Civilinė byla Nr. 2-1119-881/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00324-2019-6
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.7.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. birželio 30 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės ir Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės akcinės bendrovės „Swedbank“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 28 d. nutarties, kuria patvirtinta ginčijama kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „UHB“ finansinio reikalavimo dalis uždarosios akcinės bendrovės „Arvi fertis“ bankroto byloje.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartimi UAB „Arvi fertis“ iškelta bankroto byla.
2. Kreditorė UAB „UHB“, siekdama būti įtraukta į BUAB „Arvi fertis“ kreditorių sąrašą, pateikė bankroto administratoriui prašymą įtraukti ją į BUAB „Arvi fertis“ kreditorių sąrašą su 10 297 324,78 Eur suma. Bankroto administratorius, nustatęs, kad dalis UAB „UHB“ finansinio reikalavimo neatitinka pagrįstumo reikalavimo, pateikė teismui prieštaravimus, prašydamas netvirtinti dalies UAB „UHB“ finansinio reikalavimo dėl 1 394 407,64 Eur palūkanų.
3. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 30 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, tarp jų ir kreditorės UAB „UHB“ 8 902 917,14 Eur (pirmu etapu tenkinama reikalavimo dalis – 6 075 000 Eur, antru etapu tenkinama dalis – 2 827 917,14 Eur) dydžio finansinis reikalavimas, o likusios 1 394 407,60 Eur dydžio finansinio reikalavimo dalies tvirtinimo klausimas perduotas nagrinėti civilinėje byloje Nr. eB2-1672-340/2020.
4. Kreditorė AB „Swedbank“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 30 d. nutarties dalį dėl UAB „UHB“ finansinio reikalavimo dalies patvirtinimo ir sumažinti UAB „UHB“ antru etapu tenkinamą finansinio reikalavimo dalį iki 1 040 151,38 Eur. Nurodė, kad palaiko bankroto administratoriaus prieštaravimuose išdėstytus argumentus dėl ginčijamos UAB „UHB“ finansinio reikalavimo dalies, tačiau mano, kad nepagrįsta ir dalis nutartimi patvirtinto UAB „UHB“ finansinio reikalavimo (dėl palūkanų), ne tik bankroto administratoriaus ginčijama. Pažymėjo, jog UAB „UHB“ finansinis reikalavimas susideda iš bendrovės neįvykdytų prievolių pagal 2003 m. birželio 2 d. kreditavimo sutartį Nr. 2020306010251-01 (toliau – ir Kredito sutartis), su vėlesniais pakeitimais ir papildymais: iš 6 075 000 Eur sumos negrąžinto kredito dalies (dėl šio reikalavimo dalies ginčo nėra); 2 827 917,14 Eur priskaičiuotų padidintų palūkanų. Nurodė, kad UAB „UHB“ nepagrįstai palūkanas skaičiuoja už laikotarpį nuo 2016 m. birželio 1 d. Pagal byloje esančius dokumentus paskutinis susitarimas dėl Kredito sutarties pakeitimo buvo sudarytas 2017 m. rugpjūčio 30 d., įvardytas kaip Kredito sutarties pakeitimas Nr. 22. Šio Kredito sutarties pakeitimo Nr. 22 preambulėje buvo nurodyta, kad šio susitarimo pasirašymo dieną skolos likutis pagal Kredito sutartį yra 6 075 000 Eur, nes paminėto Kredito sutarties pakeitimo Nr. 22 pasirašymo dieną bendrovės sumokėta 150 454,41 Eur suma buvo nukreipta kredito linijos dengimui. Kredito sutarties pakeitime Nr. 22 nėra konstatuojama apie kokias nors kitas skolas, tik negrąžintą kredito dalį, nėra rašoma, kad yra palūkanų įsiskolinimas, todėl akivaizdu, kad palūkanos, kurias prašė tvirtinti UAB „UHB“, buvo priskaičiuotos vėliau atgaline data – nuo 2016 m. birželio 1 d. Kreditorės manymu, 2017 m. rugpjūčio 30 d. bendrovė nebuvo skolinga palūkanų pagal Kredito sutartį. Pažymėjo, jog Kredito sutarties Bendrosios dalies 5.4 ir 5.5 punktuose nustatytos palūkanos pagal savo esmę laikytinos netesybomis. Nors šios netesybos įvardijamos kaip padidintos palūkanos, tačiau tai nėra palūkanos už naudojimąsi kreditu, nes už tai ir toliau skaičiuojamos sutartinės palūkanos pagal Kredito sutarties kredito limito aprašo 3.2 punktą. Netesyboms taikytinas 6 mėn. senaties terminas, todėl jos galėjo būti paskaičiuotos už 6 paskutinius mėnesius nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo, tačiau kreditorė UAB „UHB“ savo apskaičiavimuose nurodo, kad netesybas (vadindama jas padidintomis palūkanomis) apskaičiavo nuo 2016 m. birželio 30 d. Pagal AB „Swedbank“ paskaičiavimus, pagrįsta gali būti ne didesnė kaip 1 040 151,38 Eur palūkanų ir netesybų pagal Kredito sutartį suma.
5. Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 334 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 2019 m. lapkričio 25 d. nutartimi kreditorės AB Swedbank atskirąjį skundą tenkino, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 30 d. nutarties dalį, kuria patvirtinta UAB „UHB“ 1 787 765,76 Eur antru etapu tenkinama finansinio reikalavimo dalis, ir perdavė šios finansinio reikalavimo dalies tvirtinimo klausimą nagrinėti ginčo teisenos tvarka.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. balandžio 28 d. nutartimi patvirtino kreditorės UAB „UHB“ 1 787 765,76 Eur dydžio antru etapu tenkinamą finansinio reikalavimo dalį UAB „Arvi fertis“ bankroto byloje, paskirstė bylinėjimosi išlaidas: priteisė iš kreditorės AB „Swedbank“ kreditorės UAB „UHB“ naudai 1 645,60 Eur bylinėjimosi išlaidų, o BUAB „Arvi fertis“ naudai – 544,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 29 nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1088-638/2018 atsakovei UAB „Arvi fertis“ buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Kauno apygardos teismas 2018 m. kovo 29 d. nutartimi patvirtino RUAB „Arvi fertis“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, tarp jų ir kreditorės AB SEB banko, kurios reikalavimo teisę yra perėmusi kreditorė UAB „UHB“, 7 599 189,71 Eur finansinį reikalavimą. Kauno apygardos teisme 2018 m. balandžio 6 d. buvo gautas kreditorės UAB „Belor“ atskirasis skundas, kuriuo ji prašė panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. nutarties dalį, kuria, be kita ko, buvo patvirtintas kreditorės AB SEB banko 7 599 189,71 Eur finansinis reikalavimas. Kauno apygardos teismas 2018 m. balandžio 10 d. nutartimi kreditorės UAB „Belor“ atskirąjį skundą tenkino ir klausimą dėl ginčytino kreditorės AB SEB banko 7 599 189,71 Eur finansinio reikalavimo paskyrė nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Teismas pažymėjo, kad AB SEB banko finansinis reikalavimas UAB „Arvi fertis“ restruktūrizavimo byloje buvo grindžiamas iš esmės tais pačiais dokumentais kaip iš šioje nagrinėjamoje byloje grindžiamas UAB „UHB“ finansinis reikalavimas. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs AB SEB banko finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą, 2018 m. birželio 11 d. nutartimi patvirtino kreditorės AB SEB banko 7 599 189,71 Eur finansinį reikalavimą. Teismas iš kreditorės pateiktos 2018 m. kovo 9 d. pažymos Nr. 01.10.01-3154 nustatė, kad UAB „Arvi fertis“ skola AB SEB bankui 2018 m. sausio 25 d. pagal 2003 m. birželio 2 d. Kredito sutartį Nr. 2020306010251-01 yra iš viso 7 599 189,71 Eur: paskolos likutis – 6 075 000 Eur, palūkanos – 120 634,80 Eur (pagal Kreditavimo sutarties I kredito limito aprašo 3.2 punktą: 1 mėnesio EURIBOR + 4 marža), padidintos palūkanos – 1 215 004,64 Eur (18 proc. skaičiuojamos pagal Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 5.4 punktą), pastoviosios palūkanos – 188 550,27 Eur (18 proc. skaičiuojamos pagal Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 5.5 punktą). Ši nutartis įsiteisėjo.
8. Įvertinęs įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 11 d. nutartimi patvirtintų padidintų palūkanų, paskaičiuotų iki 2018 m. sausio 25 d., dydį ir kartu su bankroto administratoriaus prieštaravimais pateiktoje palūkanų skaičiavimo lentelėje bei į šią bylą kartu su trečiojo asmens AB SEB banko 2020 m. kovo 3 d. rašytiniais paaiškinimais pateiktoje padidintų palūkanų apskaičiavimo lentelėje nurodytas padidintų palūkanų, paskaičiuotų nuo 2016 m. birželio 30 d. iki 2018 m. sausio 25 d., sumas, teismas konstatavo, kad Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 11 d. nutartimi patvirtintų padidintų palūkanų dydis (1 215 004,64 Eur) iš esmės sutampa su minėtose palūkanų skaičiavimo lentelėse nurodyta padidintų palūkanų, paskaičiuotų nuo 2016 m. birželio 30 d. iki 2018 m. sausio 25 d., suma (apie 1 215 019,73 Eur). Taigi, įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo nutartimi buvo patvirtintas pradinės kreditorės AB SEB banko 7 599 189,71 Eur dydžio finansinis reikalavimas, įskaitant 1 215 004,64 Eur dydžio padidintas palūkanas, kurios buvo paskaičiuotos būtent nuo 2016 m. birželio 30 d. Tad teismas laikė, jog šiuo konkrečiu atveju pradinės kreditorės AB SEB banko reikalavimo dalies dėl padidintų palūkanų, paskaičiuotų nuo 2016 m. birželio 30 d., pagrįstumas yra patvirtintas įsiteisėjusia teismo nutartimi.
9. Teismas nurodė, kad CPK 18 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo visuotinio privalomumo principas: įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Tai yra viena iš esminių teisinio stabilumo prielaidų.
10. Dalyvavusiems byloje asmenims įsiteisėjęs teismo sprendimas, be to, dar turi res judicata (išspręstos bylos) galią. CPK 279 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius; šioje teisės normoje įtvirtinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata reikšmė galioja taip pat ir bylą nagrinėjančiam teismui.
11. Taigi, teismo vertinimu, Kauno apygardos teismui įsiteisėjusia 2018 m. birželio 11 d. nutartimi pripažinus pradinės kreditorės AB SEB banko finansinį reikalavimą dėl padidintų palūkanų, paskaičiuotų nuo 2016 m. birželio 30 d. pagal Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 5.4 punktą, pagrįstu ir jį patvirtinus, teismas šioje byloje pakartotinai nagrinėti ir kitaip vertinti įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtinto finansinio reikalavimo dalies dėl padidintų palūkanų teisėtumo ir pagrįstumo neturi teisės.
12. Teismas pažymėjo, jog 2003 m. birželio 2 d. Kreditavimo sutarties Nr. 2020306010251-01 Bendrosios dalies 5.4 punkte nustatyta, kad jeigu, nepasibaigus limito grąžinimo terminui, yra negrąžinama sutartyje nustatyta limito dalis arba pasibaigus kredito limito grąžinimo terminui kredito limitas nėra padengiamas, kredito aprašo 3.2.2. punkte nustatytos palūkanos / marža (4 proc.) yra didinama kredito aprašo 3.2.5. punkte nurodytais dydžiais (18 proc.). Šiuo Kreditavimo sutarties punktu šalys susitarė dėl padidintų palūkanų, kurios skaičiuojamos nuo pradelsto kredito likučio. Įvertinęs šią Kreditavimo sutarties 5.4 punkto nuostatą, taip pat atsižvelgdamas į CK 6.874 straipsnio 1 dalyje, 6.210 straipsnyje įtvirtintas teisės normas ir jų išaiškinimus, teismas padarė išvadą, jog šalys Kreditavimo sutarties 5.4 punktu susitarė būtent dėl kompensuojamojo pobūdžio pagal savo prasmę palūkanų, t. y. šalys 5.4 punktu susitarė dėl kompensuojamųjų palūkanų taikymo bei jų dydžio, o ne dėl netesybų, kaip nepagrįstai savo procesiniuose dokumentuose nurodo kreditorė AB „Swedbank“.
13. Teismas pabrėžė, jog nors tiek netesybų, tiek kompensuojamųjų palūkanų paskirtis – kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius, kiekvienos jų gali būti priteisiamos, kai praleidžiamas piniginės prievolės įvykdymo terminas, tačiau jos nėra tapatūs prievolių teisės institutai ir joms taikomas skirtingas teisinis reglamentavimas, kartu ir ieškinio senaties terminai. CK 1.125 straipsnio 9 punktas numato, kad reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Kreditorei teikiant reikalavimą, sutrumpintas penkerių metų senaties terminas nebuvo praleistas. Tad teismas sprendė, kad šiuo atveju kreditorė AB „Swedbank“ netinkamai aiškina teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį reikalavimams dėl palūkanų priteisimo ir, nepagrįstai kompensacines palūkanas sutapatinusi su netesybomis, prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytą sutrumpintą šešių mėnesių senaties terminą šiam reikalavimui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
14. Atskiruoju skundu kreditorė AB „Swedbank“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 28 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Teismas nevertino apeliantės pateiktų argumentų, o juos tiesiog atmetė argumentuodamas tuo, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata galia. Tačiau kasacinis teismas yra pripažinęs, kad res judicata taisyklės taikymas teismo nutartims, kuriomis išsprendžiama dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo bankroto byloje, turi tam tikrų ypatumų, be kita ko, kad bankroto teisėje egzistuoja kreditorių reikalavimų tikslinimo institutas (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 26 straipsnio 1 dalis, 30 straipsnio 3 dalis), reiškiantis, kad tam tikrais atvejais reikalavimai netgi gali būti tikslinami po to, kai jie patvirtinti teismo nutartimi ir ši nutartis įsiteisėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-657-248/2015). Esant duomenų, jog kreditoriaus patvirtintas finansinis reikalavimas gali būti nepagrįstas, teismas turėjo imtis visų įmanomų priemonių patikrinti šio finansinio reikalavimo pagrįstumą. Priešingu atveju būtų paneigti bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Tuo labiau kad šiuo atveju net neina kalba apie kreditoriaus finansinio reikalavimo tikslinimą – bankroto byloje šiuo metu vyksta pirminis kreditoriaus finansinio reikalavimo tvirtinimas.
14.2. Teismas neteisingai interpretavo apeliantės paaiškinimus, kad faktiškai šiuo atveju atsakovei buvo priskaičiuotos netesybos, o ne palūkanos, atsižvelgiant į šios konkrečios Kredito sutarties vykdymo aplinkybes.
14.3. Šioje byloje teismas iš pradžių buvo ėmęsis aktyviai aiškintis bylos aplinkybes, priėmė nutartį, kuria AB SEB banką įpareigojo iki 2020 m. vasario 28 d. pateikti teismui dokumentus. Iš prašytų išreikalauti duomenų būtų galima atsakyti, ar 2016–2017 m. atsakovei buvo skaičiuojamos padidintos palūkanos, ar jos buvo priskaičiuotos atgaline data jau po to, kai atsakovė galutinai nebevykdė įsipareigojimų pagal Kredito sutartį. Tačiau AB SEB bankui atsisakius pateikti dokumentus teismas niekaip nesureagavo į teismo įpareigojimų nevykdymą.
14.1. Pagal šiuo metu byloje esančius įrodymus, pirmą kartą padidintų palūkanų AB SEB bankas pareikalavo tik 2017 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. 05.0604-841, kas tik patvirtina apeliantės teiginius, kad palūkanas AB SEB bankas galimai paskaičiavo atgaline data. Pagal byloje esančius dokumentus paskutinis susitarimas dėl Kredito sutarties pakeitimo buvo sudarytas 2017 m. rugpjūčio 30 d. Jame nėra nurodyta, kad atsakovė yra ką nors skolinga kreditorei AB SEB bankui. Pagal šio susitarimo sąlygas, jau kitą dieną po jo pasirašymo, 2017 m. rugpjūčio 31 d., atsakovė turėjo grąžinti AB SEB bankui papildomai 125 000 Eur, tačiau to neįvykdė, ir tik po to AB SEB bankas galimai atgaline data priskaičiavo netesybas, t. y. papildomai padidintas ir pastoviąsias palūkanas. Iki tol AB SEB bankas jokių raštų, raginimų atsakovei sumokėti pradelstas palūkanas nesiuntė ir tokių reikalavimų nereiškė, kas taip pat kelia abejonių, ar tuo metu tokie reikalavimai atsakovei buvo reiškiami, o jei nebuvo – akivaizdu, kad AB SEB bankas konkliudentiniais veiksmais sutiko nereikalauti / atsisakė reikalauti šių palūkanų, o vėliau traktavo tai kaip sankciją / baudą atsakovei už atsisakymą vykdyti iš Kredito sutarties kylančius įsipareigojimus.
14.2. Teismas kreditorės AB SEB banko veiksmų, iš kurių darytina išvada, kad kreditorė padidintų palūkanų neskaičiavo 2016 m. birželio mėn.–2017 m. rugpjūčio mėn., jos galimai nebuvo nurašomos nuo atsakovės sąskaitų Kredito sutartyje nustatyta tvarka, o tik vėliau, kai skolininkas (atsakovė) galutinai nebevykdė savo įsipareigojimų pagal Kredito sutartį, galimai atgaline data buvo priskaičiuotos ir padidintos palūkanos, netyrė. Įvertinus šias konkrečias aplinkybes ir darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju savo esme, kaip jas kreditorė pritaikė, tai buvo netesybos, o ne kompensacinės palūkanos, todėl ir teisės normos, ir senaties terminai joms turi būti taikomi kaip netesyboms.
14.3. Byloje nėra paneigta, kad AB SEB bankas už naudojimąsi pinigais atsakovei taikė sankcijas – skaičiavo 18 proc. dydžio netesybas, kurias vadina Padidintomis palūkanomis. Šios Padidintos palūkanos buvo skaičiuojamos greta sutartinių, kurios buvo 4 proc. metinių palūkanų dydžio. O vėliau, galimai atgaline tvarka, AB SEB bankas dar kartą priskaičiavo papildomai dar vienerias netesybas – Pastoviąsias palūkanas. Visas aplinkybių visetas byloja, kad nepaisant to, kaip jos buvo aprašytos, kreditorė faktiškai savo konkliudentiniais veiksmais tokias palūkanas laikė ir jas taikė kaip netesybas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.71 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Šiuo atveju akivaizdu, kad mokėjimo funkciją atlieka Įprastinės palūkanos, o papildomai taikomos Padidintos ir Pastoviosios palūkanos yra netesybos. Šias netesybas palūkanomis kreditorė vadina tik siekdama išvengti ieškinio senaties termino taikymo, kuri netesybų atveju yra sutrumpintas iki 6 mėnesių.
14.4. AB SEB bankas nenori pateikti svarbios informacijos – išrašų, kokios sumos (likučiai) buvo atsakovės sąskaitose tuo metu, kai AB SEB bankas vykdė nurašymus nuo atsakovės sąskaitos dengdama prievoles pagal Kreditavimo sutartį. Tai tiesiogiai susiję su šios bylos dalyku, nes akivaizdžiai parodytų, kad, suėjus mokėjimo terminui, AB SEB bankas nurašydavo tik tas sumas, kurias laikė, kad atsakovė turi mokėti. Tikėtina, kad tarp jų nebuvo Padidintų bei Pastoviųjų palūkanų sumų, ir tai dar kartą patvirtintų, kad šios sumos buvo priskaičiuotos atgaline tvarka, ir tai iš esmės buvo netesybų taikymas už Kredito sutarties pažeidimus.
14.5. Kredito sutarties Specialiosios dalies 3.1 punkte taip pat yra nustatyti 0,05 proc. dydžio delspinigiai, kas, pavertus palūkanų išraiška, ir yra 18 proc. metinių palūkanų dydžio netesybos. Byloje nėra pagrįstų įrodymų, kad ne šios netesybos buvo reikalaujamos iš atsakovės, ir yra paliekama nuspręsti kreditoriui, ko jis reikalavo ir dar galimai atgaline data.
14.6. Taigi UAB „UHB“ nepagrįstai skaičiuoja netesybas nuo netesybų, taiko baudines netesybas, be to, netesybas (vadindama jas padidintomis palūkanomis) skaičiuoja nuo 2016 m. birželio 30 d., nors netesyboms taikytinas 6 mėn. ieškinio senaties terminas.
14.1. Iš teismo priteistų 1 645,60 Eur bylinėjimosi išlaidų UAB „UHB“ naudai didžioji dalis yra susijusi ne su apeliantės veiksmais, o su pačios UAB „UHB“ nepagrįstais procesiniais prašymais, balansuojančiais ant piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ribos.
14.2. Nėra pagrindo priteisti ir likusių UAB „UHB“ nurodytų išlaidų, kadangi apeliantė nepiktnaudžiavo šioje byloje. Priešingai, abejonių kelia UAB „UHB“ elgesys, kai teikiant 2020 m. balandžio 8 d. prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas, nurodant, kad prašoma priteisti 1 645,60 Eur sumą už atliktus darbus nuo 2019 m. gruodžio 18 d. iki 2020 m. balandžio 8 d., pridedamas mokėjimo pavedimas 10 706,23 Eur sumai, kuris atliktas 2020 m. sausio 31 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą Serija APB19 Nr. 931, kuri nėra pridėta, ir nėra aišku, už ką ji buvo išrašyta.
14.1. Procesas byloje buvo rašytinis, tiek UAB „UHB“, tiek atsakovės nemokumo administratorius turėjo pateikti atsiliepimus, o visi kiti veiksmai buvo pertekliniai, nereikalingi ir / arba nepagrįsti. Apeliantė elgėsi sąžiningai – net pirmosios instancijos teismas sutiko, kad yra abejonių dėl patvirtinto UAB „UHB“ reikalavimo, ir pats pasinaikino savo 2019 m. spalio 30 d. nutartį bei nusprendė atskirai nagrinėti šio finansinio reikalavimo dalies pagrįstumo klausimą. Be to, apeliantė abejones reiškė tik dėl dalies reikalavimo, kuri nebuvo (ir iki šiol nėra) pagrįsta neabejotinais įrodymais, taigi elgėsi maksimaliai koncentruotai ir ekonomiškai. Dėl šių priežasčių teismas nepagrįstai priteisė visas bylinėjimosi išlaidas, kokių tik prašė suinteresuoti asmenys, neįsigilinęs į jų (ne)pagrįstumą bei neįvertinęs šalių procesinio elgesio.
15. BUAB „Arvi fertis“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
15.1. Priešingai nei nurodo apeliantė, teismas, vertindamas UAB „UHB“ finansinio reikalavimo pagrįstumą, įvertino ne tik tai, kad analogiškas AB SEB banko finansinis reikalavimas buvo patvirtintas UAB „Arvi fertis“ restruktūrizavimo byloje, bet ir su UAB „UHB“ reikalavimu pateiktus dokumentus ir jų įrodomąją reikšmę.
15.2. 2017 m. rugpjūčio 30 d. Kredito sutarties pakeitimas Nr. 22 nėra susijęs su palūkanomis, todėl vien tik juo remiantis teigti, kad UAB „Arvi fertis“ šio sutarties pakeitimo dieną nebuvo skolinga palūkanų AB SEB bankui, nėra pagrindo.
15.3. UAB „UHB“ reiškiamas finansinis reikalavimas susideda iš negrąžintos kredito sumos ir palūkanų, o ne netesybų, kaip nurodo apeliantė. UAB „UHB“ nėra praleidusi ieškinio senaties termino reikalavimui dėl palūkanų reikšti, todėl atsakovė neprašė ir neprašo taikyti ieškinio senaties termino.
16. Kreditorė UAB „UHB“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, skirti apeliantei 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę šios sumos priteisiant UAB „UHB“, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
16.1. Teismas tinkamai ir teisingai nustatė, kad UAB „Arvi fertis“ restruktūrizavimo byloje įsiteisėjusiomis nutartimis konstatuoti faktai turi res judicata galią ir šioje byloje. Be to, atsisakymas tvirtinti ginčijamą UAB „UHB“ finansinį reikalavimą ir / arba tokio reikalavimo mažinimas reikštų įsiteisėjusios Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-1672-340/2020, kurioje patvirtinta bankroto administratoriaus ginčyta reikalavimo dalis, nepaisymą ir res judicata galios pažeidimą.
16.2. UAB „Arvi fertis“ restruktūrizavimo byloje dalyvavo ir apeliantė, tačiau UAB „Arvi fertis“ restruktūrizavimo byloje apeliantė neginčijo AB SEB banko finansinio reikalavimo. Todėl apeliantė negali kvestionuoti ir teismas neturi teisės šioje byloje pakartotinai nagrinėti ir kitaip vertinti įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtinto finansinio reikalavimo dalies dėl padidintų palūkanų teisėtumo ir pagrįstumo. Atitinkamai, tokie apeliantės veiksmai pateikiant akivaizdžiai nepagrįstą atskirąjį skundą laikytini piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis.
16.3. Apeliantė nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą abejoti kitoje byloje įsiteisėjusia ir neskundžiama nutartimi patvirtintu AB SEB banko finansiniu reikalavimu. Be to, vien apeliantės abejonės nesudaro pagrindo ignoruoti įsiteisėjusių teismo nutarčių res judicata galios.
16.4. 2017 m. rugpjūčio 30 d. Kredito sutarties pakeitimas Nr. 22 nebuvo susijęs su palūkanomis, be kita ko, jų dydžio ar skaičiavimo termino pakeitimu, todėl šiame pakeitime palūkanos ir nebuvo nurodytos. Analogišką poziciją dėl palūkanų šioje byloje yra pateikęs ir AB SEB bankas.
16.5. Apeliantė, ginčydama UAB „UHB“ finansinį reikalavimą, turi pareigą įrodyti, kad padidintos palūkanos neva yra delspinigiai (kas prieštarauja Kredito sutarties 3.2, 5.4, 5.5 punktams). Vien apeliantės išsakytos abejonės ir prielaidos nėra pagrindas teigti, kad labiau tikėtina yra abejonėmis pagrįsta apeliantės pozicija, o ne UAB „UHB“ ir AB SEB banko pozicija, kuri pagrįsta rašytiniais įrodymais ir įsiteisėjusiomis teismų nutartimis konstatuotais faktais.
16.6. Apeliantės reikalauti dokumentai stokoja sąsajumo su ginčo dalyku, jie niekaip nei paneigtų, nei patvirtintų apeliantės argumentų.
16.7. Byloje pateikti įrodymai pagrindžia palūkanų apskaičiavimo mechanizmą bei kartu paneigia apeliantės teiginius, kad neva netesybos buvo paskaičiuotos atgaline tvarka ar byloje neva nepakanka įrodymų daryti išvadoms apie UAB „UHB“ finansinio reikalavimo pagrįstumą. Apeliantei žinant apie AB SEB banko suteiktą kreditą UAB „Arvi fertis“ bei tokio kredito suteikimo sąlygas, tačiau vis tiek prisiimant riziką kredituoti UAB „Arvi fertis“, apeliantė, kaip savo srities profesionalė, prisiėmė visas iš to kylančias pasekmes. Be to, apeliantė neginčija AB SEB banko Kredito sutarties ar atskiros jos nuostatos, įskaitant paskolos suteikimo faktą.
16.8. Priešingas, nei nurodytas skundžiamoje nutartyje, UAB „UHB“ finansinio reikalavimo dalies dėl padidintų palūkanų aiškinimas pažeistų ne tik UAB „UHB“ interesus, Kredito sutarties nuostatas, bet ir CK 6.210, 6.874 straipsnius bei aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. UAB „Arvi fertis“ prisiėmus riziką ir šešiolika metų tokią riziką toleravus, nėra jokio pagrindo kitiems tretiesiems asmenims kvestionuoti AB SEB banko priskaičiuotą palūkanų sumą. Tuo labiau kai UAB „Arvi fertis“ bankroto byloje Kredito sutartis ar atskiros jos nuostatos nėra ginčijamos.
16.9. UAB „UHB“ reiškiamas finansinis reikalavimas susideda iš negrąžintos kredito sumos ir palūkanų, o ne netesybų, kaip nurodo apeliantė, o sutrumpinto penkerių metų ieškinio senaties termino reikalavimui dėl palūkanų pareikšti UAB „UHB“ nėra praleidusi.
16.10. Nei pirminė kreditorė AB SEB bankas, nei reikalavimo perėmėja UAB „UHB“ nėra pasinaudojusi savo teise priskaičiuoti skolininkui netesybas, ši teisė yra galiojanti, ir Kredito sutarties nuostatos tik patvirtina, kad šioje sutartyje numatytos palūkanos (įskaitant visas jų rūšis) neatlieka netesybų funkcijos. Taip pat Kredito sutartyje nėra nurodyta, kad netinkamo sutarties vykdymo atveju kredito davėjas (bankas) turėtų pasirinkti, ar taikyti skolininkui padidintų / pastoviųjų ar netesybų mechanizmą, tai yra, šie mokėjimai nėra tapatūs ar alternatyvūs, kas buvo tinkamai įvertinta ir skundžiamoje nutartyje.
16.11. Visos UAB „UHB“ patirtos bylinėjimosi išlaidos yra išimtinai apeliantės veiksmų pasekmė – apeliantei nepateikus nepagrįsto skundo, UAB „UHB“ nebūtų patyrusi jokių bylinėjimosi išlaidų.
16.12. Apeliantės teiginiai, kad byloje nėra pirminių įrodymų, patvirtinančių bylinėjimosi išlaidų apmokėjimą, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Advokatų profesinė bendrija patvirtina, kad visos pažymoje nurodytos paslaugos buvo suteiktos ir už jas yra visiškai atsiskaityta.
16.13. Apeliantė, būdama savo srities profesionalė, sąmoningai piktnaudžiauja turimomis teisėmis, kas sudaro prielaidas skirti jai 5 000 Eur baudą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
18. Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patvirtinta ginčijama kreditorės UAB „UHB“ finansinio reikalavimo dalis UAB „Arvi fertis“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo
19. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino jos argumentų dėl UAB „UHB“ finansinio reikalavimo pagrįstumo, o tiesiog juos atmetė argumentuodamas tuo, kad Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 11 d. nutartis, priimta atsakovės UAB „Arvi fertis“ restruktūrizavimo byloje, turi res judicata galią; be to, teismas neteisingai interpretavo ir apeliantės paaiškinimus, kad, atsižvelgiant į konkrečios Kredito sutarties vykdymo aplinkybes, atsakovei faktiškai buvo paskaičiuotos netesybos, o ne kompensuojamosios palūkanos.
20. Byloje nustatyta, kad ginčijamą finansinio reikalavimo dalį UAB „UHB“ pagal sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį perėmė iš pradinės UAB „Arvi fertis“ kreditorės AB SEB banko.
21. Dėl pradinės kreditorės AB SEB banko finansinio reikalavimo pagrįstumo buvo sprendžiama atsakovės UAB „Arvi fertis“ restruktūrizavimo byloje, kurioje Kauno apygardos teismas 2018 m. birželio 11 d. nutartimi patvirtino AB SEB banko finansinį reikalavimą, įskaitant ir šioje byloje ginčijamą jo dalį dėl 1 215 004,64 Eur padidintų palūkanų (18 proc. palūkanų skaičiuojamų pagal Kredito sutarties Bendrosios dalies 5.4 punktą). Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šioje byloje pakartotinai nagrinėti ir kitaip vertinti įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtinto finansinio reikalavimo dalies dėl padidintų palūkanų teisėtumo ir pagrįstumo neturi teisės.
22. Kreditorių reikalavimų patvirtinimą restruktūrizavimo byloje reglamentavo Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo 23 straipsnis. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą. Restruktūrizavimo bylą nagrinėjantis teismas tvirtina reikalavimą, jeigu iš pateiktų duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2- 237- 553/2019).
23. Apeliantė neneigia byloje nustatytos aplinkybės, kad jos šioje byloje ginčijamos finansinio reikalavimo dalies pagrįstumas buvo konstatuotas įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 11 d. nutartimi, priimta atsakovės restruktūrizavimo byloje. Pastaroji nutartis priimta surengus bylos nagrinėjimą iš esmės, be to, apeliantė, kaip restruktūrizavimo bylos dalyvė, turėjo teisę ginčyti reikalavimo pagrįstumą, o jai šia teise nepasinaudojus, priimta nutartis jai tapo privaloma.
24. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad kreditorės reikalavimo, kuris patvirtintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, priimtu bylą išnagrinėjus iš esmės, pagrįstumas negali būti ginčijamas ir revizuojamas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui tvirtinant reikalavimus, juo labiau kad šioje byloje paduoto atskirojo skundo apeliantė nemotyvuoja tuo, kad jos nurodomos aplinkybės jai nebuvo ir (ar) negalėjo būti žinomos atsakovės restruktūrizavimo byloje.
25. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje taip pat pateikė ir apeliantės pareikštos pozicijos dėl aptariamo finansinio reikalavimo teisinį vertinimą, padaręs išvadą, kad šalys Kredito sutarties 5.4 punktu susitarė dėl kompensuojamojo pobūdžio palūkanų, o ne dėl netesybų, kaip nepagrįstai savo procesiniuose dokumentuose nurodo apeliantė.
26. Iš tiesų, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, kad šalys Kredito sutartyje susitarė tiek dėl netesybų (Kredito sutarties Bendrosios dalies 9.1 punktas), tiek dėl kompensuojamųjų (padidintų) palūkanų (Kredito sutarties Bendrosios dalies 5.4 punktas) taikymo, kreditorei savo reikalavimą grindžiant Kredito sutarties nuostatomis, numatančiomis būtent kompensuojamąsias palūkanas, o ne netesybas, abiem sutarties sąlygoms esant nenuginčytoms, nėra teisinio pagrindo sutikti su apeliantės vertinimu, kad kreditorė šiuo atveju skaičiavo ne palūkanas, o netesybas. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad kompensuojamosios palūkanos (kaip ir netesybos) ir yra mokamos už sutartyje nustatyto termino praleidimą, todėl apeliantės argumentas, kad ginčo palūkanos atsakovei buvo taikomos kaip jos įsipareigojimų pagal Kredito sutartį nevykdymo ar netinkamo vykdymo pasekmė, nepagrindžia jų laikymo netesybomis, o ne (kompensuojamomis) palūkanomis.
27. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog sutarčių sudarymo praktikoje pasitaiko, kad šalys sutartyje už piniginės prievolės neįvykdymą laiku nustato ne tik kompensuojamąsias palūkanas, bet ir netesybas; kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad papildomas susitarimas paskolos sutartyje dėl netesybų neprieštarauja CK 6.258 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad įstatymai ar sutartis gali nustatyti, jog už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-173/2006; 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019).
28. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad kreditorė būtų prašiusi priteisti jai ir kompensuojamąsias (padidintas) palūkanas ir netesybas, todėl dvigubos atsakomybės taikymo skolininkui problema šiuo atveju nekyla. Nors atskirajame skunde apeliantė taip pat mini ir kritikuoja pastoviųjų palūkanų skaičiavimą, tačiau šių palūkanų tvirtinimo klausimas buvo kitos pirmosios instancijos teismo išnagrinėtos civilinės bylos (Nr. eB2-1672-340/2020) dalykas.
29. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė ginčijamos UAB „UHB“ finansinio reikalavimo dalies tvirtinimo klausimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimo
30. Atskirajame skunde apeliantė taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria iš jos kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims priteistos bylinėjimosi išlaidos. Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai priteisė visas bylinėjimosi išlaidas, kurių prašė suinteresuoti asmenys, neįsigilinęs į jų (ne)pagrįstumą bei neįvertinęs šalių procesinio elgesio.
31. Kreditorė UAB „UHB“ 2020 m. balandžio 8 d. pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą priteisti 1 645,60 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už nuo 2019 m. gruodžio 18 d. iki 2020 m. balandžio 8 d. suteiktas teisines paslaugas. Kartu su prašymu pateikė 2020 m. sausio 31 d. mokėjimo nurodymą 10 706,23 Eur sumai su nurodyta mokėjimo paskirtimi – PVM sąskaita faktūra Serija APB19 Nr. 931.
32. Atsiliepime į atskirąjį skundą kreditorė UAB „UHB“ nurodo, kad, pagal teismų praktiką, prašant priteisti bylinėjimosi išlaidas, nebūtina pateikti pirminių įrodymų, pagrindžiančių bylinėjimosi išlaidų faktą ir apmokėjimą, nes pakankamu įrodymu laikomas advokatų kontoros atsakingo asmens (pvz., vyr. finansininko) pasirašytas patvirtinimas – pažyma, kurioje turi būti nurodyti šie duomenys: 1) teismas, kuriam adresuojama pažyma; 2) bylos, kurioje teikta advokato ar advokato padėjėjo pagalba, numeris; 3) sumos (atskirai) už kiekvieną iš advokato ar advokato padėjėjo suteiktų paslaugų (procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą); 4) patvirtinimas, kad klientas su advokatų kontora yra atsiskaitęs.
33. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad, pagal kreditorės cituojamą teismų praktiką, be formalaus patvirtinimo apie kliento atsiskaitymą su advokatų kontora, teismui adresuotoje pažymoje turi būti nurodyti visų pirminių atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų (sąskaitų, mokėjimo nurodymų, pinigų priėmimo kvitų ar kt.) pavadinimai, numeriai, juose nurodytos sumos ir datos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017, 24 punktas). Kreditorė šiuos teismų praktikoje išvardytus reikalavimus atitinkančios pažymos – patvirtinimo teismui nebuvo pateikusi.
34. Kaip minėta, kreditorė pateikė teismui tik 2020 m. sausio 31 d. mokėjimo nurodymą be jame nurodytos PVM sąskaitos faktūros. Atsižvelgdamas į tai, kad pateiktame mokėjimo nurodyme skiriasi ne tik sumokėta suma, bet ir nesutampa laikotarpis, už kurį prašyta priteisti bylinėjimosi išlaidas (mokėjimas atliktas 2020 m. sausio 31 d., o teisinės paslaugos buvo teikiamos nuo 2019 m. gruodžio 18 d. iki 2020 m. balandžio 8 d.), apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad kreditorės pateikti dokumentai nepagrindžia jos nurodytų išlaidų realumo (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
35. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria kreditorei UAB „UHB“ iš apeliantės priteista 1 645,60 Eur bylinėjimosi išlaidų, naikinama, dėl kitų apeliantės atskirojo skundo argumentų, susijusių su bylinėjimosi išlaidų priteisimu UAB „UHB“, kaip teisiškai nebereikšmingų, nepasisakant.
36. Konkrečių argumentų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovei apeliantė atskirajame skunde nenurodė, tik bendrai pažymėjo, kad proceso metu elgėsi sąžiningai. Vis dėlto sąžiningas apeliantės procesinis elgesys nėra savarankiškas pagrindas nukrypti nuo CPK 98 straipsnio 1 dalies, pagal kurią šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
37. Kreditorė UAB „UHB“ pateikė prašymą priteisti 1 524,6 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Kadangi šios nutarties 32–33 punkte nurodytus reikalavimus atitinkančios pažymos – patvirtinimo kreditorė nepateikė, o pridėjo tik jau minėtą ir įvertintą 2020 m. sausio 31 d. mokėjimo nurodymą, apeliacinės instancijos teismas šio kreditorės prašymo, kaip tinkamai nepagrįsto bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančiais dokumentais, netenkina (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Dėl kreditorės UAB „UHB“ prašymo skirti apeliantei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis
38. Pagal CPK 7 straipsnio 2 dalį, dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Be to, teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje nurodytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5 000 Eur baudą (CPK 95 straipsnio 2 dalis).
39. Kasacinio teismo išaiškinta, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę, įtvirtintą CPK 95 straipsnyje. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnio, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017 63 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017 65 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
40. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad apeliantė, siekdama pirmosios instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo ar atlikdama kitus kreditorės UAB „UHB“ nurodomus procesinius veiksmus, pasielgė akivaizdžiai nesąžiningai, todėl jos elgesys nepripažintinas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Atsižvelgiant į tai, kreditorės prašymas netenkinamas ir apeliantei netaikomos piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmės, numatytos CPK 95 straipsnio 2 dalyje.
Dėl rašytinių paaiškinimų
41. Lietuvos apeliaciniame teisme 2020 m. birželio 22 d. gauti kreditorės UAB „UHB“ rašytiniai paaiškinimai.
42. Atsižvelgiant į tai, kad civilinio proceso įstatyme nenumatyta galimybė pildyti atsiliepimo į atskirąjį skundą, pasibaigus jo pateikimo terminui, kreditorės pateiktus paaiškinimus ir naujus įrodymus atsisakoma priimti (CPK 17 straipsnis, 323 straipsnis, 338 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 28 d. nutartį pakeisti.
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 28 d. nutarties dalį, kuria iš akcinės bendrovės „Swedbank“ uždarajai akcinei bendrovei „UHB“ priteista 1 645,60 Eur (vienas tūkstantis šeši šimtai keturiasdešimt penki eurai, 60 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Kitą Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 28 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Teisėjos Rasa Gudžiūnienė
Dalia Kačinskienė
Vilija Mikuckienė