Civilinė
byla Nr. 3K-3-27/2011
Procesinio sprendimo
kategorijos: 24.4; 30.4.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. sausio 31 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Sigitos
Rudėnaitės ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinį skundą
dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. birželio 23 d. sprendimo
peržiūrėjimo bei atsakovo R. S. kasacinį skundą
dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. birželio 23 d. sprendimo ir Kauno
miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje
byloje ieškovo S. K. ieškinį atsakovams Nacionalinei
žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Kauno apskrities viršininko administracijos
teisių perėmėja), Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, S. R., N. D., J. D.,
UAB „Rivona“, R. K., R. S. dėl
administracinių aktų ir sandorių panaikinimo; tretieji asmenys Lietuvos
Respublikos teisingumo ministerija, notarė Dalia Štaupienė.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisėtumo.
Ieškovas S. K. 1991 m. spalio 3 d. pateikė prašymą Kauno rajono Babtų
apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisių į buvusių žemės
savininkų B. K. ir A. K. valdytą žemę Kauno rajone,
Babtų apylinkėje, Paparčių ir Sitkūnų kaimuose, atkūrimo.
Kauno rajono žemėtvarkos skyrius 1999 m. gegužės
31 d. parengė pažymą, kad ieškovas turi teisę atkurti nuosavybės teises į
1,19 ha buvusios žemės savininkės A. K. valdytos žemės Kauno rajone, Sitkūnų kaime. Kauno
apskrities viršininko 2000 m. liepos 13 d. įsakymu ir tos pačios datos
sprendimu ieškovui buvo atkurta nuosavybės teisė natūra į 0,75 ha dalį iš 1,19
ha iki žemės nacionalizavimo jo močiutei A. K. nuosavybės teise priklausiusios žemės Kauno r., Babtų sen.,
Sitkūnų k., o į likusią dalį nuosavybės teises numatyta atkurti vėliau, sudarant kompleksinį žemės reformos žemėtvarkos projektą.
Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. gegužės 14 d. sprendimu už
likusią dalį – 0,44 ha – nuspręsta sumokėti 377 Lt.
Nuosavybės
teisės į 0,30 ha ir 0,14 ha žemės dalis, patenkančias į žemės sklypą, į kurį
ieškovas siekė atkurti nuosavybės teises natūra, buvo atkurtos Žemės ūkio
ministerijos 1992 m. gruodžio 7 d. ir 1994 m. sausio 19 d. sprendimais
atitinkamai N. S. ir atsakovei S. R..
1995 m. kovo 17 d. sutartimi S. R. pardavė žemę atsakovui
N. D., o šis su atsakove J. D. 2006
m. vasario 14 d. sutartimi pardavė žemę atsakovei UAB „Rivona“.
Ieškovas, teigdamas, kad neteisėtas žemės, į kurią jis
pretenduoja, grąžinimas S. R. ir N. S. bei sprendimas atlyginti jam už 0,44 ha žemės pinigais,
nors nuosavybės teises buvo galima atkurti natūra, pažeidžia jo teises, ir apie
šį pažeidimą jis sužinojo tik gavęs Kauno apskrities viršininko administracijos
2007 m. gegužės 14 d. sprendimą, prašė pripažinti neteisėtais ir
panaikinti Žemės ūkio ministerijos 1992 m. gruodžio 7 d. sprendimo
Nr. 11-15-5529 dalį, kuria N. S. atkurtos nuosavybės
teisės į 0,30 ha žemės; 1994 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. 11-1640-3872 dalį,
kuria S. R. atkurtos nuosavybės teisės į 0,14 ha žemės; 1995 m. kovo 17 d. žemės pardavimo sutarties dalį, kuria S. R. pardavė
0,14 ha žemės N. D.; 2006 m. vasario 14 d. žemės
pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kuria N. D. ir J. D. pardavė 0,14 ha žemės UAB „Rivona“; Kauno apskrities
viršininko 2007 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 52/11982, kuriuo ieškovui
atkurtos nuosavybės teisės į 0,44 ha žemės ir parinktas nuosavybės teisių
atkūrimo būdas, atlyginant pinigais; įpareigoti Kauno apskrities viršininko
administraciją atkurti ieškovui nuosavybės teises į 0,30 ha žemės, grąžinant ją natūra; priteisti iš atsakovų N. D. ir J. D. solidariai 11 200,25 Lt; priteisti iš atsakovų
bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. kovo 16
d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad
0,44 ha žemės, kuri priklausė buvusiems savininkams B.
K. ir A. K., pateko į S. R. ir N. S. suformuotus žemės sklypus ir yra valstybės išperkama
(Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymo 12 straipsnis), tačiau nepažeistas Vyriausybės
1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarkos 14
punkte nustatytas reikalavimas, kad grąžinamos
žemės ribos gali nesutapti su buvusios žemėnaudos ribomis ne daugiau kaip 40
proc. Nustatęs, kad ieškovas 2000 m. sausio 24 d. pateikė Kauno rajono
žemėtvarkos skyriui prašymą grąžinti jam 0,44 ha žemės natūra ir nenurodė kito
nuosavybės teisių atkūrimo būdo, bet ieškovui
grąžintina 0,44 ha žemė yra valstybės išperkama, teismas konstatavo, jog nuosavybės
teisių atkūrimo būdą teisėtai parinko Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.
Teismas taip pat pripažino, kad atsakovei S. R.
nuosavybės teisės į 17,59 ha žemės Kauno rajone, Babtų apylinkėje, grąžinant 16,77 ha žemės ekvivalentine natūra, atkurtos pažeidžiant Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įgyvendinimo tvarkos 11, 13 punktus, nes
atsakovė negyveno toje teritorijoje, kurioje buvo ekvivalentine natūra grąžinamas
žemės sklypas, nesudarytas kompleksinis žemės reformos žemėtvarkos projektas.
Teismas atmetė reikalavimus dėl atsakovų sudarytų žemės sklypo dalies
perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais. Atsakovams prašant, teismas taikė
ieškinio senatį, nustatęs, kad ieškovas 1996 ir 1998 m. reiškė pretenzijas dėl žemės gražinimo, dalyvavo matuojant žemę atsakovams, taigi apie teisių
pažeidimą žinojo daugiau kaip dešimt metų, ieškinį pareiškė tik 2007 m.,
nepateikė jokių įrodymų, kad praleido ieškinio
senaties terminą dėl svarbių priežasčių.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartimi perdavus bylą iš naujo
nagrinėti apeliacine tvarka, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2010 m. birželio 23 d. sprendimu iš dalies tenkino ieškovo
apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį
tenkino iš dalies – panaikino Žemės ūkio ministerijos 1992 m. gruodžio 7 d.
sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo N. S. į 0,30 ha žemės, 1994 m. sausio 19 d. sprendimo dalį dėl nuosavybės
teisių atkūrimo S. R. į 0,14
ha žemės, 1995 m. kovo 17 d. žemės pardavimo sutarties, patvirtintos Vilniaus
r. notarų biuro notarės L. Šilerienės, dalį, kuria S.
R. pardavė 0,14 ha žemės N.
D., 2006 m. vasario 14 d. žemės pirkimo-pardavimo
sutarties, patvirtintos Vilniaus m. 6-ojo notarų biuro notarės D. Štaupienės,
dalį, kuria N. D. ir
J. D. pardavė 0,14 ha
žemės UAB „Rivona“, Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 14 d.
sprendimą ir įsakymą, kuriais nuspręsta S. K. už 0,44 ha žemės sumokėti 377 Lt, taikė restituciją ir
grąžino valstybei 0,30 ha žemės sklypo dalį, į kurią buvo atkurtos nuosavybės
teisės N. S., priteisė
valstybės naudai solidariai iš atsakovų N. D. ir J. D. 11 200 Lt; paliko nenagrinėtą reikalavimą įpareigoti
Kauno apskrities viršininko administraciją atkurti nuosavybės teisę į 0,30 ha
žemę natūra.
Teisėjų kolegija, pažymėjusi, kad Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas 2010 m. vasario 8 d. nutartyje pripažino, jog ieškinys dėl ieškinio
senaties termino praleidimo atmestas nepagrįstai, pažeidžiant CPK nuostatas dėl
įrodymų tyrimo ir vertinimo, taip pat ieškinio senatį nustatančias
materialiosios teisės normas, nenagrinėjo klausimo dėl ieškinio senaties, o pasisakė
tik dėl ieškiniu pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo.
Kolegija nurodė, kad ieškovo prašymo atkurti nuosavybės
teises pateikimo metu galiojo 1991 m. Įstatymas dėl piliečių nuosavybės teisių
į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, kurio 4 straipsnio
4 dalyje (1992 m. sausio 14 d. redakcija) buvo nustatyta, kad laisva
valstybinio žemės fondo žeme laikytini visi toje vietovėje turimi žemės plotai,
kurių nesusigrąžina nuosavybėn natūra šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti
asmenys ir kurie gali būti parduodami privatinėn nuosavybėn pagal Žemės
reformos įstatymą. Byloje nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu,
akivaizdžiai patvirtina, kad tai, jog neišsprendus ieškovo nuosavybės teisių
atkūrimo natūra atsakovams buvo atkurtos nuosavybės teisės, į žemės sklypo, į
kurį atkurti nuosavybės teises natūra siekia ieškovas, dalis, yra esminis šio
teisių pažeidimas. Be to, teisėjų kolegija pažymėjo, kad nuosavybės teisių į
ieškovui grąžintiną žemę atkūrimas atsakovei S. R. ir N. S. negali būti pagrindžiamas vien tik poįstatyminiuose teisės
aktuose įtvirtinta galimybe koreguoti žemės sklypų ribas, nes, minėta,
atsakovams nuosavybės teisės buvo atkurtos pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo
nuostatas dėl prioritetinio nuosavybės teisių atkūrimo natūra principo
pažeidimo. Teisėjų kolegija taip pat akcentavo, kad nuosavybės teisės S. R. ir N.
S. atkurtos pažeidžiant Įstatymo dėl piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 4
straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą, jog nuosavybės teisės galėjo būti
atkurtos tik pagal nustatyta tvarka parengtus, suderintus ir rajono valdyboje
patvirtintus kompleksinius žemės reformos žemėtvarkos planus; būtent tinkamai
parengti žemėtvarkos planai, pažymint suformuotus žemės sklypus ir plotus,
kuriuos planuoja susigrąžinti savininkai ar jų palikuonys, turėjo užtikrinti,
kad nebūtų supriešinti pretendentai nuosavybės teisių atkūrimo procese.
Atkuriant nuosavybės teises S. R. ir N. S. kompleksinis žemės reformos žemėtvarkos planas nebuvo
sudarytas. Be kita ko, atsakovė S. R. negyveno toje teritorijoje, kurioje ekvivalentine natūra buvo
grąžintas žemės sklypas, todėl ir dėl šios priežasties jai negalėjo būti
atkurta nuosavybės teisė.
Panaikinusi Žemės ūkio ministerijos 1992 m. gruodžio 7 d.
sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo N. S. į 0,30 ha žemės ir 1994 m. sausio 19 d. sprendimo dalį dėl nuosavybės
teisių atkūrimo S. R. į 0,14 ha
žemės, bei atsižvelgdama į tai, jog ieškovas siekia nuosavybės teisių atkūrimo
ne bet kuriuo įstatymo nustatytu būdu, bet natūra, teisėjų kolegija taip pat panaikino
Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. gegužės 14 d. sprendimą ir
įsakymą, kuriais nuspręsta S. K. už 0,44 ha atlyginti pinigais.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad 1997 m. Piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17-19 straipsniuose
nustatytas privalomas išankstinis neteisminis prašymų dėl nuosavybės teisės
atkūrimo nagrinėjimas administracine tvarka. Šioje byloje nenustačiusi
pagrindų, kuriems esant teismas galėtų pats tiesiogiai nagrinėti klausimą dėl
nuosavybės teisės atkūrimo ieškovui, kolegija paliko reikalavimą įpareigoti
Kauno apskrities viršininko administraciją atkurti nuosavybės teisę į 0,30 ha
žemę natūra nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Spręsdama dėl restitucijos taikymo ir būdo, teisėjų
kolegija akcentavo, kad byloje įrodyta, jog atkuriant nuosavybės teises
atsakovei S. R. ir N. S. buvo pažeista esminė Įstatymo
dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos
ir sąlygų nuostata – žemės sugrąžinimo natūra principas, todėl atsakovai negali
būti laikomi sąžiningais įgijėjais.
Nustačiusi, kad 0,30 ha žemės sklypo dalies, į kurią N. S. atkurtos nuosavybės teisės,
atsakovas R. S. nėra
niekam perleidęs, teisėjų kolegija šią žemės sklypo dalį grąžino valstybei (CK
6.145 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegijos vertinimu, panaikinus administracinio
akto dalį dėl nuosavybės teisės atkūrimo atsakovei S.
R. į 0,14 ha žemės, išnyksta šios žemės dalies
perleidimo sutarčių pagrindas, todėl tenkinti ieškovo reikalavimai panaikinti
1995 m. kovo 17 d. žemės pardavimo sutarties, patvirtintos Vilniaus r. notarų
biuro notarės L. Šilerienės, dalį, kuria S. R. pardavė 0,14 ha žemės N. D., ir 2006 m. vasario 14 d. žemės pirkimo-pardavimo
sutarties, patvirtintos Vilniaus m. 6-ojo notarų biuro notarės D. Štaupienės,
dalį, kuria N. D. ir J. D. pardavė 0,14 ha žemės UAB
„Rivona“.
Kolegija taip pat akcentavo, kad sandorių dalies negaliojimas
nepaneigia sąžiningo įgijėjo apsaugos netaikant restitucijos natūra (CK 6.153
straipsnis). Nenustačiusi, kad paskutinis žemės sklypo įgijėjas UAB „Rivona“
būtų nesąžiningas, nes jis žemės sklypą įsigijo ne iš S.
R., kuriai buvo atkurtos nuosavybės teisės, o iš
atsakovų sutuoktinių N. D. ir
J. D. 2006 m.
vasario 14 d., kai dar nebuvo prasidėję teisminiai ginčai dėl nuosavybės teisės
atkūrimo į ginčo žemę, sumokėjęs rinkos kainą, teisėjų kolegija netaikė
restitucijos iš UAB „Rivona“ (CK 4.96, 6.153 straipsniai).
Nustačiusi, kad nėra pagrindo taikyti restitucijos natūra,
kolegija sprendė dėl restitucijos sumokant ekvivalentą pinigais. Nustatant
grąžintiną ekvivalentą pinigais (CK 6.147 straipsnio 2 dalis), teisiškai
reikšmingu pripažino atsakovo N. D., kuris 1995 m. kovo 17 d. žemės sklypą nusipirko iš S. R., sąžiningumą. Spręsdama dėl
jo, teisėjų kolegija nustatė, kad N. D., būdamas institucijos, tiesiogiai dalyvavusios nuosavybės
teisių atkūrimo į ginčo žemę procese, vadovas, nevengdamas viešųjų ir privačių
interesų konflikto ir atstovaudamas nuosavybės teisių atkūrimo procese
pretendentei S. R., ne
tik galėjo, bet ir turėjo žinoti, jog jai atkuriamos nuosavybės teisės
ekvivalentine natūra į žemę, kurios dalis patenka į žemės plotą, į kurį natūra
pageidauja atkurti nuosavybės teisę ieškovas, taigi administracinio akto,
kuriuo atsakovei S. R. atkurtos
nuosavybės teisės į 0,14 ha žemės, dalis yra neteisėta. Dėl šios priežasties kolegija
pripažino, kad atsakovas N. D. nėra sąžiningas įgijėjas. Teisėjų kolegijos vertinimu,
atsižvelgiant į drastišką pastarųjų metų Lietuvos Respublikos ekonomikos
nuosmukį, didžiausia ginčo žemės vertė buvo 2006 m. vasario 14 d., kai iš
atsakovų sutuoktinių N. D. ir
J. D. ją įsigijo
atsakovas UAB „Rivona“: už 13,4333 ha žemės sklypą buvo sumokėta 1 074 664 Lt,
taigi 0,14 ha žemės sklypo dalies vertė yra 11 200 Lt. Šią suma teisėjų
kolegija priteisė solidariai iš atsakovų sutuoktinių N.
D. ir J. D. ne ieškovui, kurio nuosavybės teisių atkūrimo į žemę
klausimas dar bus sprendžiamas iš naujo, o valstybei, nes būtent ji nebegali
susigrąžinti 0,14 ha dalies žemės sklypo valdymo natūra.
Įvertinusi tai, kad atsakovė S. R., kaip pretendentė atkurti nuosavybės teises į žemę, šią
savo teisę jau įgyvendino, žemę, į kurią jai buvo atkurtos nuosavybės teisės,
pardavė, pretenzijų valstybei dėl nuosavybės teisių atkūrimo neturi, taikyti
restitucijos natūra nėra galimybės, nes dabartinis žemės savininkas yra
sąžiningas įgijėjas, teisėjų kolegija sprendė, jog atsakovės S. R. gautus už žemės pardavimą pinigus
grąžinti valstybei ir iš naujo spręsti jos nuosavybės teisių atkūrimo į 0,14 ha
žemės klausimą būtų ekonomiškai netikslinga ir neprotinga.
III. Kasacinių skundų
ir atsiliepimo teisiniai argumentai
Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio
ministerijos kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 23 d. sprendimą ir
palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 16 d.
sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl
ginčijamų aktų panaikinimo iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs
Žemės ūkio ministerijos 1994 m. sausio 19 d. sprendimo dalį dėl 0,14
ha bei 1992 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalį dėl 0,3 ha, netinkamai
taikė ir aiškino materialiosios teisės normas. Atsižvelgiant į tai, kad
kompleksinio žemės reformos žemėtvarkos projekto nebuvimas, pasak teismo, yra
pakankamas pagrindas pripažinti, jog nuosavybės teisės buvo atkurtos
neteisėtai, pirmiau nurodyti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėtų
būti panaikinti visa apimtimi.
2. Dėl
nuosavybės teisių atkūrimo N. S. teisėtumo. Nei
Įstatyme dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turto
atstatymo tvarkos ir sąlygų, nei šio įstatymo įgyvendinimo tvarkoje,
patvirtintoje Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470,
nei Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo
kaimo vietovėms metodikoje, patvirtintoje Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d.
nutarimu Nr. 423, nebuvo nustatyta reikalavimo rengti kompleksinius žemės
reformos žemėtvarkos projektus, atkuriant piliečiams nuosavybės teises natūra. Priešingai,
vadovaujantis šių teisės aktų nuostatomis, nuosavybės teisių atkūrimas
piliečiams natūra turėjo būti vykdomas pagal preliminarinius žemės reformos
žemėtvarkos projektus. Nuosavybės teisių atkūrimas N. S. į
11,45 ha žemės buvo vykdytas pagal VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto 1992 m.
parengtą Kauno rajono Babtų apylinkės Sitkūnų kaimo preliminarinį žemės
reformos žemėtvarkos projektą, t. y. nepažeidžiant tuo metu galiojančių
teisės aktų nuostatų. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą,
kad nuosavybės teisės N. S. buvo atkurtos pažeidžiant
teisės aktus, nes nebuvo parengtas kompleksinis žemės reformos žemėtvarkos projektas,
netinkamai aiškino materialiosios teisės normas. Atkuriant N.
S. nuosavybės teises ir formuojant jam 11,45 ha žemės sklypą, buvo nukrypta
nuo buvusio žemės savininko I. S. valdytos žemės ribų 0,3 ha
į buvusių žemės savininkų Kalvaičių žemės valdos pusę. Šiuo veiksmu nebuvo
pažeisti teisės aktų reikalavimai, tai buvo būtinas veiksmas, nes,
vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais, N. S. buvo
formuojamas racionalių ribų, priderintų prie vietovės situacijų kontūrų, žemės
sklypas.
3. Dėl nuosavybės
teisių atkūrimo S. R. teisėtumo. Pagal Įstatymo dėl
piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turto atstatymo tvarkos ir
sąlygų įgyvendinimo tvarkos, galiojusios nuosavybės teisių S.
R. atkūrimo metu, 11 punktą žemės ūkio paskirties žemė grąžinama pagal
nustatyta tvarka sudarytus atitinkamos teritorijos kompleksinius žemė reformos
žemėtvarkos projektus asmenims, jeigu jie dirba žemę arba grįžta ūkininkauti. Neparengus
kompleksinio žemės reformos žemėtvarkos projekto buvo nesilaikoma kai kurių
nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų, tačiau, įvertinus tai, kad S. R. turi teisę atkurti nuosavybės teises, taip pat tai,
jog žemės sklypas buvo projektuojamas racionalių ribų ir šiuo metu priklauso
sąžiningam įgijėjui – UAB „Rivona“, vadovaujantis protingumo principu, ta
aplinkybė, kad nebuvo parengtas kompleksinis žemės reformos žemėtvarkos
projektas, nepaneigia S. R. teisės atkurti nuosavybės
teises būtent į tokio dydžio ir ribų žemės sklypą. Kauno rajono valdybos 1993 m.
balandžio 6 d. išvadoje dėl nuosavybės teisių S. R. atkūrimo
nurodyta, kad atsakovė gyvena adresu: Kauno g. 8-10, Babtai, Kauno r., t. y.
toje vietovėje, kur jai buvo suprojektuotas ir grąžintas žemės sklypas. Apeliacinės
instancijos teismas neįvertino šios aplinkybės ir vadovavosi tik Vilniaus
rajono Vaidotų apylinkės 1994 m. kovo 17 d. pažymėjimu, kuris buvo
parengtas jau po sprendimo dėl nuosavybės teisių atsakovei priėmimo. Šios
aplinkybės išsamus nagrinėjimas reikšmingas bylos išnagrinėjimui ir Įstatymo
dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turto atstatymo tvarkos
ir sąlygų įgyvendinimo tvarkos 13 punkto nuostatų taikymui.
4. Dėl
nuosavybės teisių atkūrimo S. K. teisėtumo. Atsižvelgiant
į tai, kad atkuriant nuosavybės teises N. S. buvo
vadovaujamasi teisės aktų nuostatomis, bei į tai, kad UAB „Rivona“,
įsigijusi S. R. grąžintą 0,14 ha žemės dalį, yra
sąžiningas įgijėjas, neteisėta yra teismo išvada panaikinti Kauno apskrities
viršininko 2007 m. gegužės 14 d. sprendimą ir įsakymą, kuriais
nuspręsta S. K. atlyginti už 0,44 ha grąžintinos žemės
pinigais.
Atsakovai N. D., J. D., R. S. ir
trečiasis asmuo Teisingumo ministerija prisideda prie atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
kasacinio skundo.
Atsakovas R. S. kasaciniu skundu prašo panaikinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
birželio 23 d. sprendimą bei Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimą
ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasacinis
skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl ieškinio senaties taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas šalių
interesų pusiausvyros ir seniai susiklosčiusių žemėnaudos santykių, apgynė
ieškovo, sužinojusio apie savo teisių pažeidimą 1992 m., teises, konstatavęs,
kad jis apie savo teisių pažeidimą subjektyviai suvokė tik 2007 m. spalio
mėnesį. Prioritetiškai apsaugant tik vienos iš teisinio santykio šalių
interesus, pažeistas Konstitucijos 29 straipsnyje, Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje ir CPK 6 straipsnyje
įtvirtintas asmenų lygybės įstatymui ir teismui principas, teisingumo,
protingumo ir sąžiningumo principai (CK 1.5 straipsnis), nes byloje
nenustatytos pateisinamos priežastys, trukdžiusios ieškovui per daugiau kaip
penkiolika metų įgyvendinti įstatymų jam suteiktą teisę kreiptis į teismą.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė
faktinę aplinkybę, kad ieškovas apie savo pažeistas teises tokiais pačiais
pagrindais, kuriais buvo pareikštas ieškinys pirmosios instancijos teisme,
žinojo 1993–1996 m., nes analogiškus teisinius klausimus kėlė ir tuo
laikotarpiu, taigi, savo teisių pažeidimą suvokė. Apeliacinės instancijos teismas
paneigė ieškinio senaties instituto paskirtį ir esmę bei aiškiai nukrypo nuo vienodos,
aiškiai suformuotos teismų praktikos dėl ieškinio senaties normų taikymo. Ieškinio
senaties termino eigos pradžia siejama su momentu, kada asmuo turėjo
sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Akivaizdu, kad bet koks apdairus ir
rūpestingas asmuo, kuriam buvo žinomos valdytos iki nacionalizacijos žemės
ribos, sužinojęs, jog jam atkuriamos nuosavybės teisės tik į dalį žemės, turėtų
suvokti, jog nuosavybės teisių atkūrimo klausimas nėra iki galo išsprendžiamas.
Jei asmuo nurodo, kad tik 2007 m. suvokė, kad jam nebus atkurtos nuosavybės
teisės į tą žemę, kuri 1992 m. jam dalyvaujant buvo matuojama kitiems asmenims,
reiškia, kad penkiolika metų trukęs suvokimo laikotarpis yra teisiškai
nepateisinamas ir prieštaraujantis operatyviam savo teisių gynimo principui. 1992
m. ieškovui buvo 43 metai, jis yra išsilavinęs, pakankamai orientuotas
socialiai bei teisiškai nuovokus asmuo. Terminas yra praleistas daug, svarbių
aplinkybių, dėl kurių ieškovo praleistą terminą reikėtų atnaujinti, nėra, todėl
ieškinys privalėjo būti atmestas dėl ieškinio senaties termino praleidimo (CK 1.126 straipsnis).
2. Dėl netinkamo teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės
teisių atkūrimą, taikymo. Teismų
praktikoje yra aiškiai suformuota nuostata, kad prioritetinio žemės nuosavybės
atkūrimo natūra principas yra taikomas derinant asmenų, kurių nuosavybės teisių
atkūrimo klausimas yra sprendžiamas natūra, ir kitų asmenų grupių (pvz.,
asmeninio ūkio turėtojų, asmenų, įgyjančių žemės sklypą ekvivalentine natūra savininkui
grąžintinoje žemėje), tačiau negali būti argumentu ginant vieno savininko ar jo
teisių perėmėjo interesus prieš kito savininko ar jo teisių perėmėjo interesus,
šioje byloje ginčas kilo tarp asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių
atkūrimą natūra (ieškovo ir N. S. teisių perėmėjų). Byloje nebuvo įrodyta, kad, atkuriant
nuosavybės teises N. S. ir
įtraukiant į jam suformuotą 11,45 ha sklypą apie 0,3 ha žemės, kuri priklausė B. K. ir A.
K., buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai.
Analizuojant nuosavybės teisių atkūrimo procesą, akivaizdu, kad jis vyko tam
tikrais etapais pagal galiojančius teisės aktus. Žemės planų sudarymas yra
vienas iš nuosavybės teisių į išlikusią žemę atkūrimo etapų, kurį reglamentuoja
specialusis teisės aktas. Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385
patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarkos 14 punkte buvo
nustatyta, kad, projektuojant racionalias žemėnaudas, grąžinamo natūra žemės
sklypo ribos gali nesutapti su buvusiu žemėnaudos ribomis, ne daugiau kaip 40
proc. turėtosios žemės valdos; šios tvarkos 18 punkte nustatyta, kad fiziniai
asmenys savo nesutikimą bei pretenzijas dėl suprojektuoto žemės sklypų vietos
ir ribų per 15 d. nuo projekto derinimo raštu pateikia rajonų žemėtvarkos
skyriams, galutinį sprendimą del piliečių pretenzijų priima apskrities
viršininkas, taigi ieškovas, nesutikdamas su žemės sklypo ribomis, galėjo administracine
tvarka ginčyti jam sugrąžinamo žemės sklypo ribas. Ieškovo reikalavimai
negalėjo būti tenkinti ir remiantis Vyriausybes 1991 m. rugsėjo 5 d.
nutarimu Nr. 376 patvirtintos Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į
žemę padavimo tvarkos pagrindu, nes jis nepateikė
jokių faktinių duomenų apie tai, kad kartu su prašymu dėl nuosavybės teisių
atkūrimo buvo pateikęs ir papildomus dokumentus, iš kurių būtų galima tiksliai
nustatyti žemės sklypo, į kurį jis pretenduoja, ribas.
3. Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymus ir
įrodinėjimą (CPK 178, 185 straipsniai), pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas
administracinio akto nepagrįstumą, konstatavo, kad pagal Žemės reformos
įstatymo 4 straipsnio l dalį žemės reformos projektai rengiami pagal
Vyriausybės patvirtintą metodiką, o iki projektų parengimo žemės sklypas
nuosavybėn negalėjo būti suteiktas, tačiau ši aplinkybė nebuvo ieškovo įrodinėta
kaip ieškinio pagrindas, teismas šį faktą nustatė savo iniciatyva, netirdamas
bylos duomenų, nereikalaudamas tai pagrindžiančių įrodymų ir nesiekdamas
nustatyti, ar iš tiesų toks žemėtvarkos projektas nebuvo patvirtintas. Kadangi toks ieškinio dalykas nebuvo ieškovo nurodytas, tai
nė viena iš šalių neteikė atsikirtimų dėl šių aplinkybių. Visi faktai, turintys
neginčytiną įtaką ieškovo reikalavimų nepagrįstumo nustatymui, teismo nebuvo
vertinti, pažeidžiant proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymus ir
įrodinėjimą, nukrypstant nuo jų aiškinimo ir taikymo praktikos, teismas,
tirdamas įrodymus, nepatikrino kiekvieno įrodymo sąsajumo, leistinumo ir
įrodomosios reikšmės. Iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti,
kad teismas byloje surinktų įrodymų visumos iš esmės netyrė, apsiribodamas
formaliais teiginiais.
4. Dėl teismo pareigos motyvuoti procesinį sprendimą
pažeidimo. Apeliacinės instancijos
teismas, nustatęs, kad ieškovas nepraleido ieškinio termino ir dėl to
padarydamas priešingą išvadą, nei pirmosios instancijos teismas, nenurodė jokių
teisinių argumentų, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados dėl
ieškinio senaties termino praleidimo yra nepagrįstos ar prieštaraujančios
įstatymams, nors pirmosios instancijos teismas motyvuotai išdėstė išvadas dėl
ieškinio senaties termino praleidimo (CPK 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio
4 dalis).
5. Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo. Apeliacinės instacijos teismas, panaikinęs 1995 m.
kovo 17 d. žemės pardavimo sutarties, patvirtintos Vilniaus r. notarų
biuro notarės L. Šilerienės, dalį, kuria S. R. pardavė 0,14 ha žemės N. D., nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti asmenų teisių ir
pareigų, nes sandorį patvirtinusi notarė L. Šilerienė nebuvo įtraukta į
bylą, tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Nagrinėjamoje byloje
panaikinus ginčijamus aktus ir sandorius, notarėms kyla teisinių padarinių,
todėl jų abiejų įtraukimas į procesą buvo būtinas.
Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio
ministerijos prisideda prie atsakovo R. S. kasacinio skundo.
Atsiliepimu į
kasacinius skundus ieškovas S. K. prašo skundus atmesti, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio
23 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti išlaidas teisinei pagalbai
apmokėti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl
ginčijamų aktų panaikinimo iš dalies. Žemės ūkio ministerijos 1992 m.
gruodžio 7 d. ir 1994 m. sausio 19 d. sprendimais nuosavybės
teisės buvo atkurtos ne tik į ieškovo močiutės, bet ir į kitą žemę, ieškovas turėjo
teisę reikalauti ir reikalavo panaikinti tik tas sprendimų dalis, kuriomis
nuosavybės teisės atkurtos į tą žemę, į kurią jis pretenduoja, todėl teismas,
laikydamasis ieškinio ribų, naikino tik dalį tų sprendimų.
2. Dėl
nuosavybės teisių atkūrimo atsakovams teisėtumo. Ieškovo senelio žemės
sklypas buvo suformuotas tiesiomis linijomis tarpukario Lietuvoje, jau
atsižvelgus į vietovės reljefą ir kitas svarbias aplinkybes, todėl, formuojant
sklypus, į kuriuos atkuriama nuosavybės teisė, jau nebebuvo jokių priežasčių
keisti jų formas atsižvelgus į tas pačias aplinkybes. 1993 m. balandžio
6 d. išvadoje dėl nuosavybės teisių S. R. atkūrimo
buvo įrašyta, kad ji gyvenanti Babtuose, Kauno g.18-10, tai yra atsakovo N. D. gyvenamoji vieta, S. R. ten
niekada negyveno, todėl jai negalėjo būti atkurta nuosavybės teisė į žemę prie
Babtų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, atkuriant
nuosavybės teises S. R. ir N. S. toje
žemėje, į kurią dar 1991 m. ieškovas buvo pareiškęs pretenzijas dėl
nuosavybės teisių atkūrimo, S. R. negyvenant toje
vietovėje ir nesant tos vietovės patvirtintų žemėtvarkos planų, buvo pažeista
tuo metu galiojusi Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų esmė, jo 4 straipsnio l, 4 dalys
ir ieškovo teisės.
3. Dėl
ieškinio senaties. Savo teisės pažeidimu ieškovas įsitikino tik gavęs 2007 m.
gegužės 14 d. įsakymą ir nepraleidęs 30 d. termino kreipėsi į teismą, iki
to laiko buvo apgaudinėjamas, kad gaus žemę natūra, šis pažadas buvo
patvirtintas veiksmu, ieškovui buvo išnuomota žemė, todėl ieškovo teisių
pažeidimo suvokimas buvo siejamas ne tik su pasitikėjimu pareigūnų pažadais (subjektyvusis
momentas), bet ir su konkrečiu veiksmu (objektyvi aplinkybė).
4. Dėl
prioritetų atkuriant nuosavybės teises į žemę. Teisės aktai teikia
prioritetą nuosavybės teisių atkūrimui natūra. Žemė, į kurią pretendavo
ieškovas ir N. S., buvo išlikusi, todėl ieškovo
reikalavimas ir apeliacinės instancijos teismo sprendimas pirmenybę suteikti ieškovui,
o ne R. S., kuriam dalis ieškovo žemės yra atiduota,
atitinka 1991 m. Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, kuris galiojo atkuriant
nuosavybės teises N. S., ir dabar galiojančio 1997 m.
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo esmę.
5. Dėl proceso
teisės normų pažeidimo. Ginčo teisenoje teismo sprendimu teisės ir pareigos
tretiesiems asmenims nesukuriamos ir nepanaikinamos. Jeigu teismo sprendimu
notarei būtų sukurtos teisės ir pareigos, tai ji turėtų būti ieškovė arba
atsakovė. Nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek apeliaicnės instancijos
teismuose, ieškovas tvirtino, kad pažeisti įstatymai, atkuriant nuosavybės
teises S. R. ir N. S. negalėjo būti
pritaikyta metodika, leidusi nukrypti nuo buvusių ribų formuojant žemės sklypus
dėl nuosavybės teisių, todėl netiesa, kad apeliacinės instancijos teismas
rėmėsi aplinkybėmis, kuriomis ieškovas negrindė ieškinio ar apeliacinio skundo
ir nesilaikė ieškinio, apeliacinio skundo ribų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
III. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353
straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis
teisės taikymo aspektu. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi
viešojo intereso buvimo, neperžengia kasacinių skundų ribų. Vykdydamas
kasacijos funkciją, teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų –
jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų
aplinkybių.
Dėl ieškinio senaties termino skųsti sprendimus dėl
nuosavybės teisių atkūrimo kitiems asmenims pradžios nustatymo ypatumų
Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas
kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio
šalies interesais, santykių stabilumas neturi būti pasiekiamas per kitų teisių
pažeidimą. Kita vertus, santykių stabilumas negali būti savitikslis, nes
realiai turi būti užtikrinta pažeistų teisių apsauga. Tais atvejais, kai teisės
pažeidimas egzistavo objektyviai ir asmuo tai suvokė ir nesiėmė priemonių
pažeistai teisei ginti, galima konstatuoti, kad santykių stabilumas kaip
didesnė vertybė turi būti išsaugota. Nuosavybės teisių atkūrimo santykiai yra specialūs,
kompleksiški, jų reguliavimas keitėsi vykstant nuosavybės teisių grąžinimo
procesui. Netradicinei situacijai reguliuoti buvo priimti specialieji teisės
aktai – 1991 m. Įstatymas dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, 1997 m. Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Šiuose
aktuose nustatyti terminai institucijų sprendimams dėl nuosavybės teisių
atkūrimo skųsti (1991 m. įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje –
dvidešimt dienų, 1997 m. įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje –
trisdešimt dienų) reikšmingi siekiant tą procesą paspartinti ir greičiau
įvykdyti žemės reformą, tačiau jie negali būti aiškinami taip, kad pažeistų
pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą teisėtą lūkestį, jog įstatymo
nustatyta tvarka, sąlygomis, būdais bei terminais bus įgyvendinta jo teisė į
nuosavybės teisių atkūrimą. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad tais
atvejais, kai dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises panaikinimo į teismą
kreipiasi asmenys, kuriems šie sprendimai neturėjo būti įteikti, svarbu
nustatyti, nuo kurio momento turi būti skaičiuojamas skundo padavimo terminas
(žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje R. G. v. J. G., V. L. ir Klaipėdos apskrities viršininko administracija,
bylos Nr. 3K-3-464/2010). Tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinių
teismų praktikoje yra susiformavusi nuostata, kad
tais atvejais, kai sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo asmeniui neturėjo
būti įteiktas, tokio asmens teisinių reikalavimų pareiškimo terminas pradedamas
skaičiuoti nuo jo sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą dienos. Tokiais
atvejais reikšminga aplinkybė, ar pretendentas suvokė, kad pažeidžiama jo teisė
į nuosavybės teisių atkūrimą natūra, kai nuosavybės teisės į gretutinius
sklypus savininkams atkuriamos natūra ne vienu metu. Teisėjų kolegija pažymi,
kad nuosavybės teisių atkūrimo procese svarbus yra pretendentų į nuosavybės
teisių atkūrimą interesų derinimo principas, kuris reiškia, kad vieno pretendento
teisių negalima atkurti pažeidžiant kito teisę, ir šio principo įgyvendinimas
yra valstybės institucijų, vykdančių nuosavybės teisių atkūrimą, pareiga. Interesų
derinimo principu paremtas teisinis santykis tarp pretenduojančio atkurti
nuosavybės teises asmens ir institucijos reiškia, kad tokio principo
nesilaikymą asmuo suvokia, kai dėl jo priimamas atitinkamas administracinis
aktas, tačiau jis nežino, kokie aktai ir kada priimami dėl nuosavybės teisių
atkūrimo kitiems asmenims. Kita vertus, tokių aktų priėmimas savaime
nesuponuoja asmens teisės pažeidimo, kol jis nesužino, kad jam nebus atkurtos
nuosavybės teisės jo prašomu būdu. Teisėjų kolegija atmeta kasatorių teiginį,
kad, pasirašęs sklypų paženklinimo aktą, ieškovas suprato, jog jam nebus toje
vietoje natūra grąžinta žemė, todėl turėjo pagrindą kreiptis į teismą, nes
paženklinimo aktais tik nustatomos sklypų ribos, bet tuo būdu neatsisakoma žemę
grąžinti natūra. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad greta buvo
laisvos žemės plotai, nes atsakovei S. R. buvo ekvivalentine natūra atkurtos nuosavybės teisės
gretimame sklype vėliau, nei kasatoriui N. S. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija
konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ieškovas suprato jo
subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises natūra pažeidimą tuo metu, kai 2007 m.
gegužės 14 d. buvo priimtas sprendimas
jam atlyginti už 0,44 ha grąžintinos žemės pinigais,
pagrįsta bylos faktais ir nuosavybės teisių atkūrimo proceso vertinimu.
Dėl asmenų, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises į
gretimus sklypus, interesų derinimo principo reikšmės nuosavybės teisių
atkūrimo teisėtumui
Interesų derinimo principo taikymas nuosavybės teisių
atkūrimo procese reikšmingas ne tik derinant visuomenės ir asmenų, siekiančių
atkurti nuosavybės teises, interesus, bet ir pačių siekiančių atkurti nuosavybės
teises asmenų interesus. Tai reiškia, kad negalima suabsoliutinti vieno asmens
teisių, t. y. atkurti vienų asmenų teises, pažeidžiant kitų. Pirmenybės
teisė suteikiama asmeniui, pageidaujančiam atkurti nuosavybės teises natūra turėtoje
vietoje, o ekvivalentine natūra nuosavybės teisės atkuriamos iš laisvos
valstybinio žemės fondo žemės. Teisėjų kolegija,
vertindama, ar nagrinėjamos bylos atveju atkuriant nuosavybės teises buvo
remiamasi šiomis nuostatomis, yra saistoma pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų nustatytų aplinkybių (CPK 363 straipsnio 1 dalis). Viena
iš reikšmingų aplinkybių – kada buvo pradėtas ir baigtas bylos šalių nuosavybės
teisių atkūrimo procesas. Byloje nustatyta, kad ieškovas kreipėsi dėl
nuosavybės teisių atkūrimo 1991 m. ir prašė atkurti nuosavybės teises į
žemę natūra, valios dėl atkūrimo būdo nekeitė; nuosavybės teisės į dalį žemės
buvo atkurtos 2000 m. liepos 13 d., o kitiems asmenims – daug
anksčiau: N. S. – 1992 m.,
o S. R. – 1994 m.
Byloje nenustatyta, dėl kokių priežasčių ieškovui taip ilgai nebuvo atkurtos
nuosavybės teisės.
Teisėjų kolegija sutinka su Nacionalinės žemės tarnybos
prie Žemės ūkio ministerijos kasacinio skundo argumentu, kad atkuriant
nuosavybės teises N. S. atkūrimo
procesą buvo galima vykdyti vadovaujantis preliminariniais žemės reformos
žemėtvarkos projektais (1991 m. Įstatymo dėl piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 4 straipsnis, Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d.
nutarimu Nr. 423 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir
ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos 44 punktas), kurie tapo
kompleksinių žemės reformos žemėtvarkos projektų sudėtine dalimi. Teisėjų kolegija
pažymi, kad žemėtvarkos projektų parengimo reikalavimai yra reikšmingi, tačiau
jų taikymas negali pažeisti lygiateisiškumo principo, kitų prašiusių atkurti
nuosavybės teises asmenų teisių, paneigti nuosavybės teisių atkūrimo natūra
principo ir suteikti teisę nuosavybės atkūrimo procesą vykdančiai institucijai
pakeisti nuosavybės atkūrimo būdą vien tuo pagrindu, kad vykdant projektavimą
galimi buvusių ir grąžinamų žemės sklypų ribų nesutapimai. Pažymėtina, kad
nesutapimai turi būti taikomi proporcingai visiems savininkams ir nepaneigti
teisės atgauti žemės sklypą natūra kaip tokios. Žemėnaudos formavimo tikslus
suformuoti atitinkamą žemės masyvą su aiškiomis ribomis, priderintomis prie
kraštovaizdžio ir pan., būtina derinti su asmens teise atkurti nuosavybės
teises natūra, nes Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nenustatyta teisinio pagrindo vien
žemėnaudos projektavimo tikslais negrąžinti žemės natūra, o už turėtą žemės
sklypą atlyginti kitais būdais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos
bylos atveju nukrypimai nuo buvusių žemės sklypų ribų nebuvo taikomi
proporcingai pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą į gretimus sklypus, nes
N. S. žemėtvarkos
projekto rengimo momentu nebuvo reglamentuota galimų sklypų ribų nesutapimo
sprendimo tvarka. Nuostatos dėl galimo 40 proc. nukrypimo nuo buvusių
sklypų ribų įtvirtintos tik 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385
patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarkos 14 punkte. Toks
grąžintino žemės sklypo suformavimas, kai jo ribos nesutampa su buvusios
žemėnaudos ribomis, negali būti vertinamas kaip lemiantis negalimumą grąžinti
prašomą žemės sklypą natūra, jeigu nėra pagrindų žemės sklypą išpirkti valstybei
(Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnis).
2000 m. liepos 13 d. sprendimu atkūrusi ieškovui nuosavybės teises į
dalį valdyto žemės sklypo, nuosavybės teisių atkūrimo procedūras vykdanti
institucija nurodė, kad nuosavybės teisės į likusią žemės dalį bus atkurtos
sudarant kompleksinį žemės reformos žemėtvarkos projektą. Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad tokiu būdu atkuriant nuosavybės teises ieškovui buvo keliami kitokie
reikalavimai nei atsakovams, kurių nuosavybės teisėms atkurti pakankamais pripažinti
preliminariniai žemėtvarkos projektai. Jeigu žemės sklypas ieškovui būtų
formuojamas tuo pat metu, kaip ir N. S., tai jo, kaip toje vietovėje turėjusio žemes sklypą
savininko įpėdinio, teisė susigrąžinti žemę natūra nebūtų pažeista. Pažymėtina,
kad žemėnaudos projektavimui nebuvo keliami reikalavimai dėl žemės sklypo
minimalaus dydžio. Kita vertus, atkurdama nuosavybės teises ieškovui tik į dalį
sklypo, institucija jau sumažino žemėnaudą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, suformavusi
žemės sklypą N. S. ir nesuformavusi
ieškovui, galų gale nebeatkūrusi ieškovui nuosavybės teisių į likusią dalį žemės
natūra, nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija pažeidė nuosavybės
grąžinimo tvarką tiek dėl ieškovo, tiek dėl N. S., nes atkūrė nuosavybės teises į vieno buvusio savininko žemės
sklypo dalį kitam. Minėta, kad ribų paženklinimo aktas negali būti
kvalifikuojamas kaip atsisakymas nuo nuosavybės teisių atkūrimo natūra būdo,
jeigu tokia valia nepareikšta įstatymo nustatyta tvarka. Ribų paženklinimo
aktas vertinamas kaip kaimyninių sklypų ribų suderinimas, ribų keitimas,
palyginti su buvusiomis žemės sklypų ribomis.
Laiku nesuformavusi ieškovui grąžintino žemės sklypo, nuosavybės
teisių atkūrimą vykdanti institucija sudarė sąlygas greta esančioje žemėje
suformuoti žemės sklypą, grąžintiną ekvivalentine natūra atsakovei S. R.. 1991 m. Įstatymo dėl
piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir
sąlygų 4 straipsnyje (1993 m. liepos 15 d.
redakcija) buvo nustatyta, kad žemė sugrąžinama ekvivalentine natūra iš laisvos
valstybinio žemės fondo žemės, t. y. tų toje vietovėje esančių žemės
plotų, kurie nepriskirti valstybės išperkamai žemei, jų nepretenduoja
susigrąžinti nuosavybėn natūra įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys ir
kuriuos galima parduoti privatinėn nuosavybėn pagal Žemės reformos įstatymą. Teisėjų
kolegija pažymi, kad, grąžinant žemę ekvivalentine natūra, taip pat privalu
laikytis žemėnaudos projektavimui keliamų reikalavimų. Apeliacinės instancijos
teismo konstatuota, kad šių reikalavimų nebuvo laikomasi, nes, nustatant S. R. grąžintinos žemės sklypo
ribas, į jo plotą pateko žemės sklypo dalis, kurią pretendavo susigrąžinti
nuosavybėn natūra ieškovas. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio
ministerijos teiginys, kad likusi žemės sklypo dalis ieškovui pagrįstai ir
teisėtai negrąžinta natūra, prieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsniui. Tokiu atveju negalima
remtis vien Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymo 16 straipsniu, reglamentuojančiu atlyginimą piliečiams už
valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, nes šis straipsnis yra procedūrinis, jame
įtvirtinta žemės plotų išpirkimo 12 straipsnyje nustatytais atvejais tvarka. Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnis
negali būti aiškinamas kaip sudarantis prielaidas nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai
institucijai išplėsti pagrindus, kuriais nuosavybės teisės neatkuriamos natūra.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorių argumentai dėl
nuosavybės teisių atkūrimo N. S. ir S. R., grąžinant jiems ieškovo pageidaujamą susigrąžinti natūra
žemę, teisėtumo atmestini, nes tokiais veiksmais nuosavybės teises atkurianti
institucija pažeidė asmenų interesų derinimo bei visų nuosavybės teisių
atkūrimo procese dalyvavusių subjektų lygiateisiškumo principą.
Dėl Nacionalinės žemės tarnybos kasacinio skundo argumento
dėl administracinių aktų panaikinimo iš dalies
Kasatorės
Nacionalinės žemės tarnybos skunde teigiama, kad, konstatavus, jog nuosavybės
teisės N. S. ir S. R. buvo atkurtos
neteisėtai, sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo jiems turėtų būti
panaikinti ne iš dalies, o visa apimtimi. Teisėjų kolegija, sutikdama su
ieškovo S. K. atsiliepimo į kasacinius skundus argumentu,
kad jis turėjo teisę reikalauti ir reikalavo panaikinti tik tas sprendimų
dalis, kuriomis nuosavybės teisės atkurtos į tą žemę, į kurią jis pretenduoja,
todėl teismas, laikydamasis ieškinio ribų, naikino tik dalį tų sprendimų,
atmeta šį Nacionalinės žemės tarnybos kasacinio skundo argumentą kaip teisiškai
nepagrįstą.
Dėl R. S. kasacinio skundo argumento dėl absoliutaus sprendimo
negaliojimo pagrindo
Kasatoriaus R. S. skunde teigiama, kad yra absoliutus pagrindas panaikinti
apeliacinės instancijos teismo nutartį, nes, neįtraukus į bylą trečiuoju
asmeniu vieną iš ginčijamų sandorių tvirtinusios notarės, nuspręsta dėl jos
teisių ir pareigų. Teisėjų kolegija pažymi, kad nusprendimas suprantamas kaip
teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas
ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens
teisinei padėčiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje
A. E. R. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-163/2006; 2006 m. liepos 3 d. nutartį
civilinėje byloje J. R. v. Vilniaus
apskrities viršininko administracija ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-430/2006; kt.). Nagrinėjamoje byloje nebuvo spręsta dėl 1995 m.
kovo 17 d. žemės pardavimo sutartį patvirtinusios notarės L. Šilerienės teisių
ir pareigų, todėl šis R. S. kasacinio skundo argumentas atmestinas.
Apibendrindama
išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės
instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas,
reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimą, nepadarė proceso teisės normų
pažeidimų, kurie galėtų turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, todėl
kasaciniai skundai atmestini, apeliacinės instancijos teismo sprendimas
paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. pažymą apie išlaidas,
susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme
patirta 268,83 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88
straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Ieškovas S. K. patyrė
300 Lt išlaidų advokato pagalbai surašant atsiliepimą į kasacinius skundus.
Atmetus kasacinius skundus, šios išlaidos lygiomis dalimis priteisiamos iš
kasatorių atitinkamai ieškovui ir į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 2
dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. birželio 23 d.
sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš
atsakovės nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (kodas
188704927) 150 (vieną šimtą penkiasdešimt) Lt išlaidų advokato pagalbai
kasaciniame teisme ieškovui S. K. (duomenys
neskelbtini).
Priteisti iš
atsakovo R. S. (duomenys neskelbtini)
150 (vieną šimtą penkiasdešimt) Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame
teisme ieškovui S. K. (duomenys
neskelbtini).
Priteisti iš
atsakovės nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (kodas
188704927) 134,42 Lt (vieną šimtą trisdešimt keturis litus 42 ct) išlaidų,
susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (įmokos
kodas 5660).
Priteisti iš
atsakovo R. S. (duomenys neskelbtini)
134,42 Lt (vieną šimtą trisdešimt keturis litus 42 ct) išlaidų, susijusių
su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (įmokos kodas
5660).
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus
Grabinskas
Sigita
Rudėnaitė
Janina
Stripeikienė