinka tikrovę.
Kasaciniame skunde teigiama
buvus pažeistus CPK 12 ir 17 straipsnius, kuriuose įtvirtinti rungimosi ir
šalių lygiateisiškumo principai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal šalių
lygiateisiškumo principą šalys yra lygios nagrinėjant jų ginčą teisme. Ginčo
rungimosi principo esmė yra ta, kad šalis privalo įrodyti tas aplinkybes,
kuriomis ji remiasi kaip savo atsikirtimų pagrindu, t. y. visas bylos
aplinkybes turi įrodyti ginčo šalys, o teismas, remdamasis šalių pateiktais
įrodymais, įvertina bylos faktus ir netiria tų bylos sričių, kurių ginčo šalys
nenurodo, nes įrodinėjimo dalyką civilinėje byloje nustato pačios ginčo šalys.
Dėl to abi ginčo šalys turi vienodas galimybes įrodyti savo reikalavimų ar
atsikirtimų pagrįstumą. Nagrinėjamoje byloje teismams konstatavus, kad knygoje
paskleisti ginčo duomenys buvo ne nuomonė, o duomenys, nepažeidė rungimosi ir
šalių lygiateisiškumo principų, nes kasatoriai nebuvo įpareigoti įrodinėti
autoriaus nuomonės pagrįstumą, jie turėjo pareigą pagal bendrąsias įrodinėjimo
taisykles ir įstatymo leidžiamomis įrodinėjimo priemonėmis, o ne tik knygos
autoriaus ankstesniais paaiškinimais, įrodyti paskleistų duomenų atitiktį
tikrovei.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad
bylą nagrinėję teismai nepagrįstai netyrė visų byloje esančių įrodymų, kitų
kasatorių nurodytų faktų, neįvertino įrodymų pagal byloje nustatytas
aplinkybes. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu,
jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto
buvimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK
normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo,
ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį
reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją
vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir
objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu,
vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas
taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada,
kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio mėn. 28 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. UAB „Ekstra“ žurnalas,
bylos Nr. 3K-3-193/2009). Be to, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas,
pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros
aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176
straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį
savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo
įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185
straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija pažymi, kad
paskleisti duomenys vertintini ne tik kaip žodžių junginys bendrine prasme;
taip pat privalu nustatyti, kokia žinia paskleista pavartotų kalbinės raiškos
priemonių visuma, todėl tekstinė konstrukcija, duomenų sisteminimo ir dėstymo
būdai, loginiai duomenų sąsajumo aspektai yra reikšmingi teisiniam
kvalifikavimui.
Pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismai įvertino įrodymus nepažeisdami nurodytų įrodymų įvertinimo
taisyklių, išvadas apie faktines aplinkybes dėl nuomonės ir fakto atribojimo
padarė įvertinę įrodymų visumą, o ne pavienius dokumentus, analizuodami kūrinio
teksto turinį, o ne atskirus sakinius, todėl kasatorių argumentai dėl CPK
įrodymų įvertinimo taisyklių pažeidimo nelaikytini pagrįstais, o skunde
nurodant, jog teismai neįvertino kitų 18 faktų, jų nekonkretizuojant, nėra
pagrindas pripažinti, jog buvo pažeistos įrodymų įvertinimo taisyklės,
netiriant dokumentų, kasatorių teigimu, susijusių su išvardytų 18 faktų
paminėjimu. Be to, pažymėtina, kad pradinis atsakovas – kūrinio autorius
dalyvavo teismo parengiamuosiuose posėdžiuose, šią bylą nagrinėjant iš esmės
teismo posėdyje, nesutikdamas su jam pareikštu ieškiniu teikė teismui
paaiškinimus žodžiu bei raštu (CPK 186 straipsnis), naudojosi teisine advokato
pagalba, taip pat baudžiamojoje byloje teikė įrodymus, kurie, jo įsitikinimu,
patvirtino ginčo duomenų atitiktį tikrovei, todėl kasatorių argumentas, jiems,
kaip teisių perėmėjams, teko pareiga paneigti ginčo duomenis, pripažintinas
nepagrįstu, nes teismai įvertino įrodymų visumą: tiek pradinio atsakovo
paaiškinimus, tiek rašytinius dokumentus, liudytojų parodymus, kasatorių
argumentus.
Teisėjų kolegija, remdamasi
išdėstytais argumentais, neperžengdama kasacinio skundo ribų patikrinusi
apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumą (CPK 353
straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas
teisingai taikė paskleistų duomenų atitikties tikrovei vertinimui nustatytus
teisinius kriterijus, nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių proceso
teisės normų, padarė teisingas išvadas pripažinęs, kad bylos įrodymai
nepatvirtina paskleistų duomenų atitikties tikrovei.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Bylinėjimosi išlaidos
paskirstomos šalims proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK
93 straipsnio 2, 3
dalys). Teisėjų kolegija pažymi, kad ginant asmens garbę ir orumą pagrindinis
reikalavimas yra konstatuoti, jog paskleisti duomenis neatitinka tikrovės ir
žemina asmens garbę bei orumą. Dėl kito pažeistų teisių gynimo būdo –
neturtinės žalos atlyginimo sprendžiama tik, kai yra konstatuojamas teisių
pažeidimas. Nagrinėjamojoje byloje buvo pareikštas simbolinis 1 lito reikalavimas
neturtinei žalai atlyginti. Tenkinus ieškovo pagrindinį reikalavimą,
pripažintina, kad ieškinys iš esmės buvo tenkintas, t. y. atsižvelgiant į bylos
procesinę baigtį, laikytina, kad ginčas iš esmės išspręstas ieškovo naudai,
todėl, vadovaujantis CPK 93 straipsniu, atitinkamai išsprendžiami bylinėjimosi
išlaidų paskirstymo klausimai ir bylinėjimosi išlaidas tenka sumokėti
atsakovams. Taigi apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta
nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, ir pirmosios
instancijos teismo sprendimo dalis, kuriomis iš ieškovo atsakovams priteistos
bylinėjimosi išlaidos ir išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu,
naikintinos, šis atsakovų reikalavimas netenkinamas. Byloje nėra duomenų apie
nurodytų bylinėjimosi išlaidų išieškojimą iš ieškovo; priešingu atveju, esant
jau išieškotoms nurodytoms bylinėjimosi išlaidoms, galimas teismo sprendimo
vykdymo atgręžimo reikalavimo pareiškimas (CPK 762 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija, spręsdama klausimą
dėl išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme priteisimo, nurodo, kad
kasatoriai prašo priteisti jiems bylinėjimosi išlaidas, tačiau, atmetus
kasacinį skundą, šis prašymas netenkinamas.
Dėl išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinis
teismas patyrė 66,85 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. pažyma apie išlaidas,
susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), pirmosios instancijos teismas – 28,88
Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos
teisme, iš viso 95,73 Lt. Netenkinus atsakovų kasacinio skundo ir panaikinus
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų dalis dėl
bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo priteisimo, šios išlaidos į valstybės biudžetą
priteistinos iš atsakovų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3
punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1
dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio
13 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2009
m. gruodžio 23 d. sprendimo dalis, ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m.
gruodžio 23 d. sprendimo dalį, kuriomis iš ieškovo V. L. priteista
atsakovams L. P., P. P. ir V. P. po 426,67 Lt advokato pagalbai pirmosios
instancijos teisme apmokėti ir 28,88 Lt išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, panaikinti.
Kitą Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 13
d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės L. P. (asmens kodas (duomenys
neskelbtini) 31,91 Lt (trisdešimt vieną
litą 91 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu pirmosios instancijos ir kasaciniame teisme.
Priteisti iš atsakovo P. P. (asmens kodas
(duomenys neskelbtini) 31,91 Lt (trisdešimt
vieną litą 91 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu pirmosios instancijos ir kasaciniame teisme.
Priteisti iš atsakovo V. P. (asmens kodas (duomenys
neskelbtini) 31,91 Lt (trisdešimt vieną
litą 91 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu pirmosios instancijos ir kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Janina
Januškienė
Česlovas
Jokūbauskas
Egidijus Laužikas