Civilinė byla Nr. e2A-22-883/2020

                                                                                   Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16495-2018-5

                                                                                      Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.1.; 2.6.21.; 3.3.1.18.1.

 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 21 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Jurgos Kramanauskaitės - Butkuvienės, Irenos Stasiūnienės (pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. F. (A. F.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1240-647/2019 pagal  ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Tomadas“ ieškinį atsakovams A. F. ir A. M. (A. M.) dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

                                                                      I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB „Tomadas“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų A. M. ir A. F. 5 910,13 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo  ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodo, kad ieškovė ir Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2015-11-04 sudarė priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią ieškovė teikia priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugas. Ieškovė 2016-11-16 priverstinai nuvežė transporto priemonę R. L., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į ieškovės saugojimo aikštelę. Už transporto priemonės nuvežimą bei saugojimą ieškovė paskaičiavo 5 910,13 Eur dydžio įsiskolinimą, kurį prašo solidariai priteisti iš minėto automobilio savininko – A. F. bei pažeidimą padariusio (faktinio automobilio valdytojo) atsakovo A. M..

2.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 7 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino. Atsakovas A. F. dėl priimto preliminaraus sprendimo pareiškė prieštaravimus, nurodė, kad automobilis R. L., valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) buvo išregistruotas 2016 m. ir, kadangi jo dalyvavimas viešajame eisme buvo draudžiamas, parduotas ardymui; apie išregistruotos transporto priemonės disponavimą, įskaitant ir 2016-11-16 eismo įvykį, jokios informacijos neturėjo; nebuvo tinkamai ir nedelsiant informuotas apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą bei kylančią prievolę atsiskaityti su ieškove UAB „Tomadas"; apie priverstinį transporto priemonės (realizuoto metalo laužo) nuvežimą ir saugojimą pirmą kartą sužinojo gavęs ieškovės UAB „Tomadas" 2017-06-20 pranešimą, kai susidaręs įsiskolinimas jau siekė 2315,71 EUR, nedelsiant pateikė prašymą perduoti automobilį tolimesniam neatlygintiniam saugojimui.

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 16 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 7 d. preliminarų teismo sprendimą ir ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinį nutarė nagrinėti pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi byla perduota nagrinėti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmams (CPK 34 str. 2 d. 4 p.).

                            II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2019 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė solidariai iš atsakovų A. F. ir A. M. ieškovei UAB „Tomadas“ 5 910,13 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą (5 910,13 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2018-07-11) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė lygiomis dalimis iš atsakovų A. F. ir A. M. po 66,50 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei UAB „Tomadas“.

5.       Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl atsiskaitymo už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, ieškovei tvirtinant, jog nagrinėjamu atveju atsakovai yra solidariai atsakingi – atsakovas A. F. – kaip automobilio savininkas, atsakovas A. M. – kaip faktinis automobilio valdytojas.

6.       Teismas nustatė, kad automobilio R. L., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas A. F. 2016-07-18 deklaravo apie nuosavybės teisės į šią transporto priemonę perdavimą naujam valdytojui, naujajam valdytojui neatvykus įregistruoti transporto priemonės savo vardu, 2016-07-28 ji buvo automatiškai išregistruota. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad byloje pateikta 2016-08-13 Automobilio grąžinimo sutartis patvirtina faktą, jog transporto priemonė 2016-08-13 buvo grąžinta ankstesniam jo savininkui, t. y. A. F.. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus ir leistų konstatuoti, kad jis minėtą transporto priemonę būtų pardavęs metalo laužui ir apie jos disponavimą, įskaitant ir 2016-11-16 eismo įvykį, jokios informacijos neturėjo. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad transporto priemonės priverstinio nuvežimo 2016-11-16 akto surašymo metu šios transporto priemonės savininku buvo atsakovas A. F.. Teismas taip pat nustatė, kad nuvežant automobilį bei surašius transporto priemonės priverstinio nuvežimo 2016-11-16 aktą, automobilio valdytojas buvo A. M., kuris nurodytas kaip faktinis automobilio valdytojas.

7.       Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad gavęs pranešimus iš ieškovės dėl automobilio atsiėmimo bei susidariusio įsiskolinimo, jis aktyviais veiksmais gynė savo teises. Teismo vertinimu, atsakovo A. F. atsakymai į ieškovo 2017-06-20 ir į 2017-08-25 pranešimus nelaikytini aktyviais veiksmais, kadangi negavęs jokio atsakymo į savo raštus, atsakovas turėjo aktyviai domėtis jam nuosavybės teise priklausančia transporto priemone: atsakovas galėjo skambinti pranešime nurodytu telefono numeriu, rašyti el. laiškus, nurodytu el. pašto adresu. Teismas pažymėjo, kad  transporto priemonė iki šiol vis dar nėra atsiimta.  Teismas nurodė, kad pats atsakovas nesirūpina savo teisėmis ir nevykdo pareigų, todėl kitų atsakovo argumentų dėl ieškovo veiksmų neteisėtumo, nesvarstė.

8.       Remdamasis VĮ „Regitra“ duomenimis, patvirtinančiais, kad atsakovas A. F. yra transporto priemonės R. L., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas, ir administracinio teisės pažeidimo byloje (duomenys neskelbtini) esančiais duomenimis, kad minimos transporto priemonės valdytoju įvykio metu buvo atsakovas A. M., atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei šiam ginčui aktualias materialinės teisės normų nuostatas, teismas konstatavo, jog atsakovai nuo transporto priemonės saugojimo pradžios dienos, t. y. 2016-11-16, yra solidariai atsakingi už ieškovės išlaidas, susijusias su minėtos transporto priemonės transportavimu ir saugojimu (CK 6.38 straipsnis, 6.245 straipsnis, 6.279 straipsnis; Lietuvos Respublikos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalis). Nesant byloje duomenų, kurie leistų teigti, kad atsakovai būtų sumokėję skolą už transporto priemonės priverstinį nuvežimą bei saugojimą, teismas tenkino ieškovės reikalavimą solidariai priteisti iš atsakovų 5 910,13 Eur skolą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).  

                 III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9.       Apeliaciniu skundu atsakovas A. F. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. balandžio 8 d. sprendimo dalį dėl solidaraus 5 910,13 Eur skolos ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo ir šią ieškinio dalį atmesti kaip nepagrįstą.  Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

9.1.Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kurios įtakojo netinkamą materialinės teisės normų aiškinimą ir taikymą; teismo išvada prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, byloje pateiktiems įrodymams bei nustatytiems faktams.

9.2. Atsakovui A. F. nekilo pareiga laiškus siųsti elektroniniu paštu, nes visi juridiniams asmenims skirti dokumentai įteikiami Juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu (CPK 122 str. 2 d.); atsakovas, veikdamas aktyviai ir rūpestingai, kreipėsi į ieškovę telefonu ir raštu, persiunčiant laiškus registruota korespondencija, tačiau ieškovė vengė bet kokių veiksmų, siekiant sustabdyti susidariusio įsiskolinimo didinimą ir nepateikė atsakovui jokio atsakymo.

9.3. Teismo išvada, dėl atsakovo A. F. pasyvaus nerūpestingo elgesio (nebendradarbiavimo su ieškove, pranešimų ignoravimo) yra nepagrįsta, nes apie sudaužytos, išregistruotos ir parduotos transporto priemonės disponavimą, apie 2016-11-16 eismo įvykį, atsakovas jokios informacijos neturėjo. Būdamas aktyvus ir rūpestingas atsakovas A. F. į gautus ieškovės raginimus reagavo savalaikiai ir tinkamai, o atsiimti priemonę savavališkai negalėjo.

9.4. Apeliantas automobilio priverstinio nuvežimo metu nebuvo automobilio savininku, nes sudaužytą transporto priemonę dar 2016 metais išregistravo, pagal pirkimo – pardavimo sutartį pardavė nežinomiems asmenims už menką sumą, kaip metalo laužą; automobilio įregistravimas viešame registre savaime nereiškia, kad tik jį įregistravęs asmuo yra automobilio savininkas.

9.5. Teismas neįgyvendino pareigos tinkamai informuoti atsakovą A. M. apie jo atžvilgiu pareikštą ieškinį, nesudarė galimybės jam susipažinti su ieškiniu, neužtikrino galimybės dalyvauti procese; tik atsakovas A. M. galėjo paaiškinti aplinkybes dėl transporto priemonės dalyvavimo eisme, dėl ko transporto priemonė buvo nugabenta saugojimui.

10.       Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Tomadas“ nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Apeliantas savo skunde niekaip nepaneigė bylos medžiagoje esančios 2016-08-13 automobilio grąžinimo sutarties, patvirtinančios faktą, jog automobilis 2016-08-13 buvo grąžintas ankstesniam jo savininkui, todėl apelianto gynybinė pozicija apie „nebuvimą“ automobilio savininku automobilio priverstinio nuvežimo metu yra nepagrįsta;

10.2. VĮ „Regitra“ išraše automobilio savininku buvo ir yra nurodomas būtent apeliantas. Įrašas apie automobilio išregistravimą savaime nereiškia nuosavybės perleidimo fakto, kaip tokio, kadangi transporto priemonė pagal tuometinį teisinį reglamentavimą automatiškai būdavo išregistruojama transporto priemonės neapdraudus ar neatlikus privalomosios techninės apžiūros; įrašas apie transporto priemonės išregistravimą niekaip nesusijęs išskirtinai tik su nuosavybės teisės pasikeitimu.

10.3. Apelianto teiginiai, jog faktinis automobilio valdytojas ir pažeidėjas automobilio priverstinio nuvežimo metu buvo atsakovas A. M., niekaip nepašalina paties apelianto, kaip automobilio savininko, solidariosios prievolės atsiskaityti su ieškove už suteiktas automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugas, kaip tai aiškiai numato SEAKĮ 33 str. 8 d.2 nuostatos.

10.4. Jei apeliantas įrodinėja nebuvęs automobilio savininku automobilio priverstinio nuvežimo metu, nesuprantama, kodėl, tokiu atveju, ieškovės prašė automobilį grąžinti būtent apeliantui (t.y., ne automobilio savininkui).

10.5. Teisės aktai nenumato galimybės privertinai nuvežtos transporto priemonės išduoti jos savininkui neatlygintinam saugojimui paties savininko dispozicijon. Apeliantui buvo ir yra sudarytos visos sąlygos atsiimti nuosavybės teise priklausantį automobilį, tačiau apeliantas privalo atsiskaityti už suteiktas paslaugas iki automobilio atsiėmimo, arba adekvačiai užtikrinti prievolės įvykdymą nepažeidžiant ieškovės (priverstiniu transporto priemonių nuvežimu ir saugojimu besiverčiančio ūkio subjekto) teisėtų interesų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

             Apeliacinis skundas atmestinas.

11.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

12.       Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Tomadas“ ir Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2015-11-04 sudarė priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė teikia priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugas; pagal minėtos sutarties 8 punktą ieškovas įgijo teisę imti sutartyje nurodytą užmokestį už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą. Atsakovas A. M. 2016-11-16 apie 2 val. 10 min. Vilniuje, Vasario 16-osios – Pamėnkalnio g. sankryžoje vairavo transporto priemonę R. L., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nušalintas nuo minėtos transporto priemonės vairavimo. 2016-11-16 Vilniaus apskrities VPK pareigūnas priėmė sprendimą priverstinai nuvežti transporto priemonę R. L., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į ieškovės sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelę (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdyba 2016-12-09 išdavė A. M. leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. 

13.       Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo A. F. (automobilio savininko) ir atsakovo A. M. (faktinio automobilio valdytojo) už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą laikotarpiu nuo 2016-11-16 iki 2018-05-28 priteisė solidariai 5 910,13 Eur. Atsakovas A. F., nesutikdamas su tokiu procesiniu sprendimu, pateikė apeliacinį skundą,  kuriuo ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl solidarios atsakovų atsakomybės ir dėl jo elgesio pasyvumo.

       Dėl solidarios atsakovų atsakomybės

14.       Pareiga atlyginti saugojimo išlaidas atsiranda transporto priemonės savininkui specialiosios viešosios teisės normos pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016). Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus. Tai, kad turintis teisę vykdyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo ūkinę komercinę veiklą ūkio subjektas taip pat turi teisę imti už tai atlyginimą, o priverstinai nuvežtos ir saugomos transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo pareiga šį atlyginimą sumokėti, yra imperatyviai reglamentuota įstatyme, t. y. SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje. Pagal šią įstatymo normą tik du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. 

15.       Byloje nėra ginčo, kad 2016-11-16 automobilio valdytoju buvo atsakovas A. M.. Byloje kilo ginčas, ar apeliantas A. F. 2016-11-16 buvo transporto priemonės  R. L., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas.

16.       VĮ „Regitra“ duomenimis transporto priemonės R. L., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas yra A. F., transporto priemonė išregistruota, išregistravimo aplinkybė nenurodyta, paskutinės operacijos data 2016-11-28. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad transporto priemonę R. L., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apeliantas 2016-07-16 pardavė M. J.; apeliantas 2016-07-18 deklaravo apie nuosavybės teisės į šią transporto priemonę perdavimą naujam valdytojui, tačiau pastarajam neįregistravus transporto priemonės savo vardu, transporto priemonė 2016-07-28 buvo automatiškai išregistruota, taip apribojant jos dalyvavimą eisme (VĮ Regitra 2018-11-09 raštas, 1 tomas, 182 e. b. l.). 2016-08-13 automobilio grąžinimo sutartimi minėta transporto priemonė buvo grąžinta apeliantui (1 tomas,  18 e. b. l.). 

17.       Byloje kilus ginčui dėl apelianto, kaip transporto priemonės savininko, atsakomybės, pirmiausia atsižvelgtina į VĮ „Regitra” duomenis, kurie patvirtina, kad transporto priemonė R. L., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso atsakovui A. F.. Registro duomenys laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (LR Registrų įstatymo 14 str. 6 d.). Apeliantas nurodo, kad automobilis buvo parduotas išardymui ir jam nėra žinoma, kas automobiliu disponavo ir juo naudojosi. Toks atsakovo teiginys yra deklaratyvus. CPK 178 str. nurodyta, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių minėtus jo teiginius, nes byloje nėra duomenų, nei kada, nei kam atsakovas pardavė automobilį. Net jeigu automobilis parduotas detalių išardymui, turėtų būti sudaroma sutartis dėl perleidimo tokiai įmonei, o įmonė automobilį būtų išregistravusi kaip utilizuotą. Kadangi 2016-11-16 automobilį vairavo atsakovas A. M., tai akivaizdu, jog automobilis nebuvo nei utilizuotas, nei išardytas. Kaip jau minėta, automobilis yra išregistruotas, tačiau byloje nėra įrodymų, kurie vienareikšmiškai patvirtintų, kad minėtas automobilis po 2016-08-13 vėl buvo parduotas ir kad minėto automobilio savininku yra kitas asmuo.  Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog viešai skelbiama automobilio savininko registracija yra neteisinga ir automobilio savininkas 2016-11-16 buvo pasikeitęs. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantas turi pareigą atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas kaip šios transporto priemonės savininkas.

18.       Apeliantas teigia, kad buvo pakankamai aktyvus, tinkamai sureagavo į gautus ieškovės pranešimus. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė UAB „Tomadas“ 2016-12-28 ir 2017-02-14 siuntė atsakovui A. M. ir 2017-06-20 bei 2017-08-25 atsakovui A. F. pranešimus dėl automobilio atsiėmimo. 2017-07-20 ir 2017-09-14 atsakymuose atsakovas A. F. nurodė, kad transporto priemonė R. L., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra išregistruota ir parduota ardymui; taip pat nurodė, kad iki nustatinėjamas skolininkas, prašo atiduoti transporto priemonę jam nemokamam saugojimui. Pažymėtina, kad išlaidos, susijusios su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės (SEAKĮ 33 str. 8 d.).   LR Konstitucinis Teismas 2013-12-20 nutarimu „Dėl LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 6 dalies atitikties LR Konstitucijai“ pripažino, kad aukščiau paminėta įstatymo nuostata „Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės“ tiek, kiek ja sudaryta galimybė susigrąžinti transporto priemonę adekvačiai užtikrinus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymą, neprieštarauja LR Konstitucijos 23 str. 1, 2 dalims, konstituciniam valstybės principui. Tai reiškia, kad apskrities VPK išdavus leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę šiuo leidimu buvo suteikta teisė susigrąžinti transporto priemonę prieš tai atsiskaičius už jos nuvežimą bei saugojimą, tačiau apeliantas šia galimybe nepasinaudojo. 

19.       Apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad bylos procese nebuvo užtikrintos atsakovo A. M. procesinės teisės. Bylos duomenys patvirtina, kad išsiuntus ieškinį su priedais bei pranešimą dėl atsiliepimo pateikimo atsakovui A. M. ieškinyje nurodytu jo gyvenamosios vietos adresu (Tolminkiemio g. 3-12, Vilniuje), procesinių dokumentų įteikti nepavyko. Iš teismo išreikalautos administracinės bylos (duomenys neskelbtini)medžiagos nustatyta, kad atsakovas A. M. pats nurodė, kad Lietuvoje negyvena, į ją atvykęs tik trumpam. Tai reiškia, kad Lietuvos Respublikoje atsakovas realiai negyveno ir jokiu adresu Lietuvoje nebuvo galimybės jam faktiškai įteikti procesinių dokumentų nei iki/nei po ieškinio pateikimo. Procesiniai dokumentai atsakovui A. M. įteikti viešo paskelbimo būdu (CPK 130 straipsnis). Iš šių aplinkybių matyti, jog atsakovas buvo tinkamai informuojamas apie bylos eigą, o tai, kad atsakovas A. M. bylos nagrinėjime nedalyvavo, negali būti pagrindu naikinti teismo sprendimą.

20.       Apeliacinio teismo nuomone, kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes, ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui visas svarbias aplinkybes, objektyviai įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas ir priėmė teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).

21.       Atmetus apeliacinį skundą, ieškovės UAB „Tomadas“ patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 605 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, priteisiamos iš atsakovo A. F.(CPK 93 straipsnis).

             Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a:

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. F. (A. F., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei UAB „Tomadas“ (j. a. k. į. k. 302308932) 605 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos                                                                                                                         Rasa Bartašienė

                                                                                       Jurga Kramanauskaitė – Butkuvienė

                                                                                                                      Irena Stasiūnienė