Administracinė byla Nr. A-53-463/2026
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02880-2023-0
Procesinio sprendimo kategorija 7.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. balandžio 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Beatos Martišienės, Dainiaus Raižio, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. V. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja A. V. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir Klaipėdos skyrius, atsakovas) 2023 m. rugsėjo 27 d. sprendimą
Nr. (10.11E) DV_65735 „Dėl pensijų socialinio draudimo stažo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Valdyba) 2023 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (18.2E) I-13100 „Dėl pensijų socialinio draudimo stažo apskaičiavimo A. V.“ (toliau – ir Valdybos sprendimas); 3) įpareigoti VSDFV į pareiškėjos darbo stažą įtraukti studijų laikotarpį (nuo 1982 m. rugsėjo 1 d. iki 1989 m. balandžio 24 d.), kurio metu įgyta rusų kalbos ir literatūros mokytojos kvalifikacija (toliau – ir ginčo laikotarpis).
2. Pareiškėja nurodė tokius skundo argumentus:
2.1. Ji nuo 1982 m. rugsėjo 1 d. iki 1986 m. kovo 24 d. studijavo Šiaulių K. Preikšo pedagoginiame institute, po to tęsė studijas Vilniaus Tautų draugystės ordino valstybiniame pedagoginiame institute. Šias studijas baigė 1989 m. balandžio 24 d. ir įgijo vidurinės mokyklos rusų kalbos ir literatūros mokytojos kvalifikaciją. Atsakovas Sprendimu atsisakė minėtą studijų laikotarpį įtraukti į darbo stažą, o VSDFV 2023 m. lapkričio 7 d. sprendimu atsisakė pakeisti Klaipėdos skyriaus sprendimą.
2.2. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670 „Dėl Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintuose Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose (toliau – ir Nuostatai) yra aiškiai nurodyta, kad į darbo stažą įskaičiuojamas ir asmenų mokymosi kvalifikacijos įgijimo arba kvalifikacijos kėlimo kursuose laikas, įgytas iki 1991 m. birželio 1 d.
2.3. Atsakovas, neįtraukdamas į darbo stažą jos studijų laikotarpio, o VSDFV, palikdama galioti Sprendimą, pažeidė Nuostatų reikalavimus, todėl yra pagrindas panaikinti ginčijamus sprendimus bei įpareigoti VSDFV ginčo laikotarpį įskaičiuoti į darbo stažą. Studijų metu buvo mokamos socialinio draudimo įmokos, todėl šis laikotarpis privalo būti įskaičiuotas į darbo stažą.
3. Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė tokius atsiliepimo argumentus:
3.1. Pareiškėjos darbo knygelėje Nr. 0777965 esantys įrašai patvirtina, jog ji 1982 m. rugsėjo 1 d. buvo atleista iš eitų pareigų Kaltinėnų vidurinėje mokykloje ir tą pačią dieną buvo priimta į Šiaulių K. Preikšo pedagoginio instituto stacionarinio mokymosi skyriaus Filologijos fakulteto rusų kalbos ir literatūros specialybės pirmą kursą. Iš minėtos mokslo įstaigos studentų sąrašų pareiškėja buvo išbraukta 1986 m. kovo 24 d. Nuo 1986 m. balandžio 1 d. pareiškėja buvo priimta į Šiaulių m. vaikų lopšelio-darželio grupės auklėtojos pareigas, kur dirbo iki 1988 m. gegužės 13 d. Nuo 1989 m. rugsėjo 1 d. pareiškėja dirbo Šilalės r. Laukuvos vidurinėje mokykloje.
3.2. Pareiškėjos pateiktas diplomas Nr. 096936 patvirtina, kad ji 1982 m. įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą ir 1989 m. (balandžio 24 d.) baigė Vilniaus Tautų draugystės ordino valstybinio pedagoginio instituto rusų kalbos ir literatūros specialybės kursą. Laikotarpis nuo 1986 m. balandžio 1 d. iki 1988 m. gegužės 13 d. yra įskaitytas į pareiškėjos pensijų socialinio draudimo stažą, kadangi ji tuo laikotarpiu dirbo Šiaulių m. vaikų lopšelyje-darželyje, todėl ginčo dėl šio laikotarpio nėra.
3.3. Pensijų socialinio draudimo stažas apskaičiuojamas laikantis Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) ir Nuostatuose nustatyto teisinio reguliavimo. Pensijų socialinio draudimo stažui prilyginami laikotarpiai, įgyti iki 1994 m. gruodžio 31 d., yra pateikti Pensijų įstatymo 2 priede. Pagal Pensijų įstatymo 2 priedo 1.1 punktą asmens stažui, įgytam iki 1991 m. birželio 1 d., prilyginamas visas darbininkų ir tarnautojų bei kitų asmenų, nurodytų minėtame punkte bei Nuostatų 1 priede, kurie pagal galiojusius SSRS įstatymus turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, darbo laikas. Į asmens stažą įskaitomi tik Pensijų įstatymo 2 priedo 2.4 punkte nurodyti mokymosi aspirantūroje, doktorantūroje, klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje), internatūroje laikotarpiai ir Nuostatų 1 priedo 32 punkte nurodytas asmenų mokymosi kvalifikacijos įgijimo arba kvalifikacijos kėlimo kursuose laikas.
3.4. Studijos aukštojoje mokykloje nėra laikomos kvalifikacijos įgijimo ar kvalifikacijos kėlimo kursais, todėl ginčo laikotarpis (išskyrus nurodytą laiko tarpą, kai pareiškėja dirbo Šiaulių m. vaikų lopšelyje-darželyje), pagrįstai neįskaitytas į pareiškėjos pensijų socialinio draudimo stažą.
II.
4. Regionų administracinis teismas 2024 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjos A. V. skundą atmetė.
5. Teismas nustatė šias bylos aplinkybes:
5.1. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjos prašymą, priėmė Sprendimą, kuriame nurodė, kad pareiškėjos darbo knygelėje įrašytas studijų laikotarpis nuo 1982 m. rugsėjo 1 d. iki 1986 m. kovo 24 d. neįskaitytas į pensijų socialinio draudimo stažą.
5.2. Pareiškėja, nesutikdama su Sprendime nurodytais argumentais, kreipėsi į VSDFV, prašydama panaikinti Klaipėdos skyriaus Sprendimą ir įpareigoti į pensijų socialinio draudimo stažą įtraukti laikotarpį, kuriuo pareiškėja studijavo Šiaulių K. Preikšo pedagoginiame institute. VSDFV, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, 2023 m. rugsėjo 27 d. sprendimu nutarė jį atmesti ir Sprendimą paliko nepakeistą.
5.3. Pareiškėja 1982 m. įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą, o 1989 m. baigė Vilniaus Tautų draugystės ordino valstybinio pedagoginio instituto rusų kalbos ir literatūros specialybės kursą. Valstybinės egzaminų komisijos 1989 m. balandžio 24 d. nutarimu pareiškėjai suteikta vidurinės mokyklos rusų kalbos ir literatūros mokytojos kvalifikacija.
5.4. Pareiškėja 1982 m. rugsėjo 1 d. buvo priimta į Šiaulių K. Preikšo pedagoginio instituto stacionarinį mokymosi skyrių Filologijos fakulteto rusų kalbos ir literatūros specialybės pirmą kursą. Pareiškėja iš minėto instituto studentų sąrašų, jos pačios prašymu, išbraukta 1986 m. kovo 24 d., o nuo 1986 m. balandžio 1 d. ji įsidarbino Šiaulių m. vaikų lopšelyje-darželyje. Iš šios darbovietės pareiškėja pačios prašymu atleista 1988 m. gegužės 13 d. Nuo 1989 m. rugsėjo 1 d. pradėjo dirbti Šilalės r. Laukuvos vidurinėje mokykloje.
6. Teismas nustatė, kad Klaipėdos skyrius į pareiškėjos pensijų socialinio draudimo stažą įtraukė laikotarpį, kurio metu ji dirbo Šiaulių m. vaikų lopšelyje-darželyje, todėl konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl laikotarpio nuo 1986 m. balandžio 1 d. iki 1988 m. gegužės 13 d.
7. Teismas, remdamasis Pensijų įstatymo 10 straipsnio 7 dalies, 40 straipsnio 1 dalies, 2 priedo 1.1, 2.4 punktų nuostatomis, padarė išvadą, kad Pensijų įstatymo 2 priedo 1 punkte apibrėžiami asmens stažui prilyginami darbo, kūrybinės veiklos, tarnybos laikotarpiai (t. y. kai asmuo turėjo būti draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu jo darbo ar jam prilygintu laikotarpiu), o 2 priedo 2 punkte nurodyti kiti nei 1 punkte nurodyti laikotarpiai (t. y. ne darbo ar jam prilyginti laikotarpiai), kai asmuo buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu (pvz., kai asmuo mokėsi, atliko karinę tarnybą, buvo laikinai nedarbingas, ir kt.).
8. Teismas nurodė, kad pareiškėjai nepateikus tokių duomenų, kad jos mokymosi laikotarpiai atitiktų 2 priedo 2.4 punkto kriterijus, atsakovas pagrįstai neįskaitė šio laikotarpio į stažą.
9. Teismas, įvertinęs Nuostatų 1 priedo 32 punktą bei aktualią teismų praktiką, padarė išvadą, kad Klaipėdos skyrius pagrįstai atsisakė įskaityti pareiškėjos mokymosi laikotarpius Šiaulių K. Preikšo pedagoginiame institute bei Vilniaus Tautų draugystės ordino valstybiniame pedagoginiame institute į jos pensijų socialinio draudimo stažą.
10. Teismas nenustatė atsakovo ir Valdybos sprendimų neteisėtumo pagrindų, todėl pareiškėjos skundą atmetė ir netenkino išvestinio skundo reikalavimo dėl VSDFV įpareigojimo į pareiškėjos darbo stažą įtraukti studijų laikotarpį, kurio metu ji įgijo rusų kalbos ir literatūros mokytojos kvalifikaciją.
III.
11. Pareiškėja A. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. kovo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Klaipėdos skyriaus Sprendimą ir Valdybos sprendimą bei įpareigoti VSDFV į pareiškėjos darbo stažą įtraukti studijų laikotarpį, kurio metu ji įgijo rusų kalbos ir literatūros mokytojos kvalifikaciją (nuo 1982 m. rugsėjo 1 d. iki 1989 m. balandžio 24 d.).
12. Pareiškėja nurodo, kad darbo stažas turi būti apskaičiuojamas vadovaujantis darbo knygele. Kadangi pareiškėjos darbo knygelėje nurodytas jos mokymosi laikotarpis, pareiškėjos teigimu, minėtas laikotarpis atitinka Nuostatų 32 punkte numatytą nuostatą, kad į darbo stažą įskaičiuojama ir asmenų mokymosi kvalifikacijos įgijimo arba kvalifikacijos kėlimo kursuose laikas.
13. Pareiškėja nesutinka, kad jos darbo stažas turi būti vertinamas vadovaujantis nuo 2017 m. galiojančio Pensijų įstatymo nuostatomis, nes nagrinėjamu atveju turėtų būti vertinami įrašų darbo knygelėje įrašymo metu galioję teisės aktai.
14. Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.
15. Atsakovas pakartoja faktines bylos aplinkybes ir pažymi, kad į asmens stažą įskaitomi tik Pensijų įstatyme ir Nuostatuose apibrėžti mokymosi laikotarpiai (mokymasis aspirantūroje, doktorantūroje, klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje), internatūroje, asmenų mokymosi kvalifikacijos įgijimo arba kvalifikacijos kėlimo kursuose laikas). Jokie kitokie mokymosi laikotarpiai Nuostatuose nenurodyti, todėl nėra prilyginami stažui. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjos darbo faktą ginčo laikotarpiu.
16. Atsakovas nurodo, kad įstatymų leidėjas atskirai yra numatęs atvejį, kai studijų laikotarpis įskaitomas į pensijų socialinio draudimo stažą (Nuostatų 1 priedo 26 punktas), kuriame nurodyta, kad į stažą įskaitomas studentų ir moksleivių gamybinės praktikos laikas, tačiau su sąlyga, kad jie dirbo mokamą darbą arba ėjo pareigas, už kurias buvo mokama.
17. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.
18. VSDFV nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines ir teisines bylos aplinkybes bei teismų praktiką, teisingai konstatavo, kad Klaipėdos skyrius pagrįstai atsisakė įskaityti į pareiškėjos stažą mokymosi Šiaulių K. Preikšo pedagoginiame institute laikotarpį. Teismas teisingai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjos apeliacinio skundo motyvais naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimus.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
19. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (VSDFV Klaipėdos skyrius) 2023 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. (10.11E) DV_65735 „Dėl pensijų socialinio draudimo stažo“, kuriuo nuspręsta į pensijų socialinio draudimo stažą neįskaityti studijų laikotarpio, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (VSDFV) sprendimo, kuriuo ginčas išnagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo VSDFV į pareiškėjos darbo stažą įtraukti studijų laikotarpį (nuo 1982 m. rugsėjo 1 d. iki 1989 m. balandžio 24 d.), kurio metu ji įgijo rusų kalbos ir literatūros mokytojos kvalifikaciją.
Bylos faktinės aplinkybės ir ginčo esmė
20. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja A. V. kreipėsi į atsakovą dėl pensijų socialinio draudimo stažo. VSDFV Klaipėdos skyrius 2023 m. rugsėjo 27 d. priėmė Sprendimą, kuriame nurodė, jog pareiškėjos iki 1993 m. gruodžio 31 d. įgytas socialinio draudimo pensijos stažas – 7 metai, 3 mėnesiai ir 6 dienos, o nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 27 d. pareiškėjos įgytas socialinio draudimo pensijos stažas yra 23 metai, 2 mėnesiai ir 9 dienos. Atsakovas Sprendime taip pat nurodė, kad pareiškėjos darbo knygelėje įrašytas laikotarpis nuo 1982 m. rugsėjo 1 d. iki 1986 m. kovo 24 d. neįskaitytinas į pensijų socialinio draudimo stažą, kadangi į stažą įskaitomi tik mokymosi aspirantūroje, doktorantūroje, klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje), internatūroje ir kvalifikacijos įgijimo arba kvalifikacijos kėlimo kursuose laikotarpiai ir jokie kiti mokymosi laikotarpiai į stažą neįskaitomi.
21. VSDFV, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2023 m. lapkričio 7 d. sprendime konstatavo, kad Klaipėdos skyrius teisėtai ir pagrįstai neįskaitė į pareiškėjos stažą studijų Šiaulių K. Preikšo pedagoginiame institute laikotarpio nuo 1982 m. rugsėjo 1 d. iki 1986 m. balandžio 24 d.
22. Pareiškėja skunde teismui teigė, kad ji studijavo Šiaulių K. Preikšo pedagoginiame institute, studijas baigė 1989 m. balandžio 24 d. ir įgijo vidurinės mokyklos rusų kalbos ir literatūros mokytojos kvalifikaciją. Pagal Nuostatų 1 priedo 32 punktą į darbo stažą įskaičiuojamas ir asmenų mokymosi kvalifikacijos įgijimo arba kvalifikacijos kėlimo kursuose laikas, įgytas iki 1991 m. birželio 1 d. Be to, studijų metu buvo mokamos socialinio draudimo įmokos, todėl šis laikotarpis privalo būti įskaičiuotas į darbo stažą.
23. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą, konstatavęs, kad jai nepateikus duomenų, kad jos studijų laikotarpiai Šiaulių K. Preikšo pedagoginiame institute bei Vilniaus Tautų draugystės ordino valstybiniame pedagoginiame institute atitinka Pensijų įstatymo 2 priedo 2.4 punktą, pagal kurį asmens stažui prilyginamas iki 1994 m. gruodžio 31 d. mokymosi laikas aspirantūroje, doktorantūroje, klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje) ir internatūroje, atsakovas pagrįstai neįskaitė šio laikotarpio į stažą.
24. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir laikosi pozicijos, kad darbo stažas turi būti apskaičiuojamas vadovaujantis darbo knygele, o ginčo laikotarpis atitinka Nuostatų 1 priedo 32 punkte nurodytą darbo laiką, kuris įskaitytinas į socialinio draudimo stažą.
25. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėja prašė atsakovo į jos darbo stažą įtraukti studijų laikotarpį nuo 1982 m. rugsėjo 1 d. iki 1989 m. balandžio 24 d. Iš skundžiamo VDFV Klaipėdos skyriaus Sprendimo matyti, kad atsakovas įtraukė į pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo stažą laikotarpį nuo 1986 m. balandžio 1 d. iki 1988 m. gegužės 13 d., kuomet ji dirbo Šiaulių m. vaikų lopšelyje-darželyje. Taigi nėra ginčo dėl laikotarpio nuo 1986 m. balandžio 1 d. iki 1988 m. gegužės 13 d. įtraukimo į pareiškėjos pensijų socialinio draudimo stažą.
Dėl teisės kreiptis į teismą ginant teisėtą interesą dėl pensijų socialinio draudimo stažo nustatymo dar neįgijus teisės į senatvės pensiją
26. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalies nuostatas skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Taigi įstatyme yra įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009). Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, jog administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009 ir kt.).
27. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog konstituciniu lygmeniu žmogaus teisę į informacijos gavimą nustato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis. Pagal šį straipsnį žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją (2 d.); laisvė gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (3 d.); pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį (5 d.). Šios nuostatos neatsiejamos nuo Konstitucijoje įtvirtinto bendrojo principo, numatančio, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (Konstitucijos 5 str. 3 d.) (žr. 2018 m. birželio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4-662/2018). Šios nuostatos suponuoja asmens teisę gauti su juo susijusią informaciją, tačiau nagrinėjamu atveju ginčas neapsiriboja vien informacijos gavimu.
28. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, kreipdamasi į administracinį teismą, siekia, kad į jos socialinio draudimo stažą būtų įskaitytas jos studijų laikotarpis. Pagal Pensijų įstatymo 15 straipsnį senatvės pensijos amžius nuo 2026 m. sausio 1 d. nustatomas 65 metai. Bylos duomenimis, pareiškėja, gimusi (duomenys neskelbtini), šiuo metu nėra įgijusi teisės gauti senatvės pensiją, nes senatvės pensijos amžius jai sukaks 2028 metais (Pensijų įstatymo 15 str.). Dėl šios priežasties kreipimosi dėl valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo į atsakovą metu (2023 m. rugsėjo 6 d.) pareiškėja neatitiko Pensijų įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos – būti sukakus senatvės pensijos amžių.
29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo ankstesnėje praktikoje yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai asmuo į Valstybinio socialinio draudimo valdybą kreipėsi ne dėl senatvės pensijos ar išankstinės senatvės pensijos skyrimo, o dėl sprendimo, kuriuo asmeniui paaiškinta, jog į jo pensijų socialinio draudimo stažą neįskaityti tam tikri laikotarpiai, yra informacinio pobūdžio, nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku (žr., pvz., 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-842-602/2021; 2022 m. gruodžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-475-822/2022; 2023 m. gegužės 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-959-624/2023; 2026 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-613-1047/2026).
30. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos aplinkybės sudaro pagrindą tikslinti minėtos praktikos taikymo ribas. Kaip minėta, teisminės gynybos doktrina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje siejama ne tik su pažeistos subjektinės teisės gynimu, bet ir su teisėto intereso apsauga, kaip savarankišku kreipimosi į teismą pagrindu. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad asmuo, siekdamas ateityje įgyvendinti teisę gauti atitinkamo dydžio senatvės pensiją, turi teisėtą interesą, jog jo pensijų socialinio draudimo stažas būtų nustatytas teisingai. Todėl, nesutikdamas su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sprendimu, kuriuo atsisakyta įskaityti tam tikrą laikotarpį, asmuo turi teisę kreiptis į teismą dėl savo teisėtų interesų pažeidimo tam, kad būtent teismas įvertintų, ar teisėtai ir pagrįstai tam tikri laikotarpiai buvo neįskaityti į pensijų socialinio draudimo stažą.
31. Nagrinėjamu atveju sprendimas dėl pensijų socialinio draudimo stažo, įvertinus jo turinį, negali būti kvalifikuojamas kaip vien informacinio pobūdžio aktas, kadangi juo nustatoma asmens teisinė padėtis, turinti tiesioginę reikšmę būsimos senatvės pensijos skyrimui ir jos dydžiui.
32. Teisminės gynybos veiksmingumo principas suponuoja pareigą užtikrinti asmeniui realią galimybę ginčyti jo teisinę padėtį veikiančius sprendimus. Todėl reikalavimas pensijų socialinio draudimo stažo apskaičiavimo teisėtumą ginčyti tik atsiradus subjektinei teisei į senatvės pensiją, kai asmens teisėtas interesas jau yra tiesiogiai paveiktas ginčijamu sprendimu, reikštų nepagrįstą teisėto lūkesčio realizavimo galimybės ribojimą bei teisminės gynybos atidėjimą.
Dėl studijų laikotarpio aukštojoje mokykloje įskaitymo į socialinio draudimo stažą
33. Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymas nustato socialinio draudimo pensijų rūšis ir jų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas. Pagal Pensijų įstatymo (ginčui aktuali 2023 m. gegužės 23 d. įstatymo Nr. XIV-1968 redakcija) 2 straipsnio 12 punktą pensijų socialinio draudimo stažas – laikas, per kurį įstatymų nustatyta tvarka buvo mokamos arba turėjo būti mokamos pensijų socialinio draudimo įmokos, ir šio įstatymo nurodyti pensijų socialinio draudimo stažui prilyginti laikotarpiai.
34. Pensijų įstatymo 10 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad laikotarpiai, buvę iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo, tai yra iki 1994 m. gruodžio 31 d., kurie yra prilyginami stažui, skiriant senatvės pensiją ar netekto darbingumo pensiją pagal šio įstatymo nuostatas ir tikslinant iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtų senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų dydžius (šio įstatymo 50 straipsnis), nurodyti šio įstatymo 2 priede. Šie laikotarpiai į stažą įskaitomi kalendorine trukme.
35. Pensijų įstatymo 2 priedo „Laikotarpiai, prilyginami stažui“ 1 punkte nurodyta, kad asmens stažui prilyginami iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. birželio 1 d., buvę laikotarpiai, tarp jų – visas darbininkų ir tarnautojų darbo laikas, taip pat kolūkio narių darbo kolūkyje laikas bei Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nurodytų kitų asmenų, kurie pagal galiojusius SSRS įstatymus turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, darbo laikas (1.1 p.). Minėto priedo 2 punkte nustatyta, kad asmens stažui prilyginami iki 1994 m. gruodžio 31 d. buvę laikotarpiai, tarp jų – mokymosi laikas aspirantūroje, doktorantūroje, klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje) ir internatūroje (2.4 p.).
36. Nuostatų (2023 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. A1-433 redakcija) 15 punkte numatyta, kad Pensijų įstatymo 2 priedo 1.1 papunktyje nurodytų kitų asmenų, kurie pagal galiojusius SSRS įstatymus turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, darbo laikas, įskaitytinas į stažą, nurodytas Nuostatų 1 priede. Nuostatų 1 priedo „Asmenų, kurie pagal galiojusius SSRS įstatymus iki Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo (1991 m. birželio 1 d.) turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, darbo laikas, įskaitytinas į socialinio draudimo stažą“ 32 punkte nurodyta, kad į asmenų, kurie pagal galiojusius SSRS įstatymus iki Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo (1991 m. birželio 1 d.) turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, darbo laiką, įskaitytiną į socialinio draudimo stažą, įtraukiamas asmenų mokymosi kvalifikacijos įgijimo arba kvalifikacijos kėlimo kursuose laikas.
37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas nagrinėjamai bylai aktualų teisinį reguliavimą, yra pažymėjęs, kad jokie kiti mokymosi laikotarpiai, nei numato Pensijų įstatymo 2 priedo 1.1 punktas ir Nuostatų 1 priedo 32 punktas, t. y. mokymasis kvalifikacijos įgijimo arba kvalifikacijos kėlimosi kursuose, bei Pensijų įstatymo 2 priedo 2.4 punktas, t. y. mokymasis aspirantūroje, doktorantūroje, klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje) ir internatūroje, į stažą neįskaitomi, o mokymasis (studijos) aukštojoje mokykloje negali būti vertinamas kaip mokymasis kvalifikacijos įgijimo kursuose (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1203-756/2021; 2025 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-735-442/2025; 2025 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1457-442/2025).
38. Pirmiau nurodytos teisės aktų nuostatos, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad socialinio draudimo stažą sudaro ne tik laikotarpiai, kuriais buvo mokamos ar turėjo būti mokamos socialinio draudimo įmokos, bet ir teisės aktuose aiškiai nurodyti jiems prilyginti laikotarpiai, įskaitant tam tikrus iki 1994 m. gruodžio 31 d. buvusius laikotarpius. Vis dėlto į stažą gali būti įskaitomi tik tie mokymosi laikotarpiai, kurie expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtinti Pensijų įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatose, t. y. mokymasis aspirantūroje, doktorantūroje, rezidentūroje, internatūroje bei kvalifikacijos įgijimo ar kėlimo kursuose. Kiti mokymosi laikotarpiai, įskaitant studijas aukštojoje mokykloje, nėra prilyginami socialinio draudimo stažui, ką nuosekliai patvirtina ir paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
39. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja 1982 m. įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą ir 1989 m. baigė Vilniaus Tautų draugystės ordino valstybinio pedagoginio instituto rusų kalbos ir literatūros specialybės kursą. Valstybinės egzaminų komisijos 1989 m. balandžio 24 d. nutarimu pareiškėjai pripažinta vidurinės mokyklos rusų kalbos ir literatūros mokytojos kvalifikacija. Byloje esančios pareiškėjos darbo knygelės duomenimis, ji 1982 m. rugsėjo 1 d. buvo atleista iš pareigų dėl to, kad pradėjo mokytis; 1982 m. rugsėjo 1 d. pareiškėja priimta į Šiaulių K. Preikšo pedagoginio instituto stacionarinį mokymosi skyrių filologijos fakulteto rusų kalbos ir literatūros specialybės pirmą kursą studente; 1986 m. kovo 24 d. išbraukta iš studentų sąrašų pačiai prašant; nuo 1986 m. balandžio 1 d. pareiškėja priimta į darbą Šiaulių m. vaikų lopšelyje-darželyje, iš jo atleista 1988 m. gegužės 13 d. pačios prašymu; nuo 1989 m. rugsėjo 1 d. pareiškėja pradėjo dirbti Šilalės r. Laukuvos vidurinėje mokykloje.
40. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys dokumentai nepatvirtina, jog pareiškėja dirbo mokydamasi Šiaulių K. Preikšo pedagoginiame institute laikotarpiu nuo 1982 m. rugsėjo 1 d. iki 1986 m. kovo 24 d. ir nuo 1988 m. gegužės 14 d. iki 1989 m. balandžio 24 d., taip pat nėra duomenų, kad pareiškėja minėtu laikotarpiu mokėsi aspirantūroje, doktorantūroje, klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje) ir internatūroje, t. y. nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu dirbo ir turėjo būti draudžiama socialiniu draudimu. Kadangi, vadovaujantis nuoseklia pirmiau paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, mokymasis (studijos) aukštojoje mokykloje negali būti vertinamas kaip mokymasis kvalifikacijos įgijimo kursuose, šiuo atveju ginčo laikotarpis (nuo 1982 m. rugsėjo 1 d. iki 1986 m. kovo 24 d. ir nuo 1988 m. gegužės 14 d. iki 1989 m. balandžio 24 d.) neturėjo būti įskaitytas į pareiškėjos socialinio draudimo stažą.
Dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo
41. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka, kad jos pensijų socialinio draudimo stažas turėtų būti vertinamas pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus.
42. Tokie pareiškėjos argumentai, susiję su skirtingo teisinio reguliavimo taikymu laiko aspektu, vertintini teisėtų lūkesčių apsaugos doktrinos kontekste. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijos matyti, kad sprendžiant teisėtų lūkesčių apsaugos klausimą vertinama, ar asmens lūkestis yra pagrįstas ir teisės saugomas, atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, inter alia (be kita ko) asmens turimos ar siekiamos teisės pobūdį bei nagrinėjamos situacijos atitiktį galiojančiam teisiniam reguliavimui (žr., pvz., 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-303-629/2024; 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013; 2025 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-52-629/2025).
43. Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad pareiškėjos lūkestis negali būti laikomas teisės saugomu tokiu mastu, kad ribotų galiojančio teisinio reguliavimo taikymą. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas nėra absoliutus ir negali būti suprantamas kaip užtikrinantis teisinio reguliavimo nekintamumą. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, kad įstatymu nustatyta pensinio aprūpinimo sistema negali būti pertvarkoma (2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius veiksnius, inter alia valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, turi plačią diskreciją reguliuoti socialinės apsaugos santykius (2009 m. gegužės 13 d. nutarimas). Be to, įstatymų leidėjas, reguliuodamas socialinės apsaugos santykius, turi plačią diskreciją, inter alia diskreciją pasirinkti pensijų sistemą (2012 m. birželio 29 d. nutarimas). Dėl to socialinio draudimo teisinis reguliavimas gali būti keičiamas, o skirtingais laikotarpiais galiojusios teisės normos gali skirtis. Atsižvelgus į tai, vien aplinkybė, kad tam tikru laikotarpiu galiojęs teisinis reguliavimas buvo kitoks, savaime nesudaro pagrindo asmeniui pagrįstai tikėtis, kad toks reguliavimas išliks nepakitęs.
44. Pagal bendrąją taisyklę teisėti lūkesčiai paprastai grindžiami aiškiu galiojančiu teisiniu reguliavimu arba kompetentingos institucijos konkrečiais, individualizuotais įsipareigojimais ar veiksmais, kurie objektyviai leistų asmeniui pagrįstai tikėtis tam tikro teisinio rezultato. Nagrinėjamu atveju, išplėstinės teisėjų kolegos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad pagal tuo metu, kai pareiškėja studijavo aukštojoje mokykloje, galiojusius teisės aktus mokymosi laikotarpis buvo įrašytas į darbo knygelę ir prilygintas darbo stažui, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti teisėto lūkesčio, jog šis laikotarpis bus įskaitytas į pensijų socialinio draudimo stažą pagal vėliau taikomą teisinį reguliavimą. Vien ankstesnių teisinių santykių fiksavimas dokumentuose ar istorinė apskaitos praktika savaime nesukuria teisėto lūkesčio, jei tokie laikotarpiai neatitinka galiojančiame teisiniame reguliavime nustatytų sąlygų. Šiuo metu galiojantys teisės aktai nenumato, jog į darbo stažą įskaitomi kiti mokymosi laikotarpiai, nei numatyta Pensijų įstatymo 2 priedo 1.1 punkte ir Nuostatų 1 priedo 32 punkte, t. y. mokymasis kvalifikacijos įgijimo arba kvalifikacijos kėlimosi kursuose, bei Pensijų įstatymo 2 priedo 2.4 punkte, t. y. mokymasis aspirantūroje, doktorantūroje, klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje) ir internatūroje. Įvertinus visas faktines aplinkybes, nurodytas pirmiau šiame punkte, asmens lūkesčiai tam tikrais atvejais, kaip yra šioje nagrinėjamoje byloje, taptų nepamatuotais, todėl išplėstinei teisėjų kolegijai nėra pagrindo pripažinti, kad šiuo atveju asmens teisėti lūkesčiai buvo pažeisti.
45. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjos pensijų socialinio draudimo stažą, teisingai taikė Pensijų įstatyme ir Nuostatuose nurodytą reglamentavimą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas ir pagrįstai skundžiamus sprendimus pripažino teisėtais bei pagrįstais. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos A. V. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Jolanta Malijauskienė
Beata Martišienė
Dainius Raižys
Ernestas Spruogis
Virginija Volskienė