Civilinė byla Nr. 3K-3-121/2006

                         Procesinio sprendimo kategorija 124.2.2 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2006 m. vasario 15 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Algimanto Spiečiaus,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo S. C. V. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. balandžio 21 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 23 d. nutarties  peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo S. C. V. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal kreditorės R. L. pareiškimą dėl skolos priteisimo iš skolininko S. C. V.

 

          Teisėjų kolegija

         

n u s t a t ė :

 

I. Pareiškimo esmė

 

Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs kreditorės R. L. pareiškimą dėl 300 000 Lt įsiskolinimo išieškojimo pagal 2004 m. sausio 5 d. sutartį iš skolininko S. C. V., 2004 m. liepos 27 d. įsakymu įsakė išieškoti iš skolininko S. C. V., gyvenančio (duomenys neskelbtini), 300 000 Lt įsiskolinimą kreditorei R. L.

Pareiškėjas S. C. V. prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje, teismo įsakymą panaikinti ir kreditorės pareiškimą dėl teismo įsakymo priėmimo palikti nenagrinėtą. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2004 m. liepos 27 d. įsakymas pažeidžia jo teises, nes jam teismo įsakymas nebuvo įteiktas ir jis negalėjo pareikšti prieštaravimų. Be to, nurodė, kad su kreditore paskolos sutarties nebuvo sudaręs.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

 

Kauno apygardos teismas 2005 m. balandžio 21 d. nutartimi prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė. Teismas nustatė, kad procesiniai dokumentai buvo siunčiami adresu: (duomenys neskelbtini), ir įteikti skolininko žmonai  E. V. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog kreditorės nurodytu adresu negyveno ir kad nėra sudaręs santuokos su E. V., kuriai buvę įteikti teismo procesiniai dokumentai. Pareiškėjas paskolos sutartyje nurodė savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), 2004 m. liepos 19 d. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ši patalpa buvo gyvenamoji – butas, kuris  nuosavybės teise priklauso skolininkui. Procesinių dokumentų įteikimo aplinkybes patvirtino liudytojos J. V. ir K. M., parodžiusios, kad, neradus adresato,  pašto darbuotojas paliko jam pranešimą, o į pašto įstaigą atvykus E. V., kurios asmenybė buvo nustatyta pagal pasą, jai buvo įteikta pašto siunta. Be to, liudytojai A. K. ir V. L. patvirtino, kad 2004 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje Kaune kalbėjosi su pareiškėju apie už skolas areštuotą jo turtą.      

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. birželio 23 d. nutartimi pareiškėjo S. C. V. atskirąjį skundą atmetė, Kauno apygardos teismo 2005 m. balandžio  21 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad įrodžius pareiškime dėl proceso atnaujinimo nurodytą aplinkybę dėl netinkamo skolininko informavimo apie priimtą teismo įsakymą būtų pagrindas atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalie 9 punktą. Byloje nustatyta, kad teismo pranešimus ir teismo įsakymą, siųstus skolininko vardu, priėmė E. V., įvardijusi save skolininko žmona. Kolegija padarė išvadą, kad pareiškėjo pateiktos Renens miesto tarnybos gyventojų reikalams ir Italijos Generalinio konsulo Lozanoje 2005 m. vasario 9 d. pažymos neįrodo pareiškėjo šeiminės padėties procesinių dokumentų įteikimo metu (2004 m. rugpjūčio 4-5 d.). Kauno miesto Civilinės metrikacijos biuro pažyma, kurioje nurodoma, kad 2000-2004 m. pareiškėjo santuokos akto įrašo Kauno miesto metrikacijos knygose nėra, taip pat nepaneigia santuokos fakto, nes nepateikti duomenys apie akto įrašus iki 2000 m., be to, įstatyme neįtvirtintas draudimas įregistruoti santuoką ir ne Kauno miesto civilinės metrikacijos įstaigoje (CK 3.298 straipsnis). Kaip liudytojos apklaustos pašto darbuotojos J. V. ir K. M. patvirtino, kad teismo procesiniai dokumentai, siųsti pareiškėjo vardu, buvo įteikti E. V., kaip šio šeimos narei, jai pateikus tai patvirtinantį dokumentą. Kolegija padarė išvadą, kad procesinio dokumento įteikimas adresato šeimos nariui atitiko CPK 123 straipsnio 3 dalies, 432 straipsnio reikalavimus. Kolegija padarė išvadą, kad pareiškėjas taip pat neįrodė, jog teismo siųstu adresu pranešimas negalėjo būti įteiktas ir dėl to, kad ši patalpa yra negyvenamoji ir joje vyko remontas. Kolegija nurodė, kad minėta patalpa negyvenamosios patalpos statusą įgijo po teismo įsakymo priėmimo, be to, tokia pareiškėjo gyvenamoji vieta buvo nurodyta šalių sudarytoje paskolos sutartyje. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas sudarytose sutartyse nurodė savo gyvenamąją vietą Kaune, kad jis verčiasi Lietuvos Respublikoje ūkine-komercine veikla ir buvo Juridinių asmenų registre įregistruotas kaip UAB ,,Litarenda“ (Kaune, Pylimo g. 8) direktorius, padarė išvadą, kad priimant teismo įsakymą nebuvo pažeisti ir CPK 431 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimai (CK 2.12 straipsnio 2 dalis). Kolegijos nuomone, šios išvados pagrįstumo nepaneigia ir ta aplinkybė, kad pareiškėjas įstatymo nustatyta tvarka savo gyvenamosios vietos Lietuvoje nedeklaravo. Kolegija taip pat nurodė, kad pagal CPK 368 straipsnį prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Liudytojai A. K. ir V. L. parodė, kad pareiškėjui apie priimtą teismo įsakymą buvo žinoma jau 2004 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje, o prašymas dėl proceso atnaujinimo buvo paduotas tik 2005 m. vasario 23 d. Prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas taip pat nurodė, kad paskolos sutarties su R. L. nebuvo sudaręs ir šios nepasirašė, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių tokį teiginį.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

   

Kasaciniu skundu pareiškėjas S. C. V. prašo  Kauno apygardos teismo 2005 m. balandžio  21 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 23 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismų padaryta išvada, kad teismo procesiniai dokumentai buvo tinkamai įteikti pareiškėjui, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (civilinės bylos Nr. 3K-3-228/2005, Nr. 3K-3-1153/2003 ir Nr. 3K-3-1172/2002).  Pareiškėjas pateikė rašytinius įrodymus, kurie patvirtina aplinkybę, kad jis niekada nebuvo vedęs. Pareiškėjo įrodymai turi didesnę įrodomąją galią, nes suponuoja didesnę fakto, kad pareiškėjas 2004 m. rugpjūčio  4-5 d. nebuvo sudaręs santuokos, tikimybę. Teismai, pažeisdami CPK 185 straipsnio 1 dalį, neįvertino 2005 m. vasario 9 d. Renens (Šveicarija) miesto komunos ir Italijos Generalinio konsulo Lozanoje išduotų pažymų, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjas nevedęs. Pažymose nenurodyta, kad pareiškėjas yra išsituokęs. Šiuose rašytiniuose įrodymuose nurodytų faktų didesnį tikėtinumą taip pat paremia pareiškėjo atstovo pagal pavedimą duoti teisme paaiškinimai dėl kliento civilinės būklės (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Taigi liudytojų J. V. ir K. M. parodymai nelaikytini pagrįstais ir neginčijamais įrodymais, nes jiems trūksta tikėtinumo požymio. Šios liudytojos patvirtino, kad šeiminį santykį nustatė tik iš pavardės pase. Teismui apžiūrai pateiktoje registruotų pašto siuntinių ir pranešimų knygoje nebuvo jokių įrašų apie E. V. pateikto asmens dokumento duomenis. Be to, nė viena iš liudytojų, atiduodama teismo procesinius dokumentus E. V., neįsitikino, kad ji tikrai gyvena su  pareiškėju (CPK 123 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad E. V. grąžintinoje pažymoje teismui ir pašto registracijos knygoje rašė lietuviškai ir pašto darbuotojos su ja kalbėjo lietuviškai, įrodomąją vertę byloje turi ir Kauno miesto Civilinės metrikacijos biuro pažyma bei Gyventojų registro tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pažyma. Šie oficialūs rašytiniai įrodymai daro dar labiau tikėtiną faktą, kad pareiškėjas nebuvo santuokoje teismo procesinių dokumentų įteikimo momentu, nes nėra jokių duomenų apie jo įregistruotą santuoką Lietuvoje ir E. V., kaip jo sutuoktinę. Visos išvardytos keturios pažymos pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį laikytinos oficialiais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią. Tai patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika (civilinė byla Nr. 3K-3-70/2005).

2. Teismai, konstatavę, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta yra ne Šveicarijoje, o Lietuvoje, pažeidė CK 2.16, 2.17 straipsnius, CPK 185 straipsnį, 197 straipsnio 2 dalį, 263, 265 straipsnius.  Renens (Šveicarija) miesto komunos ir Italijos Generalinio konsulo Lozanoje 2005 m. vasario 9 d. pažymos patvirtina, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta yra Šveicarijoje. Apeliacinis teismas, vertindamas įrodymus, rėmėsi pareiškėjo Kauno miesto 17-ajame notaro biure patvirtintuose sandoriuose nurodyta gyvenamąja vieta adresu: (duomenys neskelbtini). Teismas neįvertino, kad šie sandoriai sudaryti 2002 m. gruodžio 30 d., 2003 m. balandžio 30 d. ir 2003 m. birželio 17 d., ir jie negali patvirtinti pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje trukmės ir tęstinumo. Be to, visi šie sandoriai sudaryti iki ginčijamos paskolos sutarties ir iki teismo procesinių dokumentų įteikimo momento. Teismai nevertino pareiškėjo atstovo paaiškinimo teismo posėdžio metu, kad teismo procesiniai dokumentai negalėjo būti įteikti, nes butas buvo remontuojamas ir jame niekas tuo metu negyveno. Teismai, konstatavę, kad šis butas negyvenamosios patalpos statusą įgijo gerokai vėliau nei buvo įteikti teismo procesiniai dokumentai, pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 27 punktą, nustatantį, kada gali būti tikslinami nekilnojamojo turto kadastriniai duomenys, t. y. kad tai gali būti daroma po patalpų rekonstravimo, kapitalinio remonto, pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties keitimo ar kitokio pertvarkymo. Apeliacinis teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnį, nevertino buto rekonstrukcijos aplinkybių, darbų sudėtingumo ir apimties, jų atlikimo terminų, nors iš teismui pateiktos nuotraukos matyti, kad butas pertvarkytas į komercinės paskirties patalpas. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo vertimosi ūkine-komercine veikla pastovumo Lietuvoje taip pat neatitinka CPK 185 straipsnio reikalavimų. Aplinkybė, kad pareiškėjas įregistruotas UAB „Litarenda“ direktoriumi Juridinių asmenų registre bei 2002-2003 metais sudarytuose trijuose nekilnojamojo turto sandoriuose nurodyta gyvenamoji vieta Kaune, nepatvirtina pareiškėjo faktinio gyvenimo trukmės ir tęstinumo Lietuvoje teismo procesinių dokumentų įteikimo momentu. Atsižvelgiant į pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje epizodiškumą, teismų išvada apie jo gyvenamąją vietą Lietuvoje padaryta pažeidus CK 2.16 straipsnio 1, 2 dalis, 2.17 straipsnį. Tai, kad 2002-2003 metais sudarytuose keliuose nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriuose nurodyta gyvenamoji vieta Lietuvoje, negali būti prilyginami viešam pareiškimui apie gyvenamąją vietą (CK 2.17 straipsnis).

3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas pats privalėjo įrodyti, kad jis paskolos sutarties nepasirašęs ir neįrašęs nei savo vardo, nei pavardės. Pareiškėjas  negalėjo to padaryti, nes neturėjo šios sutarties originalo ir apie jos sudarymą nieko nežinojo. Kai kreditorė prašė  teismo išduoti šios sutarties originalą rašysenos ekspertizei atlikti,  teismas atsisakė tai padaryti. Kitų dokumento suklastojimo įrodymų pareiškėjas teismui negalėjo pateikti, nes šiuo atveju vienintelis pakankamas įrodymas galėjo būti eksperto išvada (CPK 212 straipsnis), kuri atliekama ekspertui pateikiant ne tik asmens parašo pavyzdžius, bet ir originalią sutartį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą kreditorė R. L. prašo kasacinį skundą atmesti,  Kauno apygardos teismo 2005 m. balandžio  21 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistas, priteisti 500 Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

1. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl netinkamo procesinių dokumentų įteikimo nesudaro pagrindo atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes neatitinka naujai paaiškėjusių aplinkybių kriterijų, t. y. šios buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas. Tiek pirmosios instancijos teismas, atmesdamas prašymą atnaujinti procesą tuo pagrindu, kokį buvo nurodęs skolininkas, tiek apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas atskirąjį skundą, nepažeidė procesinių normų, nes prašyme atnaujinti procesą buvo nurodytas konkretus proceso atnaujinimo pagrindas – CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas, o pagal CPK 265 straipsnio 2 dalį  sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų.

2. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad teismų išvados dėl  procesinių
dokumentų  prieštarauja  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai civilinėse bylose Nr. 3K-3-
228/2005, Nr. 3K-3-1153/2003 ir Nr. 3K-3-1172/2002, nes minėtose  civilinėse bylose nustatytos
skirtingos faktinės aplinkybės nei nagrinėjamoje.

3. Kasatoriaus teiginys, kad pareiškėjo pateikti įrodymai turi didesnę įrodomąją galią, nes  suponuoja didesnę fakto, kad pareiškėjas 2004 m. rugpjūčio mėn. nebuvo sudaręs santuokos  tikimybę, prieštarauja CPK 185 straipsniui, pagal kurį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Teismai savo nutartyse išsamiai motyvavo savo išvadas ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, t. y. nepažeidė CPK 185 straipsnio.

4. Skolininkas paskolos sutartyje nurodė savo gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini), todėl, pakeitęs gyvenamąją vietą, apie tai privalėjo pranešti, vadovaujantis CK 2.17 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią fizinis asmuo privalo raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje.

5. Kasatorius savo prašyme atnaujinti procesą nenurodė, kad paskolos sutartis yra suklastota, nors tai pažymėjo atskirajame skunde. Pagal CPK 312 straipsnį skolininkas atskirajame skunde negalėjo kelti naujų reikalavimų ir šie argumentai apeliacinės instancijos iš viso galėjo būti nenagrinėjami.

6. Skolininko atstovas prašyme atnaujinti procesą nurodė, kad apie skolos išieškojimą sužinojo perskaitęs dienraštyje „Lietuvos rytas“ (2004 m. gruodžio 31 d. Nr. 304) išspausdintą skelbimą apie pradėtą vykdymo procesą pagal 2004 m. liepos 27 d. Kauno apygardos teismo  įsakymą. Tačiau atstovas pas antstolį atvyko tik 2005 m. vasario 24 d. ir iki to laiko nesiėmė jokių veiksmų. Tai rodo, kad skolininkas piktnaudžiavo savo teisėmis ir jomis naudojosi nesąžiningai, todėl tokios teisės negali būti ginamos (CPK 7 straipsnio 2 dalis, CK 1.5 straipsnio 1 dalis).

 

Teisėjų kolegija

 

ko n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Byloje nustatinėtina aplinkybė dėl skolininko (kasatoriaus) gyvenamosios vietos. Tinkamas skolininko gyvenamosios vietos nustatymas šiuo atveju yra esminis klausimas, nes nuo to priklauso, ar jis buvo tinkamai informuotas apie 2004 m. liepos 27 d. teismo įsakymą, ir tai yra esminė aplinkybė  bylose dėl teismo įsakymo išdavimo.

Civilinio proceso kodekso XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus. Šiame  skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų  (atsirandančių iš  sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kitų), taip pat dėl kilnojamojo daikto priteisimo. Teismas, gavęs kreditoriaus pareiškimą, patikrina, ar pareiškimas atitinka nustatytus reikalavimus ir išsprendžia pareiškimo priėmimo klausimą (CPK 435 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, priėmęs pareiškimą, nedelsdamas, nė vėliau kaip kitą dieną,  išduoda įsakymą dėl išieškojimo iš skolininko (CPK 436 straipsniai). Pagal CPK 436 straipsnio 7 dalį teismo įsakymas apeliacine ar kasacine tvarka neskundžiamas. Teismo įsakymas įsiteisėja, jei per CPK 437 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą terminą – ne vėliau kaip per 20 dienų nuo pranešimo skolininkui įteikimo dienos – skolininkas nepareiškia prieštaravimų dėl kreditoriaus pareiškimo. Teismo įsakymui įsiteisėjus kreditoriaus prašymu išduodamas vykdomasis raštas priverstiniam išieškojimui vykdyti (CPK 437 straipsnio 2 dalies 2 punktas), nes pagal CPK 584 straipsnio 1 dalies 1 punktą teismo įsakymai yra priskirti prie vykdytinų dokumentų.

Nurodytų teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad teismo įsakymas Civilinio proceso kodekso XXIII skyriuje nustatyta tvarka  priimamas remiantis tik vienos šalies pateiktais įrodymais dėl reikalavimo pagrįstumo, kurie nėra tiriami ir vertinami pagal bendrąsias CPK taisykles. Kadangi teismo įsakymas, priimtas vienos šalies pateiktais duomenimis, nėra skundžiamas nei apeliacine, nei kasacine tvarka, įsiteisėja per nustatytą 20 dienų terminą skolininkui nepareiškus prieštaravimų, tai šios kategorijos bylose ypač svarbu, kad skolininkas būtų tinkamai informuotas apie kreditoriaus pareiškimą ir teismo įsakymą (CPK 437, 438 straipsniai) ir turėtų realią galimybę per  20 dienų terminą pareikšti prieštaravimus.   

Būtent dėl šių aplinkybių CPK 431 straipsnio, reglamentuojančio leistinumą, 2 dalies 3 ir 4 punktuose nustatyta, kad XXIII skyriuje nustatyta tvarka pareiškimas (dėl teismo įsakymo išdavimo) nenagrinėjamas, jeigu skolininkas gyvena užsienyje arba užsienyje yra skolininko buveinė, taip pat jeigu skolininko gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos. Taigi paduodant pareiškimą dėl įsakymo išdavimo skolininko gyvenamoji vieta turi būti Lietuvos Respublikoje, be to, skolininko gyvenamoji vieta arba darbo vieta turi būti žinoma. Tokius duomenis privalo nurodyti kreditorius pareiškime dėl įsakymo išdavimo (CPK 433 straipsnis). Teismas priima tik atitinkantį CPK 431 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose nustatytus leistinumo reikalavimus kreditoriaus pareiškimą. CPK 431 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu pagal kreditoriaus reikalavimą iškėlus teisme bylą ir priėmus teismo įsakymą paaiškėja, kad skolininko gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos, teismas panaikina teismo įsakymą ir kreditoriaus pareiškimą palieka nenagrinėtą.

CPK 438 straipsnio, 124 straipsnio 1-3 dalių, 123 straipsnio 3, 4 dalių, reglamentuojančių  kreditoriaus pareiškimo, teismo įsakymų nuorašų bei teismo pranešimo įteikimo skolininkui tvarką, analizė leidžia daryti išvadą, kad tam tikrais atvejais šie procesiniai dokumentai gali būti įteikti skolininkui ir ne asmeniškai. Be to, procesinius dokumentus įteikiantys asmenys gali pažeisti teisės aktų, reglamentuojančių tokių dokumentų įteikimą, reikalavimus. Tokiais atvejais aplinkybės, kad skolininkas gyveno užsienyje, ar kad skolininko gyvenamoji ir darbo vietos buvo nežinomos, gali paaiškėti ir po teismo įsakymo įsiteisėjimo.

Atsižvelgdama į bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybės dėl skolininko gyvenamosios ar darbo vietos laikytinos esminėmis šios kategorijos bylose, ir jeigu po teismo įsakymo įsiteisėjimo paaiškėja aplinkybės, kad skolininkas gyveno užsienyje ar skolininko gyvenamoji ir darbo vietos buvo nežinomos, tai yra pagrindas atnaujinti procesą šios kategorijos bylose pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas (skolininkas) nurodė, kad yra Italijos Respublikos pilietis ir kad jo gyvenamoji vieta yra Šveicarijoje. Pagal CK 2.12 straipsnio 1 dalį fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą. Jeigu asmens nuolatinė gyvenamoji vieta negali būti nustatyta pagal šio kodekso 2.12 straipsnyje nustatytus  kriterijus, laikoma, kad tokio asmens nuolatinė gyvenamoji  vieta yra  jo gyvenamoji vieta, kurią apibrėžia CK 2.16, 2.17 straipsniai (CK 2.16 straipsnio 3 dalis). Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje asmuo faktiškai dažniausiai gyvena; jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta (CK 2.16 straipsnio 1, 2 dalys).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai nenustatė aplinkybių, būtinų CK 2.12, 2.16, 2.17 straipsnių taikymui, t. y. nenustatė kiek laiko pareiškėjas gyveno Lietuvos Respublikoje, ar turėjo Europos Bendrijų valstybės narės piliečio leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar Europos Bendrijų valstybės narės piliečio leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ tuo metu, kai buvo nagrinėja byla dėl teismo įsakymo priėmimo, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nekonstatavus skolininko gyvenamosios vietos vadovaujantis CK 2.12, 2.16, 2.17 straipsnių nuostatomis nėra pagrindo teigti, kad teismų priimti sprendimai byloje yra teisėti ir kad nebuvo pažeistos teismo įsakymo išdavimo leistinumo taisyklės (CPK 431 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai). Dėl išdėstytų aplinkybių kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.        

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

         

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 23 d.  nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. 

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                                  Česlovas Jokūbauskas

 

                                                                                            

                                                                                                               Sigitas Gurevičius

              

          

               Algimantas Spiečius