Civilinė byla Nr. 2-1590-302/2018

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00163-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1;

3.1.18.1.1.2

                                                                    (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Agroservis“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. liepos 13 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovams A. S. ir uždarajai akcinei bendrovei ,,Krekenavos projektai“.  

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,Agroservis“ pateikė ieškinį atsakovams A. S. ir uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) ,,Krekenavos projektai“ dėl 84 856,31 Eur skolos, 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio užtikrinimui prašė  nepranešus atsakovams taikyti laikinąsias apsaugos priemones areštuojant atsakovų turtą.

2.       Nurodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių galimas teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas įvykdyti, nes skola yra labai didelė. Atsakovai, vengdami grąžinti skolą gali perleisti savo turtą ar lėšas tretiesiems asmenims, todėl yra realus pagrindas manyti, kad galimas teismo sprendimo įvykdymas bus neįmanomas, dėl to turi būti taikytas atsakovų turto areštas ieškinio sumai – 84 856,31 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Panevėžio apygardos teismas 2018 m. liepos 13 d. nutartimi atmetė ieškovės UAB ,,Agroservis“  prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės UAB ,,Agroservis“ ieškinį atsakovams A. S. ir UAB „Krekenavos projektai“ dėl skolos už atliktus darbus priteisimo.

4.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė skolą prašo priteisti iš abiejų atsakovų, nors nenurodo, ar turėtų būti taikoma solidari ar subsidiari atsakomybė atsakovų atžvilgiu, taip pat pridėtos sutartys patvirtina, kad atsakovė A. S. nėra pasirašiusi pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties ir priedo Nr. 1 prie sutarties.

5.       Teismas pažymėjo, kad ieškovė preliminariai nepagrindė atsakovų nemokumo, o laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą nurodė tik dėl didelės ieškinio kainos.

6.       Teismas nustatė, kad ieškovei nepateikus jokių svarių argumentų, kurie leistų daryti pagrįstą prielaidą, kad atsakovai bylos nagrinėjimo metu gali slėpti ar perleisti savo turtą tretiesiems asmenims, suvaržyti atsakovų teises, remiantis vien didelės ieškinio sumos kriterijumi, nagrinėjamu atveju nebūtų teisinga ir proporcinga. Ieškovės teiginiai, kad atsakovai delsia atsiskaityti ir nebendradarbiauja, nepatvirtina atsakovų nesąžiningumo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7.       Ieškovė UAB ,,Agroservis“ atskirajame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2018 m. liepos 13 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1.       Ieškovės nurodoma didelė ieškinio suma - 84 856,31 Eur yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesvarbu ar tai būtų solidari ar subsidiari atsakovų atsakomybė.

7.2.       Ieškovės pateikti įrodymai – pretenzijos atsakovams dėl atsiskaitymo, į kurias atsakovai nereaguoja, patvirtina atsakovų nesąžiningumą.

7.3.       Teismas, atmesdamas ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neatsižvelgė į esminį galimą teisminio nagrinėjimo rezultatą, į būtinumą išlaikyti šalių lygiateisiškumo, ekonomiškumo principus.

7.4.       Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai vengia ir toliau vengs gera valia įvykdyti prievolę ir galimą teismo sprendimą, todėl jų turtui turi būti taikytas areštas - 84 856,31 Eur sumai.

7.5.       Teismas, atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, suteikė ekonominį pranašumą atsakovams, kurie vengia atsiskaityti su ieškove už atliktus darbus ir pateiktas prekes, o tai suponuoja ir būtinumą vertinti, ar jų netaikymas dar labiau nepažeis ieškovės turtinių interesų, o atsakovams nesuteiks perdėto ekonominio pranašumo (jie ir toliau disponuoja piniginėmis lėšomis, kuriomis turėtų atsiskaityti su ieškove). Teismas, netaikęs laikinųjų apsaugos priemonių ir neareštavęs atsakovų turto, atsižvelgė tik į atsakovų interesus, nepagrįstai paneigdamas teisėtus ieškovės interesus.

7.6.       Teismas skundžiama nutartimi nurodydamas, kad ieškovė nepateikė duomenų apie galimą atsakovų nemokumą ir nesąžiningumą, nesivadovavo CPK 182 straipsnio 1 punktu, nes atsakovų nesąžiningumu galėjo įsitikinti, pažvelgęs į atsakovo UAB ,,Krekenavos projektai“ bylinėjimosi istoriją

2.       Atsakovė UAB ,,Krekenavos projektai“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo atmesti UAB ,,Agroservis“ atskirąjį skundą, o Panevėžio apygardos teismo 2018 m. liepos 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

8.1.        Ieškovės argumentai dėl didelės ieškinio sumos nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškovė nepateikė jokių įrodymų iš kurių būtų galima spręsti, kad ieškinio suma atsakovei yra didelė, taip pat įrodymų apie atsakovės ketinimą perleisti savo turtą tretiesiems asmenims, jį paslėpti, sunaikinti, sąmoningai sumažinti jo vertę ar atlikti kitokius nesąžiningus ar neteisėtus veiksmus.

8.2.        Ieškovės kreipimasis į teismą dėl piniginių lėšų iš atsakovės priteisimo, savaime nesuponuoja grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo, o deklaratyvūs ieškovės teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Nesant duomenų apie atsakovės nesąžiningus veiksmus, pats turto areštas jo kiekio ar vertės nepadidina ir neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

8.3.        Atsakovė neįrodė CPK 144 straipsnyje nustatytų sąlygų, būtinų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, egzistavimą ir nepagrindė, kad yra grėsmė būsimam teismo sprendimo įvykdymui ar tai, jog egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Tik didelės ieškinio sumos nurodymas nėra pakankama sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones areštuojant atsakovės turtą, todėl, ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pirmos instancijos teismas atmetė pagrįstai.

3.       Atsakovė A. S. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo atmesti UAB ,,Agroservis“ atskirąjį skundą, o Panevėžio apygardos teismo 2018 m. liepos 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Taip pat atsakovė prašo prijungti prie bylos įrodymus – 2016 m. vasario 26 d. paramos sutarti Nr. 17VM-KU-15-1-05477-PR001 ir 2016 m. gegužės 20 d. rangos sutartį Nr. 0517/2016, kuriuos, vadovaujantis CPK 10 straipsniu, prašo laikyti neviešais duomenimis bei neteikti jų susipažinti ir kopijuoti kitiems asmenims. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

9.1.        Ieškovės teiginys, kad yra neprivaloma pagrįsti savo reikalavimų, neatitinka laikinosioms apsaugos priemonėms taikomų reikalavimų, nes teismas nespręsdamas šalių ginčo iš esmės, privalo patikrinti, ar ieškovė bent preliminariai pagrindė pareikštus reikalavimus, kadangi priešingu atveju, teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, kai tam nėra pagrindo, būtų pažeidžiamos atsakovo teisės ir teisėti interesai, o taip pat sąžiningumo principas bei būtų suteikiamas nepagrįstas pranašumas priešingai pusei, dėl ko atsirastų galimybė pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones naudoti kaip spaudimo priemonę.

9.2.        Ieškovė nepateikia aiškių duomenų, iš kur kildina reikalavimus A. S.. Su ieškove atsakovė jokių subrangos sutarčių nebuvo sudariusi bei nėra gavusi iš ieškovės kokių nors reikalavimų apmokėti sąskaitas.  

9.3.        Ūkininkė A. S. rangos sutartį sudarė tik su UAB „Krekenavos projektai“, kuri prisiėmė įsipareigojimus, įskaitant įsipareigojimą pateikti statomos fermos vidaus įrangą. Ūkininkė A. S. yra visiškai atsiskaičiusi su rangovu UAB „Krekenavos projektai" pagal 2016 m. gegužės 20 d. sudarytą rangos sutartį Nr. 0517/2016. Laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 23 d. iki 2018 m. sausio 31 d. ūkininkė A. S. pervedė UAB „Krekenavos projektai" 666 411,46 Eur ir 264,80 Eur. Šias aplinkybes patvirtina 2018 m. kovo 1 d. tarpusavio finansinių operacijų ir skolos užskaitymo aktas.

9.4.        Projektas pagal rangos sutartį buvo finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis, o rangos sutarties vykdymą griežtai kontroliavo Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos, todėl nustatytos atsiskaitymo tvarkos negalėjo pakeisti nei rangovas, nei užsakovas, nei tretieji asmenys.

9.5.        Ieškovė įrodymų, kad yra reali grėsmė, kad ieškovei palankus tesimo sprendimas bus neįvykdytas ar pasunkės jo vykdymas, nepateikė nei su ieškiniu, nei su atskiruoju skundu.

9.6.        A. S. priklausantis turtas yra sukurtas naudojant Europos Sąjungos lėšas, todėl penkis metus nuo paskutinės paramos išmokėjimo dienos, už paramos būdu gautas lėšas sukurto turto negalima parduoti, dovanoti, įkeisti ar kitaip suvaržyti, todėl nėra jokios grėsmės dėl šio turto praradimo.

9.7.        Didelės ieškinio sumos teisinės prezumpcijos taikymo sąlyga, neįrodo grėsmės, kad neareštavus atsakovo turto ar sąskaitų teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas ir ši aplinkybė, t.y. sumos dydis, negali lemti atsakovo teisių suvaržymo.

9.8.        Teismas kiekvienos bylos aplinkybes turi vertinti individualiai, atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, o ne į kitas bylas, kuriose yra reiškiami kiti reikalavimai, kad ir tam pačiam subjektui. Teismas neturi remtis to paties teismo kitose bylose priimamais procesiniais sprendimais, kai tos bylos nėra tapačios ir jose keliami skirtingi reikalavimai.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

4.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

5.       Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

6.        Atsakovė A. S. kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus - 2016 m. vasario 26 d. paramos sutarti Nr. 17VM-KU-15-1-05477-PR001 ir 2016 m. gegužės 20 d. rangos sutartį Nr. 0517/2016, kuriuos, vadovaujantis CPK 10 straipsniu, prašo laikyti neviešais duomenimis bei neteikti jų susipažinti ir kopijuoti kitiems asmenims.

7.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas turi teisę atsisakyti priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kita vertus, kasacinis teismas yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 27 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-695/2017).

8.       Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kadangi jie nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjamu klausimu dėl atsakovei netaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 42, 302 ir 314 straipsniai). Šie įrodymai galimai turės įtakos sprendžiant dėl ieškovas atsakomybės pagal pareikštą ieškinį, todėl ji galės juos teikti bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui.

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo/neteisėtumo

9.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme nustatytos dvi privalomosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti: pirma, ieškovės reikalavimas turi būti prima facie (tikėtinai) pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas. Ieškovė atskirajame skunde nekvestionuoja teismo išvados dėl ieškinio prima facie pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos nepasisako.

10.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių netaikė motyvuodamas, kad ieškovės nurodoma didelė ieškinio suma nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o ieškovė nepateikė jokių svarių argumentų, kurie leistų daryti pagrįstą prielaidą, kad atsakovai bylos nagrinėjimo metu gali slėpti ar perleisti savo turtą tretiesiems asmenims.

11.       Nesutiktina su ieškovės atskirajame skunde nurodomu teiginiu, kad vien didelė ieškinio suma yra pagrindas taikyti atsakovams laikinąsias apsaugos priemones. Tai, kad ieškinio suma yra vienas iš kriterijų, kuris yra svarbus, vertinant būtinybę konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir, jeigu šios priemonės yra taikomos, – nusprendžiant dėl jų masto, ne kartą buvo pažymėta Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktikoje. Tiesa, kartu teismų praktikoje, ypač paskutiniu metu, akcentuojama ir tai, kad vien ieškinio suma negali būti vertinama kaip besąlyginis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-43-186/2016; 2016 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-24-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1724-180/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-96-302/2017 ir kt.).

12.       Apeliantė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių (net minimalių) įrodymų apie apeliantės nesąžiningus veiksmus, ketinimus turtą paslėpti, jį perleisti tretiesiems asmenims.

13.       Naujausioje ir aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje jau ne kartą buvo akcentuota, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovės) turtą, kai esama duomenų apie galbūt nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017), todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovės nesąžiningumą, jos ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018 ir kt.).

14.       Tokios aplinkybės nagrinėjimu atveju nėra nustatytos, o aplinkybės, kad atsakovės neatsiskaito su ieškove ir ieškovės pateikti įrodymai – pretenzijos atsakovams dėl atsiskaitymo, pačios savaime nesudaro pagrindo konstatuoti jos nesąžiningumo. Asmens nesąžiningumo, taikant laikinąsias apsaugos priemones, teisės aktai nepreziumuoja (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-204-196/2018 ir kt.), o ieškovė jokių argumentų ar įrodymų, leidžiančių daryti bent tikėtiną išvadą apie atsakovės siekį išvengti ieškovei galbūt palankaus sprendimo vykdymo, nepateikė, nors būtent jai (ieškovei), kaip prašančiai taikyti šį išimtinį ir itin kitų ginčo šalių interesus varžantį procesinį institutą, tenka pareiga pateikti konkrečius duomenis apie jų nesąžiningą elgesį – atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, kuriais būtų išvengiamas ar apsunkinamas ieškovei galbūt palankaus sprendimo vykdymas (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma).

15.       Apeliantė atskirajame skundė nurodo, kad teismas, vadovaudamasis CPK 182 straipsnio 1 punktu, atsakovų nesąžiningumu galėjo įsitikinti pažvelgęs į atsakovo UAB ,,Krekenavos projektai“ bylinėjimosi istoriją. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai lemia tai, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą / poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui, o kita proceso šalis, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdama išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų deklaruojamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. grėsmę, kad ieškovei palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas ar jo vykdymas apsunkintas. Tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia ir bendroji įrodinėjimo taisyklė, kad kiekviena šalis turi pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina ir tai, kad atsakovės bylinėjimosi istorija, kurią mini apeliantė nėra įrodymas, jog atsakovė kokiu nors būdu vengs vykdyti galimą teismo sprendimą.

16.       Nesutiktina su ieškovė atskirajame skunde nurodoma aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo, suteikė ekonominį pranašumą atsakovams, atsižvelgė tik į atsakovų interesus, nepagrįstai paneigė teisėtus ieškovės interesus. Pažymėtina, kad taikant tokias varžančiais procesines priemones, kaip turto areštas, visuomet egzistuoja poreikis nepažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principo. Proporcingumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų. Šio principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovės, tiek atsakovių teisėtus interesus ir nė vienai iš šalių nesuteikti nepagrįsto pranašumo. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, ko ir siekia apeliantė, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje pareikšti piniginiai reikalavimai. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms.

Dėl bylos procesinės baigties

17.       Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos teismo 2018 m. liepos 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                Romualda Janovičienė