Baudžiamoji byla Nr. 2K-280-689/2020

                                  Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00069-2013-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.10; 1.2.29.1.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Prano Kuconio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. K. ir J. K. bei jos gynėjo advokato Aleksandro Višnevskio (Aleksandr Višnevski) kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:

J. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal 222 straipsnio 1 dalį 200 MGL dydžio (7532 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams ir 200 MGL dydžio (7532 Eur) bauda. Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąją per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į J. K. paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2016 m. birželio 29 d. 8 val. iki 2016 m. birželio 29 d. 12.40 val. (viena para) prilyginant ją 2 MGL baudos ir konstatuota, kad likusi nesumokėta baudos dalis yra 198 MGL dydžio (7456,68 Eur).

E. K. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo laiką neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Prokuroro pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 27 d. nutartis, kuria nuteistųjų A. V., E. K. ir nuteistosios J. K. gynėjo advokato apeliaciniai skundai atmesti.

Tuo pačiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 11 d. nuosprendžiu nuteistas ir A. V., tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.        J. K. nuteista už tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 4 d. būdama UAB „M“, į. k. (duomenys neskelbtini), registruotos adresu: (duomenys neskelbtini), direktorė, veikdama bendrininkų grupe su A. V., kuris nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo UAB „M“ akcininkas, o nuo 2013 m. rugsėjo 4 d. – ir UAB „M“ direktorius ir realiai vadovavo UAB „M“, apgaulingai tvarkė UAB „M“ buhalterinę apskaitą, todėl negalima iš dalies nustatyti UAB „M“ turto, buvusio laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., o konkrečiai, J. K. ir A. V., turėdami teisę kontroliuoti UAB „M“ veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, žinodami, kad tik pagal bendrovės suvestinius sandėlio apyvartos registrus, be atliekų pirkimo–pardavimo aktų, negalima nustatyti, kiek realiai per kasos aparatą buvo supirkta metalinių pakuočių atliekų ir iš kokių fizinių asmenų, ir to siekdami, neteisėtai, tyčia, pažeisdami Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnį, pagal kurį „ūkio subjektas tvarko apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, 12 straipsnio 1 dalį, pagal kurią „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais ir apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, 13 straipsnio 1 dalį, pagal kurią „įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus“, 16 straipsnio 1 dalį, pagal kurią „ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“ (įmonė apskaitos registruose įregistravo realiai neįvykusias ūkines operacijas), pažeisdami Netauriųjų metalo laužo ir atliekų supirkimo, apskaitos ir saugojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. 4-678, 3 punkto nuostatą, jog „laužo ir atliekų supirkimo apskaita turi būti organizuojama ir tvarkoma vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymu ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais buhalterinę apskaitą“, 5 punkto nuostatą, jog „superkant laužą ir atliekas, pirkimo–pardavimo faktą patvirtinančiame apskaitos dokumente, be privalomų apskaitos dokumentų rekvizitų, taip pat turi būti nurodytas perkamo laužo ir atliekų pavadinimas (plieno, aliuminio ir kitų netauriųjų metalų laužas ar atliekos), pavidalas (drožlės, radiatoriai ir panašiai), duomenys apie pardavėją (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, kodas, buveinė, o superkant iš fizinių asmenų – pardavėjo vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta, jo asmenybę patvirtinančio dokumento rekvizitai)“, pažeisdami Kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1283, kuris nustato, kad jeigu atsiskaitymo vietoje, kurioje asmenims už perkamas iš jų prekes mokama grynaisiais pinigais, naudojamas kasos aparatas, superkant prekes turi būti išduodamas prekių supirkimo kvitas, kuriame turi būti išspausdintas kiekvienos superkamos prekės pavadinimas, vieneto kaina, vienetų skaičius ir visa pirkimo suma, o dienos finansinėje ataskaitoje – bendra už nupirktas prekes išmokėta pinigų suma, 2013 metais nurodė UAB „M“ atliekų tvarkymo aikštelių, esančių (duomenys neskelbtini), viršininkams – G. V., J. B., R. M. supirkti metalo laužą, metalinių pakuočių atliekas ir surašyti ne viso supirkto atliekų kiekio pirkimo–pardavimo aktus bei detalizuoti ne viso kiekio superkamų atliekų pavadinimą. Po to, vykdydami A. V. ir J. K. nurodymus, pirmiau nurodyti asmenys supirko atliekas ir surašė ne viso per kasos aparatą supirkto atliekų kiekio pirkimo–pardavimo aktus bei pateikė juos UAB „M“ buhalterijai. Dėl šių pažeidimų negalima nustatyti, ar suvestiniuose apskaitos registruose nurodytas per kasos aparatą supirktas metalinių pakuočių atliekų kiekis atitinka tikrovę, ir dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „M“ turto laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

2.       J. K. ir E. K. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe su A. V., pagamino žinomai netikrus dokumentus ir juos panaudojo, todėl buvo padaryta didelė žala:

2.1.                       J. K., nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 4 d. būdama UAB „M“, į. k. (duomenys neskelbtini), registruotos adresu: (duomenys neskelbtini), direktorė, o nuo 2013 m. rugsėjo 4 d. – direktoriaus pavaduotoja, veikdama bendrininkų grupe su A. V., kuris nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo UAB „M“ akcininkas, o nuo 2013 m. rugsėjo 4 d. – ir UAB „M“ direktorius ir realiai vadovavo UAB „M“, taip pat su E. K., nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ėjusiu UAB „M“ komercijos direktoriaus pareigas, turėdami tikslą neteisėtai išduoti gamintojams ir importuotojams bei jiems atstovaujančioms organizacijoms Pakuočių atliekų naudotojo (perdirbėjo) ir (ar) eksportuotojo išrašytus pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, Pakuočių atliekų surinkėjo išrašytus pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus (toliau – pažymos), įrodančius pakuočių atliekų sutvarkymą, žinodami, kad gavus tokias pažymas gamintojams bei importuotojams ir jiems atstovaujančioms organizacijoms nereikės mokėti mokesčio į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, kad dėl tokių veiksmų valstybei bus padaryta didelė žala, susitarė pagaminti netikrus dokumentus – tarptautinius krovinių važtaraščius ir PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias UAB „M“ tariamai išveš metalinių pakuočių atliekas, PET į įmonę „S“, esančią adresu: (duomenys neskelbtini), perdirbti, šiuos netikrus dokumentus įtraukti į UAB „M“ atliekų tvarkymo apskaitą ir pagal juos išduoti gamintojams bei importuotojams ir jiems atstovaujančioms organizacijoms pažymas, įrodančias pakuočių atliekų sutvarkymą.

2.2.                      Vykdydami nusikalstamą sumanymą, A. V. kartu su J. K., žinodami, kad UAB „M“ realiai neišvežė metalinių pakuočių ir PET į Latvijos Respublikoje esančią įmonę „S“, nurodė UAB „M“ darbuotojoms – vadybininkėms R. K. ir Ž. D., nieko nežinančioms apie nusikalstamą veiką, pasitelkiant kompiuterinę techniką pagaminti ir atspausdinti netikrus dokumentus – tarptautinius krovinių važtaraščius, juose nurodyti žinomai melagingą informaciją apie prekės pavadinimą, svorį, vežėją UAB „M“, gavėją – įmonę „S“, UAB „M“ vairuotojų pavardes, UAB „M“ transporto priemonių pavadinimus ir valstybinius numerius. 

2.3.                      Po to R. K. ir Ž. D. pagamino ir atspausdino nuosprendyje nurodytus tarptautinius krovinių važtaraščius. Po to dalį šių tarptautinių važtaraščių A. V. ir J. K. nurodymu UAB „M“ patalpose 22-oje eilutėje pasirašė UAB „M“ vadybininkė R. K., nežinodama apie nusikalstamą veiką, dalį tarptautinių krovinių važtaraščių, būdamas susitaręs su A. V. ir J. K. ir žinodamas, kad UAB „M“ realiai neišvežė atliekų, UAB „M“ patalpose 22-oje eilutėje pasirašė UAB „M“ komercijos direktorius E. K., dalį tarptautinių važtaraščių A. V. ir J. K. nurodymu, žinodamas, kad UAB „M“ realiai neišvežė atliekų, UAB „M“ patalpose 22-oje eilutėje pasirašė UAB „M“ sandėlio vadovas G. V., dalį tarptautinių važtaraščių, žinodamas, kad UAB „M“ realiai neišvežė atliekų, UAB „M“ patalpose 22-oje eilutėje pasirašė A. V. 

2.4.                      Vykdydami A. V. ir J. K. nurodymus, UAB „M“ vairuotojai V. K. (V. K.), A. K., A. Š., A. M., žinodami, jog neišvežė metalinių pakuočių į įmonę „S“, UAB „M“ patalpose pasirašė tarptautinių krovinių važtaraščių 23-ioje eilutėje, kaip vairuotojai, nuvežę metalines pakuotes. 

2.5.                      Tęsdami nusikalstamą sumanymą, A. V., žinodamas, kad UAB „M“ realiai neišvežė metalinių pakuočių ir PET į įmonę „S“, tyčia nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. UAB „M“ patalpose, pasinaudodamas kompiuterine technika, pagamino ir atspausdino tarptautinius krovinių važtaraščius, juose įrašė žinomai melagingą informaciją apie prekės pavadinimą, svorį, vežėjus – L., Č., M., K., B., gavėją – Latvijos Respublikoje esančią įmonę „S“, užsienio valstybių vairuotojų pavardes, užsienio valstybių transporto priemonių pavadinimus ir valstybinius numerius, būtent pagamino ir atspausdino nuosprendyje nurodytus tarptautinius krovinių važtaraščius. Po to dalį šių tarptautinių krovinių važtaraščių, žinodamas, kad UAB „M“ realiai neišvežė atliekų, UAB „M“ patalpose 22-oje eilutėje pasirašė A. V., o kitą dalį A. V. nurodymu, žinodamas, kad UAB „M“ realiai neišvežė atliekų, UAB „M“ patalpose 22-oje eilutėje pasirašė UAB „M“ sandėlio vadovas G. V.

2.6.                      Taip A. V. pats įrašė ir kartu su J. K. nurodė UAB „M“ vadybininkėms įrašyti krovinio svorį – iš viso bendrai metalinių pakuočių – 5290,499 tonas, PET – 555,040 tonų, po to, vykdydami bendrą sumanymą, šiuos tarptautinius krovinių važtaraščius A. V., J. K., E. K. nuo 2013 m. liepos 15 d. iki 2013 m. liepos 31 d. pateikė į UAB „M“ buhalteriją, kad įmonės buhalterė L. Š., nieko nežinanti apie nusikalstamą veiką, juos įtrauktų į buhalterinę apskaitą kaip tariamai pagrindžiančius atliktus ūkinius sandorius (pakuočių pervežimus).

2.7.                      Tęsdami nusikalstamą sumanymą, A. V., J. K. nurodė UAB „M“ buhalterei L. Š. ir UAB „M“ vadybininkei R. K., nieko nežinančioms apie daromą nusikalstamą veiką, pagal minėtus tarptautinius krovinių važtaraščius pagaminti ir atspausdinti netikrus dokumentus – PVM sąskaitas faktūras dėl metalinių pakuočių ir PET pardavimo į Latvijos Respubliką įmonei „S“ ir šias PVM sąskaitas faktūras patvirtinti savo parašu.

2.8.                      Pagal šiuos dokumentus, tariamai patvirtinančius pakuočių atliekų sutvarkymą, UAB „M“ 2013 metais neteisėtai išdavė gamintojams bei importuotojams ir jiems atstovaujančioms organizacijoms pažymas apie tariamai sutvarkytas 5 290,499 tonas metalinių pakuočių ir 555,040 tonų PET. Gavę tokias pažymas gamintojai bei importuotojai ir jiems atstovaujančios organizacijos sumokėjo UAB „M“ iš viso 1 481 513,64 Lt (429 076 Eur) ir buvo atleisti nuo 19 780 117,66 Lt (5 728 718,04 Eur) mokesčio už metalines pakuotes ir 1 596 295,04 Lt (462 319 Eur) mokesčio už PET, todėl padaryta didelė – 21 376 412,69 Lt (6 191 037,04 Eur) žala Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui.

2.9.                      Taip J. K., E. K., veikdami bendrininkų grupe su A. V., pagamino netikrus dokumentus ir juos panaudojo, todėl buvo nesutvarkyta metalinių pakuočių 416,300 tonų. Dėl to padaryta didelės vertės turtinė žala Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui – 1 397 790,01 Lt (404 827,97 Eur), taip pat J. K., veikdama bendrininkų grupe su A. V., pagamino netikrus dokumentus ir juos panaudojo, dėl to buvo nesutvarkyta: metalinių pakuočių 4 874,199 tonos, PET 555,040 tonų, dėl to padaryta didelės vertės turtinė žala Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui – 19 978 622,68 Lt (5 786 209,07 Eur).

II. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

3.       Kasaciniu skundu nuteistoji J. K. ir jos gynėjas advokatas A. Višnevskis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 11d. nuosprendžio dalį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 27 d. nutarties dalį, kuria J. K. pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, nurodytas BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, ir J. K. išteisinti. Kasaciniame skunde nurodoma:

3.1.                      Darydamas išvadą, kad J. K. veika atitinka BK 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų požymius, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, teismas iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnį, 44 straipsnio 6 dalį, 301 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, nepalygino ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų asmenų parodymų, neatkreipė dėmesio į esmines bylos aplinkybes. Nesant pakankamai duomenų, pagrindžiančių J. K. kaltumą padarius nusikalstamas veikas, priėmė jai apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų neištaisė, nepagrįstai šių BPK pažeidimų nepripažino esminiais. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino apeliacinio skundo argumentų ir nepašalino visų abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, savo nutartyje nepateikė naujų motyvų. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktus, 320 straipsnio 3 dalį, 332 straipsnį, nes nagrinėdami bylą rėmėsi tik teismui pateikta informacija, nebuvo aktyvūs, siekdami nustatyti visas teisiniu požiūriu reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas priimto nuosprendžio aprašomojoje dalyje nepateikė įrodymų analizės, neginčijamai patvirtinančios J. K. kaltumą padarius jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas, o apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, nepateikė priimtoje nutartyje racionalių, logiškų, įtikinamų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir atitikties bylos aplinkybėms. Padaryti pažeidimai yra esminiai, nes sutrukdė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, suvaržė J. K., kaip kaltinamajai, įstatymų garantuotas teises.

3.2.                      Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Byloje nustatyta, kad J. K. pati tarptautinių krovinių važtaraščių neklastojo ir pažymų, pagal kurias įmonės galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata, nerengė, todėl ji negalėjo būti nuteista už šias veikas. 

3.3.                      Bylą nagrinėję teismai nenustatė ir BK 300 straipsnio 3 dalies požymio, kad nusikalstama veika padaryta didelė žala, nes jis nėra įrodytas, nors to reikalaujama pagal teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-104-1073/2020). Apeliacinės instancijos teismas neištyrė visų bylai išspręsti reikšmingų bylos aplinkybių, tarp jų dėl padarytos žalos dydžio ir jos vertinimo, ir priėmė BPK 332 straipsnio reikalavimų neatitinkančią nutartį.

3.4.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes teismų atliktas įrodymų vertinimas nepagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių, reikšmingų bylai teisingai išspręsti, išnagrinėjimu. Be to, buvo pažeistas in dubio pro reo (lot. abejonių aiškinimo kaltinamojo naudai) principas. Byloje nenustatyta, kad J. K. būtų pasirašiusi kaltinime nurodytus kaip netikrus dokumentus ar būtų juos kitaip pagaminusi ar panaudojusi. Savo išvadą dėl J. K. kaltumo padarius šią nusikalstamą veiką teismas pagrindė liudytojų A. Š., A. M., A. K., V. K. (V. K.), R. K., Ž. D., L. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad veikė pagal J. K. nurodymus, tačiau apklausiami teisme liudytojai šių parodymų nepatvirtino ir paaiškino, kad parodymus jiems surašė ir padiktavo ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai abejonių dėl šių liudytojų parodymų prieštaravimų nepašalino ir į juos neatsižvelgė. Be to, liudytoja L. Š. patvirtino J. K. parodymus, kad ji ir A. V. tarėsi dėl atliekų vežimo į Latviją, tačiau šios liudytojos parodymai dėl nesuprantamų priežasčių teismo priskirti J. K. kaltinantiems įrodymams. Be to, liudytojos R. K. ir Ž. D., patvirtindamos J. K. parodymus, nurodė, kad A. V. joms duodavo transporto priemonių duomenis, kuriuos reikėdavo įrašyti į tarptautinius krovinių važtaraščius. Pirmosios instancijos teismas abejonių dėl šių liudytojų parodymų prieštaravimų nepašalino, rėmėsi nevienareikšmiškais ir skirtingais asmenų parodymais ir be jokių objektyvių įrodymų pripažino J. K. kalta. Apeliacinės instancijos teismas pirmiau nurodytų prieštaravimų ir neaiškumų liudytojų parodymuose nepašalino, o vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu asmenų duotais parodymais, nors nagrinėjant bylą teisme liudytojai tokius parodymus pakeitė. Apie šias aplinkybes buvo nurodyta apeliaciniame skunde, todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai J. K. apeliacinio skundo neišnagrinėjo.

3.5.                       Apeliacinės instancijos teismas neįvertino reikšmingų aplinkybių, leidžiančių spręsti apie J. K. kaltę. Antai teismas neatsižvelgė į tai, kad J. K. nežinojo ir negalėjo žinoti, jog dokumentai yra klastojami, nes dokumentus be jos nurodymo pasirašė kiti asmenys, o dokumentai buvo pagaminti remiantis apskaitos duomenimis, kurie dokumentų surašymo dieną buvo teisingi. Dokumentų pagaminimą ir pasirašymą pagal nusistovėjusią tvarką organizavo ir kontroliavo A. V. Dėl to darytina išvada, kad neaišku, kuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad tarptautiniuose krovinių važtaraščiuose ir PVM sąskaitose faktūrose nurodyti duomenys neatitinka tikrovės, nes tokios teismo išvados nepatvirtina byloje surinkta įrodymų visuma. Pažymėtina, kad L. Š. ir R. K. bei kitų liudytojų parodymai, kad jie gavo nurodymus iš J. K. klastoti tarptautinius krovinių važtaraščius ir PVM sąskaitas faktūras, yra iškreipti, nes tokių parodymų liudytojai teisme nedavė, o davė priešingus parodymus. Dėl to kasatoriai daro išvadą, kad dėl J. K. nėra surinkta jokių įrodymų, patvirtinančių jos kaltę, todėl jos pripažinimas kalta pažeidžia nekaltumo prezumpciją ir in dubio pro reo principą.

3.6.                      Pagal teismų praktiką visose bylose svarbu teisingai nustatyti nusikaltimo padarymo motyvą ir tikslą, kurie ypač svarbūs skiriant bausmę (BK 54 straipsnis). Šioje byloje nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nebuvo nustatyta, kad J. K. būtų gavusi kažkokios naudos iš nusikalstamos veikos padarymo. Ji dirbo samdoma bendrovės vadove, vėliau pavaduotoja, o jos darbo užmokestis visiškai nepriklausė nuo bendrovės apyvartos. Dėl to apkaltinamasis nuosprendis J. K. yra nelogiškas.

3.7.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad inkriminuotas nusikalstamas veikas J. K. padarė veikdama su bendrininkų grupe. Būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų susitarimas veikti bendrai, siekiant įgyvendinti bendrus nusikalstamus ketinimus. Byloje nėra įrodymų, kad J. K., A. V., E. K. susitarė klastoti dokumentus, apskritai nėra įrodymų, patvirtinančių šių asmenų bendravimą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, darydami išvadą dėl susitarimo, nepagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis ir garso įrašais, nes jie nepatvirtina jokio susitarimo, klaidingai perteikia situaciją, be to, padaryti jau po tiriamo laiko, kai J. K. jau nebuvo įmonės direktorė ir neturėjo įgaliojimų priimti sprendimus. Kasatorių teigimu, pateikti garso įrašai yra nesusiję su byla, todėl teismai, juos vertindami kaip patikimus ir jais grįsdami J. K. kaltumą, padarė klaidą, ši klaida negali lemti J. K. baudžiamosios atsakomybės, nes pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką valstybės institucijų klaidos turi būti aiškinamos asmenų naudai ir padarytos klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimas byloje Gashi prie Kroatiją, peticijos Nr. 32457/05; 2009 m. birželio 11 d. sprendimas byloje Trgo prieš Kroatiją, peticijos Nr. 35298/04).

3.8.                      Darydamas išvadą, kad J. K. veika atitinka BK 222 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika gali būti padaryta tik tyčia. Nagrinėdami bylą teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad UAB „M“ buvo įsteigta 2009 m., o J. K. atėjus dirbti į įmonę joje jau buvo nusistovėjusi tvarka, kad superkant metalo laužtą ar metalinių pakuočių atliekas pirkimo–pardavimo aktai buvo rašomi tik tada, kai superkamo laužo ar atliekų vertė buvo didesnė negu 200 Lt (57,92 Eur). J. K. įmonėje buvo atsakinga už buhalterinę apskaitą, tačiau ji nebuvo metalo supirkimo apskaitos specialistė ir nežinojo, kad superkant metalines pakuotes reikia vadovautis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 6 d. įsakymu               Nr. 4-678 patvirtintomis Netauriųjų metalų laužo ir atliekų apskaitos taisyklėmis. Pažymėtina, kad byloje nėra nustatyta, jog J. K. būtų susitarusi su A. V. dėl jiems žinomos tokios tvarkos įvedimo. Byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad tokia tvarka buvo įvesta dar iki tol, kai J. K. pradėjo dirbti UAB „M“ vadove. Kasatoriai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pasisakė apie informaciją, kuri turėjo būti nurodyta kasos aparato kvituose, superkant metalo laužą ir metalinių pakuočių atliekas, tačiau pats teismas kasos aparatų kvitų neištyrė, nes kasos aparatų kvitai viso baudžiamojo proceso metu nebuvo paimti ir ištirti. Kasatoriai pažymi, kad specialisto išvadoje Nr. 5-1/142 dėl UAB „M“ ūkinės finansinės veiklos nurodyta, kad pagal tyrimui pateiktus UAB „M“ dokumentus (pažymas) juose nurodytas sutvarkytas atliekų kiekis sutampa su UAB „M“ apskaitos registrais, t. y. pagal tyrimui pateiktus bendrovės buhalterinės apskaitos registrus (suvestinius sandėlio apyvartos žiniaraščius) ir įrašus juose patvirtinančius dokumentus atliekos buvo surinktos ir sutvarkytos. Iš to darytina išvada, kad J. K., būdama UAB „M“ vadovė, tinkamai organizavo apskaitos politiką. Dėl to negalima konstatuoti, kad J. K., kaip bendrovės vadovė, savo tyčiniais veiksmais siekė, jog pagal bendrovės apskaitos dokumentus būtų neįmanoma nustatyti bendrovės faktinės veiklos. Be to, darytina išvada, kad J. K. nuteista nenustačius visų BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė išvadas dėl J. K. kaltumo padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką remdamasis ne įrodymais, o prielaidomis, taip pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles ir in dubio pro reo principą. Savo ruožtu apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas J. K. gynėjo apeliacinį skundą, išsamiai neišnagrinėjo bylos duomenų ir aplinkybių, turinčių reikšmės tam, kad būtų tinkamai pritaikyta BK 222 straipsnio 1 dalis, nutartyje nenurodė, kokiais motyvais grindžia išvadą dėl J. K. tyčios padarant šią veiką, o šie pažeidimai sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą.

4.       Kasaciniu skundu nuteistasis E. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 11 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas, taip pat Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 27 d. nutarties dalį, kuria jo apeliacinis skundas atmestas, ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

4.1.                      Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nepaisydamas to, kad byloje nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę, o jo veiksmai neatitiko jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymių, priėmė jam apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė, todėl buvo iš esmės pažeista BPK 44 straipsnio 6 dalis.

4.2.                      Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus, 320 straipsnio 3 dalį, nes nebuvo aktyvūs, rėmėsi tik jiems pateikta medžiaga, pirmosios instancijos teismas neišdėstė aiškių, nuoseklių argumentų dėl įrodymų vertinimo, o apeliacinės instancijos teismas neatliko savo pareigos patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir pateikti nuoseklius ir įtikinamus argumentus apie pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir atitiktį bylos aplinkybėms. Šiuos teiginius patvirtina kiti skundo argumentai.

4.3.                       Darydamas išvadą dėl kasatoriaus kaltumo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė tik į veika padarytą žalą, nors pagal teismų praktiką turi būti įrodinėjama ir asmens kaltė, kuri turi apimti asmens suvokimą, kad dėl jo veikos atsiras didelė žala, ir tokių padarinių norėjimą arba leidimą tokiems padariniams kilti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2010, 2K-7-251/2013, 2K-7-47-895/2016, 2K-46-699/2018, 2K-104-1073/2020). Kasatorius tvirtina, kad didelės žalos padarinių nenumatė ir negalėjo numatyti, nes neturėjo tikslo išduoti pažymas, nesitarė su kaltinime nurodytais asmenimis dėl netikrų dokumentų pagaminimo ir jų panaudojimo, savo veika nesukėlė jokių padarinių, tuo labiau didelės žalos. 

4.4.                      Kasatorius teigia, kad neturėjo tikslo išduoti pažymų. Dirbdamas UAB „M“, jis buvo atsakingas tik už metalo laužo supirkimą, objektų paiešką, t. y. gerą metalo laužo kainų politiką, ir jis negalėjo bei neprivalėjo rūpintis visais įmonės reikalais, tarp jų ir metalinėmis pakuotėmis. Jo aiškinimą apie atsakomybės sritį patvirtina J. K., A. V., A. S. ir kitų liudytojų parodymai. Pažymose taip pat nėra duomenų, kad jis būtų jas išrašęs, o pažymų gavėjai nenurodė, kad būtų bendravę su E. K. Byloje neįrodyta, kad jis gavo atlygį už tai, kad pasirašė tarptautiniuose krovinių važtaraščiuose, ar atlygį už pažymas. Pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kodėl jis turėjo tikslą išrašyti dokumentus, patvirtinančius atliekų sutvarkymą, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė. Neįrodžius jo tikslo klastoti dokumentus, jo veiksmai negalėjo būti siejami su žalos padarymu valstybės biudžetui, todėl buvo padaryti esminiai BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio, 44 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimai. 

4.5.                      Kasatorius tvirtina, kad nesitarė klastoti dokumentų, taip pat tarptautinių krovinių važtaraščių ir jam inkriminuotos vienos PVM sąskaitos faktūros neklastojo. Pagal apeliacinės instancijos teismo pateiktą netikro dokumento sąvokos išaiškinimą dokumentas yra netikras, kai jo turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys ir kaltininkas tokį dokumentą surašė. Dėl to, siekiant nustatyti, kad tarptautiniai krovinių važtaraščiai yra suklastoti, važtaraščiuose turėjo būti užfiksuota, kad metalinės pakuotės vežamos perdirbti. Kasatorius pažymi, kad jo pasirašytuose tarptautiniuose krovinių važtaraščiuose, taip pat PVM sąskaitoje faktūroje nėra nurodyta, kad pakuotės išvežamos perdirbti, nenurodytas ir metalinių pakuočių vežimo, siuntimo tikslas. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kokie duomenys turi būti nurodyti tarptautiniuose krovinių važtaraščiuose, rėmėsi specialistės B. D. paaiškinimais, tačiau specialistė nenurodė, kad tarptautiniuose krovinių važtaraščiuose turi būti informacija apie krovinio siuntimo tikslą. Reikšminga ir tai, kad tarptautiniuose krovininių važtaraščiuose nėra laukelio, kuriame būtų galima padaryti įrašą apie krovinio siuntimo tikslą. Dėl to tarptautiniai važtaraščiai neturi juridinės galios patvirtinti krovinio siuntimo tikslo, o tai reiškia, kad jis, A. V. ir J. K. negalėjo susitarti ir suklastoti tarptautinių krovinių važtaraščių, patvirtinančių metalinių pakuočių pervežimą perdirbti. Dėl to tarptautiniai krovinių vežimo važtaraščiai šioje byloje negali būti klastojimo dalykas ir sukelti padarinių. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 30 dalį PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių ar paslaugų teikimas. Šioje byloje metalinių pakuočių perdirbimo paslaugas teikė įmonė „S“, todėl tik šios įmonės išrašytos PVM sąskaitos faktūros galėjo patvirtinti parduotą paslaugą – metalinių pakuočių perdirbimą. UAB „M“ negalėjo išrašyti PVM sąskaitos faktūros sau apie iš „S“ nupirktas paslaugas – metalinių pakuočių perdirbimą, todėl jam inkriminuotos PVM sąskaitos faktūros suklastojimas ir panaudojimas negali būti šioje byloje nusikalstamos veikos dalykas ir sukelti padarinių. Dėl to darytina išvada, kad kaltinimas pagaminus netikrus dokumentus niekuo nėra pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pažymomis, padarė išvadą, kad metalinės pakuotės buvo pervežamos perdirbti. Iš to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į tariamai suklastotų dokumentų turinį, nesigilino, koks jo psichinis santykis su veika ir jos padariniais, o tik formaliai padarė išvadą, kad kilo padariniai ir jie atitinka BK 300 straipsnio 3 dalyje nurodytus padarinius. Kasatorius pažymi, kad tuos pačius tarptautinius krovinių važtaraščius pasirašė ir UAB „M“ vairuotojai A. M. ir A. Š., tačiau jie buvo įtariami pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Dėl to kasatoriui kyla klausimas, kodėl jo veika kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 3 dalį. Į šį argumentą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neatsakė, todėl buvo padaryti esminiai BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio, 44 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimai.

4.6.                      Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrindė įrodymais to, kad tarptautiniai krovinių važtaraščiai buvo įtraukti į atliekų apskaitą, kad jų pagrindu būtų išduotos pažymos, kad suklastoti dokumentai buvo įtraukti į buhalterinę apskaitą kaip pagrindžiantys ūkinius santorius. Apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė, nors to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Anot kasatoriaus, ši išvada darytina, nes tarptautiniai krovinių važtaraščiai nepatvirtina ūkinių operacijų, o jas patvirtina tik PVM sąskaita faktūra, tačiau jis nedalyvavo išrašant PVM sąskaitą faktūrą ir ją panaudojant, o net jei būtų laikoma priešingai, kaip minėta pirmiau, PVM sąskaita faktūra negali būti laikoma paslaugos – metalinių pakuočių perdirbimo – įrodymu.

4.7.                      Kasatorius tvirtina, kad tarp jo veikos, pasireiškusios tarptautinių važtaraščių pasirašymu, ir kilusių padarinių – didelės žalos nėra priežastinio ryšio, nes 2015 m. kovo 9 d. patikrinimo akte Nr. 14.7-101, kuriuo panaikintos UAB „M“ išduotos pažymos, nesiremta tarptautiniais krovinių važtaraščiais. Dėl to darytina išvada, kad kasatoriaus veika – tarptautinių važtaraščių pasirašymas neturėjo jokios reikšmės priimant sprendimą dėl pažymų panaikinimo, o kartu nesukėlė kaltinime nurodytų padarinių. Dėl to veika negalėjo būti kvalifikuojama pagal BK 300 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismas citavo pirmiau nurodytą patikrinimo aktą, tačiau priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl padarė esminius BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio, 44 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimus.

4.8.                      Kasatorius nurodo, kad išvada dėl jo veika padarytos didelės žalos grindžiama teiginiais apie pakuočių atliekų sutvarkymą ir pažymų išdavimu, tačiau byloje nėra įrodyta, kad jis žinojo, jog UAB „M“ metalines pakuotes pagal jo pasirašytus tarptautinius krovinių važtaraščius pervežė perdirbti, kad įmonė nebuvo surinkusi tarptautiniuose krovinių važtaraščiuose nurodytų 416,300 tonų metalinių pakuočių. UAB „M“ patalpose jis pro langą galėjo matyti metalinių pakuočių krūvą, tačiau krūva tai didėjo, tai mažėjo, priklausomai nuo atvežamų ir išvežamų pakuočių. Dėl to 416,300 tonų metalinių pakuočių vienu metu nebuvo laikomos ir matomos iš UAB „M“ patalpų, kuriose jis dirbo. Be to, sprendžiant iš liudytojos L. Š., R. K. parodymų, Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto pareigūnų atlikto neplaninio specifinio 2013 m. gegužės 23 d. patikrinimo akto Nr. VR-14.7-250, 2013 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo akto Nr. VR-14.7-571, išvežamų į įmonę „S“ pakuočių kiekis atitiko UAB „M“ buhalterinės apskaitos duomenis ir aikštelėje tokios pakuotės buvo. Kasatorius teigia, kad tarptautinius krovinių vežimo važtaraščius tik pasirašė, o duomenis į juos įrašė liudytoja R. K., kuri realiai valdė UAB „M“ sandėlyje buvusias metalines pakuotes, o jis pasitikėjo šia darbuotoja. Reikšminga ir tai, kad R. K. apie metalinių pakuočių išvežimą pranešė aplinkos apsaugos pareigūnams. Jos parodymai yra patikimi, nes ji nedarė nusikalstamos veikos, todėl nesuprantama, kaip jis turėjo suvokti, kad UAB „M“ reikiamo metalinių pakuočių kiekio neturi. Darydami išvadą dėl suvokimo, teismai rėmėsi liudytojo G. V. parodymais, tačiau šis liudytojas negalėjo matyti, koks kiekis pakuočių buvo UAB „M“ aikštelėje, nes tarptautinių krovinių važtaraščių pasirašymo metu nedirbo aikštelės vadovu ir negalėjo žinoti, kas dalyvavo pakraunant metalines pakuotes. G. V. parodymai negali būti laikomi kaip kasatoriaus suvokimo įrodymas, nes nebūtinai jo ir liudytojo G. V. suvokimas apie aplinkybes turi sutapti, tai tik prielaida. Kasatorius pažymi, kad jis pasirašė tarptautinius važtaraščius ne dėl tūkstančių tonų, todėl iš jų negalėjo suvokti, kad pasirašo netikrus dokumentus. Be to, teismai, darydami išvadas apie jo suvokimą, kad tiek metalinių pakuočių atliekų UAB „M“ nėra, rėmėsi liudytojų R. M. ir J. B. parodymais, kad jų vadovaujamose aikštelėse nebuvo surenkamas toks metalinių pakuočių kiekis. Vis dėlto šių liudytojų parodymai nėra reikšmingi sprendžiant dėl kasatoriaus kaltumo, nes jis buvo atsakingas tik už tą aikštelę, kurioje vadovu buvo G. V. Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas jo aiškinimą apie tai, kad nesuvokė pasirašantis suklastotus dokumentus, rėmėsi 2015 m. kovo 9 d. patikrinimo aktu Nr. VR-14.7-101, tačiau šis aktas nepaneigia kasatoriaus aiškinimo apie įvykio aplinkybes, nes šis patikrinimas buvo atliktas gerokai vėliau po to, kai buvo pasirašyti tarptautiniai krovinių vežimo važtaraščiai, ir apie patikrinimo rezultatus jis negalėjo žinoti pasirašydamas dokumentuose. Reikšminga ir tai, kad iš patikrinimo akto matyti, kad aplinkos apsaugos pareigūnai buvo informuoti apie visus metalinių pakuočių išvežimo atvejus. Padarydamas iš to paties akto priešingas išvadas, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai, šališkai ir pažeidė BPK 1 straipsnio, 20 straipsnio, 44 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

4.9.                      Kasatorius nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad jis veikė bendrai su J. K. ir A. V.. Iš kaltinimo turinio matyti, kad jis kaltinamas pasirašęs tarptautinius krovinių važtaraščius po 2013 m. liepos 31 d., tačiau tokia kaltinimo formuluotė neatitinka bylos aplinkybių. Kasatorius pažymi, kad visuomet davė nuoseklius parodymus, kad tarptautinius krovinių važtaraščius pasirašė šiuose dokumentuose nurodytomis datomis. Iš bylos duomenų matyti, kad tarptautinius krovinių vežimo važtaraščius jam parengė pasirašyti R. K., kuri pagal kaltinimą nieko nežinojo apie daromą nusikalstamą veiką, todėl akivaizdu, kad jei jis būtų tarptautinius krovinių važtaraščius pasirašęs po to, kai metalinės pakuočių atliekos jau buvo išvežtos, R. K. būtų supratusi, kad klastoja dokumentus, o kaltinime yra padaryta priešinga išvada. Jo teiginius apie tai, kad tarptautiniai krovinių vežimo važtaraščiai buvo surašyti juose nurodytomis datomis, patvirtina pranešimai aplinkos apsaugos pareigūnams apie ketinimus išvežti atliekas, taip pat pačiame kaltinime nurodytos aplinkybės, tokios kaip jam inkriminuotos PVM sąskaitos faktūros surašymo data, kad liudytojos L. Š. ir R. K., parengusios jo pasirašytą PVM sąskaitą faktūrą, jokios nusikalstamos veikos nedarė. Kasatorius teigia, kad nebuvo realaus susitarimo daryti nusikaltimą, nes tokios aplinkybės nenurodė kiti nuteistieji byloje, liudytojai, jo nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Pagal kaltinimo logiką jis, A. V. ir J. K. susitarė pagaminti UAB „M“ tarptautinius krovinių važtaraščius ir PVM sąskaitas faktūras, pagrindžiančias metalinių pakuočių perdirbimą, tačiau, kaip minėta, važtaraščiai ir PVM sąskaita faktūra negali patvirtinti metalinių pakuočių perdirbimo ar siuntimo perdirbti, todėl negalimas susitarimas dėl neįmanomų dalykų. Kasatorius mano, kad kaltinime buvo nurodyta, kad jis susitarimo dalyvis, nes nesutiko duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų pageidaujamų parodymų. Ši išvada darytina, nes ikiteisminio tyrimo metu jis buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas, tačiau, atsisakęs duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų pageidaujamus parodymus, tapo įtariamuoju. Kasatorius pažymi, kad pasirašė tik tuose tarptautiniuose krovinių važtaraščiuose, kuriuos turėjo pasirašyti J. K. šios atostogų metu. Jei jis būtų bendrininkavęs, jo atliktų veiksmų apimtis būtų buvusi daug didesnė. Kasatorius teigia, kad teismai neįrodė, kad jis turėjo tikslą klastoti dokumentus. Jei būtų bendrininkauta, tai jis būtų gavęs pinigų už savo veiką, tačiau tokios aplinkybės byloje nėra nustatytos. Be to, teismai rėmėsi telefono pokalbių suvestinėmis, tačiau teismo nurodyti pokalbiai nekonkretūs, sunku suprasti, apie ką juose kalbama, pokalbiuose nėra minimos metalo pakuotės, todėl teismas negalėjo daryti išvados, kad jis tarėsi ne dėl metalo laužo, o būtent dėl metalinių pakuočių. Visi pokalbiai vyko praėjus dviem ar šešiems mėnesiams po dokumentų pasirašymo, todėl šie pokalbiai niekaip negalėjo būti susiję su jo pasirašytais tarptautiniais krovinių važtaraščiais. Apeliacinės instancijos teismas į šiuos argumentus neatsakė. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepateikė argumentų, kodėl buvo sudarytas susitarimas ir kokios jis buvo apimties, tik rėmėsi faktu, kad buvo išrašytos pažymos, todėl darė išvadą, kad buvo ir bendrininkavimas. Apeliacinės instancijos teismas, nepateikdamas argumentų dėl jo veikos kvalifikavimo, netinkamai pritaikė BK 24 straipsnio 1, 3 dalis, 25 straipsnio 2 dalį, padarė esminius BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus. Kasatoriaus nuomone, J. K. dirbtinai pripažinta jo bendrininke, nes pagal kaltinimą J. K. duoti nurodymus UAB „M“ darbuotojams ir atlikti kitus kaltinime nurodytus veiksmus turėjo atostogų metu, tačiau taip negalėjo būti, nes ši tuo metu buvo išvykusi iš Lietuvos. Be to, pats apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nurodymus kai kuriems UAB „M“ darbuotojams davė ne J. K., o A. V.   Ž. D. nerengė jo pasirašytų tarptautinių krovinių važtaraščių, todėl J. K. negalėjo jai duoti nurodymų. Įvertinus šias aplinkybes, apeliaciniame skunde buvo pateiktas argumentas, kad J. K. negalėjo būti pripažinta bendrininke, tačiau apeliacinės instancijos teismas į šį argumentą neatsakė, todėl netinkamai taikė BK 24 straipsnio 1, 3 dalis, 25 straipsnio 2 dalį, padarė esminius BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimus.

4.10.                      Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, esą jis privalėjo suprasti, kad pagal jo pasirašytus tarptautinius krovinių važtaraščius metalinės pakuotės praktiškai kiekvieną dieną ar net kelis kartus per dieną negalėjo būti vežamos, yra neargumentuota, todėl pažeisti BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai. Kasatorius tvirtina, kad, jo įsitikinimu, metalinės pakuotės galėjo būti vežamos kiekvieną dieną, nes UAB „M“ turėjo reikiamą metalinių pakuočių kiekį ir jos buvo kraunamos į skirtingus sunkvežimius, vairuojamus skirtingų vairuotojų.

4.11.                      Kasatorius nurodo, kad ikiteisminis tyrimas byloje vyko nesąžiningai. Ikiteisminio tyrimo metu jis yra davęs parodymus, kad tikrino važtaraščius ir juose nurodomą krovinį. Šiuos parodymus davė, nes buvo spaudžiamas duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų pageidaujamus parodymus ir neteisingai suvokė savo kaip specialiojo liudytojo teisinę padėtį, o gynėjas apklausoje nedalyvavo. Dėl to šie jo parodymai yra nepatikimi ir teismas turėtų remtis jo vėliau duotais parodymais, kad jis netikrino įrašų tarptautiniuose krovinių važtaraščiuose ir nedalyvavo pakraunant metalines pakuotes. Jo aiškinimą dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų daryto spaudimo duoti jų pageidaujamus parodymus patvirtina ikiteisminio tyrimo metu atlikta specialisto R. D. apklausa, siekiant pašalinti neaiškumus. Specialisto R. D. surašytas 2015 m. kovo 9 d. patikrinimo aktas Nr. 14.7-101 buvo aiškus, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo atlikti jo apklausą, tačiau apklausa buvo atlikta ir apklausos metu buvo paminėta kaltinimui svarbi aplinkybė, kad 2015 m. kovo 9 d. patikrinimo akte Nr. 14.7-101 išvados buvo daromos ir pagal krovinių važtaraščius, nors ši aplinkybė patikrinimo akte nenurodyta. R. D. apklausoje nurodyta ir tai, kad buvo tikrinami atliekų sutvarkymą patvirtinantys dokumentai, nors tarptautiniuose krovinių važtaraščiuose ir PVM sąskaitose faktūrose nėra tokių duomenų. Apie tai, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje nevyko sąžiningai, rodo ir liudytojų R. K., Ž. D., S. J., J. B., R. M. apklausos protokolų turinys, nes pakartotinės liudytojų apklausos protokoluose užfiksuoti parodymai yra identiški šių liudytojų pirmosios apklausos protokoluose užfiksuotiems liudytojų parodymams. Ikiteisminio tyrimo nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad esant toms pačioms aplinkybėms kasatoriui buvo pareikštas kaltinimas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, o kitiems asmenims – kaltinimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, uždraudžiančią mažiau pavojingą nusikalstamą veiką.

5.       Atsiliepimu į kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė J. Radišauskienė prašo nuteistųjų E. K., J. K. ir jos gynėjo advokato A. Višnevskio kasacinius skundus atmesti. Atsiliepime nurodoma:

5.1.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, J. K. ir E. K. veikas kvalifikuodami pagal BK 300 straipsnio 3 dalį.

5.2.                      Pagal teismų praktiką dokumentas yra kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas. Tarptautiniai krovinių važtaraščiai patvirtina juridinį faktą – tarptautinį pervežimą, o PVM sąskaita faktūra patvirtina prekių ar paslaugų teikimą arba avanso sumokėjimą. Dėl to tarptautinius krovinių važtaraščius ir PVM sąskaitą faktūrą teismai pagrįstai pripažino klastojimo dalyku BK 300 straipsnio prasme. Remdamiesi byloje surinktais įrodymais, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad pagal PVM sąskaitas faktūras ir tarptautinius krovinių vežimo važtaraščius į įmonę „S“ išvežtos perdirbti PET ir metalinių pakuočių atliekos iš tiesų nebuvo išvežtos, nes pagal dokumentus pakuotės buvo vežamos kiekvieną dieną ar net po kelis kartus per dieną, pakuotes pagal tarptautinius važtaraščius turėję vežti vairuotojai nurodė, kad į užsienį išvykę nebuvo, o įmonė „S“ metalinių ir PET pakuočių atliekų perdirbimo nevykdė. PVM sąskaitos faktūros ir tarptautiniai krovinių važtaraščiai buvo surašyti, nurodant juose melagingą informaciją, dėl bendrininkų J. K., A. V., E. K. veikų. Aplinkybė, kad nuteistieji jokios materialinės naudos iš dokumentų klastojimo neturėjo, veikos kvalifikavimui pagal BK 300 straipsnį neturi, nes motyvas nėra šios nusikalstamos veikos sudėties požymis.

5.3.                      Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas, ir gali būti išreikštas bet kokia forma (žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais). Pagal teismų praktiką, konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Nustačius susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą ir kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdžiai. Dėl to teismai pagrįstai konstatavo, kad A. V., J. K. ir E. K. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, padarė veikdami bendrininkų grupe.

5.4.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nustatė, kad J. K. ir E. K. veikos atitinka visus BK 300 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, tarp jų ir priežastinį ryšį tarp nuteistųjų veikų ir kilusių padarinių. Iš bylos duomenų matyti, kad remiantis suklastotais dokumentais, patvirtinančiais pakuočių atliekų sutvarkymą, buvo išduotos pažymos, pagal kurias gamintojai, importuotojai, jiems atstovaujančios organizacijos buvo atleisti nuo mokesčių už metalinių pakuočių ir PET sutvarkymą ir dėl to buvo padaryta didelė – 6 191 037,04 Eur žala Lietuvos Respublikos valstybei (biudžetui). Kasatoriams nepriimtinos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo ir faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui, nes įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra išimtinė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Iš byloje paduotų apeliacinių skundų matyti, kad juose nebuvo pateikti argumentai dėl didelės žalos požymio, E. K. veikos kvalifikavimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, o ne pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, todėl žalos dydžio nustatymo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 300 straipsnio 1 ir 3 dalis kontekste klausimai kasacine tvarka nenagrinėtini.

5.5.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą kvalifikuodami J. K. veiką pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. J. K. ir jos gynėjas kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad nenustatyta J. K. tyčia padaryti šią nusikalstamą veiką. Pagal teismų praktiką subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais: kaltės turinys atskleidžiamas ne vien kaltininko prisipažinimu ir paaiškinimu, kaip jis suvokė bei vertino savo daromą veiką, ko ja siekė, bet ir objektyviais duomenimis apie veikos padarymo būdą, veikimo intensyvumą, situaciją, kuriai esant veika padaryta, kaltininko elgesį veikos darymo metu, prieš jos padarymą ir po jo, veikos nutrūkimo priežastis ir pan. Atliekų pirkimo–pardavimo aktas yra apskaitos dokumentas, kuriuo įforminamas atliekų supirkimas ir kuriame, be privalomų apskaitos rekvizitų, taip pat nurodomas perkamo laužo ir atliekų pavadinimas, duomenys apie pardavėją. J. K., būdama UAB „M“ direktorė, o vėliau pavaduotoja, aktyviai dalyvavusi įmonės veikloje, duodama kartu su bendrininku A. V. UAB „M“ atliekų tvarkymo aikštelių viršininkams prieštaraujantį teisės aktams nurodymą surašyti ne viso per kasos aparatą supirkto atliekų kiekio pirkimo–pardavimo aktus, kas ir buvo padaryta, suvokė, jog bus užfiksuoti ne visų supirktų atliekų pavadinimai, kiekiai, pardavėjai, o dėl to nebus galima nustatyti, ar suvestiniuose apskaitos registruose nurodytas per kasos aparatą supirktas metalinių pakuočių atliekų kiekis atitinka tikrovę, ir dėl šios priežasties iš dalies nebus galima nustatyti UAB „M“ turto laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Nustatant J. K. kaltę dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, svarbu ir tai, kad ši veika buvo ne atsitiktinė, o dėsninga ir logiška, nes kartu UAB „M“ buvo klastojami dokumentai: PVM sąskaitos faktūros, tarptautiniai krovinių važtaraščiai, patvirtinantys, kad UAB „M“ išvežė atliekas į įmonę „S“, ir pagal šiuos dokumentus atliekų gamintojams, importuotojams, jų atstovams buvo išduotos pažymos, patvirtinančios atliekų sutvarkymą. Aplinkybė, kad dar iki J. K. pareigų ėjimo pradžios įmonėje buvo susiklosčiusi tvarka surašyti ne viso supirkto atliekų kiekio pirkimo–pardavimo aktus, J. K. baudžiamosios atsakomybės nešalina.

5.6.                      Kasacinių skundų teiginys, kad nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nebuvo užtikrinta kaltinamųjų teisė į nešališką teismą, vertintinas kaip deklaratyvus. Pagal BPK 58 straipsnį teismas laikomas šaliku, kai egzistuoja šiame straipsnyje nurodyti pagrindai. Kasatoriai nenurodo konkrečių aplinkybių, keliančių abejonių dėl bylą nagrinėjusių teismų priklausomumo ar šališkumo, patvirtinančių BPK 58 straipsnyje nurodytus pagrindus. Šių kasacinio skundo argumentų nėra galimybės patikrinti ir pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotus subjektyvaus ir objektyvaus šališkumo kriterijus.

5.7.                      Nuteistojo E. K. kasacinio skundo argumentas, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos jo teisės, tyrimą atliekantys pareigūnai jam darė neleistiną poveikį, atmestinas, nes neparemtas bylos duomenimis ir yra deklaratyvus. Iš bylos duomenų matyti, kad, apklausiant E. K. kaip specialųjį liudytoją, jam buvo išaiškinta teisė neduoti parodymų prieš save, apklausos metu turėti įgaliotąjį atstovą, reikalauti būti pripažintam įtariamuoju, susipažinti su savo parodymų protokolu ir daryti jame pakeitimus, ir pan.

5.8.                      Atmestini kaip nepagrįsti kasacinių skundų argumentai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė įrodymų vertinimo klaidų, taip pažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimus ir nukrypdami nuo in dubio pro reo principo. Abiejų instancijų teismai įrodymus įvertino tiek atskirai, tiek kaip visumą, pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Abiejų instancijų teismai teisines išvadas dėl nuteistųjų kaltumo padarė remdamiesi nustatytomis bylos aplinkybėmis, o neaiškumų, kurių nebuvo galima patikrinti baudžiamojo proceso priemonėmis, nekilo.

5.9.                      Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, apygardos teismas bylą patikrino tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), o nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl apeliacinių skundų (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalys). Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas patikrino baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka surinktus įrodymus, juos išanalizavo ir nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos teisinio vertinimo bei atsakė į esminius apeliacinių skundų argumentus.

5.10.                      Spręsdami bausmės skyrimo J. K. klausimą, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai baudžiamojo įstatymo normų nepažeidė ir paskyrė nuteistajai teisingą bausmę.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6.       Nuteistųjų E. K., J. K. ir jos gynėjo advokato A. Višnevskio kasaciniai skundai netenkintini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

7.       Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

8.       Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad kasaciniuose skunduose ginčijamos teismų nustatytos faktinės aplinkybės, abejojama byloje surinktų įrodymų patikimumu ir pakankamumu teisinę reikšmę turinčioms aplinkybėms nustatyti, todėl, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, dėl šių ir panašių kasacinių skundų argumentų pasisakoma tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu

9.       Nuteistosios J. K. ir jos gynėjo kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iškreipė liudytojų A. Š., A. M., A. K., V. K., R. K., Ž. D., L. Š. parodymus, padarydami išvadą, kad J. K. davė nurodymus klastoti tarptautinius važtaraščius ir PVM sąskaitas faktūras, o kasatorius E. K. tvirtina, kad teismai iškreipė tarptautinių važtaraščių ir PVM sąskaitų faktūrų turinį padarydami išvadą, kad iš šių dokumentų išplaukia, kad pagal tarptautinius važtaraščius į įmonę „S“ vežamas krovinys buvo skirtas perdirbti. Kasaciniuose skunduose taip pat teigiama, kad teismai neatkreipė dėmesio į esmines reikšmingas bylos aplinkybes, nebuvo aktyvūs, nes nesiaiškino aplinkybių, kurios ištirtos ikiteisminio tyrimo metu. Byloje nėra jokių įrodymų, jog A. V., J. K., E. K. susitarė klastoti dokumentus, suvokė, kad klastoja dokumentus, ir numatė, kad dėl jų veikos bus padaryta didelė turtinė žala.

9.1.                       Įrodymų vertinimo taisykles reglamentuoja BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-154-1073/2020 ir kt.).

9.2.                      Nuteistosios J. K. ir jos gynėjo kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad nagrinėjant bylą teisme buvo iškreipti liudytojų A. Š., A. M., A. K., V. K., R. K., Ž. D., L. Š. parodymai, nes, kaip matyti iš liudytojų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme, palyginimo, liudytojai patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, neneigė, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo teisingi. Vien tai, kad apklausiami teisme apie bylos aplinkybes liudytojai davė ne tokius detalius parodymus kaip ikiteisminio tyrimo metu, negalėjo tiksliai įvardyti kai kuriuos nurodymus jiems davusių asmenų ir pan., atsižvelgus į nuo įvykio iki apklausos teisme praėjusį laiką, nesuteikia teisinio pagrindo daryti išvadą, kad liudytojai paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, apklausiami teisme davė kitokius parodymus dėl šių aplinkybių, o teismai tariamai šiuos iš esmės skirtingus nei ikiteisminio tyrimo metu parodymus iškreipė suteikdami jiems ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinį. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai.

9.3.                      Nuteistojo E. K. kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismai iškreipė PVM sąskaitos faktūros ir tarptautinių važtaraščių duomenis, padarydami išvadą, kad E. K. pasirašytais tarptautiniais važtaraščiais į įmonę „S“ krovinys buvo vežamas perdirbti. Iš skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turinio matyti, kad, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, tokią išvadą teismai padarė ne tik pagal PVM sąskaitos faktūros ir tarptautinių važtaraščių turinį, bet ir atsižvelgdami į byloje surinktų įrodymų visumą, tarp jų ir tarptautinių važtaraščių ir PVM sąskaitų faktūrų pagrindu UAB „M“ išduotas pažymas, kad metalinių pakuočių atliekos ir PET buvo perdirbtos. Taigi įrodymų visumos vertinimu pagrįstos teismų išvados negali būti laikomos atskirų byloje surinktų įrodymų turinio iškreipimu. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai.

9.4.                      Kasaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netyrė esminių teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, nebuvo aktyvūs, nes nesiaiškino ikiteisminio tyrimo metu netirtų aplinkybių, kaip padaryta didelė turtinė žala, bendrininkų susitarimo daryti nusikalstamas veikas, kaltininkų suvokimo, kad klastoja dokumentus, ir numatymo, kad gali padaryti žalos ir pan., nes šios aplinkybės buvo tiriamos ir teismai, įvertinę byloje dėl šių aplinkybių surinktus įrodymus, priimtuose nuosprendyje ir nutartyje padarė motyvuotas išvadas. Antai išvada dėl padarytos turtinės žalos absoliutaus dydžio grindžiama 2014 m. gruodžio 19 d. specialisto išvada Nr. 5-1/142, specialisto paaiškinimais, o jos dydžio teisinis vertinimas yra ne įrodinėjimo (bylos aplinkybių nustatymo), o teisinio vertinimo (kvalifikavimo) dalykas. Kitos aplinkybės, kaip bendrininkų susitarimas, jo turinys ir ribos, kaltininko suvokimas, kad klastoja dokumentus, numatymas, kad dėl kaltininko kils didelė turtinė žala, jo tikslas ir motyvas, jei nėra išreikšti ir užfiksuoti išoriškai, yra žmogaus psichinės veiklos dalis, todėl šioms bylos aplinkybėms negali būti taikomi tokie patys įrodinėjimo reikalavimai kaip įrodinėjant objektyvias (išorines) bylos aplinkybes, kurios gali būti nustatytos atliekant įvairius matavimus, skaičiavimus ir pan. tyrimus. Dėl to teismų praktikoje išvados apie asmens kaltę ir jos turinį, jo veikos motyvus ir tikslus daromos vertinant objektyvias (išorines) bylos aplinkybes, atskleidžiančias kaltininko bylos aplinkybių suvokimą ir jo valios ryšį su daroma veika ir (ar) jos padariniais. Dėl to tai, kad išvadas dėl kaltės ir bendrininkų susitarimo turinio teismai padarė laikydamiesi šios teismų praktikos, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. 

9.5.                      Kasaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nesurinkus pakankamai J. K., E. K. kaltumo padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas įrodymų, o apeliacinės instancijos teismas šios pirmosios instancijos teismo klaidos neištaisė, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ne tik netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, bet ir pažeidė nekaltumo prezumpciją, nukrypo nuo in dubio pro reo principo, neįgyvendino baudžiamojo proceso paskirties – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Iš skundžiamų nuosprendžio ir nutarties, teisiamojo posėdžio protokolo, teismo protokolų matyti, kad teismai, darydami išvadas dėl J. K. ir E. K. kaltumo padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir savo išvadas pagrindė dalimi pačių nuteistųjų A. V., J. K., E. K. parodymų, liudytojų R. K., L. Š., S. J., G. V., J. B., R. M., Ž. D., V. K., A. M., A. K., A. Š. parodymų, 2014 m. gruodžio 19 d. specialisto išvada Nr. 5-1/142, patikrinimo aktais ir kitais nuosprendyje bei nutartyje nurodytais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje ir įvertinti tiek kiekvienas atskirai, tiek kaip visuma pagal teismo vidinį įsitikinimą, vadovaujantis įstatymu. Remdamiesi atliktu vertinimu, teismai padarė išvadą dėl J. K. ir E. K. kaltumo padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Dėl to pagal kasaciniuose skunduose išdėstytus argumentus nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjant bylą teisme buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimai, neįgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis, įtvirtinta BPK 1 straipsnio 1 dalyje.

Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su nuosprendžio ir nutarties surašymu

10.       Kasaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nesilaikė teismų baigiamųjų aktų turiniui keliamų reikalavimų, nes nepateikė įrodymų analizės, įtikinamų motyvų dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo ir pan., o apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, nes pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo klaidų neištaisė, nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, neišdėstė motyvų, kodėl apeliaciniai skundai atmetami, o nuosprendis pripažįstamas teisingu, todėl teismai pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio reikalavimus. Priešingai nei nurodoma kasaciniuose skunduose, iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išdėstė įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas kritiškai vertino kitus įrodymus. Taip pat pirmosios instancijos teismas priimto nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvus ir išvadas. Savu ruožtu iš apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinių skundų motyvus dar kartą patikrino pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir sutikęs su pirmosios instancijos teismo išvadomis apie bylos aplinkybes nutartyje pateikė motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliaciniai skundai atmetami, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Vien tai, kad kasatoriai nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu ir remiantis juo padarytomis išvadomis apie bylos aplinkybes, neigia bylos aplinkybes, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, surašydami skundžiamus nuosprendį ir nutartį, iš esmės pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio reikalavimus, keliamus apkaltinamojo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria atmetamas apeliacinis skundas, turiniui.

Dėl kasacinių skundų argumentų dėl nesąžiningo ikiteisminio tyrimo proceso

11.       Nuteistasis E. K. teigia, kad ikiteisminis tyrimas neatitiko sąžiningumo reikalavimo, nes ikiteisminio tyrimo metu jis buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas nedalyvaujant gynėjui ir buvo priverstas duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų pageidaujamus parodymus, ikiteisminio tyrimo pareigūnų pageidaujamus parodymus buvo priverstas duoti ir specialistas R. D., buvo nepagrįstai atliekamos pakartotinės liudytojų R. K., Ž. D., S. J., J. B., R. M. apklausos, kaltinimai dėl dokumentų suklastojimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį nebuvo pareikšti A. Š., A. M., nors šie asmenys pasirašė tuos pačius dokumentus, kaip ir kasatorius.

11.1.                      Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu proceso veiksmų atlikimo teisėtumas kontroliuojamas pateikiant skundus BPK V skirsnio nustatyta tvarka, todėl nagrinėjant bylą kasacine tvarka nėra galimybių užtikrinti sąžiningą ikiteisminį tyrimą. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka galima tik patikrinti, ar ikiteisminio tyrimo trūkumai nepažeidė kaltinamojo teisės į tinkamą teismo procesą (BPK 44 straipsnio 5 dalis).

11.2.                      Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, tiesiogiai apklausę liudytojus, kaltinamąjį E. K., ėmėsi veiksmų, kad pašalintų abejones dėl šių asmenų parodymų ikiteisminio tyrimo metu gavimo teisėtumo ir jų turinio patikimumo, atsiradusio dėl galbūt ikiteisminio tyrimo metu padarytų BPK pažeidimų. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai panaudojo baudžiamajame procese uždraustą poveikį, siekdami gauti ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotus asmenų parodymus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apklausiant E. K. kaip specialųjį liudytoją jam buvo išaiškintos jo teisės, tarp jų ir teisė turėti įgaliotąjį atstovą, o tai, kad E. K. šia teise nepasinaudojo, negali būti vertinama kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnų nesąžiningumas atliekant ikiteisminį tyrimą.

11.3.                      Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pažymėtina, kad šioje baudžiamojoje byloje A. Š., A. M. nebuvo kaltinami nusikalstamų veikų padarymu, o byla teisme buvo nagrinėjama tik dėl kaltimų A. V., J. K., E. K. padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas. Dėl to, nagrinėdami ir priimdami nuosprendį bei nutartį dėl E. K. kaltumo padarius BK 300 straipsnio 3 dalį, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė. Pažymėtina ir tai, kad tie patys faktai, pagrindę kaltinimą A. V., J. K. ir E. K., teisiniu požiūriu buvo vertinami lygiareikšmiškai ir kvalifikuoti pagal tą pačią baudžiamojo įstatymo normą – BK 300 straipsnio 3 dalį.

11.4.                      Esant tokioms aplinkybėms, pagal E. K. kasacinio skundo argumentus nėra pagrindo daryti išvadą, kad nebuvo užtikrinta E. K. kaip kaltinamojo teisė į tinkamą teismo procesą (BPK 44 straipsnio 5 dalis).  

Dėl BK 300 straipsnio 3 dalies taikymo

12.       Kasatoriai teigia, kad teismai, kvalifikuodami jų veikas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuteistojo E. K. skunde nurodoma, kad tarptautiniai krovinių važtaraščiai ir PVM sąskaitos faktūros negali būti laikomi BK 300 straipsnyje aprašytos nusikalstamos veikos dalyku, o nuteistosios J. K. ir jos gynėjo skunde tvirtinama, kad J. K. neįvykdė jai inkriminuotos veikos, nes ji pati tarptautinių važtaraščių ir pažymų neklastojo, pažymų, pagal kurias įmonės galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata, nerengė, nežinojo apie kitų asmenų veikas. Be to, kasaciniuose skunduose nurodoma, kad kasatoriai nuteistieji bendrai veikti klastojant dokumentus nesitarė ir tokio tikslo neturėjo, neturėjo ir motyvo daryti šią nusikalstamą veiką. Nuteistojo E. K. kasaciniame skunde nurodoma ir tai, kad jis nesuvokė klastojantis dokumentus, nenumatė ir negalėjo numatyti, kad dėl jo veikos bus padaryta didelė žala.

12.1.                      BK 300 straipsnio 3 dalyje, be kitų veikų, nustatyta baudžiamoji atsakomybė už netikro dokumento pagaminimą ar tikro dokumento suklastojimą, tokių dokumentų panaudojimą, jei dėl to buvo padaryta didelė žala.

12.2.                      Įstatymų leidėjas nepateikia dokumento sąvokos išaiškinimo, todėl šios sąvokos turinys atskleidžiamas teismų praktikoje. Pagal teismų praktiką dokumentas – tai tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-662/2000, 2K-426/2006,                2K-775/2007, 2K-7-200/2008, 2K-290/2008, 2K-355/2009, 2K-426/2010, 2K-263/2010,  2K-235/2014, 2K-7-175-303/2015). Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR), prie kurios Lietuvos Respublika prisijungė 1993 m. kovo 17 d., 4 straipsnyje nustatyta, kad krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas yra važtaraštis, o 9 straipsnyje nurodyta, kad važtaraštis yra vežimo sutarties sudarymo patvirtinimas, taip pat įrodymas, kad krovinys vežėjo dispozicijon yra perėjęs tol, kol bus įrodyta priešingai. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 30 dalį PVM sąskaita faktūra – tai Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Iš to darytina išvada, kad tiek važtaraščiai, tiek PVM sąskaitos faktūros yra dokumentai BK 300 straipsnio prasme. Išvados apie tai nekeičia kasacinio skundo argumentas, kad važtaraščiuose nebuvo nurodytas pervežimo tikslas, nes iš kaltinime nurodytų tarptautinių važtaraščių turinio matyti, kad jie patvirtino sutarties dėl krovinių, šiuo atveju metalinių pakuočių ir PET, pervežimo iš UAB „M“ į įmonę „S“ sudarymą ir jos įvykdymo faktą, o kaip nustatyta byloje, toks metalinių pakuočių ir PET pervežimas neįvyko. Tokia pati išvada darytina ir dėl PVM sąskaitų faktūrų, nes iš jų turinio matyti, kad PVM sąskaitose faktūrose buvo užfiksuotas metalinių pakuočių ir PET pardavimo faktas, o ne „S“ metalinių pakuočių ir PET perdirbimo paslaugos pardavimo faktas.

12.3.                      Pažymėtina, kad BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytos alternatyvios nusikalstamos veikos gali būti padarytos tiek kaltininkui pačiam įvykdžius nusikalstamą veiką, tiek pasitelkus asmenis, kurie dėl veikos nėra kalti. Antai BK 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nusikalstamos veikos vykdytoju laikomas ir asmuo, pasitelkęs kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Kaip nustatyta byloje, J. K., kaip įmonės direktorė, davė nurodymus sau pavaldiems darbuotojams, nesuvokusiems tokiais veiksmais vykdomų nusikalstamų veikų, parengti tarptautinius važtaraščius ir juose įrašyti tikrovės neatitinkančius duomenis apie metalinių pakuočių ir PET pervežimą iš UAB „M“ į „S“ ūkinėje veikloje naudojamas teritorijas, taip pat pasirašyti šiuos dokumentus, o vėliau tarptautinių važtaraščių pagrindu parengti PVM sąskaitas ir jas pasirašyti. Svarbu ir tai, kad J. K. ne tik davė nurodymus sau pavaldiems darbuotojams atlikti šiuos veiksmus, bet ir panaudojo tarptautinius važtaraščius, pateikdama juos UAB „M“ buhalterei, kad ši įtrauktų juos į įmonės buhalterinę apskaitą. Dėl to darytina išvada, kad J. K. veikos atitinka alternatyvias veikas, nurodytas BK 300 straipsnio 1 dalyje.

12.4.                      Byloje nustatyta, kad dėl A. V., J. K., E. K. bendros veikos buvo padaryta didelės vertės turtinė žala Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui – nesumokėta 1 397 790,01 Lt (404 827,97 Eur) mokesčių, o dėl A. V. ir J. K. bendrų veikų nesumokant 21 376 412,69 Lt (6 191 037,04 Eur) padaryta didelė turtinė žala Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui. Padarytos turtinės žalos dydis žymiai viršija 250 MGL sumą, todėl teismai ją pagrįstai įvertino kaip didelę. Pažymėtina, kad E. K. veika – tarptautinių važtaraščių klastojimas buvo būtina sąlyga tam, kad vėliau UAB „M“ išduotų pažymas, pagal kurias gamintojai ir importuotojai bei jiems atstovaujančios organizacijos buvo atleisti nuo mokesčio už metalinių pakuočių ir PET sutvarkymą, todėl E. K. veikos yra susijusios su kilusia didele turtine žala priežastiniu ryšiu. Vien tai, kad aplinkos apsaugos pareigūnai sugebėjo identifikuoti nepagrįstai išduotas pažymas pagal kitus duomenis ir aplinkybes, nereiškia, kad E. K. veikos, pasireiškusios tarptautinių važtaraščių pasirašymu, nebuvo būtinos bendrai nusikalstamai veikai įvykdyti ir jos padariniams kilti.

12.5.                      Kasaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, kad kaltininkai bendrai veikti nesitarė, neturėjo tikslo išduoti nepagrįstas pažymas, nesuvokė klastojantys dokumentus, nenumatė ir negalėjo numatyti veika padarytos didelės turtinės žalos. Pažymėtina, kad bendrininkų susitarimas daryti nusikalstamą veiką retai būna užfiksuotas raštu dokumentuose ar pan., aptariant susitarimo apimtį, ribas ir turinį, nes bendrininkavimui pakanka, kad sąmoningai būtų suderintos bent dviejų padarant nusikalstamą veiką dalyvaujančių asmenų veikos. Dėl to darant nusikalstamas veikas bendrininkų susitarimas paprastai sudaromas žodžiu ar net konkliudentiniais veiksmais, t. y. atliekant veiksmus, aiškiai rodančius pritarimą kitų bendrininkų daromai nusikalstamai veikai. Byloje nustatyta, kad J. K. davė nurodymus pavaldiems darbuotojams parengti tarptautinius krovinių važtaraščius įrašant juose duomenis apie išvežamas metalinių pakuočių atliekas bei PET ir juose pasirašyti, vėliau ji pateikė tuos dokumentus UAB „M“ buhalterei, o E. K. pasirašė 22 tarptautiniuose važtaraščiuose, pagal kuriuos buvo tariamai išvežta 416,300 tonų metalinių pakuočių. Pirmiau nurodytas veikas J. K. ir E. K. įvykdė suvokdami, kad metalinės pakuotės ir PET nebuvo išvežtos į įmonę „S“, suvokdami A. V. daromą nusikalstamą veiką, todėl teismai tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindami, kad A. V., J. K. ir E. K., darydami BK 300 straipsnio 3 dalyje nurodytas veikas, veikė tyčia, kuri apėmė ir susitarimą išduoti pažymas, kaip bendrininkai.

12.6.                      E. K. kasacinio skundo argumentai, kad jis nesuvokė darantis nusikalstamą veiką ir sukeliantis ja didelę turtinę žalą, nepagrįsti, nes prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko parodymais apie tai, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius, t. y. atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-526/2011, 2K-170/2012, 2K-7-304-976/2016 ir kt.).???

12.7.                      Byloje nustatyta, kad E. K., būdamas UAB „M“ komercijos direktorius, turėdamas darbo patirties UAB „M“ ūkinės veiklos srityje (dirbo nuo 2011 m. gruodžio 6 d.), 2013 m. liepą pasirašė 22 tarptautiniuose važtaraščiuose, pagal kuriuos iš UAB „M“ į įmonę „S“ tariamai buvo išvežta 416,300 tonų metalinių pakuočių, nors tai nebuvo padaryta. Reikšminga ir tai, kad metalinės pakuotės ir PET pagal tarptautinius važtaraščius buvo išvežtos per 13 darbo dienų, jos buvo išvežamos iš UAB „M“ ūkinei veiklai naudojamos teritorijos, kurią iš savo darbo vietos matė E. K., vykstama buvo po kelis kartus per dieną įmonės transportu, nors UAB „M“ paprastai savo automobilių transportu perveždavo pakuotes tik Lietuvos teritorijos ribose, o transporto judėjimas nebuvo toks intensyvus, kad būtų vykstama po kelis kartus per dieną. Įvertinus E. K. UAB „M“ eitas pareigas ir darbo patirtį UAB „M“ ūkinės veiklos srityje, tariamai išgabentų atliekų kiekį, jo veikos tarpusavio ryšį su J. K. ir A. V. veikomis bei kitas pirmiau nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad E. K. jam inkriminuojamą veiką įvykdė suvokdamas daromą nusikalstamą veiką ir numatydamas, kad dėl jo veikos kils didelė turtinė žala.

12.8.                      Pažymėtina, kad pagal BK 300 straipsnio 3 dalį atsakomybė kyla nepriklausomai nuo nusikalstamos veikos padarymo tikslų ir motyvų, todėl tai, kad nenustatyta, jog J. K. ir E. K. gavo kokios nors naudos iš nusikalstamos veikos padarymo, neturi reikšmės darant išvadą, ar tinkamai pritaikyta ši baudžiamojo įstatymo norma.

12.9.                      Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pagal kasacinių skundų argumentus nėra pagrindo paneigti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas, kad J. K. ir E. K. veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 300 straipsnio 3 dalį.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

13.       Nuteistosios J. K. ir jos gynėjo kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, kvalifikuodami J. K. veiką pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nenustatyta J. K. tyčia padaryti šią nusikalstamą veiką. Iš liudytojų parodymų matyti, kad dar iki tol, kol J. K. pradėjo eiti direktoriaus pareigas, įmonėje buvo nusistovėjusi tvarka, pagal kurią superkant atliekų pakuotes iš fizinių asmenų ne visada buvo surašomi atliekų pirkimo–pardavimo aktai, kad J. K. nežinojo apie metalinių pakuočių supirkimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, kad nenustatyta, jog J. K. buvo susitarusi su A. V. dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo. Be to, byloje nustatyta, kad pažymos atitinka pagal UAB „M“ buhalterinės apskaitos dokumentus sutvarkytus atliekų kiekius, o tai rodo, kad J. K., kaip UAB „M“ vadovė, tinkamai organizavo įmonės buhalterinės apskaitos politiką.

13.1.                      BK 222 straipsnis uždraudžia apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Iš BK 16 straipsnio 4 dalies išplaukia, kad ši nusikalstama veika gali būti padaryta tik tyčia. Aiškinant šią normą teismų praktikoje yra nurodoma, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika padaroma tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-304-976/2016).

13.2.                      Pažymėtina, kad J. K. nėra kaltinama dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, pasireiškusio tuo, kad ji, kaip bendrovės vadovė, neužtikrino, jog UAB “M“ išduotos pažymos apie atliekų sutvarkymą atitiktų bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodytą kaip sutvarkytą atliekų kiekį. Dėl to kaip nesusijęs su pareikštu kaltinimu atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad J. K., kaip UAB „M“ vadovė, tinkamai organizavo įmonės apskaitos politiką, kadangi pažymose nurodytas kaip sutvarkytas atliekų kiekis atitiko UAB „M“ buhalterinėje apskaitoje nurodytus sutvarkytus atliekų kiekius.

13.3.                      J. K. buvo pareikštas kaltinimas, kad ji, veikdama bendrininkų grupe su A. V., kaip bendrovės vadovė, pažeisdama buhalterinę apskaitą reglamentuojančius teisės aktus, davė nurodymą pavaldiems bendrovės darbuotojams superkant metalo laužą, metalinių pakuočių atliekas surašyti ne viso supirkto atliekų kiekio pirkimo–pardavimo aktus bei detalizuoti ne viso kiekio superkamų atliekų pavadinimą, o pavaldūs darbuotojai tai įvykdė ir tokius buhalterinės apskaitos dokumentus pateikė UAB „M“ buhalterijai, todėl nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „M“ turto, buvusio 2013 metais. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad nurodymą neapskaityti ir netiksliai apskaityti superkamą metalo laužą, metalinių pakuočių atliekas davė J. K., kaip bendrovės vadovė, ir A. V., kuris buvo bendrovės akcininkas, o vėliau – UAB „M“ direktorius. Aplinkybė, kad tokį nurodymą davė J. K., nors bendrovės akcininkas A. V. dirbo bendrovėje ir žinojo bendrovės reikalus, o vėliau, J. K. atsistatydinus iš direktoriaus pareigų, tęsė šią veiką, rodo, kad J. K. ir A. V. buvo susitarę apgaulingai šiuo būdu tvarkyti buhalterinę apskaitą ir veikė kaip bendrininkai. Aplinkybė, kad J. K., kaip bendrovės vadovė, turėdama buhalterinės apskaitos darbo patirties, davė nurodymą pavaldiems darbuotojams (ne vienam darbuotojui) neapskaityti ir netiksliai apskaityti UAB „M“ turtą, leidžia daryti patikimą išvadą, kad J. K. suvokė, kad savo veika kelia pavojų valstybės finansiniams interesams, numatė, kad dėl jos veikos nebus galima iš dalies nustatyti UAB „M“ turto, buvusio 2013 metais, ir tokių padarinių siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

13.4.                       Kasacinio skundo argumentas, kad J. K. nesuvokė apgaulingai tvarkanti buhalterinę apskaitą, nes nežinojo metalo laužo ir atliekų supirkimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, nepagrįstas. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalį įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Be to, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 7 dalį bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais. Dėl to nesidomėjimas darbo sritį reglamentuojančiais teisės aktais, veikos padarymo metu galiojusiais jau kurį laiką, nors tai tiesiogiai kaltininką įpareigoja daryti jo, kaip bendrovės vadovo, veiklą reglamentuojantis įstatymas, negali būti vertinama kaip aplinkybė, pateisinanti J. K. nusikalstamą elgesį.

13.5.                      Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius už tinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą atsako: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą; šiuo atveju ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkas; 2) konkretaus struktūrinio padalinio apskaitos tarnybos vadovas (buhalteris) – kai ūkio subjektas susideda iš kelių struktūrinių padalinių; ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris ir ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkai; 3) apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai – tais atvejais, kai įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tokiomis įmonėmis; 4) už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą atsako veiką padaręs asmuo. Buhalterinę apskaitą tvarkantis subjektas nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį ar už tokių dokumentų nepateikimą jam. Įmonės vadovas gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, esant tarpinio vykdymo situacijai (nusikaltimo padarymui, panaudojant nekaltus asmenis). Būtent tokia situacija pagrįstai nustatyta ir šioje byloje. J. K. ir A. V. davė nurodymus jiems pavaldiems atliekų aikštelių vadovams G. V., J. B., R. M. supirkti metalo laužą, metalinių pakuočių atliekas ir surašyti ne viso supirkto atliekų kiekio pirkimo–pardavimo aktus bei detalizuoti ne viso kiekio superkamų atliekų pavadinimą, o šie įvykdė nurodymą, surašė ne viso kiekio supirktų atliekų pirkimo–pardavimo aktus, pateikė tokius atliekų pirkimo–pardavimo aktus, kurie nepakankamai detalizavo superkamų atliekų pavadinimą UAB „M“ buhalterijai.

13.6.                      Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pagal nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas J. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai ir kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo naikinti ar keisti skundžiamas teismų sprendimų dalis. 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistųjų E. K., J. K. ir jos gynėjo advokato Aleksandro Višnevskio kasacinius skundus.

Teisėjai                                        Olegas Fedosiukas

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Pranas Kuconis