Civilinė byla Nr. 2A-1249/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01206-2013-0

                                   Procesinio sprendimo kategorija: 44.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 3 d. 

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto akcinės bendrovės ,,Lietuvos geležinkeliai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės ,,Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl rekonstrukcijos darbų išlaidų atlyginimo.

  Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

 I. Ginčo esmė

1999 m. vasario 18 d. įsakymu Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras patvirtino Kenos pasienio posto (stoties) modernizavimo projektą, kurį įgyvendino ieškovas AB ,,Lietuvos geležinkeliai“. Įgyvendinant šį projektą, be viešosios geležinkelių infrastruktūros objektų, buvo sumontuoti biologinio valymo įrenginiai, aptverta tvora, nutiesta kabelinė žemosios įtampos elektros linija, įrengta slėginė kanalizacija bei rekonstruota kanalizacijos siurblinė, nuosavybės teise priklausanti trečiajam asmeniui UAB „Nemėžio komunalininkas“. Šis projektas, įskaitant ir kanalizacijos siurblinę, buvo finansuojamas PHARE, biudžeto ir paskolos lėšomis, kuriomis, vykdant 2003 m. vasario 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą, buvo didinamas AB „Lietuvos geležinkeliai“ įstatinis kapitalas. Rekonstruota kanalizacijos siurblinė, inžineriniai tinklai ir gyvenvietės biologinio valymo įrenginiai 2001 m. gruodžio 3 d. aktu buvo pripažinti tinkamais naudoti.

Iki 2011 m. spalio 8 d. galiojęs Geležinkelių transporto sektoriaus reformos įstatymas ir iki 2012 m. sausio 22 d. galiojusios Nepriklausančių viešajai geležinkelių infrastruktūrai gamybinės paskirties objektų, inžinerinių tinklų, socialinių objektų, pastatų (jų dalių) perdavimo valstybės ar savivaldybių nuosavybėn taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nustatė nepriklausančių viešajai geležinkelių infrastruktūrai gamybinės paskirties objektų, inžinerinių tinklų, socialinių objektų, pastatų (jų dalių), kuriuos nuosavybės teise valdo, naudoja ir kuriais disponuoja AB „Lietuvos geležinkeliai“, perdavimo valstybės ar savivaldybių nuosavybėn tvarką. Geležinkelių transporto sektoriaus reformos įstatymo 10 straipsnio 2 dalis įtvirtino, kad „Nepriklausantys viešajai geležinkelių infrastruktūrai gamybinės paskirties objektai, inžineriniai tinklai, socialiniai objektai, pastatai (jų dalys) Vyriausybės nustatyta tvarka perduodami valstybės ar savivaldybių nuosavybėn. Atitinkamai (perduoto turto vertės dydžiu) sumažinamas akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ įstatinis kapitalas ir anuliuojamos valstybei nuosavybės teise priklausančios akcijos.“ Ieškovas nurodė, kad vadovaujantis minėto įstatymo ir Taisyklių nuostatomis, ieškovas perduodavo jam nereikalingą ir viešajai geležinkelių infrastruktūrai nepriklausantį turtą atitinkamai savivaldybei, o perduoto turto balansinės vertės dydžiu sumažindavo savo įstatinį kapitalą. 

Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2004 m. kovo 31 d. sprendime nurodė sutinkanti perimti minėtus viešajai geležinkelių infrastruktūrai nepriklausančius objektus, įskaitant ir 210 695 Lt sąnaudas, panaudotas kanalizacijos siurblinei. Minėti objektai, išskyrus sąnaudas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 30 d. nutarimu, 2005 m. liepos 29 d. turto perdavimo–priėmimo aktu buvo perduoti Vilniaus rajono savivaldybei, ir atitinkama suma sumažintas ieškovo įstatinis kapitalas. Ieškovo teigimu, šiuo aktu taip pat turėjo būti perduotos ir kanalizacijos siurblinės rekonstrukcijos sąnaudos, tačiau atsižvelgiant į tai, kad Taisyklės numatė tik konkretaus turto perdavimą, bet nenumatė kitokio turto perdavimo, rekonstrukcijos darbų sąnaudos nebuvo perduotos ir liko ieškovo apskaitoje. Ieškovo teigimu, jis ieškojo būdų, kaip būtų galima perduoti rekonstrukcijos metu patirtas sąnaudas – pasiūlė atsakovui leisti su trečiuoju asmeniu UAB „Nemėžio komunalininkas“ (kurio vienintelis akcininkas yra atsakovas) pasirašyti kanalizacijos siurblinės bendrasavininkystės sutartį, kurios pagrindu ieškovas būtų tapęs dalies, atitinkančios kanalizacijos siurblinės rekonstrukcijos darbų vertę, bendrasavininku, taigi – atitinkamai būtų atsiradęs objektas, kurį, vadovaujantis Taisyklių 1 punktu, ieškovas būtų galėjęs perduoti atsakovui. Tačiau, pasak ieškovo, atsakovas tokio ieškovo pasiūlyto būdo nepagrįstai atsisakė. Ieškovo teigimu, atsakovo nesąžiningi veiksmai pasireiškė tuo, jog atsakovas, išduodamas technines sąlygas ir privalomai nurodęs savivaldybės reikmėms rekonstruoti esamą kanalizacijos siurblinę, žinojo, kad visi ieškovo lėšomis atlikti darbai bus perduoti savivaldybei Taisyklių nustatyta tvarka. Tačiau, žinodamas, kad Taisyklėse yra nustatytas baigtinis sąrašas objektų, kuriuos ieškovas gali perduoti, sąmoningai nors ir sutikęs perimti sąnaudas, tų sąnaudų neperėmė ir nebendradarbiavo su ieškovu taip, kad būtų išspręstas sąnaudų perėmimo klausimas. Ieškovo teigimu, atsakovui nebendradarbiaujant ir pasikeitus teisiniam reglamentavimui, vienintelis likęs nuostolių atlyginimo būdas yra faktinis rekonstrukcijos darbų sąnaudų atlyginimas ieškovui.

Pateiktu ieškiniu ieškovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 210 695,20 Lt rekonstrukcijos išlaidas ir bylinėjimosi išlaidas. 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 26 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad 2005 m. liepos 29 d. turto perdavimo aktu, vadovaujantis 2005 m. birželio 30 d. nutarimu atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės nuosavybėn neatlygintinai buvo perduotas Kenos pasienio posto (stoties) modernizavimo projekto metu sukurtas turtas, nepriklausantis viešajai geležinkelių infrastruktūrai, –  valymo įrengimai, tvora, žemos įtampos elektros kabelinė linija ir slėginės kanalizacijos vamzdynas. Teismas nurodė, kad kanalizacijos siurblinės rekonstrukcijos sąnaudų klausimas paminėtu Vyriausybės nutarimu nebuvo sprendžiamas ir jų perdavimas nebuvo atliktas, kadangi nei Geležinkelių transporto sektoriaus reformos įstatymas, nei Taisyklės nenumatė panaudotų sąnaudų perdavimo tvarkos, o ginčo šalys nesurado abi puses tenkinančio teisinio mechanizmo, kokiu būdu šios sąnaudos turėtų būti perduotos. Teismas nustatė, kad kanalizacijos siurblinės rekonstrukcija buvo inicijuota ir atlikta ieškovo, kaip viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo, interesais. Pasak teismo, vykdant Kenos pasienio posto (stoties) modernizavimą, ieškovui AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsirado objektyvus poreikis prisijungti prie esamos vandentvarkos infrastruktūros. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro 1993 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. 140 patvirtintų Vandentiekio ir nuotekų sistemų naudojimo taisyklių 2.1 punktą, prieš prisijungimą prie veikiančių vandentvarkos tinklų arba norint padidinti suvartojamą ar šalinamo vandens ir teršalų kiekį plečiamuose bei gamybą didinančiuose objektuose, vartotojas privalėjo pateikti reikiamą paraišką ir gauti tiekėjo technines sąlygas. Taisyklių 3.6 punktas nustatė, kad vandentiekio įvadus, vandens apskaitos mazgus, nuotekų išleistuvą įrengia, jau pastatytą arba rekonstruotą vandentiekio ir nuotekų tinklą, įrenginius bei įvadus prie veikiančio tinklo prijungia darbus vykdanti organizacija. Pasak teismo, būtent dėl šios priežasties ieškovas AB „Lietuvos geležinkeliai“ kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybę dėl techninių sąlygų išdavimo. Pagal minėtų taisyklių 4.1 punktą, vartotojo nutiestas vandentiekio ir nuotekų tinklas, kuris prijungiamas prie miesto (gyvenvietės) tinklo, galėjo būti perduodamas į tiekėjo balansą neatlygintinai, o už tinklo perdavimą atsakingas buvo vartotojas. Teismo vertinimu, ieškovas nepaneigė aplinkybių, kad vykdant Kenos pasienio posto (stoties) modernizavimą, pareiga prisijungti prie esamos vandentvarkos infrastruktūros teko AB „Lietuvos geležinkeliai“, ir neįrodė ieškinyje išdėstytų teiginių, kad kanalizacijos siurblinės rekonstrukcija buvo atlikta atsakovo interesais.

Teismo nuomone, išdėstytas ginčo santykių teisinis reglamentavimas, byloje esantys rašytiniai įrodymai bei ieškovo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas leidžia konstatuoti, kad kanalizacijos siurblinės rekonstrukcija buvo suinteresuotas ieškovas, rekonstrukcija buvo atlikta PHARE, biudžeto ir paskolos lėšomis, nei atsakovas, nei trečiasis asmuo rekonstrukcijos darbų neužsakė ir jokiu pagrindu neprisiėmė įsipareigojimo sumokėti už atliekamus rekonstrukcijos darbus. Teismas sprendė, kad 2004 m. kovo 31 d. sprendimas, kuriuo Vilniaus rajono savivaldybės taryba išreiškė sutikimą perimti iš ieškovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ 210 695 Lt sąnaudas, panaudotas kanalizacijos siurblinei rekonstruoti, atlikus teisinę registraciją ir nesant finansinių įsiskolinimų, pareigos sumokėti už atliktą rekonstrukciją atsakovui nesukūrė, įvertinus, kokiame faktinių aplinkybių ir teisinio reglamentavimo kontekste šis sprendimas buvo priimtas. Teismo vertinimu, atsakovo atsisakymas atlyginti kanalizacijos siurblinės rekonstrukcijos sąnaudas ieškovo teisių ir įstatymų saugomų interesų nepažeidė, nes nebuvo jokio faktinio ir teisinio pagrindo susiformuoti ieškovo lūkesčiams, kad planuojamos ir vėliau atliktos kanalizacijos siurblinės rekonstrukcijos sąnaudas padengs Vilniaus rajono savivaldybė. Priešingai, ieškovui iš anksto buvo žinoma, kokiu tikslu yra atliekama kanalizacijos siurblinės rekonstrukcija, kokiomis lėšomis bus finansuojamas Kenos pasienio posto (stoties) modernizavimo projektas ir kaip teisės normos reglamentuoja tikslinių išlaidų pagrindimą. Pasak teismo, aplinkybė, kad šalys nesurado teisės normomis pagrįsto teisinio mechanizmo perduoti/priimti 210 695 Lt sąnaudas, nesukuria atsakovui pareigos atlyginti ieškovui geležinkelių infrastruktūros modernizavimo išlaidų, kurių ieškovas, vertinant finansavimo šaltinius, realiai ir nepatyrė, bei neužkerta ieškovui galimybės rinktis kitokio teisių gynimo būdo ir įteisinti Kenos pasienio posto (stoties) modernizavimo projekto įgyvendinimui panaudotas lėšas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. 

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas nepaneigė aplinkybių, jog vykdant Kenos pasienio posto (stoties) modernizavimą, pareiga prisijungti prie esamos vandentvarkos infrastruktūros teko AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir neįrodė ieškinyje išdėstytų teiginių, kad kanalizacijos siurblinės rekonstrukcija buvo atlikta atsakovo interesais. Ieškovas neneigė aplinkybės, kad kanalizacijos siurblinės rekonstrukcija buvo atliekama ir techninės sąlygos ją rekonstruoti buvo išduotos tam, kad atlikus Kenos pasienio posto modernizavimą kanalizacijos siurblinė būtų pakankamo pajėgumo po atliktos modernizacijos postą aptarnauti. Tačiau kanalizacijos siurblinę eksploatuoja trečiasis asmuo UAB ,,Nemėžio komunalininkas“ ir už teikiamas kanalizavimo paslaugas tiek kitiems asmenims, tiek ir ieškovui, gauna apmokėjimą. Šis argumentas bylos kontekste buvo svarbus tik dėl to, kad pagrįstų aplinkybę, jog atsakovas ieškovo atžvilgiu elgiasi nesąžiningai, kadangi neatlygintinai buvo rekonstruotas jo (jo valdomo trečiojo asmens) turtas, kurį eksploatuoja ir už tai gauna pajamas, tačiau nededa pastangų bendradarbiauti, kad rekonstrukcijos sąnaudos būtų perimtos.

              2. Skundžiamame sprendime konstatuota, kad nei atsakovas, nei trečiasis asmuo rekonstrukcijos darbų neužsakė ir jokiu pagrindu neprisiėmė įsipareigojimo sumokėti už atliekamus rekonstrukcijos darbus. Tačiau ieškovas niekada ir neteigė, kad atsakovas turėjo ar buvo prisiėmęs pareigą sumokėti už kanalizacijos siurblinės rekonstrukciją. Priešingai nei konstatavo teismas, ieškovas nuolat pabrėžė tą aplinkybę, kad ieškovas visada siekė tik sąnaudų perdavimo. Ieškovas ieškojo būdų, kaip būtų galima rekonstrukcijos metu patirtas sąnaudas, kurias Vilniaus rajono savivaldybė iš ieškovo sutiko perimti, perduoti savivaldybei ir sąnaudų suma sumažinti savo įstatinį kapitalą. Ieškovas nesiekė jokio faktinio atlyginimo už perduotus objektus, todėl skundžiamo sprendimo argumentas dėl ieškovo lūkesčių gauti faktinį apmokėjimą yra nepagrįstas. Padaręs tokią išvadą, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino ieškovo siektiną tikslą ir ieškinio pagrindą. Ieškovas iš atsakovo nereikalavo ir neprašė nieko, kas nebūtų buvę atsakovo pareiga. Tik tuomet, kai atsakovas daugiau kaip 7 metus nepagrįstai atsisakė bendradarbiauti, kad sąnaudų perdavimo klausimas būtų išspręstas, be to, pasikeitus teisiniam reguliavimui, ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl sąnaudų atlyginimo, kad galėtų padengti sumą, įtrauktą į ieškovo įstatinį kapitalą.

3. Teismas nepagrįstai nurodė, jog aplinkybė, kad šalys nesurado teisės normomis pagrįsto teisinio mechanizmo perduoti/priimti 210 695 Lt sąnaudas, nesukuria atsakovui pareigos atlyginti ieškovui geležinkelių infrastruktūros modernizavimo išlaidas. Pirma, teisinis mechanizmas perduoti atsakovui sąnaudas buvo rastas, tačiau be jokio pagrindo ir argumentų atsakovas atsisakydavo ieškovo siūlomo varianto, be kita ko, pats nesiūlydamas jokių galimų sprendimo variantų. Antra, teismas neteisingai traktuoja, kad pareigą atlyginti ieškovui kanalizacijos siurblinės išlaidas lemia tai, kad neva nebuvo rastas teisinis mechanizmas perduoti/priimti 210 695 Lt sąnaudas. Prašymas priteisti sumą, kuri yra lygi kanalizacijos siurblinės rekonstrukcijos išlaidų dydžiui, buvo grįstas kaip ieškovo nuostolis dėl to, kad atsakovui ne tik kad nevykdžius Vilniaus rajono savivaldybės sprendimo, bet ir nedėjus jokių pastangų dėl jo įvykdymo net tada, kai ieškovas inicijavo ir rado teisinį būdą sąnaudas perduoti, sukėlė situaciją, kad ieškovui neperdavus sąnaudų, nebuvo galimybės sąnaudų sumos dydžiu susimažinti įstatinį kapitalą. Todėl susidarė situacija, kad į ieškovo įstatinį kapitalą įeina suma, kuri nei lėšų, nei turto pavidalu nėra padengta ir kurios nėra ieškovo dispozicijoje.

4. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovas, vertinant finansavimo šaltinius, dėl atsakovo veiksmų  realiai nepatyrė nuostolių. Lietuvos Respublikos Vyriausybei padidinus ieškovo įstatinį kapitalą lėšomis, skirtomis Kenos pasienio postui (stočiai) modernizuoti, tos lėšos tapo ieškovo turto (kapitalo), už kurį jis atsako prieš akcininką, dalimi. Šiuo atveju svarbu yra tai, kad projektui įgyvendinti skirtomis lėšomis buvo padidintas ieškovo turtas (įstatinis kapitalas), todėl kanalizacijos siurblinės rekonstrukcijos darbai buvo atlikti iš ieškovo lėšų.

5. Teismas, atmesdamas ieškinį, iš esmės pripažino tai, kad atsakovas neturi vykdyti savo aukščiausiojo valdymo organo sprendimų. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimas, kuriame nurodoma perimti konkretaus dydžio kanalizacijos siurblinės rekonstrukcijos sąnaudas, nebuvo apskųstas ar panaikintas, todėl yra galiojantis, įpareigojantis ir vykdytinas teisės aktas. Vilniaus rajono savivaldybės administracija negali nevykdyti aukštesniojo organo sprendimų.

Atsiliepimus į ieškovo AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ apeliacinį skundą pateikė atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija ir trečiasis asmuo UAB ,,Nemėžio komunalininkas“, prašydami apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsikirtimus iš esmės grindžia tais pačiais argumentais:

1. Kanalizacijos siurblinės rekonstrukcija buvo inicijuota ir atlikta apelianto, kaip viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojo, interesais. Nei atsakovui, nei trečiajam asmeniui kanalizacijos siurblinės rekonstrukcija nebuvo reikalinga.

2. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad atsakovas nevykdo aukščiausio savo valdymo organo sprendimo. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendime nėra įtvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos įsipareigojimas atlyginti apeliantui kanalizacijos siurblinės rekonstrukcijos sąnaudas. Šis sprendimas pareigos sumokėti už atliktą rekonstrukciją atsakovui nesukūrė. Vilniaus rajono savivaldybės taryba minėtu sprendimu tik pripažino, kad apeliantas galėjo patirti 210 695,20 Lt kanalizacijos siurblinės rekonstrukcijos išlaidų ir minėtas sprendimas vertintinas kaip pagrindas tolimesnėms deryboms dėl kanalizacijos siurblinės sąnaudų. Pats apeliantas neįvykdė minėtame savivaldybės tarybos sprendime numatytos pareigos įregistruoti rekonstruotos kanalizacijos siurblinės duomenis. Šios prievolės nevykdymas įrodo, kad pats apeliantas nebuvo pakankamai apdairus, rūpestingas ir sąžiningas atsakovo atžvilgiu.

3. Apelianto reikalavimas, kad valstybei būtų perduotos kanalizacijos siurblinės rekonstrukcijos darbų sąnaudos, yra neteisėtas, prieštaraujantis tuo metu galiojusiam teisiniam reglamentavimui.

4. Apeliantas siekia nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita, nes kanalizacijos siurblinę jis rekonstravo ne savo lėšomis, o gavęs ES finansinę paramą per PHARE programą. Tai reiškia, kad apeliantas jokių geležinkelio infrastruktūros modernizavimo išlaidų realiai nepatyrė.

5. Atsakovas jokių neteisėtų veiksmų neatliko; apelianto galimos patirtos kanalizacijos siurblinės darbų išlaidos atsirado ne dėl atsakovo veiksmų, todėl atsakovui negali kilti atsakomybė. Susidariusią situaciją apeliantas galėtų išspręsti nurašęs minėtą sumą.

Trečiasis asmuo UAB ,,Nemėžio komunalininkas“ papildomai nurodo, kad apeliantas, prašydamas priteisti 210 695,20 Lt dydžio nuostolius, nepateikė šios sumos kilmės detalaus pagrindimo, nepridėjo įrodymų, pagrindžiančių galimus patirtus nuostolius.

2014 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti apelianto AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ papildomi paaiškinimai, kurie prijungiami prie bylos. 

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Ieškinio faktiniu pagrindu apeliantas nurodė atsakovo veiksmus, kuriais jis nevykdė Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimo, kuriuo savivaldybės taryba sutiko perimti iš apelianto 210 695 Lt sąnaudas, panaudotas kanalizacijos siurblinės rekonstrukcijai. Apelianto teigimu, dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo), apeliantas negalėjo perduoti atsakovui sąnaudų ir minėtų sąnaudų sumos dydžiu sumažinti savo įstatinio kapitalo, todėl patyrė nuostolius, lygius kanalizacijos siurblinės rekonstrukcijos išlaidų dydžiui.

Kaip matyti iš ieškinio faktinio pagrindo, apeliantas AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ pateiktu ieškiniu prašydamas iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos priteisti 210 695,20 Lt sumą rekonstrukcijos išlaidų atlyginimui, atsakovo atžvilgiu prašo taikyti deliktinę civilinę atsakomybę.

Šiuo atveju civilinei atsakomybei konstatuoti reikia nustatyti atsakovo neteisėtus veiksmus, apelianto patirtą žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei atsakovo kaltę (CK 6.245-6.250 str.). Pareiga įrodyti tris pirmąsias atsakomybės sąlygas tenka apeliantui (CPK 178 str.).

Kolegijos vertinimu, apeliantas neįrodė pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų (CPK 185 str.).

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žalos sampratą turtinė žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Kaip minėta, šioje byloje apeliantas nuostoliais laiko jo įstatiniame kapitale esančią 210 695,20 Lt sumą, kuri panaudota apeliantui nepriklausančios kanalizacijos siurblinės rekonstrukcijai.  Byloje nustatyta, kad apeliantas Kenos pasienio posto modernizavimo projektą, įskaitant kanalizacijos siurblinės rekonstrukcijos darbus, atliko iš PHARE, biudžeto ir paskolos lėšų, kuriomis buvo padidintas apelianto įstatinis kapitalas. Apeliantas bylos nagrinėjimo metu pabrėžė, kad faktinio rekonstrukcijos darbų išlaidų atlyginimo po rekonstrukcijos atlikimo jis nesiekė; apelianto tikslas buvo rekonstrukcijai panaudotų išlaidų dydžiu sumažinti savo įstatinį kapitalą. Kolegijos vertinimu, negalėjimas sumažinti bendrovės įstatinio kapitalo nėra reali žala; tai galėtų būti vertintina kaip žalą galinti sukelti aplinkybė. Iš bylos duomenų ir paties apelianto pozicijos matyti, kad apelianto reikalavimas priteisti nuostolius iš esmės siejamas ne su realiai patirta žala, o su negalėjimu sutvarkyti finansinių duomenų (apelianto apskaitos). Kolegijos vertinimu, apelianto nurodoma žala (negalėjimas sumažinti įstatinio kapitalo) neatitinka CK 6.249 straipsnyje numatytos žalos, kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, sampratos.

Kolegijos vertinimu, apeliantas neįrodė ir atsakovo neteisėtų veiksmų bei priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir jo nurodomų patirtų nuostolių (CK 6.246, 6.247 str.). Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 str.).

Kaip minėta, šioje byloje atsakovo veiksmų neteisėtumą apeliantas grindžia tuo, kad atsakovas nevykdė 2004 m. kovo 31 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimo, kuriuo savivaldybės taryba sutiko perimti 210 695 Lt sąnaudas, panaudotas kanalizacijos siurblinės rekonstrukcijai. Dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų, apelianto teigimu, jis negalėjo sumažinti savo įstatinio kapitalo ir tai lėmė jo 210 695 Lt dydžio nuostolius.

Apeliantas pripažįsta, kad trečiajam asmeniui UAB ,,Nemėžio komunalininkas“ priklausančios kanalizacijos siurblinės rekonstrukcija buvo atlikta ir techninės sąlygos ją rekonstruoti 1995 metais buvo išduotos tam, kad atlikus Kenos pasienio posto modernizavimą kanalizacijos siurblinė būtų pakankamo pajėgumo po atliktos modernizacijos aptarnauti pasienio postą. Apeliantas neneigė, kad nei atsakovas, nei trečiasis asmuo kanalizacijos siurblinės rekonstrukcijos darbų atlikti neprašė. Pats apeliantas priėmė sprendimą rekonstruoti esamą trečiajam asmeniui priklausančią kanalizacijos siurblinę, pateikė paraišką esamos siurblinės rekonstrukcijos techninėms sąlygoms gauti ir pagal jas atliko rekonstrukciją.

Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2001 m. gruodžio 3 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas patvirtina, kad kanalizacijos siurblinės rekonstrukcijos darbai buvo baigti 2001 m. (b. l. 15-19). Tai reiškia, kad apelianto sprendimą rekonstruoti trečiajam asmeniui UAB ,,Nemėžio komunalininkas“ priklausančią siurblinę lėmė ne minėtas 2004 m. kovo 31 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimas, kurio nevykdymu grindžiami atsakovo neteisėti veiksmai, nes jis buvo priimtas vėliau nei atlikta rekonstrukcija. Atsakovo veiksmai, kuriais jis neįvykdė Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimo perimti sąnaudas, nėra priežastiniu ryšiu susiję su apelianto įrodinėjamais nuostoliais, kadangi išlaidas apeliantui nepriklausančios kanalizacijos siurblinės rekonstrukcijai apeliantas patyrė dar nesant priimto minėto savivaldybės tarybos sprendimo. Dėl šios priežasties atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, kad techninių sąlygų išdavimo metu (1995 m.) atsakovas žinojo, jog visi apelianto atlikti darbai bus perduoti atsakovui pagal Nepriklausančių viešajai geležinkelių infrastruktūrai gamybinės paskirties objektų, inžinerinių tinklų, socialinių objektų, pastatų (jų dalių) perdavimo valstybės ar savivaldybių nuosavybėn taisykles, tačiau nesiėmė veiksmų, kad jos būtų perduotos. Juo labiau, kad minėtos Taisyklės patvirtintos tik 2004 metais, t. y. jau po rekonstrukcijos darbų atlikimo. Dėl šios priežasties nėra pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų nevykdant 2004 m. kovo 31 d. savivaldybės tarybos sprendimo ir fakto, kad apelianto įstatiniame kapitale nurodytos lėšos, kuriomis rekonstruotas ne apeliantui priklausantis turtas (kanalizacijos siurblinė).

Kolegijos vertinimu, apeliantas neįrodė ir atsakovo neteisėtų veiksmų. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas minėto savivaldybės tarybos sprendimo neįvykdė dėl to, kad tuo metu  galiojantis teisinis reglamentavimas nenumatė tokio objekto (sąnaudų) perdavimo. Be to, minėtame savivaldybės tarybos sprendime nurodyta, kad jame nurodytas turtas perduodamas atlikus turto teisinę registraciją. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas nurodė, jog perduoti sąnaudų nėra pagrindo ir dėl to, kad minėta kanalizacijos siurblinė nėra registruota Nekilnojamojo turto registre (b. l. 32). Duomenų, kad apeliantas, siekdamas perduoti sąnaudas, būtų kreipęsis į trečiąjį asmenį su prašymu išspręsti minėtos siurblinės registracijos klausimą, apeliantas nepateikė. 

Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto ieškinį dėl nuostolių atlyginimo nesant atsakovo atsakomybei atsirasti būtinų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.