Civilinė byla Nr. 2-21-450/2022
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00217-2019-7
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. sausio 13 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens R. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Reston Solutions“ bankrotas pripažintas tyčiniu, pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Vitaitė“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Romiris“ prašymus dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Reston Solutions“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys – R. D., bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Reston Solutions“, viešoji įstaiga „Visuomenės teisinio ugdymo ir teisių gynimo centras“, uždaroji akcinė bendrovė „Voltensa“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 12 d. nutartimi atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau ir – UAB) „Reston Solutions“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta mažoji bendrija (toliau ir – MB) „Insolventa“; nutartis įsiteisėjo 2019 m kovo 25 d. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutartimi bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei (toliau ir – BUAB) „Reston Solutions“ taikytas supaprastintas bankroto procesas; 2019 m. liepos 1 d. BUAB „Reston Solutions“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
2. Pareiškėjos UAB „Vitaitė“ ir UAB „Romiris“ kreipėsi į teismą, prašydamos pripažinti BUAB „Reston Solutions“ bankrotą tyčiniu.
3. Nurodė, kad buvęs bankrutavusios bendrovės vadovas R. D., neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, veikdamas neteisėtai ir nusikalstamai, patenkino tik keleto iš jų reikalavimus, perleido turtą susijusiems asmenims, prisiėmė įsipareigojimus, kurių vykdyti neketino, tokiu būdu padarė žalą likusiems kreditoriams, aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą bei, galimai, siekė nuslėpti aplinkybes, susijusias su pinigų plovimu ir mokesčių vengimu, taip pat laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo.
4. Tyčinio bankroto požymius patvirtina nustatytos aplinkybės bei faktai: 1) BUAB „Reston Solutions“ 2016 m. balandžio 20 d. iš bankrutuojančių UAB „Viva Victoria“ (toliau – BUAB „Viva Victoria“) bei individualios V. J. įmonės „Viktorija“ įsigijo nekilnojamojo turto už 651 700 Eur, už kurį neketino atsiskaityti; sutartys buvo nutrauktos, taikyta restitucija, BUAB „Reston Solutions“ sumokėta 72 400 Eur suma įskaityta kaip nuostoliai, atsiradę dėl esminio sutarties pažeidimo. Pažymėjo, kad turto įsigijimas buvo rizikingas sandoris, pažeidžiantis kreditorių teises, dėl šių sandorių BUAB „Reston Solutions“ neteko turto ir 72 400 Eur; 2) BUAB „Reston Solutions“ vadovas R. D. 2015 m. rugpjūčio 7 d. sudarė 20 000 Eur dydžio paskolos sutartį su UAB „Vitaitė“ bei įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2016 m. spalio 1 d., tačiau paskolos negrąžino; 3) R. D. tą pačią prekybos ratlankiais veiklą vykdė nuolat, perkeldamas veiklą iš vienos įmonės į kitą (BUAB „Ratlita“, BUAB „Reston Solutions“, „OU Helmont Invest“, UAB „Klorita“, KB „Vorkera“, kurią valdo R. D. sutuoktinė), taip siekdamas išvengti mokesčių ir kitų finansinių įsipareigojimų išieškojimo; R. D. įsteigė ofšorinę įmonę „Cargo Delivery Group Ltd“, kuri buvo BUAB „Reston Solutions“ akcininkė; UAB „Vorteka“, kurios valdytoju ir faktiniu savininku nuo jos įsteigimo buvo R. D., perėmė BUAB „Reston Solutions“ prekes ir pareigas užsakovams, už kurias neatsiskaitė, tuo tarpu finansiniai įsipareigojimai liko bendrovėje.
5. Iš 2021 m. liepos 21 d. UAB „Akonta“ dokumentų patikrinimo akto matyti, kad dalies privalomų buhalterinės apskaitos dokumentų bendrovės vadovas nemokumo administratorei neperdavė: 1) kreditorių ir skolininkų sąrašų, ūkinių operacijų registrų, kitų privalomų dokumentų, todėl neįmanoma nustatyti, ar yra kitų skolininkų ar kreditorių, kurie nepareiškė reikalavimų ar kuriems bendrovė galėtų pareikšti reikalavimus; 2) nepateiktos pagrindinės sutartys, kurių pagrindu bendrovė vykdė veiklą, todėl spręsti apie sudarytų sandorių nuostolingumą galima remiantis tuo, kad visa įmonės veikla, be jokių akivaizdžių ūkinės veiklos nesėkmių ar nenumatytos verslo rizikos poveikio tapo nuostolinga kaip tik tuo metu, kai R. D. nuo 2014 m. pabaigos visą prekybos ratlankiais veiklą perkėlė į UAB „Vorteka“, o BUAB „Reston Solutions“ veikla buvo palaikoma tik tam, jog būtų nukeltas kreditorių reikalavimų patenkinimas. Prievolės kreditoriams nebuvo vykdomos nuo 2016 m., tačiau dėl bankroto bylos iškėlimo buvo kreiptasi tik 2019 m.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. lapkričio 3 d. nutartimi BUAB „Reston Solutions“ bankrotą pripažino tyčiniu.
7. Pareiškimai dėl bankroto pripažinimo tyčiniu gauti galiojant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymui (toliau ir – ĮBĮ), todėl teismas klausimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu išsprendimui taikė ĮBĮ nuostatas.
8. Teismui pakartotinai nagrinėjant bylą buvo pateiktas UAB „Akonta“ atliktas BUAB „Reston Solutions“ dokumentų patikrinimo aktas (toliau – aktas), kuriame nurodyta, kad, trūkstant visų pirminius dokumentus apibendrinančių apyvartų ir judėjimo ataskaitų, neįmanoma nustatyti įmonės ūkinės komercinės veiklos pagrįstumo, įvertinti pinigų judėjimo, kilmės bei galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Jau 2014 m. atliekant 2013 m. finansinės veiklos auditą auditorė A. K. dėl dokumentų trūkumo negalėjimo nustatyti jų teisingumo, todėl atsisakė pareikšti auditoriaus nuomonę dėl finansinių ataskaitų teisingumo. Taigi neįmanoma atlikti BUAB „Reston Solutions“ finansinės veiklos dokumentų analizės dėl dokumentų trūkumo bei netinkamo jų saugojimo.
9. Teismas, remdamasis pateiktu aktu, konstatavo, kad neturi galimybės objektyviai nustatyti aplinkybių, susijusių su veiklos racionalumu, finansų valdymu, finansinių ataskaitų teisingumu, įmonės nemokumo momentu, turto vertės ir įsipareigojimų pasikeitimu, t. y. nėra galimybės objektyviai nustatyti tikslią įmonės nemokumo datą. Kadangi už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą ir įmonės finansinę kontrolę atsako įmonės vadovas, todėl jos turtinės padėties pasikeitimą, tokių dokumentų nepateikimą teismas vertino BUAB „Reston Solutions“ nenaudai. Pažymėjo, kad buvęs vadovas atsiliepime į prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nurodė, jog dar 2015 m. pirmojoje pusėje bendrovė nevykdė veiklos, neturėjo reikšmingo turto ir įsipareigojimų. Paskolų suteikimo metu bendrovė buvo „tuščia“, veiklos nevykdanti įmonė, turtą planavusi įsigyti už skolintas lėšas. Bendrovė pardavimų veiklą vykdė iki 2014 m. rugsėjo 30 d.; produkciją 2014 m. birželio 24 d. pardavė UAB „Vorteka“. Teismas sprendė, kad nesant pagrindo vadovautis įmonės parengtais finansinės atskaitomybės dokumentais, įvertindamas buvusio įmonės vadovo paaiškinimus apie įmonės finansinę padėtį ir vykdomą veiklą, darė išvadą, jog labiau tikėtina, kad vėliausiai 2014 m. rugsėjo mėn. įmonė buvo nemoki ir įmonės vadovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto.
10. Teismas, vertindamas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą tyčinio bankroto požymį, pažymėjo, kad pareiškėjų nurodyti BUAB „Reston Solutions“ su kitomis įmonėmis sudaryti sandoriai iki 2014 m. nėra susiję su bankroto byloje patvirtintų kreditorių teisių ir teisėtų interesų pažeidimu, nes visi BUAB „Reston Solutions“ bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai atsirado 2015 m. ir vėliau – po 2016 m. balandžio 20 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo, todėl sudarydama iki 2015 m. pareiškėjų nurodytus sandorius BUAB „Reston Solutions“ negalėjo sąmoningai siekti pažeisti kreditorių teisių ir interesų. Teismas pažymėjo ir tai, kad mokestinių prievolių įvykdymas Kauno teritorinei muitinei nėra susijęs su BUAB „Reston Solutions“ bankroto byla, nes tokių finansinių reikalavimų byloje nepareikšta.
11. Teismas nustatė, kad bendrovė 2015 m. rugpjūčio 7 d. sudarė paskolos sutartis su UAB „Vitaitė“ (kurios ½ reikalavimo dalį 2019 m. spalio 28 d. perėmė UAB „Romiris“); 2016 m. sausio 2 d. sudarė paskolos sutartį su UAB „Voltensa“. BUAB „Reston Solutions“ su bankrutavusia individualia V. J. įmone „Viktorija“ bei BUAB „Viva Victoria“ 2016 m. balandžio 20 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo be varžytynių sutartis, kurių pagrindu įsigijo turto už 651 700 Eur; BUAB „Reston Solutions“ iki sutarties pasirašymo bankrutavusiai V. J. individualiai įmonei „Viktorija“ sumokėjo 11 300 Eur, BUAB „Viva Victoria“ – 61 100 Eur, o likusias sumas įsipareigojo sumokėti ne vėliau kaip per 60 dienų nuo sutarties pasirašymo. Avansų apmokėjimas finansuotas kreditorių UAB „Voltensa“ ir UAB „Vitaitė“ paskolintais pinigais. Kadangi likę mokėjimai nebuvo atlikti, V. J. individuali įmonė „Viktorija“ ir BUAB „Viva Victoria“ kreipėsi į teismą dėl restitucijos taikymo ir nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus grąžinimo. Kauno apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį tenkino – grąžino įmonių nuosavybėn turtą, o bendrovės sumokėtas sumas (avansus) laikė minimaliais ieškovių nuostoliais, atsiradusiais dėl bendrovės įsipareigojimų netinkamo vykdymo (Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. rugsėjo 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-434-464/2018 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko iš esmės nepakeistą). Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad įmonės turtinė padėtis 2016 m. sudarė pagrįstas prielaidas manyti, jog ateityje įmonė galės atsiskaityti už įsigytą turtą bei su paskolų davėjais. Teismas pažymėjo ir tai, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog įgytas turtas buvo reikalingas įmonės veiklai, kad jo eksploatavimas galėtų atkurti įmonės mokumą ir pan., t. y. įmonė įsigijo turtą be objektyviais duomenimis pagrįsto verslo plano. Panašias aplinkybes konstatavo ir Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2A-434-464/2018 dėl 2016 m. balandžio 20 d. nekilnojamojo turto sandorio. Apibendrindamas motyvus, teismas sprendė, kad sudarydama nekilnojamojo turto sandorį BUAB „Reston Solutions“, jau būdama faktiškai nemoki, žinojo, jog šis sandoris yra ekonomiškai nenaudingas įmonei, kad šio sandorio tolimesnis vykdymas tik dar labiau pablogins nemokios įmonės turtinę padėtį ir tuo buvo siekiama pažeisti įmonės kreditorių, kurie suteikė įmonei paskolas, interesus, todėl atmetė R. D. argumentus, jog bendrovės bankrotą nulėmė verslo nesėkmė.
12. Teismas konstatavo įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą, nes bankroto byla nebuvo laiku inicijuota sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybės išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius dar labiau esmingai buvo bloginama įmonės turtinė padėtis, dėl ko neliko galimybės atsiskaityti su kreditoriais, kurių reikalavimai atsirado nuo 2015 m., t. y. konstatavo ryšį tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.
13. Teismo vertinimu, UAB „Akonta“ aktas patvirtina, kad įmonėje buvo netinkamai vykdoma buhalterinė apskaita, dėl to negalima nustatyti įmonės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Esant duomenims apie faktinį įmonės nemokumą 2014 m. pabaigoje, apie tolesnį netinkamą įmonės valdymą, darė išvadą, jog netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu, labiau tikėtina, buvo siekiama nuslėpti tikrąją įmonės turtinę padėtį bei apsunkinti jos finansinės veiklos analizę įmonei iškėlus bankroto bylą.
14. Teismas sprendė, kad įmonės bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, bet tyčiniai veiksmai, kurie atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 bei 5 punktuose numatytus tyčinio bankroto požymius.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į juos argumentai
15. Suinteresuotas asmuo R. D. prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškimus dėl BUAB „Reston Solutions“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Teismas neteisingai nustatė bendrovės nemokumo momentą, nes bendrovės mokumą 2014 m. kovo mėn. patvirtina 2014 m. vasario 28 d. ir 2014 m. kovo 31 d. tarpinių balansų duomenys, pagal kuriuos bendrovės turtas viršija jos įsipareigojimus atitinkamai 14,4 bei 10,5 karto. Bendrovė veiklą vykdė iki 2014 m. rugsėjo 30 d.; 2015 m. pirmoje pusėje bendrovė, kai į ją kreipėsi V. J. su pasiūlymu įsigyti bendrovės akcijas su sąlyga, kad bendrovė iki akcijų perleidimo įsigis V. J. valdomiems bankrutuojantiems juridiniams asmenims priklausantį nekilnojamąjį turtą, bendrovė veiklos nevykdė bei neturėjo reikšmingo turto ir įsipareigojimų, išskyrus skolinius įsipareigojimus UAB „Voltensa“ ir UAB „Vitaitė“, suteiktus nekilnojamojo turto pirkimui. Taigi bendrovės turto ir pradelstų įsipareigojimų santykiui buvus teigiamam, o bendrovei vykdant veiklą, nukreiptą į minėtų sutarčių vykdymą, nėra pagrindo bendrovės nemokumą konstatuoti nei 2014 m. kovo mėn., nei 2016 m. sudarant nekilnojamojo turto sandorius. Bendrovės nemokumas atsirado vėliau, po nepavykusių minėtų turto sandorių ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. nutarties. Be to, bendrovė 2014 m. negalėjo būti nemoki, nes visi bankroto byloje patvirtinti reikalavimai atsirado 2015 m. ir vėliau.
15.2. Teismas neteisingai nusprendė, kad jau nemokios bendrovės veiklos pabloginimą nulėmė tyčiniai veiksmai, o ne verslo nesėkmė, nes, visų pirma, sudarant turto perleidimo sandorius bendrovė buvo moki; antra, teismo konstatuoti vadovo veiksmai, sudarant sutartis, patys savaime negali būti vertinami kaip sąmoningai blogas įmonės valdymas, nes sutartys buvo sudarytos iki bendrovės finansinių sunkumų, kurie atsirado teisme pralaimėjus ginčą dėl nekilnojamojo turto sandorių. Be to, bendrovei paskolas suteikė privatūs juridiniai asmenys, netiesiogiai valdomi V. J., kuriems neabejotinai buvo žinoma, kad įmonė yra „tuščia“, nevykdanti veiklos, turtą planavusi įgyti būtent už skolintas lėšas. Taigi įmonės nemokumą lėmė ne nesąžiningi bendrovės vadovo veiksmai, siekiant išvengti atsiskaitymų su kreditoriais, o elementari verslo nesėkmė, kurios riziką prisiėmė ir paskolas suteikusios įmonės, bei kurių reikalavimai atsirado kaip verslo nesėkmės pasekmė po nesėkmingų 2016 m. balandžio 20 d. verslo sandorių ir nepalankios Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. nutarties.
15.3. Teismas, pripažindamas netinkamos buhalterinės apskaitos tvarkymą kaip tyčinio bankroto požymį, vadovavosi išimtinai pareiškėjos užsakytu UAB „Akonta“ aktu, kuris yra neišsamus ir deklaratyvus. Nemokumo administratorei buvo perduoti 45 segtuvai bendrovės dokumentų, o bendrovės dokumentai už 2018 m. ir 2019 m. buvo perduoti teismui. Nemokumo administratorė yra nurodžiusi, kad patikrinusi duomenis, tyčinio bankroto požymių nenustatė.
16. Suinteresuotas asmuo BUAB „Reston Solutions“, atstovaujama nemokumo administratorės, atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį tenkinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškimus dėl BUAB „Reston Solutions“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
16.1. Teismas, vertindamas bendrovės nemokumą, nepagrįstai nesivadovavo bendrovės parengtais finansinės atskaitomybės dokumentais. 2014 m. bendrovė buvo moki ir tai patvirtina apelianto pateikti 2014 m. vasario 28 d. ir 2014 m. kovo 31 d. tarpinių balansų duomenys. Iš 2016 m. kovo–balandžio mėn. tarpinių balansų duomenų matyti, kad bendrovė jokių kitų reikšmingų įsipareigojimų, išskyrus nepradelstas paskolas UAB „Voltensa“ ir UAB „Vitaitė“ bei už įsigytą nekilnojamąjį turtą mokėtinas sumas, neturėjo. Taigi 2016 m. įmonė buvo moki. Bendrovės nemokumas atsirado tik po nepavykusio turto sandorio ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. nutarties.
16.2. Bendrovės bankrotą nulėmė ne sąmoningai blogas valdymas, o verslo nesėkmė. Paskolų bendrovei suteikimo metu (2014 m.) bendrovė buvo „tuščia“, bet nebuvo nemoki ir planavo įsigyti turtą už skolintas lėšas, todėl kreditoriai, skolindami įmonei lėšas, veikė savo rizika. Bendrovės sandoriai sudaryti ne siekiant išvengti atsiskaitymų su buvusiais kreditoriais (sandorių sudarymo metu bendrovė įsipareigojimų neturėjo), o kaip verslo nesėkmės pasekmė, t. y. bendrovės nemokumą lėmė nesėkmingas sandoris, įsigyjant nekilnojamąjį turtą už skolintas lėšas. Bendrovės bankroto byloje visi patvirtinti finansiniai reikalavimai yra išimtinai susiję su aptartais nesėkmingais sandoriais.
16.3. Teismas nepagrįstai vadovavosi išimtinai pareiškėjos užsakytu UAB „Akonta“ aktu, kuris yra neišsamus ir deklaratyvus. Nemokumo administratorė patikrino jai perduotus dokumentus, tyčinio bankroto požymių nenustatė; taip pat perduoti dokumentai buvo pakankami įvertinti bendrovės nemokumo priežastis, nustatyti bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą.
17. Pareiškėja UAB „Romiris“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo BUAB „Reston Solutions“ jį atmesti ir pirmosios instancijos nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
17.1. Apelianto minimi balansų duomenys nepaneigia nemokumo atsiradimo momento, nustatyto teismo nutartimi. Pats faktas, kad gautos paskolos nebuvo laiku grąžintos, įsipareigojimai dėl jų grąžinimo buvo pradelsti ir sudarė daugiau nei pusę nuosavo kapitalo, rodo, jog įmonės vadovas turėjo imtis priemonių atstatyti mokumą arba kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo paskolų, kurių grąžinti neturėjo galimybių, priėmimo metu. Tai, kad įmonė be paskolų sutarčių sudarė ir sutartį dėl didelės vertės nekilnojamojo turto įgijimo, kai faktiškai jau buvo nemoki (pradelsė paskolų grąžinimo terminus), nevykdė ir neketino vykdyti veiklos, neturėjo ir neplanavo gauti pajamų, neturėjo lėšų ir neketino vykdyti sutarčių, rodo, jog apeliantas neapdairiai ir nerūpestingai, pažeidžiant fiduciarines pareigas elgėsi taip, kad įmonei ir kreditoriams atsirastų žala. Įmonė neturėjo turto, o reali apelianto valdomų įmonių vykdoma veikla buvo perkelta į naujai įsteigtą įmonę UAB „Vorteka“.
17.2. Apeliantas nei UAB „Akonta“, nei auditorės A. K. išvadoms neprieštarauja, jų neginčija, todėl teismas pagrįstai rėmėsi šiomis išvadomis.
17.3. Teismas nepagrįstai nepasisakė dėl bendrovės veiklos perkėlimo į kitas susijusias įmones, todėl apeliacinės instancijos teismas turėtų motyvus papildyti / patikslinti. Visa veikla iš BUAB „Ratlita“ buvo perkelta į BUAB „Reston Solutions“, iš kurios veikla buvo perkelta į UAB „Vorteka“. Tokiu būdu R. D. valdomos ir jam priklausančios įmonės išvengė prievolių įvykdymo ne tik pavieniams kreditoriams, tačiau ir daugiau nei 2 000 000 Eur dydžio mokestinės prievolės Lietuvos Respublikos Muitinei.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
19. Apeliacijos dalyką sudaro teismo nutarties, kuria tenkinti pareiškėjų UAB „Vitaitė“ ir UAB „Romiris“ prašymai dėl BUAB „Reston Solutions“ bankroto pripažinimo tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl ginčui taikytino teisinio reglamentavimo
20. Kadangi sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialiojo pobūdžio teisės nuostatos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016), nagrinėjamoje byloje taikytinos materialiosios teisės normos, reglamentuojančios bankroto pripažinimą tyčiniu, galiojusios vertinamų veiksmų atlikimo ir (ar) neveikimo momentu. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naujausiuose išaiškinimuose dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimui taikytino teisinio reglamentavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021, 32–33 punktai, 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021, 51 punktas).
21. Nagrinėjamu atveju suinteresuoto asmens R. D. veiksmai, kuriais grindžiamas reikalavimas dėl BUAB „Reston Solutions“ bankroto pripažinimo tyčiniu, atlikti galiojant ĮBĮ nuostatoms, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pagrįstai taikė ĮBĮ numatytą teisinį reguliavimą, nors ir neteisingai jį siejo su pareiškimų dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pateikimo momentu.
Dėl tyčinio bankroto požymių
22. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
23. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-219/2019).
24. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, įvertinęs visas nustatytas faktines aplinkybes, privalo spręsti, ar byloje nustatytas vienas arba keli ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodyti požymiai (požymių visuma) įrodo bankrutuojančios įmonės vadovo, kitų įmonės kompetentingų asmenų siekį privesti įmonę prie bankroto ir yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, taip pat ar turinčių tyčinio bankroto požymių neteisėti veiksmai nėra mažareikšmiai, kad jų padarinius, nepripažįstant bankroto tyčiniu, galima būtų pašalinti kitais įstatymo nustatytais bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų gynybos būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).
25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl BUAB „Reston Solutions“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjų UAB „Vitaitė“ ir UAB „Romiris“ prašymus ir pripažino BUAB „Reston Solutions“ bankrotą tyčiniu, konstatavęs, kad bendrovės vadovo elgesys, kai nebuvo savalaikiai kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonėje buhalterinė apskaita buvo tvarkoma nesilaikant teisės aktų reikalavimų, buvo sudaryti įmonei nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi sandoriai, atitinka sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo apibrėžimą ir sudaro pagrindą bankrotą pripažinti tyčiniu. Taigi BUAB „Reston Solutions“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu nustačius ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 5 dalyse numatytus tyčinio bankroto požymius.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio
26. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.
27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, jie taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (nutarties 34 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-219/2019 24 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika), t. y. konstatavus sąmoningai blogą įmonės valdymą, kuriuo įmonei buvo sukelta nemokumo būsena.
28. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi ir šis nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo nedelsdami pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Aiškindamas ĮBĮ 8 straipsnio nuostatą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta dėl to, jog vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).
29. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad BUAB „Reston Solutions“ vėliausiai 2014 metų rugsėjo mėn. buvo nemoki ir įmonės vadovas (suinteresuotas asmuo R. D.) turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.
30. Iš VĮ „Registrų centras“ Juridinių asmenų registrui pateikto BUAB „Reston Solutions“ 2013 m. balanso duomenų matyti, kad bendrovė 2013 m. gruodžio 31 d. turėjo turto iš viso 13 572 429 Lt sumai, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 1 371 650 Lt, o pagal 2014 m. balanso duomenis bendrovė 2014 m. gruodžio 31 d. turėjo turto iš viso 1 543 692 Lt sumai, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 226 561 Lt. Byloje esantys tarpiniai bendrovės balansai (2014 m. vasario 28 d. ir 2014 m. kovo 31 d.) patvirtina, kad bendrovė turėjo turto atitinkamai 13 590 526 Lt ir 12 317 755 Lt sumai, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė atitinkamai 942 943 Lt ir 1 165 702 Lt. Suinteresuotas asmuo R. D. procesiniuose dokumentuose nurodė, kad dar 2015 metų pirmojoje pusėje bendrovė nevykdė veiklos, neturėjo reikšmingo turto ir įsipareigojimų; paskolų suteikimo metu bendrovė buvo „tuščia“, veiklos nevykdanti įmonė, turtą planavusi įsigyti būtent už skolinamas lėšas; bendrovė pardavimų veiklą vykdė iki 2014 m. rugsėjo 30 d.; bendrovė išpardavė savo produkciją (2014 m. birželio 24 d. pardavė UAB „Vorteka“ visus produkcijos likučius) ir nustojo vykdyti veiklą. Pagal byloje esančio 2015 m. balanso, kuris pateiktas ir valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Registrų centras“ Juridinių asmenų registrui, duomenis, bendrovė 2015 m. gruodžio 31 d. turėjo turto iš viso 75 332 Eur sumai, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 74 084 Eur, t. y. praktiškai visą įmonės turtą / įsipareigojimus sudarė gautos piniginės lėšos pagal paskolos sutartis, sudarytas su UAB „Vitaitė“ ir UAB „Voltensa“. Duomenų apie kitų kreditorių reikalavimus, susidariusius iki 2015 m. (paskolos sutarčių sudarymo), byloje nėra, visi BUAB „Reston Solutions“ bankroto byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai atsidaro nuo 2015 metų. Pagal viešai prieinamus Sodros duomenis, taip pat kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime pateiktus duomenis įmonėje iki 2019 m. balandžio 9 d. buvo tik 1 darbuotojas, o nuo 2019 m. balandžio 9 d. darbuotojų nėra. Be to, kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime nurodė, kad BUAB „Reston Solutions“ 2014 m. gruodžio 17 d. atliktas mokestinis tyrimas už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. (su darbo santykiais susijusių mokesčių vengimas (nedeklaravimas)). Tirtas PVM, pelno mokestis. Mokestinio tyrimo metu BUAB „Reston Solutions“ patikslino 2014 m. birželio mėnesio pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją ir papildomai deklaravo 2 345,34 Eur (8 098 Lt) pardavimo PVM.
31. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, sutiktina su apelianto atskirojo skundo argumentais, kad bendrovė 2014 metais nebuvo nemoki. Byloje esančių aukščiau aptartų duomenų visuma patvirtina, kad bendrovė 2014 metų pabaigoje pardavė savo produkciją ir nutraukė veiklą, neturėjo reikšmingų turto ir įsipareigojimų kreditoriams, tačiau ta aplinkybė, jog bendrovė nevykdė veiklos (buvo „tuščia“), niekaip nepatvirtina jos nemokumo, t. y. būsenos, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo nesivadovauti minėtais byloje esančiais tarpiniais, taip pat Juridinių asmenų registrui pateiktais finansinės atskaitomybės duomenimis, kadangi juos patvirtina kiti byloje esantys aukščiau nurodyti duomenys (faktinės aplinkybės). Tuo tarpu byloje esanti 2021 m. birželio 21 d. UAB „Akonta“ ataskaita vertintina kaip neišsami, neargumentuota, joje nėra nurodyta, kokiais buhalterinę apskaitą reglamentuojančius įstatymais bei buhalterinei apskaitai formuoti naudojamais tarptautiniais ar verslo apskaitos standartais vadovaujantis teikiamos išvados, be to, iš ataskaitos turinio nėra galimybės nustatyti, kas yra šios ataskaitos užsakovas.
32. Iš civilinėje byloje Nr. B2-190-580/2021 esančių duomenų matyti, kad BUAB „Reston Solutions“ ir UAB „Vitaitė“ 2015 m. rugpjūčio 7 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 01, pagal kurią paskolos davėja UAB „Vitaitė“ paskolino paskolos gavėjai BUAB „Reston Solutions“ 20 000 Eur iki 2016 m. spalio 1 d., o 2016 m. sausio 2 d. BUAB „Reston Solutions“ sudarė paskolos sutartį Nr. 01 su UAB „Voltensa“, pagal kurią BUAB „Reston Solutions“ suteikta 52 500 Eur paskola iki 2016 m. spalio 1 d. Byloje nėra ginčo dėl to, kad minėtos piniginės lėšos pagal paskolos sutartis buvo panaudotos avansiniams mokėjimams pagal BUAB „Reston Solutions“ ir V. J. įmonės „Viktorija“ bei UAB „Viva Victoria“ 2016 m. balandžio 20 d. sudarytas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo be varžytynių sutartis, pagal kurias BUAB „Reston Solutions“ įsigijo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). BUAB „Reston Solutions“ per sutartyse nustatytą terminą nesumokėjus visos turto kainos, V. J. įmonė „Viktorija“ ir UAB „Viva Victoria“ kreipėsi į teismą su ieškiniais dėl restitucijos taikymo ir nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus grąžinimo. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Kauno apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir įpareigojo atsakovę BUAB „Reston Soliutions“ grąžinti ieškovėms bankrutavusiai individualiai V. J. įmonei „Viktorija“ ir UAB „Viva Victoria“ nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), tuo tarpu avansinės įmokos laikytos minimaliais nuostoliais, atsiradusiais dėl pirkėjos (BUAB „Reston Solutions“) įsipareigojimų netinkamo vykdymo ir pirkėjai negrąžintos. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. rugsėjo 20 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimą iš esmės paliko nepakeistą.
33. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su apelianto atskirojo skundo argumentais, kad BUAB „Reston Solutions“ nemokumas atsirado būtent po nepavykusių 2016 m. balandžio 20 d. nekilnojamojo turto sandorių, Lietuvos apeliaciniam teismui 2018 m. rugsėjo 20 d. priėmus nutartį ir išsprendus ginčą dėl nekilnojamojo turto. Pastebėtina, kad paskolos sutartys su UAB „Vitaitė“ ir UAB „Voltensa“ buvo sudarytos būtent tam, kad įsigyti nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Paskolos sutartyse numatytas jų grąžinimo terminas – 2016 m. spalio 1 d., tuo tarpu nekilnojamojo turto sandoriai sudaryti iki minėto paskolų grąžinimo termino, t. y. 2016 m. balandžio 20 d. UAB „Voltensa“ atsiliepime į prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nurodė, kad jai buvo žinoma, jog 2015 metų pirmoje pusėje BUAB „Reston Solutions“ nevykdė veiklos, neturėjo reikšmingo turto ir įsipareigojimų, t. y. bendrovė buvo „tuščia“ įmonė, o UAB „Voltensa“ paskola buvo suteikta V. J. įmonei „Viktorija“ ir BUAB „Viva Victoria“ priklausančio nekilnojamojo turto įsigijimui. Taigi UAB „Vitaitė“ ir UAB „Voltensa“ žinojo, kokia yra skolinamų piniginių lėšų paskirtis, be to, sudarydamos paskolos sutartis su nevykdančia veiklos BUAB „Reston Solutions“, prisiėmė tokių sutarčių sudarymo riziką. Tuo tarpu Lietuvos apeliaciniam teismui 2018 m. rugsėjo 20 d. nutartimi iš esmės palikus nepakeistą Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimą, BUAB „Reston Solutions“ ne tik neteko nuosavybės teisės į įgytą nekilnojamąjį turtą, tačiau prarado ir sumokėtus avansinius mokėjimus (pinigines lėšas, gautas pagal paskolos sutartis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, BUAB „Reston Solutions“ būtent nuo 2018 m. rugsėjo mėnesio tapo nemoki, kadangi po Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. nutarties priėmimo civilinėje byloje Nr. e2A-434-464/2018 neteko avansinių mokėjimų ir neturėjo kito turto bei galimybių grąžinti suteiktas paskolas UAB „Vitaitė“ ir UAB „Voltensa“.
34. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad R. D. pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Reston Solutions“ iškėlimo Vilniaus apygardos teismui pateikė 2019 m. vasario 11 d., nurodydamas, kad bendrovės nemokumas atsirado dėl dviejų nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčių su V. J. įmone „Viktorija“ ir BUAB „Viva Victoria“ sudarymo. Įsipareigojimų pagal šias sutartis apmokėjimui buvo suteiktos dvi paskolos bendrai 72 500 Eur sumai. UAB „Reston Solutions“ atžvilgiu buvo priimtas nepalankus teismo sprendimas – bendrovė neteko nupirkto nekilnojamojo turto ir už jį sumokėtų lėšų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, kad suinteresuotas asmuo R. D. netinkamai ir nesavalaikiai vykdė įstatyme jam numatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos BUAB „Reston Solutions“ iškėlimo, tokiu būdu siekdamas išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Taigi nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad šiuo atveju egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas tyčinio bankroto požymis.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio
35. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.
36. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019 ir kt.).
37. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog įmonės turtinė padėtis 2016 metais sudarė pagrįstas prielaidas manyti, kad ateityje įmonė galės atsiskaityti už įsigytą turtą ir su paskolos davėjais. Be to, byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, kad įsigytas turtas buvo reikalingas įmonės veiklai, jog jo eksploatavimas galėtų atkurti įmonės mokumą ir pan., t. y. įmonė įsigijo šį turtą be objektyviais duomenimis pagrįsto verslo plano. Sudarant 2016 m. balandžio 20 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorius, BUAB „Reston Solution“, jau būdama faktiškai nemoki, žinojo, kad šie sandoriai yra ekonomiškai nenaudingi įmonei, jog šių sandorių tolimesnis vykdymas tik dar labiau pablogins nemokios įmonės turtinę padėtį (šiuo atveju įmonė patyrė nuostolį, kurį galėjo ir turėjo numatyti pagal sutarties 5.3 punktą) ir tuo buvo siekiama pažeisti įmonės kreditorių, kurie suteikė įmonei paskolas, interesus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.
38. Kaip jau nustatyta, 2016 m. balandžio 20 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo metu BUAB „Reston Solution“ nebuvo nemoki (įmonė tik nevykdė veiklos, buvo „tuščia“). Suinteresuotas asmuo R. D. procesiniuose dokumentuose nurodė, kad 2015 metais į bendrovę kreipėsi V. J. su pasiūlymu įsigyti bendrovės akcijas su sąlyga, jog bendrovė iki akcijų perleidimo įsigis V. J. valdomiems bankrutuojantiems juridiniams asmenims – V. J. įmonei „Viktorija“ ir BUAB „Viva Victoria“ – priklausantį nekilnojamąjį turtą, parduodamą bankroto procese. V. J. pagal susitarimą įsipareigojo užtikrinti nekilnojamojo turto įsigijimo bendrovės vardu finansavimą. Paskolos sutartys su UAB „Vitaitė“ ir UAB „Voltensa“ buvo sudarytos būtent nekilnojamojo turto pagal 2016 m. balandžio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartis įsigijimui. UAB „Vitaitė“ ir UAB „Voltensa“, sudarydamos paskolos sutartis, žinojo, kad BUAB „Reston Solutions“ nevykdo veiklos, o paskolos yra suteikiamos būtent V. J. įmonei „Viktorija“ ir BUAB „Viva Victoria“ priklausančio nekilnojamojo turto įsigijimui (šią aplinkybę atsiliepime patvirtino ir pati UAB „Voltensa“). Taigi UAB „Vitaitė“ ir UAB „Voltensa“, sudarydamos paskolos sutartis, veikė savo rizika. Byloje nėra ginčo dėl to, kad gautos piniginės lėšos pagal paskolos sutartis buvo panaudotos būtent minėto nekilnojamojo turto įsigijimui (kaip avansiniai mokėjimai). Suinteresuoto asmens teigimu, jis ir bendrovė, netiesiogiai padedant V. J., ėmėsi veiksmų siekiant gauti finansavimą galutinai atsiskaityti su pardavėju, taip pat dėjo pastangas įsigytą nekilnojamąjį turtą realizuoti, ieškojo investuotojų, tačiau gauti papildomą finansavimą turto įsigijimui ar rasti turto pirkėjus (investuotojus) iki galutinio teismo sprendimo nepavyko. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2016 m. rugpjūčio 1 d. BUAB „Reston Solutions“ sudarė agento ir konsultavimo paslaugų teikimo sutartį su UAB „Energy saving technologies LT“ dėl viešbučių komplekso „Viktorija“, esančio (duomenys neskelbtini), turto komplekso (jo dalies) pardavimo. Be to, BUAB „Reston Solutions“ 2017 m. balandžio 25 d. su Viktoraspa Sp. Zo. o. sudarė nekilnojamojo turto pardavimo tarpininkavimo sutartį, kuria agentui pavesta surasti pirkėją ir tarpininkauti parduodant turtą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad BUAB „Reston Solutions“ Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1485-230/2017 dėl restitucijos taikymo aktyviai palaikė nuoseklią poziciją, kad ieškinys yra nepagrįstas, t. y. siekė turtą išsaugoti savo nuosavybėje, tai pagrindžia bendrovės vadovo tikslą realiai įgyti turtą bendrovės vardu.
39. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos sandorių sudarymo aplinkybės patvirtina, kad bankrutavusios įmonės sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoriai, jai dar nesant nemokiai, atitiko įprastą verslo riziką, o nepasiteisinęs verslo sprendimas, nesant duomenų, jog tokiu sprendimu buvo kryptingai siekiama pabloginti bendrovės padėtį (priversti ją prie bankroto), išvengti atsiskaitymo su kreditoriais ir pan., nevertintinas įrodančiu tyčinio bankroto sukėlimą. Priešingai, šiuo atveju įmonės bankrotą nulėmė verslo nesėkmė, o ne tyčiniai įmonės valdymo organo veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Pastebėtina, kad BUAB „Reston Solutions“ bankroto byloje patvirtinti kreditoriniai reikalavimai susiję būtent su aptartu nesėkmingu bendrovės verslo sandoriu. Pareiškėjos šiuo atveju nepagrindė sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų suinteresuoto asmens R. D. veiksmų, sudarant minėtus sandorius, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytam tyčinio bankroto požymiui.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio
40. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas nustato, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
41. Teismų praktikoje pripažįstama, kad esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).
42. Tačiau kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį, kad ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).
43. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad 2021 m. birželio 21 d. UAB „Akonta“ aktas patvirtina, jog įmonėje buvo netinkamai vykdoma buhalterinė apskaita, dėl ko negalima nustatyti įmonės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Esant duomenims apie faktinį įmonės nemokumą 2014 metų pabaigoje, apie tolesnį netinkamą įmonės valdymą, pirmosios instancijos teismo vertinimu, netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu, labiau tikėtina, buvo siekiama nuslėpti tikrąją įmonės turtinę padėtį bei apsunkinti jos finansinės veiklos analizę įmonei iškėlus bankroto bylą. Apeliantas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir atskirajame skunde nurodo, kad nemokumo administratorei buvo perduoti 45 segtuvai bendrovės dokumentų, o bendrovės dokumentai už 2018 m. ir 2019 m. buvo perduoti teismui. Nemokumo administratorė yra nurodžiusi, kad, patikrinus dokumentus, tyčinio bankroto požymių nenustatė.
44. Kaip matyti iš nemokumo administratorės pateikto atsiliepimo į atskirąjį skundą, nemokumo administratorei buvo perduoti 45 segtuvai bendrovės dokumentų, o naujausi finansinės atskaitomybės dokumentai už 2018 metus ir 2019 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo buvo pateikti teismui kartu su bendrovės vadovo pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo. Nemokumo administratorė, patikrinusi bendrovės dokumentus, nenustatė tyčinio bankroto požymių. Be to, nemokumo administratorė nenustatė, kad perduoti dokumentai yra nepakankami įvertinti įmonės nemokumo priežastis ar būtų neįmanoma nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, kreditorių ar debitorių apimtį. Priešingai, nemokumo administratorės vertinimu, pateikti dokumentai atskleidė, kad bendrovės bankrotą lėmė verslo nesėkmė. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad įmonė jokio turto neturi (produkcijos likučiai parduoti dar 2014 metais), o kreditorių finansiniai reikalavimai bankroto byloje yra patvirtinti įsiteisėjusiomis teismo nutartimis. Taigi darytina išvada, kad perduoti dokumentai (jų kiekis) nesutrukdė nemokumo administratorei nustatyti įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, įmonės nemokumą sukėlusių priežasčių. Kartu pastebėtina, kad pavieniai buhalterinės apskaitos trūkumai nereiškia, jog negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio. Kaip jau minėta, 2021 m. birželio 21 d. UAB „Akonta“ ataskaitoje nurodyta informacija vertintina kritiškai, kadangi ji neišsami, neargumentuota, joje nėra nurodyta, kokiais buhalterinę apskaitą reglamentuojančius įstatymais bei buhalterinei apskaitai formuoti naudojamais tarptautiniais ar verslo apskaitos standartais vadovaujantis teikiamos išvados, be to, iš ataskaitos turinio nėra galimybės nustatyti, kas yra šios ataskaitos užsakovas. Šios aplinkybės leidžia pritarti atskirojo skundo argumentams, kad tyčinių ir sąmoningų suinteresuoto asmens R. D. veiksmų, kuriais buvo siekiama paslėpti ar sunaikinti įmonės buhalterinius dokumentus, tam, jog nebūtų įmanoma visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, nenustatyta, todėl nėra pagrindo pripažinti įmonės bankroto tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte aptariamu atveju. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio egzistavimo.
Dėl procesinės bylos baigties
45. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ne bet kokie veiksmai, apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, bet tik tie, kurie iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 20 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
46. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, taikė tyčinį įmonės bankrotą reglamentuojančias teisės normas ir jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką ir nepagrįstai pripažino BUAB „Reston Solutions“ bankrotą tyčiniu, todėl atskirasis skundas tenkinamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – prašymai pripažinti BUAB „Reston Solutions“ bankrotą tyčiniu atmetami.
Dėl atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytų argumentų
47. Atsiliepime į atskirąjį skundą UAB „Romiris“ nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjos UAB „Romiris“ prašyme nurodyto tyčinio bankroto požymio ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu dėl įmonės veiklos perkėlimo į kitą įmonę, todėl apeliacinės instancijos teismas turėtų papildyti nutarties argumentus. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad, Lietuvos apeliaciniam teismui 2020 m. lapkričio 19 d. nutartimi panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 11 d. nutartį ir klausimą dėl BUAB „Reston Solutions“ bankroto pripažinimo tyčiniu perdavus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pareiškėja UAB „Romiris“ 2021 m. liepos 16 d. pateikė teismui prašymo dėl BUAB „Reston Solutions“ bankroto pripažinimo tyčiniu papildymą (DOK-26958), kuriame nurodė naujus bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu požymius, t. y. kad BUAB „Ratlita“ veikla buvo perkelta į BUAB „Reston Solutions“, o iš BUAB „Reston Solutions“ į UAB „Vorteka“ (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktas) ir kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens turtą buvo panaikintos, vykdant atsiskaitymus su kreditoriais, pažeidžiant CK 6.9301 straipsnį (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje dėl minėtų tyčinio bankroto požymių nepasisakė. Skundas dėl to nepateiktas. Kadangi prašyme nurodytos aplinkybės dėl veiklos perkėlimo susijusios su laikotarpiu iki 2014 metų, o dėl atsiskaitymų su kreditoriais, paskolintais pinigais sumokant avansus už įsigyjamą turtą, susijusios su 2016 metų laikotarpiu, apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad bendrovė tapo nemoki 2018 metų rugsėjo mėnesį, jos nėra sietinos su įmonės nemokumu bei negali turėti įtakos sprendžiant klausimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu.
48. Suinteresuotas asmuo R. D. 2020 m. sausio 9 d. atsiliepime į pareiškėjų prašymus dėl BUAB „Reston Solutions“ bankroto pripažinimo tyčiniu prašė už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis paskirti pareiškėjai UAB „Romiris“ iki 5 000 Eur baudą, 50 proc. šios baudos skiriant suinteresuotam asmeniui. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, šio procesinio prašymo neišsprendė. Atskirajame skunde šis klausimas nekeliamas. Apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindų, kad būtų pažeista pareiga sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas, todėl dėl to plačiau nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
49. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
50. Duomenų apie bylos nagrinėjimo metu patirtas atstovavimo išlaidas apeliantas R. D. nepateikė, už atskirojo skundo pateikimą sumokėjo 38 Eur dydžio žyminį mokestį. Kadangi apelianto skundas tenkinamas, jam grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 5 dalis), išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi šia nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).
51. Suinteresuotas asmuo BUAB „Reston Solutions“ nurodo turėjęs 484 Eur išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą ir pateikė tokias išlaidas pagrindžiančius įrodymus – 2021 m. lapkričio 25 d. PVM sąskaitą faktūrą ir 2021 m. lapkričio 25 d. mokėjimo nurodymą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas, į suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ 8.16 punktą, sprendžia, kad 484 Eur bylinėjimosi išlaidų suma neviršija numatytos maksimalios už atsiliepimą į atskirąjį skundą priteistinos sumos (0,4 x 1 566,40), yra pagrįsta, todėl, pareiškėjų UAB „Vitaitė“ ir UAB „Romiris“ prašymus dėl BUAB „Reston Solutions“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmetus, priteistina suinteresuotam asmeniui lygiomis dalimis iš pareiškėjų.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 3 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymus pripažinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Reston Solutions“ bankrotą tyčiniu atmesti.
Grąžinti suinteresuotam asmeniui R. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 38 Eur (trisdešimt aštuonis eurus) žyminį mokestį, sumokėtą 2021 m. lapkričio 10 d. Luminor banko mokėjimo nurodymu Nr. 27.
Priteisti suinteresuotam asmeniui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Reston Solutions“ (juridinio asmens kodas 302881686) iš pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Vitaitė“ (juridinio asmens kodas 302478831) ir uždarosios akcinės bendrovės „Romiris“ (juridinio asmens kodas 122034636) po 242 Eur (du šimtus keturiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Teisėja Asta Radzevičienė