Baudžiamoji byla Nr. 2K-192/2010
Procesinio
sprendimo kategorija
2.1.16.2.18.; 2.4.2.1.; 2.4.7.;
2.6.4.1.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. kovo 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko,
Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo
posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. M. kasacinį skundą dėl
Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 16 d. nuosprendžio,
kuriuo P. M. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems
metams šešiems mėnesiams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1
dalį laisvės atėmimu vieneriems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2
dalimis, 5 dalies 1 punktu bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant
švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems
metams šešiems mėnesiams. Pritaikytas BK 75 straipsnis ir bausmės vykdymas
atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį be
institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš
gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 1 d. nutartis,
kuria nuteistojo P. M. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n
u s t a t ė :
P. M. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas, t. y.
Joniškio rajono policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarkos
skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio specialistas,
atsakingas už baudų dėl padarytų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET)
pažeidimus išieškojimą bei Joniškio rajono policijos komisariato atstovavimą
administracinėse bylose teismuose, vykdydamas jam pavestas funkcijas, pažeisdamas Lietuvos
Respublikos valstybės tarnybos įstatymą, Viešųjų ir privačių interesų derinimo
valstybinėje tarnyboje įstatymą, Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodeksą ir
savo pareigybės aprašymą,
privalėdamas vadovautis visuomenės interesais, atlikdamas tarnybines pareigas nesiekti naudos
sau, nepiktnaudžiauti tarnyba, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti,
2007 m. rugpjūčio 24 d., tiksliau nenustatytu laiku, prie Joniškio rajono policijos
komisariato patalpų, esančių Joniškyje, Medžiotojų g. 1, tiesiogiai reikalavo, kad V. Ž.
perduotų jam 1000 Lt, melagingai pažadėdamas
V. Ž. šiuos pinigus perduoti Joniškio rajono policijos komisariato pareigūnams V. V. ir G. O. neva
už tai, kad jie administraciniame teisme,
nagrinėjančiame V. Ž. administracinę bylą pagal ATPK 126 straipsnio 3 dalį
ir 124 straipsnio 6 dalį, duotų V. Ž. palankius parodymus.
Tęsdamas
nusikalstamus veiksmus, P. M. 2007 m. rugsėjo 24 d., apie 13. 42 val., tyrimo metu nenustatytame
automobilyje, stovinčiame Joniškyje, Žemaičių gatvėje, pokalbio su V. Ž. metu, vietoje
reikalautų 1000 Lt iš V. Ž. pareikalavo 700 Lt, V. Ž. melagingai teigdamas, kad
jis ir V. V. iš V. Ž. administracinio pažeidimo bylos neva išėmė ir sunaikino V.
Ž. administracinio teisės pažeidimo metu darytas nuotraukas ir dėl šio pažeidimo
rašytus tarnybinius pranešimus, bei už tai, kad jis į kompiuterizuotas duomenų bazes neva
neįvedė ir ateityje neįves duomenų apie V. Ž. įvykdytą administracinį pažeidimą.
P. M., tęsdamas
nusikalstamus veiksmus, 2007 m. rugsėjo 25 d. apie 11.34 val., Joniškyje, Žemaičių
gatvėje, savo automobilyje „VW Passat“ (duomenys
neskelbtini), piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, siekdamas sau turtinės naudos,
apgaule tiesiogiai iš V. Ž. priėmė sutartus 700 Lt; tokiais savo veiksmais,
diskredituojančiais
policijos prestižą, menkinančiais jos autoritetą ir įvaizdį visuomenėje,
mažinančiais pasitikėjimą policija, žeminančiais policijos pareigūno vardą, padarė moralinę žalą
nukentėjusiajam V. Ž. bei didelę žalą valstybės interesams.
Be to, P. M.
nuteistas už tai, kad 2007 m. rugsėjo 25 d., apie 11 34 val., Joniškyje,
Žemaičių gatvėje, savo automobilyje „VW Passat“ (duomenys
neskelbtini), apgaule savo naudai pasikėsino įgyti svetimą V. Ž. priklausantį turtą – 700 Lt,
melagingai pažadėjęs juos perduoti Joniškio
rajono policijos komisariato pareigūnams V. V. ir G. O. už tai, kad jis ir V. V. iš V. Ž.
administracinio pažeidimo bylos neva išėmė
ir sunaikino V. Ž. administracinio teisės pažeidimo metu darytas nuotraukas ir
dėl šio pažeidimo rašytus tarnybinius pranešimus, už tai, kad neva V. V. ir G. O. administraciniame teisme, nagrinėjančiame V. Ž.
iškeltą administracinę bylą pagal
ATPK 126 straipsnio 3 dalį ir 124 straipsnio 6 dalį, duotų V. Ž.
palankius parodymus dėl teisme nagrinėjamojo
padaryto pažeidimo, ir už tai, kad jis į kompiuterizuotas duomenų bazes neva neįvedė ir ateityje neįves
duomenų apie V. Ž. įvykdytą minėtą administracinį
pažeidimą, tačiau 700 Lt užvaldyti nespėjo, nes buvo sulaikytas pareigūnų.
Kasaciniu
skundu P. M. prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 16
d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. spalio 1 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatorius
pažymi, kad teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų,
suvaržiusių jo teises, o tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą
ir priimti teisingus sprendimus. Be to, apeliacinės instancijos teismas
nepatikrino bylos tiek, kiek to prašyta apeliaciniame skunde.
Pažymėtina,
kad P. M. kasacinis skundas analogiškas jo apeliaciniam skundui.
Kasatoriaus
teigimu, nagrinėjant
bylą Joniškio rajono apylinkės teisme, buvo netinkamai išanalizuotos bylos aplinkybės dėl
nukentėjusiojo V. Ž. atliktų nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų. Pasak P. M.,
teismas nepagrįstai konstatavo, kad nusikalstamą veiką imituojančiais veiksmais buvo prisidėta prie
prasidėjusios nusikalstamos veikos. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad teismas nuosprendyje neaptarė
nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų taikymo teisėtumo, neanalizavo, ar šiam
operatyviniam veiksmui buvo teisinis pagrindas. Pasak P. M., leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius
veiksmus yra BPK ir Operatyvinės veiklos įstatyme numatytas veiksmas. Duomenys, gauti taikant
nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, gali būti pripažįstami įrodymais baudžiamajame procese. Tam būtina sąlyga
yra tikslus įstatymuose nustatytų modelio
atlikimo pagrindų ir tvarkos
laikymasis. Atliekant šį veiksmą negali būti provokuojama daryti nusikalstamą veiką. Teismas nepateikė įrodymų apie tai, kad P. M. padarė kokią
nors veiką, t. y. reikalavo pinigų, arba kad ketino ją tęsti – reikalavo ir pažadėjo priimti pinigus iš V. Ž. ateityje. Nuteistojo
teigimu, iš bylos duomenų matyti, kad V.
Ž., atlikdamas tam tikrus modeliuotus veiksmus ir veikdamas kartu su
teisėsaugos institucijų pareigūnais,
pats provokavo ir išprovokavo P. M. atlikti nusikalstamus veiksmus –
priimti pinigus. Konstatavus, kad veikos padarymą nulėmė provokacija, už
tokią veiką, pasak kasatoriaus, negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes
valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti. Bet kokia informacija, gauta kaip provokacijos rezultatas,
neatitinka BPK 20 straipsnyje numatytų kriterijų ir negali būti
pripažįstama įrodymu.
Kasatorius pabrėžia, kad ir pirmosios, ir
apeliacinės instancijos teismas
neįvertino nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų taikymo teisėtumo bei
neteisėtai vadovavosi šiuo būdu surinktais įrodymais. Pasak P. M., išprovokavus nusikalstamus veiksmus, buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso
įstatymo pažeidimai.
Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų byloje
paduoto apeliacinio skundo argumentų ir prašymų, pavyzdžiui, dėl įrodymų tyrimo atlikimo. P. M. prašė
papildomai ištirti vaizdo ir garso įrašus, paskiriant fonoskopinę ekspertizę.
Šiaulių apygardos teismas, atmesdamas šį
prašymą, nutartyje nurodė, kad abejoti vaizdo ir garso įrašais nėra pagrindo, nes jie fiksuojami nuo
pasisveikinimo iki atsisveikinimo. Tai teismas
konstatavo net neatlikęs įrodymų tyrimo, t. y. net neišklausęs, neperžiūrėjęs vaizdo
ir garso įrašų, esančių prie šios bylos.
Atsiliepimu į
nuteistojo P. M. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio
kaltinimo skyriaus prokuroras prašo jo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime
pažymima, kad nuteistojo kasacinis skundas analogiškas jo apeliaciniam skundui,
dėl kurio nutartyje išsamiai pasisakė apeliacinės instancijos teismas.
Prokuroras,
įvertinęs
P. M. kasacinį skundą, konstatuoja, kad kasatorius, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kaltės
nustatymo ir inkriminuotų veiksmų juridinio įvertinimo, visų pirma skundžia
nuosprendžio pagrįstumą, o tai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo
dalykas. Ginčydamas teismo nustatytus faktus, P. M. savo pozicijas grindžia kitaip nei nuosprendyje
aprašytais ir įvertintais įvykiais. Galiausiai pateikia savitą įvykių interpretaciją apie tai, kad nukentėjusiojo
perduoti pinigai - tai tik senos skolos
grąžinimas, o bylos duomenys, kuriuos teismas laiko įkalčiais (žymėti
piniginiai banknotai, garso ir vaizdo
įrašai, V. Ž. parodymai), yra tiesiog nieko verti ir nėra kaltės įrodymai, sudarantys
vieningą ir logišką įrodymų grandinę, nes gauti neteisėtais būdais - panaudojus
provokaciją.
Prokuroras pažymi,
kad didžioji dalis kasaciniame skunde iškeltų argumentų susiję ne su teisės
taikymo teismų nustatytiems faktams klausimais,
bet su pačių faktų peržiūrėjimu, jų atranka ir vertinimu.
Atsiliepime
nesutinkama su kasacinio skundo teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas neaptarė apeliacinio skundo argumento dėl nusikalstamą veiką imituojančių
veiksmų taikymo teisėtumo. Pasak P. M., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija teisėtumą pagrindė
vieninteliu teiginiu, kad leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius
veiksmus taikytas V. Ž. pareiškimo pagrindu, turint tikslą išaiškinti nusikalstamą veiką ir jos dalyvius. Prokuroras
pažymi, kad V. Ž. pareiškimas STT pareigūnams – tai tik vada pradėti ikiteisminį
tyrimą ir pagrindas tikrinti pareiškime išdėstytas aplinkybes apie įvykdytą
nusikalstamą veiką – reikalavimą perduoti 1000 Lt. Kaip patikrinti, užfiksuoti, o po to procesiškai
įforminti nusikalstamus veiksmus ikiteisminio tyrimo metu, sprendė jam
vadovavęs prokuroras, kuris ir kreipėsi į teismą leidimo ne tik operatyviniam
sekimui vykdyti, bet ir modeliuoti tam tikrus veiksmus. Skundžiamoje nutartyje,
be vados pradėti tyrimą, t. y. V. Ž.
pareiškimo, aptarti ir operatyvinių sekimo priemonių bei būdų sankcionavimo
klausimai, analizuotos ir modeliuotų veiksmų taikymo ribos – apimtis, terminai,
konkretus veikimas siūlyti, derėtis dėl pinigų;
tirtas ne tik imituojančių veiksmų protokolų turinys, bet ir
kontroliuotais telekomunikacijų tinklais perduotos informacijos turinys, garsinės ir vaizdinės informacijos turinys, kurie
tarpusavyje sugretinti ir palyginti su V. Ž. pareiškimo turiniu bei vėlesniais paaiškinimais apklausose. Tik po
tokios analizės konstatuota, kad taikant
nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, klaidų nepadaryta, o gauta
informacija taikant modeliuotus veiksmus patikima bei turinti svarią
įrodomąją vertę. Prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos
teismo teisėjų kolegija sukritikavo P. M.
analogišką kasaciniam skundui apeliacinio skundo teiginį neva nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų taikymui
pakako tik V. Ž. pareiškime nurodytų aplinkybių, kurios net nebuvo tikrinamos. Kolegija pabrėžė, kad „Modelio
paskirtis ir tikslas – nusikalstamos veikos atskleidimas ir kalto asmens nustatymas, o pareiškime nurodytos
aplinkybės tikrinamos ikiteisminio tyrimo metu.“ Be to, kolegija atkreipė dėmesį, kad byloje esantys asmeniniai
ir kiti įrodymai byloje buvo išsamiai išanalizuoti
jų tarpusavio susietumo aspektu jungiant juos į logišką įrodymų grandinę, kuri
pagrindė išvadas dėl kaltininkui
pateiktų įtarimų. Pirmieji įtarimai buvo užfiksuoti minėtame V. Ž. pareiškime.
Kadangi jie, pritaikius įvairias procesines priemones, pasitvirtino, taigi, ir
taikant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, klaidų nepadaryta. Apeliacinės
instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai kompleksiškai svarstė nusikalstamą
veiką imituojančių veiksmų taikymo galimybes ir tikslus, todėl į apeliacinio
skundo argumentus aptariamoje srityje pakankamai aiškiai ir motyvuotai atsakė.
Atsiliepime nesutinkama
ir su kitu kasacinio skundo argumentu – kad apeliacinės instancijos teismas
nepagrįstai atmetė prašymą atlikti įrodymų tyrimą, paskiriant fonoskopinę
ekspertizę. Prokuroras pažymi, kad prašymas
skirti fonoskopinę ekspertizę, turint tikslą ištirti garso ir vaizdo
įrašus, buvo suformuluotas apeliaciniame skunde, į kurio motyvus kolegija privalėjo atsakyti po galutinio bylos svarstymo
savo priimtame sprendime. Taigi, pirminėje proceso stadijoje sprendžiant
reikalingumo atlikti įrodymų tyrimą klausimą, reikėjo tik nutarti, ar fonoskopinio tyrimo būtinybė buvo iškilusi pirmosios
instancijos teisme ir ar nėra kitos įrodomosios
medžiagos, kuri leistų sugretinti vaizdajuostėje bei garso įrašuose užfiksuotus
duomenis be papildomo ekspertinio
tyrimo. Taip pat buvo būtina įvertinti procesų dalyvių nuomones dėl įrodymų tyrimo atlikimo reikalingumo.
Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teisme nei nuteistasis, nei jo gynėjas neneigė, jog vaizdo ir garso
įrašuose užfiksuoti P. M. ir V. Ž.
pokalbiai, buvo nuspręsta, kad ekspertinį įrašų tyrimą atlikti netikslinga. Be
to, apeliacinio svarstymo metu buvo dar kartą išsakytos nuomonės dėl
apeliacinio skundo argumentų, taip pat ir dėl
fonoskopinio tyrimo reikalingumo, kurias įvertinus ir sugretinus su bylos
medžiaga, apeliacinės instancijos
teismo teisėjų kolegija dar kartą turėjo svarstyti aptariamą klausimą, o
atsakydama į jį neigiamai, privalėjo išdėstyti
dėl to savo motyvus. Prokuroras pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje
yra išdėstyti pakankamai įtikinami motyvai, kodėl prašymas paskirti fonoskopinę
ekspertizę atmetamas. Prokuroras akcentuoja, kad kasatoriaus kaltinimai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai dėl
to, kad ši nesusipažino su garso bei
vaizdo įrašų turiniu yra melagingi, pramanyti, nes nepatvirtinti jokiais
faktiniais duomenimis.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl
nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Kasatoriaus P. M. pateikta sava jo paties ir
nukentėjusiojo V. Ž. veiksmų iki ir po leidimo atlikti nusikalstamą veiką
imituojančius veiksmus interpretacija atkartoja apeliacinio skundo argumentus,
kurie išsamiai išnagrinėti apeliacine tvarka ir pagrįstai paneigti. Šie motyvai
susiję su faktinių aplinkybių nustatymu bei įrodymų vertinimu, o tai nėra bylos
kasacinio nagrinėjimo dalykas (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos
teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o
tik remdamasis žemesnių instancijų teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis
sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Kasacinio skundo įžanginėje dalyje deklaratyviai
nurodyti visų BPK 20 straipsnio dalių pažeidimai jokiais teisiniais argumentais
neparemti (BPK 368 straipsnio 2 dalis) ir bus nagrinėjami tik įrodymų teisėtumo
aspektu (BPK 20 straipsnio 4 dalis), kiek tai susiję su BPK 159 straipsnio
reikalavimų vykdymu.
Dėl
BPK 159 straipsnio reikalavimų
Kasatoriaus P. M. argumentai dėl jam atliktų
nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų teisėtumo bei provokavimo padaryti
nusikalstamą veiką yra prieštaringi. Jis tvirtina, kad žemesnių instancijų
teismai neįvertino nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų teisėtumo ir pats
paneigdamas šį savo teiginį nurodo, esą teismų išvados, kad nusikalstamą veiką
imituojančių veiksmų ribos nebuvo peržengtos ir jis nebuvo kurstomas ar
provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką, neatitinka bylos aplinkybių. Kasatorius
remiasi Operatyvinės veiklos įstatymo ir BPK 159 straipsnio
nuostatomis, nematydamas skirtumo, pagal kokį įstatymą atlikti nusikalstamą
veiką imituojantys veiksmai. Šioje byloje įrodymai surinkti tik pradėjus ikiteisminį
tyrimą, todėl buvo vadovaujamasi BPK, o ne Operatyvinės veiklos įstatymo
nuostatomis, taigi ir BPK 159 straipsniu.
BPK 159 straipsnis nustato, kad asmeniui,
kuriam siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, gali būti leidžiama
atlikti veiksmus, formaliai atitinkančius objektyviuosius nusikaltimo sudėties
požymius, kad būtų įmanoma išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis. Priešingai,
negu teigia kasatorius, teismai tikrino tiek leidimo atlikti nusikalstamą veiką
imituojančius veiksmus teisėtumą, tiek BPK 159 straipsnio 3 dalyje numatyto
draudimo provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką laikymąsi. Provokacijos sąvoka apibrėžta Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus septynių teisėjų kolegijos 2001
m. vasario 27 d. nutartyje Nr. 2K-52/2001, kurioje nurodyta, kad provokacija –
tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikaltimą, turint tikslą vėliau su
juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon
atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius.
Provokacija kaip veika gali pasireikšti kito asmens lenkimu padaryti konkrečią
nusikalstamą veiką jį prašant, įtikinėjant, grasinant, šantažuojant ar
naudojant kitus veiksmus, palaužiančius asmens valią ir įtakojančius jo apsisprendimą
elgtis nusikalstamai.
Byloje
nustatyta, kad nukentėjusysis V. Ž. pranešė teisėsaugos institucijoms apie tai,
kad P. M. siūlosi pareiškėjo iškeltoje administracinėje byloje dėl
administracinės nuobaudos panaikinimo paveikti kitą policijos pareigūną duoti
parodymus, kurie padėtų pareiškėjui išvengti jam paskirtos administracinės
nuobaudos, šiam tikslui prašydamas 1000 Lt. Šio pokalbio įrašo nėra ir negalėjo
būti, tačiau, priešingai negu teigia kasatorius, teismai rėmėsi ne tik
nukentėjusiojo V. Ž. parodymais, bet ir po leidimo atlikti nusikalstamą veiką
imituojančius veiksmus padarytais pokalbių įrašais bei kitais bylos duomenimis.
Teismai, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, išsamiai ir
nešališkai išnagrinėję visas bylos aplinkybes ir palyginę iš įvairių šaltinių
gautus duomenis, sprendė, kad V. Ž. pareiškime nurodytos aplinkybės yra tikros,
sprendimą elgtis nusikalstamai P. M. priėmė savarankiškai, leidimas atlikti
nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus duotas teisėtai, šiais veiksmais jis
nebuvo provokuojamas, o buvo prisidėta prie besitęsiančios jo nusikalstamos
veikos. Taigi duomenys apie nuteistojo P. M. nusikalstamą veiką gauti įstatymų nustatyta tvarka, teismai
pagrįstai juos pripažino įrodymais.
Dėl apeliacinio proceso
Apeliaciniame skunde nuteistasis P. M. nurodė, kad jam kyla abejonių,
ar vaizdo ir garso įrašai, padaryti atliekant nusikalstamą veiką imituojančius
veiksmus, nebuvo sumontuoti, ar dalis įrašų nėra ištrinta, ar teismui pateikti
originalūs įrašai, prašė papildomai ištirti tuos įrašus ir paskirti fonoskopinę
ekspertizę. Kuo tos abejonės grindžiamos, nenurodyta. Apeliacinės instancijos
teisme nuteistasis ir jo gynėjas prašė atlikti įrodymų tyrimą ir paskirti
fonoskopinę ekspertizę. Gynėjui iškilo abejonių dėl to, kad pokalbių įrašuose
gali būti ištrintos atskiros pokalbių dalys, tačiau nenurodo tų abejonių
pagrindo. Teismas prašymą atmetė, o nutartyje atmesti apeliacinį skundą nurodė,
jog pirmosios instancijos teisme nei nuteistasis, nei jo gynėjas neginčijo, kad
tai yra būtent P. M. ir V. Ž. pokalbių vaizdo ir garso įrašai. Teismas nurodė
neturintis pagrindo abejoti šiais įrašais, nes jie fiksuojami nuo
pasisveikinimo iki atsisveikinimo.
Kasaciniame skunde nuteistasis P. M.
šį apeliacinės instancijos teismo argumentą ginčija, nes išvada dėl įrašų
turinio padaryta jų neperžiūrėjus ir neišklausius. Kasatoriui kyla įtarimų dėl
galimo įrašų koregavimo, fiksuojant ne visus pokalbius. Apeliacinės instancijos
teismas, atmesdamas jo prašymą atlikti įrodymų tyrimą, pažeidė BPK 332
straipsnio 3 dalies reikalavimus. Su tokiais kasacinio skundo argumentais
negalima sutikti.
Kolegija pažymi, kad apeliacinės
instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teisme netirtas
aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo
išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, o prieštaravimų negalima pašalinti
be pakartotinio tų įrodymų tyrimo. Nuteistojo P. M. ir nukentėjusiojo V. Ž.
pokalbių vaizdo ir garso įrašai buvo peržiūrėti ir išklausyti pirmosios
instancijos teisme. Po to proceso dalyviai dėl įrašų turinio uždavė daug
klausimų tiek kaltinamajam, tiek nukentėjusiajam, tačiau jokių abejonių dėl
galimo įrašų turinio koregavimo nekėlė, tik kaltinamasis prašė papildomai
iškviesti ir apklausti du liudytojus. Šis prašymas buvo patenkintas. Apeliaciniame
skunde ir apeliacinės instancijos teisme jokių argumentų, kokiu pagrindu
keliamos abejonės dėl pokalbių įrašų vientisumo, nepateikta. Dėl to apeliacinės
instancijos teismo sprendimas netenkinti prašymo skirti fonoskopinę ekspertizę
yra pagrįstas. Kasatoriaus argumentas, esą apeliacinės instancijos teismas,
neperžiūrėjęs vaizdo ir garso įrašų, negalėjo remtis jų turiniu, yra
nepagrįstas, nes apeliacinės instancijos teismas savo išvadas grindė pirmosios
instancijos teismo ištirtais įrodymais, tarp jų ir nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo protokolais bei
jų metu padarytais vaizdo ir garso įrašais.
Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės
instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo P. M. apeliacinį skundą,
esminių BPK pažeidimų nepadarė. BPK 332 straipsnio 3 dalyje reikalaujama
išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo, tačiau kasatorius kaip šio
įstatymo pažeidimą nurodo jo prašymo atlikti įrodymų tyrimą atmetimą, tai
traktuodamas kaip visų byloje paduoto apeliacinio skundo argumentų ir prašymų
neišnagrinėjimą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje aiškiai nurodyta,
kodėl netenkinamas prašymas paskirti fonoskopinę ekspertizę, taip pat atsakyta
į visus kitus apeliacinio skundo argumentus.
Kolegija pagal nagrinėtinus kasacinio
skundo motyvus nenustatė BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos
teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ir
bylos nutraukimo pagrindų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n
u t a r i a :
Atmesti nuteistojo P. M. kasacinį
skundą.
Teisėjai Olegas
Fedosiukas
Valerijus
Čiučiulka
Vladislovas
Ranonis