Civilinė
byla Nr. 3K-3-569/2006
Procesinio sprendimo kategorija
26.7 „(S)“
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. lapkričio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos
pirmininkas), Janinos Januškienės ir Algio Norkūno (pranešėjo),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. K.
kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m.
lapkričio 16 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje
pagal ieškovės N. K. ieškinį atsakovams UAB „TV progrupė“, UAB „Laisvas
ir nepriklausomas kanalas“ dėl teisės į
privatų gyvenimą gynimo.
Teisėjų kolegija
n
u s t a t ė : I. Ginčo esmė
Ieškovė nurodė, kad 2002 m. vasario 20 d. LNK televizijos laidoje „Pavojinga
zona” buvo paskelbta informacija apie jos privatų gyvenimą ir parodytas jos
atvaizdas. Informacija paskleista žeminant, menkinant ją, iškraipant gyvenimo
faktus. Laidoje paskelbta, kad ji yra 18 metų mergina, lankanti Muno sektą, paslaptingą
rytiečių organizaciją, Lietuvoje verbuojančią jaunas merginas, taip pat
nurodyta, kad ieškovė yra dingusi. Laidoje jos asmenybė pateikta taip: „N. yra
našlaitė, ji gauna labai didelę pašalpą, kuri yra maždaug 500 Lt; ji yra auka,
nes tokią mergaitę pasiimti, praplauti jai smegenis yra lengva; ji yra jų
nuosavybė, jie daro su jos kūnu ką nori, su jos protu ką nori“. Tokio pobūdžio
žinios ieškovę pribloškė. Ji yra savarankiška, laisva asmenybė, turinti teisę į
privatų gyvenimą. Atsakovai, paskleidę žinias apie ieškovę, pažeidė jos konstitucinę
teisę į privatų gyvenimą. Ji nėra dingusi, nėra auka ar prekė, kurios kūnas ir
protas pavergti kažkieno tikslams įgyvendinti, ji nėra jokios sektos narė, nesusijusi
su jokia organizacija, keliančia pavojų visuomenei.
Dėl paskelbtos informacijos ieškovė patyrė didelių
dvasinių išgyvenimų. Ji įsitikinusi, kad pakeisti informavimo priemonės suformuotą
apie ją nuomonę bus sudėtinga. Ji niekam neprasikaltusi ir gyvenusi dorai, po
paskelbtos informacijos daugeliui atrodo kaip prostitutė, pavergta ir
išnaudojama. Turint tokį įvaizdį, jai bus sunku surasti rimtą užsiėmimą, rimtą
bendravimo ir gyvenimo partnerį. Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų padarytą
moralinę žalą ji įvertina 50 000 Lt suma.
Ieškovė CK 2.23 straipsnio pagrindu prašė: 1) pripažinti, kad atsakovai UAB „TV progrupė“ ir UAB
„Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ 2002 m. vasario 20 d. LNK televizijos
laidoje „Pavojinga zona“ pažeidė jos teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą;
2) priteisti jai iš atsakovų solidariai 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
II. Pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2005 m.
lapkričio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad privataus asmens teisės yra
ginamos, kai nustatoma, jog informacija apie asmens privatų gyvenimą yra
paskelbta be asmens sutikimo ir nesant teisėto visuomenės intereso. Teisėtas
visuomenės interesas suprantamas kaip visuomenės teisė gauti informaciją apie
įstatymo saugomą žmogaus privatų gyvenimą tais atvejais, kai būtina apsaugoti
kitų asmenų teises ir laisves nuo neigiamų pasekmių. Ginant asmens teisę į
privatų gyvenimą yra dviejų lygiaverčių konstitucinių vertybių - teisės į
privatų gyvenimą ir visuomenės teisės žinoti (teisės skleisti informaciją) -
konfliktas. Kiekvienu atveju būtina ieškoti protingos ir sąžiningos šių dviejų
teisės ginamų vertybių pusiausvyros. Informacijos apie privatų gyvenimą
paskleidimas atsižvelgiant į viešosios informacijos rengėjo nagrinėjamą
problemą, kuri verta nuolatinio visuomenės dėmesio, yra galimas. Paskleidimas
turi atitikti teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti.
Tokiais tikslais skelbti informaciją apie privatų gyvenimą leidžiama.
Teismas nustatė, kad į laidos „Pavojinga zona“
kūrybinę grupę kreipėsi ieškovės mokytoja, kuri pranešė, jog ji nelanko
mokyklos, bei išsakė savo įtarimus dėl sektos. Aplinkybę, kad ieškovė lankėsi
Muno sektoje, paliko savo močiutę, pas kurią gyveno, ir apsigyveno Muno idėjas
propaguojančių asmenų stovykloje, patvirtino liudytojos – ieškovės draugės. Dėl
šios priežasties televizijos laidoje „Pavojinga zona“ buvo nagrinėjama Muno
sektos veikla Lietuvoje. Tai buvo ir yra opi visuomenės problema, nes žmonių,
patekusių į sektas, artimieji nežino, kur galėtų ieškoti pagalbos. Šiuo metu
Lietuvoje veikia daug netradicinių, neregistruotų religijų ir pseudoreliginių
organizacijų, bandančių paveikti jaunus žmones, jų mąstymą, elgesį arba kitaip
iškreiptai formuoti jų asmenybės. Šių sektų nariai dingsta iš namų, perleidžia
organizacijoms savo ir savo šeimų turtą, neatlieka pilietinių pareigų, palieka
šeimas, vaikus, meta darbą ar mokslus. Savo laida atsakovai siekė pateikti
visuomenei informaciją apie tokių sektų egzistavimą, jų daromą įtaką bei pavojingumą,
ypač jauniems žmonėms.
Savo laida atsakovai talkino ieškovės mokytojai,
močiutei, ieškodami merginos jų pačių prašymu. Šiuo tikslu televizijos laidoje
ir buvo paskelbta informacija apie ieškovę. Ieškovės močiutė, mokytoja, draugės
turėjo teisėtą interesą žinoti, kur dingo jauna mergina, kuri pavyzdingai lankė
mokyklą, gerai mokėsi, padėdavo artimiesiems buityje. Visuomenė turi teisėtą
interesą žinoti, kokios priežastys verčia jauną žmogų elgtis neadekvačiai
darant žalą savo asmenybei ir sukeliant skausmą artimiems žmonėms. Teismas
konstatavo, kad atsakovai, rengdami ir transliuodami laidą, siekė perspėti
kitus Lietuvoje gyvenančių jaunų žmonių tėvus apie įvairių sektų daromą įtaką
bei žalą jų vaikams.
Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė neįrodė
priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir jai padarytos moralinės žalos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2006 m. kovo 6 d. nutartimi
pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija
sutiko su teismo sprendimo išvadomis ir motyvacija. Teisėjų kolegija nurodė,
kad teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog informacijos apie ieškovės
privatų gyvenimą paskleidimas atitiko teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą
tokią informaciją žinoti (CK 2.23 straipsni. 3 dalis), jos paskelbimas buvo
proporcingas teisėtam tikslui pasiekti. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad
atsakovai elgėsi nesąžiningai ir piktnaudžiavo teise skleisti informaciją.
Į apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija
nurodė, kad ieškovė ieškinyje nurodė, jog paskleista informacija yra žeminanti
ir menkinanti ją, kad laidoje pateikti neteisingi duomenys. Tačiau ieškovė neprašė
pripažinti paskleistus duomenis žeminančiais jos garbę ir orumą, neatitinkančiais
tikrovės, šiuos duomenis paneigti ir dėl jų paskleidimo atlyginti neturtinę
žalą, kaip tai nustatyta CK 2.24 straipsnyje. Dėl to pirmosios instancijos
teismas pagrįstai nevertino neturtinės žalos atsiradimo tuo pagrindu, kad buvo
paskelbti ieškovę įžeidžiantys duomenys. Ieškovė, pareikšdama ieškinį,
pasirinko kitą savo neturtinių teisių gynimo būdą, t. y. ginti savo teisę į
privatų gyvenimą ir jo slaptumą, reikalaudama iš atsakovų neturtinės žalos
atlyginimo už šios pažeidimą.
III.
Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti teismų
sprendimą ir nutartį, ieškinį patenkinti: pripažinti, kad atsakovai pažeidė
ieškovės teisę į atvaizdą, privatų gyvenimą ir ją įžeidė, priteisti iš atsakovų
solidariai 50 000 Lt. Kasatorė nurodė šiuos argumentus:
1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai
sprendė, kad ieškovė nepareiškė reikalavimo dėl žinių neatitikties tikrovei ir
jų įžeidžiamojo pobūdžio.
Ieškinyje buvo nurodyta, kad televizijos laidos vedėja
teigė, jog ieškovė yra Muno sektos nuosavybė, jie daro su jos pinigais, kūnu ir
protu ką nori. Šis teiginys buvo vienas ieškovės reikalaujamos neturtinės žalos
atlyginimo pagrindų, tačiau teismai jo nevertino.
CK 2.24 straipsnio 2 dalyje nustatyta tikrovės
neatitinkančių duomenų paneigimo tvarka, pagal kurią asmuo, norėdamas paneigti
tokius duomenis, turi kreiptis į visuomenės informavimo priemonę reikalaudamas
paskelbti paneigimą. Atsakovai laidoje pavadino ieškovę „nuosavybe“, sutapatino
ją su turtu, priklausančiu tretiesiems asmenims, kuris yra jų valdomas ir
tvarkomas, taip pat pavartojo jos atžvilgiu žodį „prostitucija“. Šie teiginiai
apskritai nelaikytini duomenimis, kurie galėtų atitikti tikrovę ar jos neatitikti.
Tai – atsakovų šiurkščiai išsakyta nuomonė, siekiant patraukti visuomenės
susidomėjimą laida. Nuomonei tiesos kriterijus netaikomas. Paneigimas, kad
asmuo nėra nuosavybė, kad jo kūnas nėra valdomas ar tvarkomas, yra absurdiškas.
Akivaizdu, kad būtų beprasmiška kreiptis į atsakovus dėl tokių teiginių
paneigimo. Be to, paneigimas būtų ieškovei žalingas, nes vėl būtų eskaluojama
tema, kurią ji norėtų pamiršti. Būtent dėl to ieškovė nereikalavo paneigimo ir
net prieštarauja pakartotinam tokios informacijos skelbimui. Ieškovės nuomone,
atsakovas įžeidžiančius teiginius apie ją turėtų paneigti teisme. Apeliacinės
instancijos teismo pozicija, kad ieškovė, norėdama reikalauti neturtinės žalos
atlyginimo dėl tikrovės neatitinkančių ir žeminančių duomenų paskelbimo, privalėjo
būtinai reikalauti jų paneigimo, yra ydinga. Neteisinga manyti, kad asmuo, norėdamas
gauti neturtinės žalos atlyginimą dėl įžeidimo, būtinai kartu privalo prašyti
paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis. Be to, ieškinyje neprivaloma
nurodyti teisinio reikalavimo pagrindo. Ieškovė prašė neturtinės žalos
atlyginimo, nurodydama, kokiais veiksmais ši žala buvo padaryta. Dėl teisinio
reikalavimo pagrindo sprendžia teismas.
2. Atsakovai, pažeisdami CK 2.22 straipsnio 1 dalį,
2.23 straipsnio 1 dalį, be ieškovės sutikimo paskelbė informaciją apie jos
privatų gyvenimą ir parodė atvaizdą. Teismai, atmesdami ieškinį, turėjo
argumentuoti, kodėl šiuo atveju informacijai apie privatų gyvenimą paskelbti
nebuvo reikalingas ieškovės sutikimas. Teismai pateisino teisės į privatų
gyvenimą apribojimą tuo, kad kilusiame dviejų konstitucinių vertybių konflikte
– teisės į privatų gyvenimą ir visuomenės teisės žinoti – abi vertybės turėjo
būti apgintos, surasta jų pusiausvyra. Teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad
teisė į privatų gyvenimą galėjo būti ribojama tik tuo atveju, jei toks
ribojimas buvo būtinas visuomenės teisės žinoti užtikrinimui. Ginčo atveju
visiškai nebuvo reikalingas ieškovės privataus gyvenimo atskleidimas. Atsakovai
galėjo informuoti visuomenę apie savo tyrimą vengdami jos asmens atskleidimo.
Teismai nepasisakė, kodėl norint informuoti apie galimą pavojingą organizaciją
būtinai reikėjo pažeisti ieškovės teisę į privatų gyvenimą. Šioje byloje tarp
dvejų konstitucinių vertybių tiesiog nekilo jokio konflikto – visuomenės
informavimo tikslui pasiekti nebuvo būtina pažeisti ieškovės privataus
gyvenimo. Teismai netinkamai įvertino asmens teisės į privatų gyvenimo
pažeidimo ir informacijos skleidimo teisės ryšį šioje byloje.
Visi teiginiai apie ieškovės dingimą – visiškas melas.
Asmenį dingusiu pripažįsta teismas, bet ne televizijos kanalas. Dingimo faktas
niekada nebuvo patvirtintas teismo, nebuvo žinomas policijoje. Atsakovai pripažino,
kad ieškovę buvo galima rasti, bent jau telefonu. Apeliacinės instancijos teismas
nurodė, kad su prašymu į atsakovą kreipėsi ieškovės artimieji, todėl duomenis
paskleidė ne atsakovas. Su tokiu argumentu negalima sutikti. Nėra jokio
skirtumo, ar duomenis, be atsakovo, skleidė kažkas kitas. Svarbu, kad tai darė
atsakovas.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai prašo skundą atmesti ir palikti
nepakeistus teismų sprendimą ir nutartį. Jie nurodė, kad teismai pagrįstai ir
teisėtai netenkino ieškinio, nepažeidė materialinės ir procesinės teisės normų.
Pirmosios instancijos teisme ieškovė nereiškė reikalavimo dėl tikrovės
neatitinkančių ir žeminančių garbę ir orumą duomenų paneigimo, dėl to teismas
neturėjo pagrindo išeiti už ieškinio ribų. Reikalavimą dėl duomenų neatitikties
tikrovei ir jų įžeidžiamojo pobūdžio ieškovė, pažeisdama CPK 312 straipsnį,
iškėlė tik apeliaciniame skunde. Be to, įžeidimas subjektyviuoju aspektu
skiriasi nuo neatitinkančių tikrovės ir garbę bei orumą žeminančių duomenų
paskleidimo. Toks veiksmas, kaip įžeidimas, nėra reglamentuotas CK normų.
Įstatymai vienodai taikomi visiems asmenims, nė vienai šaliai nenustatant jokių
išimčių. Pagal CK 2.24 straipsnio 4 dalį asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą
dėl duomenų, neatitinkančių tikrovės ir žeminančių asmens garbę ir orumą,
paneigimo tik tuo atveju, jei prieš tai pateikė atitinkamą reikalavimą visuomenės
informavimo priemonei. Teisė į privatų gyvenimą nėra absoliuti, dėl to galimi
protingi jos ribojimai. Teismai išsamiai pasisakė, dėl kokių priežasčių
nelaikytina, kad atsakovai pažeidė ieškovės teisę į privatų gyvenimą. Byloje
neginčijamai nustatyta, kad ieškovė tam tikrą laikotarpį buvo dingusi.
Atsakovai talkino ieškovės mokytojai, močiutei, ieškodami dingusios merginos jų
pačių prašymu. Be to, jie siekė perspėti kitų jaunų žmonių tėvus apie įvairių
sektų daromą įtaką bei žalą jų vaikams. Atsakovai mano, kad, laidoje neminėdami
ieškovės vardo bei pavardės, neskelbdami jos pokalbių, nerodydami nuotraukos,
nebūtų pasiekę tikslo, kurio siekė, t. y. surasti dingusį asmenį. Ieškovei
neįrodžius, kad atsakovai pažeidė kokias nors jos teises, nėra pagrindo
priteisti jai neturtinės žalos atlyginimą.
Teisėjų kolegija
k
o n s t a t u o j a : IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Ieškovė pareiškė
ieškinį dėl teisės į privatų gyvenimą ir jo slaptumą gynimo.
Asmens pažeistos teisės yra ginamos teismo įstatymų
nustatyta tvarka (CK 1.138 straipsnis). Nurodytame straipsnyje pateiktas
neišsamus civilinių teisių gynimo būdų sąrašas, o jo 8 punktas nukreipia į
kitus įstatymus ir juose nustatytus būdus. Šio punkto nuoroda į kitus
įstatymus apima Lietuvos tarptautines sutartis, tarp jų ir Europos žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją bei jos protokolus. Lietuvos
teismai privalo taikyti Konvencijos nuostatas, taip pat vadovautis tarptautinių
teismų praktika dėl šio teisės akto taikymo.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT),
gindamas Konvencijoje nustatytas žmogaus teises, priima sprendimus, kuriais
pripažįsta teisės pažeidimą. Teisės pažeidimo pripažinimas neretai
pripažįstamas vieninteliu ir pakankamu asmens pažeistų teisių gynimo būdu. Tokios
nuostatos yra suformuluotos EŽTT bylose, kuriose dalyvavo Lietuva. Pavyzdžiui,
EŽTT 2000 m spalio 10 d. sprendime byloje H. D. prieš Lietuvą
(pareiškimo Nr. 42095/98) nustatė, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies
pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankamas teisingas atlyginimas už
pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Jeigu EŽTT pripažįsta, kad asmuo patyrė
neturtinę žalą, kurią nepakankamai atlygina teisės pažeidimo pripažinimas, tai
be teisės pažeidimo pripažinimo tokiam asmeniui priteisiama neturtinė žala
(pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimo 33 punktas byloje R. M. prieš
Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99).
Tai rodo, kad teisės pažeidimo pripažinimas teismo
sprendimo rezoliucinėje dalyje yra savarankiškas asmens teisių gynimo būdas ir jis
yra galimas, atsižvelgiant į asmens valią dėl pažeistų teisių gynimo ribų.
Jeigu ieškovas ieškinyje tokį prašymą suformuluoja, tai dėl tokio prašymo
išsprendimo teismas turi pasisakyti sprendimo rezoliucinėje dalyje.
Šiuo atveju ieškovė ieškinio reikalavimą suformulavo
kaip prašymą pripažinti, kad atsakovai pažeidė jos teisę į privataus gyvenimo
neliečiamumą. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, šis prašymas turi būti suprantamas
kaip ieškinio dalykas – ieškovo materialinis teisinis reikalavimas atsakovui, o
ne vien kaip ieškinio pagrindas – faktas, kuriuo grindžiamas reikalavimas dėl
neturtinės žalos atlyginimo. Teismo sprendime turi būti pasisakyta dėl visų ieškovės
pareikštų reikalavimų (CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Suformulavus ieškinio reikalavimą dėl teisės į
privatų gyvenimą gynimo, pripažįstant teismo sprendimu šios teisės pažeidimą,
ir neturtinės žalos priteisimo, turi būti išsiaiškinta, ar reikalavimu dėl
neturtinės žalos priteisimo asmuo gynė tik savo privatumą ar kartu ir garbę bei
orumą. Tai priklauso nuo faktų, kuriais grindžiamas reikalavimas priteisti
neturtinę žalą. Jeigu šie faktai yra susiję tik su asmens privatumu, tai reikalavimu
priteisti neturtinę žalą ginamas asmens privatumas. Jeigu jie yra susiję su
neatitinkančių tikrovės ir žeminančių asmenį žinių paskleidimu, tai reikalavimu
priteisti neturtinę žalą gali būti prašoma ginti asmens garbę ir orumą. Toks
šių pažeistų teisių gynimas nustatytas CK 2.22 – 2.24 straipsniuose.
Asmens garbė ir orumas gali būti ginami paneigiant tikrovės
neatitinkančius duomenis; teismo sprendimu pripažįstant juos neatitinkančiais
tikrovės ir žeminančiais asmens garbę bei orumą; priteisiant turtinę ir(ar)
neturtinę žalą. Kiekvienas iš šių gynimo būdų gali būti savarankiškas. Teismas
pagal ieškovo suformuluotą ieškinio dalyką sprendžia, ar pripažinimas duomenų
neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais asmens garbę bei orumą yra neturtinės
žalos reikalavimo pagrindas, ar materialinis teisinis reikalavimas. Jeigu
duomenų pripažinimas neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais garbę bei orumą
nesuformuluotas kaip ieškinio dalykas, tai nereiškia, kad aplinkybės yra
teisiškai nereikšmingos ir netiriamos. Jos gali būti reikšmingos sprendžiant
klausimą dėl neturtinės žalos priteisimo, t. y. kaip ieškinio reikalavimo
faktinės aplinkybės.
Fizinio asmens
privatus gyvenimas yra neliečiamas. Privatus gyvenimas apima tokias vertybes
kaip asmens atvaizdą, vardą, kitus asmens duomenis (pavardę, asmens kodą, veiklą,
pomėgius, draugų pasirinkimą ir kt.). Asmens privataus gyvenimo pažeidimas yra
tada, kai informacija apie privatų gyvenimą skelbiama be asmens sutikimo,
išskyrus įstatyme nustatytus atvejus, kai skelbti tokią informaciją galima be
sutikimo. Žinios apie asmens privatų gyvenimą skelbiamos tik paties pilnamečio
veiksnaus asmens sutikimu, bet ne kitų, nors ir su juo artimai susijusių asmenų
valia. Asmens privataus gyvenimo pažeidimu laikomi atvejai, kai be asmens
sutikimo ir nesant įstatyminio pagrindo įsibraunama į sritį, į kurią įsikišti
pašaliniams draudžiama, arba pažeidžiamos įstatymais leidžiamos įsikišimo
sąlygos ar ribos. Svarstant, ar pažeistas asmens gyvenimo privatumas, neturi
reikšmės, ar žinios yra teisingos, t. y. ar jos atitinka tikrovę, paprastai
neturi reikšmės žinių pobūdis – ar jos neutralaus turinio, ar žemina asmens
garbę ar orumą.
Asmens sutikimo demonstruoti jo atvaizdą nereikia,
jeigu tai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos
institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje (CK 2.22 straipsnio
2 dalis). Teisės į privataus gyvenimo neliečiamybę apribojimai yra numatyti Europos
žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje.
Joje įtvirtinti ribojimų valdžios pareigūnams įsikišti į asmens privatumą pagrindai
ir kriterijai. Privatumas gali būti ribojamas leidžiant valdžios pareigūnams
įsikišti įstatymo nustatytais atvejais, jame numatytais tikslais (ginti tam
tikrus gėrius ar vertybes) ir tokiu mastu, kiek tai būtina demokratinėje
visuomenėje. Privatiems asmenims tokia galimybė šioje nuostatoje nenumatyta,
bet tai įmanoma ribojant jiems kitų Konvencijoje nustatytų teisių įgyvendinimą.
Konvencijos 10 straipsnyje reglamentuojama asmens teisė į saviraiškos laisvę,
kuri apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas
valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Ši teisė nėra
absoliuti. Informaciją renkantys asmenys, televizijos laidų rengėjai ir
transliuotojai, atsakantys už jų turinį, gali naudotis saviraiškos laisve ar
teise informuoti visuomenę, laikydamiesi įstatymų nustatytų reikalavimų, sąlygų
ir apribojimų. Jie turi užtikrinti, be kita ko, asmens orumo ir teisių apsaugą,
kiek tai būtina demokratinėje visuomenėje. Pagal CK 2.23 straipsnio 3 dalį
leidžiama skleisti informaciją apie privatų asmens gyvenimą, jeigu tokios
informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią
informaciją žinoti. Ar egzistuoja toks interesas, sprendžiama, atsižvelgiant į
asmens einamas pareigas ir padėtį visuomenėje.
Byloje nenustatyta, kad ieškovė eina pareigas, dėl
kurių visuomenei būtų suinteresuotumas žinoti jos asmeninius duomenis, buvimo
vietą, užsiėmimą ir jo pobūdį. Padėtis visuomenėje suprantama plačiau, negu
kaip asmens veikla ar pareigos. Teisės literatūroje ir praktikoje pripažįstama,
kad gali būti pateisinamas stiprus trumpalaikis susidomėjimas konkrečiu asmeniu
dėl jo veiklos ar su juo susijusio įvykio. Šiuo atveju turi būti išsaugotas
įsikišimo į asmens privatumą proporcingumas visuomenės pagrįstam interesui.
Privataus informacijos rengėjo ir skleidėjo tikslai supažindinti visuomenę su
informacija apie jaunų merginų įtraukimą į tam tikrų organizacijų veiklą ir
galimu nelegaliu jų išvežimu į užsienį yra visuomenei aktualus klausimas ir
gali būti diskutuojamas. Diskusijos iniciatoriai turi pasverti, ar ši problema
gali būti iškeliama ir plėtojama neatskleidžiant konkretaus asmens privačių
duomenų (atvaizdo, vardo, pavardės, gyvenamosios vietos, darbo ar veiklos, kt.),
iš kurių jis identifikuojamas.
Šiuo atveju taip pat buvo keliama problema dėl
asmens dingimo ir jo paieškos. Pažymėtina, kad asmens dingimas ir ieškojimas
nesusiję su dingusiojo neteisėtais veiksmais, o paiešką vykdantys asmenys veikė
privačiai. Tuo tarpu pagal teisės aktus dingusių asmenų paieška yra pavesta
valstybės institucijoms. Asmens paieškai neabejotinai reikalingi jo privatūs duomenys
(vardas, pavardė, fotografija, asmens užsiėmimas, pomėgiai, lankymosi vietos ir
kt.), bet tai turi būti gaunama oficialiai. Jeigu tokios veiklos imasi privatus
asmuo, kuriantis informaciją televizijos laidai, tai jo vykdoma paieška negali
būti prilyginta oficialiajai ir vertinama pagal tuos pačius kriterijus.
Pagrindinis tokios laidos tikslas turi būti problemos pristatymas ir jos
turinio atskleidimas ir negalimas asmens ieškojimas pažeidžiant jo privatumą.
Informacijos rengėjas ir skleidėjas turi įrodyti, kad privatumą sudarančios
informacijos paskleidimas tokio asmens ieškojimo atveju reikalingas ne privačių
asmenų (informacijos rengėjo, skleidėjo, ieškomojo artimųjų ar kt.) labui, o atitinka
įstatymo reikalavimus nesilaikyti privatumo (pvz., įstatymų pažeidimams
atskleisti).
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovai televizijos
laidoje, prisidengdami visuomenės susidomėjimu aktualia tema, viešai paskleidė
žinias apie ieškovės privatų gyvenimą ir šis paskleidimas neatitiko CK 2.22 ir
2.23 straipsnių reikalavimų. Dėl to yra pagrindas panaikinti iš dalies teismų
sprendimą ir nutartį, ieškinio reikalavimą dėl privatumo pažeidimo patenkinti
(CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Kadangi teismai nepripažino teisės į privatumą
pažeidimo ir nesvarstė paskleistų duomenų žeminančio pobūdžio, kaip neturtinės
žalos priteisimo faktinio pagrindo, tai neturtinės žalos padarymo ir jos dydžio
faktai nebuvo nagrinėjami teismų. Ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos
priteisimo perduodamas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK
360 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 ir 5
punktais, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m.
lapkričio 16 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartį panaikinti.
Ieškinio dalį dėl privataus gyvenimo pažeidimo
patenkinti. Pripažinti, kad atsakovai UAB „TV progrupė“ ir UAB „Laisvas ir
nepriklausomas kanalas“ 2002 m. vasario 20 d. LNK televizijos laidoje
„Pavojinga zona“ pažeidė ieškovės N. K. teisę į privatų gyvenimą.
Ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo
priteisimo perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės
teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė,
neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Juozas Šerkšnas
Janina Januškienė
Algis Norkūnas