Civilinė byla Nr. 2YT-6014-980/2022
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-03376-2022-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.3.1. ; 3.5.1.
(S)
KLAIPĖDOS APYLINKĖS TEISMAS
N U T A R T I S
2022 m. birželio 21 d.
Klaipėda
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų teisėja Viktorija Čiapaitė,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą antstolės veiksmų suinteresuotiems asmenims VĮ "Turto bankas", UAB "Kriolita" antstolei Brigitai Tamkevičienei.
Teismas
n u s t a t ė :
pareiškėjas skundu prašė panaikinti iš dalies antstolės priimtą 2022-05-02 patvarkymą Nr. S-22-5-19795, kuriuo nurodoma išieškoti iš skolininkui priskaičiuotų dienpinigių ir bei kitų pajamų, gaunamų iš darbinės veiklos UAB „Kriolitą“. Nurodė, kad 2013-07-17 priimtas antstolės Brigitos Tamkevičienės patvarkymas dėl skolos išieškojimo Nr. S- 13019601 dėl 208 010,95 Eur išieškojimo iš skolininko A. M. Pagal minėtą patvarkymą nurodyta, kad iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų jam prilygintų išmokų sumos kiekvieną mėnesį išskaičiuoti 50 procentų nuo skolininko darbo užmokesčio dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą vieną MMA, ir 20 procentų nuo darbo užmokesčio dalies, neviršijančios vieno MMA, o išskaičiuotas sumas pervesti į antstolės Brigitos Tamkevičienės depozitinę sąskaitą LT267300010156498709 AB Swedbank. 2022-05-02 priimtas antstolės B. Tamkevičienės patvarkymas Nr.S-22-5-19795 dėl skolos išieškojimo iš skolininkui priskaičiuoto darbo užmokesčio, dienpinigių ir kitų pajamų. Pareiškėjo teigimu, antstolės patvarkymas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes pareiškėjas yra skolininkas ir UAB "Kriolita" darbuotojas, kiekvieną mėnesį gaunantis darbo užmokestį ir komandiruotpinigius - dienpinigius, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 739 straipsnį negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, perkeliamam, priimamam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves.
Antstolė 2022 m. gegužės 2 d. patvarkymu Nr. S-22-5-19795 skundo netenkino, nurodė, jog antstolė teisėtai ir pagrįstai priėmė skundžiamą 2022 m. gegužės 2 d. patvarkymą Nr. S-22-5-19795 dėl skolos išieškojimo iš skolininkui priskaičiuoto darbo užmokesčio, dienpinigių ir kitų pajamų. Vykdomojoje byloje esantys ir pareiškėjo A. M. darbdavio UAB „Kriolitą“ pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas įmonėje yra įdarbintas vairuotojo - ekspeditoriaus pareigose, tuo tarpu savaime suprantama, kad vairuotojo - ekspeditoriaus darbo pobūdis pats savaime yra kilnojamas. Darbo laiko apskaitos žiniaraštis patvirtina, kad pareiškėjas A. M. praktiškai visą darbo laiką dirba komandiruotėje, o jam išmokami dienpinigiai viršija gaunamą darbo užmokestį. Pareiškėjas A. M. taip pat nepridėjo jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jam buvo kompensuotos jo patirtos konkrečios išlaidos komandiruotės metu, kurios sutaptų su išmokėtų dienpinigių dydžiu.
Suinteresuoti asmenys atsiliepimo į pateiktą skundą nepateikė.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
iš teismui pateiktų duomenų nustatyta, kad Antstolės Brigitos Tamkevičienės kontoroje yra vykdoma vykdomoji byla Nr. 0005/04/00893 dėl 208 010,95 Eur skolos išieškojimo iš skolininko A. M. išieškotojos VĮ Turto bankas naudai, pagal Šilutės rajono apylinkės teismo 1995 m. gruodžio 14 d. vykdomąjį raštą, išduotą civilinėje byloje Nr. 2-821/1995.
Vykdant aukščiau nurodytą vykdomąją bylą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis nustatyta, kad skolininkas A. M. dirba įmonėje UAB „Kriolitą“, j. a. k. 141528276. Skolininko darbdaviui įteiktas 2014 m. vasario 17 d. patvarkymas Nr. S-14006040 dėl skolos išieškojimo.
Antstolės kontoroje gauta UAB „Kriolitą“ 2022 m. balandžio 15 d. pažyma, kurioje nurodoma, kad A. M. dirba įmonėje UAB „Kriolitą“, jo priskaičiuotas darbo užmokestis nuo 2022 m. balandžio 1 d. yra nuo 730 Eur į mėn. iki 1 400 Eur ir apie nuo 0 Eur iki 1860 Eur dienpinigiai. Antstolė iš pateiktos UAB „Kriolitą“ 2022 m. balandžio 15 d. pažymos nustatė, kad skolininko A. M. įmonėje UAB „Kriolitą“ gaunamas darbo užmokestis galimai viršija darbuotojui/ skolininkui mokami dienpinigiai. Atsižvelgiant į paaiškėjusią aplinkybę 2022 m. balandžio 19 d. priimtas reikalavimas Nr. S-22-5-17465 dėl darbo sutarties pateikimo, kuriuo skolininko A. M. darbdavys UAB „Kriolitą“ įpareigotas pateikti antstolei su A. M. sudarytos darbo sutarties kopiją bei darbo laiko apskaitos ir darbo užmokesčio žiniaraščius už paskutinius tris mėnesius.
2022 m. balandžio 29 d. įmonės UAB „Kriolitą“ atstovė pateikė antstolei tarp UAB „Kriolitą“ ir A. M. 2013 m. vasario 15 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 143; 2022 m. balandžio 28 d. pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas; 2022 m. sausio, vasario ir kovo mėnesių darbo laiko apskaitos žiniaraščius. Antstolė susipažinus su pateiktais dokumentais 2022 m. gegužės 2 d. priėmė skundžiamą patvarkymą Nr. S-22-5-19795 dėl skolos išieškojimo iš skolininkui priskaičiuoto darbo užmokesčio, dienpinigių ir kitų pajamų, kuriuo skolininko darbdavys UAB „Kriolitą“ įpareigotas atlikti atskaitymus ne tik iš skolininko A. M. gaunamo darbo užmokesčio, bet ir iš priskaičiuotų dienpinigių bei kitų pajamų, gaunamų iš darbinės veiklos.
Pareiškėjas 2022 m. gegužės 18 d. skundu dėl antstolės veiksmų prašo panaikinti iš dalies patvarkymą Nr. S-22-5-19795, kuriuo nurodoma išieškoti iš skolininkui priskaičiuotų dienpinigių ir bei kitų pajamų, gaunamų iš darbinės veiklos UAB „Kriolitą“. Pareiškėjo skunde išdėstytas reikalavimas yra grindžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 739 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, jog yra draudžiama išieškoti iš sumų, kurios skolininkui priklauso kaip sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę. Taip pat 2022 m. gegužės 18 d. skundas dėl antstolio veiksmų grindžiamas tuo, kad CPK 737 straipsnyje nėra nurodoma, jog skolos išieškojimas yra galimas iš dienpinigių. Pareiškėjas 2022 m. gegužės 18 d. skunde dėl antstolės veiksmų teigia, kad pareiškėjui mokami dienpinigiai atlieka komandiruotės metu darbuotojo turėtų padidėjusių išlaidų kompensavimo funkciją, o prie skundo pridedama UAB „Kriolitą“ 2022 m. gegužės 5 d. pažyma, anot pareiškėjo A. M., patvirtina, jog dienpinigiai naudojami ne tik paties skolininko, bet ir įmonės reikmėms tenkinti komandiruočių į užsienį metu.
Pagal CPK LI skyriaus normas išieškojimas vykdomas ne tik iš darbo užmokesčio ir jam prilygintų pajamų, kaip jos apibrėžiamos CPK 737 straipsnyje, bet ir iš kitų skolininko gaunamų pajamų. Tačiau nei CK, nei CPK LI skyriaus nuostatos neapibrėžia, koks yra sąvokos „kitos pajamos“ turinys ir kokios pajamų rūšys patenka į šios sąvokos apibrėžimą. Todėl, nesant apibrėžtos kitų pajamų sąvokos, subsidiariai taikytina Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta pajamų sąvoka. Pažymėtina it tai, jog CPK 739 straipsnio 2 punkte nurodyta, kad negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, perkeliamam, priimamam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves. Į šią CPK 739 straipsnio 2 punkte įtvirtintą skolininkui priklausančių pinigų sumų apibrėžtį patenka ir komandiruočių atveju mokami dienpinigiai. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad kaip komandiruotė negali būti kvalifikuojamas darbas, atliekamas kitoje vietoje, negu įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, jeigu darbo sutartyje sulygta dėl kilnojamojo darbo pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Kasacinio teismo vertinimu, nors dienpinigiai patenka į skolininko kitų pajamų apibrėžtį, tačiau, vadovaujantis CPK 739 straipsnio 2 punktu, įstatymų leidėjo valios dėl išieškojimo iš šios pajamų rūšies negalimumo įgyvendinimą užtikrintų tokie darbdavio mokami dienpinigiai, kurie atlieka komandiruotės metu darbuotojo turėtų padidėjusių išlaidų kompensavimo funkciją. Todėl tuo atveju, jeigu darbo sutarties šalys darbo sutartimi susitaria dėl kilnojamojo darbo pobūdžio, nėra pagrindo darbuotojo darbo pareigų atlikimo kitoje vietoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, kvalifikuoti kaip komandiruočių, o jo dienpinigių forma gaunamoms pajamoms taikyti įstatyme įtvirtintą apsaugą dėl išieškojimo negalimumo. Taigi nustačius, kad darbo sutarties šalys buvo susitarusios dėl kilnojamojo darbo pobūdžio, būtų pagrindas pripažinti, kad darbuotojui dienpinigių forma išmokėtos pajamos atlieka ne kompensavimo, bet atlyginimo darbuotojui už atliktą darbą funkciją, dėl to, priverstinai vykdant teismo sprendimą dėl išieškojimo iš darbuotojo, kaip skolininko, pajamų, atsirastų teisinis pagrindas nukreipti į jas išieškojimą.
Kasacinis teismas, teismų praktikoje taip pat pažymėjo, jog siekiant atriboti tarnybinę komandiruotę nuo kilnojamojo darbo pobūdžio, svarbu aiškinti darbo sutartį, t. y. kokios darbo funkcijos ir kokia jų atlikimo vieta nustatyta šalių susitarimu. Be to pažymėjo, jog siekdamas atriboti tarnybinę komandiruotę nuo kilnojamojo darbo pobūdžio, teismas konkretaus ginčo kontekste turi atsižvelgti į darbo teisinių santykių subjektų specifiškumą, sulygtų darbo funkcijų pobūdį ir kitas aplinkybes. Papildomos aplinkybės, anot Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, yra tokios kaip: darbo funkcijų atlikimo kitoje vietoje nei nuolatinė darbo vieta reguliarumas, periodiškumas ir tęstinumas, įrodymais pagrįstas dienpinigių faktinis panaudojimas darbuotojo išlaidoms kompensuoti bei tai, ar darbdavys pasirūpina darbuotojo kelione, aprūpina jį maitinimu ir apgyvendinimu, ar šias išlaidas kompensuoja. Be to, kaip vieną iš galimų aspektų, leidžiančių atriboti komandiruotes nuo kilnojamo pobūdžio darbo, kasacinės instancijos teismas įvardino darbuotojui išmokamų dienpinigių dydį ir konstatavo, kad dienpinigiai, iki trijų kartų viršijantys išmokėtą darbo užmokestį, kelia pagrįstų abejonių dėl darbo pareigų atlikimo kitoje vietoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, kvalifikavimo kaip komandiruočių tinkamumo.
Pagal aktualią kasacinio teismo praktiką, kad nors dienpinigiai patenka į skolininko kitų pajamų apibrėžtį, tačiau, vadovaujantis CPK 739 straipsnio 2 punktu, įstatymų leidėjo valios dėl išieškojimo iš šios pajamų rūšies negalimumo įgyvendinimą užtikrintų tokie darbdavio mokami dienpinigiai, kurie atlieka komandiruotės metu darbuotojo turėtų padidėjusių išlaidų kompensavimo funkciją. Taigi kasacinio teismo vertinimu, tam, kad asmens gaunamos kitos išmokos būtų laikomos dienpinigiais ir joms būtų galima taikyti įstatyme įtvirtintą apsaugą dėl išieškojimo negalimumo, būtina vertinti darbo sutarties turinį ir nustatyti ar darbo sutarties šalys darbo sutartimi susitaria dėl kilnojamojo darbo pobūdžio. Todėl tuo atveju, jeigu darbo sutarties šalys darbo sutartimi susitaria dėl kilnojamojo darbo pobūdžio, nėra pagrindo darbuotojo darbo pareigų atlikimo kitoje vietoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, kvalifikuoti kaip komandiruočių, ir tai sudarytų pagrindą pripažinti, kad darbuotojui dienpinigių forma išmokėtos pajamos atlieka ne kompensavimo, bet atlyginimo darbuotojui už atliktą darbo funkciją, dėl to, priverstinai vykdant teismo sprendimą dėl išieškojimo iš darbuotojo, kaip skolininko, pajamų, atsirastų teisinis pagrindas nukreipti į jas išieškojimą.
Bylos duomenimis nustatyta, jog 2013 m. vasario 15 d. darbo sutarties 1.2. punktu pareiškėjas A. M. yra priimtas į darbą vairuotojo - ekspeditoriaus pareigoms. Vairuotojas - ekspeditorius atlikdamas tiesiogines savo darbines funkcijas, t. y. veždamas krovinius, nuolat keliauja, todėl jo darbo vieta nėra pastovi. O tai suponuoja išvadą, kad vairuotojo - ekspeditoriaus tipinis darbo pobūdis yra kilnojamas. 2013 m. vasario 15 d. darbo sutartyje taip pat nėra nurodytas konkretus darbo funkcijų atlikimo vietos adresas. Ši aplinkybė taip pat patirtina, kad 2013 m. vasario 15 d. darbo sutartimi buvo susitarta dėl kilnojamojo pobūdžio darbo funkcijų atlikimo. Vadinasi, jei darbuotojas neturi nuolatinės darbo funkcijų atlikimo vietos, tai bet kuri vieta, kurioje darbdavio pavedimu darbuotojas atlieka darbo funkcijas, darbuotojui yra įprasta ir dėl to darbuotojas papildomų ir jam neįprastų išlaidų, kurių negalėjo numatyti pasirašant daro sutartį, nepatiria.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 107 straipsnio 1 dalyje pateikta darbuotojo komandiruotės sąvoka - darbuotojo komandiruotė yra jo darbo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje. Tuo tarpu dienpinigiai darbuotojui išmokami tik atliekant pavestas darbo funkcijas, jam esant komandiruotėje (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 107 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju pareiškėjas A. M. nėra ir negali būti komandiruojamas, kadangi 2013 m. vasario 15 d. darbo sutartimi Nr. 143 darbuotojui A. M. nėra nustatyta pagrindinė darbo funkcijų atlikimo vieta (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 34 straipsnio 4 dalis). Be to, kaip minėta anksčiau, pareiškėjas A. M. įmonėje UAB „Kriolitą“ yra įdarbintas vairuotojo - ekspeditoriaus pareigoms, todėl visiškai natūralu, kad įsidarbinant kilnojamojo darbo pobūdžio pareigoms darbo sutartimi nėra susitarta dėl nuolatinės darbo atlikimo vietos.
Suinteresuotas asmuo UAB „Kriolitą“ antstolei pateikė 2022 m. sausio, vasario ir kovo mėnesių darbo laiko apskaitos žiniaraščius. Iš šių žiniaraščių nustatyta, kad 2022 m. sausio mėn. pareiškėjas A. M. iš 31 mėnesio dienos - 26 dienas dirbo komandiruotėje. Tuo tarpu 2022 m. vasario mėn. pareiškėjas A. M. iš 28 mėnesio dienų - 26 dienas dirbo komandiruotėje, o 2022 m. kovo mėn. pareiškėjas A. M. iš 31 mėnesio dienos net 29 dienas dirbo komandiruotėje. Vykdomojoje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas A. M. praktiškai visas mėnesio dienas dirbo būdamas komandiruotėje. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartyje, civilinė byla Nr. 3K-3-299-313/2019, akcentuojama, kad siekiant atriboti tarnybinę komandiruotę nuo kilnojamojo darbo pobūdžio būtina atsižvelgti į darbo funkcijų atlikimo kitoje vietoje nei nuolatinė darbo vieta reguliarumą, periodiškumą ir tęstinumą. Šiuo atveju pareiškėjo A. M. darbdavio UAB „Kriolitą“ pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas A. M. praktiškai visą darbo laiką dirbo būdamas komandiruotėje.
Nors pareiškėjo skunde dėl antstolės veiksmų išdėstytas reikalavimas yra grindžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 739 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, jog yra draudžiama išieškoti iš sumų, kurios skolininkui priklauso kaip sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, tačiau kasacinis teismas išaiškino, kad išieškojimas iš dienpinigių nėra galimas, kaip tai numatyta įstatyme, ir pažymėjo, kad byloje turi būti sprendžiamas klausimas ne ar galimas išieškojimas iš dienpinigių, o ar nagrinėjamu atveju darbuotojui iš tiesų buvo mokami dienpinigiai – t. y. ar darbuotojui dienpinigių forma išmokėtos pajamos atlieka ne kompensavimo, bet atlyginimo darbuotojui už atliktą darbo funkciją, atsižvelgiant į tai dėl kokio pobūdžio darbo buvo susitarta šalių sudarytoje darbo sutartyje.
Pažymėtina, jog vykdymo procesas yra imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi šio proceso dalyviai privalo laikytis CPK ir jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos vykdomųjų dokumentų vykdymo tvarkos. Teismų sprendimų vykdymo proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgaliojimus (kompetenciją) (lot. intra vires), o bet koks ultra vires (viršijant įgaliojimus) veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2007; 2008 m. birželio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-277/2008; 2010 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2010; 2019 m. kovo 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-378/2019 20 punktą; 2019 m. gegužės 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-169-1075/2019 38 punktą).
Antstolės B. Tamkevičienės 2022 m. gegužės 2 d. patvarkymu Nr. S-22-5-19795 išieškojimas yra nukreipiamas į skolininkui A. M. priskaičiuotas kitas su darbo santykiais susijusias sumas (dienpinigius).
Kaip minėta, siekiant išsiaiškinti ar dienpinigių forma išmokėtos pajamos laikytinos dienpinigiais ir atliko kompensavimo funkciją, būtina vertinti ar sudarydamos darbo sutartį nebuvo susitarusios dėl kilnojamojo darbo pobūdžio. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, siekiant atriboti tarnybinę komandiruotę nuo kilnojamojo darbo pobūdžio, svarbu aiškinti darbo sutartį, t. y. kokios darbo funkcijos ir kokia jų atlikimo vieta nustatyta šalių susitarimu. Kilnojamojo darbo pobūdis, kaip specifinis ir neretai nuolat išliekantis darbo santykiuose, turi būti nustatytas darbo sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartis, civilinė byla Nr. 3K-3-299-313/2019).
Teismas taip pat pažymėjo, kad tais atvejais kai pažodinis darbo sutarties aiškinimas neleidžia daryti neabejotinos išvados dėl tokio susitarimo buvimo ar nebuvimo - identifikuoti darbo pobūdžio, siekiant atriboti tarnybinę komandiruotę nuo kilnojamojo darbo pobūdžio, teismas konkretaus ginčo kontekste turi atsižvelgti į darbo teisinių santykių subjektų specifiškumą, sulygtų darbo funkcijų pobūdį ir kitas aplinkybes (darbo funkcijų atlikimo kitoje vietoje nei nuolatinė darbo vieta reguliarumą, periodiškumą, tęstinumą; įrodymais pagrįstą dienpinigių faktinį panaudojimą darbuotojo išlaidoms kompensuoti; ar darbuotoją komandiruojantis darbdavys pasirūpina kelione, aprūpina maitinimu ar apgyvendinimu arba kompensuoja šias išlaidas ir kt.).
Tačiau vien aplinkybė, jog sutartyje nėra tiesiogiai ir konkrečiai numatyta, jog šalys susitaria dėl kilnojamojo pobūdžio darbo, nesudaro pagrindo teigti, jog šalys dėl tokio pobūdžio darbo nesusitarė, būtina vertinti ar darbuotojo faktiškai atliekamas darbas, jo atliekamos funkcijos, darbo vieta, mokamų dienpinigių panaudojimas atitinka darbo sutartyje numatytą darbo pobūdį.
Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį (Lietuvos respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 32 straipsnis). Taigi darbo sutartimi darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.
Sudarydamos darbo sutartį, šalys susitaria dėl tam tikrų sąlygų, nuo kurių priklauso darbo sutarties šalių teisės ir pareigos. Šios sąlygos, jeigu jos neprieštarauja teisės aktams, darbo sutarties šalims yra vienodai privalomos. DK 33 straipsnis, reglamentuojantis darbo sutarties sąlygas, skirsto jas į būtinąsias ir papildomas darbo sutarties sąlygas. Kiekvienos darbo sutarties būtinosios sąlygos yra: darbo funkcija, darbo apmokėjimo sąlygos ir darbovietė, dėl kurių susitarus laikoma, kad darbo sutartis yra sudaryta. Papildomos darbo sutarties sąlygos – darbo sutarties šalių susitarimu nustatomos darbo sąlygos, kurios sukonkretina darbo teisės normas arba įtvirtina joms neprieštaraujantį darbo sutarties šalių susitarimą dėl darbo. Šių sąlygų neprivaloma sulygti darbo sutartimi, tačiau jos tampa darbo sutarties šalims privalomos, kai dėl jų susitariama.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. vasario 15 d. darbo sutarties 1.2. punktu pareiškėjas A. M. yra priimtas į darbą vairuotojo - ekspeditoriaus pareigoms.
Iš pateiktos 2013 m. vasario 15 d. tarp A. M. ir UAB „Kriolitą“ sudarytos darbo sutarties Nr. 143, matyti, jog šalys susitarė dėl būtinųjų darbo sąlygų. Darbo funkcija numatyta 1.2. sutarties punkte arbo funkcija apibrėžiama nurodant darbuotojo pareigas „vairuotojas - ekspeditorius“ (DK 34 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbo funkcija gali būti laikomas bet kokių veiksmų, paslaugų ar veiklos atlikimas, taip pat tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas). Darbo funkcija apibrėžiama darbo sutartyje, pareiginiuose nuostatuose ar darbo (veiklos) apraše. Darbo funkcijų atlikimo vieta nėra konkretizuota, tačiau to daryti neįpareigoja įstatymas. DK 34 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog darbdavys ir darbuotojas taip pat susitaria dėl darbovietės, kurioje savo darbo funkciją atliks darbuotojas. Darbo funkcijos atlikimo vieta gali nesutapti su darbovietės vieta. Jeigu darbuotojas neturi pagrindinės darbo funkcijos atlikimo vietos ar ji nėra nuolatinė, darbuotojo darboviete laikoma ta darbovietė, iš kurios darbuotojas gauna nurodymus. Darbo sutartyje nėra nurodyta darbo funkcijų atlikimo vieta, taigi pagal minėtą straipsnio nuostata A. M. darbo vieta ir darboviete laikytina UAB "Kriolita" veikianti adresu Baltijos pr. 103-52, Klaipėdoje.
Iš teismui pateiktų duomenų, matyti, jog pagal 2013-02-15 Darbo sutarties Nr. 143 pakeitimą A. M. nuo 2022-01-01 nustatomas 7,40 Eur valandinis darbo užmokestis, darbuotojui vykstant į tarnybinę komandiruotę, keliamam darbui užsienyje bus mokami dienpinigiai, siekiantys 50 proc. LR Vyriausybės nustatytos dienpinigių normos, darbdavio įsakymu gali būti mokami ir didesni dienpinigiai.
Teismas pažymi, jog darbuotojo komandiruotė – jo darbo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje (DK 107 straipsnis). To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad darbuotojo komandiruotės metu darbuotojui paliekamas jo darbo užmokestis. Jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės ir kitų išlaidų), darbdavys jas turi kompensuoti. Minėto straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu darbdavio nurodomai užduočiai atlikti. Darbuotojui mokami ne tik dienpinigiai, tačiau kompensuojamos ir su komandiruote susijusios kitos išlaidos: gyvenamojo ploto nuomos, transporto ir degalų išlaidos, susijusios su komandiruotės tikslais, dokumentų tvarkymo, mokesčių už kelius, ryšių, automobilių saugojimo aikštelėse išlaidos ir kitos su komandiruote susijusios būtinosios išlaidos. Taigi darbuotojams vykstantiems į tarnybinę komandiruotę yra mokamos tikslinės pinigų sumos. Tarnybine komandiruote nekvalifikuojamas darbuotojo atliekamas darbas kitoje vietovėje, negu įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, jeigu darbo sutartyje sulygta, kad darbo pobūdis bus kilnojamasis. Tokiais atvejais svarbu aiškinti darbo sutartį t. y. kokios darbo funkcijos ir kokia jų atlikimo vieta nustatyta šalių susitarimu. Kilnojamojo darbo pobūdis, kaip specifinis ir neretai nuolat išliekantis darbo santykiuose, turi būti nustatytas darbo sutartimi.
Pažymėtina, kad, kai darbuotojas komandiruojamas į ES valstybę narę (taip pat ir į Europos ekonominei erdvei priklausančią valstybę) atlikti paslaugų, darbuotojo atžvilgiu galioja imperatyvusis ES teisės aktų nustatytas minimalus komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas, įtvirtintas 1996 m. gruodžio 16 d. E. P. ir Tarybos direktyvoje 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (toliau – Direktyva 96/71/EB). Direktyva 96/71/EB Lietuvoje įgyvendinta 2005 m. gegužės 12 d. Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymu Nr. X-199, kurio 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad į ES valstybę narę komandiruoto darbuotojo garantijos, susijusios su minimaliu darbo užmokesčiu, taikytinos tais atvejais, kai komandiruotės trukmė viršija 30 dienų. Darytina išvada, kad tuo atveju, jeigu šalys darbo sutartyje sutarė, kad darbuotojas atliks darbą kitoje vietoje nei įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, ar darbas bus kilnojamojo pobūdžio, su darbuotojo komandiravimu susijusios teisės aktų nuostatos neturi būti taikomos.
Sprendžiant, ar darbuotojas buvo komandiruotas, pagal naująją direktyvą reikšmingi šie kriterijai: 1) vieta, kurioje įmonė turi registruotą buveinę ir administraciją, naudojasi biuro patalpomis, moka mokesčius ir socialinio draudimo įmokas ir, jeigu taikytina, pagal nacionalinės teisės aktus turi profesinės veiklos licenciją arba yra užsiregistravusi prekybos rūmuose ar profesinėse organizacijose; 2) vietą, kurioje komandiruoti darbuotojai yra įdarbinti ir iš kurios jie yra komandiruoti sutartims, kurias įmonė sudarė su savo darbuotojais ir su klientais, taikytiną teisę; 3) vietą, kurioje įmonė vykdo didžiąją dalį verslo veiklos ir kurioje dirba jos administracinis personalas; 4) įvykdytų sutarčių skaičių ir (arba) pasiektą apyvartą įsisteigimo valstybėje narėje, atsižvelgiant į, inter alia, konkrečią naujai įsteigtų įmonių ir MVĮ padėtį.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad: 1) ieškovė (darbdavė) yra Europos Sąjungos valstybėje narėje (Lietuvoje) įsteigta įmonė; 2) darbuotoją ir darbdavę komandiravimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 3) pareiškėjas vykdė UAB "Kriolita" nurodymus, kad įgyvendintų darbdavės sutartimi prisiimtus įsipareigojimus įmonėms.
Nustatant, ar darbuotojas yra faktiškai priimtas darbui Lietuvos Respublikoje, o darbo funkcijas kitoje valstybėje vykdo laikinai, vertinami šie kriterijai: 1. darbas atliekamas užsienio valstybėje ribotą laikotarpį; 2 komandiruotas darbuotojas, pabaigęs darbus ar suteikęs paslaugas, dėl kurių jis buvo komandiruotas, grįžta nuolatiniam darbui į Lietuvos Respubliką; 3. siunčiantis darbdavys kompensuoja kelionės, apgyvendinimo, maitinimo ar kitas su komandiravimu susijusias išlaidas. Pažymėtina, kad komandiruojant darbuotoją iš Lietuvos Respublikoje registruotos įmonės teikti paslaugas užsienio darbdaviui, komandiravimo tvarka (informavimas apie darbuotojų komandiravimą užsienio valstybių kompetentingoms institucijoms bei minimaliosios komandiruotam darbuotojui taikytinos darbo sąlygos komandiravimo laikotarpiu) vykdoma vadovaujantis ne Lietuvos, o atitinkamos užsienio valstybės teisės aktų ar visuotinai taikomų kolektyvinių sutarčių nuostatomis.
Sistemiškai aiškinant DK 37, 107, 144 straipsnius, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimą dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo Nr. 526, darytina išvada, jog dienpinigiai, kartu su patirtų išlaidų kompensavimu, darbuotojui mokami tik tuo atveju, jeigu darbuotojas vyksta tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos darbdavio siuntimu atlikti darbo funkcijas, vykdyti tarnybinį pavedimą ar kelti kvalifikaciją. Tuo atveju, jeigu darbuotojas neturi nuolatinės darbo vietos, darbas yra atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimais arba yra kilnojamojo pobūdžio, darbuotojui tėra kompensuojamos papildomos išlaidos, bet komandiruotpinigiai nemokami. Nagrinėjamu atveju su suinteresuotu asmeniu A. M. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis, joje nebuvo detalizuotas darbo pobūdis, iš darbo sutarties turinio matyti, kad sutartyje nebuvo įtvirtinta, kad šalys susitaria dėl kilnojamojo pobūdžio darbo. Tačiau, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. spalio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, net jeigu darbo sutartyje tiesiogiai ir nenurodyta, kad darbo pobūdis bus kilnojamasis, kilus ginčui būtina įvertinti darbo funkcijų pobūdį.
Tuo tarpu Darbo kodekso 144 straipsnio 8 dalis numato, kad darbuotojams, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio arba susijęs su kelionėmis ar važiavimu, kompensuojamos su tuo susijusios padidėjusios išlaidos už faktiškai tokio pobūdžio dirbtą darbo laiką. Šių kompensacijų dydis negali viršyti 50 procentų bazinio (tarifinio) darbo užmokesčio ir jos mokamos tuo atveju, kai darbuotojui nemokamos komandiruotės išlaidos.
Kilnojamojo pobūdžio darbas turėtų būti suprantamas kaip darbas, kuris dėl ekonominės veiklos specifikos atliekamas ne vienoje nuolatinėje darbo vietoje, tačiau ją keičiant keičiantis tam tikroms aplinkybėms.
Komandiruočių esminis skirtumas nuo nuolatinio darbo ir yra laikinas pobūdis, funkcijų atlikimas kitoje nei įprastai - ne nuolatinėje vietoje. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, A. M. darbo pobūdis ir pačios įmonės veiklos specifika rodo, jog iš esmės A. M. dirbo kilnojamojo pobūdžio darbą. Byloje esantys duomenys taip pat rodo, kad A. M. visą darbo sutarties galiojimo laiką buvo mokami dienpinigiai, kurių suma per mėnesį realiai viršija darbo užmokestį beveik tris kartus.
Teismui nepateikta jokių duomenų kokia tvarka išmokami dienpinigiai A. M., nepateikta jokių duomenų apie jų panaudojimą. Iš to seka, kad minėtos išmokos, mokamos dienpinigių forma, neatitinka dienpinigių tikslo. Dienpinigių paskirtis yra padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę.
Nagrinėjamoje byloje esančios šalių sudarytos darbo sutarties turinys tiesiogiai neįtvirtina nei A. M. darbo funkcijų, nei konkretaus darbo vietos apibrėžimo, nei šalių susitarimo dėl kilnojamojo pobūdžio darbo. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog skolininko darbo pobūdis buvo kilnojamas, susijęs su kelionėmis, todėl kiekvieną išvykimą į objektą vertinti kaip komandiruotę ir už išvykimą mokėti komandiruotpinigius nebuvo pagrindo. A. M. dėl kilnojamojo pobūdžio darbo turėjo teisę gauti su kelionėmis susijusių papildomų išlaidų atlyginimą, tačiau darbo sutarties šalys nepagrįstai jas siejantiems santykiams taikė ne DK 144 straipsnio, bet DK 107 straipsnio nuostatas.
Kadangi A. M. dėl kilnojamojo pobūdžio darbo turėjo teisę gauti su kelionėmis susijusių papildomų išlaidų atlyginimą, tai darbovietė, gavusi antstolės B. Tamkevičienės 2022 m. gegužės 2 d. patvarkymą Nr. S-22-5- 19795 nustatyti įpareigojimai atlikti išskaitymus nukreipiami į skolininkui priklausančias pinigų sumas, turėjo spręsti ar mokamos kompensuojamosios išlaidos patenka į CPK 739 straipsnio 2 punkte nurodytas pajamas.
Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pateikęs išaiškinimu dienpinigių klausimu ir kitų kategorijų bylose. Antai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas fizinių asmenų bankroto bylas ir spręsdamas klausimus dėl dienpinigių naudojimo kreditorinių reikalavimų tenkinimui savo nutartyse konstatavo, kad, nors dienpinigiai nepatenka į darbo užmokesčio sąvoką, tačiau jie laikytini pajamomis, kadangi pajamos yra viskas, kas atneša naudą. Kas laikytina pajamomis, išvardyta Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje: pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos ekonominių interesų grupės pajamos, nutraukus gyvybės draudimo sutartis ar išstojus iš pensijų fondo grąžinamos įmokos (ar jų dalis), atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita nauda pinigais ir (arba) natūra, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 28 d. nutartis priimta, civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-313/2016). Tokio pobūdžio bylose teismas reikalauja dienpinigius gaunantį asmenį įrodyti jų panaudojimo faktą ir pagrįsti, kad visa dienpinigių suma naudojama būtinųjų poreikių tenkinimui. Nagrinėjamu atveju nei skolininkas nei jo darbovietė nepateikė jokių duomenų – kam ir kiek dienpinigių forma gaunamų piniginių lėšų skolininkas panaudoja.
Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas sprendžia, kad priėmus antstolės 2022 m. gegužės 2 d. patvarkymą Nr. S-22-5- 19795 skolininkas turėjo bendradarbiauti su antstole, manydamas, jog šis antstolės nurodymas negali būti įgyvendinami turėjo antstolei pateikti duomenis ir įrodymus, kad kaip dienpinigiai priskaičiuotos sumos iš tiesų atitiko dienpinigių kompensacinę paskirtį (jei taip, ar visa išmokėta suma), įvertinti ar tikrai nėra galimybės išskaičiuoti bent dalį iš priskaičiuotų dienpinigių ir tik tada teikti skundą dėl antstolio priimto patvarkymo teisėtumo.
Išanalizavus bylos medžiagą, darytina išvada, jog antstolė, atlikdama vykdymo veiksmus ir priimdama 2022 m. gegužės 2 d. patvarkymą Nr. S-22-5- 19795, kuriuo nurodoma išieškoti iš skolininkui priskaičiuotų dienpinigių bei kitų pajamų, gaunamų iš darbinės veiklos UAB „Kriolitą“, nepažeidė jos veiklą reglamentuojančių teisės normų.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 290, 291, 513 straipsniais, teismas
n u t a r i a:
pareiškėjo A. M. skundą dėl antstolės Brigitos Tamkevičienės veiksmų, atmesti.
Nutartis atskiruoju skundu gali būti skundžiama per 7 dienas nuo nutarties priėmimo dienos Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.
Teisėja Viktorija Čiapaitė