Administracinė byla Nr. A-2194-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02513-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. M., V. M. ir A. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. M., V. M. ir A. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai V. M., V. M. ir A. Z. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovė, Šiaulių TI), pareiškėjui V. M. – 6 100 Eur, pareiškėjui V. M. – 2 600 Eur ir pareiškėjai A. Z. – 6 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjai paaiškino, kad jie Šiaulių TI 2010–2013 metais buvo laikomi perpildytose kamerose, kuriose yra neteisėtai įrengta nuo 4 iki 8 perteklinių miegamųjų vietų (gultų). Tai padaryta sąmoningos tyčios kaltės forma. Vienose kamerose įrengti sanitariniai mazgai nėra atskirti nuo gyvenamojo kameros ploto, o kitos kameros yra su įrengtais uždarais sanitariniais mazgais, tačiau jų užimamas plotas nepagrįstai įskaičiuojamas į kameros gyvenamąjį plotą. Dėl neteisėtai įrengtų perteklinių gultų gyvenamojoje kameros dalyje laisvo grindų ploto beveik nelikus, pareiškėjai buvo priversti didžiąją paros dalį gulėti savo gultuose. Pareiškėjai nurodė, kad pareiškėjams jokia veikla už kameros ribų nebuvo organizuojama, o pasivaikščioti asmenys išvedami tik 1 valandai per parą, sanitariniai mazgai įrengti gyvenamosiose patalpose, tačiau tai nėra atskira patalpa, sanitarinis mazgas neturi atskiros oro šalinimo sistemos, nėra veidrodžių sanitariniuose mazguose. Pasinaudoti tualetu žmogaus orumo nežeminančiomis sąlygomis nebuvo jokios galimybės.

Pareiškėjų teigimu, kamerose, kuriose jie buvo kalinami, nebuvo mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos, o kamerų viduje įrengtos papildomos grotos taip, kad kalinami asmenys negalėtų pasiekti lango ir negalėtų vėdinti patalpų per langus. Kamerų grindų, sienų ir lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos nebuvo lengvai valomos ir dezinfekuojamos, o kamerų oras buvo užterštas nuo sienų, lubų ir grindų kylančiomis cemento ir kalkių dulkėmis, kamerose veisėsi pelėsis. Pareiškėjai nebuvo pakankamai aprūpinami tualetiniu popieriumi bei kitomis privalomomis išduoti higienos priemonėmis, jiems buvo išduodami nevalyti čiužiniai, antklodės ir pagalvės, gultai pasenę, netinkami normaliai gulėti. Pareiškėjams tik vieną kartą per savaitę buvo galima šiltu vandeniu prausti kūną duše. Pareiškėjams nebuvo sudaryta saugi aplinka, nes gyvenamojoje aplinkoje buvo naudojamas asbestas, pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko teisės aktų reikalavimų, pareiškėjai buvo priversti kvėpuoti tabako dūmais, kurie sukėlė sunkias pasekmes.

Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad jie, būdami tokiomis sąlygomis Šiaulių TI, patyrė nepatogumus, psichologinį sukrėtimą, atsirado emocinė depresija, nemiga, sutriko visavertis gyvenimas, pablogėjo sveikata, tapo uždari. Pareiškėjai nurodė, kad reikalavimo senaties terminas, kuris prasideda tik pasibaigus bausmės laikotarpiui, negali būti taikomas, nes nėra pasibaigęs bausmės atlikimo laikotarpis. Be to, ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė taikyti reikalavimo senaties terminą ir pareiškėjų skundą atmesti.

Atsakovė paaiškino, kad pareiškėja A. Z. Šiaulių TI buvo laikoma periodiškai nuo 2011 m. kovo 15 d. iki 2013 m. liepos 10 d., pareiškėjas V. M. – nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2012 m. balandžio 19 d., o pareiškėjas V. M. – nuo 2011 m. sausio 17 d. iki 2011 m. gegužės 12 d. Atsakovės nuomone, šiuo atveju taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovė, vadovaudamasi CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė taikyti ieškinio senatį, terminą skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Atsakovė rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo dėl ieškinio senaties taikymo suformuota praktika (2007 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A6-317/2007; 2010 m. birželio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-850/2010; 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-836/2014 ir kt.).

Atsakovės teigimu, pareiškėjai nepateikė jokių duomenų, jog pažeidimų metu jie nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Pareiškėjai nepagrįstai ilgai, manydami, jog yra pažeistos jų teisės, negynė savo teisėtų interesų, nors asmens patirtų kančių poveikis skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai, o ieškinio senaties pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Pareiškėjai V. M. ir V. M. Šiaulių TI buvo laikomi tik tuo laikotarpiu, kuriam taikoma ieškinio senatis, o pareiškėjos A. Z. atveju ieškinio senatis taikytina daliai ginčo laikotarpio. Pareiškėja A. Z. nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. liepos 10 d. buvo laikoma kamerose Nr. 5, 33 ir 109, kuriose jai teko nuo 2,12 iki 15,8 kv. m kameros ploto.

Atsakovė pažymėjo, kad į Šiaulių TI naujai atvykusiems asmenims yra pasirašytinai įteikiami lankstinukai, supažindinantys juos su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais. Atsakovė nurodė, kad iki 2010 m. balandžio mėnesio kameroje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 5 kv. m, tačiau nuo 2010 m. gegužės mėnesio vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma buvo sumažinta iki 3,6 kv. m. Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, nes įstaiga negali daryti įtakos dėl atvykstančiųjų asmenų skaičiaus, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Atsakovė nurodė, kad pareiškėjų laikymo Šiaulių TI laikotarpiu jų laikymo kamerose nebuvo atlikta Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų dėl kamerų atitikimo higienos normos reikalavimams. Nagrinėjamu atveju taikytinos tik tos teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, nuostatos ir tie higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Dėl to negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjų argumentais dėl drėgmės ar oro trūkumo. Atsakovė pažymėjo, kad kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, tačiau suimtieji ir nuteistieji dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti remontą. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus.

Atsakovė atkreipė dėmesį, kad Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, pavyzdžiui, nėra galimybės padidinti langų angas ar įrengti papildomą ventiliacijos sistemą. Kamerose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės. Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida; toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjų teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas, todėl atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjai kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų laikymo sąlygų.

Atsakovės teigimu, Šiaulių TI laikomi asmenys yra vedami pasivaikščioti laikantis teisės aktų reikalavimų, tam Šiaulių TI yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Šiaulių TI pareigūnai niekaip neišskyrė pareiškėjų iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jiems tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų bei netaikė kokių nors teisės aktuose nenustatytų apribojimų. Dėl sąlygų asmens higienai atsakovė pažymėjo, kad Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Šiaulių TI dušai įrengti pagal galiojančius reikalavimus, atlikti patikrinimai patvirtina, kad dezinfekcija prausimosi-švarinimosi patalpoje vykdoma tinkamai. Švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose privalo nuolat rūpintis laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys, kuriems jų prašymu išduodamas valymo inventorius bei priemonės. Patalpų priežiūra (valymas, dezinsekcija, dezinfekcija, deratizacija) ginčo laikotarpiu Šiaulių TI buvo vykdoma vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir jų nustatytais reikalavimais bei medicinos normomis.

Dėl asbesto pastato konstrukcijoje atsakovė atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai nepateikė jokių konkrečių duomenų dėl asbesto tiesioginės įtakos jų sveikatos būklei, o tik nurodė asbesto tariamą buvimą pastato konstrukcijoje, tačiau vien tokių aplinkybių nurodymas neturėtų būti vertinamas kaip neteisėti pareigūnų veiksmai ar jų neveikimas. Pareiškėjams jų buvimo Šiaulių TI metu buvo išduodamos higienos priemonės pagal tuo metu galiojusias higienos normas, o pareiškėjų pretenzijos dėl per mažo tualetinio popieriaus kiekio bei jo kokybės ar dėl tariamai neišduotų būtinųjų higienos priemonių yra labai individualios ir neturi pagrindo būti pripažintos pateisinamomis. Dėl įstaigoje laikomų asmenų užimtumo organizavimo atsakovė paaiškino, kad suimtųjų (nuteistųjų) dalyvavimas renginiuose yra ne pareiga, o jų teisė, kuria gali pasinaudoti visi norintys, kreipdamiesi į būrio viršininką. Nors pareiškėjai neturtinės žalos atsiradimą sieja su aplinkybe, jog tariamai jiems būdavo išduodama higienos normų neatitinkanti patalynė, tačiau pareiškėjų aprūpinimas patalyne jiems būnant Šiaulių TI buvo vykdomas vadovaujantis teisės aktais. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu buvo užfiksuota, kad kasdien dezinfekuojama po 4 partijas minkštojo inventoriaus (čiužinių, antklodžių ir pagalvių), kad lovos skalbinių sandėlyje yra švarių paklodžių, pagalvės užvalkalų, dezinfekuotų antklodžių, pagalvių, čiužinių ir kad lovos skalbiniai, čiužiniai, antklodės, pagalvės peržiūrimi, įvertinami ir pagal nusidėvėjimą nurašomi kartą per mėnesį. Pareiškėjų teiginys, kad išduodamas minkštasis inventorius neatitinka higienos normų reikalavimų, yra nepagrįsti ir neturi jokio teisinio pagrindo, nes patikrinimų metu pažeidimų nenustatyta. Šiaulių TI nėra duomenų, kad pareiškėjai būtų kreipęsi į įstaigos administraciją dėl socialinės paramos skyrimo ar galimybės nemokamai išsiskalbti.

Atsakovė nurodė, kad iki 2011 metų asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius Šiaulių TI suimtieji ir nuteistieji skalbėsi kamerose patys, tačiau nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio Šiaulių TI esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodama patalynė bei rankšluosčiai, taip pat suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai drabužiai bei asmeninė patalynė skalbiama ir džiovinama įstaigoje nemokamai, o nuo 2011 m. spalio mėnesio įstaigoje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) taip pat teikiamos ir viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančias lėšas. Pareiškėjų pretenzijos dėl to, kad nebuvo sudarytos sąlygos jiems skalbti ir džiovinti rūbų kameroje, yra subjektyvios, neturi jokio teisinio pagrindo, todėl turi būti atmestos.

Atsakovė paaiškino, kad pagal teisės aktus laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendrojo naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, tačiau nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso, nei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nenustato, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Nuo 2010 metų Šiaulių TI taikoma praktika, pagal kurią pirmą kartą į įstaigą atvykę asmenys po to, kai Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius, jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Pareiškėjas V. M. pateikė prašymą, jog yra rūkantis, todėl pageidauja būti kalinamas kameroje, kurioje laikomi rūkantys asmenys. Pareiškėjas V. M. pateikė prašymus, jog yra nerūkantis ir nori būti kalinamas kamerose, kuriose yra laikomi nerūkantys asmenys, todėl jis kameroje buvo laikomas tik su tos pačios kategorijos, t. y. nerūkančiais, asmenimis, kaip ir jis pats. Apie pareiškėjos A. Z. prašymus jos asmens byloje duomenų nėra. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis ar dėl to, kad buvo rūkoma bendrosiose patalpose, pareiškėjai įstaigai nėra pateikę, taip pat nėra pateikę jokių prašymų perkelti juos iš vienos kameros į kitą. Be to, priėmimo-paskirstymo kamerose ant kamerų durų bei bendrojo naudojimo patalpose (koridoriuose) yra išklijuoti lipdukai su nurodymais, kad draudžiama rūkyti. Pareiškėjų teiginiai, kad jie buvo priversti visą laiką kvėpuoti tabako dūmais, kad tai pakenkė jų sveikatai, yra nepagrįsti. Atsakovės teigimu, suimtųjų perkėlimas į kitas kameras neprieštarauja galiojantiems teisės aktams, todėl negali būti laikomas neteisėtu.

Atsakovės nuomone, pareiškėjai savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad pagal teismų praktiką pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, o neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Šiuo atveju pareiškėjų laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjų V. M. ir V. M. reikalavimus atmetė, o pareiškėjos A. Z. reikalavimą tenkino iš dalies – priteisė jai iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 900 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja A. Z. Šiaulių TI buvo laikoma periodiškai nuo 2011 m. kovo 15 d. iki 2013 m. liepos 10 d., pareiškėjas V. M. – nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2012 m. balandžio 19 d., o pareiškėjas V. M. – nuo 2011 m. sausio 17 d. iki 2011 m. gegužės 12 d., todėl šiuo atveju turi būti atsižvelgiama į atsakovės atsiliepime į skundą pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Vadovaudamasis CK 1.125–1.131 straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis, įvertinęs pareiškėjų nurodomų pažeidimų pobūdį ir vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas konstatavo, jog pareiškėjai apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jie nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, pareiškėjai buvo supažindinti su suimtųjų teisėmis, pareigomis, draudimais, atsakomybe, pasekmėmis ir laikymo Šiaulių TI tvarka bei sąlygomis, ir darė išvadą, kad pareiškėjai visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie galbūt atliekamus pažeidimus. Dėl to teismas sprendė, kad pareiškėjai 2015 m. rugpjūčio 30 d. į teismą kreipėsi praleidę senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo: V. M. – nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2012 m. balandžio 19 d., V. M. – nuo 2011 m. sausio 17 d. iki 2011 m. gegužės 12 d., A. Z. – nuo 2011 m. kovo 15 d. iki 2012 m. rugpjūčio 29 d. imtinai.

Nagrinėdamas pareiškėjų argumentus, kad pareiškėjams negali būti taikomas reikalavimo senaties terminas, nes nėra pasibaigęs bausmės atlikimo laikotarpis ir kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad pareiškėjų laisvė yra apribota, negali pateisinti trejų metų ieškinio senaties termino nesilaikymo, be to, praleistas terminas kreiptis į teismą negali būti pateisinamas tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjai iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo patys arba pasitelkdami kitus asmenis (atstovus, kaip padarė šiuo atveju) kreiptis į teismą, siekdami tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Teismo vertinimu, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teismo vertinimu, pritaikius ieškinio senatį, bylai aktualus laikotarpis yra nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. liepos 10 d., kai pareiškėja A. Z. (toliau – ir pareiškėja) buvo kalinama Šiaulių TI.

Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu, kuriame nustatyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Įvertinęs Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. rugsėjo 12 d. pažymoje Nr. 60/09-30301 „Dėl A. Z. laikymo“ pateiktus duomenis, teismas pažymėjo, kad pareiškėja periodiškai Šiaulių TI nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. liepos 10 d. iš viso buvo 242 dienas, iš kurių ji 23 dienas buvo laikoma nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui turinčios tekti kameros ploto normos, 204 dienas buvo laikoma, kai pareiškėjai galbūt teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, ir 15 dienų kameros plotas svyravo tarp leistino ir galbūt mažesnio nei nustatyta norma. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjos subjektinę teisę būti kalinamai kameroje, kurioje jai tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. atsakovės atstovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Vertindamas pareiškėjai tenkantį asmeninės erdvės plotą, teismas atsižvelgė į plotą, skirtą kameros baldams ir kitiems įrenginiams.

Teismas nustatė, kad pareiškėja buvo laikoma kamerose nepažeidžiant Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose plano ir Suimtųjų bei nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašo. Teismas, vertindamas pareiškėjos kalinimo sąlygas aktualiu laikotarpiu, rėmėsi Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-254, 2013 m. sausio 17 d. patikrinimo akte Nr. EP-3, 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224, 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406, 2014 m. spalio 1 d. patikrinimo akte Nr. EP-400 užfiksuotais duomenimis, Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. rugsėjo 15 d. pažymoje Nr. 62/08-914 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodyta informacija ir atkreipė dėmesį, jog nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu Šiaulių TI kameroje, kurioje buvo laikoma pareiškėja, būtų buvę nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) pažeidimai.

Dėl rūkančių asmenų kamerose teismas pažymėjo, kad pareiškėjos sveikatos istorijoje esančiame pirminės gydytojų apžiūros lape prie pareiškėjos žalingų įpročių priskiriamas rūkymas, Panevėžio pataisos namai 2015 m. rugsėjo 14 d. rašte Nr. S-4475 „Dėl informacijos apie A. Z. prašymus“ nurodė, jog pareiškėjos asmens byloje nėra prašymų ar kitokių dokumentų, kuriuose būtų užfiksuotas pageidavimas gyventi atskirai nuo rūkančiųjų (ar su rūkančiaisiais). Teismas šiuo aspektu taip pat vertino Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-254, 2013 m. sausio 17 d. patikrinimo akte Nr. EP-3, 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 ir 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 esančius duomenis, jog visur pateikta informacija, kad draudžiama rūkyti, jog rūkantys ir nerūkantys asmenys apgyvendinami atskirose kamerose pagal užpildytus prašymus. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013 suformuota praktika, atkreipė dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėja dėl laikymo su nerūkančiais būtų raštu kreipusis į Šiaulių TI administraciją. Atsižvelgęs į tai, teismas nenustatė Šiaulių TI neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjos buvimo kamerose kartu su rūkančiais asmenimis.

Vertindamas pareiškėjos nurodytą aplinkybę, kad nebuvo išduodamos dezinfekavimo priemonės, teismas atsižvelgė į Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-254, 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224, 2013 m. sausio 17 d. patikrinimo akte Nr. EP-3, 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406, 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo akte Nr. EP-153 nurodytas aplinkybes, kurias, teismo vertinimu, patvirtina Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos 2011 m. gruodžio 30 d. Patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizavimo grafikas 2012–2013 metų Nr. 20/01-2719 ir Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos 2011 m. gruodžio 30 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2012–2013 metų dezinfekcijos planas Nr. 20/01-2721. Rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu Šiaulių TI kamerose (ar kitose patalpose) būtų buvę nustatyti HN 76:2010 pažeidimai dėl valymo priemonių, dezinsekcijos, dezinfekcijos, deratizacijos atlikimo, nėra.

Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju atsakovė įrodymais nepaneigė pareiškėjos argumento, jog ji kameroje buvo laikoma pažeidžiant HN 76:2010 21 punktą dėl sanitarinio mazgo įrengimo, nors Šiaulių TI patalpų būklė turi atitikti HN 76:2010 reikalavimus, kurie privalomi ir šiuo metu veikiančioms laisvės atėmimo vietoms.

Dėl galimybės skalbti ir džiovinti išskalbtus drabužius teismas pažymėjo, kad skalbimo organizavimą ir valymo tvarką Šiaulių TI reglamentuoja patvirtinti Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašas, Šiaulių tardymo izoliatoriaus patalynės ir rankšluosčių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašas ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašas, tačiau pareiškėja nenurodė, jog ji pati neturėjo galimybės pasinaudoti mokamomis viršutinių rūbų skalbimo, džiovinimo paslaugomis, jog būtų prašiusi suteikti galimybę pasinaudoti nemokamai drabužių skalbimo / džiovinimo paslaugomis. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, negalima konstatuoti, jog Šiaulių TI pažeidė HN 76:2010 64 punktą ir neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Teismas, įvertinęs Šiaulių visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų duomenis, susijusius su čiužiniais, patalyne, sprendė, kad negalima konstatuoti, jog Šiaulių TI buvo netinkamai įgyvendinamas HN 76:2010 65 punktas, kuriame nustatytas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims.

Teismas, remdamasis Šiaulių TI direktoriaus patvirtintais Kalinamųjų ir nuteistųjų maudymosi dušuose grafikais ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu užfiksuota informacija, nepripažino, kad Šiaulių TI netinkamai užtikrino HN 76:2010 68 punkte nustatytą pareiškėjos teisę prausti kūną ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, nes pati pareiškėja nurodė, jog kartą per savaitę buvo suteikiama galimybė šiltu vandeniu prausti kūną duše. Teismas, įvertinęs teisės aktuose nustatytus pasivaikščiojimo vietų įrengimo reikalavimus, vadovaudamasis pasivaikščiojimo trukmės reglamentavimu, atsižvelgęs į su tuo susijusias Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nustatytas aplinkybes, atmetė pareiškėjos nusiskundimus dėl pasivaikščiojimo vietos, laiko ir kiemelių įrengimo. Teismas nepripažino pagrįstu pareiškėjos argumento, kad ji nebuvo tinkamai aprūpinama tualetiniu popieriumi ir kitomis higienos priemonėmis, nes nustatė, jog byloje esanti pareiškėjos aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninė sąskaita Nr. 104 patvirtina, kad jai tualetinis popierius ir higienos priemonės buvo išduotos.

Nagrinėdamas pareiškėjos argumentus dėl valymo priemonių (ne)suteikimo teismas rėmėsi Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo aktu Nr. EP-254, 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo aktu Nr. EP-224, 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406, 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo aktu Nr. EP-153, Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos 2011 m. gruodžio 30 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2012–2013 metų patalpų pagrindinio valymo grafiku Nr. 20/01-2720 ir darė išvadą, jog negalima konstatuoti, kad Šiaulių TI nebuvo tinkamai įgyvendinamas HN 76:2010 58 punktas. Nors pareiškėja tvirtino, kad jokia veikla už kameros ribų nebuvo organizuojama, tačiau, teismo vertinimu, nurodytas pareiškėjos skundo argumentas dėl užimtumo neorganizavimo jai būnant Šiaulių TI yra nepagrįstas, nes visi norintys suimtieji (nuteistieji) galėjo pasinaudoti savo teise dalyvauti renginiuose, nustatyta, kad Šiaulių TI yra įrengtos krepšinio aikštelės, įrengta sporto salė su treniruokliais, Šiaulių TI vykdomos įvairios programos, suimtieji ir nuteistieji asmenys turi teisę pasinaudoti bibliotekos paslaugomis.

Teismas įvertino pareiškėjos asmens sveikatos istorijos įrašus apie sveikatos sutrikimus ir pažymėjo, kad jau pirminės gydytojų apžiūros metu 2011 m. kovo 16 d. pareiškėja skundėsi nemiga, pykinimu, prie žalingų įpročių nurodė rūkymą ir kad daug metų vartoja narkotikus, nuo 1985 metų nustatytas hepatitas C, o apieš trejus metus – ŽIV, prieš ketverius metus turėjo stuburo traumą, turi neįgalumą, 1995 metais operuota dėl skrandžio ligos, sirgo dvylikapirštės žarnos opalige. Pareiškėjai buvo nustatytas psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant narkotikus, siunčiama į Laisvės atėmimo vietų ligoninės tuberkuliozės skyrių, nustatyta stuburo osteochondrozė. Nors pareiškėja dažnai skundėsi skausmais strėnose, kūno niežėjimu, vartojo vaistus nuo plaučių TBC, pareiškėjai visada būdavo suteikiama medicininė pagalba, išrašomi vaistai. Asmens sveikatos istorijoje jokių įrašų dėl psichologinio išsekimo, atsiradusių fobijų, agresyvumo ir dirglumo, kuriuos pareiškėja akcentavo skunde, nėra užfiksuota. Teismo vertinimu, negalima konstatuoti, kad dėl sąlygų Šiaulių TI pareiškėja patyrė nurodytus nepatogumus, ir negalima daryti išvados, jog pareiškėjai Šiaulių TI ginčo laikotarpiu nebuvo suteikiamas gydymas, medicininė pagalba. Teismas pažymėjo, kad tie pareiškėjos argumentai, kurie siejami su pareiškėjai teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybe Šiaulių TI, nevertintini.

Pareiškėjos nurodytą aplinkybę, jog pastato konstrukcijoje yra asbesto, kuris sukėlė rimtą pavojų jos sveikatai, teismas vertintino kritiškai, nes pareiškėja nepateikė jokių konkrečių duomenų, kad asbestas turėjo tiesioginės įtakos jos sveikatos būklei. Be to, Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 1 d. patikrinimo akte Nr. EP-400 konstatuota, kad faktas dėl asbesto kiekio konstrukcijose nebuvo nagrinėtas, nes nenurodyti konkretūs faktai arba HN 76:2010 normų reikalavimai netaikomi jau veikiančioms laisvės atėmimo vietoms.

Teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 2011 m. kovo 15 d. iki 2013 m. liepos 10 d. su skundais į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų nėra kreipusis.

Vertindamas pareiškėjos prašymą jai priteistą neturtinę žalą išmokėti nevyriausybinei organizacijai „Iustitia est fundamentum“ ir reikalavimo teisės perleidimo sutartį, teismas vadovavosi CK 1.114–1.115 straipsniais bei sprendė, kad neturtinės žalos atlyginimas galimas tik asmeniui, kuriam tokia žala padaryta, todėl toks reikalavimas negali būti perduodamas kitam asmeniui.

Atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, intensyvumą, į pareiškėjos patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas darė išvadą, kad pareiškėja patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjos teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjos orumą ar nežmoniškai su ja elgtis, atsakovės atstovas Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjai būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas rėmėsi teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, įvertino turimų įrodymų visetą, pareiškėjos subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, tai, kad pareiškėja į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip dvejiems metams po išvykimo iš Šiaulių TI, atsižvelgė į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, bei pareiškėjai padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 1 900 Eur. Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad ji patyrė 6 100 Eur neturtinę žalą.

III.

Pareiškėjai V. M., V. M. ir A. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – netaikyti šioje byloje sutrumpinto senaties termino ir naujo kreditoriaus (nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“) naudai priteisti pareiškėjų patirtą neturtinę žalą (skunde nurodytas sumas). Pareiškėjai apeliaciniame skunde pakartoja skunde išdėstytus argumentus ir papildomai nurodo, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir neištyrė pareiškėjų V. M. bei V. M. kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu.

2. Nors Šiaulių TI pateikė įrodymus, kad pareiškėjai pasirašė, jog buvo supažindinti su savo teisėmis ir pareigomis, tačiau toks pasirašymas atvykus į Šiaulių TI yra tik formali procedūra, kurios metu realiai asmuo nėra supažindinamas su savo teisėmis, pareigomis ir atsakomybe. Individualų ir išsamų supažindinimą su teisėmis, pareigomis ir atsakomybe pagal Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 1/01-108 patvirtintą aprašą turėtų vykdyti būrio viršininkas paskyrus suimtąjį į gyvenamąją kamerą ir apie tokį pokalbį pažymėti apskaitos žurnale. Tik įrašas tokiame žurnale patvirtintų, kad asmuo buvo individualiai supažindintas su savo teisėmis, pareigomis ir atsakomybe, bei nuo tokio jo supažindinimo momento galima pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį pradėti skaičiuoti sutrumpintą ieškinio senaties terminą.

3. Kalinimo pažeidimai yra, be kita ko, susiję su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu ir tiesiogiai susiję su nusikaltimais žmoniškumui, kuriems senaties terminas netaikomas. Pagal CK 1.134 straipsnio 3 punktą ieškinio senatis netaikoma reikalavimams atlyginti dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 95 straipsnio 8 dalyje nurodytų nusikaltimų atsiradusią turtinę ir neturtinę žalą. Vadovaujantis BK 95 straipsnio 8 dalyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, atsižvelgus į tai, kad kalinimo pažeidimai susiję su kankinimu, patiriamu nežmonišku ir orumą žeminančiu elgesiu, pirmo pažeidimo 2011 m. birželio 17 d. senatis turėtų būti pradedama skaičiuoti nuo paskutinio 2014 m. balandžio 15 d. pažeidimo. Pagal CK 1.134 straipsnio 4 punktą ieškinio senatis netaikoma kitų įstatymų nustatytais atvejais ir kitiems reikalavimams, o BK 95 straipsnio 9 dalies 9 punkte nustatyta, jog nėra senaties šiems nusikaltimams, numatytiems šiame kodekse: tarptautinės teisės draudžiamam elgesiui su žmonėmis (100 str.). Konvencija, Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia žmogų kankinti, žiauriai, nežmoniškai su juo elgtis. Todėl šioje byloje senaties terminas negali būti taikomas.

4. Lietuvos gyventojų fizinės ir fiziologinės savybės per pastarąjį dešimtmetį nepasikeitė taip, kad minimalaus ploto sumažinimas nuo 5 iki 3,6 kv. m, t. y. 28 procentais, galėtų būti pateisinamas. Be to, toks gyvenamojo ploto normos sumažinimas pavojingai priartėjo prie Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nustatytos 3 kv. m ribos, kurią peržengus vienareikšmiškai konstatuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, o pagal Kankinimų prevencijos komiteto rekomendacijas vienam asmeniui tenkanti asmeninė erdvė kamerų tipo patalpose turėtų būti 7 kv. m. Sanitarinio mazgo užimamas plotas negali būti įskaičiuojamas į gyvenamąjį kameros plotą. Kamerų plotas, kuriame pareiškėjai galėjo judėti, buvo itin mažas, nes kamerose buvo įrengti pertekliniai gultai.

5. Nuolatinis kalinio perkėlimas į kitą kamerą gali prilygti nežmoniškam arba žeminančiam elgesiui, o Šiaulių TI būtent ir naudojo tokią sistemą, t. y. kuo dažnesnį pareiškėjų perkėlimą į kitą kamerą.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovė paaiškina, kad pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Atsakovė savo nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė ir atsiliepime į skundą. Atsakovė akcentuoja, kad pareiškėjai apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl pagal teismų praktiką nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė išsamiai ir visapusiškai ištyręs bei įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjams V. M., V. M. ir A. Z. už kalinimą 2010–2013 metais Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pareiškėjų atstovė nevyriausybinė organizacija „Iustitia est fundamentum“ 2015 m. rugpjūčio 30 d. išsiuntė paštu pirmosios instancijos teismui skundą, kuriame nurodė, kad pareiškėjai neturtinę žalą (V. M. – 6 100 Eur; V. M. – 2 600 Eur; A. Z. – 6 100 Eur) patyrė dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, nes Šiaulių TI 2010–2013 metais jiems nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėja A. Z. Šiaulių TI buvo laikoma periodiškai nuo 2011 m. kovo 15 d. iki 2013 m. liepos 10 d., pareiškėjas V. M. – nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2012 m. balandžio 19 d., o pareiškėjas V. M. – nuo 2011 m. sausio 17 d. iki 2011 m. gegužės 12 d., vertino tik pareiškėjos A. Z. kalinimo Šiaulių TI sąlygas nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. liepos 10 d. (imtinai), nes atsakovės prašymu taikė ieškinio senatį pareiškėjų reikalavimams atlyginti dėl kalinimo nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2012 m. rugpjūčio 29 d. (imtinai) atsiradusią neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjos laikymo Šiaulių TI sąlygos nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. liepos 10 d. (imtinai) iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus tai, kad dalį laikotarpio buvo pažeista pareiškėjos subjektinė teisė būti kalinamai kameroje, kurioje jai tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, ir atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjos teiginio dėl HN 76:2010 21 punkto (dėl sanitarinio mazgo įrengimo) pažeidimo. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis pirmiau aptartomis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjai priteisė 1 900 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjai dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, be to, pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pareiškėjai šiuo aspektu laikosi pozicijos, jog senaties terminas iš viso negalėjo būti taikomas, o jeigu jis taikomas, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė termino eigos pradžios momentą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjų apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo, paaiškina, kad EŽTT yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Taigi iš nurodytų išaiškinimų matyti, kad EŽTT pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Todėl sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr.  A-671-575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016; kt.).

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovė atsiliepime į skundą (4 t, b. l. 2–18) prašė taikyti ieškinio senatį.

Pareiškėjai, apeliaciniame skunde teigdami, kad šiuo atveju ieškinio senatis netaikytina, vadovaujasi CK 1.134 straipsniu, kuriame nustatyta, kad ieškinio senatis netaikoma: reikalavimams atlyginti dėl BK 95 straipsnio 8 dalyje nurodytų nusikaltimų atsiradusią turtinę ir neturtinę žalą (3 p.); kitų įstatymų nustatytais atvejais ir kitiems reikalavimams (4 p.). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad šiuo atveju žala kildinama iš neteisėtų valstybės institucijos veiksmų (neveikimo), t. y. nagrinėjamu atveju žalos padarymo pagrindas nėra nusikaltimas, todėl CK 1.134 straipsnio 3 punktas netaikytinas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-962/2013). Pažymėtina, kad pareiškėjai CK 1.134 straipsnio 4 punkto taikymą taip pat sieja su BK 95 straipsnyje, kuris reglamentuoja apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį, įtvirtintomis nuostatomis, tačiau BK teisės normos nepagrindžia, jog šiuo atveju ieškinio senatis netaikytina.

Pareiškėjų skundo argumentas, kad šiuo atveju ieškinio senatis netaikytina, nes ji nėra taikoma asmeninių neturtinių teisių pažeidimams, yra nepagrįstas. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, o pagal CK 1.134 straipsnio 1 punktą ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Taigi iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma, be kita ko, tik tais atvejais kai reiškiamas neturtinio pobūdžio reikalavimas, o reiškiamam turtiniam reikalavimui, pvz., kaip šiuo atveju atlyginti neturtinę žalą, ieškinio senatis yra taikoma ir ji yra nustatyta CK 1.125 straipsnio 8 dalyje. Pažymėtina, kad minėta pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pagal kurią reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, o ne pareiškėjų skunde akcentuojama CK 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, jog ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (žr., pvz., 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-784-858/2015).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gruodžio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010 taip pat yra nurodęs, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), tačiau iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis, t. y. taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.). Kadangi šiuo atveju pareiškėjai į teismą kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo, o ne dėl neturtinių teisių (CK 1.114–1.115 str.) gynybos, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad yra pagrindas taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostatas, nes reikalavimams dėl padarytos žalos, įskaitant ir kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-784-858/2015).

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais pareiškėjų skundo argumento, kad reikalavimo senaties terminas prasideda tik pasibaigus bausmės laikotarpiui, ir apeliacinio skundo argumento, jog tik nuo į Šiaulių TI atvykusio asmens individualaus supažindinimo su savo teisėmis, pareigomis ir atsakomybe momento galima pradėti skaičiuoti ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, laikosi pozicijos, jog tai nėra tęstinis pažeidimas (žr., pvz., 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011), todėl atmestini pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, kad pirmo pažeidimo 2011 m. birželio 17 d. senatis turėtų būti pradedama skaičiuoti nuo paskutinio 2014 m. balandžio 15 d. pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, pagrįstai sprendė, kad pareiškėjai apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. pareiškėjai visą ginčo laikotarpį žinojo apie jų nurodomą patirtą neturtinę žalą.

Atkreiptinas dėmesys, kad patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuoja nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri pareiškėjams turėjo būti žinoma. Pareiškėjai nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jų nurodomų pažeidimų metu jie nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jų teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjų pozicija, kad teisė į ieškinį atsiranda tik pasibaigus bausmės laikotarpiui. Taip pat pareiškėjai visiškai be jokio teisinio pagrindo teigia, kad negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl to, jog jie nebuvo individualiai supažindinti su savo teisėmis, pareigomis ir atsakomybe Šiaulių TI. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų nurodomos aplinkybės nepatvirtina fakto, kad jie apie savo teisių pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, ir į pareiškėjų nurodomų teisių pažeidimų pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai senaties terminą skaičiavo nuo to momento, kai pasireiškė pareiškėjų teisių pažeidimai, nes nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjai apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai skundu siekia, jog jiems būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2013 m. liepos 10 d., (1 t., b. l. 2–13), o skundą teismui pareiškėjų atstovė išsiuntė 2015 m. rugpjūčio 30 d. (pagal spaudą ant voko, 1 t., b. l. 45). Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ginčijamu kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjai suprato savo teisių pažeidimą, skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjai praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią galbūt jie patyrė, kai buvo kalinami Šiaulių TI nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2012 m. rugpjūčio 29 d. (imtinai), priteisimo.

Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja svarbios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys, sudarančios pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujinamas.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tik pareiškėjos A. Z. laikymo Šiaulių TI nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. liepos 10 d. (imtinai) sąlygų atitiktį teisės aktų reikalavimams ir tai, ar dėl jų pareiškėja patyrė jos nurodomą neturtinę žalą, tačiau netyrė pareiškėjų V. M. bei V. M. kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu.

Nors apeliaciniame skunde tvirtinama, kad nuolatinis kalinio perkėlimas į kitą kamerą, kurį taikė Šiaulių TI, gali prilygti nežmoniškam arba žeminančiam elgesiui, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pats savaime suimtųjų (nuteistųjų) perkėlimas į kitas kameras neprieštarauja galiojantiems teisės aktams, todėl negali būti laikomas neteisėtu. Be to, šiuo atveju net nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. liepos 10 d. būtų dažnai perkeliama į kitą kamerą, nes ji iš kameros Nr. 5, buvo perkelta į kamerą Nr. 33, o vėliau į kamerą Nr. 109, t. y. tik du kartus buvo perkelta į kitą kamerą (3 t., b. l. 107–113).

Kaip jau minėta, pareiškėja kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas taikė Įsakyme nustatytą vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m kameros ploto normą ir, įvertinęs atsakovės atstovo pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėja buvo laikoma konkrečiomis dienomis, dydžius ir asmenų, su kuriais ji buvo laikoma, skaičius, nustatė, kad pareiškėja periodiškai Šiaulių TI nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. liepos 10 d. iš viso buvo 242 dienas, iš kurių ji 23 dienas buvo laikoma nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui turinčios tekti kameros ploto normos, 204 dienas buvo laikoma, kai pareiškėjai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, ir 15 dienų vienam asmeniui tenkančio kameros ploto pažeidimas buvo ne visą dieną, o tik ryte arba vakare tikrinant kamerose esančių asmenų skaičių.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde nurodomu 5 kv. m standartu, nes pareiškėjos kalinimo metu galiojusiuose teisės aktuose toks reikalavimas nebuvo įtvirtintas. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją). Akcentuotina, kad Šiaulių TI kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Nors pareiškėjai ir skunde, ir apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentą, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m (neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto), pažymi, kad Įsakymo 1.3.1 punkte yra reglamentuotas vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros plotas. Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Nors ši patalpa turi būti atitverta pertvara arba visiškai izoliuota nuo likusio kameros ploto, tačiau tai nereiškia, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas turi būti eliminuojamas iš bendro kameros ploto, kai skaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, nes Įsakymo 1.3.1 punkte yra reglamentuotas vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus 3,6 kv. m viso kameros ploto standartas, o ne tokio dydžio gyvenamojo kameros ploto norma. Įvertinusi minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjai tekusį kameros plotą, pagrįstai atsakovės atstovo nurodytą visą kameros plotą dalijo iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo buvo pažeista Įsakyme nustatyta vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgė į plotą, skirtą kameros baldams ir kitiems įrenginiams.

Akcentuotina, kad skunde nurodytas pareiškėjos kalinimo Šiaulių TI sąlygas yra detaliai įvertinęs pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime ir kitų, išskyrus ploto kamerose trūkumą ir sanitarinių mazgų įrengimą, pažeidimų nenustatė, o apeliaciniame skunde nenurodyti jokie bylos faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis pagrįsti motyvai, kurie leistų abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog kitos pareiškėjos kalinimo sąlygos iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo atlikto pareiškėjo patirtos neturtinės žalos vertinimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinkama su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, kuri patiriama individualiai. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; į piliečių bendrą materialinį lygį; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius; į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1304-756/2016; 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2227-520/2016; kt.).

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK įtvirtintomis valstybės civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, reglamentuojančiomis teisės normomis ir atsižvelgęs į reikšmingų kriterijų visumą, sprendė, kad pareiškėjos reikalavimas tenkinamas iš dalies ir priteisė jai 1 900 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Atkreiptinas dėmesys, kad ši suma yra skirta būtent pareiškėjos dėl nustatytų pažeidimų patirtiems nepatogumams ir išgyvenimams, kuriuos ji nurodė skunde ir apeliaciniame skunde, kompensuoti. Tačiau pareiškėjos teiginiai apie dėl netinkamų kalinimo sąlygų sutrikdytą jos sveikatą nepasitvirtino. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytų motyvų, susijusių su pareiškėjos patirtos neturtinės žalos dydžio įvertinimu, pažymi, kad apeliaciniame skunde nenurodomi jokie kriterijai ar aplinkybės, kurie leistų daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė neturtinės žalos dydį pagal anksčiau aptartų reikšmingų kriterijų visumą, t. y. kad pareiškėjai turėjo būti priteista didesnė neturtinės žalos atlyginimo suma.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 1 900 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovės priteisė pareiškėjai A. Z., tačiau apeliaciniame skunde prašoma tai padaryti naujo kreditoriaus (nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“) naudai. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos prašymą jai priteistą neturtinę žalą išmokėti nevyriausybinei organizacijai „Iustitia est fundamentum“ ir reikalavimo teisės perleidimo sutartį, vadovavosi CK 1.114–1.115 straipsniais bei sprendė, kad neturtinės žalos atlyginimas galimas tik asmeniui, kuriam tokia žala padaryta, todėl toks reikalavimas negali būti perduodamas kitam asmeniui. Šiame kontekste papildomai pažymėtina, kad pagal CK 6.102 straipsnio 3 dalį draudžiama perleisti reikalavimą, kuris neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu (reikalavimą išlaikyti, reikalavimą atlyginti žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo ir t. t.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime išaiškino, jog iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos neišplaukia, kad asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos atlyginimas visais atvejais turi būti išmokamas (ar kitaip kompensuojamas) būtent tam asmeniui, kuriam ji padaryta, ir kad atitinkamas atlyginimas apskritai negali būti išmokamas jokiam kitam asmeniui (asmenims), tačiau šioje konstitucinės justicijos byloje buvo analizuojama teisinė situacija, kai asmuo, kuriam buvo padaryta žala, yra miręs.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad paprastai teismas priteisia žalą skundą padavusiam ir ją patyrusiam asmeniui (žr., pvz., 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2016 m. sausio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-80-502/2016 nustatęs, kad asmuo prašo priteisti neturtinę žalą dėl jo patirtų išgyvenimų jam kalint sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, t. y. reikalavimas susijęs konkrečiai su pareiškėjo galimu teisės pažeidimu, pažymėjo, jog asmens teisės pagal skunde suformuluotą reikalavimą, t. y. priteisti iš atsakovo naujo kreditoriaus nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ naudai dėl pareiškėjo patirtų nepatogumų, išgyvenimų kankinančiomis ir žeminančiomis gyvenimo sąlygomis kompensaciją neturtinei žalai atlyginti, negalėtų būti apgintos. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad apeliaciniame skunde nėra pateikta teisiškai pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytą išvadą dėl negalėjimo šiuo atveju priteisti neturtinės žalos atlyginimą nevyriausybinei organizacijai „Iustitia est fundamentum“.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų V. M., V. M. ir A. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.             

Teisėjai                                                         Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė