Administracinė byla Nr. A-98-575/2016
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01964-2015-4
Procesinio sprendimo kategorija 16.4.; 16.6.; 15.2.1.1.; 15.2.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. sausio 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. D. skundą atsakovui Šiaulių apylinkės teismui dėl įsakymų panaikinimo, grąžinimo į valstybės tarnybą, darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėja J. D. nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. dirbo Šiaulių apylinkės teismo teisėjo padėjėja (asmens byla b. l. 23).
Šiaulių apylinkės teismo pirmininko pavaduotojas 2015 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. P-39 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi, 3 dalies 4 punktu, 5 dalimi, 6 dalies 1 ir 4 punktais, 30 straipsnio 1 dalimi, Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 14 d. nutarimo Nr. 1029 redakcija) 14.1 punktu, atsižvelgęs į Šiaulių apylinkės teismo pirmininko 2015 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. V- 18 „Dėl komisijos sudarymo galimai padarytam tarnybiniam nusižengimui tirti“ sudarytos tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos 2015 m. gegužės 5 d. išvadą Nr. VD-222(3.17), pripažino, kad karjeros valstybės tarnautoja teisėjo padėjėja J. D. padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, nurodytą 2015 m. gegužės 5 d. išvadoje Nr. VD-222 (3.17), t. y., pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 13 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktus, 15 straipsnio 1 dalies 5, 6, 9 punktus, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968, numatytus valstybės tarnautojų veiklos etikos principus bei Asmens duomenų tvarkymo Šiaulių apylinkės teisme taisyklių, patvirtintų Šiaulių apylinkės teismo pirmininko 2013 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. V-76, 5 punkto 5.1. papunktį, - pasinaudodama kitų teismo darbuotojų pasitikėjimu bei puikiai žinodama nusižengimo padarymo pasekmes, piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi ir neteisėtais veiksmais sistemingai rinko duomenis apie privačius asmenis, 2014 m. gruodžio 18 d. rinko duomenis apie M. D. turimą nekilnojamąjį turtą, bei tęsdama savo neteisėtus veiksmus 2014 m. gruodžio 29 d. rinko duomenis apie D. R. turimą nekilnojamąjį turtą, siekdama asmeninės naudos, savo tyčiniais neteisėtais veiksmais padarė didelę neturtinę žalą valstybei/valstybinei institucijai (teismui), diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino visuomenės pasitikėjimą teismu (suformuota nuomonė, kad asmenys dirbantys teisme gali savo asmeniniais tikslais naudotis jiems suteikiamų duomenų bazių duomenimis), buvo sumenkintas teisminės valdžios ir Šiaulių apylinkės teismo prestižas. Tuo pat įsakymu pareiškėjai J. D. paskirta tarnybinė nuobauda - atleidimas iš užimamų pareigų (asmens byla b. l. 68).
Šiaulių apylinkės teismo pirmininko pavaduotojo 2015 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. P-40 „Dėl teisėjo padėjėjos J. D. atleidimo iš užimamų pareigų“ pareiškėja J. D. buvo atleista iš Šiaulių apylinkės teismo teisėjo padėjėjo pareigų (asmens byla b. l. 69).
II.
Pareiškėja J. D. kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti Šiaulių apylinkės teismo pirmininko pavaduotojo 2015 m. gegužės 29 d. įsakymus Nr. P-39 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ ir Nr. P-40 „Dėl teisėjo padėjėjos J. D. atleidimo iš užimamų pareigų“, grąžinti pareiškėją į buvusias Šiaulių apylinkės teismo teisėjo padėjėjos pareigas, priteisti iš Šiaulių apylinkės teismo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki sprendimo įvykdymo dienos, priteisti iš Šiaulių apylinkės teismo 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėja nurodė, kad ji šiurkštaus tarnybinio nusižengimo nepadarė, todėl tarnybinė nuobauda – atleidimas iš valstybės tarnyboje eitų pareigų paskirta nepagrįstai ir neteisėtai. Pareiškėja teigė, kad Šiaulių apylinkės teismo pirmininko 2015 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. V-18 sudaryta Komisija galimai padarytam tarnybiniam nusižengimui tirti (toliau – Komisija) savo veikloje viršijo savo įgaliojimus, nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, lygiateisiškumo ir skaidrumo principų. Pareiškėja, remdamasi Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, Šiaulių apylinkės teismo pirmininko 2013 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. V-76 patvirtintų Asmens duomenų tvarkymo Šiaulių apylinkės teisme taisyklėmis (toliau - Duomenų tvarkymo taisyklės), tvirtino, kad ji, vykdžiusi teisėjo padėjėjo pareigas, negalėjo būti laikoma duomenų tvarkytoja Šiaulių apylinkės teisme, todėl jokiais būdais negalėjo rinkti duomenų apie privačius asmenis. J. D. akcentavo, kad Šiaulių apylinkės teisme dėl netinkamo vidaus administravimo buvo sudarytos sąlygos iš Nekilnojamojo turto registro neteisėtai gauti duomenis apie privačių asmenų valdomą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėja nurodė, kad tiek Komisijos parengtoje 2015 m. gegužės 5 d. išvadoje Nr. VD-222(3.17) „Dėl valstybės tarnautojos teisėjos padėjėjos J. D. tarnybinio nusižengimo“ (toliau – Išvada), tiek ir Šiaulių apylinkės teismo pirmininko pavaduotojo 2015 m. gegužės 29 d. įsakyme Nr. P-39 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ pareiškėjos veika kvalifikuota netinkamai, o pareikštas kaltinimas įvykdžius tarnybinį nusižengimą suformuluotas nekonkrečiai. Komisija, spręsdama dėl J. D. veiksmų ir jos kaltės, nepagrįstai kaip patikimus vertino Šiaulių apylinkės teismo vyriausiojo specialisto (informatiko) A. Š. paaiškinimus. Pareiškėja nurodė, kad Komisija, pažeisdama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 9 punktą, neleido dalyvauti tikrinant su tarnybiniu nusižengimu susijusius faktinius duomenis vietoje. Pareiškėja nurodė, kad ji patyrė emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą, įžvelgė atleidimo iš valstybės tarnybos žalingą poveikį ateityje (b. l. 2 – 8).
Atsakovas Šiaulių apylinkės teismas atsiliepimu prašė J. D. skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus. Atsakovas nurodė, kad tarnybinė nuobauda - atleidimas iš valstybės tarnyboje užimamų pareigų J. D. paskirta pagrįstai ir teisėtai. Komisija tarnybinio nusižengimo tyrimą atliko nustatytais terminais ir surinko pakankamai duomenų, kuriais remiantis, buvo nustatyta, jog J. D. neteisėtais veiksmais, siekdama asmeninės naudos, pasinaudodama kitų teismo darbuotojų pasitikėjimu, piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, rinko duomenis apie brolio D. R. ir buvusio sutuoktinio M. D. valdomą nekilnojamąjį turtą. Komisija Tarnybinio nusižengimo tyrimo dokumentus (toliau – Tyrimo dokumentai) ir juose esančius duomenis vertino sistemiškai. J. D. paaiškinimai pagrįstai įvertinti kaip nenuoseklūs, kadangi ji, iš pradžių pripažinusi, jog, siekdama ateityje apginti savo turtinius interesus, rinko duomenis apie D. R. valdomą nekilnojamąjį turtą, ir tokius savo veiksmus įvertinusi kaip nereikšmingus, nusipelnančius švelnios nuobaudos, savo poziciją pakeitė po to, kai buvo gautas M. D. prašymas ištirti duomenų apie jo nekilnojamąjį turtą rinkimo aplinkybes. Atsakovas nurodė, kad Komisija pagrįstai J. D. padarytą tarnybinį nusižengimą įvertino kaip šiurkštų, kadangi ji piktnaudžiavo valstybės tarnyba ir pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo reikalavimus. J. D. neteisėtais veiksmais padarė didelę neturtinę žalą valstybei ir teismui, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino visuomenės pasitikėjimą teismu, teisminės valdžios ir Šiaulių apylinkės teismo prestižą. Atsakovas pabrėžė, kad kitų asmenų padaryti teisės aktų pažeidimai tvarkant asmenų duomenis pareiškėjos tarnybinės atsakomybės nepašalina (b. l. 49 – 52).
III.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjos J. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nustatė, kad valstybės įmonės Registrų centro (toliau – Registrų centras) pateiktos asmens duomenų suvestinės (tyrimo dokumentai, I t., b. l. 4 – 46, 114 – 118) patvirtina, kad Šiaulių apylinkės teismui 2014 m. gruodžio 18 d. buvo teikti duomenys apie M. D., o 2014 m. gruodžio 29 d. – apie D. R. valdomą nekilnojamąjį turtą. Duomenis iš Registrų centro tvarkomo Nekilnojamojo turto registro atspausdino Šiaulių apylinkės teismo vyriausiasis specialistas (informatikas) A. Š. ir perdavė pareiškėjai J. D.. Komisijai pateiktuose paaiškinimuose A. Š. pripažino, kad 2014 m. gruodžio 18 d. J. D. prašymu ir jai pateikus šį asmenį identifikuojančius duomenis, o 2014 m. gruodžio 29 d. – pagal pareiškėjos nepilnai užpildytą užklausos lentelę, iš nekilnojamojo turto registro atspausdino duomenis apie šių dviejų asmenų valdomą nekilnojamąjį turtą ir juos perdavė J. D.. Teismo posėdyje liudytojas A. Š. iš esmės patvirtino šiuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes. Liudytojas nurodė, kad J. D., prašydama duomenų apie M. D., užklausos lentelės nebuvo suformavusi, duomenis apie šį asmenį - vardą, pavardę, asmens kodą, pateikė užrašytus ant lapelio. Liudytojas suprato, kad J. D. šių duomenų reikia skubiai, ir tikėjosi, kad, kol jis atspausdins duomenis iš Registrų centro duomenų bazės, pareiškėja užpildys užklausos lentelę. Liudytojas teigė, kad jis neturėjo jokio tikslo savo iniciatyva rinkti duomenis apie M. D. valdomą nekilnojamąjį turtą. Teikdamas parodymus apie D. R. nekilnojamojo turto duomenų rinkimą, liudytojas patvirtino, kad šio asmens duomenis 2014 m. gruodžio 29 d. iš nekilnojamojo turto registro duomenų bazės atspausdino J. D. prašymu. Liudytojas nurodė, kad visi iš nekilnojamojo turto registro atspausdinti duomenys apie M. D. ir D. R. valdomą nekilnojamąjį turtą buvo pateikti J. D., ypač daug išrašų buvo apie D. R. turtą. Teismas konstatavo, kad Šiaulių apylinkės teismo vyriausiojo specialisto (informatiko) A. Š. Komisijai pateiktų paaiškinimų bei teismui duotų parodymų nėra pagrindo vertinti kaip keliančius abejones dėl neobjektyvumo ir šališkumo. Apie D. R. ir M. D. valdomo nekilnojamojo turto duomenų rinkimo aplinkybes A. Š. teismo posėdyje davė nuoseklius ir 2015 m. kovo 2 d. bei 2015 m. balandžio 29 d. pateiktiems paaiškinimams neprieštaraujančius parodymus. Aplinkybių, vertinamų kaip pagrindas netikėti liudytojo A. Š. duotais parodymais ir dėl to negrįsti daromų išvadų, nenustatyta. Įvertinęs byloje esančius pradinius įrodymus teismas padarė išvadą, kad pareiškėja nuosekliai aiškino, kad ji asmeniniais tikslais, siekdama ateityje ginti savo, kaip būsimos įpėdinės, turtines teises, domėjosi duomenimis apie brolio D. R. valdomą nekilnojamąjį turtą ir prašė A. Š. pateikti šiuos duomenis iš Nekilnojamojo turto registro. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja savo paaiškinimus pakeitė 2015 m. balandžio 27 d. pateiktame paaiškinime. Šiame dokumente J. D. nurodė, kad duomenų užklausos lentelių nei dėl D. R. nei dėl M. D. nekilnojamojo turto nepildė, dokumentų iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko nespausdino. Teismo posėdyje J. D. taip pat teigė, kad duomenų apie D. R. ir M. D. nekilnojamąjį turtą nerinko, neigė užpildžiusi užklausos dėl D. R. valdomo turto lentelę ir M. D. valdomo nekilnojamojo turto užklausai pateikusi šio asmens duomenis Šiaulių apylinkės teismo vyriausiajam specialistui (informatikui). Tačiau pareiškėja pripažino, kad A. Š. perdavė jai iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko atspausdintus išrašus D. R. valdomą nekilnojamąjį turtą, bei nurodė, kad, susipažinusi su duomenimis, išrašus išmetė. Vertindamas tokius J. D. paaiškinimus, teismas nusprendė, kad pareiškėja iš dalies pripažino, kad ji rinko duomenis apie privačių asmenų valdomą nekilnojamąjį turtą. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas J. D. paaiškinimus, kad ji 2014 m. gruodžio 18 d. nerinko apie M. D., o 2014 m. gruodžio 29 d. - apie D. R. valdomą nekilnojamąjį turtą, vertino kaip nenuoseklius, prieštaraujančius kitiems byloje esantiems duomenims. Įvertinęs įrodymus teismas konstatavo, kad komisija išvadą apie tai, kad J. D. sistemingai rinko duomenis apie privačius asmenis, t. y. 2014 m. gruodžio 18 d. - apie M. D., o 2014 m. gruodžio 29 d. – apie D. R. valdomą nekilnojamąjį turtą, pagrindė atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą surinktais duomenimis.
Teismas taip pat konstatavo, kad Komisija išvadą apie tai, jog J. D. apie savo brolio D. R. ir buvusio sutuoktinio M. D. valdomą nekilnojamąjį turtą rinko ne vykdydama jai pavestas teisėjo padėjėjos funkcijas ir ne bylai teisme nagrinėti bei teisingumui vykdyti, o siekdama asmeninės naudos, pagrindė tarnybinio nusižengimo metu surinktais duomenimis.
Teismas taip pat pažymėjo, kad J. D. dirbo teisėjo padėjėja, t. y. valstybės tarnautojo pareigas vykdė teisme, institucijoje, kuriai Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos teismų įstatymas ir kiti įstatymai yra pavedę vykdyti teisingumą. Visuomenė teismams, teisėjams bei teismų darbuotojams kelia aukštus profesinės ir tarnybinės veiklos bei elgesio reikalavimus. Todėl pareiškėja, būdama susipažinusi su teisėjo padėjėjo pareigybės aprašymu, Etikos taisyklių reikalavimais, pagal pareigybės paskirtį gerai išmanydama Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus, tarp jų – ir viešąjį administravimą, teismo procesą, teismų veiklą reguliuojančius teisės aktus, suprato, kad savo tarnybinėje veikloje privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų, Šiaulių apylinkės teismo vidaus tvarkos taisyklių ir kitų teisės aktų, tarnauti visuomenės interesams, gerbti žmogų ir jo teises. Pareiškėja jai pavestas tarnybines funkcijas privalėjo vykdyti tik tarnybos interesais ir pagal įstatymus ar kitus teisės aktus, tarnybinės padėties nenaudoti savanaudiškais tikslais ar dėl kitokių asmeninių paskatų. Teismas kaip pagrįstą pripažino Komisijos išvadą, jog tai, kad J. D. nesilaikė teisės aktų reikalavimų asmens duomenis teisme tvarkyti tik tais atvejais, kai jie yra reikalingi bylai nagrinėti teisme, juos rinkti tik teismų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose apibrėžtais tikslais ir tiek, kiek jie yra reikalingi bylai nagrinėti ir teisingumui vykdyti, leido formuotis nuomonei, kad teisme dirbantys asmenys gali savo asmeniniais tikslais naudotis duomenų bazių jiems suteikiamais duomenimis, ir taip mažino pasitikėjimą teismu. Tokie pareiškėjos veiksmai diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, menkino teisminės valdžios ir Šiaulių apylinkės teismo prestižą.
Teismas pažymėjo, kad Šiaulių apylinkės teismas, skirdamas J. D. tarnybinę nuobaudą už Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatyme įtvirtinto draudimo pažeidimą be Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimo, kuriuo būtų pripažinta, jog pareiškėja pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, nepagrįstai paskyrė pareiškėjai nuobaudą už Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 13 straipsnio 2 dalies pažeidimą. Dėl šios priežasties teismas J. D. veiksmų kvalifikavimą dėl Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 13 straipsnio 1 dalies pažeidimo iš tarnybinio pažeidimo sudėties pašalino. Teismas sprendė, kad, pašalinus iš tarnybinio pažeidimo sudėties nurodytą pareiškėjos veiksmų kvalifikavimą, jos atlikti veiksmai ir toliau kvalifikuojami kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas.
Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus, teismas sprendė, kad Komisija parengtoje Išvadoje pagrįstai konstatavo, jog J. D. duomenis apie privačių asmenų nekilnojamąjį turtą rinko neteisėtais veiksmais, siekdama asmeninės naudos, piktnaudžiaudama savo tarnybine padėtimi, pasinaudodama kitų teismo darbuotojų pasitikėjimu, ir taip pažeidusi Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktus, 15 straipsnio 1 dalies 5, 6 ir 9 punktus, Etikos taisyklėse numatytus valstybės tarnautojų veiklos etikos principus, Duomenų tvarkymo taisyklių 5.1 punktą, padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą. Be to, teismas vertino, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina Komisijos išvadą, jog pareiškėja tarnybinį nusižengimą padarė tyčia, t. y. būdama susipažinusi su teisės aktų reikalavimais, privalėjo suprasti, kad jos veiksmais pažeidžia teisės normas ir dėl to kyla žalingų padarinių; pareiškėja atliko valingus ir aktyvius veiksmus, kuriais sąmoningai siekė gauti duomenis apie privačius asmenis.
Teismas nurodė, kad J. D. teismo posėdyje nurodė, kad ji nebuvo pakviesta į su tarnybiniu nusižengimu susijusių faktinių duomenų tikrinimą vietoje. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nusprendė, kad Komisija, tirdama J. D. galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, tokios procedūros neatliko, todėl pareiškėjos teiginius apie šios teisės pažeidimą vertino kaip nepagrįstus.
Teismas pažymėjo, kad Komisija 2015 m. kovo 30 d. pranešime apie tarnybinį nusižengimą Nr. VD-152(3.17) nurodė, kad pareiškėja nevykdė reikalavimų ir, neužpildžiusi visų duomenų, 2014 m. gruodžio 29 d. pateikė užklausą dėl D. R. valdomo nekilnojamojo turto. Nors jame nėra nurodytos konkrečios teisės normos, kurias pažeidė J. D., tačiau teisei priešingi pareiškėjos veiksmai aiškiai įvardinti. Pareiškėjai kaltinimo esmė buvo suprantama ir nesutrukdė jai pateikti išsamų paaiškinimą dėl savo atliktų veiksmų. Patikslintame pranešime apie tarnybinį pažeidimą Nr. VD-207(3.17), kurį Komisija parengė 2015 m. balandžio 24 d., konkrečiai ir aiškiai nurodyta, kokie pareiškėjos veiksmai, atlikti renkant duomenis apie D. R. ir M. D. valdomą nekilnojamąjį turtą, vertinami kaip tarnybinis nusižengimas; pateiktas šių veiksmų kvalifikavimas pagal teisės aktus ir konkrečias jų normas. Komisija nepažeidė J. D. teisės žinoti, kokio tarnybinio nusižengimo padarymu ji įtariama ir kokie jos veiksmai kvalifikuojami kaip pažeidžiantys teisės aktų reikalavimus.
Teismas, išanalizavęs byloje esančią tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagą, padarė išvadą, jog J. D. tarnybinio nusižengimo tyrimas atliktas, nepažeidžiant Valstybės tarnybos įstatymo ir Taisyklėse nustatytų valstybės tarnautojo, įtariamo padarius tarnybinį nusižengimą, teisių bei pagrindinių procedūrų, užtikrinančių objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą: buvo sudaryta Komisija galimai padarytam tarnybiniam nusižengimui ištirti, pareiškėjai buvo pranešta apie pradėtą tarnybinio nusižengimo tyrimą, suteikta teisė pateikti paaiškinimus, susipažinti su Komisijos surinktais duomenimis, Komisija pateikė motyvuotą Išvadą su pasiūlymu skirti tarnybinę nuobaudą, su kuria pareiškėja buvo supažindinta. Komisija surinko pakankamai duomenų, kurie, juos įvertinus, leido spręsti dėl valstybės tarnautojo atliktų teisės aktų reikalavimus pažeidžiančių veiksmų ir jų kvalifikavimo, tarnybinio nusižengimo sudėties elementų, tarnautojo kaltės formos, tarnybinės nuobaudos parinkimo, šiuos tyrimo rezultatus įforminant Išvadoje.
Teismas sprendė, kad Komisijos pasiūlyta J. D. taikyti tarnybinė nuobauda proporcinga jos padarytam tarnybiniam nusižengimui. Išvadoje, kuria pagrįstas Šiaulių apylinkės teismo pirmininko pavaduotojo 2015 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. P-39 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“, Komisija, formuluodama sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos parinkimo, pateikė J. D. padaryto tarnybinio nusižengimo ir jo pobūdžio, pareiškėjos požiūrio į valstybės tarnautojos pareigas vertinimą. Teismo vertinimu, nustatytas J. D. piktnaudžiavimo teisėjo padėjėjo tarnybine padėtimi negali būti niekuo pateisinamas ir toleruojamas, kadangi tokio pobūdžio teisės aktų reikalavimus pažeidžiantys pareiškėjos veiksmai menkino teisminės valdžios ir Šiaulių apylinkės teismo autoritetą bei pasitikėjimą apskritai teismu, kaip teisingumą vykdančia valstybės institucija. Be to, J. D. neteisėti veiksmai, kai duomenys apie privačius asmenis buvo renkami ne vykdant pavestas teisėjo padėjėjos funkcijas, ne bylai teisme nagrinėti ir teisingumui vykdyti, šiurkščiai pažeidė įstatymų saugomas privačių asmenų teises į duomenų neliečiamumą. Nagrinėjamu atveju J. D. pritaikyta griežčiausia tarnybinės atsakomybės priemonė – atleidimas iš pareigų, reiškia, kad pareiškėjos veiksmai įvertinti kaip visiškai nesuderinami su valstybės tarnautojo statusu.
Teismas konstatavo, kad Šiaulių apylinkės teismo pirmininko pavaduotojo 2015 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. P-39 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis, todėl atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Nagrinėjant bylą duomenų, kad priimant Šiaulių apylinkės teismo pirmininko pavaduotojo 2015 m. gegužės 29 d. įsakymus Nr. P-39 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ ir Nr. P-40 „Dėl teisėjo padėjėjos J. D. atleidimo iš užimamų pareigų“, būtų pažeistas tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas ir pagrindinės procedūros ir taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, nenustatyta. Nustačius, kad aukščiau nurodyti individualūs teisės aktai yra pagrįsti ir teisėti, juos naikinti nėra pagrindo. Atmetus pareiškėjos pagrindinius reikalavimus atmetami ir skundo išvestiniai reikalavimai grąžinti pareiškėją į buvusias Šiaulių apylinkės teismo teisėjo padėjėjos pareigas, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 69 – 81).
IV.
Pareiškėja J. D. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą patenkinant jos reikalavimus (b. l. 84 – 90).
Apeliantė nurodo, kad pareiškėja nėra ir negali būti atsakinga už netinkamą asmens duomenų tvarkymą Šiaulių apylinkės teisme, todėl ne jos atžvilgiu turėjo būti pradėtas tarnybinis tyrimas ir ne jai skirta tarnybinė nuobauda, o atsakingam asmeniui už tinkamą asmens duomenų tvarkymą Šiaulių apylinkės teisme. Atsakingi asmenis už duomenų gavimą iš Nekilnojamojo turto registro yra raštinės vedėja D. S., vyriausiasis specialistas (informatikas) A. Š., vyriausiasis specialistas (informatikas) V. K., teisėjo padėjėja K. A..
Šiaulių apylinkės teismo pirmininkė, siekdama išvengti atsakomybės, neteisėtai 2015 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. V-I8 sudarė komisiją valstybės tarnautojos teisėjo padėjėjos galimai padarytam tarnybiniam nusižengimui tirti, kuri toliau atliko neteisėtus veiksmus, tirdama jos, o ne atsakingo asmens už tinkamą duomenų tvarkymą Šiaulių apylinkės teisme vyriausiojo specialisto (informatiko) A. Š. veiksmus, tuo pažeisdama sąžiningumo ir teisingų aplinkybių vertinimo principus. Teismas nekreipė dėmesio į šiuos pareiškėjos argumentus.
Apeliantė posėdžio metu prašė teismo išsiaiškinti sąvoką „rinkti duomenis apie privačius asmenis“. Informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas laikytinas nevienkartinis veiksmas. Duomenų apie savo brolio nekilnojamą turtą ji nerinko. Siekdama išsiaiškinti jos nurodytas aplinkybes dėl duomenų įvedimo į užklausą, tarnybinio tyrimo komisija, jei tyrimą būtų atlikusi objektyviai, būtų nustačiusi kas įvedė D. R. duomenis į užklausos lentelę. Duomenys buvo įvesti į užklausos lentelę jos atostogų metu, 2014 m. vasario mėn. pabaigoje. Teismas taip pat nepagrįstai nekvietė į posėdį liudytojais valstybinės institucijos - Valstybinės asmens duomenų inspekcijos atstovo, nepagrįstai neskyrė ekspertizės tam, kad išsiaiškintų, iš kokių šaltinių buvo renkami šie duomenys.
Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos išvadoje ir Šiaulių apylinkės teismo pirmininko 2015 m. gegužės 29 d. įsakyme Nr. P-39 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ pareiškėjos veika kvalifikuota netinkamai, pareikštas kaltinimas dėl tarnybinio nusižengimo padarymo suformuluotas nekonkrečiai, pareiškėjos veiksmai nebuvo tinkamai susieti su teisės aktų normomis, kurios reglamentuoja asmens duomenų tvarkymą, t. y. pažeistas konstitucinis įstatymų viršenybės poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu principas. A. Š. davė melagingus parodymus ir juos pakartojo teismo posėdžio metu, kadangi jis yra atsakingas asmuo už nekilnojamo turto registro duomenų tinkamą tvarkymą.
Pareiškėja teigia, kad ji nesidomėjo jokiais M. D. duomenimis, todėl negali būti tiek tarnybinio tyrimo komisijos, tiek teismo konstatuota siekimas asmeninės naudos. Visi neaiškumai ar teisinio reguliavimo spragos negali būti aiškinamos tarnybinėn atsakomybėn traukiamo asmens nenaudai. Apeliantė savo paaiškinimų nepakeitė, ji 2015 m. balandžio 27 d. nurodė tas pačias aplinkybes, kaip ir nurodo dabar. A. Š. pateikus tėvų ir brolio nekilnojamo turto duomenis, juos pasižiūrėjo ir išmetė. Neturėjo tikslo rinkti savo brolio D. R. nekilnojamojo turto duomenų. Savo veiksmus vertina kaip formalų, mažareikšmį pažeidimą.
Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija sudaryta 2015 m. kovo 2 d., pareiškėjai esant kasmetinėse atostogose iki 2015 m. kovo 27 d. 2015 m. gegužės 5 d. surašyta išvada Nr. VD-222 (3.17). Su minėta Išvada ji supažindinta 2015 m. gegužės 25 d., todėl tarnybinis tyrimas buvo baigtas 2015 m. gegužės 25 d. pažeidžiant 2002 m. birželio 25 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 11 punktą.
Atsakovas Šiaulių apylinkės teismas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėja J. D. laikosi vieningos pozicijos - siekis teisėjo padėjėjui gauti nedalyvaujančių byloje asmenų asmeninius duomenis, neatsiejamai susijusius su tais asmenimis, nėra joks teisės pažeidimas, o tik mažareikšmė veika, niekam nesukėlusi teisinių padarinių. Dar daugiau, J. D. nuosekliai ir nuoširdžiai įrodinėja, jog dėl visko kaltas atsakovas ir kiti jo darbuotojai. Nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo sutikti su tokiu požiūriu į valstybės tarnybą, o juo labiau manyti, kad valstybės tarnautojo išimtinai asmeninių interesų turėjimas bei tikslų siekimas apgaulės būdu pasitelkiant kitus valstybės tarnautojus tų tikslų pasiekimui tam, kad gautų kitų asmenų asmeninio pobūdžio duomenis, galėtų būti vertinamas ne kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas. Apeliantės teiginiai dėl to, jog A. Š. davė melagingus nėra pagrįsti jokiomis įrodinėjimo priemonėmis ir nepaneigia byloje surinktų įrodymų visumos. Kviesti į teismo posėdį dar ir valstybinės institucijos - Valstybinės asmens duomenų inspekcijos atstovą bei skirti ekspertizę byloje tam, kad išsiaiškintų, iš kokių šaltinių buvo renkami duomenys, nebuvo jokio pagrindo. Faktus teisiškai kvalifikuoja tik teismas, kuriam pakako duomenų faktams nustatyti ir kompetencijos juos įvertinti, įskaitant ir susijusius su asmens duomenų teisine apsauga. Valstybinės asmens duomenų inspekcijos atstovas byloje galėtų pateikti tik nuomonę, tačiau esant aiškiems faktams, juos teisiškai geriausiai geba kvalifikuoti teismas, ką jis ir padarė. Pareiškėja nei procesiniuose dokumentuose, nei posėdžių metu neprašė skirti ekspertizės. Faktai dėl to, kas ir iš kokių priemonių rinko duomenis yra aiškūs, neginčyti ir dėl to nustatyti, todėl nereikalaujantys jokių specialių žinių ar specialaus tyrimo. Teismas pagrįstai nustatė ir aplinkybę, jog duomenis apie M. D. nekilnojamąjį turtą pareiškėja sužinojo ne iš sūnaus, o pasitelkdama iš viešo registro duomenų ištraukimo funkciją atlikusį A. Š., kuris patvirtino apie tokių duomenų užklausimą po to, kai į jį kreipėsi pareiškėja. Būtent po to ji ir panaudojo atitinkamus techninio pobūdžio duomenis procesiniuose dokumentuose prieš savo buvusį sutuoktinį. J. D. nepaneigė to ir nepateikė duomenų apie tai, jog šią informaciją ji gavo iš kitokio rašytinio šaltinio. Duomenų praktinis panaudojimas tik pasunkina pareiškėjos tarnybinę atsakomybę, tačiau svarbiausia yra jos siekis surinkti šią informaciją neteisėtai, pasinaudojant tarnybine padėtimi bei savo užimamomis pareigomis.
Atsakovas teigia, kad neteisėtų veiksmų atlikimas ar neteisėtas neveikimas neeliminuoja asmens teisinės atsakomybės, jei ir kiti asmenys galimai atliko kitokio pobūdžio veiksmus. Tai, kad ji ne pati įgyvendino savo tikruosius ketinimus, o panaudojo apgaulę ir to paprašė padaryti savo kolegą A. Š., atsakingą už tokių duomenų galutinį gavimą teisme, neeliminuoja jos atsakomybės ir jos nepalengvina, o tik pasunkina jos tarnybinę atsakomybę, kadangi ji pastarajam neatskleidė savo tikrųjų ketinimų, neužpildė būtinų lentelių, o iš esmės pasinaudodama kito asmens pasitikėjimu įvėlė ir pastarąjį į veiksmų atlikimo grandinę. Apeliantė visiškai nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, jog ji nerinko duomenų ir savo argumentams pagrįsti remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-339/2014. Tos bylos ratio decidendi iš esmės skiriamos nuo nagrinėjamos administracinės bylos.
Apeliantės argumentai, kad pažeistos pagrindinės procedūros atliekant tyrimą ir skiriant nuobaudą, nes tyrimą atlikusi komisija išvadas į pareigas priėmusiam asmeniui pateikė ne per 21 darbo dieną po tarnybinio nusižengimo tyrimo, o 25 darbo dieną, yra nepagrįsti. Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 13 punkte, kuriuo remiasi apeliantė, nustatytų terminų paskirtis - užtikrinti, kad tarybinį tyrimą atliekanti komisija kuo operatyviau pateiktų visą medžiagą ir išvadą darbdavio atstovui, t. y. ši procedūrinė norma nesiejama su pareiškėjos teisėmis, o su komisijos pareiga darbdavio atstovui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
V.
Šioje byloje valstybės tarnautoja ginčija tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų – už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, diskredituojant valstybės tarnybą, piktnaudžiaujant tarnyba.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas), aiškindamas konstitucinę valstybės tarnybos sampratą, pažymėjo:
– valstybės tarnybos sampratos esminis bruožas yra tas, kad valstybės tarnyba suvokiama kaip tarnyba Lietuvos valstybei ir pilietinei Tautai, t. y. kaip santykių tarp valstybės ir asmenų, kuriems yra pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas užtikrinant viešojo administravimo vykdymą ir viešųjų paslaugų teikimą, kad būtų garantuotas visos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos viešasis interesas, sistema (Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimas);
– valstybės tarnyba yra valstybės tarnautojų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu; tai, kad valstybės tarnybos paskirtis – garantuoti viešąjį interesą valstybės ir savivaldybių institucijoms vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas, o ne privačius šia veikla užsiimančių darbuotojų interesus, lemia valstybės tarnautojų, kaip korpuso, ypatingą formavimo tvarką, jų teisinio statuso specifiką, taip pat jų ypatingą atsakomybę visuomenei už jiems pavestų funkcijų vykdymą; valstybės tarnyboje viešasis interesas turi dominuoti privačiųjų interesų atžvilgiu; valstybės tarnyboje turi būti išvengta viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktų, neturi būti sudaroma prielaidų tokiems konfliktams kilti; valstybės tarnybos teikiamos galimybės negali būti naudojamos asmeniniam pasipelnymui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas);
– valstybės tarnyba turi veikti paklusdama tik Konstitucijai ir teisei. Kiekviena valstybės ar savivaldybės institucija, per kurią vykdomos valstybės funkcijos, kiekvienas valstybės tarnautojas turi paisyti teisėtumo reikalavimų. Valstybės tarnautojai turi nepiktnaudžiauti jiems nustatytomis galiomis, nepažeisti teisės aktų reikalavimų. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą valstybės tarnybos santykius reguliuoti, o valstybės tarnybos sistema turi veikti taip, kad ne tik būtų nustatyta atsakomybė už valstybės tarnyboje padarytus pažeidimus, bet ir kad asmenys, padarę pažeidimus valstybės tarnyboje, būtų iš tikrųjų traukiami atsakomybėn (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas);
– valstybės institucijos, pareigūnai turi saugoti, ginti žmogaus teises ir laisves, o ypač svarbu, kad, vykdydami jiems patikėtas funkcijas, jie patys nepažeistų žmogaus teisių ir laisvių (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas).
Taigi, nuostatos, kad valstybės tarnautojai turi nepiktnaudžiauti jiems nustatytomis galiomis, valstybės tarnybos teikiamos galimybės negali būti naudojamos asmeniniam pasipelnymui, valstybės tarnautojai turi saugoti, ginti žmogaus teises ir laisves tiesiogiai kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos.
Tarnybinės atsakomybės taikymo pagrindus ir tvarką išsamiai reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VII skyrius „Valstybės tarnautojų skatinimas ir atsakomybė“ bei vadovaujantis šio įstatymo 30 straipsnio 7 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintos Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės.
Pagrindas tarnybinei atsakomybei kilti inter alia tarnybinėms nuobaudoms skirti yra tarnybinis nusižengimas. Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje tarnybinis nusižengimas apibrėžiamas kaip valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Tarnybinė nuobauda valstybės tarnautojui gali būti paskirta pagal Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklėse numatytą procedūrą nustačius konkrečias jo veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigas, nustatytas įstatymais, detalizuotas pareigybės aprašyme, ir kurios sudaro tarnybinio nusižengimo sudėtį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–700/2010).
Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, valstybės tarnautojo kaltė, atitinkamais atvejais – pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146–1958/2008 ir 2004 m. liepos 30 d. sprendimas administracinėje byloje A4–678/2004). Atkreiptinas dėmesys, jog tarnybinis nusižengimas gali būti laikomas padarytu ir neatsiradus tam tikroms neigiamoms pasekmėms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3372/2011). Atsiradę padariniai yra svarbūs individualizuojant tarnybinę nuobaudą, tai yra į juos atsižvelgiama parenkant valstybės tarnautojui konkrečią tarnybinę nuobaudą (Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalis).
Pareiškėja atleista vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 4 punktu, 5 dalimi, 6 dalies 1 ir 4 punktais. Šios teisės normos, be kita ko, numato, kad už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriama tarnybinė nuobauda atleidimas iš pareigų už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, t. y. kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos valstybės tarnybos bei kitų valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo veiklos etikos principams. Įstatymų leidėjas nurodo, kad, be kita ko, šiurkščiu pažeidimu laikoma valstybės tarnautojo elgesys, susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, diskredituojantis valstybės tarnybą, žeminantis žmogaus orumą, ar kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises; taip pat piktnaudžiavimas tarnyba. To paties įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje yra apibrėžta, kas yra piktnaudžiavimas tarnyba – valstybės tarnautojo veika (veikimas ar neveikimas), kai tarnybinė padėtis naudojama ne tarnybos interesais arba ne pagal įstatymus ar kitus teisės aktus, arba savanaudiškais tikslais ar dėl kitokių asmeninių paskatų, taip pat valstybės tarnautojo veiksmai, kuriais viršijami suteikti įgaliojimai ar savivaliaujama.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patikrino, kaip Panevėžio apygardos administracinis teismas vertino byloje esančius įrodymus ir taikė teisės normas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Iš liudytojo A. Š. parodymų seka, kad jis 2014 m. gruodžio 18 d. J. D. prašymu ir jai pateikus šį asmenį identifikuojančius duomenis, o 2014 m. gruodžio 29 d. – pagal pareiškėjos nepilnai užpildytą užklausos lentelę, iš nekilnojamojo turto registro atspausdino duomenis apie šių dviejų asmenų valdomą nekilnojamąjį turtą ir juos perdavė J. D.. Šiuos parodymus patvirtina ir pačios pareiškėjos J. D. 2015 m. balandžio 1 d. paaiškinimai (tyrimo dokumentai b. l. 68). Šiuos liudytojo parodymus taip pat patvirtina ir kiti įrodymai esantys byloje, kuriuos detaliai išanalizavo Panevėžio apygardos administracinis teismas. Šis teismas teisingai konstatavo, kad vyriausiojo specialisto (informatiko) A. Š. Komisijai pateiktų paaiškinimų bei teismui duotų parodymų nėra pagrindo vertinti kaip keliančius abejones dėl neobjektyvumo ir šališkumo. Todėl teismas atmeta apeliantės teiginius, kad A. Š. davė melagingus parodymus.
Byloje įrodyta, kad pareiškėja J. D. gaudama paminėtus duomenis jokių tarnybinių užduočių ir funkcijų nevykdė, t. y. gavo duomenis asmeniniais tikslais ir interesais, kuriuos D. R. atžvilgiu ji detaliai aprašė 2015 m. balandžio 1 d. paaiškinimuose – tikslu ateityje bylinėtis teisme su broliu. Pareiškėja nebūdama valstybės tarnautoja tokiu būdu šių duomenų nebūtų gavusi, t. y. tarnybinę padėtį panaudojo ne tarnybos interesais arba ne pagal įstatymus ar kitus teisės aktus, o savanaudiškais tikslais ar dėl kitokių asmeninių paskatų. Tokia veika pareiškėja J. D. piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi. Teismas teisingai konstatavo, kad šie veiksmai yra tyčiniai.
Pareiškėja savo veiksmais suformavo visuomenės nuomonę, kad asmenys dirbantys teisme gali savo asmeniniais tikslais naudotis jiems suteikiamų duomenų bazių duomenimis, taigi Panevėžio apygardos administracinis teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėjos veiksmai menkino (diskreditavo) teisminės valdžios ir Šiaulių apylinkės teismo autoritetą bei pasitikėjimą apskritai teismu, kaip teisingumą vykdančia valstybės institucija. Nėra pagrindo pažeidimą vertinti kaip formalų, mažareikšmį pažeidimą.
Apeliantė pateikė eilę argumentų, kad tarnybinis tyrimas turėjo būti atliktas ne jai, o atsakingiems asmenims už tinkamą asmens duomenų tvarkymą Šiaulių apylinkės teisme. Panevėžio apygardos administracinis teismas pagrįstai netyrė kitų asmenų veiklos, kadangi šios bylos ribas apibrėžia konkreti nuobauda už pareiškėjos atliktus konkrečius veiksmus. Teismo pirmininkė turi plačią diskreciją steigti komisijas galimai padarytiems tarnybiniams nusižengimams tirti. Tam piliečių pareiškimai nereikalingi, o jeigu ir yra, jų turinys teismo pirmininko nevaržo. Todėl teismas atmeta apeliantės argumentus, kad teismo pirmininkė 2015 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. V-I8 neteisėtai sudarė komisiją valstybės tarnautojos teisėjo padėjėjos galimai padarytam tarnybiniam nusižengimui tirti. Kitų asmenų atlikti kitokio pobūdžio neteisėti veiksmai ar neteisėtas neveikimas neeliminuoja pareiškėjos tarnybinės atsakomybės.
Apeliantė teigia, kad skundžiame sprendime teismas neišaiškino sąvokos „rinkti duomenis apie privačius asmenis“. Bet 2015 m. gegužės 29 d. įsakyme Nr. P-39 panaudotas žodis „rinkti“ nėra specialus teisinis terminas, kuriam reiktų specialaus aiškinimo. Šis žodis skundžiamame įsakyme pavartotas bendrinės kalbos prasme, suprantamas bet kuriam asmeniui mokančiam lietuvių kalbą ir teisingai atspindi pareiškėjos atliktus veiksmus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patikrinęs Panevėžio apygardos administracinio teismo atliktą vertinimą dėl pareiškėjos veikos kvalifikavimo sutinka su šio teismo išvadomis. Pareiškėja suprato kuo yra kaltinama, jai suformuluotas kaltinimas yra konkretus – nurodyta tiksli veika, konkrečios teisės normos (tyrimo medžiaga I t. b. l. 150). 2015 m. gegužės 29 d. įsakyme Nr. P-39 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ nurodyta pažeistų teisės normų yra pakankamai, ir būtinybės pareiškėjos veiksmus dar susieti su kitų teisės aktų normomis, kurios reglamentuoja asmens duomenų tvarkymą, nėra.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenustatė, kad Valstybinės asmens duomenų inspekcijos atstovo dalyvavimas ar ekspertizės skyrimas tam, kad išsiaiškinti, iš kokių šaltinių buvo renkami šie duomenys, kuo nors reikšmingu papildytų bylos medžiagą. Todėl Panevėžio apygardos administracinis teismas to nepadaręs pareiškėjos procesinių teisių nepažeidė.
Tarnybinės atsakomybės taikymo tvarkos numatytos Valstybės tarnybos įstatymo VII skyriuje bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintos Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių laikytis būtina. Bet, ne kiekvienas tarnybinės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimas yra besąlyginis pagrindas panaikinti įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo. Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarką reglamentuojančios normos yra dvejopos pagal jų pažeidimo pasekmes paskirtos nuobaudos teisėtumui. Vienų tarnybinės nuobaudos skyrimo taisyklių pažeidimą įstatymų leidėjas besąlygiškai sieja su paskirtosios nuobaudos neteisėtumu. Prie šių normų, pavyzdžiui, priskirtini Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnyje nustatyti tarnybinių nuobaudų skyrimo terminai bei draudimas skirti daugiau negu vieną nuobaudą už tą patį tarnybinį pažeidimą. Kitų tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos pažeidimų įtaka paskirtos nuobaudos teisėtumui turi būti vertinama pagal bendrąsias taisykles, įtvirtintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte — administracinis aktas turi būti panaikintas, jeigu jis neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556–231/2009).
Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 11 punktas apibrėžia tarnybinio tyrimo atlikimo terminus. Pagal šį punktą, už įstaigos personalo tvarkymą atsakingas asmuo arba kitas tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotas valstybės tarnautojas (komisija) tarnybinį nusižengimą gali tirti ne ilgiau kaip 20 darbo dienų nuo įpareigojimo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą gavimo (nuo komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti sudarymo). Į tarnybinio nusižengimo tyrimo laiką neįskaitomas laikas, per kurį valstybės tarnautojas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, nebuvo darbe dėl laikinojo nedarbingumo, komandiruotės ir atostogų. Šioje byloje Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija sudaryta 2015 m. kovo 2 d., pareiškėjai esant kasmetinėse atostogose iki 2015 m. kovo 27 d. (tyrimo medžiaga I t. b. l. 53, 55, 56). Jos išvada Nr. VD-222 (3.17) surašyta 2015 m. gegužės 5 d. (tyrimo medžiaga II t. b. l. 32). Taigi, paminėtas terminas praleistas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atsižvelgdamas į tai, kad Komisija 2015 m. balandžio 2 d. posėdyje nutarė surinktą medžiagą pateikti Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, įgaliotai ištirti, ar J. D. veiksmuose 2014 m. gruodžio 29 d. renkant duomenis apie D. R. valdomą nekilnojamąjį turtą nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties, o tarnybinio nusižengimo tyrimą sustabdyti iki Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija priims sprendimą (tyrimo medžiaga I t. b. l. 70, 71), taip pat į tai, kad Šiaulių apylinkės teisme 2015 m. balandžio 20 d. buvo gautas M. D. prašymas ištirti, kokiomis aplinkybėmis Šiaulių apylinkės teisme buvo renkami duomenys apie jo valdomą nekilnojamąjį turtą ir Šiaulių apylinkės teismo pirmininkas šio prašymo tyrimą 2015 m. balandžio 20 d. pavedė anksčiau sudarytai Komisijai, atliekančiai tyrimą pagal D. R. prašymą (tyrimo medžiaga I t. b. l. 113), į tai, kad Komisija 2015 m. balandžio 24 d. posėdyje nutarė atnaujinti tarnybinio nusižengimo tyrimą ir J. D. pateikti patikslintą pranešimą apie tarnybinį nusižengimą (tyrimo medžiaga I t. b. l. 150), vertina, kad apeliaciniame skunde nurodytas pažeidimas – užsitęsęs tarnybinio tyrimo atlikimas ilgiau negu leista teisėkūros subjekto – nepadarė poveikio skundžiamo atsakovo įsakymo dėl tarnybinės nuobaudos teisėtumui, tyrimas užsitęsė, siekiant visapusiškai, objektyviai išsiaiškinti faktines aplinkybes, būtinas būsimoms išvadoms pagrįsti, pareiškėjos teisės pažeistos nebuvo, procedūros pažeidimas yra formalus, neturintis lemiamos reikšmės priimto sprendimo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjos J. D. apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Ričardas Piličiauskas
Dainius Raižys