Administracinė byla Nr. I-4367-171/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02083-2014-3

                                                                                 Procesinio sprendimo kategorija 38; 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Rūtos Miliuvienės ir Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Pauliui Čelkiui, atsakovių Visuomenės informavimo etikos asociacijos ir Visuomenės informavimo etikos komisijos atstovui Viktorui Popandopulai, trečiojo suinteresuoto asmens S. V. F. (S. V. F.) atstovei advokato padėjėjai Monikai Mališauskaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Lietuvos rytas“ skundą atsakovėms Visuomenės informavimo etikos komisijai (Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija) ir Visuomenės informavimo etikos asociacijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui ir S. V. F. dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

Pareiškėja UAB „Lietuvos rytas“ 2014-03-20 paštu teismui pateikė skundą (t. I, b. l. 1–7), kurį vėliau patikslino (t. I, b. l. 71–77; t. II, b. l. 20–31, 75–87), ir prašo: 1) panaikinti atsakovės Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2013-12-16 sprendimo (protokolo Nr. 20) dalį, kuria pripažinta, kad dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijoje „Bankų duobkasiai mokosi ir pinga“ (toliau – ir publikacija) buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3, 4 ir 8 straipsniai; 2) priteisti pareiškėjai bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad Komisijos darbo reglamente, patvirtintame Komisijos 2012-03-05 sprendimu Nr. 5 (toliau – ir Reglamentas), II skyriaus „Komisijos veiklos organizavimas“ 13.2 punkte nustatyta Komisijos pirmininko padėjėjo pareiga išsiųsti Komisijos posėdžio medžiagą bei pranešimus apie posėdžio vietą ir laiką ginčo šalims; 13.4 punkte – pareiga išsiųsti Komisijos sprendimus ginčo šalims; Reglamento IV skyriaus „Komisijos posėdžiai“ 4 punkte nustatyta, kad apie Komisijos posėdį pranešama visuomenės informavimo priemonės, dėl kurios pateiktas nagrinėti skundas, leidėjui ir žurnalistui. Ginčijamo klausimo nagrinėjimo Komisijoje atveju pareiškėja nebuvo informuota, kad gautas skundas dėl dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijos, kad skundas priimtas nagrinėti Komisijoje, jai nebuvo pateikta Komisijos posėdžio medžiaga (pareiškėjų skundas ir kt.) ir pasiūlymas pateikti savo rašytinius paaiškinimus, ji nebuvo jokia forma informuota apie Komisijos posėdį, jos atstovai neturėjo galimybės dalyvauti Komisijos posėdyje ir pateikti žodinių paaiškinimų, jai nebuvo išsiųstas ginčijamas sprendimas, kuriais dienraštis „Lietuvos rytas“ buvo pripažintas pažeidusiu Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą (toliau – ir Kodeksas), taigi, buvo šiurkščiai pažeistos Reglamento II skyriaus 13.2, 13.4 punktų ir IV skyriaus 4 punkto nuostatos, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, o tai yra pagrindas panaikinti ginčijamą sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Taip pat nurodo, kad UAB „Lietuvos rytas“ žurnalistas ir publikacijos autorius A. L. nebuvo informuotas, kad gautas skundas dėl publikacijos, kad skundas priimtas nagrinėti Komisijoje, jam nebuvo pateikta Komisijos posėdžio medžiaga (pareiškėjų skundas ir kt.) ir pasiūlymas pateikti savo rašytinius paaiškinimus, jis nebuvo jokia forma informuotas apie Komisijos posėdį, neturėjo galimybės jame dalyvauti ir pateikti žodinius paaiškinimus, jam nebuvo išsiųstas ginčijamas sprendimas, taigi, buvo šiukščiai pažeistos Reglamento II skyriaus 13.2, 13.4 punktų ir IV skyriaus 4 punkto nuostatos, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir akcentuoja, kad praktikoje taikomas metodas, kai siunčiant informaciją elektroniniu paštu gavėjo prašoma patvirtinti, kad laišką gavo. O tai nebuvo padaryta, nes pareiškėja informacijos iš Komisijos elektroniniu paštu nėra gavusi. Komisijos veikla, nagrinėjant profesinės etikos pažeidimus, yra viešojo administravimo, kaip ji apibrėžta Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, pobūdžio veikla, nes pagal Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 4 dalies 2 ir 4 punktus Komisija nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę, prižiūri, kaip platinant viešąją informaciją laikomasi įstatymų nuostatų, draudžiančių tautinės, rasinės, religinės, socialinės ar lyčių neapykantos kurstymą. Atitinkamai Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 7 dalyje taip pat nustatyta, kad Komisijos sprendimai dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų turi būti skelbiami nedelsiant tose pačiose visuomenės informavimo priemonėse, kuriose Komisija nustatė šiuos pažeidimus.

Atkreipia dėmesį, kad, vadovaujantis tuo metu galiojusia Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 2 dalies redakcija, organizacijos, kurios deleguoja savo atstovus į Komisiją, ne rečiau kaip kartą per kalendorinius metus privalėjo rengti susirinkimus, kuriuose turėjo dalyvauti ne mažiau kaip po tris delegatus iš kiekvienos šių organizacijų, atitinkamai susirinkimas turėjo patvirtinti Komisijos veiklos nuostatus, o tai nebuvo padaryta. Tai leidžia pagrįstai teigti, kad Komisija de facto ir de jure veikė neteisėtai ir neturėdama tam suteiktų įgaliojimų priimti Komisijos sprendimą.

Komisija, vertindama ginčijamo straipsnio teiginius, neteisingai vertino teismų praktikoje pripažintus nuomonės ir žinios atribojimo kriterijus, neatsižvelgė į visuomenės teisės gauti informaciją ir kritikuoti viešus asmenis bei viešo asmens garbės ir orumo apsaugos balansą, nepagrįstai suteikdama prioritetą pastarajam ir iš esmės taip paneigdama esminius spaudos laisvės principus, savo sprendimo visiškai nemotyvavo ir neargumentavo, todėl Komisijos 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo dalis, kuria dienraščio „Lietuvos rytas“ redakcija yra pripažinta publikacijoje „Bankų duobkasiai mokosi ir pinga“ pažeidusia Kodekso 3, 4 ir 8 straipsnių nuostatas, yra nepagrįsta ir naikintina.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skundo reikalavimus ir prašė jį patenkinti.

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija atsiliepime į skundą prašė bylą nutraukti arba skundą atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 140–143).

Paaiškino, kad pareiškėja apie 2014-03-17 Komisijos posėdį, į kurį atvyko jos atstovė, buvo informuota tokia pačia tvarka, kaip ir apie visus kitus Komisijos posėdžius, įskaitant ir 2013-12-16 posėdį. Pareiškėjai apie gautą trečiojo asmens skundą ir Komisijos posėdžio datą buvo pranešta oficialiai pareiškėjos nurodomu elektroniniu paštu daily@lrytas.lt. Komisijos Reglamente nėra nurodyta, kokia yra pranešimo apie gautus skundus ir Komisijos posėdžius tvarka, t. y. ar apie tai pranešama telefonu, elektroniniu paštu ar žodžiu. Atsižvelgiant į tai, jog apie Komisijos posėdį ir jo darbotvarkę buvo paskelbta interneto svetainėje www.lzlek.lt, taip pat pareiškėjos nurodomu oficialiu elektroniniu paštu, darytina išvada, kad apie Komisijos posėdį pareiškėjai buvo pranešta tinkamai ir nepadarius jokių esminių procedūrinių pažeidimų.

Atsakovė Visuomenės informavimo etikos asociacija atsiliepime į skundą prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (t. II, b. l. 56–58).

Nurodo, kad Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija nebuvo pertvarkyta nei į Visuomenės informavimo etikos asociaciją, nei į Visuomenės informavimo etikos komisiją, todėl nei Visuomenės informavimo etikos asociacija, nei Visuomenės informavimo etikos komisija nėra atsakingos už  Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimus. Pažymi, kad Visuomenės informavimo etikos komisija nėra savarankiškas asmuo, o tik kolegialus Visuomenės informavimo etikos asociacijos valdymo organas, todėl negali būti savarankiška proceso šalimi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. V. F. atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė priteisti iš pareiškėjos bylinėjimosi išlaidas (t. II, b. l. 22–27).

Paaiškino, kad Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija rėmėsi Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos sprendimu ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teikia motyvus, kad buvo pagrįstai nuspręsta, kad publikacijos tekstas pažeidžia  Kodekso 3, 4 ir 8 straipsnius.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens S. V. F. atstovė palaikė atsiliepime nurodytus argumentus ir prašė skundą atmesti.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Šioje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2013-12-16 sprendimo (protokolo Nr. 20) dalies, kuria pripažinta, kad dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacija „Bankų duobkasiai mokosi ir pinga“ buvo pažeisti Kodekso 3, 4 ir 8 straipsniai, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje remiantis proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, pateiktais dokumentais, kitais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2013-03-01 dienraštyje „Lietuvos rytas“ buvo išspausdinta publikacija „Bankų duobkasiai mokosi ir pinga“ (t. I, b. l. 148). 2013-11-21 žurnalistų etikos inspektorius priėmė sprendimą Nr. SPR-134 pripažinti pareiškėjo S. V. F. skundą dėl publikacijų, inter alia,  „Bankų duobkasiai mokosi ir pinga“, pagrįstu ir įspėti viešosios informacijos rengėją ir skleidėją UAB „Lietuvos rytas“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 16 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 bei 2 punktų pažeidimo (t. I, b. l. 174–186). 2013-12-16 Komisija ginčijamame sprendime konstatavo, kad publikacija „Bankų duobkasiai mokosi ir pinga“ (2013-03-01) buvo pažeistas Kodekso 3 straipsnis („Gerbdami žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias ir įvairias nuomones. Perteikdami įvairias nuomones, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai neturi skleisti teisę ir etiką pažeidžiančių nuomonių“), 4 straipsnis („Žinios ir nuomonės turi būti aiškiai skiriamos. Žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškraipant faktų ir duomenų“), 8 straipsnis („Informacija turi būti renkama ir skelbiama tik etiškais ir teisėtais būdais“) (t. I, b. l. 151–153).

Dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos teisių perėmėjo

Bylą nagrinėjant teisme buvo įsteigta Visuomenės informavimo etikos asociacija (t. II,              b. l. 69–71), todėl ginčijamą sprendimą priėmusi Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija nustojo veikti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas nagrinėjamu atveju nenustatė konkretaus teisių perėmimo mechanizmo. Visuomenės informavimo įstatymo 43, 46 straipsnių pakeitimo ir papildymo 46(1) straipsniu įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad „Komisija būtų pertvarkyta į Visuomenės informavimo etikos asociaciją, kurią būtų įpareigotos steigti Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos žurnalistų draugija, Interneto žiniasklaidos asociacija, Lietuvos radijo ir televizijos asociacija, Regioninių televizijų asociacija, Lietuvos kabelinės televizijos asociacija, Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija. Tokiu būdu būtų užtikrintas Komisijos teisinis statusas bei jos veiklos teisiniai pagrindai“.

Teismas pažymi, kad negalima sutikti, kad Visuomenės informavimo etikos asociacija negali būti Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos teisių perėmėja. Iš Visuomenės informavimo įstatymo pataisų matyti, kad Visuomenės informavimo etikos asociacija perėmė Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos funkcijas, kaip nagrinėti profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai informuodami visuomenę (Visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnio 1 dalis ir 3 dalies 2 punktas). Atkreiptinas dėmesys, kad tiek aiškinamajame rašte, tiek 2014 m. lapkričio 25 d. Seimo pranešime iš plenarinio posėdžio yra nurodoma, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija yra pertvarkoma į Visuomenės informavimo etikos asociaciją, o tai suponuoja pagal CK 2.104 straipsnio 1 dalį teisių perėmimą.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Visuomenės informavimo etikos asociacija yra Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos teisių perėmėja ir tinkama atsakovė byloje.

Pažymėtina, kad Visuomenės informavimo etikos komisija yra Visuomenės informavimo etikos asociacijos, kuri turi juridinio asmens statusą, valdymo organas, todėl negali būti savarankiška atsakove byloje (t. II, b. l. 69–71).

Dėl procesinių pažeidimų

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą šioje byloje dėl tinkamo pareiškėjos informavimo, pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai (atsakovės elektroninio laiško kopija bei pareiškėjos elektroninio pašto išklotinė) nepatvirtina, jog elektroninis laiškas apie 2013 m. gruodžio 16 d. posėdį pareiškėjai buvo išsiųstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog nors teisės aktai tiesiogiai nenurodo, kokiu būdu Komisija privalo išsiųsti informaciją suinteresuotoms šalims, tačiau, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pažymėtina, jog informavimo būdas privalo būti toks, kad ginčo šalys informaciją gautų.

Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje (akto redakcija, galiojusi nuo 2014-07-19 iki 2015-01-01) nustatyta, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija – kolegiali viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija. Specialioji teisėjų kolegija 2007 m. spalio 24 d. nutartyje pažymėjo, kad savitvarkos, savikontrolės institucijų veikla paprastai neturėtų būti laikoma viešuoju administravimu, nes per jas valstybės valdžia, valstybės valdžios subjektų priimti teisės aktai nėra įgyvendinami; šių institucijų pirminė paskirtis ne vykdyti (įgyvendinti) valstybės valdžią ir valstybės valdžios subjektų priimtus teisės aktus, o tam tikra apimtimi užtikrinti savarankišką tvarkymąsi ir kontrolę tokioje visuomenės gyvenimo srityje, kurioje valstybė pripažįsta tam tikrą autonomiją, savireguliaciją, laisvę veikti pagal visuotinai toje srityje pripažįstamus principus. Nors minėtoje nutartyje buvo sprendžiamas rūšinio teismingumo klausimas, tačiau Specialiosios teisėjų kolegijos išaiškinimas, susijęs su Komisijos teisiniu statusu bei jos priimamais sprendimais, aktualus ir šioje byloje. Taigi Komisija nėra viešojo administravimo subjektas, o jos priimamiems sprendimams netaikytinas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-777/2011, 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2219/2012). Tai patvirtinta ir vėlesnė teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1078-14).

Komisijos sprendimų priėmimo specifika atskleista Reglamente, Komisijos darbą nustatančiame teisės akte (Visuomenės informavimo įstatymo 46 str. 7 d. (akto redakcija, galiojusi nuo 2014-07-19 iki 2015-01-01). Reglamento 13.2 punktas nustato Komisijos pirmininko padėjėjo pareigą išsiųsti Komisijos posėdžio medžiagą bei pranešimus apie posėdžio vietą ir laiką ginčo šalims; 13.4 punktas – pareigą išsiųsti Komisijos sprendimus ginčo šalims; Reglamento IV skyriaus „Komisijos posėdžiai“ 4 punkte nustatyta, kad apie Komisijos posėdį pranešama visuomenės informavimo priemonės, dėl kurios pateiktas nagrinėti skundas, leidėjui ir žurnalistui.

Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad pareiškėja nebuvo tinkamai informuota apie vykstančią procedūrą, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS556-702/2014. Vertinant Reglamento nuostatas sisteminiu ir teleologiniu teisės aiškinimo metodais, matyti, kad ginčo šalių informavimo procedūra Komisijoje yra fundamentali procedūros dalis, kuri suponuoja galimybę ginčo šalims veiksmingai išreikšti savo nuomonę ir taip nuodugniai išanalizuoti visas ginčo aplinkybes. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad buvo pažeisti Reglamento 13.2, 13.4 ir IV skyriaus 4 punkto reikalavimai. Kadangi, teismo nuomone, šie procesiniai pažeidimai priimant ginčijamą sprendimą laikytini esminiais, todėl Komisijos teisių perėmėja Visuomenės informavimo etikos asociacija įpareigotina S. V. F. skundą dėl publikacijos „Bankų duobkasiai mokosi ir pinga“ išnagrinėti iš naujo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šio straipsnio 5 dalis nustato, kad tuo atveju, kai, išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi šio straipsnio 2 dalyje nurodytas teises į išlaidų atlyginimą. ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai atlyginti išlaidas, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Kadangi pareiškėja nepateikė visų bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų, išlaidų atlyginimo klausimas bus išspręstas atskira teismo nutartimi, vadovaujantis ABTĮ 45 straipsnio 1 dalimi.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 11 str. 1 d., 45 str. 1 d.,  85–87 str., 88 str. 2,  127 str.,     

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos UAB „Lietuvos rytas“ skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovės Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2013-12-16 sprendimo (protokolo Nr. 20) dalį, kuria pripažinta, kad dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijoje „Bankų duobkasiai mokosi ir pinga“ buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3, 4 ir 8 straipsniai, ir įpareigoti atsakovę Visuomenės informavimo etikos asociaciją priimti naują sprendimą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                                                            Bronius Januška

                                                                                                            Rūta Miliuvienė

                                                                                                            Irena Paulauskienė