Civilinė byla Nr. e3K-3-130-1075/2022

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00241-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.1 

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Danguolės Bublienės (pranešėja) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. vasario 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios (šiuo metu – bankrutavusios) (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovams V. M. ir P. M. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių solidariąją deliktinę civilinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė bankrutuojanti (duomenys neskelbtini) kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo P. M. priteisti 64 820 Eur, 10 984 Eur palūkanas už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d. iki bylos iškėlimo teisme dienos, 5 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

3.       Ieškovė nurodė, kad 2014 m. sausio 6 d. (duomenys neskelbtini) ir UAB „Ramsun“ sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kuria (duomenys neskelbtini) įsipareigojo ateityje atlygintinai perleisti (parduoti), o UAB „Ramsun“ įsipareigojo už 130 000 Eur nupirkti perleidžiamąsias žvejybos teises ir 2014 metais skirtas žvejybos kvotas atviroje Baltijos jūroje. Pagrindinė sutartis turėjo būti pasirašyta iki 2014 m. vasario 3 d., bet buvo sudaryta 2014 m. spalio 7 d. Šios sutarties 2 punkte nurodyta, kad teisės parduodamos už bendrą 130 000 Eur kainą. UAB „Ramsun“ dalį kainos (60 000 Eur) trišalio 2014 m. gruodžio 11 d. susitarimo pagrindu laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2014 m. gruodžio 22 d. pervedė ieškovės kreditorei „SIA Ostbaltfish“, o likusią 70 000 Eur kainos dalį UAB „Ramsun“ 2014 m. sausio 6 d., 2014 m. balandžio 30 d., 2014 m. liepos 21 d. ir 2014 m. rugpjūčio 27 d. mokėjimo pavedimais pervedė į (duomenys neskelbtini) savininko V. M. sūnaus, atsakovo P. M., asmeninę sąskaitą. P. M. teisių į šiuos pinigus neturėjo – nebuvo nurodytų 2014 m. sausio 6 d. ir 2014 m. spalio 7 d. sandorių šalis, nuosavybės teisės į perleidžiamas kvotas neturėjo, (duomenys neskelbtini) dirbo pagal darbo sutartį kranto jūreiviu, neturėjo jokių verslo santykių su įmone, pinigų įmonei neskolino ir pats nesiskolino, tačiau, būdamas įmonės savininko sūnus, pinigus gavo ir ieškovei jų negrąžino. P. M. veikė nesąžiningai ir neteisėtai, leidęs (duomenys neskelbtini) naudotis savo asmenine sąskaita, gauti į ją šiai įmonei priklausančias lėšas, taip pat išrašydamas ieškovei UAB „Ramsun“ avansines sąskaitas.

4.       Nustačiusi, kad iš nepagrįstai atsakovo gautos 70 000 Eur sumos už ieškovę jos kreditoriams buvo sumokėta 5180 Eur suma, ieškovė prašė priteisti iš atsakovo P. M. 64 820 Eur. Ar šis santykis kvalifikuotinas kaip nepagrįstas praturtėjimas, ar kaip įmonei padaryta žala, pasireiškianti neteisėtais veiksmais, kalte, priežastiniu ryšiu ir žala, ieškovė nurodė pasisakysianti bylos nagrinėjimo metu.

5.       2020 m. kovo 16 d. ieškovė patikslino savo reikalavimą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų V. M. ir P. M. 64 820 Eur žalos atlyginimą, 10 984 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d. iki bylos iškėlimo teisme dienos ir 5 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

6.       Ieškovė nurodė, kad atsakovas P. M. neturėjo teisinio pagrindo gauti nurodytų lėšų, todėl privalėjo gautas lėšas grąžinti (duomenys neskelbtini), tačiau to nepadarė. Atsakovas V. M. elgėsi neteisėtai ir nesąžiningai, nes, žinodamas, kad (duomenys neskelbtini) sąskaitos yra areštuotos, (duomenys neskelbtini) turi kreditorių, siekdamas išvengti įsipareigojimų kreditoriams įvykdymo, su P. M. susitarė dėl lėšų nukreipimo į šio asmeninę sąskaitą. Todėl žala ieškovei buvo padaryta atsakovų bendrais suderintais tyčiniais veiksmais. Nustačiusi, kad iš nepagrįstai atsakovo gautos 70 000 Eur sumos už ieškovę jos kreditoriams buvo sumokėta 5180 Eur, ieškovė prašė priteisti 64 820 Eur dydžio žalos atlyginimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7.       Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. kovo 22 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino visiškai – priteisė ieškovei iš atsakovo P. M. 64 820 Eur žalos atlyginimą, 10 984 Eur palūkanas ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos 75 804 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. gegužės 4 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

8.       Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į teismo posėdyje ieškovės atstovų išdėstytą poziciją, kvalifikavo ginčą kaip ginčą dėl įmonei padarytos žalos atlyginimo, todėl analizavo, ar šiuo konkrečiu atveju egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygų, nustatytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsniuose, visuma.

9.       Teismas nustatė, kad ieškovė ir UAB „Ramsun“ 2014 m. sausio 6 d. sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kuria (duomenys neskelbtini) įsipareigojo ateityje atlygintinai perleisti (parduoti), o UAB „Ramsun“ įsipareigojo už 130 000 Eur nupirkti perleidžiamąsias žvejybos teises bei 2014 metais skirtas žvejybos kvotas atviroje Baltijos jūroje. Šios sutarties šalių susitarimu pagrindinė sutartis turėjo būti pasirašyta iki 2014 m. vasario 3 d., bet pirkimo–pardavimo sutartis pasirašyta vėliau, t. y. 2014 m. spalio 7 d. Pirkimo–pardavimo sutarties 2 punkte nurodoma, kad žvejybos teisės ir kvotos parduodamos už bendrą 130 000 Eur kainą, ją pirkėja įsipareigoja sumokėti iki 2014 m. gruodžio 30 d.

10.       Teismas taip pat nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartimi ieškovei buvo iškelta bankroto byla, o Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartimi (duomenys neskelbtini) ir UAB „Ramsun“ pirkimo–pardavimo 2014 m. spalio 7 d. sutartis buvo pripažinta negaliojančia CK 1.80 ir 1.81 straipsniuose nustatytais pagrindais, taip pat patvirtintas 130 000 Eur UAB „Ramsun“ finansinis reikalavimas (duomenys neskelbtini) bankroto byloje. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-755-370/2017 Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartį paliko nepakeistą.

11.       Atsakovui P. M. į nagrinėjamą bylą pateikus dar vieną 2014 m. sausio 6 d. sudarytą preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, teismas pirmiausia įvertino, pagal kurią sutartį atsakovui buvo pervesta ginčo suma – 70 000 Eur.

12.       Teismas nurodė, kad pagal atsakovo pateiktą P. M., atstovaujančio G. M. (pardavėjai), ir UAB „Ramsun“ (pirkėjos) 2014 m. sausio 6 d. sudarytą preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį pardavėja įsipareigojo perleisti (parduoti), o pirkėja – nupirkti žvejybinio laivo LBB-1026 teises į 221 kW galią ir 118 tonų talpą (GT). Šioje sutartyje nurodyta, kad tokios teisės parduodamos už bendrą 70 000 Eur sumą, kurios dalį – 50 000 Eur pirkėja įsipareigoja sumokėti iki 2014 m. sausio 7 d. į asmeninę P. M. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB Šiaulių banke.

13.       Teismas nustatė, kad UAB „Ramsun“ į asmeninę atsakovo P. M. sąskaitą 2014 m. sausio 6 d. pervedė 50 000 Eur, 2014 m. balandžio 30 d. – 2500 Eur, 2014 m. liepos 21 d. – 2500 Eur, 2014 m. rugpjūčio 27 d. – 15 000 Eur. Atsižvelgdamas į tai, kad mokėjimo pavedimų paskirtyse atitinkamai buvo nurodyta, jog šie mokėjimai atliekami kaip avansas pagal 2014 m. sausio 6 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį už kvotas ir (arba) pagal avansines sąskaitas, nurodant jų numerius ir datas (2014 m. balandžio 30 d., 2014 m. liepos 21 d., 2014 m. rugpjūčio 26 d. avansinės sąskaitos, serija PM, Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4), o avansinė sąskaita Nr. 1 išrašyta už avansą pagal 2014 m. sausio 6 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį už kvotas, teismas padarė išvadą, kad atsakovui P. M. visa ginčo 70 000 Eur suma buvo pervesta kaip užmokestis už kvotas pagal ieškovės (duomenys neskelbtini) ir UAB „Ramsun“ sudarytą preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį.

14.       Teismo vertinimu, aplinkybę, kad atsakovui pinigai buvo pervesti būtent už kvotas, patvirtina tiek ikiteisminio tyrimo metu P. M. ir V. M. duoti parodymai, tiek UAB „Ramsun“ 2019 m. sausio 28 d. pranešimas, tiek ieškovės savininko V. M. 2015 m. kovo 9 d. patvirtinimas, garantinis raštas apie visų UAB „Ramsun“ įsipareigojimų (duomenys neskelbtini) pagal 2014 m. sausio 6 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį įvykdymą. Teismas pažymėjo, kad UAB „Ramsun“ su (duomenys neskelbtini) buvo pasirašiusios tik preliminariąją sutartį dėl žvejybinių kvotų pirkimo–pardavimo. Be to, atsiskaitymo būtent už kvotas faktą patvirtina ir Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-958-538/2017 priimta nutartis, kuria ieškovės kreditore, panaikinus 2014 m. spalio 7 d. ieškovės ir UAB „Ramsun“ pasirašytą pirkimo–pardavimo sutartį (pagrindinę sutartį), buvo patvirtinta UAB „Ramsun“ su 130 000 Eur reikalavimu.

15.       Teismas pažymėjo, kad kai į atsakovo P. M. sąskaitą buvo pervestos ginčo lėšos, ieškovės sąskaitos buvo areštuotos, nes 2012–2014 m. laikotarpiu dėl išieškojimo iš (duomenys neskelbtini) buvo pradėta ir vykdoma net vienuolika vykdomųjų bylų. Įvertinęs aplinkybę, kad nė vienoje iš šių vienuolikos vykdomųjų bylų skolos likutis nėra sumažėjęs, teismas nusprendė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 6 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d., t. y. tada, kai iš P. M. sąskaitos buvo išgryninamos įmonei priklausančios lėšos, įmonės kreditoriams skoliniai įsipareigojimai nebuvo mažinami, mokami.

16.       Teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad P. M. pinigų išgryninimo laikotarpiu gyveno (duomenys neskelbtini), todėl pats negalėjo jų išgryninti. Atsižvelgdamas į nustatytą faktą, kad atsakovo banko sąskaita disponavo jo tėvas V. M., o atsakovas, leisdamas pervesti pinigus į savo sąskaitą, žinojo apie (duomenys neskelbtini) ir jos savininko V. M. sąskaitų areštus, teismas konstatavo, kad P. M. pažeidė įstatyme įtvirtintą rūpestingumo pareigą ir nesilaikė tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 1 dalis).

17.       Teismas pripažino, kad pirmiau nurodytas neteisėtas P. M. elgesys yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalos ieškovei kilimu. Jeigu atsakovas būtų nedavęs sutikimo į savo sąskaitą pervesti (duomenys neskelbtini) priklausančias lėšas, jos būtų buvusios pervestos į pačios ieškovės sąskaitą ir iš jų būtų buvę atsiskaityta su kreditoriais. Todėl atsakovui civilinė atsakomybė kyla už veiksmus (neveikimą), kuriais jis sudarė sąlygas V. M. neatsiskaityti su (duomenys neskelbtini) kreditoriais. Nors V. M. bylos nagrinėjimo metu tvirtino, kad jis šias iš UAB „Ramsun“ gautas lėšas panaudojo atsiskaityti su (duomenys neskelbtini) kreditoriais, jokių tokius teiginius patvirtinančių įrodymų nepateikė. Priešingai, ieškovės atstovai nurodė, kad tuo laikotarpiu susidarę kreditorių reikalavimai yra patvirtinti (duomenys neskelbtini)  bankroto byloje.

18.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo P. M. apeliacinį skundą, 2020 m. kovo 3 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 22 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

19.       Kolegija, vertindama atsakovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį išsprendė ir jį patenkino pakeisdamas ieškovės nurodytą ieškinio pagrindą, nurodė, jog ieškovė, formuluodama ieškinio dalyką, t. y. prašydama jai priteisti iš P. M. 64 820 Eur sumą, taip pat priteisti 10 984 Eur palūkanas, ieškovės skaičiuotas už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d. iki bylos iškėlimo teisme dienos, reikalavimą dėl jų priteisimo grįsdama CK 6.240 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios atsiskaitymus grąžinant be teisinio pagrindo įgytą turtą, nuostatomis, ir procesines palūkanas, konkrečiai nenurodė, kuriuo civilinių teisių gynimo būdu pasirinko ginti savo teises (ginčo sumos priteisimo prašo kaip skolos, nepagrįsto praturtėjimo, sutaupymo, žalos atlyginimo ar kt.), ieškinyje pasakydama tik tiek, kad galutinai savo poziciją ji suformuluos bylos nagrinėjimo metu.

20.       Kolegija pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad P. M. pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis rūpestingai ir nesilaikė tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, t. y. konstatavo esant CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą generalinį deliktą, neteisėtais veiksmais pripažindamas tokius P. M. veiksmus, kad šis, žinodamas sudėtingą (duomenys neskelbtini) padėtį, davė sutikimą ir leido į savo sąskaitą pervesti šiai įmonei priklausančias lėšas (70 000 Eur), taip sudarydamas sąlygas ieškovei išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Tenkindamas ieškinį, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad iš P. M. banko sąskaitos 5180 Eur suma buvo sumokėta ieškovės kreditoriams, iš P. M. priteisė 64 820 Eur kaip žalos atlyginimą. Antra vertus, teismas taip pat pagrįstu pripažino ir patenkino kitą ieškovės reikalavimą – dėl 10 984 Eur palūkanų, skaičiuojamų už nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą, priteisimo. Tačiau iš ieškinio turinio buvo matyti, kad reikalavimo taikyti P. M. deliktinės civilinės atsakomybės institutą ieškovė nustatyta forma ir tvarka – raštu – nėra suformulavusi ir pareiškusi. Kolegija pažymėjo, kad priteisimas įvykdyti pareigą natūra (t. y. skolos, nepagrįsto praturtėjimo ir pan. priteisimas) ir išieškojimas iš pažeidusio teisę asmens padarytos turtinės ir neturtinės žalos (nuostolių) yra skirtingi civilinių teisių gynybos būdai, nurodyti CK 1.138 straipsnio 4 ir 6 punktuose, kurie įrodinėjami pagal skirtingas taisykles, prašymo taikyti civilinės atsakomybės institutą atveju – ieškinyje nurodant bei įrodinėjant įstatyme nustatytų sąlygų civilinei atsakomybei taikyti visumą.

21.       (duomenys neskelbtini) ieškinyje, pateiktame 2018 m. balandžio 24 d., nebuvo konkrečiai įvardyta, kuriuo civilinių teisių gynimo būdu (nepagrįsto praturtėjimo ar civilinės atsakomybės) ieškovė gins savo teises, t. y. jo pareiškimo momentu ieškovė buvo dar neapsisprendusi, kuriuo būdu – taikant nepagrįsto praturtėjimo ar civilinės atsakomybės institutą – jos teisių pažeidimas gali būti pašalintas. Nors kiekvienu iš šių civilinių teisių gynimo būdų siekiama to paties rezultato – piniginių sumų, kurias ieškovė vertina kaip jai priklausiusias, susigrąžinimo, tačiau reikalavimas priteisti pinigines lėšas nepagrįsto praturtėjimo pagrindu ir reikalavimas atlyginti patirtą žalą (nuostolius) yra savarankiški civilinių teisių gynimo būdai, kuriems įstatymai nustato skirtingas patenkinimo sąlygas.

22.       Pirmosios instancijos teismas 2018 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi paskyrė parengiamąjį teismo posėdį 2018 m. spalio 22 d. Pirmosios instancijos teismas kėlė klausimą dėl gynybos būdo, nurodydamas, kad nepagrįstas praturtėjimas ir žalos atlyginimas yra skirtingi institutai, todėl tiek įrodinėjimo pareigos, tiek kryptis skiriasi, o kitai šaliai ieškovės reikalavimai neturėtų būti siurpriziniai, ieškovės atstovė advokatė R. V. patikslino, kad įrodinės civilinės atsakomybės (žalos atlyginimo) sąlygas, jas sukonkretindama ir aptardama kiekvieną iš jų, to pateiktame ieškinyje nurodžiusi nebuvo. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. spalio 22 d. nutartimi, priimta po parengiamojo teismo posėdžio, nustatęs, kad parengiamojo posėdžio metu byloje atlikti visi būtini parengiamieji veiksmai, išaiškinta ginčo esmė (byla dėl žalos priteisimo), suformuluotas šalių reikalavimų turinys, įrodymai, kuriais šalys grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, suklydo, nepasiūlęs raštu suformuluoti patikslinto ieškinio ir nenustatęs P. M. termino išdėstyti raštu ir jo poziciją dėl patikslintų ieškinio reikalavimų (ieškinio pagrindo) bei nurodyti įrodymus, kuriais bus grindžiami jo atsikirtimai.

23.       Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas dar ieškinio priėmimo stadijoje pagal savo įgaliojimų ribas turėjo veikti taip, kad ieškinio dalykas būtų patikslintas ir būtų apibrėžtos bylos nagrinėjimo ribos, o kartu ir užtikrinama tinkama P. M., kaip atsakovo, teisė į gynybos įgyvendinimą, t. y. teismas turėjo pasinaudoti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 138 straipsnyje įtvirtintu ieškinio trūkumų šalinimo institutu. Tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė ieškinio priėmimo stadijoje, o bylos nagrinėjimo dalyko (ieškinio pagrindo) sukonkretinimas – civilinių teisių gynimo būdo pakeitimas, pasirinkimas – įvyko tik žodžiu parengiamajame teismo posėdyje, pažeidžiant CPK 111 straipsnio 1 dalies ir 141 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Taigi pirmosios instancijos teismas, netaikydamas ieškinio trūkumų šalinimo instituto, o vėliau priimdamas ieškovės ieškinio dalyko pakeitimą žodžiu, netinkamai aiškino ir taikė civilinio proceso teisės normas ir netinkamai veikė pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui stadijoje (C PK138 straipsnis, 141 straipsnio 1, 2 dalys), ir dėl tokio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas pats ginčas.

24.       Kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, be kita ko, grindžiamas iš dalies prieštaringomis išvadomis. Teismas P. M. sutikimo, leidimo į savo sąskaitą pervesti 70 000 Eur faktą, viena vertus, vertino kaip neteisėtus veiksmus, kita vertus, tuos pačius veiksmus, atsižvelgiant į aplinkybę, kad dalis šių į P. M. banko sąskaitą pervestų lėšų buvo panaudotos kreditorių interesais, įvertino kaip teisėtus. Taigi teismas vienu metu ir teigė, ir neigė, tokiu būdu darydamas prieštaringas išvadas dėl P. M. veiksmų teisėtumo. Konstatavus deliktą vien tik dėl to, kad P. M. sutiko (leido) pervesti į jo banko sąskaitą ieškovei priklausančias lėšas, aplinkybė, ar tie pinigai buvo ar nebuvo panaudoti atsiskaityti su ieškovės kreditoriais, ar buvo panaudoti visai kitiems tikslams, tokio sutikimo, leidimo teisėtumo vertinimo kontekste negalėjo nulemti skirtingų išvadų dėl P. M. civilinės atsakomybės buvimo ar nebuvimo.

25.       Teismo išvada, kad P. M. pažeidė įstatyme įtvirtintą rūpestingumo pareigą ir nesilaikė tokio elgesio taisyklių, kai pats teismas pripažino, jog banko sąskaita disponavo P. M. tėvas V. M., taip pat nebuvo pakankamai logiška. Teismas ne kartą kėlė klausimą dėl tinkamo atsakovo, tačiau ieškovės atstovai, argumentuodami, kad pačioje (duomenys neskelbtini) nėra rašytinių įrodymų, pagrindžiančių, kad ginčo lėšos buvo pervestos kreditoriams, nesutiko P. M. pakeisti kitu atsakovu (V. M.), kuris šioje byloje pripažino, kad būtent jis priimdavo valinius sprendimus dėl į P. M. banko sąskaitą pervestų lėšų panaudojimo ir būtent jis tuos pinigus išgrynindavo. Ieškovės atstovė advokatė R. V. 2019 m. sausio 11 d. teismo posėdyje buvo tik užsiminusi apie galimybę abu (P. M. ir V. M.) laikyti solidariaisiais atsakovais, tačiau tokio reikalavimo raštu teismui neteikė.

26.       Kolegijos vertinimu, tai, kad lėšos, pasak ieškovės, priklausančios ieškovei, buvo pervestos į P. M. banko sąskaitą, savaime negali patvirtinti fakto, kad būtent P. M. jas iššvaistė ir ieškovei padarė žalą. Taigi ir teismo pozicija, kad vien P. M. sutikimas dėl lėšų gavimo į jo banko sąskaitą savaime reiškia veiksmų neteisėtumą, stokoja pagrįstumo.

27.       Dėl minėtų priežasčių kolegija nusprendė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai identifikavo faktinį ieškinio pagrindą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas, o byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

28.       Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo V. M. 64 690 Eur žalos atlyginimo, 6167,70 Eur palūkanų ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą 70 857,70 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2018 m. balandžio 25 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitą ieškinio dalį atmetė.

29.       Teismas nustatė, kad visus valinius sprendimus dėl (duomenys neskelbtini) veiklos priiminėjo jos savininkas ir vadovas V. M. ir kad jis paprašė savo sūnaus P. M. leisti į pastarojo sąskaitą pervesti lėšas, kurias UAB „Ramsun“ turėjo sumokėti pagal 2014 m. sausio 6 d. ir 2014 m. spalio 7 d. sudarytas sutartis. Abu atsakovai patvirtino, kad visus sprendimus dėl to, kur panaudoti iš UAB „Ramsun“ gautas lėšas, kurios buvo P. M. sąskaitoje, priėmė V. M., jis dalį šių lėšų – 5180 Eur panaudojo atsiskaityti su (duomenys neskelbtini) kreditoriais. Nors V. M. teigė, kad visos lėšos buvo panaudotos atsiskaityti su (duomenys neskelbtini) kreditoriais, tiekėjais ir darbuotojais, tačiau šių aplinkybių neįrodė, išskyrus du 2015 m. liepos 3 d. ir 2015 m. rugsėjo 5 d. kvitus UAB „Omnitel“, pateiktus 2020 m. rugsėjo 16 d., kurių bendra suma – 130 Eur (CPK 178 straipsnis). Teismas nusprendė, kad V. M. 64 690 Eur (64 820 Eur – 130 Eur) panaudojo ne (duomenys neskelbtini), o savo reikmėms, todėl ieškovei buvo padaryta atitinkamo dydžio žala. Šiuo atveju tarp V. M. neteisėtų veiksmų (64 690 Eur lėšų panaudojimo ne (duomenys neskelbtini) veiklai) ir kilusių pasekmių (64 690 Eur žalos atsiradimo) yra priežastinis ryšys, o V. M. kaltė preziumuojama. Todėl teismas nusprendė, jog yra pagrindas V. M. taikyti deliktinę civilinę atsakomybę (CK 6.245 straipsnio 4 dalis).

30.       Teismas taip pat nustatė, kad P. M. (duomenys neskelbtini) jokių vadovaujamų pareigų nėjo ir jokių valinių sprendimų dėl (duomenys neskelbtini) veikos ar lėšų panaudojimo nepriiminėjo. Teismas nurodė, kad sutikimas dėl lėšų pervedimo pats savaime nėra neteisėtas ir jokios žalos (duomenys neskelbtini) nepadarė. Žala (duomenys neskelbtini) ir jos kreditoriams buvo padaryta ne lėšų pervedimu į P. M. sąskaitą, tačiau šių lėšų nepanaudojimu atsiskaityti su (duomenys neskelbtini) kreditoriais. Ieškovė neįrodė, kad P. M. dalį ar visas lėšas, kurias UAB „Ramsun“ pervedė į jo sąskaitą, būtų panaudojęs savo reikmėms, priešingai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek iškėlus civilinę bylą nustatyta, kad P. M. atliko pavedimus iš vienos sąskaitos, nesusietos su mokėjimo kortele, į kitą savo sąskaitą, susietą su mokėjimo kortele, vykdydamas savo tėvo V. M. nurodymus. Byloje esantys rašytiniai įrodymai leido daryti išvadą, kad pinigų pervedimo ir išgryninimo laikotarpiu jis gyveno (duomenys neskelbtini) ir fiziškai negalėjo išgryninti pinigų. Iš byloje pateiktų sąskaitų išrašų buvo matyti, kad pinigai buvo išgryninami Lietuvoje, dažniausiai (duomenys neskelbtini) .

31.       Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai, kad iš P. M. sąskaitos buvo atsiskaitoma už įvairias prekes ir knygas, paslaugas, 2014 m. liepos 30 d. buvo mokamos įmokos už studijas, neleidžia daryti išvados, kad P. M. savo reikmėms panaudojo ieškovės lėšas, nes S. V. 2014 m. kovo 26 d., 2014 m. gegužės 30 d. ir 2014 m. rugpjūčio 19 d. jam į sąskaitą buvo pervedęs iš viso 11 000 Lt pagal 2014 m. sausio 22 d. sutartį už žvejybinį laivą LBB-1026, todėl atsakovas P. M. turėjo lėšų, kuriomis galėjo atsiskaityti už prekes ar paslaugas.

32.       Teismas konstatavo, kad, nenustačius jokių neteisėtų P. M. veiksmų ieškovės atžvilgiu, nėra teisinio pagrindo taikyti jam deliktinę civilinę atsakomybę. Net jeigu P. M. veiksmai – sutikimas dėl (duomenys neskelbtini) pinigų pervedimo į jo sąskaitą ir leidimas V. M. naudotis jo sąskaitoje esančiomis (duomenys neskelbtini) lėšomis – būtų vertinami kaip neteisėti, tai nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 1 dalis). Teismas vertino, jog taikyti deliktinę civilinę atsakomybę P. M. pagrindo nėra, nes tarp jo galbūt neteisėtų veiksmų ir kilusių pasekmių priežastinis ryšys yra pernelyg nutolęs, byloje neįrodyta, kad P. M. pasisavino ir kitokiu būdu iššvaistė (duomenys neskelbtini) lėšas.

33.       Teismas pažymėjo, jog (duomenys neskelbtini) kompensuojamąsias palūkanas apskaičiavo už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d., kai buvo sumokėta paskutinė įmoka į P. M. sąskaitą, iki šios bylos iškėlimo. Teismas nusprendė, kad data, nuo kurios yra pagrindas skaičiuoti palūkanas, turėtų būti siejama su bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo momentu – kai V. M., kaip įmonės vadovui, kilo pareiga perduoti bankroto administratoriui visą įmonės turtą, t. y. palūkanos skaičiuotinos nuo 2016 m. gegužės 28 d. (2016 m. gegužės 12 d. – nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo diena plius nutartimi nustatytas 15 dienų terminas vadovui perduoti turtą) iki 2018 m. balandžio 24 d. (bylos iškėlimo teisme), iš viso 696 dienos, todėl iš V. M. taip pat priteisė 6167,70 Eur palūkanų (64 690 Eur × 5 proc./365 × 696 = 6167,70 Eur).

34.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2021 m. vasario 23 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą pakeitė, nurodė ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies: priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų V. M. ir P. M. 64 690 Eur žalos atlyginimo, 10 984 Eur palūkanų ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą 75 674 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2018 m. balandžio 25 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitą ieškinio dalį atmesti.

35.       Kolegija nurodė, jog pagal bendrą civilinės atsakomybės taisyklę skolininkų daugeto atveju prievolė yra dalinė (CK 6.5 straipsnis). Tačiau deliktinės atsakomybės atveju CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Toks reguliavimas užtikrina nukentėjusio asmens intereso veiksmingai įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą apsaugą.

36.       Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad P. M. pirkėjai UAB „Ramsun“ 2014 m. sausio 6 d., 2014 m. balandžio 30 d., 2014 m. liepos 21 d. ir 2014 m. rugpjūčio 26 d. išrašė keturias avansines sąskaitas avansui pagal 2014 m. sausio 6 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį sumokėti. UAB „Ramsun“ pagal minėtas sąskaitas atitinkamai pervedė į P. M. asmeninę banko sąskaitą 2014 m. sausio 6 d. – 50 000 Eur, 2014 m. balandžio 30 d. – 2500 Eur, 2014 m. balandžio 30 d. – 2500 Eur, 2014 m. rugpjūčio 27 d. – 15 000 Eur. Iš viso į P. M. asmeninę banko sąskaitą UAB „Ramsun“ pervedė 70 000 Eur sumą kaip avansą, mokamą (duomenys neskelbtini) pagal 2014 m. sausio 6 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį.

37.       Kolegijos vertinimu, tokie P. M. veiksmai patvirtina, kad jam buvo žinoma, jog į jo asmeninę sąskaitą buvo pervesti (duomenys neskelbtini) priklausantys pinigai. Be to, atsiliepime į ieškinį P. M. nurodė, kad tuo metu (duomenys neskelbtini) ir jos savininkui V. M. buvo taikomi apribojimai, todėl P. M. sutiko, kad (duomenys neskelbtini) skirtos lėšos iš UAB „Ramsun“ būtų pervestos į jo asmeninę sąskaitą, taip sudarant galimybę (duomenys neskelbtini) savininkui, P. M. tėvui V. M. jomis disponuoti (perdavus jam mokėjimo kortelę). Be to, V. M. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad P. M. padėjo jam tvarkyti (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą. Taigi P. M. žinojo apie (duomenys neskelbtini) finansinę būklę ir tai, kad (duomenys neskelbtini) priklausančios lėšos į jo asmeninę sąskaitą bus pervestos siekiant išvengti (duomenys neskelbtini) ir jos savininkui taikytų apribojimų, t. y. turto arešto.

38.       Nurodytos aplinkybės, kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą konstatuoti, kad P. M. savo neteisėtais veiksmais prisidėjo prie žalos padarymo (duomenys neskelbtini). Be P. M. sutikimo pervesti (duomenys neskelbtini) skirtas lėšas į jo asmeninę sąskaitą ir mokėjimo kortelės perdavimo V. M. tam, kad pastarasis galėtų išsigryninti minėtas lėšas, teismo nustatyto dydžio žala ieškovei nebūtų padaryta. Nors byloje nebuvo įrodyta, kad atsakovas P. M. pasisavino ar iššvaistė (duomenys neskelbtini) lėšas, tačiau įrodyta, kad jis savo veiksmais tai padėjo padaryti kitam atsakovui – V. M., kuris savo atsakomybės dėl ieškovei padarytos žalos neneigė. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad tarp P. M. neteisėtų veiksmų ir kilusių pasekmių priežastinis ryšys yra pernelyg nutolęs.

39.       Nors P. M. teigė, kad sutikimą naudotis jo sąskaita ir mokėjimo kortele V. M. davė šiam siekiant išsaugoti (duomenys neskelbtini) atsiskaitymų su darbuotojais, kreditoriais galimybę ir atkurti (duomenys neskelbtini) mokumą bei veiklos tęstinumą, tačiau pagal byloje pateiktus duomenis (duomenys neskelbtini) turėjo 80 029,44 Eur įsiskolinimą Valstybinei mokesčių inspekcijai nuo 2007 m. liepos 2 d., 22 874,21 Eur įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui nuo 2009 m. spalio 16 d., taip pat turėjo įsiskolinimų kitiems kreditoriams tuo metu, kai buvo atliekami UAB „Ramsun“ avansiniai mokėjimai (duomenys neskelbtini) į P. M. asmeninę banko sąskaitą. Iš byloje pateikto 2016 m. liepos 1 d. antstolio A. S. rašto Nr. S1a-46124 buvo nustatyta, kad 2012–2014 m. laikotarpiu (duomenys neskelbtini) atžvilgiu buvo pradėta ir vykdoma net vienuolika vykdomųjų bylų. Kolegijos vertinimu, P. M. savo veiksmais sudarė galimybę išvengti skolų kreditoriams išieškojimo iš (duomenys neskelbtini) priklausančių lėšų ir V. M. panaudoti teismo nustatytą pinigų sumą ne (duomenys neskelbtini) interesais. P. M. žinojo, kad (duomenys neskelbtini) priklausančios lėšos į jo asmeninę sąskaitą bus pervestos siekiant išvengti (duomenys neskelbtini) ir jos savininkui taikytų apribojimų, todėl tokie P. M. tyčiniai veiksmai neatitiko rūpestingo elgesio standarto.

40.       Kolegija nurodė, jog P. M. žinojo, jog savo veiksmais sudarė sąlygas atsakovui V. M. pasisavinti ar iššvaistyti (duomenys neskelbtini) lėšas. Turėdamas pareigą grąžinti (duomenys neskelbtini) į savo sąskaitą gautas lėšas, P. M. leido šiomis lėšomis disponuoti V. M., taip išvengiant (duomenys neskelbtini) ir jos savininkui nustatytų apribojimų. Be to, atsižvelgiant į atsakovus siejantį artimos giminystės ryšį ir byloje nustatytą aplinkybę, kad P. M. padėjo V. M. tvarkyti (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, labiau tikėtina, jog P. M. žinojo, kam iš tikrųjų buvo naudojamos jo sąskaitoje esančios lėšos, kurios priklausė (duomenys neskelbtini).

41.       Argumentas, kad lėšos iš UAB „Ramsun“ galėjo būti gautos ir kitais būdais, nepaneigė atsakovo P. M. atsakomybės, nes šiuo atveju būtent jo ir V. M. veiksmai bendrai nulėmė ieškovei padarytos žalos atsiradimą. Kadangi žala atsirado dėl abiejų atsakovų veiksmų ir šiuo atveju nebuvo įmanoma nustatyti, kokią padarytos žalos dalį lėmė kiekvieno iš jų veiksmai, atsakovų prievolė atlyginti ieškovei padarytą žalą yra solidari (CK 6.6 straipsnio 3 dalis, 6.279 straipsnio 1 dalis), o ne dalinė. Ieškovė byloje įrodė visas būtinas sąlygas taikyti civilinę atsakomybę abiem atsakovams solidariai, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo pakeistas, ieškovei 64 690 Eur žalos atlyginimą priteisiant solidariai iš atsakovų P. M. ir V. M..

42.       Kolegija taip pat nurodė, jog ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovų 10 984 Eur palūkanų, apskaičiuotų už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d., kai į P. M. sąskaitą buvo sumokėta paskutinė UAB „Ramsun“ avansinė įmoka, iki bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. balandžio 24 d.) (iš viso už 1220 dienų). Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pagrindas skaičiuoti minėtas palūkanas ieškovei atsirado nuo tada, kai įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti (duomenys neskelbtini) bankroto bylą suėjo šioje nutartyje nustatytas 15 dienų terminas V. M., kaip (duomenys neskelbtini) vadovui, perduoti bankroto administratoriui visą (duomenys neskelbtini) turtą, t. y. nuo 2016 m. gegužės 28 d. (iš viso už 696 dienas).

43.       Kolegija vertino, jog ieškovė pagrįstai nurodo, kad žala (duomenys neskelbtini) buvo padaryta nuo to momento, kai lėšos buvo neteisėtai pervestos ne į (duomenys neskelbtini) sąskaitą, o į P. M. asmeninę sąskaitą. Ieškovės nurodytą laikotarpį teismo nustatyto dydžio (duomenys neskelbtini) priklausančios lėšos nebuvo naudojamos (duomenys neskelbtini) (jos kreditorių) interesais, be to, kad tuo metu skolų išieškojimas jau buvo nukreiptas į (duomenys neskelbtini) ir jos savininko turtą. Dėl to atsakovai privalo atlyginti ieškovei ir minimalius nuostolius, patirtus dėl negalėjimo naudotis pinigais visą ieškovės nurodytą laikotarpį, kuriuos šiuo atveju sudaro palūkanos, apskaičiuotos pagal 5 procentų metinių palūkanų normą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino šių palūkanų sumą iki 6167,70 Eur, todėl aptariama skundžiamo sprendimo dalis taip pat buvo pakeista, priteisiant solidariai iš atsakovų visą ieškovės nurodytą kompensuojamųjų palūkanų sumą, t. y. 10 984 Eur palūkanų, už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d. iki bylos iškėlimo teisme dienos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

44.       Atsakovas P. M. kasaciniu skundu prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. vasario 23 d. nutarties dalį, kuria iš jo solidariai su atsakovu V. M. buvo priteistas 64 690 Eur žalos atlyginimas, 10 984 Eur palūkanų ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 75 674 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. balandžio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteista 680 Eur žyminio mokesčio valstybei už ieškovės pareikštą ieškinį bei 54 Eur žyminio mokesčio valstybei už ieškovės pareikštą apeliacinį skundą, panaikinti ir šią Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalį palikti galioti nepakeistą. Atsakovas taip pat prašo taikyti teismo sprendimo vykdymo atgręžimą, pakeisti šia nutartimi nustatytą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą kasaciniame teisme, atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

44.1.                      Teismas pažeidė asmens teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo principus. Byla, pirmą kartą išnagrinėta apeliacine tvarka, buvo grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui ir buvo apibrėžtos tam tikros bylos išnagrinėjimo ribos ir kryptys. Priimtoje nutartyje buvo konstatuota, kad tai, jog lėšos, pasak ieškovės, priklausančios jai, buvo pervestos į P. M. banko sąskaitą, savaime negali patvirtinti fakto, kad būtent P. M. jas iššvaistė ir ieškovei padarė žalą, t. y. apeliacinės instancijos teismo buvo pripažinta, kad P. M. sutikimas leisti UAB „Ramsun“ (duomenys neskelbtini) mokamas lėšas pervesti į P. M. atsiskaitomąją sąskaitą nelaikytinas neteisėtu veikimu, o teisingam bylos išnagrinėjimui yra aktualus faktinis kiekvieno iš asmens neteisėtų veiksmų turinio nustatymas. Remdamasis apeliacinės instancijos teismo nubrėžtomis bylos nagrinėjimo gairėmis ir apimtimis, bylą antrą kartą kaip pirmoji instancija nagrinėjęs teismas pripažino neteisėtų P. M. veiksmų, duodant sutikimą pinigus pervesti į jo sąskaitą, nebuvimą. Tačiau skundžiama 2021 m. vasario 23 d. nutartimi tie patys P. M. veiksmai, sutikimas leisti atlikti (duomenys neskelbtini) skirtų pinigų mokėjimą į jo atsiskaitomąją sąskaitą, buvo įvertinti priešingai, nors naujų faktinių aplinkybių byloje nustatyta nebuvo. Tokia Lietuvos apeliacinio teismo sukurta situacija iš esmės pažeidžia P. M. teisėtus lūkesčius, suformuotus įsiteisėjusia 2020 m. kovo 3 d. nutartimi dėl jo veiksmų civiliniame ginče vertinimo, sukuria teisinio netikrumo situaciją.

44.2.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 176 straipsnio 1 dalyje, 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo pareigą. Byloje faktinė aplinkybė, kad P. M. padėjo V. M. tvarkyti (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, nebuvo nustatyta. V. M. bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad po (duomenys neskelbtini) apskaitą tvarkiusios buhalterės mirties 2013 m. P. M. padėjo V. M. sutvarkyti, ,,susisteminti“ dalį (duomenys neskelbtini) dokumentų. Tačiau paaiškinimų apie tai, kad P. M. būtų galėjęs savarankiškai ar padedant V. M. tvarkyti buhalterinę apskaitą, nebuvo. P. M. neturi nei išsilavinimo, nei žinių, reikiamų juridinio asmens apskaitai tvarkyti. Net jeigu ir būtų pagrįsta teigti, kad padėjimas surinkti ir susisteminti dalį (duomenys neskelbtini) dokumentų galėjo suponuoti P. M. žinojimą, kam iš tikrųjų buvo naudojamos jo sąskaitoje esančios lėšos, kurios priklauso (duomenys neskelbtini), tokio visa apimančio P. M. žinojimo apie lėšų naudojimo paskirtį negalima laikyti pagrįstu, nes byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovas V. M. (duomenys neskelbtini) apskaitą tvarkė aplaidžiai, neišsaugodamas apskaitos ir ūkines operacijas patvirtinančių dokumentų arba ūkinių operacijų atlikimo nepatvirtindamas išrašomais apskaitos dokumentais (2017 m. liepos 19 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-39781-15). Be to, V. M. paaiškinimas apie P. M. pagalbą padedant sutvarkyti dalį (duomenys neskelbtini) dokumentų apėmė tik trumpą laikotarpį po (duomenys neskelbtini) buhalterės mirties 2013 m. Tuo tarpu preliminariosios sutartys tarp (duomenys neskelbtini) ir UAB „Ramsun“, tarp UAB „Ramsun“ ir P. M., atstovaujamos G. M., buvo sudarytos 2014 m. sausio 14 d., lėšos į P. M. sąskaitą buvo pervestos ir V. M. naudotos visu 2014 m. laikotarpiu, kai P. M. nuolat gyveno ir dirbo (duomenys neskelbtini) ir jokia forma (duomenys neskelbtini)  ir V. M. veikloje nebedalyvavo.

44.3.                      Teismas, spręsdamas dėl skolininkų atsakomybės, turi nustatyti visas kiekvieno skolininko civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, kilusią žalą, priežastinį ryšį, spręsti dėl atsakomybės ribų, taip pat vertinti ir solidariosios civilinės atsakomybės pagrindą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog neįmanoma nustatyti, kokią padarytos žalos dalį lėmė kiekvieno iš atsakovų veiksmai. P. M. vertinimu, tokiu būdu iš esmės buvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, nes subjektyvaus bendrininkavimo konstatavimui būtina sąlyga yra bendras veikimo tikslas, bendras tikslas sukelti žalą arba tikslo sukelti žalą nebuvimas, tačiau suvokimas savo veiksmų bendrumo.

44.4.                      P. M. vertinimu, jokio jo ir V. M. veiksmų bendrumo, atskiro veikimo suvokiant neišvengiamą žalos (duomenys neskelbtini) atsiradimą 2014 m. būti negalėjo. P. M. sutikimas leisti UAB „Ramsun“ pervesti lėšas (duomenys neskelbtini) į savo atsiskaitomąją sąskaitą savaime nėra neteisėtas veikimas. Tokią išvadą padarė Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. kovo 3 d. nutartyje. Tokią išvadą, laikydamasis 2020 m. kovo 3 d. nutartyje suformuluotų ginčo nagrinėjimo gairių, padarė ir pirmosios instancijos teismas, 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškovės ieškinį P. M. atmesdamas. P. M. vertinimu, pats savaime lėšų pervedimas į jo atsiskaitomąją sąskaitą žalos (duomenys neskelbtini) nepadarė. 2014 m. jokių pareigų (duomenys neskelbtini)  P. M. nėjo, todėl neturėjo teisės priimti jokių sprendimų dėl disponavimo į jo sąskaitą pervestais(duomenys neskelbtini)  skirtais pinigais. P. M. sutikimui leisti pervesti lėšas į jo atsiskaitomąją sąskaitą nepadarė įtakos galimas būsimas neteisėtas lėšų panaudojimas ne įmonės reikmėms. Lėšų pervedimo dieną mokėjimas buvo atliekamas siekiant (duomenys neskelbtini) atsiskaityti už Latvijoje, Liepojos uoste atliekamą įmonės naudoto žvejybinio laivo remontą, su įmonės kreditoriais, leisiančiais atnaujinti pagrindinę (duomenys neskelbtini) veiklą. V. M. atliktas atsiskaitymas už laivo remontą Latvijoje, atsiskaitymas su kreditoriais V. K. (V. K.), G. C., R. J. patvirtina tik P. M. suvokimą, jog į jo sąskaitą pervestos yra naudojamos tinkamai, atsiskaityti su kreditoriais ar kitoms įmonės reikmėms. Dėl to, esant aiškiai atskirtiniems atsakovų veiksmams: P. M. sutikimui leisti lėšas pervesti į jo atsiskaitomąją sąskaitą, savaime nesukeliančiam žalos dėl būsimo lėšų panaudojimo įmonės tikslais, ir vėlesniam V. M. dalies lėšų panaudojimui ne įmonės veiksmams, atsakovų veiksmų dalumas ir konkrečių veiksmų įtaka atsiradusiai žalai turėjo suponuoti teismo išvadą dėl solidariosios civilinės atsakomybės taikymo negalimumo.

44.5.                      Apeliacinės instancijos teismo pateikiamas galimo neteisėto P. M. veikimo priežastinio ryšio su kilusiomis pasekmėmis vertinimas nėra pagrįstas. Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti teisės pažeidėjo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, realią galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą, taip pat svarbi atsakomybės prigimtis ir įprasta gyvenimiška rizika. Atsižvelgiant į tai, sprendžiant bylas dėl žalos atlyginimo ir vertinant teisinį priežastinį ryšį, t. y. ar nukentėjusiajam kilusios pasekmės nėra pernelyg nutolusios nuo neteisėtų veiksmų, turėtų būti vertinama, ar teisės pažeidėjas kaip protingas ir apdairus asmuo turėjo realią galimybę numatyti, kad jo atliekami veiksmai gali sukelti konkrečias pasekmes, ar kilusios pasekmės gali būti laikomos įprastomis pasekmėmis, esant tokio pobūdžio aplinkybėms, ar asmuo, kuris patyrė žalos, priklauso grupei asmenų, kuriuos teisės pažeidėjas galėjo protingai numatyti kaip potencialius nukentėjusiuosius, ar tarp teisės pažeidėjo veiksmų ir kilusios žalos nėra įsiterpęs kitas tarpinis veiksnys, galėjęs esmingai pakreipti priežasties ir pasekmių grandinę. P. M. vertinimu, jo sutikimas dėl lėšų pervedimo pats savaime nėra neteisėtas ir žalos įmonei nepadarė. Žala įmonei ir jos kreditoriams buvo padaryta ne lėšų pervedimu į P. M. sąskaitą, o šių lėšų nepanaudojimu atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Sprendžiant dėl priežastinio ryšio tarp P. M. 2014 m. sausio 14 d. sutikimo leisti UAB „Ramsun“ mokėjimą (duomenys neskelbtini) atlikti į jo atsiskaitomąją sąskaitą ir laikotarpiu iki 2014 m. gruodžio 30 d. V. M. vykdyto lėšų dalies išgryninimo bei galimo panaudojimo ne įmonės reikmėms, sutiktina, kad tarp P. M. ir dalies lėšų, pervestų į P. M. sąskaitą, panaudojimo ne įmonės reikmėms veikė valdingų sprendimų dėl lėšų panaudojimo paskirties teisę turintis subjektas – atsakovas V. M., turėjęs teisę nederinti su P. M. veiksmų, susijusių su lėšų pervedimu ar išgrynintų lėšų panaudojimu.

44.6.                      P. M. vertinimu, jo leidimo naudotis atsiskaitomąja sąskaita nebuvimas nebūtų lėmęs kitokių pasekmių (duomenys neskelbtini) atsiradimo. (duomenys neskelbtini) savininkui V. M. siekiant gauti lėšų įmonės veiklos tęstinumui užtikrinti, nesant atsakovo sutikimo leisti naudotis jo atsiskaitomąja sąskaita, galėjo būti panaudotos kitos UAB „Ramsun“ atsiskaitymo su (duomenys neskelbtini) ir jos savininku formos. Lėšų gavimo forma į P. M. priklausančią sąskaitą V. M. buvo pasirinkta tik dėl patogumo ir nelėmė neišvengiamo neatsiskaitymo su (duomenys neskelbtini) kreditoriais. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino, kad P. M. privalėjimas 2014 m. sausio mėnesį numatyti jo veiksmų galimas neigiamas pasekmes tretiesiems asmenims buvo pernelyg neapibrėžtas.

45.       Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinio skundo netenkinti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

45.1.                      Bylą grąžinus nagrinėti pakartotinai pirmosios instancijos teismui, ieškinys buvo tikslinamas. Pirminiame ieškinyje atsakovas buvo tik P. M. ir buvo sprendžiamas jo asmeninės atsakomybės padarant žalą klausimas. Patikslintame ieškinyje bendraatsakoviais buvo nurodyti du asmenys, t. y. įmonės savininkas V. M. ir jo sūnus P. M.. Tokiu būdu modifikavus ieškinį situacija pasikeitė tiek vertinant faktines aplinkybes, tiek pasisakant dėl žalos ir priežastinio ryšio, kadangi šiuo atveju jau buvo sprendžiamas solidariosios dviejų asmenų atsakomybės klausimas. Faktinė situacija buvo įvertinta skirtingai, kadangi aplinkybės, įvykių eiga ir tarp atsakovų derinti veiksmai buvo įvertinti solidariosios, o ne asmeninės atsakomybės aspektu. Todėl šiuo konkrečiu atveju nėra teisėtų lūkesčių principo pažeidimo.

45.2.                      Bylą nagrinėjant pakartotinai buvo atliekama lėšų judėjimo banko sąskaitose analizė, buvo tiriamos aplinkybės, susijusios su lėšų judėjimu. Atlikus P. M. banko sąskaitų analizę matoma, kad UAB „Ramsun“ pinigus pagal sudarytą sandorį pervedė į P. M. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo susieta su mokėjimo kortele. Joje visą pinigų sumą laikyti buvo nesaugu, todėl pinigai iš karto po gavimo iš kortelės sąskaitos būdavo pervedami į banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nes ši sąskaita nebuvo susieta su jokia kortele. Vėliau veiksmus suderinus su V. M. pinigai iš banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) būdavo pervedami į kortelės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios buvo galimybė pinigus išgryninti. Kai kuriuos mokėjimus kreditoriams P. M. atliko tiesiogiai iš banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini). Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad V. M. elektroninės bankininkystės prisijungimų prie sąskaitų neturėjo, elektroninę bankininkystę valdė tik P. M.. Vadinasi, P. M. kaskart iš savo banko sąskaitos pinigus pervesdavo į kortelės sąskaitą, kad iš kortelės lėšas būtų galima išgryninti. Be P. M. veiksmų, t. y. sąmoningo lėšų pervedimo iš banko sąskaitos į kortelės sąskaitą, įmonės lėšų pasisavinimas nebūtų įvykęs. Išanalizavus kortelės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinę matyti, kad 2014 m. P. M. kaip „mokėtojas“ į kortelės sąskaitą iš banko sąskaitos lėšas pervedė trisdešimt septynis kartus. Taigi per metus net trisdešimt septynis kartus buvo sąmoningai su V. M. susitarta dėl pinigų išgryninimo, buvo susitarta dėl pinigų sumų ir buvo atliekami konkretūs paruošiamieji veiksmai sudarant sąlygas lėšas išgryninti. Šie veiksmai teismo ir buvo įvertinti kaip sistemingi, sąmoningi ir padaryti norint įmonės lėšas naudoti ne atsiskaitymui su esamais kreditoriais, o norint jas išgryninti ir nukreipti nuo įmonės poreikių tenkinimo. Lėšas pervedus į kortelės sąskaitą lėšų išgryninimas buvo atliktas aštuoniasdešimt šešis kartus. Tai pasikartojantys ir abiejų atsakovų suderinti veiksmai, kurie laikytini tyčiniais, kaltais ir nukreiptais į žalos padarymą įmonei. P. M. aktyviai talkino ir šie veiksmai laikytini ne vien tik leidimu pasinaudoti savo sąskaita, bet ir pagalba bei veiksmais gryninant lėšas ne įmonės reikmėms, taip padarant įmonei žalą. 

45.3.                      Kasacinio skundo argumentai, kad tariamai Lietuvos apeliacinio teismo skirtingos nutartys sukuria priešingą situaciją ir iš esmės pažeidžia P. M. teisėtus lūkesčius, atmestini, nes bylą nagrinėjant pakartotinai buvo atskleistos naujos reikšmingos faktinės aplinkybės. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad P. M. dalyvavo tvarkant (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, nes 2018 m. balandžio 6 d. P. M. elektroniniu paštu atsiuntė bankroto administratoriui rašytinį paaiškinimą su atsakymais į konkrečius klausimus. 2020 m. gegužės 19 d. vykusio posėdžio metu V. M. patvirtino, kad P. M. padėdavo tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą, žinojo apie įmonės įsiskolinimus bei įmonės sąskaitoms taikytus areštus. P. M. atstovas taip pat patvirtino, kad jo atstovaujamam P. M. buvo žinoma apie sunkią įmonės finansinę situaciją, kad P. M. rengė VSDFV deklaracijas. Be to, atsiliepime į ieškinį P. M. nurodė, kad tuo metu (duomenys neskelbtini)  ir jos savininkui V. M. buvo taikomi apribojimai, todėl P. M. sutiko, kad (duomenys neskelbtini) skirtos lėšos iš UAB „Ramsun“ būtų pervestos į jo asmeninę sąskaitą. Minėti įrodymai patvirtina, kad P. M., žinodamas apie (duomenys neskelbtini) sunkią finansinę padėtį ir jos sąskaitoms taikytus areštus, susitarė su V. M. nukreipti įmonei priklausančias lėšas į asmeninę sąskaitą ir šis susitarimas ir veikimas laikytini neteisėtais veiksmais, kadangi tokiu būdu buvo išvengta kreditorių reikalavimų išieškojimo iš įmonės turto, lėšų.

45.4.                      Nors tiek P. M., tiek V. M. nuolat teigė, kad lėšos buvo nukreiptos į asmeninę sąskaitą siekiant atsiskaityti su kreditoriais, tai laikytina gynybine versija. Laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 6 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d., kai iš P. M. sąskaitos buvo išgryninamos (duomenys neskelbtini) priklausiusios lėšos, jokiems įmonės kreditoriams skoliniai įsipareigojimai nebuvo mažinami.

45.5.                      Atsakovo į bylą pateikti įrodymai nepatvirtina, kad jis visus 2014 metus buvo (duomenys neskelbtini). Pateikiami įrodymai patvirtina atsakovo buvimą užsienyje epizodiškai, t. y. tik vasario ir kovo mėnesiais. Duomenų ir įrodymų, pagrindžiančių P. M. gyvenimą užsienyje likusius metus, nėra pateikta. VĮ Registrų centro Gyventojų registro pažymoje nurodoma, kad P. M. laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 23 d. gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) pažyma patvirtina, kad 2014 m. liepos mėnesį P. M. įstojo į (duomenys neskelbtini) programos ištęstines studijas. Pažymoje nurodoma, kad 2015 m. sausio mėnesį pirmos sesijos P. M. nelaikė, tačiau ši pažyma patvirtina, kad 2014 metais P. M. buvo Lietuvoje, planavo ateitį Lietuvoje, stojo mokytis į (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) pažyma patvirtina, kad 2015–2016 m. P. M. studijavo dieninių studijų programą, mokėsi pažangiai penkias dienas per savaitę, atliko praktiką, po baigimo liko dirbti šioje profesinėje mokymo įstaigoje. Tai patvirtina šio asmens sąsajas su Lietuva po 2014 m. įvykių. Be to, P. M. pats asmeniškai išrašė 2014 m. sausio 6 d. avansinę sąskaitą, serija PM Nr. 1, 2014 m. balandžio 30 d. avansinę sąskaitą, serija PM Nr. 2, 2014 m. liepos 21 d. avansinę sąskaitą, serija PM Nr. 3, 2014 m. rugpjūčio 26 d. avansinę sąskaitą, serija PM Nr. 4, kurios buvo pateiktos UAB „Ramsun“ apmokėti. Taigi 2014 m. sausio, balandžio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais P. M. buvo Lietuvoje ir, išrašęs sąskaitas bei gavęs pinigus į savo asmeninę sąskaitą, galėjo juos išgryninti. Ieškovės teigimu, byloje buvo surinkta pakankamai duomenų apie P. M. buvimą Lietuvos Respublikoje 2014 m. Minėtų įrodymų pakako suformuoti teismo vidiniam įsitikinimui dėl P. M. susižinojimo su V. M. ir veiksmų derinimo dėl lėšų panaudojimo.

45.6.                      Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos aiškinant subjektyvųjį bendrininkavimą. Šiuo konkrečiu atveju abu atsakovai turėjo bendrą neteisėtą ir suderintą sprendimą nukreipti įmonei priklausančias lėšas į P. M. asmeninę sąskaitą. Lėšų išgryninimo be atsakovų veiksmų derinimo atlikti buvo neįmanoma. P. M. neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog jis veikė nesąžiningai ir neteisėtai, priimdamas į savo asmeninę sąskaitą įmonei priklausančias lėšas, aiškiai suprasdamas, kad šios lėšos jam negali priklausyti, ir neužtikrino lėšų grąžinimo įmonei. Be to, P. M., priimdamas į savo sąskaitą jam nepriklausančias lėšas, žinojo apie sunkią (duomenys neskelbtini) padėtį, taip pat kad įmonės sąskaitoms yra taikomi areštai, tačiau leido lėšas nukreipti į savo asmeninę sąskaitą, tokiu būdu pažeisdamas trečiųjų asmenų interesus, kurių naudai buvo vykdomas išieškojimas vykdomosiose bylose. Atsakovas savo aktyviais ir sąmoningais veiksmais prisidėjo prie kreditorių interesų pažeidimo ir lėšų nuslėpimo nuo išieškojimus vykdančių antstolių. P. M. neturėjo jokio teisinio ryšio su sandoriu, kurio pagrindu gavo pinigus, nes jis nebuvo pirkimo–pardavimo sutarties šalis, tačiau atsakovas išrašė avansines sąskaitas UAB „Ramsun“, nors pats tuo metu nesivertė jokia veikla. Sąskaitų išrašymas taip pat buvo su V. M. suderintas veiksmas. Remiantis pačių atsakovų teismui teikiama versija, P. M. banko kortele nedisponavo, tai darė tik V. M.. Kortelės perdavimą V. M. ieškovė taip pat laiko neteisėtu ir nesąžiningu veiksmu, įrodančiu P. M. kaltę. Ieškovės teigimu, P. M. neužtikrino, kad jo asmeninėje sąskaitoje esančios visos (duomenys neskelbtini) lėšos būtų grąžintos įmonei, nes įmonės reikmėms panaudota tik dalis lėšų. P. M., priėmęs įmonei priklausančias lėšas, neveikė teisėtai ir neužtikrino tolimesnio teisėto lėšų panaudojimo. Taigi teismas pagrįstai taikė solidariąją atsakomybę. Svarbu tai, kad nustatyti, kuris tiksliai iš atsakovų išgrynino įmonės lėšas, yra neįmanoma.

45.7.                      P. M. pasisako dėl tariamo lėšų panaudojimo atsiskaityti už Latvijoje, Liepojos uoste atliekamą įmonės naudoto žvejybinio laivo remontą, atsiskaitymo su įmonės kreditoriais, su kreditoriais V. K., G. C., R. J.. Tačiau šios faktinės aplinkybės byloje nepasitvirtino, rašytinių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, pateikta nebuvo. Įrodymai patvirtina, kad 2014 m. įmonė laivo jau neturėjo. Didžioji dalis darbuotojų žvejų buvo atleisti 2012 m., o penki paskutiniai žvejai buvo atleisti 2014 m. Teisme apklausti liudytojai V. K. ir G. C. nepatvirtino, kad jų skolintos lėšos būtų buvusios naudojamos įmonės reikmėms. Liudytojas G. C. teismui teikė paaiškinimus, kad buvo paskolinęs 20 000 Lt, o V. M., duodamas parodymus kaip specialusis liudytojas ikiteisminiame tyrime, aiškino, kad skolinosi 22 000 Lt.

45.8.                      P. M. nepagrįstai kasaciniame skunde teigia, kad priežastinis ryšys tarp jo veiksmų ir atsiradusios žalos buvo per daug nutolęs. Priežastiniu ryšiu su kilusia žala yra susiję keletas neteisėtų P. M. veiksmų: neteisėtas sąskaitų UAB „Ramsun“ išrašymas, neteisėtas pinigų priėmimas į savo sąskaitą, neteisėtas kortelės perdavimas V. M., neteisėta pagalba V. M. išvengti išieškojimo vykdomosiose bylose, kai įmonės sąskaitoms yra taikyti areštai apie juos pačiam P. M. žinant, veiksmų derinimas ir lėšų pervedinėjimas iš banko sąskaitos į kortelės sąskaitą, kad lėšas būtų galima išgryninti. Visi šie veiksmai yra susiję su (duomenys neskelbtini) padaryta žala, nes be jų žalos nebūtų buvę įmanoma padaryti. Tuo atveju, jeigu atsakovai būtų nesuderinę lėšų pervedimo į asmeninę sąskaitą ir nebūtų atlikę kitų minėtų veiksmų, lėšos būtų buvusios pervestos į įmonės sąskaitą, o iš jos būtų buvusios panaudotos įmonės reikmėms, t. y. atsiskaitymams su kreditoriais. P. M. veiksmai pasireiškė ir neteisėtu neveikimu, nes jis turėjo galimybę užtikrinti, kad jo sąskaitoje esančios lėšos būtų naudojamos įmonės reikmėms, tačiau tai padarė tik iš dalies. Šis neteisėtas neveikimas priežastiniu ryšiu taip pat susijęs su atsiradusia žala. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl solidariosios deliktinės civilinės atsakomybės aiškinimo ir taikymo

46.       CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. 

47.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad solidarioji civilinė atsakomybė atsiranda iš įstatymo arba prievolės dalykui esant nedaliam (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Taigi, pagal bendrą civilinės atsakomybės taisyklę skolininkų daugeto atveju prievolė yra dalinė (CK 6.5 straipsnis). Tačiau deliktinės atsakomybės atveju CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Toks reguliavimas užtikrina nukentėjusio asmens intereso veiksmingai įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-1075/2018, 31 punktas).

48.       Solidarioji atsakomybė taikoma, kai pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas bendrininkavimas siaurąja prasme (bendrininkavimas plačiąja prasme apima visus skolininkų daugeto atvejus, įskaitant ir dalinės atsakomybės). Bendrininkavimo siaurąja prasme atvejai gali būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami bendro ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi. Taigi šiuo atveju konstatuojamas teisinio priežastinio ryšio tarp kiekvieno iš pažeidėjų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistavimas. Kadangi objektyviojo bendrininkavimo atveju kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, tai atsižvelgiant į šią priklausomybę galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015; 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016, 24 punktas; 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2021, 28 punktas).

49.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas solidariosios atsakovų V. M. ir P. M. civilinės atsakomybės klausimas. Atsakovas P. M. kasaciniu skundu teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pirma, netinkamai aiškino ir taikė subjektyviojo bendrininkavimo nustatymo principus; antra, nepagrįstai nustatė priežastinį ryšį tarp P. M. veiksmų ir kilusios žalos, netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su jo dalyvavimu (duomenys neskelbtini) veikloje, be to, apeliacinės instancijos teismo nustatyti jo atlikti kalti neteisėti veiksmai yra pernelyg nutolę nuo byloje prašomos atlyginti žalos.

50.       Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia atsakovas P. M., nenustatė atsakovų subjektyviojo bendrininkavimo, t. y. kad atsakovai veikė bendrai, turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą, todėl kasacinio skundo argumentai, susiję su netinkamu jo aiškinimu, nukrypimu nuo šią bendrininkavimo formą aiškinančios teismų praktikos, nėra pagrįsti. Iš apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo matyti, kad teismas konstatavo objektyvųjį atsakovų bendrininkavimą, nurodęs, jog žala atsirado nors ir dėl kelių atskirų ir žalai kilti būtinų, tačiau priklausomų viena nuo kitos priežasčių.

51.       Objektyviojo bendrininkavimo atveju turi būti nustatytas kiekvieno bendrininko veiksmų ryšys su ta pačia kilusia žala. Objektyviojo bendrininkavimo atveju solidarioji atsakomybė taikoma ne dėl to, kad preziumuojamas kiekvieno asmens veiksmų ir kilusių padarinių priežastinis ryšys, o dėl to, jog nustatoma, kad kiekvieno asmens veiksmai yra būtini visai žalai atsirasti. Todėl turi būti nustatytas faktinis ir teisinis priežastinis kiekvienos priežasties ir kilusių padarinių ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-1075/2020, 32 punktas; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-1075/2021, 26 punktas).

52.       CK 6.247 straipsnyje, reglamentuojančiame civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio sampratą, nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

53.       Kasacinio teismo praktikoje faktiniam priežastiniam ryšiui nustatyti taikomas conditio sine qua non (būtina sąlyga, be kurios neįmanoma ką nors pradėti) testas, t. y. nustatoma, ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šis testas taikomas ir objektyviojo bendrininkavimo atvejui. Kita vertus, tam tikrose situacijose atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, dauginio priežastingumo atveju šis testas gali būti ir modifikuojamas. Objektyviojo bendrininkavimo atveju kiekvieno iš asmenų veiksmai atskirai, taip pat visi kartu būtini žalai atsirasti. Todėl tokiais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, atsakomybė vienam iš asmenų gali būti netaikoma, jeigu nebus nustatytas faktinis priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-1075/2020, 33 punktas). Nustačius faktinį priežastinį ryšį, atitinkamai nustatomas teisinis kiekvieno iš asmenų veiksmų ir kilusių padarinių teisinis priežastinis ryšys, t. y. nustatoma, ar nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis). Nustatant teisinį priežastinį ryšį yra sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo). Tokiu atveju reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-916/2019 71 punktą; 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-393-916/2019 36 punktą; 2021 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-1075/2021 25 punktą).

54.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovui P. M. buvo žinoma, jog į jo asmeninę sąskaitą buvo pervesti (duomenys neskelbtini) priklausantys pinigai. Atsakovas P. M. nurodė, kad tuo metu (duomenys neskelbtini) ir jos savininkui V. M. buvo taikomi apribojimai, todėl atsakovas P. M. sutiko, kad (duomenys neskelbtini) skirtos lėšos iš UAB „Ramsun“ būtų pervestos į jo asmeninę sąskaitą, taip sudarant galimybę (duomenys neskelbtini) savininkui, atsakovo P. M. tėvui V. M. jomis disponuoti (perdavus jam mokėjimo kortelę). Turėdamas pareigą grąžinti (duomenys neskelbtini) į savo sąskaitą gautas lėšas, P. M. leido šiomis lėšomis disponuoti V. M.. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, nusprendė, jog be atsakovo P. M. sutikimo pervesti (duomenys neskelbtini) skirtas lėšas į jo asmeninę sąskaitą ir mokėjimo kortelės perdavimo atsakovui V. M. tam, kad pastarasis galėtų išsigryninti minėtas lėšas, ieškovei žala nebūtų buvusi padaryta.

55.       Apeliacinės instancijos teismas iš byloje nustatytų aplinkybių nusprendė, kad atsakovas P. M. žinojo, jog savo veiksmais sudarė sąlygas atsakovui V. M. pasisavinti (duomenys neskelbtini)  lėšas. Be to, atsižvelgdamas į atsakovus siejantį artimos giminystės ryšį ir byloje nustatytą aplinkybę, kad P. M. padėjo V. M. tvarkyti (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, teismas nusprendė, jog labiau tikėtina, kad P. M. žinojo, kam iš tikrųjų buvo naudojamos jo sąskaitoje esančios lėšos, kurios priklausė (duomenys neskelbtini).

56.       Atsakovas P. M. kasaciniu skundu teikia argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 176 straipsnio 1 dalyje, 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo pareigą, nurodydamas, jog teismas netinkamai vertino aplinkybes dėl jo veiksmų tvarkant (duomenys neskelbtini) buhalterinius dokumentus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie argumentai yra nepagrįsti. Visų pirma, pats atsakovas P. M. neneigia tos aplinkybės, kad po (duomenys neskelbtini) apskaitą tvarkiusios buhalterės mirties 2013 m. jis padėjo V. M. sutvarkyti, ,,susisteminti“ dalį (duomenys neskelbtini) dokumentų, o apeliacinės instancijos teismas ir nenurodo, kad P. M. tvarkė buhalteriją savarankiškai, veikdamas kaip buhalteris ar profesionalus apskaitininkas. Antra, kaip matyti iš teismų procesinių sprendimų, tai, jog P. M. padėjo tvarkyti įmonės buhalteriją, buvo tik viena iš aplinkybių, lėmusių išvadą, kad P. M. buvo žinoma apie (duomenys neskelbtini) finansinę padėtį ir kad (duomenys neskelbtini) priklausančios lėšos bus pervestos į jo asmeninę banko sąskaitą siekiant išvengti (duomenys neskelbtini) ir jos savininkui V. M. taikytino turto arešto. Atsakovui P. M. neteikiant argumentų dėl kitų aplinkybių netinkamo nustatymo ir neginčijant pačios išvados dėl jo žinojimo apie (duomenys neskelbtini) finansinę padėtį ir kad (duomenys neskelbtini) priklausančios lėšos bus pervestos į jo asmeninę banko sąskaitą siekiant išvengti (duomenys neskelbtini) ir jos savininkui V. M. taikytino turto arešto, kasacinio skundo argumentai dėl jo veiksmų tvarkant (duomenys neskelbtini) buhalterinius dokumentus nustatymo neturi teisinės reikšmės.

57.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas byloje nustatytas aplinkybes, vertina, jog atsakovas P. M. savo veiksmais sudarė sąlygas V. M. panaudoti lėšas ne (duomenys neskelbtini) interesais ir taip išvengti skolų kreditoriams išieškojimo iš (duomenys neskelbtini), tokiu būdu prisidėdamas prie ieškovei padarytos žalos atsiradimo. To pakanka nuspręsti, kad objektyviojo bendrininkavimo atveju egzistuoja faktinis priežastinis ryšys – nesant minėtų P. M. bei teismo konstatuotų V. M. veiksmų siekiant išvengti (duomenys neskelbtini) kreditorių, ieškovė nebūtų patyrusi prašomo priteisti pobūdžio žalos. 

58.       Išvados dėl faktinio priežastinio ryšio buvimo nepaneigia kasacinio skundo argumentai, kad be P. M. kaltų neteisėtų veiksmų būtų sukelta žala, nes jo leidimo naudotis atsiskaitomąja sąskaita nebuvimas nebūtų lėmęs kitokių pasekmių (duomenys neskelbtini) atsiradimo. P. M. teigimu, (duomenys neskelbtini) savininkui V. M. siekiant gauti lėšų įmonės veiklos tęstinumui užtikrinti, nesant atsakovo P. M. sutikimo leisti naudotis jo atsiskaitomąja sąskaita, galėjo būti panaudotos kitos UAB „Ramsun“ atsiskaitymo su (duomenys neskelbtini) ir jos savininku formos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nurodyta aplinkybė yra pernelyg abstraktaus, spėjamojo pobūdžio, todėl nesudaro pagrindo teigti, kad, ir nesant jo kaltų neteisėtų veiksmų, aptariama žala vis tiek būtų kilusi.

59.       Nustačius faktinį priežastinį ryšį, būtina nustatyti ir teisinį priežastinį ryšį, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo). Kaip minėta, nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą.

60.       Atsakovas P. M., atsižvelgiant į jo šeiminius ryšius su atsakovu V. M., teismų nustatytas aplinkybes, susijusias su jo dalyvavimu (duomenys neskelbtini) veikloje, tai, kad jis žinojo apie įmonės veiklą ir jos padėtį, elgdamasis kaip protingas ir apdairus asmuo byloje aptariamu laikotarpiu galėjo ir turėjo suprasti, kad leidimas atsakovui V. M. pasinaudoti jo atsiskaitomąja sąskaita sudarys sąlygas atsakovui V. M. panaudoti lėšas ne (duomenys neskelbtini) interesais ir tokiu būdu išvengti skolų kreditoriams išieškojimo iš (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pats savaime elgesys, kai asmuo leidžia pasinaudoti savo sąskaita, ją tvarkyti kito asmens interesais nesant tam teisinio pagrindo, neatitinka atidaus ir rūpestingo elgesio standarto. Suprantama, kad asmenų sąsaja šeiminiais ryšiais lemia didelį pasitikėjimą vienas kitu, todėl ir tokį elgesį, kuris nebūtų įprastai būdingas kitų asmenų atžvilgiu. Vis dėlto byloje nustatytos aplinkybės, tai, kad atsakovas P. M. žinojo apie įmonės būklę, įmonei taikomus apribojimus ir davė sutikimą V. M. pervesti lėšas į savo sąskaitą ir jas tvarkyti, suponuoja, kad atsakovas P. M., elgdamasis kaip protingas ir apdairus asmuo, galėjo ir turėjo numatyti žalos ieškovei atsiradimą. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovo P. M. veiksmai yra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo).

61.       Minėtos aplinkybės yra pagrindas pripažinti, kad abiejų atsakovų veiksmai prisidėjo prie žalos atsiradimo iš esmės. Nors abiejų atsakovų veiksmai atlikti skirtingu metu, tačiau jie priežastiniu ryšiu susiję su atsiradusia žala. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti ir neįmanoma išskirti, kad atsakovų veiksmai būtų lėmę tik dalies žalos atsiradimą. Esant tokiems atsakovo P. M. veiksmams, yra pagrindas konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme, nes P. M. neteisėtais veiksmais prisidėjo prie visos žalos, o ne jos dalies atsiradimo iš esmės, nes be jų žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi.

62.       Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas P. M. kasacinio skundo argumentais nepagrindė materialiosios teisės normų, reglamentuojančių priežastinį ryšį ojektyviojo bendrininkavimo atveju, netinkamo taikymo ir aiškinimo.

Dėl teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principo teismo procese pažeidimo 

63.       Kasaciniu skundu teigiama, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė asmens teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo principus, nes neatsižvelgė į pirmą kartą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka procesiniame sprendime pateiktus išaiškinimus, kurie apibrėžė tolesnes bylos nagrinėjimo ribas. Apeliacinės instancijos teismas, pirmą kartą nagrinėdamas ginčą, pažymėjo, jog tai, kad lėšos, pasak ieškovės, priklausančios jai, buvo pervestos į P. M. banko sąskaitą, savaime negali patvirtinti fakto, kad būtent P. M. jas iššvaistė ir ieškovei padarė žalą, tačiau ginčijamu procesiniu sprendimu apeliacinės instancijos teismas, antrą kartą nagrinėdamas ginčą, padarė priešingas išvadas, nors naujų faktinių aplinkybių byloje ir nebuvo nustatyta.

64.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo argumentais. Nagrinėjamos bylos procesinės aplinkybės bei apeliacinio proceso paskirtis nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atsakovui P. M. galėjo susiformuoti teisėtas lūkestis dėl pirmą kartą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pateiktų išaiškinimų ir su tuo susijusių tolesnių bylos nagrinėjimo ribų.  

65.       Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo (priimto pagal konkrečius šalių byloje pareikštus reikalavimus) teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK 329 straipsnio 1 dalyje nustatytas vienas iš pagrindų, kai apeliacinės instancijos teismas gali grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – kai pažeistos ar netinkamai pritaikytos proceso teisės normos, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir šio pažeidimo negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-501-701/2015).

66.       Nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo P. M. apeliacinį skundą, 2020 m. kovo 3 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 22 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas dar ieškinio priėmimo stadijoje pagal savo įgaliojimų ribas turėjo veikti taip, kad ieškinio dalykas būtų patikslintas ir būtų apibrėžtos bylos nagrinėjimo ribos, o kartu ir užtikrinama tinkama P. M., kaip atsakovo, teisė į gynybos įgyvendinimą, t. y. teismas turėjo pasinaudoti CPK 138 straipsnyje įtvirtintu ieškinio trūkumų šalinimo institutu. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, jog pirmosios instancijos teismas, netaikydamas ieškinio trūkumų šalinimo instituto, o vėliau priimdamas ieškovės ieškinio dalyko pakeitimą žodžiu, netinkamai aiškino ir taikė civilinio proceso teisės normas, ir netinkamai veikė pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui stadijoje (CPK 138 straipsnis, 141 straipsnio 1, 2 dalys), ir dėl tokio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas pats ginčas.

67.       Nagrinėjant ginčą iš naujo ieškovė 2020 m. kovo 16 d. pateikė patikslintą ieškinį, kuriame kaip atsakovus nurodė P. M. ir V. M., ir prašė priteisti iš jų solidariai 64 820 Eur žalos atlyginimą, 10 984 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d. iki bylos iškėlimo teisme dienos ir 5 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Nurodytos žalos padarymas buvo siejamas su abiejų šių asmenų atliktais kaltais neteisėtais veiksmais. Nurodytos aplinkybės lemia tai, kad pakartotinio bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovei patikslinus ieškinį, nurodžius atsakovu ir V. M. bei suformavus žalos atlyginimo pagrindą, buvo naujai apibrėžtos ginčo ribos, į kurias atsižvelgdamas teismas ir turėjo nagrinėti ginčą bei atitinkamai priimti teismo sprendimą.

68.       Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog atsakovo P. M. nurodyti apeliacinės instancijos teismo pateikti išaiškinimai buvo pateikti nagrinėjant ginčą pirmą kartą toje pačioje byloje, todėl jie prejudicinės galios neturi. Teismo sprendimo prejudicinė galia yra suprantama kaip atvejis, kai įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279  straipsnio 4 dalis). Šį pozityvųjį res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) poveikį įtvirtina CPK 182 straipsnio 2 punktas, nustatantis, jog nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-403/2022, 44 punktas). Aptariama situacija šio pateikto apibrėžimo neatitinka. 

69.       Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes nėra pagrindo teigti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė atsakovo P. M. teisėtus lūkesčius, teisinio tikrumo principą. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas 2020 m. kovo 3 d. nutartimi nustatė pirmosios instancijos teismo padarytus proceso teisės pažeidimus, kurie ir lėmė poreikį tikslinti ieškinį, apibrėžiant ginčo nagrinėjimo ribas.

70.       Priešingas CPK nustatyto teisinio reguliavimo aiškinimas būtų nesuderinamas su civilinio proceso paskirtimi bei teismo pareiga, atsižvelgus į byloje pateiktą ieškinį (šiuo atveju – patikslintą ieškinį), priimti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą. Iš esmės tokį požiūrį galima matyti ir kasaciniam teismui aiškinant ir taikant CPK 362 straipsnio 2 dalį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2014; 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-518-706/2015; 2017 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-469/2017; 2021 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-313/2021). 

Dėl bylos procesinės baigties

71.       Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas bei pažeidė teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principus, šiuo atveju nėra CPK 346 straipsnyje nurodytų pagrindų, sudarančių pagrindą naikinti ar pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

72.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

73.       Kasacinį skundą atmetus, atsakovo P. M. turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis), taip pat nėra pagrindo spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų, priteistų apeliacinės instancijos teisme, perskaičiavimo bei teismo sprendimo įvykdymo atgręžimo.

74.       Ieškovė kasaciniam teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, prašydama priteisti 3850 Eur už suteiktas teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme, 700 Eur už apeliacinio skundo parengimą, 500 Eur už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą. Prašant priteisti nurodytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pažymima, jog ieškovė, atsiradus papildomų finansinių lėšų, su byloje jai atstovaujančia advokate jau yra atsiskaičiusi už visas suteiktas teisines paslaugas, todėl šios bylinėjimosi išlaidos gali būti priteisiamos atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimas nėra baigtas.

75.       Vertindama prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimą, teisėjų kolegija pabrėžia, kad kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, jog CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad dėl išlaidų advokato (advokato padėjėjo) pagalbai apmokėti priteisimo to pageidaujanti šalis turi teismui raštu pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Taigi prašymą dėl išlaidų atlyginimo ir atitinkamus įrodymus šalys gali pateikti bet kuriuo proceso metu, iš karto dėl visų išlaidų ar dalimis, svarbu, kad kiekvienoje instancijoje tai būtų padaryta iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Toks reglamentavimas nustatytas, siekiant užtikrinti proceso operatyvumą ir koncentruotumą (CPK 7 straipsnis) bei pašalinti galimybę piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016, 20 punktas). Iš nurodytų kasacinio teismo aiškinimų matyti, kad prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo yra teikiamas kiekvienos instancijos teismui.

76.       Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad būtų paneigta asmens, kurio naudai priimtas sprendimas, teisė gauti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, be kita ko, išlaidų advokato pagalbai, atlyginimą. Priešingu atveju būtų pažeisti bendrieji teisingumo ir protingumo principai bei CPK 2 straipsnyje įtvirtintas civilinio proceso tikslas ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus. Dėl to CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad advokato ar advokato padėjėjo pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas jas priteisti ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, gali būti netaikomos, nustačius reikšmingas aplinkybes, įrodančias, kad asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo dėl atstovavimo išlaidų ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/313/2015). Taigi, tais atvejais, kai asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo apmokėti išlaidas advokato pagalbai iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, šis klausimas gali būti išspręstas taikant papildomo sprendimo institutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016, 22 punktas).

77.       Atsižvelgdama į minėtą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus teisėjų kolegija nusprendžia, jog šiuo atveju bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimas nepriteistinas, proceso šaliai išaiškinant teisę teikti prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo atitinkamai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams, kurio (ne)tenkinimą spręstų teismas, kuriam pateiktas prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo. Toks sprendimas nepažeidžia proceso operatyvumo principo, be kita ko, taip yra sudaromos sąlygos kitai šaliai, esant poreikiui, teikti argumentus dėl prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Remiantis minėtais argumentais šiuo atveju spręstina tik dėl kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

78.       Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad už advokato pagalbą kasaciniame teisme ieškovė sumokėjo 500 Eur. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (2015 m. kovo 20 d. redakcija) 8.14 punkte nurodyto maksimalaus dydžio, todėl ieškovei iš atsakovo V. M. priteistinas 500 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

79.       Kasaciniame teisme išlaidų dėl procesinių dokumentų įteikimo nepatirta, todėl jų atlyginimo klausimas nekyla.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo P. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei (duomenys neskelbtini) 500 (penkis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Goda Ambrasaitė-Balynienė

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Danguolė Bublienė

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Antanas Simniškis