Civilinė byla Nr. 3K-3-636-706/2015 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00967-2009-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.1.3.10; 2.3.2.4.1; 2.3.2.10; 2.3.4.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andžej Maciejevski, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. P. ieškinį atsakovei Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovei ,,Vanaginė“ dėl periodinės kompensacijos už nustatytą servitutą priteisimo, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiamas mokėtinos kompensacijos apskaičiavimo už naudojimąsi servituto teise žemės sklypu, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, klausimas.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės ŽŪB ,,Vanaginė“ 3885,54 Eur (13 416 Lt) periodinę kompensaciją už naudojimąsi ieškovui priklausančiam žemės sklypui nustatytu servitutu, mokamą kiekvieną mėnesį neterminuotai, ją pradedant skaičiuoti nuo ieškinio priėmimo dienos. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. rugsėjo 2 d. sprendimu buvo atkurtos J. D. nuosavybės teisės į 14 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir nustatytas atsakovės naudai servitutas, suteikiant teisę kitiems asmenims eiti, važiuoti prie jiems nuosavybės teise priklausančių arba jų naudojamų pastatų ir įrenginių, taip pat naudotis žemės sklypo dalimi prižiūrint bei remontuojant šiuos pastatus ir įrenginius. Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. gegužės 14 d. įsakymu šis žemės sklypas padalytas į tris atskirus žemės sklypus, paliekant 3,1818 ha žemės sklype (kuriame yra atsakovei nuosavybės teise priklausantys pastatai ir statiniai) pirmiau nustatytą servitutą. 2005 m. liepos 11 d. ieškovas įsigijo 3,1818 ha žemės sklypą. Kadangi atsakovė jau daug metų neatlygintinai naudojasi didžiąja dalimi ieškovui priklausančio sklypo, tai ieškovas manė turįs teisę gauti už tai tinkamo dydžio kompensaciją.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovės ieškovo naudai 3885,54 Eur periodinę kompensaciją, mokamą kiekvieną mėnesį neterminuotai, už naudojimąsi ieškovui priklausančiam žemės sklypui nustatytu servitutu, periodinę kompensaciją pradedant skaičiuoti nuo ieškinio priėmimo dienos (2009 m. liepos 13 d.). Teismas, atsižvelgdamas į servituto nustatymo metu galiojusį reglamentavimą, sprendė, kad apskrities viršininko įsakyme nenurodžius atlyginimo už naudojimąsi servitutu tvarkos, servitutas laikytinas atlygintiniu. Teismas nustatė, kad dėl nustatyto servituto ieškovas patiria nemažai nepatogumų (negali naudotis atsakovės pastatais užstatytu žemės sklypu savo nuožiūra, iš ginčo žemės sklypo negauna pajamų ir turi mokėti žemės mokestį), o atsakovė jo sklype esančiuose pastatuose vykdo komercinę veiklą ir gauna pajamų, todėl pripažino, kad atsakovė turi mokėti kompensaciją už ieškovo žemės sklypui nustatytą servitutą.

Spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, teismas rėmėsi ekspertizės išvadomis, pagal kurias žemės sklypo rinkos nuomos vertė 2012 m. kovo 27 d. buvo 3885,54 Eur (13 416 Lt) per mėnesį, ir priteisė tokios dydžio kompensaciją (per mėnesį) už naudojimąsi servitutu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. kovo 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovo žemės sklypui nustatytas servitutas yra atlygintinis. Teisėjų kolegija, įvertinusi ekspertizės išvadas, aplinkybes, kad ieškovas negali tinkamai naudotis jam priklausančiu žemės sklypu, o atsakovė žemės sklype esančius pastatus naudoja komercinei veiklai ir gauna pajamų, sutiko su pirmosios instancijos teismo priteistu kompensacijos dydžiu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. sausio 16 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 13 d. nutartį ir grąžino bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutiko su teismų išvada, kad administraciniu teisės aktu nustatytas servitutas yra atlygintinis. Tačiau teisėjų kolegija pažymėjo, kad nustatydami kompensacijos dydį teismai nepagrįstai rėmėsi ekspertų apskaičiuota žemės sklypo rinkos verte, darydami prielaidą, kad tarnaujantysis daiktas – neužstatytas komercinės paskirties sklypas. Šiuo atveju žemės sklypas užstatytas atsakovei priklausančiais statiniais. Kadangi į ieškovui priklausantį žemės sklypą buvo atkurtos nuosavybės teisės, tai, siekiant užtikrinti grąžintoje žemėje esančių pastatų ir statinių naudojimą pagal paskirtį, kompensacijos už naudojimąsi tokio pobūdžio servitutu dydis turi būti nustatytas atsižvelgiant į tai, kokio dydžio nuomos mokestį privalėtų mokėti tokių pastatų savininkai pagal šiuo metu galiojančią Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalį. Tai, kad žemės sklypas, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, buvo perleistas kitiems asmenims ir ieškinį dėl servituto atlyginimo reiškia naujasis savininkas, neriboja pirmiau nurodytos kompensacijos apskaičiavimo taisyklės taikymo, nes teisėtų lūkesčių principas nepažeidžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2015 m. balandžio 1 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimą, iš atsakovės ieškovo naudai priteisė periodinę 154,33 Eur kompensaciją už naudojimąsi servitutu, nustatytu ieškovui priklausančiame žemės sklype, mokamą kiekvieną mėnesį nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki servituto pabaigos, perskaičiuojamą kasmet pagal VĮ Registrų centro nustatytą turto vidutinę rinkos vertę; priteisė ieškovui iš atsakovės 12 030,71 Eur kompensaciją už naudojimąsi servitutu už laikotarpį nuo 2009 m. liepos mėn. iki 2015 m. balandžio 1 d., atitinkamai perskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 16 d. nutartyje pateiktu išaiškinimu, kad kompensacijos dydis nustatytinas pagal žemės nuomos mokesčio, kurį privalėtų mokėti tokių pastatų savininkai žemės savininkui (valstybei), dydį. Kolegija šiam mokesčiui apskaičiuoti turėjo įvertinti sklypo rinkos vertę, tačiau nesirėmė teismo ekspertizės akto išvada dėl nustatytos 1 407 842,91 Eur (4 861 000 Lt) žemės sklypo rinkos vertės, nes ji gauta darant prielaidą, kad tai neužstatytas komercinės paskirties sklypas, naudotinas komercinės paskirties (prekybos, paslaugų, pramogų) objektams statyti. Naujų žemės sklypo vertės įrodymų ieškovas nepateikė. Kolegija atsižvelgė į Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendime ,,Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų ir lengvatų nustatymo“ nustatytus valstybinės žemės nuomos metinius tarifus, sklypo vidutinę rinkos vertę pagal žemės verčių žemėlapius ir nustatė, kad ieškovo sklypas priklauso verčių zonai Nr. 58.18 ir jam būtų taikomas 0,2 proc. žemės vertės tarifas. Pagal VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2015 m. vasario 12 d. pažymą, sklypo vidutinė rinkos vertė 2015 m. sausio 1 d. yra 926 000 Eur, todėl nuo teismo nutarties įsiteisėjimo 2015 metais kas mėnesį priteistina 154,33 Eur kompensacija, perskaičiuojama kasmet atsižvelgiant į pasikeitusią ginčo žemės sklypo vidutinę vertę. Ieškovas, įsigydamas sklypą, žinojo faktinę situaciją (užstatymą), nustatytus suvaržymus, todėl, būdamas apdairus ir rūpestingas asmuo, turėjo galimybę įvertinti nustatyto servituto esmę, jo padarinius, taigi sklypą įgijo savo rizika. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kompensacija ieškovui priteistina nuo ieškinio priėmimo dienos (2009 m. liepos 13 d), todėl, remdamasi kasmetine Registrų centro nustatoma vidutine sklypo rinkos verte, taikydama Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu ,,Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų ir lengvatų nustatymo“ nustatytą 0,2 proc. tarifą, apskaičiavo kompensaciją už 2009–2014 m.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 1 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė konstitucinėje doktrinoje įtvirtintą teisingumo principą. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 5 ir 11 dalių nuostatos skirtos užtikrinti, kad ūkinės komercinės paskirties pastatų savininkai turėtų galimybę naudotis pastatams prižiūrėti reikalinga teritorija. Konstitucinio Teismo doktrinoje, vertinant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatų konstitucingumą, pažymėta, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę turi būti derinami žemės savininkų ir jos dabartinių naudotojų interesai (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas). Atkuriant nuosavybės teises į ginčo sklypą, atsakovės naudai buvo nustatytas servitutas, ši juo naudojosi neatlygintinai. Kasatorius pažymi, kad, įsigijus sklypą, jam kartu su nuosavybės teise perėjo ir teisė į teisingą kompensaciją. Tačiau apeliacinės instancijos teismas suteikė nepagrįstą prioritetą atsakovei ir paneigė kasatoriaus interesus bei nuosavybės teisę. Toks kompensacijos už naudojimąsi servitutu dydis negali būti laikomas atitinkančiu atsakovės iš žemės sklypo naudojimo gaunamos naudos dydį.
2. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 16 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais ir nepagrįstai kasatoriaus teises (perimtas iš J. D.) kildino iš Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies nuostatos. Kasatorius pažymi, kad servituto teisė į ginčo žemės sklypą nustatyta šio įstatymo 4 straipsnio 5 dalies pagrindu. Žemės sklypas, į kurį atkurtos nuosavybės teisės ir nustatytas servitutas, nei iki nuosavybės teisių atkūrimo momento, nei po jo nebuvo perduotas atsakovei nuomos pagrindais. Dėl šių priežasčių atsakovė negali turėti su nesama nuomos sutartimi susijusių teisių ir pareigų ir už naudojimąsi servitutu turi mokėti kompensaciją. Apeliacinės instancijos teismas kompensacijos už žemės sklypui nustatyto servituto naudojimąsi dydį prilygino valstybinės žemės nuomos dydžiui, neatsižvelgęs į kitus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2015, nurodytus kompensacijos už naudojimąsi servitutu dydžio nustatymo kriterijus: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys, pobūdis ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; ar teisės aktuose nereglamentuojamas nuostolių dėl servituto nustatymo apskaičiavimas ir ar juos visus numatyta kompensuoti; taip pat neatsižvelgė į kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009; 2015 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2015; kt.). Nesivadovaudamas šiais išaiškinimais, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalies nuostatą.
3. Kasatorius pažymi, kad apeliacinis teismas savo išvadą iš esmės grindė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalimi, Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 3 punkto nuostata, kad konkretų žemės nuomos mokesčio tarifą nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, taryba, taip pat Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. T3-307 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų ir lengvatų nustatymo“ 1.1. ir 1.1.3 punktų nuostatomis. Kasatorius teigia, kad įstatymą įgyvendinantys teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios ir šio akto nuostatos negali keisti įstatymo nuostatų. Nagrinėjamu atveju šalių ginčo teisiniai santykiai susiklostė 1998 m. , todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis vėliau priimto įstatymo įgyvendinamojo teisės akto nuostatomis, pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą. Šiuo atveju teismas turėjo vadovautis Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 3 d. nutarimo Nr. 602 1.2 punkto nuostata, kad valstybinės žemės ir valstybinio fondo vandens telkinių nuomos mokesčio tarifas metams – 6 proc. žemės kainos. Taigi kasatoriui priteistina kompensacija už atsakovės naudojimąsi žemės sklype nustatytu servitutu turėtų būti 84 470,57 Eur per metus, arba 7039,21 Eur per mėnesį. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, pasinaudodamas diskrecijos teise, už kasatoriui priklausančio žemės sklypo servituto naudojimą priteisė mažesnę periodinę kompensaciją (3885,54 Eur per mėnesį), taip visiškai patenkindamas suinteresuotų šalių lūkesčius.
4. Kasatorius teigia, kad šiuo metu apeliacinės instancijos teismo priteista kompensacija už naudojimąsi servitutu varžo galimybę įgyvendinti turimas nuosavybės teises, pažeidžia teisingą servituto atlygintinumą, grindžiamą šalių interesų pusiausvyros principu. Be to, nustatytu servitutu labiau apribojamos jo teisės, nei būtų nustatyta žemės sklypo nuoma. Kasatoriui priklausantis sklypas užstatytas atsakovės statiniais, jame įrengti atsakovei priklausantys inžineriniai tinklai. Dėl nustatyto servituto nei kasatorius, nei kitas asmuo negali sklypo naudoti pagal paskirtį, gauti kokios nors naudos. Kasatorius mano, kad kompensacija už naudojimąsi servitutu turėtų būti nustatyta lyginant neužstatyto žemės sklypo nuomos rinkos vertę su žemės sklypo su nustatytu servitutu nuomos rinkos verte. Byloje pateiktame Nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizės 2012 m. balandžio 25 d. akte nustatyta, kad kasatoriui priklausančio žemės sklypo vertė – 1 407 842,91 Eur, o jo nuoma be nustatyto servituto – 3885,54 Eur (13 416 Lt) per mėnesį. Kadangi kasatorius negali naudotis žemės sklypu dėl jame nustatyto servituto, jo išnuomoti, tai kompensaciją turėtų sudaryti būtent tokio sklypo nuomos kaina, kurią jis galėtų gauti nesant servituto.

Atsakovė Vilniaus rajono ŽŪB „Vanaginė“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą. Ji nurodo, kad:

1) pirmu kasacinio skundo argumentu kasatorius  pats sau prieštarauja, nes iš esmės pritaria kasacinio teismo praktikai, kad tiek Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies, tiek 11 dalies nuostatos skirtos garantuoti pastatų, esančių žemėje, į kurią atkurtos nuosavybės teisės, savininko teisių įgyvendinimą, suderinti žemės savininkų ir dabartinių jos naudotojų interesus nuosavybės teisių atkūrimo procese ir kompensacijos už naudojimąsi tokio pobūdžio servitutu dydis nustatytinas atsižvelgiant į tai, kokio dydžio žemės nuomos mokestį privalėtų mokėti tokių pastatų savininkai žemės savininkui pagal šiuo metu galiojančią Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalį. Ši taisyklė taikytina ir nagrinėjamu atveju, kai žemės sklypas, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, buvo perleistas kitiems asmenims ir ieškinį dėl kompensacijos už servitutą priteisimo reiškia naujasis žemės sklypo savininkas. Atsakovė nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad buvo neproporcingai apribotos kasatoriaus nuosavybės teisės – būdamas apdairus ir rūpestingas asmuo, jis turėjo galimybę, pasinaudodamas profesionalia teisininkų pagalba, išsiaiškinti jau nustatyto servituto esmę, jo padarinius, suprasti realias šio turto panaudojimo galimybes. Atsakovė pažymi ir tai, kad, siekdamas pagrįsti patiriamų nuostolių dydį, kasatorius nepateikė įrodymų, kokia veikla planuoja užsiimti sklype. Atsakovės nuomone, šiuo atveju svarbu ir tai, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos į žemės sklypą, kuris turėjo nustatytą servitutą, ir vėliau, kai buvo padalytas į kelias dalis, sklypas perleistas kasatoriui. Tačiau jis, kaip naujasis savininkas, neįgijo daugiau teisių, nei jų turėjo ankstesnis savininkas. Šiuo atveju žemės sklypo savininko ir pastatų savininko teisių pusiausvyra, proporcingumo principas įgyvendintas nustačius, kad atsakovė turi mokėti kasatoriui žemės nuomos mokesčio dydžio kompensaciją, apskaičiuotą kaip žemės nuomos mokestį, kurį ji būtų turėjusi mokėti valstybei, jei nebūtų atkurtos nuosavybės teisės. Taigi kompensacijos dydis apeliacinės instancijos teismo apskaičiuotas tinkamai. Šiuo atveju nėra apribota kasatoriaus nuosavybės teisė, nes jis laisvai gali disponuoti sklypu, gauti kompensaciją už nustatytą servitutą;

2) kasatoriui būtų mažiau palankus kompensacijos už naudojimąsi servitutu dydis, apskaičiuotas lex retro non agit principu, todėl kasacinis teismas dėl kasatoriaus neturėtų priimti blogesnio sprendimo. Atsakovė nurodo ir tai, kad, kasatoriui įsigyjant sklypą 2005 m., jau galiojo Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimas Nr. 1387, pagal kurio 3 punkto nuostatą savivaldybės, kurios teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, taryba nustato konkretų žemės nuomos mokesčio tarifą. Kasatorius prašė priteisti periodinę kompensaciją už servitutą nuo 2009 m. liepos 13 d., todėl, nustatant kompensacijos dydį, buvo vadovaujamasi Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimais, galiojusiais nuo 2009 m. liepos 13 d. Atsakovė pažymi, kad kompensacijos dydis, skaičiuojant konkrečiu laikotarpiu galiojusių teisės aktų pagrindu, yra netgi mažesnis, nei kasatoriui priteistas, tačiau sutinka su tokia teismo išvada. Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo taikytas kompensacijos dydžio apskaičiavimo modelis iš esmės atitinka įstatymo leidėjo nuostatą dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies pakeitimo (kai grąžinamam natūra žemės sklypui nustatomas servitutas, reikalingas kitų juridinių asmenų nuosavybės teise jų valdomų pastatų ir statinių eksploatacijai, kompensacija už servitutą nustatoma tokio pat dydžio kaip valstybinės žemės nuomos mokestis, apskaičiuotas už žemės plotą, reikalingą šių pastatų ir statinių eksploatacijai, nustatytas tos savivaldybės, kurioje yra šis žemės sklypas, teritorijoje, išskyrus atvejus, jeigu šalys susitaria kitaip).

              Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl konstitucinėje doktrinoje įtvirtinto teisingumo principo taikymo sprendžiant dėl servituto atlyginimo dydžio žemės savininkui, jam įgijus atkurtą nuosavybės teisę į žemės sklypą, iš dalies užstatytą kitam asmeniui priklausančiais statiniais

Kasaciniame skunde teigiama, kad nustatytas už naudojimąsi servitutu kompensacijos dydis pažeidžia teisingumo principą ir neatitinka atsakovės iš tarnaujančiojo sklypo gaunamos naudos dydžio, t. y. kompensacijos už servitutą dydžio sutapatinimas su žemės nuomos mokesčio, kurį privalėtų mokėti tokių pastatų savininkai valstybei, dydžiu neproporcingai pažeidžia kasatoriaus nuosavybės teisę.

Pasisakydama dėl šio argumento teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo specifiką byloje lemia tai, jog atsakovei nuosavybės teise priklausantiems statiniams administraciniu teisės aktu buvo nustatytas servitutas žemės sklype, į kurį atkurtos nuosavybės teisės. Konstitucinio Teismo išaiškinta, kad Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad okupacijos metais susiformavo kiti turtiniai, socialiniai ir ekonominiai žmonių santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių buvo neįmanoma visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) (Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d. nutarimai). Taigi, nusprendus grąžinti nuosavybės teisę į žemę natūra, valstybei kilo būtinybė apsaugoti ir kitų subjektų (statinių savininkų) teises, kad šiems subjektams netektų padariniai valstybei atkuriant nuosavybės teises natūra. Dėl to valstybė, užtikrindama tinkamą nuosavybės teisės į žemę ir nuosavybės teisės į statinius įgyvendinimą, nuosavybės teisių grąžinimo procese nustatė kitų asmenų nuosavybės teisių apsaugos mechanizmą.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. red.) 4 straipsnio 5 dalyje reglamentuoti žemės sklypo, reikalingo pastatams eksploatuoti, naudojimo servituto pagrindu, šio įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje – žemės sklypo naudojimo žemės nuomos sutarties pagrindu atvejai. Kasacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo, išaiškino, kad abiejų minėtų teisės normų paskirtis ta pati – garantuoti pastatų, esančių žemėje, į kurią atkurtos nuosavybės teisės, savininkų teisių įgyvendinimą, suderinti žemės savininkų ir jos dabartinių naudotojų interesus nuosavybės teisių atkūrimo procese ir šios teisinio reguliavimo priemonės yra lygiavertės ir neprieštarauja Konstitucijai. Vadovaudamasi asmenų lygybės prieš įstatymą principu, protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, teisėjų kolegija nusprendė, kad kompensacijos už naudojimąsi tokio pobūdžio servitutu dydis turi būti nustatytas atsižvelgiant į tai, kokio dydžio žemės nuomos mokestį privalėtų mokėti tokių pastatų savininkai žemės savininkui pagal šiuo metu galiojančią Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalį. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ši taisyklė taikytina ir nagrinėjamu atveju, kai žemės sklypas, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, buvo perleistas kitiems asmenims ir ieškinį dėl kompensacijos už servitutą priteisimo reiškia naujasis žemės sklypo savininkas, nes žemės sklypo pirkėjas neįgijo daugiau teisių, negu jų turėjo ankstesnis žemės sklypo savininkas, ir šiuo atveju nebus pažeistas teisėtų lūkesčių principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. P. v. Vilniaus r. ŽŪB „Vanaginė“, bylos Nr. 3K-3-86/2015).

Kasatorius, ginčydamas servituto atlyginimo dydį ir keldamas jo atitikties konstitucinėje doktrinoje įtvirtintam teisingumo principui klausimą, iš esmės dar kartą kelia nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą status quo garantijos klausimą, dėl kurio kasacinis teismas, pasiremdamas Konstitucinio Teismo išaiškinimais, jau pasisakė grąžindamas bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo: žemės sklypo savininko pasikeitimas neturi įtakos daikto (statinių) savininko interesams, nes valstybė yra suteikusi status quo garantiją statinių savininkams, kai jų daiktai yra grąžinamame natūra žemės sklype. Kasatorius, įsigydamas ginčo žemės sklypą, perėmė tokį žemės sklypo teisinį režimą, koks buvo nustatytas ankstesniems savininkams, ir neįgijo daugiau teisių, nei jų turėjo J. D., kuriai buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemę. Taigi apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl servituto atlyginimo dydžio, pagrįstai įvertino nagrinėjamų santykių specifiką – tai, kad servitutas nustatytas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pagrindu, ir kompensacijos už nustatytą servitutą dydžio klausimą sprendė ne pagal bendrąsias teisės normas dėl servituto, o pagal specialiąsias – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalį. Dėl to apeliacinės instancijos teismo pagrįstai pripažinta, kad atsakovės kasatoriui mokėtina už servitutą kompensacija turi būti apskaičiuota kaip žemės nuomos mokestis, kurį ji būtų turėjusi mokėti valstybei už naudojimąsi tuo žemės sklypu, jei nuosavybės teisės nebūtų atkurtos. Iš pirmiau nurodytų teisės aktų, konstitucinio ir kasacinio teismų išaiškinimų negalima išvada, kad nagrinėjamu atveju kompensacijos dydis turėtų atitikti privačiuose nuomos santykiuose galimą nuomos dydį. Šiuo atveju kasatoriaus nuosavybės teisės buvo ginamos tiek, kiek ginamos asmens, kuriam atkurtos nuosavybės teisės į žemę, teisės. Pažymėtina, kad šis teisinis reglamentavimas netrukdo savininkams susitarti kitaip.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad kasatorius, įsigydamas žemės sklypą, žinojo apie jame esančius atsakovei priklausančius statinius. Kasatorius, būdamas apdairus ir rūpestingas asmuo, turėjo galimybę, pasinaudodamas profesionalia teisininkų pagalba, išsiaiškinti jau nustatyto servituto esmę, jo padarinius, suprasti realias šio turto panaudojimo galimybes, nes atsakovei priklausantys statiniai ginčo sklype pastatyti dar iki nuosavybės teisės į jį atkūrimo. Taigi, įsigydamas sklypą nuosavybės teise kasatorius turėjo žinoti visus esamus sklypo suvaržymus, todėl savo valia prisiėmė esamus savo nuosavybės teisės suvaržymus. Svarbu šiuo atveju tai, kad dėl nustatyto administraciniu teisės aktu servituto kasatoriaus teisė disponuoti ginčo sklypu, jį parduoti neapribota.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuo 2015 m. spalio 1 d. įsigaliojo nauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies redakcija, pagal kurią tai atvejais, kai grąžinamam natūra žemės sklypui nustatomas servitutas kitų asmenų nuosavybės teise valdomų pastatų eksploatacijai, kompensacija už servitutą nustatoma tokio pat dydžio kaip ir valstybės žemės nuomos mokestis, apskaičiuotas už žemės plotą, reikalingą šiems pastatams eksploatuoti, nustatytas tos savivaldybės, kurioje yra žemės sklypas, teritorijoje, išskyrus atvejus, jeigu šalys susitaria kitaip. Tokia įstatymo nuostata plėtojama konstitucinė status quo doktrina. Ši įstatymo nuostata sudaro pagrindą apskaičiuoti kasatoriui mokėtiną periodinę kompensaciją nuo 2015 m. spalio 1 d., tačiau kartu ji patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytas kompensavimo už servitutą mechanizmas atitinka įstatymų leidėjo valią, nepažeidžia teisingumo ir proporcingumo principų, todėl jis laikytinas adekvačia kompensavimo priemone už žemės sklypo savininko nuosavybės teisių suvaržymą.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nekonstatuotinas teisingumo principo taikymo sprendžiant dėl servituto atlyginimo dydžio pažeidimas, todėl šis kasacinio skundo argumentas atmestinas kaip nesudarantis pagrindo pakeisti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą.

Dėl lex retro non agit principo pažeidimo taikant teisės aktus kompensacijos už naudojimąsi nustatytu servitutu dydžiui apskaičiuoti

Bendrojo lex retro non agit teisės principo esmė yra ta, kad įstatymai, išskyrus kai kurias išimtis, paprastai netaikomi įvykusiems teisiniams faktams ir padariniams, atsiradusiems iki naujo norminio akto įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo konstatuota, kad įstatymai taikomi tiems faktams ir padariniams, kurie atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2007 m. lapkričio 29 d. ir kt. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Tai įtvirtinta ir CK 1.7 straipsnyje. Kai šis principas pažeidžiamas taikant teisės aktą, būtų galima daryti išvadą, jog toks pažeidimas, esant aiškiai situacijai, pripažintinas kaip akivaizdi teisės taikymo klaida. Dėl to teismai, aiškindami ir taikydami įstatymo ar kito teisės akto nuostatas, turi atsižvelgti į ginčui taikytinų elgesio taisyklių priėmimo momentą ir jų galiojimą laiko atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-100-690/2015, ir joje nurodyta praktika).

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, apskaičiuodamas kompensacijos už nustatytą servitutą dydį, nepagrįstai rėmėsi Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 nuostatomis, taip pažeisdamas lex retro non agit principą, nes ginčo teisinis santykis (teisės gauti atlyginimą už administraciniu teisės aktu nustatytą servitutą) susiklostė 1998 m. atkūrus J. D. nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą ir teismas turėjo taikyti Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 3 d. nutarimo Nr. 602 nuostatą, kad valstybinės žemės ir valstybinio fondo vandens telkinių nuomos mokesčio tarifas metams – 6 proc. žemės kainos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, nustatant servitutą atsakovei nuosavybės teise priklausantiems statiniams, administraciniu teisės aktu nebuvo išspręstas servituto atlyginimo klausimas, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. sausio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje G. P. v. Vilniaus r. ŽŪB „Vanaginė“, bylos Nr. 3K-3-86/2015, grąžindama bylą nagrinėti iš naujo, konstatavo, kad toks administraciniu teisės aktu nustatytas servitutas yra atlygintinis. Byloje nenustatyta, kad ankstesni žemės sklypų savininkai (J. D., K. S.) būtų prašę nustatyti atlyginimą už servitutą ar atlyginti už naudojimąsi servitutu. Be to, sudarant ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, nebuvo aptarta naujo žemės sklypo savininko teisė buvusių savininkų vardu reikalauti atlyginimo už servitutą nuo žemės įsigijimo (nuosavybės teisių atkūrimo) momento. Dėl to pripažintina, kad kasatoriaus ir atsakovės teisiniai santykiai susiklostė ne nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą atkūrimo metu, o kasatoriui įsigijus ginčo žemės sklypą iš K. S., todėl kasatorius turi teisę prašyti atlyginimo už servitutą tik nuo momento, kai jis įgijo nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą.

Byloje nustatyta, kad kasatorius ieškiniu prašė priteisti periodinę kompensaciją už naudojimąsi jam priklausančiame žemės sklype nustatytu servitutu nuo ieškinio priėmimo dienos (2009 m. liepos 13 d.). Atsižvelgdamas į kasacinio teismo išaiškinimą, kad kompensacijos už naudojimąsi servitutu dydis nustatomas pagal žemės nuomos mokestį, kurį privalėtų sumokėti  tokių pastatų savininkas žemės savininkui pagal šiuo metu galiojančią Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalį, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatomis, kuriomis nustatomas žemės nuomos mokestis už naudojimąsi žemės sklypu, tarp jų Žemės įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 nuostatomis. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nesirėmė Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 3 d. nutarimo Nr. 602 nuostatomis ir šalių teisiniams santykiams taikė tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas, todėl lex retro non agit principas taikant teisės normas kompensacijos dydžiui apskaičiuoti nebuvo pažeistas.

Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 3 punkte nustatyta, kad savivaldybės, kurios teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, taryba nustato konkretų žemės nuomos mokesčio tarifą ir apie tai informuoja žemės sklypų naudotojus. Kadangi kasatoriui priklausantis žemės sklypas yra Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje, tai, nustatant kompensacijos už servitutą dydį, turi būti vadovaujamasi šios savivaldybės tarybos sprendimais, galiojusiais nuo 2009 m. liepos 13 d., ir atsižvelgiama į tuo metu nustatytą žemės vertę. Įvertinusi savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d., 2010 m. rugsėjo 13 d., 2011 m. gegužės 27 d., 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendimuose nustatytus tarifus, teisėjų kolegija pažymi, kad metinis žemės nuomos mokestis už ginčo sklypą yra kintantis: jo dydis priklauso nuo žemės sklypo vidutinės rinkos vertės, nustatytos pagal žemės vertės žemėlapius, ir jam taikomo kintamojo tarifo (0,1–0,2 proc.). Teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė kompensacijos už servitutą apskaičiavimo formulę ir metinę periodinės kompensacijos sumą apskaičiavo vidutinę sklypo rinkos vertę (nustatomą kasmet) padauginęs iš Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu nustatyto metinio nuomos mokesčio už valstybinę žemę metinio tarifo. Taigi, priteisdamas periodinę kompensaciją, mokėtiną nuo 2015 m. balandžio 1 d., apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino tai, jog nuo 2009 m. vasario mėn. ginčo žemės sklypas priskiriamas verčių zonai Nr. 58.18, ir vadovavosi Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendime nustatytu 0,2 proc. tarifu bei Registrų centro pažymoje pateikta žemės sklypo 2015 m. verte. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, apskaičiuodamas bendrą kompensaciją už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 13 d. iki 2015 m. balandžio 1 d., taikė netinkamą tarifą, t. y. neturėdamas teisinio pagrindo vadovavosi Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendime nustatytu 0,2 proc. tarifu, nors 2009 m. liepos 13 d. – 2013 m. sausio 1 d. laikotarpiu galiojusiais Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimais (Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimas Nr. 3T-282, 2010 m. rugsėjo 17 d. sprendimas Nr. 3T-271, 2011 m. gegužės 27 d. sprendimas Nr. 3T-185) šios kategorijos žemės sklypui buvo nustatytas 0,1 proc. tarifas. Taigi apeliacinės instancijos teismas iš esmės priteisė didesnę kompensaciją, nei būtų priteista konkrečiu laikotarpiu galiojusių teisės aktų pagrindu. Tačiau atsakovė neginčijo apeliacinės instancijos teismo nustatyto kompensacijos dydžio, todėl teisėjų kolegija nekeičia apeliacinės instancijos teismo sprendimo ir neblogina kasatoriaus padėties (CPK 353 straipsnio 3 dalis).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas kompensacijos už naudojimąsi servitutu dydžiui apskaičiuoti tinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl kasacinio skundo argumentai pripažintini nesudarantys pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartą žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo reglamentavimą, pagal kurį savivaldybės taikomas žemės nuomos mokesčio tarifas taip pat gali būti kiekvienais metais nustatomas savivaldybės tarybos, sprendžia, jog yra pagrindas patikslinti apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinę dalį, kuria kasatoriui iš atsakovės priteisiama periodinė 154,33 Eur kompensacija, mokama kiekvieną mėnesį nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki servituto pabaigos, perskaičiuojant kasmet pagal VĮ Registrų centro nustatytą turto vidutinę rinkos vertę, ir papildomai nurodyti, jog kompensacija perskaičiuojama ne tik pagal vidutinę rinkos vertę, bet ir pagal tiems metams nustatytą savivaldybės tarybos žemės mokesčio tarifą.

Dėl papildomų rašytinių paaiškinimų

Atsakovė 2015 m. spalio 27 d. per EPP sistemą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė rašytinius paaiškinimus dėl ieškovo G. P. kasacinio skundo argumentų.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės pateikti rašytiniai paaiškinimai vertintini kaip atsiliepimo į kasacinio skundo papildymas. Pagal CPK 351 straipsnio 1 dalį atsiliepimas į kasacinį skundą surašomas ir pasirašomas tokia pat tvarka kaip ir kasacinis skundas. Atsiliepimai į kasacinį skundą, jo papildymai ar pakeitimai, pateikti praleidus nustatytą terminą, nepriimami ir grąžinami juos pateikusiems asmenims. Nustačiusi, kad ieškovo kasacinis skundas į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų bylų sąrašą įrašytas 2015 m. gegužės 28 d., vadovaudamasi pirmiau nurodytomis CPK nuostatomis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovės atsiliepimo į kasacinį skundą papildymas pateiktas praleidus įstatyme nustatytą terminą, todėl jį atsisakytina priimti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus kasacinį skundą, kitos šalies naudai priteistinos jos turėtos kasacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos. Pagal byloje pateiktus duomenis atsakovė patyrė 1103,92 Eur atstovavimo išlaidų. Atsižvelgusi į atstovavimo paslaugų suteikimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7 ir 8.11 punktuose nurodytą rekomenduojamą priteisti maksimalų užmokesčio dydį, tai, kad apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme atsakovė turėjo tą patį atstovą, kasaciniame skunde nurodomi iš esmės tie patys kaip ir apeliacinės instancijos teisme teisiniai klausimai, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas iš dalies ir iš kasatoriaus atsakovės naudai priteistina 800 Eur atstovavimo išlaidų.

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 4,72 Eur. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 1 d. nutartį iš esmės palikti nepakeistą.

Patikslinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 1 d. nutarties rezoliucinę dalį, kurioje nurodyta, kad kompensacija už naudojimąsi servitutu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki servituto pabaigos perskaičiuojama kasmet pagal valstybės įmonės Registrų centro nustatytą turto vidutinę rinkos vertę, ir nurodyti, kad kompensacija taip pat perskaičiuojama ir pagal tiems metams nustatytą Vilniaus rajono savivaldybės tarybos žemės mokesčio tarifą.

Atsisakyti priimti atsakovės Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Vanaginė“ pateiktus papildomus rašytinius paaiškinimus.

Priteisti iš ieškovo G. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Vanaginė“ (j. a. k. 286075760) naudai 800 (aštuonis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovo G. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 4,72 Eur (keturis Eur 72 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                     

                                                                      Andžej Maciejevski

                                                                      Janina Stripeikienė

                                                                      Vincas Verseckas